Slaptasis kazokų ginklas
Istorikai bando mus įtikinti, kad kazokai yra viso labo valstiečių, pabėgusių nuo
dvarininkų link Dono ir Volgos, palikuonys. Tai iš dalies tiesa, tačiau pernelyg supaprastinta.
Džanų ir Piatigorsko čerkasų vardais kazokai gyveno Dono, Kubanės, Dniepro ir Dniestro
žemupiuose jau 12 a.pr.m.e. sudarydami savitą slavų šaką, subetnos, kalbėjusią vienu rusų
kalbos dialektu. Džanai siuntė 30 laivų į pagalbą graikų apgultai Trojai, kartu su Aleksandru
Makedoniečiu kovojo prieš persus. Kai milžiniška Darijaus kariauna slinko link makedoniečių
falangų, neatpažintų karių penketukai prasibraudavo pro tankias persų gretas, apsukdavo
žirgus, prasikapodavo kelią atgal ir išnykdavo stepėje.
Patyrę, pilni jėgų persų kariai dažnai pasimesdavo negalėdami suprasti ir padaryti.
Pertraukų tarp m mūšių metu persams nebuvo lengviau: charakteriečiai, įvaldę įtaigą, kuo
ramiausiai pagrobdavo sargybinius ir net karvedžius ir išnykdavo lygiame lauke. Džanai
puikiai užsimaskuodavo tarp persų raitelių ir, kai jie rikiuodavosi atakai, nušokdavo nuo žirgų
ir pasilenkę prabėgdavo po žirgų pilvais su prie nugaros pritvirtintais aštriais kardais. Po jų ant
žemės griuvo eskadronai. Tad Makedonija laimėdavo ne vien "dieviškosios" Aleksandro
kilmės dėka
Čingischano žygio į pietinę Rusiją metu du jo priešakiniai tumenai (20 tūkst. karių) Volgos
ir Dono tarpupyje susidūrė su nepaprastais kariais, lengvai išvengiančiais strėlių ir net
gaudančių jas prie savo krūtinės. Jie kovėsi stovėdami stačiomis ant žirgų naudodami du
kardus, išvengdavo kirčių ir nebijojo mirties. Mūšiuose dažnai nutikdavo, kad mongolai
netekdavo nuovokos ir imdavo kautis tarpusavyje. Iš dviejų tumenų gyvų neliko nė vieno
kario.
Kelis kazokus mongolai sugebėjo pagauti gyvus ir nusivežti į Rytus. Ten jie sukūrė rytų
kovos šakas, besiremiančias Zdrava gyvybine energija (kinų ci). Laikoma, kad vienas tų
mokytojų vadinosi Bodhidharma, klajojantis indų išminčius, nuvykęs į Kiniją ir padėjęs
pagrindus ušu kovos menui. Taip gimė kung-fu, tradicinis ir astralinis karatė, nematomų
šnipų-nindzių menas.
Šiuolaikiniai kazokai susidarė kai su slavų-čerkasų šakos džanais susiliejo Novgorodo
gyventojai, sprukę nuo Ivano Žiauriojo jie save kildina iš arijų Hiperborėjos ir laiko
pažengusiais dvasiniuose reikaluose, o jų jėgos pratimai (Peruno kumštis, Buza ir Skorab)
nenusileido džanų stiliui. Juos sujungus susikūrė galingas kovos, išlikimo ir išsigydymo
menas, Kazokų Spasas. Jį įvaldė charakteriečiai.
Spaso pagrindas Žodis-Užkeikimas, malda ir slaptas mokymas, o ženklas [Grįžulo]
Ratai, išlikęs Zaporožės kazokų herbe. Tačiau svarbiausia atsisakymas ne tik šventikų bet
šventeiviškumo, t.y tarpininkų. Bendraujama tiesiogiai su Aukščiausiomis galiomis per
"manu", meditaciją. Yra legenda, kad A.Suvorovą, kurio protėviai buvo iš Novgorodo,
vaikystėje buvusį labai silpnos sveikatos, išgydė dokai-charakteriečiai ir netgi perdavė jam kai
kurias žinias. Kaip bebūtų, didysis vadas prieš mūšį melsdavosi atvirame lauke.
Liudija, kad Spasą įvaldžiusiais charakteriečiais buvo:
Kaukazo karo didvyris generolas Baklanovas, į kurį, net stovintį vietoje, negalėdavo
pataikyti joks čečėnų šaulys. Kalniečiai buvo tiek užkerėti "Kaklos", kad net džiaugdavosi jam
pralaimėdami.
Raudonųjų vadas Vasilijus Čapajevas, galėjės tratant kulkosvaidžiams sušokti kazokinę,
išvengdamas į jį skriejančių kulkų. Sako, kad jis turėjo keistą rytietišką kardą tam tikru
nukreipęs į saulę jame galėjo pamatyti ką tik panorėjęs, kad ir Leniną Kremliuje.
25 m. amžiaus baltųjų pulkininkas Vasiščevas, 1920 m. su 50 kazokų paėmęs į nelaisvė
Raudonosios armijos korpusą ir nuginkluotus belaisvius paleidęs į laisvę pilnoje žmonių
Naurskos aikštėje jis nušoko nuo žirgo, nusijuosė diržą ir papurtė drabužius: kulkos iš jų su
triukšmu pabiro ant grindinio.
Baronas Romanas Ungernas Štenbergas, kovojęs už rusų-altajiečių-tibetiečių valstybę,
kurią valdyti turėjo Šambala ir Baltvandenė, su atamanu Semionovu ir dar vienu adjutantų
nuginkluodavo raudonarmiečių ešelonus vien įsakydamas atiduoti ginklus. Tie, tarsi
užhipnotizuoti, atiduodavo šautuvus ir kulkosvaidžius. Tarp vietinių buvo papiltus legenda,
kad sušaudytas buvo ne pats baronas, o jo antrininkas-savanoris.
Jurijaus Dombrovskio apysakoje "Senovės saugotojas" Pilietinio karo veteranas
prisimena, kaip į nelaisvę buvo paimta garsioji atamanė Marusia. Tribunolas nuteisė ją
sušaudyti, bet niekas iš karių nesiryžo į mirties vietą vesti raganos reputaciją turinčią kazokę.
Dalinio vadovas sukaupė drąsą ir ją nuvedė. Stepėje, jau beveik atėjus į vietą, atamanė vienu
judesiu išlaisvino surištas rankas ir pabandė vadą užburti, nuginkluoti ir nužudyti.
Raudonarmietis nepasidavė jos kerams ir nušovė kazokę, matė kaip ją laidojo, o po to tris
paras beveik be nuovokos klajojo stepėje. Grįžus, jam padavė laišką, kuriame buvo parašyta:
"Vis tik netikusiai mane šaudei. Tavo Marusia".
Atsivertimo į žvėris ir paukščius meną, matyt, į pietus atnešė novgorodiečiai, kurie buvo
įšventinti į šiauriečių Uldhednar (žmonių-vilkų) ir Berserkes (žmonių-lokių) kultus. Žinomi tokie
jų pratimai, kai apsinuoginęs karys sėda į sniegą ir savyje atveria Zdravo energijos kanalą
(sanskrite tai būtų Prana). Jo kūnas taip sušyla, kad sniegas tirpsta, o jis net nejaučia šalčio.
Tibete tebeegzistuoja panašus pratimas, kai vienuoliai speigo metu ant nuogo kūno džiovina
šlapias drobes.
Mano tolimas protėvis virto vilku,
Ir nebuvo daugiau lygių jam
Vienišas ir valingas, vilko kailiu
Karys skrodžia amžiną tamsą.
Jei pavojus kyla didžiojoj Rusioj,
Kad tėvynės nepavestume,
Kad mudu galų neatiduotume,
Jis išdygsta iš žemės
(Nikolajus Jemelinas)
Gal tai jau buvo
Flirtas su Hitleriu
Pažintis su chazarais
Apie ugnį neprieteliaus sudeginimui
Legendinė Ofyro aukso šalis
Pro-civilizacijos ir milžinai
Trumpa istorijos mokslo istorija
Karolio Europa ir jos slinktys
A. Duginas. Hiperborėjos teorija
Kalnų Senis ir asasinai
Sahara senaisiais laikais
Blavatskaja. Atmintis mirties akimirką
Kai dar elniai iš dangaus krisdavo
Umai lyginamoji charakteristika
Lenino mauzoliejaus mistika
Išmanusis ginklas japoniškai
Nenormalumai kaip norma
Rusų vienuolio vaizdinys
Čingis chano mirtis
Elohimų alchemija
Trumpai apie Havajus
Šamanų ratu einant
Kur gieda angelai...