Pasivaikščiojimas po miestą...

Traukianti bučiniams literatūros mylėtoja

1853 m. dėl vieno pirkinio ūžė visas Paryžius: rusų baronienė Knorring savo dukrai Nadeždai (Nariškinai) nupirko užmiestyje prabangią vilą. Joje Nadia įsikūrė su garsiu rašytoju Aleksandru Diuma- sūnumi.

Gražuolė Nariškina mėgo literatūrą. Nemažiau už rusų ir prancūzų. Tad prie jos grakščių kojų galima buvo pamatyti Aleksandrą Diuma-tėvą, Viktorą Hugo, Teofilį Gotjė ir Edmoną de Hondūrą... O hercogo de Morni, Napoleono III brolio, vodeviliai ten skaityti už uždarų durų. Savo klausytojos protą ir skonį hercogas
Solianka 14, Maskva
Nariškinų name (Soliankos 14) Nadia pradėjo šeimos gyvenimą
vertino ne mažiau už jaudinančią jos išvaizdą ir traukiantį jos pažastų švelnumą. Tačiau labiausiai Nadia mėgo A. Diuma-sūnų. Jo „Dama su kamelijomis“ turėjo tokį pasisekimą teatruose, kad gėlių puokštėmis dramaturgas kreikė savo arklidžių gardus.

A. Diuma-sūnus buvo aukštos moralės principų žmogumi ir riteriškai gynė patiklias merginas nuo Paryžiaus bonvivanų ketinimų. Tuo keisčiau atrodė tai, kad jis įsikūrė vedusios Nariškinos viloje. Taip rašytojo niekintas adiulteras tęsėsi ilgus metus.

1858 m. išėjo jo pjesė „Nesantuokinis sūnus“, o po dviejų metų jam su Nadia gimė nesantuokinė dukra. Koleta, kaip ją vadino namuose, buvo trečiąja Nadios dukterimi> Antroji, irgi nesantuokinė, buvo rašytojo Aleksandro Suchovo-Kobylino. Ir tik vyriausioji, Olga, turėjo teisėto vyro, Nariškinos, pavardę.

Nadią ištekino už nejauno turčiaus Aleksandro iš kilmingos Nariškinų giminės kai jai buvo 20-mt. Po metų gimė Olga. Tačiau jos motinai buvo nuobodu leisti vakarus prie lopšio, kai Maskvos salėse ūžė baliai.

Nadia dieviškai dainavo skambiu soprano. Sėkmingai lošė, ir buvo laikoma neprotinga sėsti prie lošimų staliuko neturint kelių dešimčių rublių. Šmaikščios replikos apie aukštuomenės liūtus ir liūtes keliavo iš lūpų į lūpas po Maskvos salonus. O jos apsiskaitymui nebuvo ribų: ji taip mėgo literatūrą, kad Puškinas aname pasaulyje galėjo tik apgailestauti dėl savo dvikovos su Dantesu, sutrukdžiusios jam siekti akinančios gražuolės. Jai patiko Gogolis ir Nekrasovas, Benediktovas ir Kukolnikas, tačiau labiausiai dramaturgą Suchovą-Kobyliną.

Jis garsėjo geriausiu Maskvos donžuanu ir, tai pateisindamas, iš Paryžiaus į Rusiją atsivežė žydraakę modistę Luizą Simon-Diumanš. Pasakota, kad ją įkurdino netoli general-gubernatoriaus namo nr.13 Tverės gatvėje. Tada gražuolę perkėlė arčiau savęs – į Briusovo skersgatvį, nr. 21, kur ir pats nuomavo butą. O vėliau, matyt atvėsus aistrai, pats persikėlė š Strasnoi bulvarą, nr. 9 (nugriautą 1997 m.).

Per 8 m. romanas su prancūze kiek atslūgo, tad jisai nesigėdydamas buvo paklausus tiek tarp merginu, tiek ir vedusių moterų. O Nariškinos, po gimdymo išsaugojusiai legendinį grožį, Suchovo-Kobylinas irgi neužmiršo, todėl tarp dviejų gražuolių plaikstėsi ugninis nesutarimas. Ir štai nutiko, kad Chodynės lauką supančiame griovyje atrado Luizos lavoną perrėžtu kaklu
Briusovo 21, Maskva
Briusovo skrgt. 21
ir sulaužytais šonkauliais. Jos mirties migla užklotos akys žvelgė į abejingą Maskvos dangų.

Laikraščiai vardijo galimas žmogžudystės versijas: tiek baudžiaunininkai, su kuriais paryžietė elgėsi grubiai, tiek ją apvogusi kambarinė, tai kažkuris iš tarnų. Pagal vieną versiją, nelauktai į rašytojo namus atėjusi ir ten radusi Nadią, Luiza ėmė ją įžeidinėti. Įpykęs Suchovo-Kobylinas į prancūzę paleido pirmą po ranka papuolusį daiktą, kandeliabrą, pataikiusį į smilkinį.

Jaunasis Levas Tolstojus atsiliepė spaudoje ir paminėjo policijos pas Suchovo-Kobyliną rastą Nariškinos laišką su priekaištais ir grasinimais konkurentei. Taigi, žudikus galėjo pasamdyti „Maskvos salonų princesės“? Tačiau Suchovo-Kobylinas turėjo alibi: žudynių naktį jį matė Nariškinų namuose (Soliankos gt. 14), kur gyveno Nadia.

Jis tik jis buvo suimtas ir savo ryšių dėka išvengė katorgos. Jis išvažiavo į Prancūziją, kur dar dukart vedė. Kiekviena žmona pragyveno mažiau nei metus, mirdama nuo džiovos – tokie fatalūs sutapimai. O tai, kad organizmo nuodijimas mažomis arseno ar stibio dozėmis išoriškai turi į tuberkuliozę panašius simptomus, chemijoje nesigaudantis Aleksandras Vasiljevičius galėjo ir nežinoti. Bent jau jam kaltinimų nunuodijimu niekas neiškėlė.

O Nadia, nepaisydama pasirašyto pasižadėjimo neišvykti, išlėkė į Paryžių „atšiauraus rusiško klimato sugadintos sveikatos pataisymui“ su dukra Olga ir brangenybėmis. Emigracijoje ji gyveno padorų aukštuomenės gyvenimą, pavergdama gracija, manieromis ir slavišku aistringumu, nuo kurio galų palikuonims liepsnojo vaizduotė.

Likdama prancūzų rašytojų žinove, Nadia, tarsi kopūstinis baltukas, skraidė tarp gražiausių prancūzų literatūros žiedų, plunksnos ceche sėdama pavydą ir nesutarimus. Ir tik gimus dukrai Žaninai, jos aistra kiek atslūgo. Mirus Nariškinui, ji ištekėjo už Diuma ir ėmė pavydėti vyro ... gerbėjoms. Tai sukėlė jai proto aptemimą, kuriuo paženklinti paskutiniai jos avantiūristinio gyvenimo metai.


Rusijos istorijos erdvės Icon at State historical museum

Gegužės 27 d. pažymėtas Rusijos Valstybinio istorijos muziejaus (Maskvoje, prie Raudonosios aikštės) 125 m. jubiliejus.

Jo statybą suplanavo dar Aleksandras II, kaip liudija 1872 m. pažyma:
"vasario 9-ąją duotas Aukščiausiasis Leidimas įrengimui Maskvoje Muziejaus, suteikiant jam Augustiniškojo vardo valdovo įpėdinio caraičio Didžiojo kunigaikščio Aleksandro Aleksandrovičiaus. Sprendimas sukurti Maskvoje Muziejų, kuris būtų vaizdi Rusijos valstybės epochų istorija, kilo Maskvos Politechnikos parodos Sevastopolio skyriuje iš grafo Aleksiejaus Sergejevičiaus Uvarovo idėjos".

Taigi, aktyvus rusiškos krikščioniškos monarchijos šalininkas, formulės "Stačiatikybė- Valdžia-Liaudis" autorius buvo pirmuoju iniciatoriumi. Simboliška ir tai, kad Caras- Išvaduotojas, muziejui davęs įpėdinio vardą, pats juo pasidžiaugti nesugebėjo. Pastatas pastatytas 1881 m., ir tų pačių metų (kovo 1 d. senuoju stiliumi) Aleksandrą II sudraskė liaudininko Ignatijaus Grinevickio bomba. Imperatoriaus sūnus neskubėjo atidaryti muziejaus, suderinęs tas iškilmes kartu su savo "inauguracija".

Aleksandras III buvo karūnuotas 1883 m. gegužės 27 d. Kremliaus Uspensko sobore. Istorikai vis dar nesutaria, kokios buvo atidėliojimo priežastys.Vieni sako, kad jaunasis caraitis laikėsi 2 m. gedulo, kiti užsimena neva apie įgimtą priešpaskutinio caro bailumą – atseit, jis nuo teroristų slėpėsi Gatčine.

Tačiau mums skelbiama:
"Gegužės 27 d. Muziejus pamalonintas Imperatoriškųjų Didenybių apsilankymu. Nuo tos dienos Muziejus atvertas ir publikai".

Tuo metu ir iki 1917 m. jis vadinosi Imperatoriškuoju Rusijos istoriniu muziejumi.
State historical museum


Ten, kur Ana Karenina, kur Andriejus Bielyj...

Dabartinis Želesnodorižnyj (Geležinkeliečių) miestas Pamaskvėje iki revoliucijos vadinosi Obiralovka. Ir būtent čia, tiksliau stotyje tokiu pavadinimu, savo gyvenimą baigė Ana Karenina. Bet ne tik L. Tolstojus pagarsino šį miestą – čia buvo ir N. Žukovskis, P. Rumiancevas-Zadunaiskus, D. Čaplyginas, D. Riabušinskis ir visa virtinė kitų. Ir tarp jų – poetas Andrejus Belyj. Grįžęs iš emigracijos, 1925-31 m. jis čia buvo išsinuomavęs du kambarius Šipovų viloje, buvusioje Kučino rajone, kur gyveno su drauge ir būsima žmona Klaudija. Jis rašė: "Kučino – mano visokeriopo pasveikimo vieta: fizinio, moralinio, sielos- dvasinio interesų ir skaitymo pasveikimo". Būtent čia jis ne tik sukūrė daug eilėraščių, bet ir parašė autobiografinę trilogiją: "Amžiaus pradžia", "Tarp dviejų revoliucijų", "Amžių sandūroje". Čia sukurtas romanas "Kaukės", baigtas romanas "Maskva", būtent čia dirbta rengiant filosofinį veikalą "Susivokiančios sielos tapsmo istorija", atliekant tyrinėjimą "Gogolio meistriškumas" ir rašyti prisiminimai apie R. Šteinerį.

Tuo metu Kučino tikrai buvo rami vieta, kaip Jalta Čekovui. Jis mėgo pasėdėti prieš namą ant pakylos – virš geležinkelio pylimo, kuriuo tik retkarčiais pradundėdavo traukiniai. Tai ne dabar...

2003 m. buvo atidarytas literatūrinis A. Belyj muziejus, kurį jau aplankė per 6000 lankytojų (daugiausia moksleivių ir studentų). Daug įkuriant padėjo Rusijos valst. biblioteka ir A. Belyj buto-muziejaus Arbate darbuotojai. 2005 m., 125-jo gimtadienio proga, surengta tarptautinė konferencija. 2007 m. įsteigta literatūrinė A. Belyj vardo premija, skiriama už mokslinius tyrinėjimus poeto paveldo srityje (o juk JAV jau išleisti jo raštai 15-ka tomų) .

Atmintinas taurės uždangalas

2008 m. rudens pradžioje "Kolomenskoje" muziejus-draustinis eksponavo "Golgotos kryžių", retą 17 a. gruzinų siuvinėjimo pavyzdį, Kachetijos caro Timūro I padovanotą Rusijos carui Michailui Fiodorovičiui Romanovui. Tai 70 x 85 cm taurės uždangalas ("vozduch" - "oras"; paveikslas, naudojamas pravoslavų liturgijoje), išsiuvinėtas metaliniais siūlais alyviniame aksome. Jis išsiskiria savita stilistika. Jo centre yra Vozduch "Golgote croix" pavaizduotas Golgotos kryžius su aistrų įrankiais ir keturios žvaigždės, o plačiame apvade aplink eina užrašas senąja gruzinų kalba:
"Viešpatie įsigalėki, grožybe apsigaubki, jėgą įgauki ir apsijuoski, Dievo motina ir šventieji arkangelai melskite dėl caro Leono".

Taurės uždangalas buvo išsiuvinėtas Katechijos caro Timūro I (1589-1663) pavedimu kaip malda caraičio Leono (Levontijaus) išlaisvinimui iš persų nelaisvės. Užrašas tiesiogiai susijęs su istorine padėtimi Gruzijoje, būtinybe ginti stačiatikybę, malda apie namus ir šalį.

17 a. pradžioje šalis buvo pasidalijusi į kunigaikštystes: Katechiją, Imeretiją, Mingreliją, Guriją ir kt., neretai kariavusias tarpusavyje. Tuo metu ir pati Gruzija buvo kovos tarp dviejų musulmoniškų valstybių, Turkijos ir Persijos, siekusių gruzinus atvesti į islamo tikėjimą, objektas.

Kachetija labiausiai nukentėjo nuo persų šacho Abaso puldinėjimų. Nuo 1615 m. Timūro sūnūs Leonas ir Aleksandras, o taip pat jų motina carienė Ketevan buvo įkaitais persų nelaisvėje. Priversta ieškoti pagalbos, Kachetija ne kartą kreipėsi užtarimo pas Maskvos valdovą.

Maskvos valstybė rūpinosi stačiatikybės išsaugojimu gruzinų kunigaikštystėse ir teikė pagalbą atstatant cerkves. Valdant pirmajam Romanovų dinastijos carui Michailui Fiodorovičiui (1613-1645), Maskvą aplankė kelios Timūro I ir kitų Gruzijos kunigaikštysčių pasiuntinybės. Taurės uždangalas "Golgotos kryžius" buvo atvežtas 1615 arba 1618 m. Ši dovana rusų carui nebuvo atsitiktinė: apie belaisvius nuolat užsimenama Maskvos ir Kachetijos carų susirašinėjimuose, o taip pat to meto diplomatinėse derybose. Gaila, įkaitų likimas buvo tragiškas: 1624 m. carienė Ketevam buvo baisiai nukankinta ir mirė už krikščionišką tikėjimą, kankinio mirtimi Persijoje mirė ir abu caraičiai.

1620 m. birželio 23 d. caras Michailas Fiodorovičius perdavė "Golgotos kryžių" Nikolo- Ugrešsko vienuolynui (nuo seno labai gerbiamą Romanovų), kur jis buvo saugomas iki 1925 m., o iš ten, uždarius vienuolyną, pateko į Maskvos suvienytojo muziejaus-draustinio "Kolomenskoje" fondus.

Kai tokie keliai...
Slontaho šventykla
Kur gieda angelai...
Bokoro rūmai, Kambodža
Galios vietos: Optina
Pirmoji pasaulio šypsena
Gotika Triprūdžių skersgatvyje
Lenino mauzoliejaus mistika
Juodasis arapas Baltarusijoje
L. Krasznahorkai. Tamsiame miške
Kūniškumo problema rusų filosofijoje
Blavatskaja: Tolstojus – vienas iš nedaugelio
Čekų karalius Pršemyslas Otakaras II sąryšyje su rusais
Senoji Buivydžių bažnyčia
Prie Baikalo: Irkutskas
J. Kunčinas. Vilnius po senovei
Igoris Proninas. Rusiška idėja
Rusų vienuolio vaizdinys
Užsieniečiai apie Rusiją
Ugnies kultas Rusijoje
Dostojevskio kiltis
Merkinės bažnyčia
V. Vekeroto galerija
Skaitiniai
Vartiklis