Saulės sugrįžimas, saulės kultas... Nereikia egzotiškų kraštų – prisiminkime kaimynus latvius, jų Lyguo šventę, analogišką mūsų Joninėms. Kadaise visos kalvos sužėruodavo laužais, liepsnojančiomis stebulėmis. Poros šokinėdavo per laužus, burdavosi. Kituose kraštuose ne tik laužus kūrendavo, bet ir saugojo ugnį, vaikščiodamos po ją. Tai būdingiau Rytų kraštams – Japonijai, Kinijai, Fidži saloms – bet panašios apeigos aprašytos ir graikų bei romėnų raštuose.

Vaikščiojimas po ugnį gyvas ir šiandien, ir ne taip toli nuo mūsų, Bulgarijoje. Tai vadinama nestinarija. Manoma, kad šis terminas kilo iš graikų estia, „židinys“. Bulgarai jį pasisavino iš kadaise Achtopolio ir Vasiliko vietovėse (dabart. Mičiurinas) buvusių graikų kolonijų. Bulgarų rašytojas P. Slaveikovas¹⁾, 1866 m. pirmąkart aprašęs nestinariją, tvirtino iš vaikščiojančiųjų girdėjęs keistus, lyg tai graikiškus, lyg tai bulgariškus, lyg tai trakietiškus²⁾ žodžius. Tokiu dialektu būtent ir kalbėję graikai nestinarai. Tad įtikėtina, kad paprotys atklydo nuo Viduržemio jūros pakrančių, kur ugnies saugotojai garbino deivę Perasiją-Artemidę³⁾ , arba vienos senosios italų dievybės garbei žyniai žingsniuodavo liepsnojančiais rąstais Sorakto kalno viršūnėje, netoli Romos. Bet tai tik hipotezės – ir niekas negali garantuotai pasakyti, iš kur tas paprotys atėjo į Bulgariją. Yra manančių, kad nestirarija Bulgariją pasiekė per Mažąją Aziją, o jų šaknys siejamos su senaisiais Irano ugnies garbintojais. O gal tai gimė vietoje, Trakijoje. Pagonys trakiečiai garbino saulės dievą Sabazijų⁵⁾ , savaip žymėjo saulės stovėjimo dienas. Gal ugninis laužų ratas ir simbolizavo didįjį šviesulį, o atsidavimą Sabazijui žyniai demonstravo basi šokdami ant žarijų. Jie vėliau, atseit, ir imti vadinti nestinarais.

Etnografai, ne kartą stebėję šias gegužines apeigas, jas aprašo taip:
Jos prasidėdavo specialiame pastate, vadiname „stolnica“ arba „konaku“, kuriame visą laiką degdavo nedidelis židinys, čia, laukdamas savo valandos, ilsėjosi ritualinis būgnas, o šventės dieną statydavo šv. Konstantino ir Elenos ikonas. Kaimo gyventojai į čia atnešdavo ir pinigų: aukoms – „kurbaną“, šventųjų šaltinių valymui – „ajazmus“. Šokiai ir linksmybės truko ir dieną, ir dvi. Visi šokdavo liaudies šokius priešais „konaką“, apie šaltinius ėjo ratelius, vadinamus „choro“. Nestinarai nesirodė. Ir tik gegužės 21- osios vakarą specialiai paskirta žmonių grupė pagrindinėje aikštelėje sukraudavo ir uždegdavo didžiulius laužus, kuriuose sudegdavo ne vienas vežimas malkų, kol susidarydavo reikiamo dydžio (5 m pločio ir 5 cm storio) žėrintis žarijų ratas. Netinarai ne iš karto žengdavo į jį, iš pradžių jie šokdavo aplink ratą. Ilgai šokdavo, kol, kaip teigiama, į juos pereidavo šv. Konstantino dvasia. Tik tada šokėjai svirduliuodami lyg apsvaigę ar beviltiškai grąžydami rankas, sugriebę šventojo ikoną, žengdavo ant žarijų. Įsivyraudavo mirtina tyla, kurioje teaidėjo tik šaižūs šokėjų „vach!“, „vach!“. Kaimų gyventojai tvirtina, kad tokie transo apimti šokėjai sugebėdavę daug ką: pranašaudavę, „skaitę“ žmonių mintis, bendravę su mirusiųjų vėlėmis ir pan. Tačiau atmetus mistiką ir legendas, paliekant tik tai, ką užfiksavo tokias apeigas stebėję etnografai, mokslininkai, viskas bus kur kas paprasčiau: basi šokėjai be jokių skausmo požymių neskubėdami pereidavo ugninį ratą; prieš žengdami ant žarijų, kojų niekuo netepdavo. Taip buvo seniai seniai.

Bet nestinarija tebegyva Bulgarijoje. Ir juos vis dar tebegaubia daugybė neįmintų mįslių. Štai pasakojimas apie 1975 m. netoli Saulės kranto (Slynčev briago) stebėtas apeigas:
Jos vyko mechanoje, smuklėje ar užvažiuojame kieme. Tai erdvus kvadratas iš pastatų aptvertų pinučių tvoromis. Vidinis kiemas pakankamai erdvus, jame net auga nedidukė giraitė, kurioje tarp medžių ir sukrautas didelis laužas. Aiktės viduryje prieš pastatą su verandomis, kur svečių laukia padengti stalai, liepsnoja antras laužas. Mechanoje dar yra aukšta estrada ir dideli gremėzdiški vartai su stogeliu, prie kurių linksmas „šinkorius“ sutinka svečius, siūlydamas siurbtelėti iš didžiulės taurės vietinio vyno užkandant duona-druska-pipirais.

Susirinkus pakankamai publikos, prasideda šventė, estradoje dainuoja liaudies atlikėjai ir be galo spalvingomis kaukėmis veidus prisidengę šokėjai, merginų rateliai; liaudies instrumentais vinguriuojamos ulgariškos melodijos. Dar scenoje pasirodo gana jaukios meškos, su kuriomis glynėjasi jų dresiruotojas. Reginys margaspalvis ir įdomus. Besibaigiant teatralizuotam vaidinimui, publika užima vietas prie laužo, kur tvarkomas 5 m pločio žarijų ratas. Prie laužo pasirodo muzikantai, grojantys monotonišką melodiją, o kartu pasirodo ir keli nestinarai, vyrai ir moterys.

Jie pradeda eit ratu aplink karščiu alsuojančią oranžinę areną. Žarijos kai kur dar plaikstosi žemomis gyvačiukėmis. Žiūrovai jaučia nuo rato sklindantį karštį, braukia nuo kaktų prakaitą. Tai ką jaučia šokėjai, esantys vos pusmetrį nuo rato?! Staiga vienas jų ramiai žengia ant rato ir tuo pačiu ritmu, kuriuo ėjo aplink ratą, žengia kibirščiuojančiomis žarijomis – neskubėdamas tarsi ritmingai šokdamas. Jis užbaigia ratą ir grįžta į bendrą ratą. Po to paeiliui ant rato lipa ir kiti nestinarai. Ir antrą, ir trečią kartai jie lipa ant rato. O tada sulipo visi ir ramiai nuėjo nuo jo. Tai truko apie pusvalandį.

Kas įdomiausia, kad jų kojų oda normali, o po vaikščiojimo žarijomis neturi nudegimų pūslių. Kodėl taip yra, paaiškinimo nėra. Tik versijų netrūksta, jų apstu.

Pastaba: redaktorius panašų reginį Bulgarijoje stebėjo maždaug 1985-86 m. – tai vyko panašiai, kaip aprašyta šiame straipsnelyje.

Komentarai

¹⁾ Petko Slaveikovas (1827-1895) – bulgarų poetas, vertėjas, publicistas, folkloristas, visuomenės veikėjas. Parengė bulgarų patarlių ir posakių rinkinį. Išleido poezijos rinkinius „Marga puokštė“, „Dainynas“ ir „Pasakynas“ (1852), „Dainos ir eilėraščiai“ (1879), „Baltakojės šaltinis“ (1873). Taip pat pradėjo literatūrą vaikams, rašė vadovėlius.

²⁾ Trakija - istorinis Europos regionas Balkanų pusiasalio rytinėje dalyje; ji suprantama kaip teritorija, užimanti dabartinės Turkijos europinę dalį, Bulgarijos pietinę dalį ir Graikijos šiaurės rytus. Pavadinimą davė graikai, ir kuris iš pradžių reiškė visas negraikiškas, t. y. barbariškas, šiaurės tautas.
Iš Trakijos kilę Orfėjas, Demokritas, Spartakas ir Romos imperatorius Maksiminas Trakas.

³⁾ Perasija. Artemidė buvo garbinama ir Persijoje, todėl ji vadinta Persų Artemide. Jos epitetas buvo „Perasija“ ir šioji garbinta Kapadokijoje ir Kilikijoje kaip Kastabalos globėja. Šio miesto monetose ji vaizduota su deglu ir su vualiu, kuo buvo panaši į graikų Artemidę Fosfore ir Demetrą, o jos vyriškuoju partmeriu laikytas saulės dievas Helijus. Ji buvo laikoma gyvėja ir vedle, kurios stebuklinga šviesa nušviesdavo kelią į sėkmę ir padėjo kovoje su tamsos jėgomis. Funkciškai ji artima Atėnei Nikiforei Komane ir frigų Kibelei – didžiajai dievų Motinai, taigi ir Anaitei bei persų Anachitai, kuria garbino Kapadokijoje bei Mažojoje Armėnijoje. Tad jos sutuoktiniu buvo persų saulės dievas Mitra⁴⁾ .

⁴⁾ Mitra - indoiranėnų ir zoroastrizmo (saulės) šviesos, santarvės dievas. Apie 1 a. Mitros kultas paplito Romos imperijoje, o 274 m. imperatorius Aurelijus įteisino Mitros kultą. Šio pagrindu susiformavo mitraizmo religija, ypač paplitusi tarp karių, laikiusių, kas jis padeda pergalei. Stovyklose buvo įrengiamos specialios garbinimo vietos – mitreumai. Jose buvo atliekamos misterijos, prieinamos tik įšventintiems.
Mitra dažniausiai vaizduojamas kaip jaunuolis, užmušantis jautį.

⁵⁾ Sabazijus - vyresnysis trakų ir frigų dievas, anot Strabono „tam tikra prasme [dievų Motinos] vaikas“. Graikai jį tapatino su Dionizu, Dzeuso sūnumi, arba net ir pačiu Dzeusu. Artimiausi jo ryšiai buvo su vyresniąja frigų deive Ma, didžiąja dievų Motina. Jo kultas turėjo orgijų pobūdį.

Ugnies ekologija
Trobriando salos
Skraidymai nemiegant
Apačiai: Aušros šokis
Bulgarų pavasario šventės
Laužai Himalajų  papėdėje
Vanduo kalendorinėse šventėse
Patristinės elgsenos paplitimas
Indipascha gydo ir išpildo troškimus
Apie arkivyskupą Rogerijų (Vengrą)
Interneto folkloras kaip komunikacijos forma
Mankurtas: asmuo be ateities
Uolų piešiniai prie Baikalo
Niobė - suakmenėjusi deivė
Galičo Rusia, 1140-1240 m.
Lenino mauzoliejaus mistika
Rusijos istorijos erdvės
Botino - žvitrioji akis
Užgavėnės Lietuvoje
Pažintis su chazarais
Papročių paskirtis
Perkūno akmenys
Vartiklis