Viduramžių prabudimai: Katerina Liuter. Vartiklis

Katerinai (Catherine von Bora) buvo vos 18-ka, kai Martynas Liuteris paskelbė savo garsiąsias 95 tezes. Būdama trejų metukų Kati neteko mamos, ir tėvas nuvežė ją į vienuolyną, kur ji ir buvo užauginta. Vienuolyne Katerina ir keletas jos draugių išgirdo biblinį Liuterio mokymą. Įsigilinę ir patikėję Liuterio dėstomais principais, merginos panoro nedelsiant dingti iš vienuolyno. Išgirdęs apie tai, Liuteris vieno savo gero bičiulio paprašė, kad šis padėtų joms pabėgti. Tas bičiulis buvo prekijas ir į vienuolyną dažnai gabendavo silkes. Vieną vakarą (1523 m.) į tuščias savo vežime sukrautas silkių statinaites jis sutalpino dvylika vienuolių. Keletas jų sugrįžo pas savo šeimas, o kitoms Liuteris padėjo susirasti namus, vyrus arba gerą vietą, kad neprapultų. Per pora metų nuo pabėgimo buvo pasirūpinta visomis merginomis, išskyrus vieną – Kateriną. Pagaliau, savo draugų bei tėvo įtikinėjamas, Liuteris pasipiršo Katerinai.

Vitenberge Liuteriui buvo išskirtas augustijonų vienuolynas, taigi po vestuvių 1525 metais Kati persikėlė gyventi į jį. Ji išblizgino visus vienuolyno kampus ir į kasdienį Liuterio gyvenimą įnešė šiek tiek daugiau tvarkos. Vienam savo bičiuliui Liuteris rašė: „Per pirmuosius vedybinio gyvenimo metus turi prie daug ko priprasti. Štai kad ir rytą nubudęs ant savo pagalvės pamatai pora kasyčių, kurių iki tol ten nebūdavo“. Po metų kitam draugui Liuteris rašė: „Mano Kati visuose dalykuose man tokia paslaugi ir maloni, jog savo vargo nekeisčiau net ir į Krezo turtus“. Kažkada celibato laikęsis vienuolis dabar aukštino šeimyninį gyvenimą.

Kati tvarkė šeimos finansus ir nenorėdavo, kad buitiniai dalykai vyrui kvaršintų galvą. Kati dėka, Liuteris galėjo visiškai atsidėti rašymui, mokymui ir tarnavimui. Liuteris savo žmoną vadino „rytine Vitenbergo žvaigžde“, mat Kati keldavosi 4 valandą ryto ir imdavosi įprastinių darbų. Ji prižiūrėjo didžiulį daržą, sodą, žuvų tvenkinėlį bei gyvulius, kuriuos, reikalui esant, pati ir paskersdavo. Vienuolyne dažnai apsistodavo koks 30 studentų, svečių ar šiaip pakeleivių, ir visi jie, vos peržengę slenkstį, patekdavo Kati globon.

Liuteris dažnai sirgdavo, ir Kati galėdavo pasitarnauti jį slaugydama, mat neblogai išmanė mediciną. Reikia pasakyti, jog Kati gyvenimas nesisuko tik aplink buitį ir kitus fizinius dalykus. Martynas ragindavo Kati studijuoti Bibliją ir partardavo jai įsiminti Rašto vietas.

Liuteriai susilaukė šešių vaikų, tačiau kartu su jais išaugino dar ir keturis našlaičius. Keletą amžių Liuterių šeima buvo pavyzdžiu vokiečių šeimoms. Santuoką Liuteris vadino charakterio mokykla ir sakė, jog šeima padeda krikščionims išsiugdyti daug puikių savybių, tokių kaip tvirtumas, kantrybė, meilė ir nuolankumas.

Po Martyno mirties 1546 m. Kati išgyveno dar šešis metus. Savo akimis ji galėjo pamatyti, jog jos vaikai išaugo puikiais žmonėmis ir visi, išskyrus Magdaleną, kuri mirė jauna, užėmė įtakingas padėtis.

Iš Christian History Institute archyvų
Pagal http://www.gospelcom.net/ parengė Rūta Rušinskienė

Martynas Liuteris (Martin Luther, tikr. vardas – Martin Luder, 1483-1546) – vokiečių vienuolis augustinas, teologas, protestantiškosios reformacijos pradininkas, siekęs bažnyčios reformų išvengiant skilimo. Liuterio mokymas tapo viena protestantizmo judėjimu šaka – liuteronizmu, liuteronų tikėjimo pagrindu. Jo Biblijos vertimas laikomas vienu svarbiausių Biblijos vertimų.

1508 m. jis pakviestas į naujai įsteigtą Vitenbergo universitetą, kur 1512 m. tapo teologijos daktaru ir pamokslininku. Ten jis susipažino su P. Melanchtonu, kuris vėliau tapo ištikimu jo bendražygiu. 1517 m. spalio 31 d. parengtas 95 tezes išsiuntė įtakingiems vyskupams. Jos be jo žinios buvo išspausdintos ir sulaukė netikėto atgarsio. 1520 m. jis buvo atskirtas nuo Bažnyčios. Protestuodamas jis viešai sudegino atskyrimo nuo bažnyčios bulę. Iškviestas į Vormse sušauktą reichstagą, M. Liuteris drąsiai ir atvirai gynė savo įsitikinimus ir už tai imperatoriaus ediktu buvo paskelbtas už įstatymo ribų. Persekiojamą M. Liuterį priglaudė Saksonijos kurfiurstas Frydrichas savo pilyje Vartburge. Čia jis pradėjo versti į vokiečių kalbą Bibliją. Netrukus M. Liuteris vėl buvo pakviestas sugrįžti į Vitenbergą. Sulaukęs 42 metų, Liuteris atmetė celibatą ir vedė, susilaukė septynių vaikų. Mirė staiga nuo širdies smūgio kelionės į Eislėbeną metu.

M. Liuterio literatūrinis palikimas gausus ir įvairus žanriniu požiūriu. Jaunystėje jis mėgo eiliuoti lotynų kalba, rašė pamfletus, religines giesmes, politinius ir religinius atsišaukimus, pedagoginius, teologinius ir filosofinius traktatus. Be to Liuteris gerai žinojo muzikos istoriją ir teoriją, jo pamėgtais kompozitoriais buvo Ž. Deprė ir L. Zenflas. Savo kūriniuose ir laiškuose dažnai citavo Viduramžių ir Renesanso traktatus apie muziką.

Kaip Liuteris iškabino 95 tezes (1517 m.)

Iki tol nežymus vienuolis kvietė į diskusiją dėl neatidėliotino Bažnyčios klausimo - ir sukėlė istoriją sukrėtusį reformų sąjūdį.

Kažkuriuo 1517 m. spalio 31 d. metu, Visų Šventųjų išvakarėse 33 m. amžiaus Martynas Liuteris iškabino tezes ant Pilies bažnyčios Vitenberge durų. Tos durys tarnavo kaip lenta įvairiems skelbimams, susijusiems su akademiniais ir bažnytiniais reikalais. Tezės buvo parašytos lotyniškai ir ant popieriaus lakšto išspausdintos spaustuvininko Johano Grünenbergo, vieno iš daugelio verslininkų, pasinaudojusių nauju spausdinimo būdu, Vokietijoje Liuteris prikala tezes pasirodžiusiu apie 1450 m. Liuteris tezėse kvietė į „disputą apie indulgencijų galią ir veiksmingumą iš meilės ir aistros tiesai bei troškimo iškelti ją į šviesą“. Jis taip darė kaip ištikimas vienuolis bei kunigas, kuris buvo paskirtas biblinės teologijos profesoriumi Vitenbergo universitete, mažoje, faktiškai nežinomoje institucijoje mažame mieste.

Keli šių tezių egzemplioriai buvo pasiųsti draugams ir Bažnyčios pareigūnams, bet disputas niekad neįvyko. Mainco arkivyskupas Albertas Brandenburgietis (1490-1568) nusiuntė tas tezes kai kuriems teologams, kurių nuomonė paskatino jį pasiųsti egzempliorių į Romą ir pareikalauti imtis veiksmų prieš Liuterį. Pirmaisiais 1518 m. mėnesiais tos tezės buvo perspausdintos daugelyje miestų, ir Liuterio vardas imtas sieti su radikalių permainų Bažnyčioje reikalavimais. Jis tapo sensacingos naujienos šaukliu.

Indulgencijų klausimas

Bet kodėl? M. Liuteris reikalavo diskusijos skausmingiausiu jo laikmečio klausimu: dėl santykio tarp pinigų ir religijos. Indulgencijos (iš lotyniško indulgentia - leidimas) buvo tapusios sudėtingu įrankiu suteikiant atleidimą už nuodėmes. Atleidimo suteikimas atgailos sakramente pagal Mt 16,19 buvo pagrįstas apaštalams suteikta „raktų“ galia ir buvo naudojamas drausminti nusidėjėliams. Atgailaujantys nusidėjėliai buvo prašomi parodyti gailestį dėl savo nuodėmių (atgaila), išpažinti jas kunigui (išpažintis) ir atlikti atgailos darbą, kad gautų už jas atleidimą (atsiteisimas). Indulgencijos buvo leidžiamos vykdomuoju popiežiaus įsakymu ir raštišku įvairių vyskupijų leidimu. Jos buvo skirtos sušvelninti arba pakeisti atgailaujančio nusidėjėlio atsiteisimą. 11 a. pabaigoje tapo įprasta leisti indulgencijas savanoriams, dalyvaujantiems Kryžiaus žygiuose į šventąją žemę prieš musulmonus; būdavo atleidžiamos visos nuodėmės kiekvienam, dalyvaujančiam tokioje pavojingoje, bet šventoje iniciatyvoje. Po 1300 m. visiškas atsiteisimo pakeitimas („visa indulgencija“) buvo teikiamas visiems piligrimams, lankantiems šventas vietas Romoje „jubiliejiniais metais“ (iš pradžių kas 100 m.; galiausiai kas 25 m.).

Netrukus pagausėjo piktnaudžiavimų: „leidimai“ buvo duodami išlaisvinti nuo bet kokios laikinos bausmės – iš tikro nuo bausmės skaistykloje – už tam tikrą Bažnyčios nustatytą mokestį. Kai kurie popiežiai, surinkdami dideles sumas iš indulgencijų pardavimo, vykdė savo „pastato kompleksą“. Pvz., popiežius Julijus II (1443-1513) 1510 m. suteikė jubiliejaus indulgenciją, kurios įplaukos buvo panaudotos statant naują Šv. Petro baziliką Romoje.

1515 m. popiežius Leonas X (1475-1521) įgaliojo Albertą Brandenburgietį panaudoti dominikonų ordiną parduodant šv. Petro indulgencijas jo kraštuose. Albertas buvo skolingas didelę sumą Romai už tai, kad ši suteikė jam specialų leidimą tapti Bažnyčios princu, valdančiu tris teritorijas (Maincą, Magdeburgą ir Halberštatą). Jis pasiskolino pinigų iš Fugerio banko Augsburge, kuris pasamdė patyrusį indulgencijų pardavėją dominikoną Johaną Tecelį prekiauti indulgencijomis; pusė pajamų ėjo Albertui ir Fugeriams, kita pusė – Romai. Tecelio kampanija padėjo atsirasti garsiajam posakiui: „Tik sužvangink pinigais, siela iš ugnies išeis“.

Indulgencijų klausimas buvo susietas su vyraujančiu nerimu dėl mirties ir Paskutiniojo Teismo. Šį nerimą pakurstė sparčiai besiplečianti kredito sistema, pagrįsta spausdintais pinigais ir nauja bankininkystės sistema.

Tad kokia Martyno Liuterio žinia?

Piktnaudžiavimą indulgencijų pardavimu M. Liuteris užsipuolė per pamokslus, patariamuosius užsiėmimus ir pagaliau 95 tezėse, kurios nuskardėjo revoliucine Reformacijos tema: „Kai mūsų Viešpats ir Mokytojas Jėzus Kristus sakė: ‘Atsiverskite‘, jis norėjo, kad visas tikinčiųjų gyvenimas būtų atgailos gyvenimas“ (1-oji tezė).

1520 m. Liuteris paskelbė, kad krikštas yra vienintelė išganymui būtina indulgencija. Visas gyvenimas yra „grįžimas prie krikšto“ ta prasme, kad žmogus laikosi dieviško išgelbėjimo pažado vien per tikėjimą į Jėzų Kristų, kuris savo gyvenimu, mirtimi ir prisikėlimu išvadavo žmoniją nuo bet kokios bausmės už nuodėmę. Žmogus gyvena vien pasitikėdamas Kristumi ir taip tapdamas Kristumi stokojančiam artimui, o ne stengdamasis numaldyti Dievą.

Tai šis paprastas pakartotinis senosios krikščioniškos „gerosios naujienos“, t. y. Evangelijos, patvirtinimas katalikų Bažnyčioje sukūrė reformų sąjūdį, kuris patraukė daugybę žmonių Vokietijoje ir kitose Europos teritorijose. Sąjūdį išjudino šūkiai, pabrėžiantys krikščionybės esmę: vien tikėjimas (sola fides), vien malonė (sola gratia), vien Kristus (solus Christus). Daugelis prisijungė todėl, kad Liuteris kritikavo popiežiaus instituciją, kuri tvirtino turinti valdžią kiekvienai sielai. „Kodėl popiežius, kurio turtai šiandien didesni nei turtingiausiojo Kraso (turtingas romėnas, pravarde „Turčius“, miręs 53 m. pr. Kr), stato šią Šv. Petro baziliką ne savo, o vargšų tikinčiųjų pinigais?“ (87-oji tezė).

95 tezės buvo lašas, perpildęs katalikų kantrybės taurę. Kai Liuterio vėliau paklausė, kodėl jis padarė tai, ką padarė, jis atsakė: „Aš niekada nenorėjau to daryti, bet buvau priverstas, kai prieš savo valią turėjau tapti Šventojo Rašto daktaru“. Nors pasmerktas Bažnyčios ir valstybės, Liuteris laimingai ištvėrė bandymus sudeginti jį kaip eretiką. Žvilgsnis į praeitį pakiša mintį, kad Liuterio tezės pasėjo ekumeninio dialogo sėklas, tai, kas svarbu krikščionių vienybei, o iš tiesų ir išlikimui tarp Kristaus pirmojo ir antrojo atėjimo. Tas dialogas neš vaisius, kol jis kovoja, kaip tai darė Liuteris, kad nebūtų supainiota Dievo žodžio galia ir žmogaus nuodėmės galia.

^*) Augustinai arba Augustinijonai (lot. augustiniani) - katalikų vienuoliai, besiremiantys šv. Augustino mokymu. Vienuolijos tikslas - misijos, sielovados darbas. Ordino organizacija artima dominikonų ordinui. Vienuolija įkurta 1256 m. Italijoje, popiežiui Aleksandrui IV sujungus keletą atsiskyrėlių bendruomenių, besilaikančių šv. Augustino regulos. Nuo 1303 m. ordinas priskirtas elgetaujančioms vienuolijoms. 14 a. nuo jo atsiskyrė observantiškos (basųjų augustinų) kongregacijos, pasižyminčios regulos griežtumu. Savo klestėjimo laikais 16 a. pradžioje ordinas, daugiau besirūpinęs „sielų gelbėjimu“ nei mokslo ar bažnytiniais reikalais, turėjo 30 tūkst. narių. Šiuo metu įvairiose jų kongregacijoms priklauso arti 5000 narių.
Pirmasis augustinų vienuolynas LDK įsteigtas 15 a. pradžioje Lietuvos Brastoje. Lietuvoje veikę augustinai priklausė šv. Augustino eremitų ordinui. 19 a. antroje pusėje Rusijos caro valdžia vienuolynus uždarė ir daugiau augustinai Lietuvos teritorijoje nebeatsikūrė.