Kai tokie keliai...  

Kadaise caras Nikolajus Vasiljevičius tiesiai nurodė pagrindinę bėdą – durnius ir kelius. Jo amžininkas A.S. Puškinas „Eugenijaus Onegino“ 7-ame skyriuje kiek švelniau patvirtino: „Keliai pas mus prasti...“. O štai keliautojo iš Maskvos į Kalugą 1845-ais dienoraštis: „Jis važiavo dviviete karieta, o virėjas Silvio sėdėjo užpakalyje po virve ir su nuostaba žiūrėjo į šokoladinę pliurzą, besivadinusią didžiuoju keliu“.

Nors dar prieš 15 m. 1830-ais Rusijoje buvo nutiestas pirmasis kelias D. Mak-Adamo metodu*) – bet tik vienas, iš Maskvos į Peterburgą (658 km). 1823 m. škotas D. Mak-Adamas už skaldos kelio dangai išradimą buvo paskirtas Anglijos kelių generaliniu inspektoriumi ir jam suteiktas riterio titulas. O Rusijoje 1836 m. imperatorius Nikolajus I vyko iš Penzos į Tambovą ir susilaužė raktikaulį – bet generalinio inspektoriaus keliams vis tiek neskyrė, tačiau su vežėju Kelias Rusijoje Jakovu daugiau nevažinėjo. Bet kelių buvo ir jais važinėjo, o laikraštis „Invalidas“ nuolat skelbė apie atvykstančius ir išvykstančius. Būtent šiame laikraštyje N.V. Gogolis ieškojo neįprastų pavardžių. Kartą aptiko Štanovą ir sekdamas jo persikėlimus iš miesto į miestą, 849 m. vasarą draugams papasakojo: „Praporščikas Štanovas iš Maskvos nuvyko į Kalugą, po 3 d. sužinojome, kad jis išvažiavo į Oriolą. Ir Orolio į Kalugą, tada vyko į Maskvą. Iš Maskvos diližanu į sostinę Sankt-Peterburgą. Iš ten tiesiai į Maskvą, o iš Maskvos į Kalugą, o iš Kalugos į Oriolą. Praporščikas Štanovas didžiajame kelyje prabuvo 21 d. O kam jis darė tuos vingius, nežinia...“.

O štai poetas P.A. Viazemskis eilėraštyje „Stotis“ mini žiemą, kai galima važiuoti greitai: „Nevaržomas rusiškas važiavimas. Tik dviem atvejais...“ Gerai žiemą sniegu ar ledu ir jei šaltis pakenčiamas. Štai kavaleristų poručikas Čerevitinas mokymų žiemą metu su savo kariais prisiglaudė geležinkelio pakhauze. Vadovybė ragino judėti priekin, tačiau jis į tai nekreipė dėmesio. Galiausiai pasiuntė tokį pranešimą: „Dėl stipraus šalčio poručiko Čerevitino dalinys paliks trobelę tik atėjus pavasariui“.

19 a. naujovė, geležinkelis, visiems tiko dėl ramaus ir lygaus važiavimo. Pirmoji 25 km ilgio linija 1838 m. sujungė Peterburgą ir Carskoe selo. Pirmus traukinius ja traukė arkliai, o garvežiai atsirado vėliau. Žiemą garvežys dėl pusnių ir šalčio važinėti negalėjo, todėl pasirodė kritika: „... mūsų garvežys panašus į aviną, kuris nepajėgdamas ragais pramušti sienos, įsiremia į ją kieta kakta ir iš nevilties duodasi užpakalinėmis kojomis“.

Kartais ratų prireikdavo karinėms jūrų pajėgoms. Garsiame kunigaikščio Olego žygyje prieš Bizantiją, laivus į vandenį nuleido kartu su pritaisytais ratais. Esant palankiam vėjui juos išritino į krantą ir laivynas atraukė prieš priešą. Tik patoso fone nepaminėjo, kad prie to daugiausia prisidėjo arkliai. Bet tai ne išskirtinis atvejis. Siauriausioje vietoje tarp Dono ir Volgos buvo laivų pertempimo kelias (60 km) – nuo Dubovkos žiočių iki kačalinskos gyvenvietės. Prie laivų pritvirtindavo apie 1 m ašis su ratais arba slidėmis, ir prie ašių tvirtindavo virves. Įkinkydavo mulus, nes arkliams trūko jėgos užtempti laivą į 100 m aukščio kalvą – toliau kelias buvo horizontalus. Laivas buvo nutempiamas per 5 dienas, o esant palankiam vėjui pakeldavo bures ir nusigaudavo net greičiau. Juo pertempdavo ir sunkias patrankas bei inkarus kuriamam Juodosios jūros laivynui. 1846 m. čia nutiesė geležinkelį ir bandė kaip varomąją jėgą naudoti arklius, tačiau mulų vis tiek reikėjo daugiau. Tas varžybas laimėjo jaučiai, patvirtinę Okamo skustuvo dėsnį.

O dabar truputį apie kvailius. Kažkaip per manevrus imperatorius Aleksandras I pasiuntė kunigaikštį Lopuchiną perduoti įsakymus kariams. Šis laikytas tiek kvailas, kiek gražus. Atvykęs pas karius, pamiršo ir supainiojo pusę įsakymų, o pakeliui atgal pamiršo ir tą painiavą, kurią perdavė kariams. Atvykęs pas imperatorių prikalbėjo tokių dalykų, kad Aleksandras nusivylęs tarstelėjo: „Ir aš durnius, kad jus siunčiau“. Štai iš kur apibūdinimas „lapuch“!

Vis tik kelio pabaigoje pasitvirtina kinų patarlė: „Kelionė išvaduoja iš iliuzijų“.

Napoleono geltonoji karieta

Napoleono laikais visą štabą pergabendavo keliais vežimais. Pats Bonapartas važiavo didele geltona karieta, kurios visas vidus išdažytas žaliai. Joje buvo atlenkiamos lentynos, ant kurių imperatorius galėjo patogiai pamiegoti. Vidinėse karietos sienose buvo įtaisyta daugybė stalių ir stalčiukų, kuriuose laikyti dokumentai. Paskui šią karietą važiavo keletas brezentu dengtų vežimų, kurie gabeno indus, maistą, kilnojamąją krosnelę ir net kilnojamą rūsį su vynu. Napoleonas labiausiai mėgdavo pietuti gryname ore, todėl kartu visada buvo vežamas sudedamas stalas ir kėdė. Per dešimtį savo žygių Napoleonas geltonąja karieta nukeliavo nuotolį, prilygstantį ekvatoriui.

Iniciatyva baudžiama

V.I. Dalis**), parengęs „Gyvosios didžiarusiškos kalbos aiškinamąjį žodyną“, jūrų karininkas, baigęs Derpto universitetą, tapo gydytoju. Ir jis buvo pirmuoju, panaudojusiu elektros srovę minavimo darbams. Lenkų žygio 1831 m. metu nesant inžinieriaus V. Dalis vadovavo perkėlos per Vyslą prie Juzefovo statymui bei vėlesniai jos apsaugai. Ir kai jo karinė dalis traukėsi per upę, Dalis užminavo tiltą ir reikiamu momentu pats sujungė grandinę, jungiančią Voltos stulpą su sprogdikliu. Tiltas kartu su priešo kariais nugarmėjo į upę.
Tarytum viskas gerai – gydytojas pasinaudojo Jūrų korpuse įgytas žinias. Imperatorius Nikolajus I apdovanojo jį ordinu, o kad V. Dalis ateityje daugiau neužsiimtų minavimo reikalais, vadovybė jam skyrė papeikimą.


*) Džonas Mak-Adamas (John Loudon McAdam, 1756- 1836) – škotų inžinierius, kelininkas, sukūręs efektyvų ir ekomišką kelių tiesimo metodą. 1815 m. paskirtas Briskolio kelių kompanijos inspektoriumi, sukūrė patikimą kelio dangą iš storo skaldos ir žvyro sluoksnio (pramintą makadamu). Vėliau medžiagų surišimui inžinieriai pridėjo hidrono (ši jau vadinta tarmakadamu).

**) Vladimiras Dalis (1801-1872) – danų kilmės rusų leksikografas, etnografas, karo gydytojas, rašytojas, Rusijos geografų draugijos steigėjas. Gimė Luganske. Laikomas vienu ankstyvųjų turkologų. Didžiausios šlovės sulaukė „Gyvosios didžiarusiškos kalbos aiškinamuoju žodynu“ (4 t., 1863-66), kuriam skyrė 53 m. (nuo 1819 m.). Jis apima 200 tūkst. žodžių.
Jo tėvo, kaip lingvisto, šlovė pasiekė Jekateriną II, kuri iškvietė jį į Peterburgą į rūmų bibliotekininko pareigas. Vėliau studijavo mediciną Jenoje ir ją baigęs grįžo į Rusiją. Vladimiras baigė kadetų korpusą ir kelis metus tarnavo laivyne, kol įstojo Derpto un-tą, kur studijavo mediciną. 1827 m. publikavo pirmuosius eilėraščius, o 1830 m. jau publikuoja ir apysaką „Čigonė”. Po rusų-turkų ir rusų-lenkų karų, kuriuose užsirekomendavo kaip puikus karo gydytojas, palieka chirurgiją, dėmesį sutelkdamas oftalmologijai ir homeopatijai. 1832 m. išleidžia „Rusų pasakas” (folklorą rinko visą savo gyvenimą). Orienburge susitiko su A. Puškinu – ten jiedviems yra pastatytas paminklas. Be kita ko, domėjosi ir spiritualizmu, kuriuo sudomino mistikas A. Aksakovas būnant Žemutiniame Novgorode. Jis pasakojo, kad jam yra pavykę iškviesti Žukovskio dvasią, kuri atsakė jam į klausimus.

Atsiradimai
Kelias Jakutijoje
Baikalas ir jo paslaptys
Užsieniečiai apie Rusiją
Naujoji Rusijos imperija
Pasivaikščiojimas po miestą...
Šarvuotųjų automobilių pirmeiviai
Gogolio pasaulis–tarsi sapnas
Kultūros suklestėjimas Rusijoje
Kūniškumo problema rusų filosofijoje
Vardas ir skaičius rusų ir kinų filosofijoje
Nuo kada Lietuvoje geriama arbata ir kava?
Blavatskaja. Atmintis mirties akimirką
I. Gamajunovas. Nepririšta valtis
Raudonosios žvaigždės šviesa
Stačiatikybė: Po Bresto unijos
Tiltas per Beringo sąsiaurį
Ugnies kultas Rusijoje
Vartiklis