Candle with rose

Viduramžių prabudimai

IV dalis. Dievo žodis Rytų Europoje:
JANAS HUSAS IR JERONIMAS PRAGIŠKIS

Tęsinys. Skaitykite pradžią

    Candle with rose

Dvasiniai judėjimai Vakarų Europoje padarė didelį poveikį kitiems kontinento regionams. Čekija (tuometinė Bohemija) buvo pirmoji šalis, kurios antikatalikiška viduramžių visuomenė stengėsi prasibrauti pro bažnytinius suvaržymus, trukdančius pažinti Dievą. Čekų vynuogyne darbavosi du Viešpaties mokiniai, kurie sujudino ne tik klasikinę Europą,—jų tarnystės impulsai XV a. pasiekė ir Lietuvą.

Evangelija pasiekė Bohemiją dar IX a. Į gimtąją kalbą buvo išversta Biblija, viešos pamaldos taip pat vyko gimtąja kalba. Tačiau vis labiau įsigalint popiežiaus valdžiai, Dievo žodis buvo nustumtas į šalį. Popiežius Grigalius VII išleido bulę, draudžiančią laikyti pamaldas bohemų kalba. Popiežius teigė: "Visagalis nori, kad Jo tarnavimas vyktų nežinoma kalba, nes kitaip atsiranda įvairūs paklydimai ir eretiniai mokymai". Tuo metu į Bohemiją persikėlė nemažai persekiojamų valdensų  ir  albigiečių iš Prancūzijos bei Italijos. Nors jie ir nesiryžo atvirai pamokslauti, vis dėlto paslapčia uoliai darbavosi.

Dar iki Huso Bohemijoje buvo žmonių, atvirai kalbėjusių apie bažnyčios ydas ir žmonių nuodėmes. Daugelis jų buvo sudeginti ant laužų. Vienas iš kankinių prieš mirtį paskelbė: "Dabar priešų aršumas mus nugalėjo, tačiau taip ne visada bus. Iškils žmogus iš paprastos liaudies, kuris nenaudos kardo ir valdžios, bet prieš jį priešai bus bejėgiai". Liuterio atėjimas dar buvo toli, tačiau jau pasirodė tas, kurio liudijimas prieš Romą turėjo prabudinti daugelį tautų.

Janas Husas gimė 1371 m. neturtingoje šeimoje, anksti neteko tėvo. Jo motina, kuriai auklėjimas ir Dievo baimė buvo pati didžiausia brangenybė, visomis jėgomis siekė perduoti tai sūnui. Pradžioje Husas mokėsi vietos mokyklėlėje, vėliau įstojo į Prahos universitetą, į kurį buvo priimtas nemokamai. Husas išvyko į Prahą, lydimas motinos. Vargšė našlė nieko negalėjo duoti savo sūnui, tačiau, priartėjus prie miesto, ji atsiklaupė ir kartu su Janu meldė dangiškąjį Tėvą išlieti jam savo palaiminimų. Vargu ar ji numanė, kaip bus atsakyta jos malda.

Universitete Husas studijavo ne tik labai uoliai ir kruopščiai, bet ir nepriekaištingai elgėsi. Tuo metu jis buvo nuoširdus Romos katalikų bažnyčios šalininkas. Religinių švenčių metu jis dažnai eidavo išpažinties, aukodavo paskutinius pinigus ir dalyvaudavo atgailaujančiose procesijose, kad tik gautų atleidimą. Baigęs universitetą tapo kunigu ir kaip geras dvasininkas netrukus buvo pakviestas į karaliaus dvarą. Be to, tapo Prahos universiteto profesoriumi. Prieš kelerius metus buvęs kuklus mokinys dabar tapo visos šalies pasididžiavimu, o jo vardas žinomas visoje Europoje. Praėjus keleriems metams po įšventinimo į dvasininkus, Husas buvo paskirtas Betliejaus koplyčios pamokslininku. Tos koplyčios įsteigėjui buvo be galo svarbus Šventojo Rašto pamokslavimas tautine kalba. Nors Roma ir priešinosi, Bohemijoje vis tiek buvo pamokslaujama tautine kalba. Tačiau Biblijos nepažinimas ir toliau buvo labai didelis.

Tuo metu vienas Prahos gyventojas, vardu Jeronimas, vėliau artimas Huso bendražygis, grįždamas iš Anglijos atsivežė Džono Viklifo veikalų. Tuometinė Anglijos karalienė, kadaise buvusi Bohemijos princesė, priėmė Viklifo mokymą, ir jos dėka reformatoriaus kūriniai ėmė plisti Bohemijoje. Husą patraukė Viklifo tekstai. Jų autorių jis laikė tikru krikščionimi ir buvo pasiryžęs nuolankiai priimti reformą, siūlomą anglo. Pats to nepastebėdamas, Husas pradėjo eiti keliu, kuris nuvedė jį toli nuo Romos.

Maždaug tuo pat metu į Prahą atvyko du svetimšaliai iš Anglijos. Tai buvo išsilavinę ir atgimę iš aukšto žmonės, siekę nešti šviesą šioje tolimoje šalyje. Vos tik jie pradėjo pamokslauti prieš popiežiaus valdžią, vietinės valdžios iškart buvo nutildyti. Tada jie ėmė ieškoti kitų veiklos būdų. Būdami tokie pat gabūs dailininkai kaip ir pamokslininkai, nusprendė panaudoti savo meistriškumą. Greitai mieste buvo iškabinti du paveikslai. Viename jų buvo vaizduojamas baso Kristaus įžengimas į Jeruzalę: Jis, lydimas mokinių, jojo ant asilaičio. Kitame—bažnytinė procesija, kurios metu popiežius, apsirengęs brangiais drabužiais su tiara ant galvos, joja ant išpuošto žirgo, o jį seka minia kardinolų ir prelatų. Tai buvo "pamokslas", patraukęs visų visuomenės sluoksnių dėmesį. Minios plūdo pasižiūrėti šių paveikslų. Regėdami akivaizdų kontrastą tarp Kristaus romumo, nuolankumo bei popiežiaus, vadinančio save Jo tarnu, išdidumo, kiekvienas galėjo padaryti elementarią išvadą. Prahoje kilo dideli neramumai, ir svetimšaliai saugumo sumetimais pasitraukė iš šalies. Tačiau jų paliktas pavyzdys nebuvo užmirštas. Paveikslai padarė Husui neišdildomą įspūdį ir paskatino jį dar atidžiau studijuoti Bibliją bei Viklifo raštus. Iš Bohemijos šviesa pasklido į Vokietiją, nes kilęs sujudimas Prahos universitete privertė daugelį vokiečių studentų grįžti namo. Daliai jų Husas dėstė Biblijos pažinimo pradmenis, ir šie grįžę į tėvynę skelbė Evangeliją.

Žinios apie Prahoje vykstančius pokyčius pasiekė Romą, ir greitai Husas buvo pakviestas pas popiežių. Paklusimas šiam kvietimui reiškė mirtį. Bohemijos karalius ir karalienė bei žymiausi krašto didikai kreipėsi į popiežių, prašydami leisti Husui likti Prahoje, o viską paaiškins atsiųsta delegacija. Popiežius nepatenkino šio prašymo, už akių nuteisė Husą ir jį bei visą Prahos miestą 1410 m. atskyrė nuo bažnyčios. Tais laikais toks nuosprendis sukeldavo visuotinį sambrūzdį. Ceremonijos, atliekamos vykdant anatemą (t.y. atskyrimą nuo bažnyčios), buvo skirtos tam, kad kaip galima labiau išgąsdintų žmones, turėjusius žiūrėti į popiežių kaip į paties Dievo atstovą, turintį pragaro ir mirties raktus bei valdžią šaukti tiek žemiškus, tiek dangiškus teismus. Žmonės šventai tikėjo, kad dangaus vartai uždaryti prakeiktai vietovei, t.y. atskirtai nuo bažnyčios. Kaip to ženklas Prahoje buvo nutrauktos visos pamaldos, uždarytos bažnyčios, o vestuvių ceremonijos vyko kapinėse. Mirusius drausta laidoti pašventintoje žemėje, ir be jokių ypatingų apeigų juos tiesiog užkasdavo duobėse ar net laukuose. Tokiais metodais, kurie ypač veikė žmonių vaizduotę, Roma stengėsi užvaldyti jų sąžinę.

Visa Praha buvo sujaudinta ir įaudrinta. Daugelis dėl šios nelaimės kaltino Husą ir reikalavo išduoti jį Romos teismui. Kol audra nurims, Husas laikinai pasitraukė į gimtąjį kaimą. Kreipdamasis į likusius Prahoje draugus, rašė: "Jei ir pasitraukiu iš jūsų aplinkos, tai tik sekdamas Jėzaus Kristaus pavyzdžiu, siekdamas neleisti piktavaliams žmonėms manęs apkaltinti ir nenorėdamas užtraukti nemalonumų bei persekiojimų doriems žmonėms. Laikinai atsitraukiu dar ir dėl to, kad jaučiu, jog bedieviai dvasininkai ilgai kovos, kad uždraustų Dievo žodžio pamokslavimą. Tačiau nepaliksiu jūsų, kad neišsižadėtumėte Dievo Tiesos, už kurią aš pasiruošęs numirti". Husas nenutraukė savo veiklos, bet važinėdamas po aplinkinius kaimus visur pamokslavo. Taip popiežiaus priemonės numalšinti Evangelijos pamokslavimą pasitarnavo dar didesniam jos plitimui. "Juk nieko negalime daryti prieš tiesą, bet tik už tiesą" (2 Kor 13, 8).

Husui teko patirti kankinančias vidines kovas. Nors bažnyčia vylėsi jį palaužti, tačiau jis ir toliau pripažino jos autoritetą. Romos bažnyčia kaip ir anksčiau jam buvo Kristaus nuotaka, o popiežius—Dievo atstovas ir vietininkas. Iš esmės Husas kovojo ne prieš pačią popiežiaus valdžią, bet prieš piktnaudžiavimą ja. Vyko arši kova tarp proto išvedžiojimų ir sąžinės reikalavimų. Jei popiežiaus valdžia teisinga ir teisi, kaip Husas tikėjo, kodėl tada jis jautė būtinybę jai nepaklusti ? Paklusti jai reiškė nuodėmiauti. Husas negalėjo išspręsti šios dilemos. Abejonės kankino jį nuolatos. Galiausiai jis priėjo maždaug tokios išvados: tai, kas įvyko Gelbėtojo dienomis, atsitiko ir dabar—šventyklos tarnai tapo netinkami žmonės ir darė nusikaltimus naudodami legaliai gautą valdžią. Vis dar abejodamas savo išvadomis, Husas ir kitiems pamokslavo, kad protu priimtos Šventojo Rašto tiesos turi būti vertinamos sąžinės ir kitų Dievo žodžių, jog tik Dievas, kalbantis per Bibliją, o ne per bažnyčią ar dvasininkiją, yra vienintelis tikras vedlys.

Neramumams aprimus, Husas grįžo į Betliejaus koplyčią su dar didesniu užsidegimu pamokslauti Dievo žodį. Jano priešai buvo veiklūs ir stiprūs, tačiau Čekijos karalienė ir nemaža diduomenės bei liaudies dalis buvo jo draugai. Lyginant tyrą Huso mokymą ir šventą gyvenimo būdą su dvasininkijos godumu ir ištvirkimu, daugeliui buvo garbė būti Huso pusėje. Iki to laiko Husas darbavosi vienas, bet nuo šiol prie jo prisijungė Jeronimas, dar Anglijoje priėmęs Viklifo mokymą. Šių dviejų vyrų gyvenimai taip persipynė, kad ir mirtis jų neišskyrė. Abu Dievas apdovanojo didele proto šviesa, atskleisdamas jiems daugelį Romos paklydimų, tačiau jie negavo tos šviesos pilnatvės, kuri išsiliejo į Europą Reformacijos metais. Jie nebuvo pasiruošę tam, kad priimtų visą šviesą.

Tuo metu bažnyčioje tęsėsi skilimas. Vienu metu trys popiežiai ginklu kovojo dėl valdžios. Husas atvirai pasisakė prieš bjaurystes, popiežių daromas religijos vardu. Praha antrą kartą buvo atskirta nuo bažnyčios ir prakeikta Romos. Husas vėl pasitraukė į gimtąjį kaimą. Betliejaus koplyčios balsas nutilo.

1414 m. Konstancoje buvo rengiamasi bažnytiniam susirinkimui, turėjusiam išspręsti rungtyniaujančių popiežių ginčus. Į Konstancą buvo pakviestas ir Husas kaip pagrindinis naujo mokymo skelbėjas. Husas puikiai suvokė pavojų. Visiems laikams atsisveikino su draugais ir patraukė keliu, kuris, jo manymu, vedė prie laužo. Nors ir turėjo Bohemijos karaliaus ir Šv. Romos imperatoriaus saugančius raštus, Husas ruošėsi mirti. Laiške, adresuotame Prahos draugams, rašė : "Mano broliai, <…> vykstu susitikti su gausiais ir mirtinais mano priešais, tačiau pasikliaunu visagaliu Dievu ir savo Gelbėtoju; tikiu, kad Jis išgirs jūsų ugningas maldas ir įdės savo protą ir savo išmintį į mano lūpas, jog galėčiau jiems pasipriešinti; kad Jis duos man savo Šventosios Dvasios, jog sutvirtintų savo tiesoje, kad drąsiai galėčiau sutikti pagundymus, kalėjimą, o, jei prireiks, ir žiaurią mirtį. Jėzus Kristus kentėjo už savo išrinktuosius; ar turėtume stebėtis Jo paliktu pavyzdžiu? Jis—mūsų Dievas, o mes Jo kūriniai; Jis—mūsų Viešpats, o mes Jo—tarnai; Jis—pasaulio Mokytojas, o mes—niekingi mirtingieji, ir nepaisydamas visko, Jis kentėjo. Kodėl ir mums nepakentėjus, jeigu kentėjimai mus apvalo? Brangieji, jeigu mano mirtis turi pasitarnauti Jo šlovei, melskitės, kad tas laikas greičiau ateitų. <…> O jei man teks sugrįžti, melskitės, kad grįžčiau švarus, t. y. nenutylėčiau nė raidelės Evangelijos tiesos. Galbūt niekada nebegrįšiu į Prahą, tačiau jei visagalio Dievo valia grįžčiau, tada visi kartu su dar didesne drąsa, apsupti pažinimo ir meilės Jo įstatymui, eisime toliau".

Skaitykite Jano Huso ir Jeromimo Pragiškio istorijos tęsinį
Skaitykite 'Viduramžių prabudimų' pradžią...

Parengė DEIMANTAS KARVELIS
 

Bonaventūras
Apsinuoginę kvakeriai
Viduramžių prabudimai. Valdensai
Viduramžių prabudimai. Katarai
Viduramžių prabudimai. Viklifas
Šventasis Raštas viduramžiais
Kumrano ritinių paslaptis
Džonas Veslis, XVIII a. Anglija
Džirolamas Savonarola— eretikas iš San-Marko
Senovės Rytų bažnyčios vienuolių apžvalga
Abelaras. Prieštaravimas neišmanančiam dialektikos
Fokso kankinių knygą: Kruvinoji Meri
Apie Šv.Trejybės paieškas
Lesteris Samralas. Žmogus
Rožančiaus istorija
Susitikimo palapinė
Religijos skiltis
Pasaulio sukūrimo puslapis
Mitologijos skyrius
Kundalini Yoga svetainė
Vartiklis