Iš žymiausio XVIII a. Anglijos žmogaus dienoraščio

II dalis, skaitykite pirmąją dalį
Skaitykite tesinį, 3 dalį

   

1737 m. liepos 3 d.—tuoj po šv. vakarienės atkreipiau ponios Viljamson dėmesį į tai, kas man nepatiko jos elgesyje. Ji dėl to labai supyko. Sutikusi mane gatvėje, staiga apsisuko ir nuėjo.

rugpjūčio 7 d.—aš išbraukiau ponią Viljamson iš Viešpaties vakarienės dalyvių sąrašo. Dėl to kitą dieną Savanache pasirodė policijos įsakymas suimti Veslį. Jis skambėjo taip: “Visiems policininkams ir jų padėjėjams. Kiekvienas šiuo raštu įpareigojamas suimti dvasininką Veslį ir pristatyti jį atitinkamo miesto vyresniajam. Ponai Viljamsonai kaltina Veslį tuo, jog jis be pagrindo viešai apjuodino ponią Viljamson ir pašalino iš Viešpaties vakarienės. Jai padarytas 1000 svarų sterlingų nuostolis.” image of John Wesley

rugpjūčio 22 d.—mane aplankė ponas Kaustonas ir pareikalavo parašyti raštišką pasiaiškinimą jo dukterėčiai, kodėl ji buvo išbraukta iš Viešpaties vakarienės dalyvių. Kai jis išėjo, parašiau tokio turinio laišką: “<…> Ir jei vienas iš dalyvių savo kaimynų atžvilgiu žodžiais ar darbais pasielgia nesąžiningai ir tuo papiktina bendruomenę, bažnyčios taryba tokiam pataria nesėsti prie Viešpaties stalo tol, kol jis viešai nepasakys, jog gailisi <…>”. Ponas Delamote perdavė laišką ir Kaustonas lyg tarp kitko pasakė, jog Veslis keršija poniai Sofijai Viljamson, kad ji atmetė jo pasiūlymą tuoktis ir ištekėjo už pono Viljamsono.

rugpjūčio 26 d.—ponia Viljamson pasirašė paaiškinimą, kuriame nurodoma, kad Veslis jai daug kartų piršosi, o ji tokį pasiūlymą atmetė. Aš panorėjau gauti kopiją, bet Kaustonas pasakė: “Jūs galite ją išsirašyti iš bet kurio Amerikos laikraščio”. Tas raštas buvo paskelbtas dienraščiuose—jį pasirašė 50 prisiekusiųjų asmenų: 1 katalikas, 1 netikintis, 3 baptistai, 16 ar 17 sektantų ir daugelis kitų, nusistačiusių prieš mane ir prisiekusių kada nors man viešai atkeršyti.

rugsėjo 1 d.—kaltinamajame rašte buvo sakoma, kad Džonas Veslis nusižengė Jungtinės karalystės įstatymams, tuo pačiu nusižengdamas prieš aukščiausiąjį valdovą, karalių ir jo karūną.

spalio 7 d.—tariausi su draugais, ar grįžti į Angliją tikrai yra Dievo valia, nes mano tikslas skelbti Evangeliją indėnams tapo beprasmis.

lapkričio 3 d.—nuėjau pas Kaustoną ir pranešiau, jog grįžtu į Angliją. Vietiniame laikraštyje parašiau paaiškinimą visuomenei ir ramiai ruošiausi kelionei.

gruodžio 2 d.—man buvo pranešta, kad negaliu palikti provincijos, kol nepasiaiškinsiu dėl kaltinimų. Atsakiau: “6 ar 7 kartus stovėjau prieš teismą ir man vis tiek nebuvo leista to padaryti. Nieko jums nebeaiškinsiu. Jūs žinote savo darbą, o aš savo.” Po pietų visiems policijos postams buvo išleistas įsakymas neišleisti manęs iš provincijos. Uždrausta suteikti man bet kokią pagalbą. Taigi praktiškai tapau kaliniu toje vietoje, kurioje kasdien buvau neteisingai kaltinamas. Aš tiksliai žinojau, kad atėjo mano išvykimo laikas, todėl iškart po vakarinės maldos palikau Džordžiją. Vienerius metus ir devynis mėnesius tarnavau čia kaip Evangelijos pamokslininkas, tiesa, ne taip, kaip įsivaizdavau, bet taip, kaip sugebėjau.

1739 m. spalio 23 d. (Anglijoje)—vykdamas į Bredfordą skaičiau knygą apie atgimimą iš naujo. Ji buvo filosofinio pobūdžio, gana spekuliatyvi, pavojinga, tuščia ir nenaudinga. 11 val. pamokslavau maždaug 3000 žmonių. Vakare grįžtant atgal mane privertė nuvykti pas vieną jauną moterį Kingsvude. Moteris buvo apie 19-20 m. Ji gulėjo lovoje, o 2-3 žmonės ją tvirtai laikė. Sudarkytas kūnas rodė, kaip smarkiai pragaro šunys kankino jos širdį. Jos riksmą buvo sunku pakelti, ji net negalėjo verkti. Moteris šaukė tuos pačius žodžius: “ Aš prakeikta, prakeikta, amžiams pražuvusi! Prieš 6 dienas jūs dar galėjote man padėti, bet dabar per vėlu. Dabar aš priklausau velniui. Aš jam atsidaviau. Esu jo ir turiu jam tarnauti. Eisiu į pragarą. Manęs negalima išgelbėti. Esu, būsiu ir noriu būti prakeikta.” Tada ji pradėjo melstis velniui. Mes taip pat ėmėme garsiai melstis: “Pabusk, pakilk, Viešpaties ranka!”. Staiga ji užmigo. Pabudusi ėmė šaukti: “Akmeninės širdys, sudužkite. Aš buvau prakeikta, kad jūs būtumėte išgelbėti. Dužkite pusiau, akmeninės širdys. Ne jūs turite būti prakeiktos, bet aš.” Tada ji nukreipė akis į lubas ir prabilo: “Jis čia. Ateik, gerasis šėtone, ir paimk mane iš čia. Tu sakei, jog iššluosi mano mintis. Padaryk tai kuo greičiau. Esu tavo ir būsiu tavo. Ateik ir paimk mane iš čia”. Mes nutildėme ją, šaukdamiesi Dievo. Tada ji vėl susmuko. Staiga kita moteris ėmė garsiai šaukti. Meldėmės apie dvi valandas, ir Dievas abiems iškankintoms sieloms suteikė ramybę. Abi moterys giedojo šlovę Viešpačiui, kuris privertė priklaupti priešą ir keršytoją.

spalio 27 d.—mane vėl pasiuntė į Kingsvudą pas vieną sergančią jauną moterį. Stipriai lijo, todėl kiaurai peršlapau. Dar man keliaujant ta moteris, nežinodama, jog aš atvykstu, savo kambaryje sušuko: “Štai atjoja Veslis”. Kai žengiau į kambarį, buvau kaustyte sukaustytas šalčio. Svajojau apie miegą, tik ne apie maldą. Moteris pažvelgė į mane ir sušuko, klaikiai juokdamasi: “Be jėgų, be jėgų, be tikėjimo, be tikėjimo. Ji mano. Jos siela yra mano. Ji priklauso man, ir aš jos nepaleisiu”. Paprašėme Dievo sustiprinti mūsų tikėjimą. Tos moters kančios padidėjo. Atrodė, jog traukuliai, kratantys jos kūną, sutraukys jį į gabalus. Mes meldėmės ir nesiliovėme, kol moteris aiškiu, suprantamu balsu ir nuolankia veido išraiška pasakė: “Šlovinkite Viešpatį, iš kurio kyla kiekvienas palaiminimas”.

spalio 28 d.—prieš 13 val. pamokslavau Bredforde. Grįžęs vakare nuvykau pas ponią J. į Kingsvudą. Ponios S. J. ir L. C. taip pat buvo čia. Po valandos poniai L. C. staiga prasidėjo keisti traukuliai, o netrukus ir poniai S. J. Neįmanoma aprašyti tų baisių spazmų, draskančių jų kūnus. Jos šaukė ir dejavo taip klaikiai, jog buvo sunku ištverti. Viena iš jų keistu tonu pasakė: “Kur dabar jūsų tikėjimas? Ateikite, melskitės, aš melsiuos kartu su jumis”. Kad ir kas davė tokį patarimą, mes jo paklausėme ir išliejome savo širdis Dievui. Ponios L. C. traukuliai vis silpnėjo, atrodė, jog ji kovoja priešmirtinėse konvulsijose. Tačiau tuoj pat prabilo Dievas. Ji pažino Jo balsą, ir jos siela bei kūnas buvo išgydyti. Meldėmės toliau. Buvo beveik pirma valanda nakties. Staiga ponios S. J. balsas pasikeitė ir ji ėmė garsiai šauktis Dievo. Tai tęsėsi beveik visą naktį. Ryte meldėmės toliau, o ji tuo metu be perstojo šaukė: “Aš degu, aš degu. Manyje pilna ugnies. Nebegaliu daugiau to ištverti. Viešpatie Jėzau, padėk”. Amen. Viešpatie Jėzau, tavo laikas atėjo.

1740 m. sausio 3 d.—išvykau iš Londono į Oksfordą. Ten praleidau dvi dienas ir peržiūrėjau paskutiniųjų 16-18 metų korespondenciją. Joje beveik neradau jokių pėdsakų tikros, iš širdies kylančios religijos. Vienas mano susirašinėjimo partneris rašė, kad Dievo meilė pripildė jo širdį ir suteikė ramybę, pranokstančią bet kokį supratimą. Tada aš jo nesupratau, nes jis buvo atskirtas nuo visuomenės kaip beprotis. Jį atstūmė ir draugai. Visi žmonės niekino jį ir galiausiai užmiršo. Taip atsiskyręs ir vienišas jis gyveno keletą mėnesių, kol išėjo pas Tą, kurį mylėjo.

sausio 21 d.—pamokslavau Haname už 6 km nuo Bristolio. Vakare surinkau paaukojimus vargšams, kurie dėl didelių šalčių neteko darbo. Bendruomenė jų nerėmė. Kitus paaukojimus surinkau po savaitės ir taip mes galėjome per dieną pamaitinti 100—150 pačių vargingiausių žmonių.

balandžio 1 d.—bemokant iš Apaštalų darbų 23 skyriaus pirmosios dalies, susirinkime pasigirdo murmėjimas. Keli “Belialo vaikai” jau daugelį vakarų mėgino mums trukdyti, bet dabar atrodė, jog susirinko visa tų šlykštynių orda. Ne tik kiemas, skersgatviai, bet ir visos gatvės buvo pilnos šaukiančių ir besikeikiančių, pilnų įtūžio, Dievui piktžodžiaujančių žmonių. Burmistras žmonių miniai įsakė išsiskirstyti, tačiau buvo jų išjuoktas. Tada atėjo policijos viršininko eilė. Anksčiau jis visada buvo mums priešiškas, tačiau tie žmonės jį taip įžeidė, kad jam turbūt atsivėrė akys. Neramumų organizatoriai buvo suimti, minia išsiskirstė.

balandžio 2 d.—maišto vadeivos stojo prieš teismą. Jie mėgino išsisukinėti, visaip mane šmeiždami. Bet burmistras nutraukė jų kalbą ir pasakė: “Palikite ramybėje poną Veslį. Aš trokštu mieste taikos, o ne sukilimo”. Po pietų buvau Njugeite. Man pranešė, kad keli vargšai vaikinai, nuteisti mirties bausme, norėtų su manimi pasikalbėti. Deja, tai buvo neįmanoma.

rugsėjo 14 d.—Londonas. Grįžau namo. Vos išlipus iš karietos, prie namų mane apspito įsiutusi minia. Buvau dėkingas Dievui, nes seniai norėjau kalbėti tiems žmonėms. Pamokslavau jiems apie teisingumą ir artėjantį teismą. Pradžioje tik nedaugelis klausėsi, buvo nepaprastai didelis triukšmas. Vis dėlto kuo toliau, tuo labiau tilo ir galiausiai prieš mane stovėjo ramus ir atidus klausytojų būrys. Kai išsiskyrėme, jie palydėjo mane kupini meilės ir atsisveikino laimindami.

rugsėjo 28 d.—Londone pamokslavau iš Kalno pamokslo. Po pietų Keningtone didelei klausytojų auditorijai aiškinau apie dievišką gyvenimą sieloje. Ėmė triukšmauti vienas vyriškis, tuomet kitas, man nepažįstamas žmogus nuėjo prie jo, ir paėmęs už rankos nuvedė nuo kalvos žemyn—ten, kur jis anksčiau stovėjo. Grįždamas namo prie namo durų išvydau didžiulę minią. Mane pastebėję žmonės ėmė garsiai šaukti. Prasispraudęs į minios vidurį sušukau: “Viešpats Dievas gailestingas ir maloningas, Jis atleidžia nusikaltimus”. Jie susižvalgė. Pasakiau, kad jie neišvengs akistatos su Dievu ir įtikinamai kviečiau su manimi šauktis Dievo gailestingumo. Jie buvo tam pasiruošę. Aš atidaviau juos Dievo gailestingumui ir netrukdomas nuėjau į namą.

rugsėjo 30 d.—vos tik baigiau pamokslą iš Apaštalų darbų 12 skyriaus, piktžodžiaudamas ir baisiai keikdamasis į susirinkimą įsiveržė jaunas vyras ir keli jo bendrai. Jis taip trukdė, kad tikintieji jį išmetė. Aš pastebėjau tai ir paprašiau vėl jį įleisti, kad Viešpats išlaisvintų. Po pamokslo vyras priėjo ir pasakė esąs kontrabandininkas, tai liudijo ir jo drabužiai bei kuprinė. Jis kalbėjo, jog jam to daugiau nebereikės, kadangi nusprendė priimti Viešpatį kaip savo Dievą.

liepos 12 d.—man pamokslaujant apie tai, ką reiškia “teisingai elgtis, būti gailestingam ir vaikščioti nuolankiai su Dievu” (Mch 6, 8), pasigirdo garsus riksmas. Keli neramumų kurstytojai atsivedė jautį ir sąmoningai bandė jį įvaryti į minią. Tačiau jų pastangos buvo bergždžios. Nepaisant to, visą laiką jie lakstė aplink minią, kol galų gale pasišalino. Mes šlovinome ir dėkojome už tai Dievui.

gruodžio 7 d.—mano pamokslo tema buvo “Pasitikėkite Viešpačiu visados, nes Viešpats Jahvė yra amžina stiprybė “ (Iz 26, 4). Kai tik ėmiau žmonėms aiškinti, kodėl turime pasitikėti Jėzumi, mūsų išgelbėjimo kapitonu, kažkas auditorijos viduryje sušuko: “Kur jūsų kapitonas buvo tą dieną, kai jūs norėjote pasikarti? Pažįstu žmogų, kuris matė, kaip jus traukė iš kilpos”. Atrodo, kad ši istorija išplito po Bristolį ir daugelis ja tikėjo. Paprašiau minią prasiskirti, kad tas žmogus galėtų išeiti į priekį. Kai tik jis pamatė, jog jam praskirtas kelias, išbėgo taip greitai, kaip tik įstengė.

(Bus daugiau)
Skaitykite pirmąją dalį
Skaitykite tesinį, 3 dalį

Parengė Nadežda Markevičienė, Deimantas Karvelis

Taip pat skaitykite: Džonis ir Čarlis Wesley atsivertimas

Džonas Veslis ir XVIII a. prabudimas Anglijoje
Džonas Veslis. Iš dienoraščio, 2 d., pabaiga
Abelaras. Prieštaravimas neišmanančiam dialektikos
Lietuvos protestantai: Evangelikai liuteronai
William’o Burroughs'o Cut-Up technika
Ignacijaus laiškas Polikarpui
Nikėjos susirinkimas
Bonaventūras
Mitologijos skiltis
Religijos skyrius
Vartiklis