Apie Sofijos, Dievo išminties, garbinimą Bizantijoje ir Rusijoje
Prot. Georgijus Florovskis

Apie autorių  |  Pradžia  |  Pabaiga      

Pirmoji šventykla, turinti Dievo Išminties vardą, Sophia Hagia, Stambulas buvo paties Konstantino1) pastatyta Konstantinopolyje. Tačiau pašventinta ji buvo tik prie Konstancijaus II, 360 m. Nežinia, kas šventovei suteikė vardą. Sokratas2), mūsų ankstyviausias liudininkas, pasisako neaiškiai: „dabar vadinamoji Sofija“ - etis Sophia men prosagoreuetai nun (Hist. Eccl. II, 16). Bet kuriuo atveju Sokrato laikais ši šventykla vadinta Sofijos vardu. Ir nesunku pasakyti, kaip tą vardą suprato to meto krikščionys. Tai buvo Kristaus, Dievo sūnaus, išpranašauto Senajame Testamente (visų pirma Patarlių knygoje) vardu; šį biblinį vardą kartoja ir apaštalas Paulius (1 Kor. 1:24). IV a. daug kalbėjo ir ginčijosi apie Dievo Išmintį. Ypač ryšyje su garsiąja Patarlių kn. eilute 8:22: „sukūrė mane savo kelių pradžioje...“ Tai buvo pagrindinė egzegetinė tema stačiatikių ir arijiečių ginčuose; ir abi besiginčijančios sutarė, kad Dievo Išmintis, apie kurią kalba Biblijos knyga, yra Dievo Sūnus. Tokia buvo teologinė tradicija. Dar Origenas griežtai pabrėžė, kad tik Išminties vardas yra pirminis ir tikrasis sūnaus vardas (žr. Comm. In Iohann. I:22).

Žinomame Grigaliaus Stebukladario3) simbolyje Kristus vadinamas žodžiu, išmintimi ir Jėga... vargu ar galima abejoti, kad V a. pastatyta išminties šventykla buvo pašvęsta Kristui, Įsikūnijusiam Žodžiui. Ir beprasmiška spėlioti, ar tada neskirdavo šventyklų abstrakčioms idėjoms... Justinianui4) nebuvo priežasties paskyrimo keitimui, kai vietoje senos sudegusios šventyklos pastatė naują. Jo laikais, karštų kristologinių debatų laikais, vėlgi priimtiniausia buvo pašvęsti „didžiąją šventyklą“ būtent Kristui, išminčiai ir Žodžiui. Bet kuriuo atveju, vėliau Bizantijoje visada ir be išimčių Konstantinopolio Sofiją laikė Kristaus šventykla, kas ypač būdingai perteikia visuotinai priimtą supratimą apie Justiniano bažnyčios pastatymą. Pasakojama apie angelo, „šventyklos sargo“ pasirodymą, kuris prisiekė Sofijos vardu – „ir todėl šventykla gavo Šventosios Sofijos vardu, kas reiškia: Dievo Žodžio“ (Ed. Preger, p.74)... Neverta klausti, kokią dieną vykdavo „sosto vainikavimo“ šventė Justiniano Sofijoje. Ir daug vėliau po Justiniano dar nevyko sosto ir bažnyčios šventės šiuolaikine prasme. Pats šventyklų pašventinimas dar nebuvo griežtai atskirtas, ypač viešpaties ir Dievo motinos šventyklų.

Jos buvo pašvenčiamos Kristui arba Dievo motinai, tačiau tam nebūdavo išskiriama kokia nors viena speciali diena metuose, nebent atsirasdavo priežastis dėl kai kurių istorinių ar einamųjų įvykių prisiminimui, pvz., pranašiškų ženklų ar stebuklų. Bendrai imant, metinė kiekvienos šventyklos šventė vykdavo „vartų atvėrimo“ dieną, per šventyklos pašventinimo ar „atnaujinimo“ dieną (en tois enkainiois), - toks paprotys dar buvo išlikęs ir Simeono Solunskio5) laikais.Konstantinopolio Sofijos atnaujinimo šventė vykdavo Kūčių išvakarėse, gruodžio 23 dieną, - nes pirmąkart šventykla pašventinta buvo gruodžio 25 d. (537 m.) ir atnaujinta po kupolo atstatymo gruodžio 24 d. (563 m.). vargu ar atsitiktinai šioms šventėms buvo pasirinktos kalėdinės dienos. X a. atnaujinimo mišiose pagal Didžiosios cerkvės Tipikoną6), išleistą A. Dmitrievskio7), nerandame nieko išskirtinio, kad nurodytų būtent Sofijos šventyklą, nustatytą jos pašventinimą. Tikriausiai mišios atliekamos bendrai miesto globai. Su laiku Bizantijoje tarsi užmiršta ypatingą Didžiosios šventyklos, tapusios nacionaline šventenybe, pašventinimą. Jis bizantiečiams tapo tiesiog Šventykla, visų atminčių ir prisiminimų maldų centru. Ir kartu tapo valdovo pagarbos ir valdžios simboliu – „mūsų karalystės motina“, taip apie Sofiją sakė jau Justinianas... Sostinės pavyzdžiu šventyklos Sofijai buvo statomos daugelyje vietų. Ir pažymėtina, beveik visada Sofijos vardą gaudavo didelės, soborinės ar metropolitų cerkvės. Išimtimi tėra tik Sofijos bažnyčia Jeruzalėje. Pakanka priminti: Solunio8), Nikėjos09), Serdikos10) (arba Sofijos), Ochrido11), Trapezunte12), Mistros13), Artos14), Sliveno15) Sofijos [šventyklas]. Galbūt ir Korsunėje16) ar Hersonese. Ypatingai reikia pažymėti VIII a. pabaigos šventyklą Sofijai Benevente17).

Nikosijoje18) Kipre Sofijos soboras buvo pastatytas jau XII a. pabaigoje. Galiausiai reikia paminėti šventyklas Sofijai senovės Rusioje: Kijeve, Novgorode, Polocke... Tam tikra prasme vardas „Sofija“ tampa tarsi bendriniu žymint dideles arba svarbiausias cerkves. Reikia manyti, kad dažnai šventyklos Sofijai buvo greičiau statomos iš tautinių ar politinių, nei religinių paskatų – kaip nacionalinės ar bažnytinės nepriklausomybės liudijimas. Tuo pačiu nesikeitė teologinė vardo samprata: iki XV a. išminties vardu Bizantijoje suprato Kristų, Dievo Žodį (palyg., pvz., tėv. Filofėjų19). Trys kalbos vyskupui Ignacijui aiškinant Patarlių pasakymus: Išmintis pasistatė namus..., Vyskupo Arsenijaus leid., 1898). Tokią pat sampratą mes sutinkame ir pas Vakarų autorius, dažnai neverčiančių graikiško vardo: Sophia.

II

Rusų Sofijos cerkvėse nuo seno sosto šventės buvo švenčiamos Dievo motinos dienomis: Kijeve per Dievo motinos gimimo dieną, Novgorode per Paėmimo į dangų dieną. Kyla klausimas, kaip ir kada nusistovėjo toks paprotys. Sunku tarti, kad Kijeve ar Novgorode per Paėmimo į dangų dieną iki mongolų įsiveržimo sąmoningai nutolo nuo Bizantijos pavyzdžio. Priešingai, čia siekė išsaugoti ir atkurti Didžiosios bažnyčios tvarkas. Ir Rusioje gerai žinojo, kad Konstantinopolio Sofija yra Žodžio šventykla, - „nes yra išmintis Ištartas žodis“, pastebi Antonijus Novgorodietis20), lankęsis Konstantinopolyje XIII a. pradžioje. Iš senųjų rusiškų mėnesių pavadinimų žinome, kad ilgą laiką Sofijos cerkvėse pagal Bizantijos taisykles švęstos pašventinimo dienos: Novgorode rugpjūčio 5-ą, Kijeve lapkričio 4-ą (žr. mėnesių pavadinimus Mstislavo evangelijoje21)). Seniausiuose rusiškuose [rašto] paminkluose ne kartą sutinkame tradicinį paaiškinimą: Išmintis yra Kristus... Laimingo atsitiktinumo dėka galime tiksliai nustatyti, kada Novgorode nusistovėjo iškilmingas Ėmimo į dangų dienos šventimas. Dar G.D. Filimonovas22) pagal XVI a. rankraštį pateikė du įdomius pasisakymus: „Žinoma, kas pasakyta, kad Sofija yra Dievo Išmintis“ ir betarpiškai su juo susijusį kitą: „dėl kurios kaltės buvo paskirta švęsti šventosios Dievo Motinos ėmimą į dangų dvylikoje pagrindinių švenčių“ (Senojo rusų meno žinios prie Maskvos viešojo Muziejaus, T.1, 1874-1876 Novgorodo Sofijos soboras m.). Rankraščiuose nėra autoriaus vardo, tačiau yra prielaida, kad tie pasisakymai yra iš XVI a. pirmos pusės. Ir autorius rašo su dideliu pakylėjimu ir jėga. Ypač įdomus antrasis pasisakymas. Į temos klausimą autorius atsako trumpai: „paskutiniai Kristų, neatsisakiusį savo kūno, matę apaštalai“. Kitaip tariant, Ėmimo į dangų šventė yra Dievo apsireiškimo šventė ir todėl „Valdovo“ šventė, - autorius remiasi žinomu pasakojimu apie Kristaus pasirodymą per [Marijos] Ėmimą į dangų. Ir tada jis tęsia:
„gi arkivyskupas Genadijus24) sumąstė vieną iš dvylikos pagrindinių švenčių švęsti Dievo motinos Ėmimo į dangų garbei; ir visų pirma visas dvylika švenčių senuoju papročiu šventosios Sofijos šventykloje gausiu suėjimu, ir tai girdėta [esant] Novgorode iš senolių, o taip pat Kijeve, nuo pradžių ir iki šiol pagal senuosius statutus, darant; ir gana daug nurodymų apie tai. Liaukitės, broliai, kalbėti, nes nežinoma yra Sofijos, Dievo Išminties, aiškinimas“. Tai nepaprastos svarbos liudijimas. Mes sužinom, kad iki Genadijaus, 1484 m. tapusio Novgorodo arkivyskupu iš Čudovo25) archimandritų). Novgorodo Sofijoje „senovės papročiu“ buvo atliekamas bendras dvylikos svarbiausių švenčių despotiki eorti šventimas; kitais žodžiais, nebuvo ypatingos šventės. Ir tik Genadijus įvedė ypatingą Ėmimo į dangų dienos šventimą. Ši nauja tvarka sukėlė nesupratimą ir kalbas: „kas yra Sofija, Dievo Išmintis, ir kurių vardu šventykla pastatyta, ir kurių vardai šlovinami“... kyla minčių,a r tik n pašventinta Sofija „Dievo motinos nekalto prasidėjimo vardu“... Kiti atsisakydavo aiškinimų: „kadangi nėra šis vardas Rusioje žinomas, apie išmintį galima tik kalbėti“... Autorius ryžtingai atsako: „mes šloviname Sūnaus hipostazes: Sofijos kitaip išminties, Logoso kitaip žodžio, Dievo galią ir į tai panašius dalykus... tuo tarpu Dievo motinos [kitų] vardų nėra“ ... ir tada primena žinomą pasisakymą apie Justiniano šventyklos pastatymą... Mes nesužinosime, dėl kokių motyvų Genadijus įvedė Ėmimo į dangų šventę, labiausiai tikėtina čia įžvelgti naujų graikiškų tvarkų atspindį, ryšium su perėjimu prie naujo Jeruzalės statuto. Evergatido Tipikone26) (XII a.) Ėmimo į dangų šventė stipriai išskirta: [eorti gar eorton kai panigiris ton panigirion estai] Genadijus aplamai rūpinosi pamaldų sutvarkymu, iš visur rinko liturginę medžiagą... Galima priimti ir tiesioginį mėgdžiojimą Maskvai su jos Ėmimo į dangų soboru, - Genadijus buvo Maskvos absolventas... tačiau visa tai dar nepaaiškina tų išvadų, kurias padarė Novgorode, nes Ėmimo į dangų šventimas Bizantijoje niekaip nebuvo susijęs su Sofijos vardu. Tą ryšį įveda tik Novgorode. Ir įveda labai tvirtai. XVI a. šiaurėje statomos naujos Sofijos šventyklos Volgograde27) (1586 m.) ir Tobolske28) (1587 m.). Abi šventyklos tampa Ėmimo į dangų. Čia, aišku, atsiliepia tiesioginė įtaka. O Tobolsko pirmieji valdytojai buvo iš Novgorodo. Vėliau ir, aišku, Tobolsko pavyzdžiu Šv. Sofijos, Dievo Išminties, vardu buvo pastatyta pirmoji rusiška cerkvė rusų tikintiesiems Pekine, pašventinta 1695 m.; beje, ją pavadino paprasčiausiai Nikolajais dėl joje garbinamo šv. Nikolajaus paveikslo, o netrukus ją pakeičia Ėmimo į dangų šventykla (1732 m.). Kijeve visai nepriklausomai įvedamas paprotys švęsti dievo motinos gimimo dieną. Kada, pasakyti tiksliai pasakyti negalime, bet vargu kas ne tik nuo Petro Mogilos29) laikų, kai Kijevo Sofija buvo atstatyta po ilgo užleidimo. Bet kuriuo atveju, būtent Mogilos laikais Dievo motinos gimimo diena buvo įvesta kaip šventė dešimtinės Cerkvėje.

III

Bizantijos ikonografijoje galima išskirti du vienas nuo kito nepriklausomus siužetus. Visų pirma, - Kristus, Išmintis ir Žodis, „Didžiosios tarybos angelo“ vaizdiniu (pagal Izaijo pranašystę“, Iz. 9:6). Ir antra, išminties įkūnijimas. Dieviškos ar žmogiškos, pagal antikinių pavaizdavimų tipą, moters pavidalu... Pirmai temai visų pirma priskiriama žinoma freska Aleksandrijos katakombose Karmuze30) (maždaug V-VII a.). Čia buvo pavaizduota natūralaus ūgio sparnuotas angelas su nimbu. Užrašas: SOPHIA IS HS. Tai Kristaus atvaizdas Senojo testamento pavyzdžiu. Senojo testamento teisuoliams ir patriarchams Dievas dažnai pasirodydavo angelo pavidalu (pvz., Abraomui, prie Mambrės ąžuolo [Pr. 18]). Ir pagal senąjį krikščionišką aiškinimą pasirodydavo būtent Dievas-Žodis, Dievo Sūnus. Tad senovės autoriai ir Bažnyčios tėvai paprastai Kristų pavadina ir Angelu ar Arkangelu ir netgi Archistratigu kaip Dievo valio skelbėją. Jau knygos „Piemuo‘“30) autorius apmąsto Dievo Sūnų kaip „šaunų Angelą“, go angelos endoxos (II a. pabaiga); įdomu, kad jis beveik sutapatino Dievo Sūnų su arkangelu Mykolu. Angelo vardą prie Kristaus prijungia ir IV a. tėvai; ir netgi vėliau „Areopagitikų“ autorius, kuriuo taip dažnai pasiremia vėlyvieji Bizantijos ikonografai, pabrėžia, kad Kristus kaip apreiškimo Dievas vadinamas Didžiosios tarybos angelu (de coel. Hier.,. cap. IV, eis ekfantorikin elilethos taxin Angelos megalis Bulis anigoreutai). Tad Dievo Sūnaus pavaizdavimas angelu visiškai paaiškinamas senaisiais krikščioniškais vaizdiniais. Tačiau ikonografijoje ši tema negalėjo plačiai išsivystyti, Senojo testamento ir simboliniai vaizdiniai nederėjo su pagrindinėmis Bizantijos ikonografijos tendencijomis, kaip ji vystėsi nuo ikonografinės sumaišties laikų. Susiklosto ir įtvirtinamas istorinis (arba geriau sakyti, istorinis-hierarchinis) Kristaus tipas. Bizantijos ikonografijoje vyrauja evangelinis realizmas.

Šiuo atžvilgiu ypač charakteringa žinoma Trulų susirinkimo33) taisyklė, siūliusi vaizduoti Kristų „jo žmogiškuoju pavidalu“ (kata ton antropinan haraktira), „primenant jo kūniškąjį gyvenimą“ (pros mnemin tise n en sarki politias). Ir „evangeliškąją tiesą‘ soboras priešpastato jau įteisintiems Senojo testamento „simboliams“ ir „tipams“ (Trull.82). Ši taisyklė ypač suprantama po išgyventos kristologinės kovos, kai teko ginti ir aiškinti žmogiškosios prigimties Kristuje pilnatvę ir vieningą esybę. Be to, Kristaus vaizdavimas angelo pavidalu galėjo kelti dviprasmiškus spėliojimus: ar tik nebuvo Kristus angelu (ne tik darbais, bet ir prigimtimi). Panašias mintis turėjo kai kurie gnostikai; vėliau Zigavinas34) kaltina bogomilus, Sophia of Novgorod kad jie dievo Sūnų tapatina su arkangelu Mykolu, būtent kaip didžiosios tarybos angelą (Paopl., tit XXVII, cap.8). Žinoma, bogomilams tai buvo archainis motyvas. Bet kuriuo atveju, visiškai suprantama, kodėl ankstyvuosiuose Bizantijos [meno] paminkluose Didžiosios tarybos angelo atvaizdai labai reti; tokių atvaizdų buvo, tačiau jie kėlė pagundą, juos laikė priešingais Bažnyčios nuostatai (palyg. Teodorą Studitą35). Laiškai, I:15). Tad vargu ar galima įžvelgti Didžiosios tarybos angelo atvaizdą garsioje Konstantinopolio freskoje. Greičiausiai, ten pavaizduotas tas Arkangelas, „šventyklos sargas“, apie kurio pasirodymą pasakojama žinomame pasakojime. Iš niekur nesimato, kad „šventyklos sargu“ bizantiečiai vadintų tą, kam šventykla yra skirta; bet kuriuo atveju, tai vargu ar taikytina Viešpaties šventykloms.... Miniatiūrose mes kartais sutinkame Išminties atvaizdą angelo pavidalu, tačiau irgi nedažnai (žr. įdomią miniatiūrą Lestvice, rankr., Nr. 418, XII a..; iš vėlesnių paminklų palyg. slaviško 1397 m. Psalmyno titulinį puslapį, Sienos36) Evangeliarijaus37) rinkinyje; palyg. įdomią miniatiūrą Barberinos Psalmyne38), Nr. 202, XII a.: (basilai ton hristianon)...Didžiosios tarybos angelo atvaizdas atgyja ikonografijoje ne tik vėlyvojoje Bizantijos epochoje, Paleologų39) epochoje, kai aplamai ikonografijoje sustiprėja simbolinė srovė. Tam laikui priskiriama įdomi freska Šv. Stepono cerkvėje: rankoje taurė, tikriausiai, eucharistinė (galbūt, ryšyje su Patarl. 9:2, paprastai siejamą su Eucharistiją; palyg. Kozmos Majumiečio40) kanoną „Didžiajame ketverte“), užrašas HAG SOPHIA O LOGOS. Šis atvaizdas įeina į sudėtingą kombinaciją, kurioje aiškiai pasireiškia vakarietiškas poveikis: vadinamojo „Apaštališkojo simbolio41)“, nepriimto Rytuose, ant apaštalų ritinių pavaizdavimas... Darbas vėlyvas, XIV a. pabaigos... Ši freska yra, matyt, vienintelis to meto neabejotinas išminties-Angelo pavaizdavimas. Tiesa, Didžiosios tarybos angelo atvaizdai tampa dažni ir įprasti, - žr., pvz., Afono paveiksluose. Ir vėliau Dionisijus Furnagrafiotas42) nurodo juos piešti šoninio priestato apsidėje arba šoniniame kupole: tačiau nereikia kiekviename Didžiosios tarybos angele įžvelgti išminties vaizdinį. Vargu ar teisinga manyti, kad Kristus Angelo pavidalu vaizduotas kaip Išmintis. Išminties vardas nurodomas ir piešiamas greičiau paprasčiausiai kaip vienas iš Antrosios hipostazės vardų, ir todėl visada kartu su Žodžio vardu...

Nuo šitos biblinės temos reikia atskirti kitą, antikinę temą, - išminties įsikūnijimą. Visų pirma, reikia pažymėti VI a. Gazos termų tapybą, mums žinomą tik iš šiuolaikinio Jono Gaziečio43) aprašymą. Atlantas neša liepsnojantį rutulį, tekančią saulę. Jį prilaiko dvi merginos: Sophia ir Arete44). Sofija – sidabrišku apdaru tarsi Mėnulio deivė (Selene)... Su panašiu išminties atvaizdu mes susiduriame Psalmyno miniatiūrose: Dovydas tarp dviejų moterų, Sophia ir Prophetia. (žr. Paryžiaus psalmyne, X a., Nr.139, ir kituose; atvaizdo ištakos, matyt, ankstyvesniame pavyzdyje... Prie antikinio motyvo vėliau prisišlieja biblinis. Šiuo atžvilgiu labai įdomi Konstantino Filosofo45) vizija. Jis sapnavo daug moterų ir tarp jų pastebėjo ir išsirinko vieną, „žaviausią iš visų, švytinčiu veidu, pasipuošusia daugybe auksinių vėrinių, ir perlais, ir papuošalais“... „Jos vardas buvo: Sofija“, t.y. išmintis.... Palyg. Prem. 8:2 „pamilau ją ir pamilau savo jaunyste, ir panorau vesti ją, ir pamėgau jos grožį“... Panašiam, tačiau kiek stirtingam tipui priklauso ginčytina moters figūra evangelistų pavaizdavimuose. Pirmą tokį atvaizdą sutinkame Rosano purpuriniame rinkinyje46) – prie evangelisto Marko: moteris su nimbu stovi priešais evangelistą ir rodo į jo ritinį. Priimtiniausia joje regėti įkvėpimo ar išminties įsikūnijimą pagal analogijas su panašiais atvaizdais antikos autorių rankraščiuose. Palyg., pvz., žinomą miniatiūrą Dioskorido47) Vienos rankraštyje, kur moters figūra su parašu: eurosis [apreiškimas] – įdomu, kad vėlesnis Viduramžių restauratorius padarė paaiškinančią atžymą: [Sophia]... Krikščionių miniatiūrininkai suprato „įkvėpimą“ kaip „išminties ir proto“ dovaną (Iz. 11:2). Vėlesniuose slavų (serbų) XIV-XV a, Evangelijose moters figūra vaizduojama jau prie visų evangelistų. Afonochlandarskoje Evangelijoje Nr.572 yra ir užrašas: Išmintis... Tuo pačiu metu panašius atvaizdus sutinkame ir sienų tapyboje (Ravanicko48) cerkvė Serbijoje, 1381 m.; Ėmimo į dangų cerkvė Novgorodo Volotovo lauke)... Galiausiai, reikia pažymėti garsiąją mozaiką Monrealio soboro tapyboje. Čia išmintis pavaizduota kaip oranta49), prie karališko stalo ir su vainiku virš staltiesės, išskęstomis rankomis. Užrašas: Sapientia Dei... Šis atvaizdas priklauso pasaulio sutvėrimo ciklui; akivaizdu sąryšyje su Pat. 8:30. „tada buvau jo dailininke“ (palyg. Prem. 7:21 „Išmintis, visa ko dailininkė“)... Analogiškus atvaizdus sutinkame ir Vakarų [meno] paminkluose. Ypač reikia atkreipti dėmesį į išminties ir 7 menų pavaizdavimą (pvz., žinomame Prudencijaus50) Liono rankraštyje: „Sancta Sophia i septem artes“)... Vargu ar įmanoma už šių įsikūnijimų atspėti tam tikrą religinę idėją.

Skaitykite tęsinį ...


Georgijus Florovskis

Pastabos

Georgijus Vasiljevičius Florovskis (1893—1979) – rusų religinis filosofas, dvasininkas ir bažnyčios istorikas, vienas Pasaulinės bažnyčių tarybos steigėjų. 1916 m. baigė Odesos Imperatoriškojo Novorusios un-to istorijos ir filologijos fakultetą. Nuo 1919 m. buvo filosofijos ir psichologijos katedros docentu. Nuo 3-io dešimtm. pradžios – emigracijoje, pradžioje Sofijoje, o vėliau Prahoje. Tuo metu buvo vienu iš Eurazijos judėjimo pradininkų, dalyvavo jo rinkinių sudaryme. Tačiau pamažu brendo idėjinis konfliktas su judėjimo lyderiais ir nutraukė ryšius po „Eurazijos pagundos“ publikacijos. 1926 m. persikėlė į Paryžių, kur skaitė paskaitas Rusų tikėjimo institute. 3-me susidraugavo su N. Berdiajevu, tačiau vėliau draugystė atvėso, nes Florenskis nepripažino ir kritikavo Berdiajevo mokymo. Jų pagrindu parengė dvitomį „Rytų tėvai, 4 a.“ (1931) ir „Bizantijos tėvai, 5-8 a.“ (1933). 1932 m. tapo šventiku. Antrojo pasaulinio karo metu gyveno Jugoslavijoje; 1946 m. grįžo į Paryžių, o 1948 m. persikėlė į JAV, kur buvo Vladimiro stačiatikių seminarijos Niujorke profesoriumi, 1956 m. Harvardo un-to Rytų cerkvės profesorius. Paskutiniais metais dėstė Prinstono un-te religijotyros ir slaviatyros fakultete.

O teologinės ir filosofinės nuostatos pagrindas – „neopatristinės sintezės idėja“, grįžimas prie Bažnyčios tėvų mokymo. Jos laikėsi ir knygoje „Rusų tikėjimo keliai“ (1937). Ėmėsi kritikuoti Eurazijos idėjas, neigiamai priėmė stačiatikybės „socializacijos“ traktavimą. JAV išleista 14-a jo kūrybos tomų.

1) Konstancijus II (Flavius Julius Constantius, 317-361) – Romos imperatorius, 10 k. buvo konsulu.

Po tėvo mirties, 337 m. gavo valdyti didelę dalį Rytų. Kovodamas dėl kontrolės visai Imperijai, pašalino du savo dėdes (Konstantino brolius) ir 7 pusbrolius. 353 m., įveikęs uzurpatorių Magnencijų, tavo vienvaldžiu valdovu. Pilietinį karą sunkino tai, kad vyko varginančios kovos su persais ir germanais. O brolius išskyrė ir religiniai reikalai – kai Konstantinas ir Konstantas buvo nikėjų pusėje, Konstancijus palaikė arijiečius.

Jį išsamiai apibūdino istorikas Amianas Marcelinas: „Jis labai norėjo garsėti kaip mokslininkas, bet kadangi jo nerangus protas netiko retorikai, tai jis ėmėsi eiliuoti, tačiau nesukūrė nieko verto dėmesio. Rūpestingas ir blaivus gyvenimo būdas bei saikas maistui bei gėrimams jo jėgas išsaugojo taip gerai, kad sirgo labai retai, tačiau kaskart su pavoju gyvybei. Jam pakako labai trumpo miego, kai to reikdavo. … negalėjo kilti net įtarimas, dėl [meilės ryšio su kokiu vyriškos lyties tarnu]... Jodinėjime, ieties mėtyme, o ypač šaudyme iš lanko meistriškume, žygiavime rikiuote jis rodė didelį meistriškumą. Jei kai kur jį galima palyginti su vidutinių gabumų imperatoriais, tačiau kai aptikdavo visiškai klaidingą ar patį nereikšmingiausią pretekstą įtarti pasikėsinimą į savo asmenį, tyrė be perstojo, painiodamas tiesą ir melą ir žiaurumu lenkė, ko gero, Kaligulą, Domicianą ir Komodą. [ … ] Jo sudėjimas ir išvaizda buvo tokie: tamsaus gymio, blizgančiomis akimis, skvarbiu žvilgsniu, minkštais plaukais, glotniai nuskustais ir žaviai blizgančiais skruostais; kūnas nuo kaklo iki šlaunų buvo ilgokas, kojos labai trumpos ir kreivos; todėl jis gerai šokinėjo ir bėgiojo“.

2) Sokratas Scholastikas (Socrates Scholasticus, apie 380 – po 439) – Bizantijos graikų kilmės krikščionių istorikas, 7 knygų „Bažnyčios istorijos“ (Historia Ecclesiastica) autorius.

Apie jo biografiją nėra jokių faktų, išskyrus nurodytus jo kūrinyje. Jo mokytojais, sprendžiant pagal jo užsiminimus, buvo Eladijus ir Amonijus, pagoniški žyniai, į Konstantinopolį atvykę iš Aleksandrijos dėl sukilimo (apie 391 m.), per kurį buvo griaunamos šventyklos, tarp jų ir Serapiumas. Ar mokėsi pas sofistą Troilą – iki galo neįrodyta. Vėliau keliavo aplankydamas ir Kiprą bei Paflagoniją.

Neaišku ir kuo užsiėmė Sokratas. Spėjama jį nebuvus tiek šventiku, tiek valdininku, o greičiau teisininku, nes „scholastikas“ leidžia numatyti „advokatą“. Iš gramatikų gautas išsilavinimas skatino jį gerbti graikų mokslą.

Jis buvo savamokslis ir neturėjo tvirto ir nuosaikaus supratimo apie tikrąjį bažnyčios mokymą. Jam patiko išmoningi ir giliaminčiai eretikų (pvz., Filostorgijaus ir ypač Heraklėjos vyskupo Savino) samprotavimai, kuriais, nepaisant atsargumo, pasinaudodavo.

„Bažnyčios istorija“ apima 305-439 m. laikotarpį ir spėjama, kad ji baigta 439 m. arba netrukus po to, bet neabejotinai valdant Teodosijui II, t.y. iki 450 m. Jos tikslas buvo pratęsti Eusevijaus „Bažnyčios istoriją“, pasibaigiančią 305 m. Ji parašyta paprasta graikų kalba; jis stengiasi nenaudoti perdėtų epitetų bažnyčios ir valstybės asmenims. Pirmoje vietoje iškeliami bažnytiniai nesutarimai. Aiškus jo kritinis požiūris į Joną Auksaburnį.

3) Grigalius Stebukladarys Grigalius Stebukladarys (apie 213 – apie 270-275) – Neokesarėjos vystupas, teologas.

Anot Jeronimo Stridnskio, jo vardas pradžioje buvo Teodoras. Eusenijus Kesarietis tarp pas Origeną atvykstančių mokinių išskyrė Teodorą su jo broliu Atėnodoru. Grigalius - „budraujantis, prabudęs“.

Jaunystėje jis lavinosi kaip pagonis, 14 m. amžiaus neteko tėvo – tai paskatino kreiptis į Žodį. Baigė gramatikos, o vėliau retorikos klases. Atsisakė eiti į filosofijos mokyklą ir užsiėmė teise – tam vyko į Viritą (Beirutą), kur buvo stambiausia Rytuose teisės mokykla. Atvykę į Kesarėją, su broliu panoro pasiklausyti Origeno, ką paliudija ir šv. Grigalius Nisietis. Pamatęs brolių gabumus, Origenas įkalbėjo juos užsiimti filosofija. Jis atskleidė įvairias filosofijas sritis, pirmiausia logiką ir dialektiką, teikė gamtos mokslų žinių, tame tarpe ir geometrijos bei astronomijos. Toliau sekė etika – ir taip pamau atvedė prie biblinės egzegetikos... Po 5 m. mokslų, jis su broliu grįžo į tėvynę. Ten, gavęs Origeno laišką, nusprendė atsisakyti visuomeninio gyvenimo ir pasirinko vienatvę, tačiau apie 245 m. Amasijos vyskupo Fedimo buvo paskirtas Neokesarėjos vyskupu. Tarytum jis pradžioje nenorėjo užimti to posto, tačiau po ilgų įkalbinėjimų sutiko. Anot šv. Grigaliaus Nisiečio, po pašventinimo, kai tasai visą naktį mąstė apie tikėjimo reikalus, jam apsireiškęs Jonas Auksaburnis, Dievo motinos prašymu, sklandžiai išdėstė tikėjimo paslaptį. Ją jis surašė į raštus, ją pamokslavo ir paliko pasekėjams.

Apie jo pamokslų jėgą liudija šv. Grigalius Nisietis: „Jo žodžio klausančiųjų pradžioje buvo mažai; tačiau iki pasibaigiant dienai nusileidžiant saulei, tiek prisijungė prie pirmo susirinkimo, kad tikėjusių pakako sudaryti miniai. Ryte vėl susirink minia, su žmonomis ir vaikais, ir pagarbaus amžiaus bei kenčiantys nuo demonų ar kitų negalavimų. Ir jis, stovėdamas viduryje, Šv. Dvasios jėga kiekvienam susirinkusiajam skyrė tai, ko tam reikėjo: pamokslavo, aptarinėjo, mokė, gydė.

Grigaliaus veikla išplito ir gretimuose miestuose. Decijaus persekiojimų metu (po 250-ųjų), kaip ir kiti, jis pasitraukė į gretimus kalnus. Yra žinoma apie jo su broliu dalyvavimą I-me Antiochijos susirinkime (264).

Epitetas „Stebukladaris“ (Thaumatourgos) jam įsitvirtino nuo 5 a. Iki tol vadintas „Didžiuoju“. Konstitanopolyje Šv. Sofijos sobore jis imtas garbinti maždaug nuo 9 a., kur, kaip pasakojama, jis apsireiškė, ir toje vietoje buvo pastatyta kolona, prie kurios tikintieji glaudėsi krūtine, pečiais ir pagydavo. Kolona yra išlikusi, tačiau šiuo metu ji su juo nesiejama, o vadinam „verkiančia kolona“, nes iš jos sunkiasi „gydanti“ drėgmė.

Negausiai išlikusiuose rašiniuose daugiausia perteikiamas mokymas apie trejopą Dievą, svarbų laikotarpiui iki Nikėjos susirinkimas - ypač jo „Tikėjimo simbolis“. Anot Grigaliaus, „Dievo esmė neištariama ir neišaiškinama, su niekuo nepalyginama“, jo net tinkamai pagarbinti negalima. Tik pats Dievo Žodis gali tinkamai pagirti Tėvą. Jis Dievą vadina pirmuoju Protu, kas leidžia jį gretinti su Origenu ir viduriniojo laikotarpio platonikais (ankstyvieji apologetai „Protu“ vadino „Žodį“). Kartu panašiai Origenui jis vysto mokymą apie dieviškosios esmės paprastumą, vienalytiškumą, nedalomumą ir neapibrėžiamumą. Jis Dievą vadina Visatos Kaltininku ir Valdytoju, kuris nuolat galvoja apie viską ir rūpinasi visais žmonėmis.

“Trejybė“ (trias) sutinkama jau pas Teofilą iš Antiochijos ir iki Grigaliaus naudota Bažnyčios tėvų. Jam Tėvas, Sūnus ir Šv. Dvasia savo esme yra „išbaigta Trejybė, šlovė amžinybe ir karalyste neišskiriama ir nesupriešinama“. Šv. Trejybėje nėra nieko sukurta – ir nėra laiko, kai Tėvas buvo be Sūnaus, ar Sūnus – be Šv. Dvasios. Ji visada tapati pati sau.

4) Justinianas I (Flavius Petrus Sabbatius Iustinianus, 482 ar 483 - 565) – Romos Rytų (Bizantijos) imperatorius (nuo 527 m.), karvedys ir reformatorius. Rytų ortodoksų bažnyčia jį laiko šventuoju; kartais vadinamas Paskutiniu romėnu. Jo valdymas žymi perėjimą nuo Antikos prie Viduramžių, ir nuo Romos tradicijų prie Bizantijos.

Jo valdymą žymi ambicingas, bet nepavykęs „Imperijos atkūrimo“ planas. Bizantija atsikariavo Italiją, Romos miestą ir didžiumą žemių prie Viduržemio jūros. Kitas svarbus jo palikimo aspektas yra vieningas Romos teisės perrašymas, Corpus iuris civilis. Jo laikais suklestėjo Bizantijos kultūra, o jo statybų programa paliko tokį šedevrą kaip Šv. Sofijos bažnyčia, daugybę šimtmečių buvusia Rytų ortodoksų bažnyčios centru – tai jo ambicijos pranokti Saliamoną su Jeruzalės šventykla.

Atrodė, kad pavyks atkurti senąją Romos imperiją. Tačiau nukariavimą sutrukdė 543 m. kilusi baisi maro epidemija ir įnirtingas naujųjų germanų valdovų priešinimasis. Taigi, Justinianas ėmė stiprinti imperiją iš vidaus. Augo prekyba, buvo sukurtos naujos pramonės šakos, šilko gamyba. Jis pastatė Šv. Sofijos katedrą. Valdžia buvo sustiprinta, išplečiant valstybės valdymo aparatą ir įstatymus. Romėnų įstatymai buvo surinkti ir peržiūrėti. Tai turėjo didelės reikšmės ateities kartoms. Justinianas siekė padidinti Bažnyčios autoritetą ir kovoti su skilimu.

Tačiau 529 m. jis uždarė Platono akademiją Atėnuose, 542 m. panaikino konsulo pareigas (matyt dėl finansinių priežasčių). Vis didesnis tarsi šventojo garbinimas panaikino iliuziją, kad imperatorius pirmasis tarp lygių. Jo valdymo metais įvyko pirmoji maro Bizantijoje epidemija, didžiausias maištas – Niko sukilimas, kurį išprovokavo mokesnių našta ir imperatoriaus bažnytinė politika.

5) Simeonas Solunskis (Symeon, 14 a. pabaiga-1429) – Soluno [Salonikų] arkivyskupas, stačiatikių šventasis (kanonizuotas 1981 m.).

Gimė Konstantinopolyje, stodamas į vienuolius priėmė Simeono vardą. Buvo izichizmo bei Grigaliaus iš Palamos šalininku. 1416 m. gegužę – 1417 m. balandį paskirtas Soluno arkivyskupu, kuriuo būdamas susigadino sveikatą, tačiau, jo žodžiais, maldos į didįjį kankinį Dimitrijų Solunskį dėka sustiprėjo. Pareigas ėjo 13 m. - tuo metu miestas išlaikė stačiatikių tikėjimą, nors turėjo pagundų pereiti į katalikybę ginantis nuo turkų. Po jo mirties Soluną užėmė turkų sultonas Muradas II (1430).

Paliko daugybę rašinių įvairiomis temomis, daugiausia – liturginių. Tame jis laikėsi mistinio aiškinimo, daugiausia sekdamas Dionisu Areopagitu. Alegorinį apeigų aiškinimą priėmė 19 a. rusų teologai (Veniaminas ir kt.), tačiau vėliau dėl jo teisėtumo kilo ginčai. Buvo aktyvus stačiatikybės propaguotoju, - parašė daug poleminių kūrinių, nukreiptų prieš katalikus. Svarbiausia kūriniai: „Dialogas prieš erezijas“, „Apie vienintelę teisingą krikščionių tikėjimą“, „Apie šventas apeigas ir bažnyčios slėpinius“...

6) Tipikonas (nuo gr. tipos - pavyzdys, statutas) – stačiatikių liturgijos knyga daugiausia apie apeigų tvarką. Jame yra taisyklės apie pasninkavimą, vienuolyno gyvenimo, valgymo ir kt. tvarkos taisyklės, švenčių šventimas ir kiti bažnytinio gyvenimo klausimai.

Konstantinopolio katedros ritualų tipikonas nėra gerai išsilaikęs ir ankstyviausias išlikęs rankraštis yra 8 a. vidurio. Tipikonai atsirado su vienuolių judėjimu ankstyvuoju krikščionybės laikotarpiu, siekiant reguliuoti vienuolynų veiklą. Pavadinimas atėjo nuo Šv. Sabbas šv. Lauros netoli Jeruzalės tipikono. Ši vieta buvo gausiai lankoma piligrimų ir iš čia tipikonas paplito. 8 a. liturgijos vystymo centru buvo Stoudios vienuolynas Konstantinopolyje – čia susiliejo vienuolyno ir katedralinės liturgijos. Rusų bažnyčia paveldėjo tik Saba tipikoną.

7) Aleksejus Dmitrievskis Aleksejus Dmitrievskis (1856-1929) – rusų bizantistas, Bažnyčios istorikas, Kijevo dvasinės akademijos bažnytinės archeologijos ir liturgijos profesorius. Pasižymėjo rinkdamas ir publikuodamas graikiškus liturginius tipikonų ir euchologijos tekstus.

Gimė Astrachanės gubernijoje, kur baigė Astrachanės dvasinę seminariją. 1878 m. įstojo į Kazanės dvasinę akademiją. Čia susidomėjo iš Soloviecų gautais liturginiais rankraščiais. Čia parengė dėmesį atkreipusią kandidatinę disertaciją, vėliau perdirbtą į magistrinę. 1882 m. skirtas dėstytoju į Samaros dvasinę seminariją, tačiau tarpininkaujant rektoriui, paliktas Kazanės DA liturgijos katedroje. 1884 m. gavo katedrą Kijevo dvasinėje akademijoje, kur dėstė iki 1907 m. Įsteigė Kijevo liturgistų mokyklą.

1886 m. išvyko į Rytus ir kelis mėnesius tyrinėjo rankraščius Afone (aprašė 38 tipikonus ir per 100 kitų apeiginių rankraščių). 1888 m. su rankraščiais ir ikonomis dirbo Sinajaus vienuolyno bibliotekoje (aprašė per 500 ikonų ir daugybę paraklisų). Kelis sekančius metus lankė Jeruzalę, Afoną, Konstantinopolį, Atėnus, Italiją. Jis neapsiribojo rankraščiais, bet ir užsiėmė bažnytinės archeologijos klausimais – lankė senovines šventyklas, tyrė Kachrie-Džamisi mečetės mozaiką...

Kelionių metu Dmitrievskiui kilo planas 4-iais tomais išleisti jo surinktą medžiagą: Graikų euchologijų; Pietų slavų euchologijų, Graikų tipikoną, Kitų apeiginių knygų aprašymą. Tačiau netrukus tas planas buvo pakeistas ir įgavo tokią formą: 2 dalių Graikų tipikonas, Euchologijus.

1895 m. išleido daktarinę disertaciją apie Rytuose saugomus liturginius rankraščius ir kitais metais gavo bažnyčios istorijos daktaro laipsnį. Tarp daugelio kitų leidinių, jis išleidžia ir „Vadovą bažnyčios tarnautojams ir išrinktiems vyskupams...“ (1904), kuriame pateikia daug istorinių ir praktinių žinių, naudingų įšventinamiesiems, vyskupų chirotoniją ir jos istoriją, aiškina apeigas ir maldas, daugiausia liturginius palaimintojo Simeono Solonskio liturginius tekstus, detaliai išaiškina bažnytinių dalykų kilmę ir simboliką.

1906 m. atvyko į Peterburgą, kur dirbo komisijoje, taisančioje apeiginių knygų tekstus. 1918 m. persikėlė į Astrachanę, kur gavo graikų kalbos katedrą neseniai atsidariusiame universitete, o 1919 m. išrinktas prorektoriumi. Šiuo laikotarpiu pagrindinį dėmesį skiria gimtojo krašto senovei – jos klausimus įtrakdavo ir į savo paskaitas. 1922 m. suimtas kaltinant trukdymu išimti bažnytines vertybes, sąlyginai nuteistas metams. 1923 m. sausį, uždarius Astrachanės un-tą, grįžo į Petrogradą, kur dalyvavo MA Rusijos-Bizantijos komisijos veikloje, skaitė liturgijos paskaitas Dvasininkų kursuose.

8) Salonikai (Solunis, Selanikas, Teosalonikai) - antras pagal dydį Graikijos miestas, antras pagal svarbą uostas (po Pirėjos); per 1 mln. gyv. Jame yra stambiausias Balkanuose Aristitelio universitetas.

Anot legendos, miestą 315 m. pr.m.e. įkūrė makedoniečių karalius Kasandras ir pavadino savo žmonos Teosalonikos, Filipo II dukros, garbei. Jai suteiktas sudurtinis vardas (Fesalija+Nika), nes gimė mūšio Krokuso lauke dieną – toji makedoniečių pergalė faktiškai reiškė Trečiojo šventojo karo pabaigą.

146 m. pr.m.e. miestą užėmė romėnai. Susiformavus Bizantijos imperijai, Salonikai buvo labai patogioje vietoje – kelių susikirtime iš Romos ir Atėnų į Konstantinopolį. Čia gimė šventasis kankinys Dmitrijus Solunskis ir slavų švietėjai Kirilas ir Metodijus.

904 m. miestą užėmė saracėnai, vėliau trumpam buvo atitekęs bulgarams, 1185 m. atiteko normanams. Nuo 1206 m. – Tesalijos karalystės sostinė, bet 1246 m. užimtas Nikėjos imperatoriaus Jono II. Vėliau miestą valdė zilotai. Nuo 1347 m čia arkivyskupu buvo Grigalius iš Palamos. 1387 m. miestas po aršaus pasipriešinimo atiteko turkams. Osmanų imperijos laikais buvo antruoju pagal svarbą centru. 19 a. pabaigoje buvusiso graikų galybės čia nebuvo ir kvapo – mieste šeimininkavo žydai iš Ispanijos. Miestą Graikija atsikovojo 1912 m.

Mieste gausu ankstyvosios krikščionybės ir Bizantijos laikmečio paminklų, tarp kurių paminėtini: Šv. Dmitrijaus bazilika (4 a.), imp. Galerijaus triumfo arka ir Šv. Georgijaus rotonda (joje išlikę 4 a. freskos), Šv. Sofijos cerkvė (7-8 a.), Šv. apaštalų cerkvė (14 a.), Achiropitoso bazilika (5 a.), Latomu venuolynas (5-6 a.) ir kt.

9) Sofijos cerkvė Nikėjoje Nikėja - senovės bei Viduramžių miestas Mažojoje Azijoje dabartinio Turkijos miesto Izniko vietoje. Įsikūręs ant ežero kranto, o iš sausumos supamas aukštų kalvų, kas leido sėkmingai gintis. Prieš 10 m aukščio sienas su apie 100 bokštų buvo išraustas griovys. Sunkiausias etapas 11-15 a., pereinant iš graikų į turkų priklausomybę. Iki 1922 m. (iki ją nugriovė turkai) buvo išlikusi nuostabi mozaikomis puošta Uspenskio bažnyčia. Dabar didžiausia įžymybe liko (vietomis sugriauta) miesto siena.

Pradžioje miestas vadinosi Ankore arba Helikore, kurį sugriovė miziečiai. Keli metai po Aleksandro Didžiojo mirties, Antigonas I po 316 m. pr.m.e. atstatė miestą pavadindamas Antigonija. Tam pralaimėjus, regionas perėjo trakų karžygiui Lisimachui, pervadinusio miestą į Nikėją savo žmonos garbei.

Miestas buvo kvadrato formos, visos gatvės kirtosi stačiu kampu, tad iš centro, kur stovėjo paminklas, matėsi visi vartai. Miestas buvo svarbių prekybinių kelių tarp Galatėjos ir Trakijos susikirtime. Jo svarba augo, į čia persikėlė Vifinijos karaliai. Romos imperijos metu Nikėja liko svarbiu miestu, esančiu vos 70 km nuo Konstantinopolio. Čia puotas rengti mėgo imperatoriai.

Nikėjoje gimė astronomas Hiparchas (apie 194 m. pr.m.e.), istorikas Dionas Kasijus (apie 165 m.) bei matematikas ir astronomas Sporas (apie 240 m.).

Romos imperatoriaus Konstantino valdymo metais, 325 m. Nikėjoje įvyko Pirmasis pasaulinis susirinkimas, kurio metu buvo priimtas Tikėjimo simbolis, įtvirtinantis Trejybės dogmą, bei pasmergta Arijaus erezija. Kartu nustatyta ir Velykų šventimo data.

Miesto centre 6 a. Justinianas I pastatė Šv. Sofijos bažnyčią (sumažintą Hagia Sophia kopiją), kurioje 787 m. įvyko Antrasis Nikėjos susirinkimas, kuriame aptarta stabmeldystės problema. Iznikas liko Romos katalikų bažnyčios vyskupystės centru.

Viduramžiais Nikėja buvo strategiškai svarbi Bizandijos ir turkų-seldžiukų nesantaikos metu. 1077 m. turkai užėmė Nikėją ir tada ji kelis kartus ėjo iš rankų į rankas, kol po metų netampa Rumo sultonato sostine. Tai paskatino 1097 m. surengti Kryžiaus žygį. Turkai pasidavė bizantiečiams, kad miestas nebūtų išplėštas.

1204 m. 4-ojo Kryžiaus žygio metu krito Konstantinopolis ir Bizantijos teritorija susiformavo kelios valstybė, kurių viena buvo Nikėjos imperija, kurio pirmuoju valdovu tapo Teodoras I Laskaris. 1259 m. Michailas VIII Paleologas uzurpavo sostą, 1261 m. užėmė Konstantinopolį ir atgaivino Bizantijos imperiją. Nuo tada Nikėja prarado savo svarbą ir netrukus tapo turkų-osmanų grobiu ir pervardinta į Izniką.

10) Serdika (Serdica) - senovės miestas Trakijoje, antikinė tvirtovė dabartinės Bulgarijos sostinės Sofijos vietoje. Ji dabar žemiau šiuolaikinio grindinio. Atkasta ir eksponuojama 4 a. Šv. Jurgio rotonda su Konstantino I rūmų liekanomis ir kt. statiniai.

Pirmieji radiniai yra iš neolito laikų. Manoma, kad žmonės čia kūrėsi dėl karštųjų mineralinių šaltinių. Seniausi žinomi gyventojai buvo serdai. 8 a. pr.m.e. čia įsikūrė trakų miestas. Apie 6 a. čia įsikūrė odriai. 4 a. miestą užėmė Makedonijos karalius Filipas. 29 m. užėmę romėnai pavadino Serdiku. 2 a. tapo Žemutinės Dakijos centru, o po šimtmečio iki 4 a. - Trakijos sostine. Jis tapo mėgiamu Konstantino I miestu („Serdika – tai mano Roma“), norėjusio čia įrengti Romos imperijos sostinę (Naująją Romą), tačiau vis tik nugalėjo strateginė Bizantijos vieta. Religinės Konstantino reformos metu Serdika tapo vyskupystės centru, kur 343 m. Šv. Sofijos sobore įvyko Serdikos susirinkimas, pratęsęs Nikėjos susirinkimo darbus.

5-6 a. kenčia nuo gunų, gotų ir kitų genčių puolimų, užimamas Atilos, tačiau vėliau atsikovojamas Bizantijos. Valdant Justinianui I atgyja kaip administracinis centras Triadicos pavadinimu. Nuo 809 m. įeina į Bulgarijos sudėtį Sredeco pavadinimu.

11) Ochridas - miestas rytiniame Ochrido ežero kante Makedonijoje. Apie 55 tūkst. gyv. Mieste gausu vaizdingų namų ir paminklų ir pagrindinės pajamos iš turizmo. Pagal vieną versijų, pavadinimas slaviškas ir reiškia „ant kalno“. 1979 m. miestas ir ežeras įtraukti į UNESCO saugomų objektų sąrašą.

Antikos laikais čia buvo graikų kolonija Lichnidas, žinoma nuo 2-3 a. pr.m.e. 148 m. pr.m.e. ją užgrobė romėnai, kurie po 518 m. stipraus žemės drebėjimo beveik visiškai atstatė, Romos ir Bizantijos laikais čia buvo svarbus prekybos punktas prie romėnų pastatyto kelio nuo Adrijos jūros į Konstantinopolį (Egnacijaus kelias).

Miestas labai anksti priėmė krikščionybę ir pirmuosiuose visuotiniuose susirinkimuose dalyvavo Lichnido vyskupai. 861 m. miestas įeina į Bulgarijos sudėtį ir pavadinamas Ochridu. Čia nuo 886 m. savo veiklą vysto Kirilo ir Metodijaus mokinys Šv. Klemensas Ochridietis. Manoma, kad būtent Ochide pirmąkart sukurta kirilica.

1018 m. Ochridą užkariauja Bizantija – jos valdymo metais pastatyta daug bažnyčių. 12 a. pradžioje vėl grįžta į Bulgarijos karalystę, o 1334 m. miestą užkariauja serbai. 1394 m. jį užima Osmanų imperija, kurios valdžioje lieka iki 1912 m. palaipsniui patirdamas nuopuolį. Tada po Pirmojo Balkanų karo atitenka Serbijai.

Tarp miesto paminklų: Antikinis teatras, Šv. Sofijos bazilika, pranašo Mahometo vardo mečetė, Šv. Naumo Ochridiečio vienuolynas ir kt.

12) Trabzonas - miestas Turkijoje ant Juodosios jūros kranto prie Mučkos upės žiočių, miškais apaugusio Kolat-Daga kalno papėdėje. Mieste išliko daug Bizantijos architektūros paminklų, tarp jų ir buvęs šv. Sofijos soboras, Panagija Chrizokefalos (dab. Fatichos mečetė), miesto sienos ir kt.

Anksčiau čia buvo ryčiausia graikų Trapezundo kolonija, įsteigta Sinopo išeivių 750 m. pr.m.e. Įeidamas į Ponto karalystės sudėtį, jis tapo svarbiausiu Mažosios Armėnijos miestu. Perėjęs į Romos sudėtį, tapo svarbiausiu komerciniu centru ir romėnų laivų apsistojimo vieta Juodojoje jūroje. Jo klestėjimą 258 m. nutraukė gotai.

6-11 m. buvo įvairių Bizantijos provincijų centru. 12 a. tapo nedidelės graikiškos Didžiųjų Komninų karalystės (žinomos kaip Trapezundo imperija) sostine. Valstybė pakaitomis mokėjo duoklę turkams ir mongolams, kol 1461 m. atiteko turkams-osmanams. Tai buvo paskutinė Bizantijos skeveldra. Pirmo pasaulinio karo metais graikai ir armėnai patyrė genocidą. 1916 m. miestą užėmė rusų armija. Graikų savigynos būriai kovėsi iki pat 1923 m. kol didžioji graikų dalis nebuvo iškelta į Graikiją ir liko tik priėmę islamą.

Dabar čia graikų metropolito, armėnų arkivyskupo, armėnų-unijitų vyskupo rezidencijos.

13) Sofijos cerkvė Mistroje Mistra - Viduramžių miestas Graikijoje netoli Spartos, vienas svarbiausių vėlyvosios Bizantijos kultūrinių ir politinių centrų.

Nuo 6 a. Taigeto kalnų rajonuose gyveno slaviškos milingų ir ezeritų gentys, pasižymėjusios karingumu ir nepaklusnumu. Daugkartiniai Bizantijos bandymai jas pavergti sulaukdavo pasipriešinimo. Jos priešinosi ir po Konstantinopolio kritimo 4-o Kryžiaus žygio metu – tik šįkart jau lotynų užkariautojams. 1249 m. Achėjos kunigaikštystės valdovas Giljomas II de Vilarduenas, saugodamasis karingų kalniečių užpuolimų, įsakė ant kalvos, 6 km nuo Spartos, pastatyti tvirtovę, kontroliuojančią Lakoniją su Mesenija jungiantį tarpeklį.

1262 m. lotynams pralaimėjus Michailui VIII Paleologui, Giljomas buvo įkalintas ir mainais į jo išlaisvinimą Bizantijai buvo buvo atiduotos kelios tvirtovės, tarp jų ir Mistra. Tačiau grįžęs ir popiežiaus Urbono IV atleistas nuo priesaikos, grįžta į Peloponesą su kariuomene ir bando atsiimti turėtas valdas. Apie tai sužinoję vietiniai susirinko prie kalvos, pasiryžę ginti tvirtovę. Nuo tada prasideda masinis kalvos apgyvendinimas ir chaotiškas miesto formavimasis. Didelę svarbą miestas įgijo 1316-21 m. tapęs Morėjos despotato centru.

1443 m. Miskroje buvo karūnuotas paskutinis Bizantijos imperatorius Konstantinas XI. 1460 m. Mitrą užėmė Osmanų sultonas Mechmedas II. 1687 m. Mitrą užėmė Venecija, tačiau 1715 m. turkai vėl užėmė Peloponesą. 1768 m. prasidėjo rusų-turkų karas. Rusijos laivynas per Baltijos jūrą 1770 m. pasiekė Peloponeso pusiasalį ir, išlaipinęs desantą, užėmė Mistrą. Po sunkių kovų rusai paliko miestą ir jį užėmė ir išplėšė albanai. 1821 m. prasidėjo graikų sukilimas prieš turkus. 1830 m. Londone pripažinta Graikijos nepriklausomybė. 1932 m. Graikijos karaliumi buvo išrinktas Bavarijos princas Otonas I. Jis Spartos vietoje įkūrė Naująją Spartą. Su laiku, paskutiniai Mistros gyventojai persikėlė į ją. Dabar Mistros pavadinimą turi mažas kaimelis kalvos papėdėje. „Senoji“ Mistra yra UNESCO saugomas muziejus po atviru dangumi.

Bizantijos laikas čia gyveno ir kūrė visa garsių istorikų ir rašytojų plejada. Jau 13-14 a. sankirtoje du seniausi Metropolijos ir Brontochiono vienuolynai turėjo gana gausias bibliotekas. Užėjus turkams, dauguma filosofų ir mokslininkų pabėgo į Korfą, Veneciją, Italiją, Prancūziją.

Beje, Mistros tvirtovė tapo Gėtės Fausto pilies prototipu.

Šv. Sofijos bažnyčia Manuilo Kantakuzino pastatyta tarp 1351 ir 1365 m. prie įėjimo į „aukštutinį miestą“. Turkų valdymo metais naudota kaip mečetė, o minareto vaidmenį atliko varpinė. Iki restauracijos 1938 m. ji buvo apleista. Čia palaidoti du karališkos šeimos nariai: Konstantino Paleologo žmona Teodora Toko (m. 1429 m.) ir Teodoro Paleologo žmona Kleopa Malatesta (m. 1433 m.).

14) Arta - miestas Graikijoje, apie 20 tūkst. gyv. Prie įvažiavimo garsusis Artos tiltas, žinomas daugybe liaudies padavimų.

Arta yra senojo 640 m. pr.m.e. korintiečių įkurto Ambrakijos miesto vietoje. Nuo 229 m. pr.m.e. čia buvo Epiro Piro, išgarsėjusio žygiu į Italiją, rezidencija. Nuo 146 m. pr.m.e. miestą užvaldo romėnai.

Nuo 11 a. žinomas dabartiniu pavadinimu. 1203 m. jį užima normanai. Ritus Konstantinopoliui, 1229 m. tampa Epiros despotato, o vėliau Arto despotato sostine. Nuo 15 a. - turkų rankose. Graikų miestu tapo tik 1881 m. Berlyno kongreso metu.

Mieste išliko nemažas Bizantijos palikimas, tame tarpe 13 a. Šv. Teodoro bažnyčia su daugybe mozaikų.

Artoje gimė garsus rusų publicistas ir vertėjas Maksimas Grekas (1475-1556).

15) Slivenas – miestas Bulgarijos rytuose, Stara Planinos kalnų pietinėje pašlaitėje; srities centras. Per 100 tūkst. gyv. Šalies tekstilės pramonės centras ( maždaug nuo 1830 m.), taip pat išvystyta mašinų, maisto, stiklo, baldų pramonė, audžiami kilimai. Netoli miesto yra balneologinis kurortas.

Senovėje vadinosi Selymnos.

16) Chersonas - graikų Krymo pusiasakio pietvakariuose įkurtas polis, dabar Sevastopolio teritorijoje. 2013 m. įtrauktas į UNESCO paveldo sąrašą.

529 m. pr.m.e. polį įkūrė išeiviai iš Ponto Heraklėjos. Chersonas aktyviai dalyvavo visos Graikijos šventėse, sporto renginiuose, vykdė aktyvią išorės politiką. Visais laikais Chersonui teko kariauti. Iki 2 a. pr.m.e. kariauta su skitais. Paprašius pagalbos pas Pontą, bendromis jėgomis skitai nugalėti, Teodosija užimta, tačiau Chersonui nepavyko išlaikyti savarankiškumo ir jis įėjo į Ponto sudėtį. Gajus Julijus Cezaris miestui suteikė „laisvo miesto“ statusą – ir Romos imperatoriai su juo toliau žaidė politinius žaidimus – tai atiduodavo Bosforo karaliams, tai „suteikdavo laisvę“.

Pirmais mūsų eros amžiais Chersonas tampa Romos forpostu. Jau 1 a. miete atsirado pirmieji krikščionys. Čia gyvenimą baigia popiežius Klemensas I. 4 a. yra Chersono šventųjų laikmetis. 381 m. Chersono vyskupas Eferijus dalyvauja Antrame visuotiname susirinkime. Negailestingai griaunami antikos paminklai ir pastatai, kuriuos keičia krikščionių bažnyčios

4-5 a. arši kova su barbarais, ypač gunais. 5 a. įeina į Bizantijos sudėtį, o 9 a. tampa viena jos karinių-administracinių sričių – iki pat 13 a., susidurdamas su Chazarų kaganato, Kijevo Rusios, pečenegų ir polovcų interesų zonoje. Tačiau tik kartą priešas sugebėjo įžengti į jį – 988 m. Kijevo kunigaikštis Vladimiras jį užėmė, o tai leido jam vesti Bizantijos caraitę Aną. Rusų sąmonėje Chersono (rusai vadino Korsuni) siejamas su Rusijos krikštu ir stačiatikybės paplitimu.

Konstantinopolio kritimas 1204 m. turėjo liūdnas pasekmes. Pirmoje 13 a. pusėje čia viešpatavo turkai-seldžiukai, 1223 m. įvyko pirmasis mongolų chano Batyjaus antpuolis. 14 a. viešpatavo genujiečiai. 1363 m. Krymo totorius netoli Dnepro žiočių sumušė LDK kunigaikštis Algirdas, įsiveržė į Krymą ir išplėšė Chersoną išveždamas visus vertingus bažnytinius reikmenis. Jo įpėdinis Vytautas Didysis 1397 m. vėl užėmė Chersoną. Po 1399 m. Edigėjaus siautimo Chersone miestas patyrė nuosmukį. 15 a. pradžioje čia dar ruseno žvejų gyvenvietės gyvenimas, tačiau netrukus gyventojai ją paliko. Liko tik griuvėsiai... kuriuos žėmė priglobė.

Chersone tremtyje buvo popiežius Martinas, imperatorius Justinianas II, jo varžovas Filipikas Vardanas ir kt. Sofijos bažnyčia Benevente

17) Beneventas (Benevento) miestas ir komuna Kampanijoje, Italijoje, Benevento provincijos sostinė, 50 km į šiaurės rytus nuo Neapolio. Miestas įsikūręs ant kalvos, Kalore Iprino ir Sabato santakoje. Čia įsikūrusi katalikų arkivyskupija. Miesto globėju laikomas apaštalas Bartolomėjus.

Anksčiau čia buvo samnitų gyvenvietė Maleventas. „-vent“ tikriausiai reiškia „turgaus vieta“ ir dažnai pasitaikydavo senovės pavadinimuose. Romėnai manė, jog tai „blogų įvykių vieta“ (Mal(um) + eventum). Romos imperijos laikais paplito legenda, jog miestą po Trojos karo įkūrė Diomedas.

Prie Benevento savo paskutinį pralaimėjimą patyrė Epiro karalius Piras. Imperijos gyvavimo pabaigoje jį sutriuškino gotų vadas Totila. Atstatymu užsiėmė langobardai, pasirinkę Beneventą savo centru pietų Italijoje. Jų įkurta hercogystė buvo svarbiu dariniu iki 9 a. pabaigos. 11 a. miestą užvaldė Bizantija, o vėliau iki pat Italijos susivienijimo – popiežius.

Iš senovės paminklų Benevente, kur beveik kiekviena siena sudaryta iš altorių, kapų, kolonų nuolaužų, ypač nuostabi puikiai išlikusi 114 m. pastatyta Trajano triumfo arka, dabar vadinama Aukso vartais.

Taip pat puiki ir Šv. Sofijos bažnyčia (8 a., perstatyta 1688 m.) su išblukusiomis freskomis ir 12 a. kjestro. Įdomi ir 14 a. popiežiaus pilis.

18) Nikosija (Lefkoša) – Kipro sostinė. Per 200 tūkst. gyv.

Mieste per 50 bažnyčių ir mečečių. Šiauriniame (turkų kontroliuojamame) miesto sektoriuje stovi vienas iš miesto simbolių – gotikinė Selimė mečetė (nuo 13-14 a. iki 16 a. buvusi šv. Sofijos katedra). Senamiestis apsuptas 1567–1570 m. venecijiečių pastatyta siena su 11 fortų ir trimis (Famagustos, Pafoso ir Kirenijos) vartais.

Pirmą kartą miestas (Ledra) paminėtas 672 m. pr. m. e., kaip mokantis duoklę asirų karaliams. Helenizmo laikais netenka svarbos ir tėra nedideliu kaimu. Nuo 9–10 a. miestą Bizantija padaro Kipro femos centru. 1191 m. miestą užkariauja Anglijos karalius Ričardas Liūtaširdis ir padovanoja Gi de Luzinjakui. Miestas tampa Kipro karalystės sostine – ir būtent tada pavadinamas Nikosija. Vėliau buvo Venecijos, turkų ir anglų valdžioje.

1960 m. Kiprui paskelbus nepriklausomybę, Nikosija tapo Kipro respublikos sostine. Po 1963 m. vykusių etninių konfliktų, miestas žaliąja linija buvo padalintas į du sektorius (šiaurinį - turkiškąjį ir pietinį – graikiškąjį), kuriuos skiria JT administruojama demilitarizuota buferinė zona.

Nikosijoje yra Kipro un-tas ir 4 kiti universitetai. Greta miesto – vario šachtos.

19) Patriarchas Filofėjus (Philotheos Kokkinos, apie 1300-1379) – Konstantinopolio patriarchas, dukart buvęs soste (1353-54; 1364-76). Parašęs keletą gyvenimo aprašymų, religinių- poleminių kūrinių, himnų ir maldų, liturgijos ir mokomosios evangelijos redaktorius.

Gimė Tesalonikų vargingoje šeimoje. Anksti tapo Sinajaus vienuolyno vienuoliu, o vėliau buvo vienuoliu Afone, kur susipažino su Grigaliumi Palama. Rašė apie „Nesukurtąsias Dievo energijas“ ir kritikavo Vakarų scholastinę filosofiją.

Po 1341-47 m. pilietinio karo tapo Trakijos Heraklėjos metropolitu. Iš patriarcho sosto pašalinus Kalistą, atsisakiusį karūnuoti Joną VI Kantazūnietį, paskiriamas patriarchu. Sosto atsisakius Jonui VI, priverstas palikti patriarcho postą ir pasišalina į Afoną. Mirus Kalistai, antrąkart tampa patriarchu. Progenujietiško Androniko IV perversmo metu 1376 m. kartu su imperatoriumi Jonu V Paleologu nuverčiamas iš sosto ir po metų kalėjime miršta.

Izichizmo ginčų metu gynė Grigaliaus iš Palamos ir jo šalininkų mokymą. Buvo prieš bažnyčių susijungimą: 1354 m. Otomanų imperija ėmė grėsti Konstantinopoliui ir Jonas V kreipėsi į Vakarus pagalbos, žadėdamas nutraukti Rytų-vakarų schizmą, tačiau deryboms trukdė Filofėjus.

20) Arkivyskupas Antonijus (pasaul. vardas Dobrynia Jadreikovičius, 13 a., m. 1232 m.) – Novgorodo ir Peremyšlio arkivyskupas, žinomas savo 1200 m. piligrimystės į Konstantinopolį aprašymu, kuris vertingas istorikams dėl miesto ir jo religinių paminklų aprašymo iki 1204 m. kryžiuočiams nusiaubiant miestą. Rusų stačiatikių cerkvės pagerbiamas spalio 8 d. (mirties diena), vasario 10 d. ir antrą sekmadienį po Sekminių.

Gimė turtingoje šeimoje, galbūt, vajevodos Jadrovos, 1194 m. žuvusio žygio prieš Jugra metu, apie 1190 m. įstojo į Katynės vienuolyną.

Pirmąkart paminamas Novgorodo metraštyje 1211 m. įvykiuose:
„... atėjo, po arkivyskupo Mitrofano išvarymo, Dobrynia Jadreikovičius iš Cesariagrado [Konstantinopolio] ir su savimi atsinešė Viešpaties karstą, o pats nusiskutęs Katynėje šventajame Spase, ir Dievo, kunigaikščio Mstislavo ir visų novgorodiečių valią ... paskirtas arkivyskupu Antonijumi“.

Kai 1218 m. Mstislavas išvyko atsikovoti Galičiaus, miestiečiai nušalino Antonijų ir sugražino Mitrofaną:
„novgorodiečiai vėl iškėlė arkivyskupą Mitrofaną, o Antonijui pasakė: ‚eik, kur nori‘“. Kijevo metropolitas Novgorodo arkivyskupu paliko Mitrofaną, o Antonijų paskyrė į Peremyšlį. 1223 m. mirus Mitrofanui, o 1225 m. Peremyšlį užėmus vengrams, Antonijus grįžo į Novgorodą. Dėl ligos (tapo nebyliu) jį paliko 1228 m. ir pasitraukė į Katynią.

Dukart vyko į Konstantinopolį. Pirmąkart 1200 m. Ruošėsi piligrimystei į Jeruzalę, tačiau pakeliui Galicijos Volynėje susitiko su kunigaikščiu Romanu Mstislovičium ir su jo pasiuntiniais nuvyko į Konstantinopolį. Ten pabuvo kelis metus ir grįžo į Rusią, taip ir neaplankęs Jeruzalės. Kartu parsivežė keletą relikvijų (kitąkart vyko 1208-09 m.). Kelionės įspūdžius aprašė „Piligrimo knygoje“. Joje lakoniškai aprašo miesto šventenybes, smulkiai aprašo Šv. Sofijos sobore regėtą stebuklą, kaip netikėtai aukštyn pakilo šviestuvai.

21) „Mstislavo evangelija“ – keturių evangelijų tekstas senąja bažnytine rusų kalba ant 213 pergamento lapų, parengtas Novgorodo kunigaikščio Mstislavo paliepimu ne vėliau 1117 m. Dabar saugomas Istorijos muziejuje Maskvoje. Tai vienas seniausių rusų evangelijų-aprakosų tekstų. Ji papuošta 4 evangelistus vaizduojančiomis miniatiūromis, kuriose stipriai jaučiama ekspresija. Tapęs Kijevo kunigaikščiu, Mstislavas evangelijai užsakė ir prabangų dėklą, kuris neišliko. Ivano Žiauriojo įsakymu 1551 m. evangelija buvo restauruota ir jai sukurtas naujas brangus įtvaras. Ją imta saugoti Maskvos Kremliaus Arkangelo sobore. 1917 m. perduota Istorijos muziejui.

22) Georgijus Filimonovas Georgijus Dmitrijevičius Filimonovas (1828-1898) – rusų archeologas ir meno istorikas.

Kilęs iš dvarininkų, mokėsi Maskvos universiteto istorijos-filologijos fakultete. 1849 m. paskelbė savo pirmąjį darbą iš archeologijos „A.F. Korobanovo muziejaus bažnyčios ir buities senovės paminklų aprašymas“, sulaukusį daugybės recenzijų. Kitais metais paskelbė straipsnį „Apie Rusijos senąjį portretinį meną“.

5 m. dirbo Charkovo un-to bibliotekininku, 1856 m. paskirtas į Maskvos Ginklų palatą, kad paaiškintų jos kolekcijas, o poros metų tavo jos archyvo ir kanceliarijos vadovu. 1859 m. išleido „Archeologinius paminklų tyrinėjimus... apie pirminę ikonų formą rusų cerkvėse“, kurių jau pačioje pradžioje paskelbia apie glaudų archeologijos ryšį su šiuolaikiniu menu. 1860 m. tyrinėjo Mstislovo evangeliją ir joje pateiktus istorinius duomenis – jo išvadas kiti mokslininkai tekartoja.

1864 m. buvo vienu Senovės rusų meno mylėtojų draugijos steigėjų. Jos Rinkiniuose, vėliau pavadintuose „Žiniomis“, paskelbė eilę straipsnių. 1867 m. po kelionės į Paryžių buvo paskirtas Ginklų palatos direktoriaus padėjėju. „Žiniose23)“ paskelbė 5 savo tyrinėjimus, tarp jų ir „Rusų krikščioniškosios ikonografijos apybraižos. Sofija, Dievo išmintis“.

Pradėjo domėtis priešistorine archeologija – kasinėjo pietų Rusijoje ir Kaukaze, į kur vyko dukart, 1876 ir 1877 m. išsiskyrė „Monomacho kepurės“ kilmės klausimo nagrinėjimas, apie kurį 1897 m. padarė pranešimą. Susirgo ir vyko į gydytis į Kaukazą, kur ir mirė.

23) „Senovės rusų meno draugijos žinios“ – 1874-1876 m. Maskvoje leistas mėnesinis žurnalas (Maskvos viešojo muziejaus), kurio redaktoriumi buvo G. Filimonovas. Išėjo 12 numerių. Jo tikslu buvo „skleisti mokslo ir praktines žinias apie senąjį rusų meną“. Oficialioje dalyje skelbta muziejaus informacija, draugijos veiklos naujienos. Taip pat skelbti straipsniai apie architektūros paminklus ir architektūrą, naujienos apie atradimus ir kt.

24) Arkivyskupas Genadijus - (manoma, kad pasaulietinė pavardė Gonzovas, apie 1410- 1505) – Novgorodo arkivyskupas, pirmosios pilnos Biblijos Rusijoje sudarytojas („Genadijaus biblija“), laiškų autorius. Garbinamas kaip šventasis – pagerbiamas vasario 10 d., gruodžio 4 d., šeštadienį tarp spalio 31 ir lapkričio 6 d., 3-ią savaitgalį po Sekminių.

15 a. 8-me ir 9-o dešimtm. pradžioje buvo Čudovo vienuolyno archimandritu. 1484 m. gruodį paskirtas Novgorodo ir Pskovo arkivyskupu. Kartu su Josifu Volockiu aršiai kovojo su židų (judaizers) erezija, iki 16 a. globojama didžiojo kunigaikščio. 1503 m. ryžtingai pasipriešino Ivano III planams panaikinti vienuolynų žemės valdas. Palaidotas Čudovo vienuolyne.

25) Čudovo vienuolynas - 1929-30 m. sugriautas vyrų vienuolynas rytinėje Maskvos Kremliaus dalyje. Pavadinimas kilęs iš šv. arkistratigo Michailo stebuklo (čudo) Choneche. Jį 1365 m. įrengė metropolitas Aleksejus stebuklingo aklosios Taidulos, Aukso ordos chano Džanibeko motinos, išgijimo atminčiai. 1483 m. jo teritorijoje pastatyta Aleksiejevo cerkvė. 1501—1503 m. senąją Arkangelo Gabrieliaus cerkvę pakeitė italų meistrų pastatyta bažnyčia.

Anot legendos iš vienuolyno pabėgo liūdnai pagarsėjęs vienuolis Grigorijus Otrepjevas (Lžedmitrijus I). 1612 m. jame badu numarintas patriarchas Hermogenas. Valdant Jekaterinai II į vienuolyną dukart atvedė bažnytinius archyvus iš panaikintų vienuolynų. 1812 m. jame buvo įkurtas Napoleono štabas; altoriuje įrengtas miegamasis maršalui Davu.

Prieš nugriaunant , nes prireikė vietos karo mokyklai, Kremliaus vadovybė pakvietė P.D. Koriną vertingiausių freskų demontažui, tačiau neleido baigti darbo. Soboras nugriautas kartu su freskomis – paskutinę dieną prieš pat griovimą Aleksejaus urną išnešė P.D. Baranovskis. Šiuo metu parengtas vienuolyno atstatymo projektas.

26) Evergetido tipikonas (ET) - Bizantijos liturginis ir bažnytinės teisės 11 a. antros pusės paminklas, reglamentuojantis Evergetido vienuolyno greta Konstantinopolio ypatybes bei tvarkas. Jo paruošimas siejamas su prp. Timotėjumi iš Evergetido, vienuolyno įkūrėju. 1877 m. jį aptiko N.F. Krasnoselcevas. Pirmąją pilną jo publikaciją parengė A.A. Dmitrievskis. Tipikonas perteikė naują požiūrį į gyvenimą vienuolyne. Liturginis sinaksarijus atitinka poikonikinius liturginius sinaksarijus, tačiau ET turi savų ypatybių, kurių nėra šaltiniuose, atėjusiuose iš Palestinos ir Mažosios Azijos tradicijų. Svarbiu ET išskirtinumu buvo panichisos, ypatingos pamaldos vakare. Jos paprastai vykdavo prieš vakarienę.

Jis reglamentuoja vidinį vienuolyno gyvenimą bei aptaria jo ekonominį bei bažnytinį-teisinį statusą, kuris traktuojamas kaip „laisvas [nuo mokesčių], nepriklausomas ir savivalda“. Sinaksariuje nurodo pagerbimą kiekvienai dienai. Jis skelbia brolių lygybę nepriklausomai nuo padėties, turėtos pasaulietiniame gyvenime, bei aukų įnašų stojant į vienuolyną: vienodą aprangą, maistą. Draudžia turėti nuosavus tarnus,... vis tik „labiau išsilavinę“ turėjo pranašumą prieš kitus vienuolyno valdymo bei kasdieninės išpažinties klausimais. Sofijos Dievo išminties soboras: Vologda

27) Vologda - miestas šiaurės vakarų Rusijoje, 450 km nuo Maskvos, per 300 tūkst. gyventojų. Pirmąkart paminėtas 1147 m. pasižymi ypač turtingu istoriniu ir kultūriniu paveldu: per 220 kultūros ir istorijos paminklų, kurių 128 saugomi valstybės.

Sofijos Dievo išminties soboras – seniausias išlikęs akmeninis statinys Vologdos Kremliuje. Pastatytas Ivano Rūsčiojo, kuris pats asmeniškai stebėjo Vologdos kremliaus statybą, laikais (1568-1570) pagal Maskvos Uspenskio cerkvės pavyzdį, dabar muziejus. Jame praktiškai sveikomis išliko 17-18 a. freskos, kurių plotas net 500 m2. Vieną centrinių vietų užima „Paskutinio teismo“ kompozicija – ji nebando bauginti tikinčiųjų, o siekia parodyti išsigelbėjimo kelią.

Pradžioje statytas kaip Dievo motinos paėmimui į dangų, vėliau iš naujo pašventintas šv. Sofijai. Liaudies dainoje pasakojama, kad jame carui ant galvos nukrinta „plyta raudona“. Ar taip buvo, nežinia, tačiau 1570 m. baigtas soboras pašventintas buvo tik 1588 m.

1612 m., kai „lenkai ir lietuviai, čerkasai ir kazokai bei rusų vagys“ užėmė Vologdą, soboras buvo išplėštas ir pažeistas gaisro – sudegė kryžiai ir stogas. Pasitraukus užpuolikams, imta taisyti soborą. 1686-88 m. soboras buvo D. Grigorjevo artelės iš Jaroslavlio ištapytas.

Soborą lankė imperatoriškieji asmenys: Petras I (1724), Aleksandras I (1824), Aleksandras I (1858).

1923 m. soboras uždarytas ir perduotas kraštotyros muziejui, - jame įrengta religijos ir ateizmo istorijos ekspozicija (joje bu2vo ir 1929 įrengta Fuko švytuoklė). Nuo 1935 m. soboras federalinės reikšmės paminklas. 1966-68 m. atlikti restauracijos darbai, gražinę 17 a. vaizdą, 1999-2007 m. atlikti kompleksiniai restauravimo darbai. Dabar soboras yra muziejau priklausomybėje ir atidarytas lankymui vasaros metu. 2007 m. birželį jame liturgiją pravedė patriarchas Aleksejus II.

Greta soboro yra nepakartojamo silueto varpinė. Galutinį vaizdą įgavo 1869-70 m., kai ją perstatė architektas V.N. Šildknechtas. Varpinės pagrinde išlikusi 1654-58 m. statyba. Joje liko senojo liejimo varpai: „Didysis“ arba „Šventinis“ (1687), „Archangelsko“ (1689), „Didžioji gulbė“ (1682), „Sargybinis“ (1677), „Vandenvežis“ (1643). ='

28) Tobolskas - miestas Tiumenės srities pietuose, prie Tobolo žiočių į Irtyšių, apie 100 tūkst. gyv.. Įkurtas 1587 m. kaip Sibiro įsisavinimo centras. Dabar pažintinio turizmo ir dujų chemijos pramonės centras.

Sofijos Dievo išminties soboras: Tobolskas Sofijos-Uspenskio katedralinis soboras Tobolske yra viena seniausių cerkvių Sibire. Jis yra Tobolsko Kremliaus, vienintelio akmeninio kremliaus už Uralo, sudėtyje. Soboro statyba pradėta 1681 m. Statyta pagal Maskvos Voznesenskio soboro pavyzdį iki 1683 m. 1920 m. soboras buvo uždarytas, o 1922 m. konfiskuoti visos jo brangenybės. Iki karo naudotas kaip grūdų sandėlis, po karo buvo tuščias, o 1961 m. perduotas Tobolsko muziejui-draustiniui. 9-me dešimtm. pradėta soboro restauracija. 1989 m. gražintas Rusų stačiatikių bažnyčiai ir netrukus pradėti remonto-atstatymo darbai. 2004 m. pradėta kapitalinė restauracija, baigta 2012 m. 2014 m. birželio 22 d. jame liturgiją pravedė patriarchas Kirilas.

29) Metropolitas Piotras (pasaul. vardas Piotras Sumeonovičius Mogila, 1596-1647) – Kijevo, Galicijos ir visos Rusios metropolitas, Konstantinopolio sosto ekzarchas. Jo darbų dėka atgijo seniosios Kijevo cerkvės, įskaitant Sofijos soborą. Jo dėka Ukrainoje įsteigtas stambiausias mokymo centras – Mogilos akademija.

Jo tėvas buvo Valachijos (1601-07), o vėliau Modovos (1607-09) valdytoju. 1612 m. po pralaimėjimo K. Murzai, Mogiloms teko sprukti į Žečpospolitą. 1627 m. Piotras išrinktas Kijevo-Pečioros archimandritu, tiesiogiai pavaldžiam Konstantinopolio, o ne Kijevo metropolitui. Tuo metu kilo nesantaika tarp jo ir Kijevo metropolito Jsajos Kopinskio. Nenorėdamas jam paklusti, Piotras įsteigė atskirą aukštąją mokyklą prie Kijevo vienuolyno (jau po apsijungimo ji pervardinta akademija), 1701 m.. 1633 m. Lenkijos karalius Vladislavas IV paskyrė Piotrą Kijevo metropolitu.

Išleido knygas: „Pamokomąją evangeliją“ (1637), „Anfologioną“ (1636); „Euchologioną“ (1646) – maldininką, lotynų kalba katekizmą „Stačiatikių tikėjimas“ (1643) ir kt. dalyvavo sudarant stipriai poleminį kūrinį „Lifosas arba Akmuo...“, stačiatikybės apologiją prieš unitų ir Romos katalikų užsipuolimu, o iš dalies ir liturgija su apeigų, švenčių, pasninkų, šventyklų struktūros ir tikėjimo paslapčių paaiškinimais.

1645 m. kartu su A. Kiseliu Romai nusiuntė savą bažnyčių sujungimo planą, siųlydamas sušaukti naują susirinkimą, kuriame dalyvautų ir žemesnioji dvasininkija. Jis siūlė. Kad Rytai pripažintų Romos popiežiaus viršenybę, tačiau tiesioginę valdžią turėtų tik ribose iki 1054 m. schizmos, o likusioje teritorijoje tebūtų tikėjimo vienovė.

Jis buvo sumanęs du didelius darbus: „Šventųjų gyvenimus“ (tai užbaigė tik D. Rostovskis) ir slaviško Biblijos teksto pataisymai (baigti tik 18 a.).

Protocherėjus G. Florovskis jį apibūdino: „Yra kažkas paslaptinga ir dviprasmiška Piotro Mogilos vaizdinyje. Sunku suprasti, ar jis buvo nuoširdus stačiatikybės puoselėtojas, ar išmanus pripažintojas... “

1996 m. Ukrainos Švenčiausiasis Ukrainos stačiatikių cerkvės sinodas jį kanonizavo vietiniam garbinimui (Ukrainoje), nors Maskvos patriarchatas siūlymą atmetė.

30) Karmuzas - senasis Aleksandrijos (Egiptas) kvartalas. Jis pavadinimą gavo nuo 20 a. čia siautusio serijinio jaunų moterų žudiko Safah Karmuzo. Visas rajonas į šiaurę nuo katakombų vientisas lūšnynas. Bet būtent jame pajusite tikrąjį Rytų aromatą. O penktadieniais už nesibaigiančio audinių turgaus, besitęsiančio nuo Pompėjo kolonos iki musulmonų kapinių, veikia gausiai lankomas Paukščių turgus.

Jame ant kalvos greta musulmonų kapinių bei Mahmudijaus kanalo iškyla 27 m aukščio Pompėjo statula. Ją taip pavadino miestą užėmę kryžeiviai. Ji pastatyta 3 a. Diokletano miesto užėmimo garbei. Tai monolitas iš Asuano raudonojo granite, sveriantis beveik 300 t.

Čia buvo ir Ptolemėjo III laikais pastatytas Serapiumas, kurį krikščionys sugriovė 392 m. Greta Pompėjo kolonos išsibarstę romėnų statinių, kelių sfinksų, mažesniųjų kolonų pamatai. Gretimos Kom-al-Šukafo katakombos yra senovės nekropolis. Jame rasti artefaktai (sarkofagai, kolonos, statulos) priklauso 2-4 a. Jos tapo prieinamos po 1900-ųjų žemės drebėjimo, bet tik 1995 m. jas leista laisvai lankyti.

Pradžioje skirtos vienai pagonių šeimai, vėliau išsiplėtė. Ypač įspūdinga puotų salė „Trikliniumas“ bei „Karapalos salė“, kurioje palaidota daugybė žiauraus imperatoriaus įsakymu nužudytų žmonių ir gyvūnų. Arabiškai katakombos vadinasi „Ra-Kedil“, - „Kaukolių pylimas“ arba „Skeveldrų kurganas“ (indų išsinešti nebuvo galima, tad jų skeveldromis nusėtas visas nekropolis). Atskirai paviršiuje stovinčiame statinyje yra Tigrano kapavietė.

1858 m. greta Pompėjo statulos rastas katakombos, pavadintos Vešero vardu. 1864 m. katakombose aptiko sienų tapybą.

Katakombos sudarytos iš dviejų patalpų. Pietuose yra salė su apside vakaruose ir į rytus vedančiomis galerijomis. Salės šiaurės rytiniame kampe buvo įrengta krikštykla. Šiaurėje buvo kamera su 3 arkosolijomis, kuriose, o taip pat apsidėje, buvo sienų tapyba. Apsidėje pavaizduotas Kristus soste tarp apaštalų Petro ir Andrejaus (Duonos padauginimas) ir Vestuvės Galilėjos Kanoje. Dėl datavimo yra skirtingų nuomonių – nuo 4 a. vidurio iki 6 a.

1876 m. netoli Karmuzo rastos katakombos, pavadintos Rufini kapela. 1887 m. krikščioniški palaidojimai surasti Mustafo-pašos katakombose, o 1897 m. – Abu-al-Ašemo katakombose.

31) Hermos piemuo (kartais tiesiog „Piemuo“) - ankstyvosios krikščionybės (2 a.) knyga, senovės rankraščiuose sutinkama kartu su Naujojo testamento knygomis. Irenėjus laikė jį kanoniniu tekstu. Jį sudaro 5 vizijos, 10 pamokymų ir 10 parabolių. Pradinis variantas parašytas graikų kalba. Į rusų kalbą 1862 m. išvertė Piotras Preobraženskis.

Knyga prasideda kaip buvęs vergas Herma žavisi Tibre besimaudančia merginą, kuri vėliau besimeldžiant nusileidžia iš dangaus ir atskleidžia jo nedorus ketinimus. Tada regi senę, kuri, kaip pasirodo, yra pačios Bažnyčios įsikūnijimas. Dar po to jam pasirodo didelio bokšto ant vandenų statyba, kuris irgi yra Bažnyčios metafora, nes vandenys reiškia krikštą. Baigus statybą ateina Pasaulio pabaiga. Knyga baigiasi milžiniško banginio, iš kurio nasrų lenda ugninis skėris, vizija – tai žmonijos laukiančių nelaimių vizija.

Knyga perteikia „gyvenimo pasaulyje“ ir „rūpesčio vieni kitais“ moralę. Spėjama, kad autoriumi gal būti apaštalas Herma, minimas Pauliaus laiške romėnams (Rom 16:14) – tai spėjo jau Origenas. Kitas variantas – tai vyskupo Pijaus (vyskupavusio 142-157 m.) brolis Herma.

33) Trulų susirinkimas (dar vadinamas „Penkta-šeštiniu“) vyko 691-692 m. Konstantinopolyje sukviestas Justiniano II. Jame dalyvavo 215 vyskupų iš Rytų imperijos. Susirinkimas vyko ten pat, kur ir 6-asis visuotinis susirinkimas – salėje su skliautais, vadinamais „trulais“, todėl jam ir prilipo jų pavadinimas. Jo priimti dokumentai ypač svarbūs vidinei stačiatikių bažnyčių vidinei tvarkai, tačiau nebuvo jokių pataisų dogmoms bei kovoje su erezija. Priimti kanonai buvo polemikai nukreipti prieš Romos bažnyčios praktikas. Popiežiaus legatai pasirašė susirinkimo aktus, tačiau popiežius Sergejus I (kilęs iš Sirijos) kategoriškai atsisakė juos pasirašydamas, pavadindamas juos suklydimais. Justinianas II įsakė jį suimti, tačiau tai nebuvo įvykdyta.

34) Eutemijus Zigabenas (Euthymius Zigabenus, m. po 1118) – 12 a. Bizantijos vienuolis ir Biblijos komentatorius,imperatoriui Aleksejui I sukompiliavęs visų “erezijų” istoriją (Panoplia dogmatica - „Tikėjimo šarvai“) – nuo Simono Volchvos iki islamo ir bogomilų (ir yra pagrindinis šaltinis apie juos) – su trumpais jų paneigimais, paimtais iš Bažnyčios tėvų. Dar parašė komentarus Psalmėms, vienai evangelijai ir viena Pauliaus laiškų.

35) Teodoras Studitas (Theodorus Studita, 759—826) – Bizantijos vienuolis, asketas, politinis veikėjas, poetas ir rašytojas.

Gavo gerą išsilavinimą ir jau 22 m. amžiaus tapo Sakudiono vienuolyno vienuoliu. 798 m. persikelia į Studijo vienuolyną, turėjusį didelį poveikį net patriarchui ir imperatoriui. Teodoras jame įvedė griežtas taisykles, reikalavusias visiško bendrumo ir bendro darbo. Pasisakė prieš patriarcho pripažintas Konstantino VI skyrybas, tad buvo kankintas ir išvytas į Teosalonikus, tačiau po imperatoriaus mirties grįžo į vienuolyną. Jis ir toliau buvo nesutaikomas ir už tai buvo baudžiamas. Už kryžiaus žygį prieš ikonas buvo suimtas ir ištremtas. Naujas imperatorius nutraukė jo persekiojimą, tačiau vienuolyno nesugrąžino. Po mirties , po 2 m. buvo kanonizuotas.

Pagrindinis jo palikimas – trys „Paneigimų“ knygos, kurių pirmos dvi kaip dialogas tarp stačiatikio ir eretiko, o trečioji dėsto mokymą apie regimą Kristaus atvaizdą siekiant jį paneigti. Tačiau svarbiausias palikimas – jo pamokslai, surinkti į dvi „Katechezes“ – „Didžiąją“ ir „Mažąją“. Labai svarbi ir jo plati korespondencija.

Studų vienuolyno regulą į Rusią atnešė Kijevo-Pečioros vadovas Teodosijus.

36) Siena - miestas Italijos Toskanos regione, vienas iš turistinių centrų. Viduramžiais buvo galingos Sienos respublikos sostine, kurioje telkėsi meninis gyvenimas. Šio meto gerai išsilaikęs branduolys priklauso UNESCO paveldui.

Pavadinimas kildinamas iš etruskų pavardės Saina arba galų senonų genties, maždaug 390 m. pr.m.e. užkariavusios dalį etruskų žemių. Toje vietoje Saena Julia miestą įkūrė Augustas. Pagal legendą, miestą įkūrė Remo sūnūs (taigi ir Romulo giminaičiai), kas atsispindi ir miesto herbe – mažyliai žindantys vilkę.

Garsi Sienos tapybos mokykla, išsirutuliojusi 13-16 a. Ji išsiskyrė ypatingu bizantiškų, gotikinių ir renesanso elementų derinimu. Dabar laikoma, kad ji lenkė Florencijos mokyklą, kuriai nusileido 15-16 a.

13 a. Montaperti mūšyje (1260) įveikusi Florenciją, Siena tapo Madonos, laikytos globėja, garbinimo centru. Daugybė jos ikonų tapyta jos dirbtuvėse. 13 a. pabaigoje Dučo radikaliai keičia bizantišką tapymo manierą įtraukdamas gotikos elementus (iškiliausia jo kompozicija yra „Majesta“). Beveik visa tapyba liko giliai religine 14-15 a. Šiai krypčiai įtaką dare ir tai, kad 15 a. Sienoje apsistojo šv. Bernardinas, savo karštomis kalbomis kaitinęs minias. Tuo Sienos mokykla skyrėsi nuo Florencijos, kur įtaką darė humanizmo idėjos.

Sienos soboras (Duomo) yra italų gotikos etalonas. Iš jo „Majesta“ buvo perkelta į soboro muziejų.

37) Evangeliarijus - liturginė knyga, apimanti Evangelijų tekstų ištraukas, išdėstytas pagal naudojimą liturgijoje priklausomai nuo metų laiko. Bizantiškųjų apeigų stačiatikių sąvaduose jo analogu yra aprakosas. Kaip visai nepriklausomi kūriniai susiklostė tik 12 a. Besibaigiant Viduramžiais išėjo iš naudojimo dėl pasirodžiusių kito tipo tekstų – mišiolų (Vakaruose) ir tipikonų (Rytuose). 20 a, viduryje Biblijos liturginių skaitinių rinkinys Katalikų bažnyčioje buvo atgaivintas ir imtas vadinti lekcionarijumi (evangeliarijus yra šio dalis).

38) Barberini evangelijos yra iliustruotas 8 a. pabaigos Hiberno-Saksonijos rankraštis, nuo 1902 m. saugomas Vatikano Apaštališkojoje bibliotekoje, dar vadinamas Wigbaldo evangelijomis. Plačiau juo susidomėta po 2004 m. daktarinės disertacijos. Iki tol tebuvo trumpi jo ikonografijos palyginimai. Jame yra viena iliustruota kanoninė lentelė, 4 evangelistų portretai ir 15 dekoruotų antraštinių raidžių.

39) Paleologų dinastija (Palaiologoi, pavardė iš „prekiautoji senienomis“) - paskutinė Bizantijos imperatorių kilmingos šeimos dinastija. Jie kilę iš nežymių Makedonijos valdininkų, bet yra spėjimų, kad kilę ir iš Mažosios Azijos (įdomu, kad dvigalvis erelis buvo hetitų simboliu). Po Ketvirto kryžiaus žygio šeimos nariai pabėgo į Nikėją ir po kurio laiko užvaldė Nikėjos imperiją. Mykolas VIII Paleologas tapo imperatoriumi 1259 m. ir užėmė Konstantinopolį 1261 m. Jo palikuonys valdė Bizantijos imperiją iki 1453 m.

40) Šv. Kosma iš Majumos (m. 773 arba 794) – Rytų ortodoksų bažnyčios vyskupas ir himnų kūrėjas, Jono Damaskiečio (apie 676 - 749) netikras brolis. Pagerbiamas spalio 12 d.

Anksti tapusį našlaičiu priglaudė Jono Damaskiečio tėvas. Su broliu nuvyko į Jeruzalę, kur šv. Sabos lauroje tapo vienuoliais. Abu gynė tikėjimą nuo stabmeldystės erezijos. 743 m. Kosma paskirtas Majumos, senovinio uosto Gazoje, vyskupu.

Parašė komentarus Grigaliaus Nazianziečio poemoms. Kartu su Jonu Damaskiečiu laikomi geriausiais vėlyvosios graikų himnografijos atstovais, kurių būdingiausios yra liturginės giesmės (kanonai). Pradžioje ketinant himnus naudoti tik Jeruzalės šventykloje, Konstinopolio įtakoje jie tapo visuotinai naudojami ortodoksų bažnyčioje.

41) Apaštališkasis tikėjimo simbolis (Symbolum Apostolorum), kurio ištakos siekia Senąjį Romos tikėjimo simbolį, šiuolaikine forma pirmąkart panaudotas 6 a. Jo tekstas paplitęs Vakarų bažnyčiose bei vakarietiškų apeigų stačiatikių bažnyčiose. Yra rožančiaus maldos sudėtyje. Prasideda „Tikiu Dievą Tėvą, Dangaus ir Žemės sutvėrėją...“ Pagal legendą, kai apaštalai pasirengė išsiskirstyti, jie pajuto poreikį susitarti dėl pranešimo, kurį skelbs, turinio. Tai primena Jon. 20:29 sceną.

42) Dionisijus iš Furnos (apie 1670-1744) – Afono vienuolis, ikonų tapytojas, tapybos teoretikas, parašęs „Dionisijaus Furnoagrafioto erminijas“ (1730-33). Jose ne tik nurodo, kaip tapyti vieną ar kitą siužetą ar šventąjį, bet ir pateikia bendrąsias technines ikonų tapymo taisykles. Savo darbą skyrė Dievo motinai.

43) Jonas iš Gazos (gyv. apytikriai 6 a.) – 6 anakreontinių eilėraščių ir vienos poemos autorius, vienintelis išlikęs Gazos mokyklos atstovas. Jo poema aprašo freskas Gazos žiemos termose, vaizduojančias krikščionių kryžių su 60 alegorinių figūrų. Minima freska su Atlantu, ant pečių nešančiu liepsnojantį rutulį. Viena pirmųjų yra Sofijos Dievo išminties personifikacija.

Kitas Jonas iš Gazos – 6 a. teologas, vienuolis ir epistolografas.

44) Areta - graikų mitologijos personažas, Fykijos karalienė, pasižymėjusi geranoriškumu ir svetingumu, priglaudusi į salą išmestą Odisėją, o taip pat argonautus. Areta buvo ir Atėnės vardas. Taip pat Areta buvo drąsos deivė, teisingumo deivės Praksidikės dukra, Eolo žmona. Senovės graikams „aretos“ sąvokos prasmė buvo „moralinė dora“, taip pat „bet kokio pobūdžio tobulumas“. Nuo Homero laikų jai nepriskiriama priklausomybė nuo lyties.

5 a. sofistas Prodikas papasakoja istoriją, kaip Heraklis kryžkelėje sutinka Aretą ir Kakiją (blogį), - ir pasirenka Arets siūlomą kelią. Ją vėliau panaudojo krikščionių rašytojai (Metodijus iš Olimpo, Justinas Kankinys, Klemensas iš Aleksandrijos, Bazilis iš Kesarėjos).

Aretos vardu pavadintas 1879 atrastas asteroidas (197).

45) Konstantinas Kostanečkis (1380- po 1431) – bulgarų rašytojas ir metraštininkas, geriausiai žinomas serbų despoto Stefano Lazarevičiaus biografija. Nepainiotinas su šv. Kirilu Filosofu (pasaulietinis vardas – Konstantinas), gyv. 9 a. – šv. Metodijaus broliu.

Mokėsi Velyko Tyrnovo mokykloje, buvo Androniko mokiniu, vėliau lavinosi Afono kalne bei Konstantinopolyje. Otomanų užpuolimo metu maždaug 1402 m. apsistojo Serbijoje, kur buvo palankiai priimtas despoto. Stefanas jam pavedė perrašinėtojams parašyti gramatikos vadovą. Viena jo pareigų buvo ir vertimai. Dažnai lankėsi Manasijos vienuolyne, kur padėjo įsteigti „Resavos literatūros“ mokyklą. Dėl gero išsilavinimo ir gyvenimiškos patirties pramintas „Filosofu“.

46) Rosano evangelijos (Codex Rossanensis) - 6 a. iliustruotas didelės apimties (300x250 mm) rankraštis graikų kalba, saugomas Rossano miesto Italijoje Arkivyskupijos muziejuje. Atrastas 1879 m. Rossano katedroje ir dar vadinamas „Codex purpureus Rossanensis” dėl rausvo pergamento lapų atspalvio.Tekstas dviem stulpeliais po 20 eilučių surašytas sidabro rašalu. Tai vienas seniausių išlikusių iliustruotų Naujojo testamento rankraščių, garsus miniatiūromis, vaizduojančiomis Kristaus gyvenimo momentus.

47) Dioskoridas (Dioscorides, m. apie 225 m. pr.m.e.) – stoikų filosofas, Zenono iš Tarso tėvas. Apie jį beveik nieko nežinoma. Ravanica vienuolynas

48) Ravanica - serbų ortodoksų vienuolynas Kučajo kalnuose netoli Čuprijos, 1979 m. paskelbtas nepaprastos svarbos paminklu. 1375–1377 m. jį pastatė Serbijos princas Lozorius, kuris čia ir palaidotas, kai žuvo Kosovo mūšyje. Vienuolyno cerkvė skirta Kristaus prisikėlimui. Nuo tada tapo piligrimystės centru ir svarbus kultūrinės veiklos centru.

Daug kartų buvo puolamas turkų. Didžiajame kare po antrosios Vienos apsiausties, daug vienuolių žuvo, o likusieji 1690 m. pasitraukė paėmę Lozoriaus relikvijas. Tik 1717 m. likęs gyvas tėvas Stefanas grįžo ir rado vienuolyną apleistą. Su vietos gyventojų pagalba jį atkūrė. Vėl nukentėjo 19 a. pradžioje serbų revoliucijos metu. Antrojo pasaulinio karo metu jį vėl apgadino vokiečiai, o archimandritą Makarijų 1943 m. nukankino.

Bažnyčios struktūroje suderintos kryžiaus ir trilapio formos, atsirado šoninės apsidės, originalus vidinės erdvės išdėstymas. Tad Ravanica laikoma „Moravos mokyklos“ įkvėpėja. Vertingi keramikos papuošimai, panaudojantys geometrinius ornamentus, floristinius motyvus, zoomorfines ir antropomorfines formas. Freskos nutapytos 1385-87 m. Jos aukštos meninės vertės, ypač “Apaštalų komunija” ir “Avinėlio garbinimas”.

49) Oranta (lot. orans - besimeldžiantis) – vienas iš pagrindinių Dievo motinos vaizdavimo, su pakeltomis į šonus išskėstomis rankomis delnais į šonus, būdų – globėtojiška stovesena. Ji žinoma nuo biblinių laikų, sutinkami jau Romos katakombose. Vėliau įprasta vieta orantai tampa apsidės tapybos viršutinė dalis. Viena žinomiausių mozaikinių orantų nuo 12 a. yra Kijevo Sofijos sobore (beveik 5,5 m aukščio) – vienas epitetų jai yra „Nesugriaunama siena“ (atseit, kol ji laiko rankas virš Kijevo, miestas nebus sugriautas).

50) Prudencijus Truanskis (Prudence de Troyes, m. 861) – katalikų šventasis, Trua vyskupas (843—861). Pagarbinimo diena – balandžio 6-oji.

Vardu Galindas, ispanas iš Aragono, palikęs tėvynę jaunystėje, matyt, dėl saracėnų užpuolimo, ir apsistojęs Frankų imperijoje, kur išsilavinimą gavo Palatino mokykloje. Buvo Liudviko I Dievobaimingojo dvaro kapelionu. Pirmojo Vakarų Frankų (Prancūzijos) karaliaus Karlo II Plikio laikais skirtas Trua vyskupu, kuriam pasirinko Prudencijaus vardą.

Parašė knygą apie kasdienes pamaldas, jam priskiria Bertino analų II dalį (835—861), taip pat redagavo pastabas Biblijai. Sukūrė „Vita Sanctæ Mauræ Virginis” ir kitas eiles. Dalyvavo religiniuose disputuose, tame tarpe ir su Hincmaru Reimso. Jis laikė, kad Kristus mirė ne už visus, o tik už išgelbėtuosius. Tą požiūrį gynė ir „De prædestinatione contra Johannem Scotum“ (851).

Isichazmas
Novgorodo Sofijos ikona
Pagrindinė sofijalogijos problema
Sergejus Bulgakovas - rusų teologas
Gogolis: Kristaus brolijos pradai
Seraphim Rouse. Maištas prieš Dievą
Kankinys šv.Polikarpas, Smyrno vyskupas
Religijų, krikščionybės ir Biblijos forumas
Ortodoksų bažnyčia ir filioque prieštaravimas
Nikolajus Berdiajevas - rusų religinis filosofas
Apie mistinio anarchizmo istoriją Rusijoje
Kūniškumo problema rusų filosofijoje
A. Maceina. Nuo nihilizmo į Kristų
Filosofija iš antropologinio taško
Į komunizmą – atsisakant Dievo
P. Florenskio teoantropokosmizmas
Atmintinas taurės uždangalas
Visi Viešpaties pavidalai
Kur ėjo L. Tolstojus?
Vieningoji Trejybė
Kur gieda angelai...
Nikėjos susirinkimas
Maksimas Grekas
Vartiklis