Džonas Veslis ir XVIII a. prabudimas Anglijoje
skaitykite antrąją dalį: iš dienoraščio
Skaitykite pabaigą, 3 dalį

Taip pat skaitykite: Džonis ir Čarlis Wesley atsivertimas

Džonas Veslis gimė 1703 m. Jo tėvas buvo parapijiniu šventiku Evporte, Linkolnširo grafystėje. Kartą naktį, kai Džonui buvo tik penkeri metai, užsidegė jų namas. Ugnis Džoną įkalino antrame aukšte, ir tik paskutinę akimirką per langą jis buvo ištrauktas. Po to įvykio motinai jis buvo “nuodėgulis, ištrauktas iš ugnies” (Zch 3, 2), išsaugotas ypatingai paskirčiai.

Džonas gavo puikų išsilavinimą. Vėliau buvo sakoma, kad jei Veslis būtų siekęs panaudoti pasaulyje savo milžinišką intelektą ir nepriekaištingą išvaizdą, tai būtų turėjęs turtus ir žmogišką šlovę. Jis mokėsi Kristaus bažnyčioje Oksforde. 1725 m. buvo įšventintas ir tapo Oksfordo Linkolno koledžo dėstytoju. Oksforde įkūrė Šventąjį Klubą, skirtą norintiems atsidėti dvasiniams ieškojimams. 1735 m. Veslis išvyko misionieriauti į Džordžiją, bet patyrė triuškinančią nesėkmę. Jo nepasiruošimas tarnystei išaiškėjo pačią pirmąją atvykimo į Ameriką dieną. Veslį “demaskavo” vienas vietinis pastorius. Jis pasakė: “Mano broli, pirmiausia turiu užduoti tau klausimą. Ar turi liudijimą savo viduje? Ar Dievo Dvasia liudija tavo dvasiai, kad tu—Dievo vaikas?” Aš nustebau ir nežinojau, ką atsakyti. Pastebėjęs tai jis paklausė: “Ar pažįsti Jėzų Kristų?” Kiek padelsęs atsakiau: “Žinau, kad Jis— pasaulio Gelbėtojas”. ”Teisingai,—atsakė jis,—tačiau ar žinai, kad Jis išgelbėjo tave?”Aš atsakiau: “Viliuosi, jog Jis mirė, kad išgelbėtų mane”. Pastorius tik pridūrė: “Ar pažįsti save?” Pasakiau: “Taip, pažįstu”. Bet bijau, kad tai buvo tik tušti žodžiai. (Dienoraštis. 1736 m. vasario 7 d.).

1738 m. grįždamas į Angliją Veslis dar labiau suvokė savo dvasinį alkį. “Vykau į Ameriką atversti indėnų, bet deja!—kad kas nors atverstų mane!” Tačiau išlaisvinimas buvo arti. Vesliui padėjo Moravijos broliai (tai pietistų judėjimo Amerikoje pavadinimas), ypač Pėteris Bioleris, ir dar tais pačiais metais jo gyvenimas pasiekė kulminaciją. “Vakare labai nenoriai nuvykau į namą Oldersgeito gatvėje, kur kažkas skaitė Liuterio pratarmę į Laišką Romiečiams. Maždaug be penkiolikos minučių devynios, kai jis skaitė apie pasikeitimus, kuriuos Dievas padaro širdyje per tikėjimą Kristumi Jėzumi, pajutau, kaip mano širdyje pasidarė nepaprastai šilta. Pajutau, kad tikiu Kristumi, tiktai Kristumi, dėlei savo išgelbėjimo. Gavau užtikrintumą, kad Jis pašalino mano nuodėmes—net mano nuodėmes!—ir išgelbėjo iš nuodėmės ir mirties įstatymo” (Dienoraštis 1738 m. gegužės 24 d.).

Tradiciškai šis įvykis laikomas Veslio atsivertimu. Greičiausiai ir iki tos dienos jis buvo ištikimas krikščionis, tačiau buvo nauja—užtikrintumas išgelbėjimu. Įdomu pastebėti, kad Džono tėvas, pats kilęs iš puritonų (tai radikali protestantų kryptis Anglijoje) šeimos, prieš mirtį jam pasakė, jog didžiausias krikščionybės įrodymas yra vidinis Šventosios Dvasios liudijimas. Tvirtinimas apie tokį užtikrintumą daugeliui anglikonų atrodė nekuklus. Tačiau Vesliui tai tapo “patikimiausiu krikščionybės pagrindu” ir “esmine metodistų doktrina”.

Tokį atsivertimą išgyveno ne tik Džonas Veslis. Panašius dalykus trimis dienomis anksčiau patyrė ir jo jaunesnysis brolis Karolis (1707-1788), o praėjus keleriems metams apie savo atsivertimą paliudijo Džordžas Vaitfildas. Šie trys vyrai pradėjo pamokslauti išgelbėjimą per tikėjimą Jėzumi Kristumi. Tačiau anglikonų bažnyčioje toks mokymas buvo nenoriai sutiktas. Tuo metu Anglija pergyveno moralinio ir dvasinio nuosmukio laikotarpį. Tapo madinga netikėti, o daugelis dvasininkų užsiiminėjo tuščiu moralizavimu. Dž. Veslio ir kitų evangelinio judėjimo, arba “metodistų”, kaip ėmė juos vadinti, atstovų pamokslavimas nuskambėjo kaip trimitas: žmonės išgirdo kvietimą grįžti prie Evangelijos—Gerosios žinios apie išgelbėjimą per Jėzų Kristų. Kai katedrų durys jiems buvo uždarytos, pradžioje Vaitfildas, o po to ir Dž. Veslis 1739m. pradėjo pamokslauti atvirame lauke. Susiklosčiusios aplinkybės juos pastūmėjo rengti labai efektyvias evangelizacijas atvirame lauke—taip buvo pasiekiama daug žmonių, kurie apskritai nelankė bažnyčios.

Evangelijos pamokslininkai ėmė pamokslauti turgaus aikštėse ir tose vietose, kur tik jų klausydavosi. Džonas Veslis kiekvienais metais raitas nujodavo 7500-13000 kilometrų. (Ne veltui jį vadino “Dievo raiteliu”.) Per metus jis pasakydavo daugiau kaip tūkstantį pamokslų. Nebuvo kito tokio pamokslininko, kurio skelbiamas žodis taip stipriai liestų žmonių širdis. Po keletą kartų per dieną jis sustodavo ir pamokslaudavo visiems, kurie norėdavo jo klausytis. Jei jis būtų išsaugojęs visų viešbučių, kuriuose nakvodavo kelionių metu, sąskaitas, vien tik jų kaina būtų tapusi istorine. “Aš į visą pasaulį žiūrėjau kaip į savo parapiją”,—teigė Dž. Veslis. Tačiau kartais, ypač pirmaisiais metais, jis susilaukdavo priešiškų reakcijų, buvo net atvejų, kai jį mėgino užmėtyti akmenimis. Nepaisant to, jis toliau uoliai darbavosi ir pamokslavo atvirame lauke—net ir sulaukęs 87 metų amžiaus. Dž. Veslis Angliją apkeliavo skersai ir išilgai—liko tik kelios vietos, kur jis nepamokslavo. Net ir šiandieninėje Anglijoje, kurios žemė išraižyta geležinkelių, tik pajėgiausias ėjikas ar ištvermingiausias dviratininkas pajėgtų nukeliauti Dž. Veslio maršrutais.

Džonui Vesliui ir kitiems Evangelijos pamokslininkams teko susidurti su opozicija: tiek anglikonų dvasininkija, tiek ir intelektualiuoju visuomenės elitu. Vis dėlto daugelis atsiliepė į jo pamokslus. Dž. Veslio tarnavimas tuo metu turėjo didelę įtaką Britanijai—šalis patyrė evangelinį prabudimą ir daugelis žmonių asmeniškai pažino Jėzų Kristų. Pagaliau evangelinis judėjimas tapo pagrindinis anglosaksiškojo protestantizmo faktorius. Broliai Vesliai savo pasekėjus ėmė burti į bendruomenes, egzistavusias greta vietinių parapijų. Vis dėlto priešiškai nusiteikusi anglikonų bažnyčia atskyrė juos nuo oficialiosios bažnyčios. Taip gimė metodistų bažnyčia. Tačiau negalima teigti, jog anglikonų bažnyčiai šie įvykiai neturėjo reikšmės. Atvirkščiai, didžiąją dalį anglikonų bažnyčios ėmė sudaryti žmonės, atsivertę šio prabudimo metu. Tokia padėtis išliko iki pat XIX a. Tuo metu tradiciškai laisvos bažnyčios (presbiterionai, kongregacionalistai ir baptistai) taip pat išgyveno krizę, tačiau atėjus prabudimui jos atgijo ir ėmė didėti. Veslis įrodė, kad tikras Dievo tarnas gali turėti daugiau įtakos visuomenei nei visi politikai, generolai ir milijonieriai kartu paėmus. Anot vieno amžininko, “Veslis buvo nelauktas ir nenumatytas žmogus, griovęs visų protingųjų patarimus”.

Šis prabudimas turėjo didžiulę reikšmę Anglijos bažnyčiai. Ir ne tik bažnyčiai. Šio prabudimo metu Evangeliją išgirdo žemieji visuomenės sluoksniai. Be to, akivaizdžiai ėmė keistis dvasinė atmosfera tautoje. Daugelis kalbėjo, kad šis prabudimas Britanijoje užtvėrė kelią maištingajai revoliucijai, kuri kilo Prancūzijoje. Taip pat pripažįstama, kad moderniųjų profsąjungų ir leiboristų partijos šaknys siekia evangelinį prabudimą.

1735 m. spalio 17 d., sekmadienį, Veslis pradėjo rašyti dienoraštį, o pabaigė jį 1790m. spalio 24 d., taip pat sekmadienį. Tarp šių dviejų sekmadienių slypi stulbinantis pasakojimas apie žmogiškas pastangas ir nežemiškus patyrimus.

Ištraukos iš Džono Veslio dienoraščio:

• “1735 m. spalio 14 d.—Benjaminas Inghamas iš Oksfordo karališkojo universiteto, Karolis Delamothas, pirklio sūnus iš Londono, mano brolis Karolis Veslis ir aš šiandien įlipome į laivą, plaukiantį į Gravisendą, turintį pristatyti mus į Džordžiją.

• Spalio 17 d.—pradėjau mokytis vokiečių kalbą, kad galėčiau susikalbėti su laive esančiais 26 vokiečiais. Sekmadienį, gražią ir ramią dieną, susirinkome denyje maldai. Pradžioje aš be pasiruošimo sakiau pamokslą, po to šešiese ar septyniese šventėme Viešpaties vakarienę.

• 1736 m. sausio 17 d.—daugelis keleivių sunerimo, kai nepalankus vėjas ilgai neleido laivui pajudėti iš vietos. Jis tolydžio stiprėjo. Apie 7 val. vakaro prasidėjo audra. Maždaug 11 val. atsiguliau savo kajutėje ir greitai užmigau. Nežinojau, ar pabusiu gyvas. Man buvo be galo gėda, jog nesu pasiruošęs mirti. O, kokios tyros širdies turėtų būti tas, kuris, iškilus mirtinam pavojui, galėtų džiaugtis, kad greit galės pasirodyti Viešpaties akivaizdoje. Kitą rytą “jis (t. y. Veslis) atsikėlė ir sudraudė vėją ir jūrą”(plg. Mt8,26). Tapo visiškai ramu.

• Sausio 25 d.—po pietų prasidėjo trečioji mūsų kelionės audra. 7 val. nuėjau pas vokiečius. Ilgą laiką prieš tai stebėjau jų elgesį. Vokiečiai buvo nuolankūs, patarnaudavo kitiems keleiviams, ko nedarė joks anglas. O vokiečiai tai darė laisvanoriškai ir veltui. Savo elgesį jie paaiškindavo tuo, jog “jų mylimas Atpirkėjas daug daugiau jiems padarė”. Audros metu anglai desperatiškai klykė, o vokiečiai giedojo ramias giesmes. Vėliau vieno iš jų paklausiau: “Ar jūs nebijojote?” Jis atsakė: “Ačiū Dievui, ne”. Aš neatlyžau: “O jūsų žmonos ir vaikai?” Jis ramiai atsakė: “Nei mūsų žmonos, nei vaikai nebijo mirties”.

• Vasario 4 d.—po pietų pasilypėjus ant stiebo galima buvo išvysti pirmuosius medžius. Vakarinė malda prasidėjo žodžiais: “Aš atvėriau prieš tave duris” (Apr 3, 8). O, kad jų niekas nepajėgtų uždaryti!

• Vasario 6 d.—apie 8 val. išlipome Amerikos žemėje. Mus nuvedė prie nedidelės kalvos, kur visi suklaupėme ir padėkojome Dievui.

• Vasario 14 d.—apie 13 val. grupė indėnų įlipo į laivą. Vienas jų, Tomas Chachi, mums prabilo: “Džiaugiuosi, kad jūs atvykote. Kai buvau Anglijoje, norėjau, kad kas nors man ir mano tautai pasakytų gerus žodžius, kurių mes trokštame. Dabar esame nustebinti. Vis tik džiaugiuosi jūsų atvykimu. Kreipsiuosi į mano krašto baltuosius žmones ir tikiuosi, kad jie mane išklausys. Nenorime, kad mus padarytų krikščionimis tokiu būdu, kaip tai daro ispanai. Norime, kad prieš mus pakrikštijant pirmiau mus pamokytų”. Aš atsakiau: “Yra tik vienas, galintis suteikti išminties—Tas, kuris viešpatauja danguje. Nors mes atvykome iš toli, nežinome, ar Jis būtent mus nori naudoti, kad jus mokytų. Jei Jis jus mokys, gausite išminties, bet patys iš savęs mes nieko negalime.”

• Kovo 7 d.—savo tarnavimą pradėjau 13-tu skyriumi iš 1-ojo laiško Korintiečiams. Antra dalis buvo iš Evangelijos pagal Luką 18-to skyriaus, kur Viešpats pasekėjams sako: “Nėra nė vieno, kuris paliko namus ar tėvus, ar brolius, ar žmoną, ar vaikus dėl Dievo karalystės ir kuris jau šiuo metu negautų nepalyginamai daugiau, o būsimajame pasaulyje—amžinojo gyvenimo!” Kai išvydau į bažnyčią plūstančius žmones ir kaip įdėmiai jie priėmė Dievo žodį, o tai patvirtino rimtumas jų veiduose, supratau, kad tarp mano mokymo ir mano išgyvenimų yra didelis atstumas. Vos susilaikiau tiesiai to jiems nepasakęs. Negalėjau net pagalvoti, kad didesnė dalis šitų rimtų, dėmesingų žmonių vėliau sutryps Dievo žodį ir tą, kuris jį pamokslavo, neteisingai apjuodindami.

• Liepos 2 d.—indėnai turėjo susirinkimą, didesnį nei prieš tai, kai jų vadas su mumis pietavo. Po pietų paklausiau seną, žilą vyrą, ar jis turi tikslą. Jis atsakė: “Tas, kuris ten, viršuje, gyvena, žino, kam mus numatė. Mes nežinome. Mes klaidžiojame tamsoje. Tačiau baltieji daug žino”. Aš jam pasakiau: “Jei raudonieji žmonės norėtų mokytis iš “Gerosios knygos”, jie greitai žinotų tiek pat, kiek ir baltieji. Bet nesuprasite tos knygos, jei jūsų nepamokys Tas, kuris ten aukštai gyvena”. Jis atsakė: “Aš tuo tikiu. Jis negalės mūsų pamokyti, nes mūsų širdys dar nėra baltos ir mūsų vyrai daro blogus dalykus, ir tai žino. Jie žudo savo vaikus. Ir mūsų moterys daro pikta: jos žudo savo vaikus dar prieš jiems gimstant. Todėl Tas, kuris gyvena ten, viršuje, nesiunčia mums “Gerosios knygos”.”

• Liepos 26 d.—mano brolis ir aš išvykome į Čarlstoną, iš ten jis ketino vykti į Angliją. Dėl priešiško vėjo mes tik po 2 dienų pasiekėme Port Rojalį, o iš ten—Čarlstoną.

• Lapkričio 23 d.—ponas Ingkamas, ponas Delamote ir aš grįžome į Savanachą. Dabar turėjome dar mažiau šansų skelbti Evangeliją indėnams nei mūsų atvykimo pradžioje. Kiekvieną kartą, kai apie tai užsimindavau, man atsakydavo: “Jūs negalite palikti Savanacho be pamokslininko”. Nors nebuvau įsipareigojęs pasilikti Savanache, negalėjau atsilaikyti prieš įkyrius bendruomenės narių prašymus. Jie maldavo budėti prie jų sielų, kol kas nors mane pakeis.

• 1737 m. balandžio 4 d.—pradėjau mokytis ispanų kalbą, kad galėčiau susikalbėti su žydų kilmės žmonėmis mano bendruomenėje. Kai kurie jų buvo arčiau Jėzaus nei tie, kurie vadino Jį Viešpačiu.

Skaitykite ir antrąją dalį: iš dienoraščio,
Skaitykite pabaigą, 3 dalį

Parengė Nadežda Markevičienė, Deimantas Karvelis

Tylos kalba
Apsinuoginę kvakeriai
Iš žymiausio XVIII a. Anglijos žmogaus dienoraščio
Astrologijos spindesys ir skurdas
Milano ediktas
Religijū skiltis
Mitologijos puslapis
Vartiklis