Kaip Rusiją gelbėjo Kazanės Dievo motina. Vartiklis. Lithuanian

Gebelso vadovaujami propagandistai vokiečių tikėjimo pergale sustiprinimui naudojo ir Viduramžių pranašystes. Kažkas atkreipė Gebelso dėmesį į Nostradamą – ir jis sužinojęs, kad astrologas Karlas Ernstas Kraftas¹⁾ ne tik gerai susipažinęs su Nostradamo rašiniais, bet ir tiki neišvengiama Vokietijos pergale, įtraukė šį į darbą savo ministerijoje. Ir taip išmaniai išpreparuoti Viduramžiški eiliuoti pranašavimai virto ideologinio karo ginklu.

Nostradamas rašė labai neaiškiai, kad bet kam neatskleistų paslapčių, o tai leido jo katrenus (ketureilius) aiškinti kaip užeina ant seilės. Gebelso dienoraštyje 1939 m. lapkričio 22 d. skaitome: „Šitą dalyką mes galime panaudoti ilgą laiką. Aš uždraudžiau visų Nostradamo pranašysčių publikaciją. Jos privalo plisti parašytos ranka, paslapčiomis. [ … ] Tame turi būti kažko draudžiamo prieskonis. [ … ] Žinoma, visą tą kvailą niekalą reikia taip pat įmesti ir į Prancūziją“.
Ir brošiūros su K. Krafto „iššifruotu“ Nostradamo tekstu, aišku, skelbiančios greitą Trečiojo reicho pergalę, plito Prancūzijoje ją okupuojant.

Neaišku, ar žinojo tai tarybiniai propagandistai, o gal jie patys iki to dasiprotėjo, bet kažkas panašaus dėjosi ir TSRS. Tik jie rėmėsi ne Viduramžių mistiku, o stačiatikių pranašystėmis, geriau suprantamomis toje šalyje. Pvz., išliko lapelis, platintas Baltarusijoje 1942 m. rudenį (pateikiamos ištraukos):

Pribloškianti pranašystė

Jo atėjimas laikyta įvykusiu ne kartą, ir ne vieną kartą žmonės apsigaudavo, nes visi pasaulio piktadariai panašūs vienas į kitą.

Tikruoju Antikristu bus vienas iš Liuterio šalies diktatorių, jis prisistatinės Dievo pasiuntiniu. Šis kunigaikštis prisieks Evangelija ir save vadins Aukščiausiojo ranka, pašaukta bausti tautas.

Jo ginklas – gudrumas ir klasta, jo šnipai pasklis po visą šalį, ir jis išgaus stipriųjų žmonių paslaptis.

Jis papirks mokslininkus, kurie paliudys, kad jis pašauktas dieviškai misijai.

Karas suteiks jam galimybę nusiimti kaukę, tas karas, kuris jau po dviejų savaičių taps pasauliniu.

Į šį karą bus įtrauktos visos krikščioniškos tautos, visi musulmonai ir tolimiausios gentys. Iš keturių pasaulio šalių pajudės kariai. Trečią savaitę angelas apšvies žmonių protus ir jie supras, kad kariauja su Antikristu ir kad privalo jį nugalėti, jei nenori tapti jo vergais.

[ … ] Jo žodžiai bus panašūs į krikščioniškus, tačiau poelgiai bus kaip Nerono. Jo herbe bus juoda svastika.
[ … ] Kad nugalėtų Antikristą, teks nužudyti daugiau žmonių nei buvo visoje Romoje, tačiau prireiks visų valstybių pastangų, nes gaidys, leopardas ir kalnų erelis nesugebėjo įveikti juodojo drakono. [ … ]

Nes išpranašauta, kad po 20 amžių po Žodžio įsikūnijimo, savo ruožtu įsikūnys Žvėris ir grasins atnešti žemei tiek pat blogio, kiek gero atnešė Jo dieviškas įsikūnijimas.

[…] Juodasis drakonas užpuls gaidį, kuris neteks daug plunksnų, tačiau jis didvyriškai atrems užpuolimą. Tačiau jam nebūtų užtekę jėgų, jei jam nebūtų padėjęs leopardas ir jo nagai. Tada juodasis drakonas užlėks iš kitos pusės ir sutriuškins pusę gaidžio valdų. Kalnų erelis užpuls juodąjį drakoną ir jo sąjungininką ir sunaikins tą sąjungininką, tada jam į pagalbą atskubės juodasis drakonas, laikinai palikęs gaidį.

Kovos karo pradžioje pasirodys menkomis lyginant su tomis, kurios vyks Liuterio šalyje. Kai Žvėris pajus, kad jis sužeistas, jis sužvėrės, ir kalnų ereliui, gaidžiui ir leopardui prireiks mėnesių, kad jį sunaikintų.

[ … ] Antikristas praras karūną ir mirs vienatvėje bei tremtyje. Jo imperija bus padalinta į 22 valstybes, tačiau nė vienoje jų nebus nei karių, nei ginklų.

Kalnų ereliui priklausys laimė išgelbėti Europą, apgyvendintą krikščionių. Tada ateis amžina taika. [ … ]

Po to pateiktas iššifravimas: „Pranašystėje alegorine forma perteikti Antrojo pasaulinio karo įvykiai. Juodasis drakonas – Vokietija, valdoma diktatoriaus Hitlerio. Jo sąjungininkas, herbe irgi turintis svastiką – Suomija. Gaidys – Prancūzija, leopardas – Britų imperija. O kalnų erelis – tai Rusija“. Kazanės Dievo motinos ikona

Bet ir be šitokių dalykų, per visą karą, o ir po jo, iš lūpų į lūpas sklido pasakojimai apie ypatingą Kazanės Dievo motinos ikoną. Mūšio lauke dariusia stebuklus.

O viskas buvo taip. 1941 m. Varlaamo vienuolyne, kuris tuo metu buvo Suomijoje, gyveno vienas paskutinių senolių. Kartą per tris dienas be jo nebuvo kam laikyti mišių – ir taip per jas jis patyrė tris vizijas.

Pirmąją dieną jis išvydo Dievo motiną ir būrį šventųjų, su ašaromis akyse maldaujantį Išpirkėją nepalikti Rusijos nelaimėje. Antrą dieną to paties jo meldė Dievo motina ir Jonas Krikštytojas. Trečia dieną – vien Dievo motina. Ir Kristus, į ankstesnius prašymus atsakydavęs, kad apsileidimas Rusijoje toks didelis, kad jo ilgiau neįmanoma kęsti, Motinai atsakė: „Aš žinau, kaip tu myli Rusiją, ir dėl tavo žodžių jos nepaliksiu. Nubausiu, bet apsaugosiu...“.

Kai prasidėjo Antrasis pasaulinis karas, Antiochijos patriarchas Aleksandras III²⁾ kreipėsi į viso pasaulio krikščionis, prašydamas melstis ir materialiai palaikyti Rusiją. Tarp tikinčiųjų nedaug buvo bolševikinės Rusijos draugų - dar buvo prisimenami cerkvių griovimai, masiniai šventikų sušaudymai, šventenybių grobimai… Tačiau buvę priešai tapo draugais – pvz., hierovienuolis Serafinas Vyrickis³⁾ tūkstantį naktų ir dienų klūpėjo melsdamasis.

Meldėsi ir Libano kalnų metropolitas Ilja. Jis nutarė užsidaryti ir nusileido į akmeninį požemį, kur nepasiekdavo joks garsas ir nebuvo nieko, išskyrus Dievo motinos ikoną. Jis nei valgė, nei gėrė – ir nemiegojo, o tik klūpėdamas meldėsi priešais ikoną su lempele. Kasryt jam atnešdavo suvestines iš fronto apie žuvusiųjų skaičių ir kiek pasistūmėjo priešas. Po trijų dienų jis išvydo viziją – Dievo motiną ugnies stulpe, kuri pareiškė, kad jis išrinktasis, kad perduotų Dievo valią rusų šaliai ir tautai. Ir jei viskas, kas nurodyta, nebus įvykdyta, Rusija pražus:

„Visoje šalyje turi būti atidarytos cerkvės, vienuolynai, dvasinės akademijos ir seminarijos, o iš fronto ir kalėjimų sugrąžinti šventikai turi pradėti laikyti pamaldas. Dabar ketina atiduoti Leningradą – atiduoti negalima. Tegu išneša stebuklingąją Kazanės Dievo motinos ikoną ir ją procesija apneša aplink miestą, tada joks priešas neįžengs į šventą jo žemė. Tai išrinktasis miestas. Prieš Kazanės ikoną reikia atlikti maldą Maskvoje, tada ji turi būti Stalingrade, kurio atiduoti priešui negalima. Kazanės ikona turi vykti su kariais iki Rusijos sienų. Kai karas baigsis, metropolitas Ilja privalo atvažiuoti į Rusiją ir papasakoti, kaip ji buvo išgelbėta“.

Metropolitas susisiekė su Rusijos cerkvės atstovais, su tarybine vyriausybe – ir jiems viską perdavė. Stalinas išsikvietė Leningrado metropolitą Aleksiejų (Simanskį), patriarcho sosto saugotoją metropolitą Sergijų (Stragorodskį) ir pažadėjo išpildyti viską, ką perdavė Ilja.

Kazanės Dievo motinos ikona ne kartą pasitarnavo Rusijai – jos istorija prasidėjo dar paskutiniais Ivano Rūsčiojo valdymo metais. 1579 m. Kazanėje įvyko didelis gaisras, sunaikinęs pusę miesto. Jos gyventojai buvo mišrūs: didesnę dalį sudarė musulmonai, mažesnę – stačiatikiai. Ir įsivyravo nuomonė, kad kalta būtent mažuma.

Tada Daniilo Onučino 9-metei dukrai Matronai prisisapnavo Dievo motinos ikona, o vėliau ir pati Dievo motina, pasakiusi, kad jos ikona randasi žemėje, kur iki gaisro buvo mergaitės tėvų namas, - ir apie tai reikia papasakoti arkivyskupui ir miesto valdžiai Trečios vizijos metu mergaitė buvo perkelta į savo namų degėsius. Tačiau „miesto tėvai“ neįsiklausė į mergaitės žodžius. Tada motina ėmėsi rausti žemę ieškodama ikonos. Padėti atėjo ir kiti miestiečiai, bet niekas nieko nerado, kol pati Matrona nepaėmė kastuvo. Ir ji liepos 21 d. (nauju stiliumi) surado į drobę suvyniotą Motinos su kūdikiu ikoną, o to liudininku buvo vietos šventikas Hermogenas⁴⁾, vėliau tapęs Maskvos ir Visos Rusios patriarchu. Šio įvykio garbei surengta procesija pritraukė daugybę žmonių – tada ir prasidėjo pirmieji stebuklai: prie ikonos prisilietę išgijo keli ligoniai...

Šalies mastu ikona pagalbą suteikė Niūriaisiais laikais, Rusiją užpuolus lenkams, kurie paėmė Maskvą ir suėmė patriarchą Hermogeną. Jis nelaisvėje meldėsi Dievo motinai, kad toji išgelbėtų Rusiją – ir jam pavyko slapta išsiųsti kreipimus rusų patriotams, kad jie „tvirtai stovėtų už tikėjimą […] ir, kaip žadėta, padėtų sielas už Tyrosios namus [t.y. Rusiją], už stebukladarius ir tikėjimą“. Ir netrukus susikūrė Minino ir Požarskio pasipriešinimas. Jų kariai prie Maskvos atėjo su Kazanės ikona. Ruošdamiesi šturmui kariai 3 d. pasninkavo ir meldėsi prieš Dievo motinos ikoną. Tuo metu Kremliuje nuo bado mirštančiam arkivyskupui Arsenijui sapne pasirodė palaimintojo Sergijaus Rodonežskio vizija, pasakiusio, kad jo maldos išgirstos ir rytoj Maskva bus puolančiųjų rankose. Ir Maskva buvo užimta; lapkričio 5 d. kariai įžengė į Raudonąją aikštę su ikona priešakyje. Dievo motinos ikona

1709 m. Poltavos mūšio išvakarėse Petro įsakymu Kazanės ikonos kopia buvo pristatyta į stovyklą prie Charkovo. Caras ilgai meldėsi priešais ikona, liepė ją apnešti prieš pulkus – ir birželio 27 d. ji buvo mūšio lauke. Rusai sumušė priešą...

1811 m., prieš pat karo su Napoleonu pradžią, ikona buvo perkelta į Kazanės soborą Sankt-Peterburge, pastatytame specialiai ikonos saugojimui. 1812 m. vyriausiasis vadas M. Kutuzovas, prieš išvykdamas į armiją, klūpėdamas prieš ją klausė maldos ir verkdamas prašė jos pagalbos. Po maldos protoirėjus maršalui įteikė ikonos kopiją medalione kurį kunigaikštis nešiojo ant krūtinės. Ir vėl lapkričio 4 d., Kazanės ikonos garbinimo dieną rusų kariai sumušė prancūzų Davu ariergardą: tądien iškrito pirmas sniegas ir prasidėjo stiprūs šalčiai, tragiškai atsiliepę priešo kariuomenei.

Ir per Antrąjį pasaulinį karą viskas irgi įvyko kaip išpranašauta. Iš Vladimiro soboro išnešė Kazanės ikoną ir procesija apėjo Leningradą. Dešimtyje cerkvių prasidėjo pastovios pamaldos – pasakojama, kad iš jų žmonės nesiskirstė net per bombardavimus. Ir nutiko neįtikėtinas dalykas: Hitleris įsakė sustabdyti tankus prie pat Leningrado, nors įeiti į iškankintą miestą jau nebuvo didelio vargo. Štai kodėl Peterburgo gyventojai taip garbina ikoną.

Vėliau ikoną „Li-2” lėktuvu aplink Maskvą apskraidino asmeninis Stalino pilotas, o vėliau aviacijos maršalas Aleksandras Golovanovas⁵⁾, ir saugoma Kremliaus Dievo apsireiškimo sobore, ir kur buvo nuvežta į Stalingradą. Atidarytos ir Trejybės Sergijaus ir Kijevo-Pečioros lauros; buvo leista šv. Aleksejaus⁶⁾ relikvijas perkelti į Dievo apsireiškimo (Jelochovo) soborą. Religijos draudimas kurį laiką nustojo veikti...

Įdomu, kad Stalingrado griuvėsiuose nepažeistu išliko vienas vienintelis pastatas – cerkvė pastatyta Kazanės Dievo motinos ikonos garbei. O V. Jakuninas⁷⁾ straipsnyje „Stalingrado ženklas“ rašė: „1942 m. lapkričio 11 d. naciai pradėjo eilinį miesto šturmą. Tądien jie sugebėjo užimti pietinę „Barikados“ gamyklos dalį ir prasiveržti iki Volgos. Herojiškai kovoję generolo Čuikovo armijos kariai buvo išskaidyti į tris dalis. Ir tuo kritiniu momentu vienos tų dalių kariai danguje išvydo tai, kas privertė juos krūptelėti – rudens nakties danguje pasirodė Ženklas, žymintis miesto išsigelbėjimą ir greitą tarybinių karių pergalę. Gaila, RSC [Rusijos stačiatikių cerkvės] ataskaita nutyli, ką konkrečiai kariai pamatė Stalingrado danguje“.

¹⁾ Karlas Ernstas Kraftas (Karl Ernst Krafft, 1900-1945) – šveicarų astrologas ir grafologas, dirbęs naciams. Po sesers Anelizos mirties 1919-ais, pasinėrė į okultizmą. Vėliau vystė savo teorijas apie kosmobiologiją ir „tiposkopiją“. Tapęs „Didžiosios Vokietijos“ idėjos šalininku 1930 m. persikėlė į Švarcvaldą Vokietijoje. Išpranašavo, kad 1939 m. lapkričio 7-10 m. A. Hitleriui grės pavojus, todėl po pasikėsinimo lapkričio 8-ą buvo suimtas įtariant suokalbiu. Toliau sudarinėjo horoskopus, aiškino Nostradamo pranašystes panaudojimui nacistinėje propagandoje. Po 1941-ų R. Heso pabėgimo į Angliją, kartu su daugeliu kitų astrologų buvo suimtas. Mirė Buchenvaldo koncentracijos stovykloje.

²⁾ Aleksandras III Tachanas (Alexander III Tahhan, 1869–1958) – graikų ortodoksų patriarchas Antiochijoje (nuo 1931 m.). Į vienuolius priimtas 1886 m. Po Antrojo pasaulinio karo iš TSRS nuolat į metus gaudavo 20 tūkst. dolerių išmokas. Jam esant patriarchu pastatyta ir suremontuota nemažai bažnyčių, mokyklų ir vienuolynų. Ypatingą dėmesį skyrė dvasininkų ruošimui.

³⁾ Serafinas Vyrickis (pasaulietinis vardas Vasilijus Muravjovas, 1866-1949) – stačiatikių hierovienuolis, gerbtas kaip senolis ir aiškiaregis. Pradžioje užsiėmė verslu. 1920 m. išreiškė norą tapti vienuoliu, priimtas Varnavos vardu. 1933 m. persikėlė į Vyricą, jau turėdamas sveikatos problemų. Netrukus pas jį pradėjo plūsti maldininkai. 1941 m. rugpjūtį Vyricije duris atvėrė Kazanės Dievo motinos ikonos cerkvė. Karo metu atliko stovėjimo ant granito riedulio žygdarbį melsdamasis už Rusiją prieš ikoną, kabinamą obelyje. Į maldos vietą jį vedė arba nešė.
Taip pat žr. >>>>>

⁴⁾ Hermogenas (pasaulietinis vardas Jermolajus, iki 1530-1612) - Maskvos ir Rusijos patriarchas (nuo 1606 m.). Dar paaugliu tapo vienuoliu Kazanėje. 1579 m. įvyko Kazanės Dievo motinos apsireiškimas. 1589 m. paskirtas vyskupu ir tapo pirmuoju Kazanės metropolitu. 1594 m. ikonos apsireiškimo vietoje pastatyta akmeninė cerkvė. Kai lenkai užėmė Maskvą, priešinosi Vladislavo III Vazos planui užimti sostą. Skatino sukilimą prieš lenkus, kuriam pralaimėjus prarado patriarcho sostą ir buvo įkalintas Čiudovo požemiuose, kur ir mirė.

⁵⁾ Aleksandras Golovanovas (1904-1975) – tarybinis lakūnas, karo vadas, aviacijos maršalas (1944), Tolimojo veikimo aviacijos vadas (1946-48). 1942 m. paskirtas Tolimojo veikimo aviacijos vadu, Sulaukė Stalino simpatijos ir pasitikėjimo. Asmeniškai dalyvavo tolimojo veikimo bombardavimuose (pvz., Berlyno karo pradžioje). 1944 m. gavo įsakymą sugriauti Helsinkį, kad priverčiant suomius priimti Sovietų taikos sąlygas, tačiau sėkmingų suomių priešlėktuvinės gynybos dėka miestas buvo išsaugotas.

⁶⁾ Aleksiejus (pasaulietinis vardas Eleuferijus Biakontas, apie 1305-1378) – Kijevo ir Visos Rusios metropolitas (nuo 1354 m.), valstybės veikėjas ir diplomatas. Prakti6kai buvo Moskovijos valdovu. 1366 m. pradėjo akmeninio Maskvos Kremliaus statybą. Nusipelnė Aukso ordos palankumą, nes išgydė chano Uzbeko žmonos Taidulos aklumą – tai apsaugojo Maskvą nuo totorių užpuolimų. Santykiai su LDK, valdant Algirdui, buvo įtempti. Maskvoje įrengė tris vienuolynus, tarp jų ir Čiudovo Kremliuje. Jo relikvijos saugomos Jelochovo sobore Maskvoje. Paliko pamokslų ir laiškų.

⁷⁾ Vadimas Jakuninas (g. 1973 m.) - rusų visuomenininkas, istorikas, tiriantis Stačiatikių bažnyčios istoriją, vienas iš „Stačiatikių enciklopedijos“ (leidžiamos nuo 2000 m.) autorių. Dėstė Samaros un-te, nuo 2022 m. Maskvos meninio-gamybinio inst-to profesorius. Išleido apie 10 monografijų, pora mokslo populiarinimo knygų, daugybę straipsnių.