Atmintinas taurės uždangalas
2008 m. rudens pradžioje "Kolomenskoje" muziejus-draustinis eksponavo
"Golgotos kryžių", retą 17 a. gruzinų siuvinėjimo pavyzdį, Kachetijos caro Timūro I
padovanotą Rusijos carui Michailui Fiodorovičiui Romanovui. Tai 70 x 85 cm taurės
uždangalas ("vozduch" - "oras"; paveikslas, naudojamas pravoslavų liturgijoje), išsiuvinėtas
metaliniais siūlais alyviniame aksome. Jis išsiskiria savita stilistika. Jo centre yra
pavaizduotas Golgotos kryžius su aistrų įrankiais ir keturios žvaigždės, o plačiame apvade
aplink eina užrašas senąja gruzinų kalba:
"Viešpatie įsigalėki, grožybe apsigaubki, jėgą
įgauki ir apsijuoski, Dievo motina ir šventieji arkangelai melskite dėl caro Leono".
Taurės uždangalas buvo išsiuvinėtas Katechijos caro Timūro I (1589-1663) pavedimu kaip malda caraičio Leono (Levontijaus) išlaisvinimui iš persų nelaisvės. Užrašas tiesiogiai susijęs su istorine padėtimi Gruzijoje, būtinybe ginti stačiatikybę, malda apie namus ir šalį.
17 a. pradžioje šalis buvo pasidalijusi į kunigaikštystes: Katechiją, Imeretiją, Mingreliją, Guriją ir kt., neretai kariavusias tarpusavyje. Tuo metu ir pati Gruzija buvo kovos tarp dviejų musulmoniškų valstybių, Turkijos ir Persijos, siekusių gruzinus atvesti į islamo tikėjimą, objektas.
Kachetija labiausiai nukentėjo nuo persų šacho Abaso puldinėjimų. Nuo 1615 m. Timūro sūnūs Leonas ir Aleksandras, o taip pat jų motina carienė Ketevan buvo įkaitais persų nelaisvėje. Priversta ieškoti pagalbos, Kachetija ne kartą kreipėsi užtarimo pas Maskvos valdovą.
Maskvos valstybė rūpinosi stačiatikybės išsaugojimu gruzinų kunigaikštystėse ir teikė pagalbą atstatant cerkves. Valdant pirmajam Romanovų dinastijos carui Michailui Fiodorovičiui (1613-1645), Maskvą aplankė kelios Timūro I ir kitų Gruzijos kunigaikštysčių pasiuntinybės. Taurės uždangalas "Golgotos kryžius" buvo atvežtas 1615 arba 1618 m. Ši dovana rusų carui nebuvo atsitiktinė: apie belaisvius nuolat užsimenama Maskvos ir Kachetijos carų susirašinėjimuose, o taip pat to meto diplomatinėse derybose. Gaila, įkaitų likimas buvo tragiškas: 1624 m. carienė Ketevam buvo baisiai nukankinta ir mirė už krikščionišką tikėjimą, kankinio mirtimi Persijoje mirė ir abu caraičiai.
1620 m. birželio 23 d. caras Michailas Fiodorovičius perdavė "Golgotos kryžių" Nikolo- Ugrešsko vienuolynui (nuo seno labai gerbiamą Romanovų), kur jis buvo saugomas iki 1925 m., o iš ten, uždarius vienuolyną, pateko į Maskvos suvienytojo muziejaus-draustinio "Kolomenskoje" fondus.
Rusijos istorijos erdvės
Gegužės 27 d. pažymėtas Rusijos Valstybinio istorijos muziejaus (Maskvoje, prie Raudonosios aikštės) 125 m. jubiliejus.
Jo statybą suplanavo dar Aleksandras II, kaip liudija 1872 m. pažyma:
"vasario 9-ąją duotas Aukščiausiasis Leidimas įrengimui Maskvoje Muziejaus, suteikiant
jam Augustiniškojo vardo valdovo įpėdinio caraičio Didžiojo kunigaikščio Aleksandro
Aleksandrovičiaus. Sprendimas sukurti Maskvoje Muziejų, kuris būtų vaizdi Rusijos
valstybės epochų istorija, kilo Maskvos Politechnikos parodos Sevastopolio skyriuje iš grafo
Aleksiejaus Sergejevičiaus Uvarovo idėjos".
Taigi, aktyvus rusiškos krikščioniškos monarchijos šalininkas, formulės "Stačiatikybė- Valdžia-Liaudis" autorius buvo pirmuoju iniciatoriumi. Simboliška ir tai, kad Caras- Išvaduotojas, muziejui davęs įpėdinio vardą, pats juo pasidžiaugti nesugebėjo. Pastatas pastatytas 1881 m., ir tų pačių metų (kovo 1 d. senuoju stiliumi) Aleksandrą II sudraskė liaudininko Ignatijaus Grinevickio bomba. Imperatoriaus sūnus neskubėjo atidaryti muziejaus, suderinęs tas iškilmes kartu su savo "inauguracija".
Aleksandras III buvo karūnuotas 1883 m. gegužės 27 d. Kremliaus Uspensko sobore. Istorikai vis dar nesutaria, kokios buvo atidėliojimo priežastys.Vieni sako, kad jaunasis caraitis laikėsi 2 m. gedulo, kiti užsimena neva apie įgimtą priešpaskutinio caro bailumą atseit, jis nuo teroristų slėpėsi Gatčine.
Tačiau mums skelbiama:
"Gegužės 27 d. Muziejus pamalonintas Imperatoriškųjų Didenybių apsilankymu. Nuo tos
dienos Muziejus atvertas ir publikai".
Tuo metu ir iki 1917 m. jis vadinosi Imperatoriškuoju Rusijos istoriniu muziejumi.
Ten, kur Ana Karenina, kur Andriejus Bielyj...
Dabartinis Želesnodorižnyj (Geležinkeliečių) miestas Pamaskvėje iki revoliucijos vadinosi Obiralovka. Ir būtent čia, tiksliau stotyje tokiu pavadinimu, savo gyvenimą baigė Ana Karenina. Bet ne tik L. Tolstojus pagarsino šį miestą čia buvo ir N. Žukovskis, P. Rumiancevas-Zadunaiskus, D. Čaplyginas, D. Riabušinskis ir visa virtinė kitų. Ir tarp jų poetas Andriejus Belyj. Grįžęs iš emigracijos, 1925-31 m. jis čia buvo išsinuomavęs du kambarius Šipovų viloje, buvusioje Kučino rajone, kur gyveno su drauge ir būsima žmona Klaudija. Jis rašė: "Kučino mano visokeriopo pasveikimo vieta: fizinio, moralinio, sielos- dvasinio interesų ir skaitymo pasveikimo". Būtent čia jis ne tik sukūrė daug eilėraščių, bet ir parašė autobiografinę trilogiją: "Amžiaus pradžia", "Tarp dviejų revoliucijų", "Amžių sandūroje". Čia sukurtas romanas "Kaukės", baigtas romanas "Maskva", būtent čia dirbta rengiant filosofinį veikalą "Susivokiančios sielos tapsmo istorija", atliekant tyrinėjimą "Gogolio meistriškumas" ir rašyti prisiminimai apie R. Šteinerį.
Tuo metu Kučino tikrai buvo rami vieta, kaip Jalta Čekovui. Jis mėgo pasėdėti prieš namą ant pakylos virš geležinkelio pylimo, kuriuo tik retkarčiais pradundėdavo traukiniai. Tai ne dabar...
2003 m. buvo atidarytas literatūrinis A. Belyj muziejus, kurį jau aplankė per 6000 lankytojų (daugiausia moksleivių ir studentų). Daug įkuriant padėjo Rusijos valst. biblioteka ir A. Belyj buto-muziejaus Arbate darbuotojai. 2005 m., 125-jo gimtadienio proga, surengta tarptautinė konferencija. 2007 m. įsteigta literatūrinė A. Belyj vardo premija, skiriama už mokslinius tyrinėjimus poeto paveldo srityje (o juk JAV jau išleisti jo raštai 15-ka tomų) .
Gėlių bulvaras
Ilguvos dvaras
Slontaho šventykla
Bokoro rūmai, Kambodža
Lenino mauzoliejaus mistika
Juodasis arapas Baltarusijoje
L. Krasznahorkai. Tamsiame miške
Čekų karalius Pršemyslas Otakaras II sąryšyje su rusais
Senoji Buivydžių bažnyčia
Prie Baikalo: Irkutskas
J. Kunčinas. Vilnius po senovei
Užsieniečiai apie Rusiją
Niobė - suakmenėjusi deivė
Ugnies kultas Rusijoje
Dostojevskio kiltis
Merkinės bažnyčia
V. Vekeroto galerija
NSO puslapis
Skaitiniai