Pažintis su chazarais

„Iš visų po visur išblaškytų žydų tautos likimų, nė vienas nebuvo toks neįtikėtinas, kaip Chazarijoje“,
Natanas Osubelas, Iliustruota žydų tautos istorija, 1953

„Nors žydai visur buvo engiami, o daugelyje pasaulio šalių dar ir persekiojami, Chazarija buvo vienintele vieta Viduramžiais, kur žydai faktiškai buvo patys sau šeimininkai“,
Raimondas Šeindlinas, Žydų tautos kronikos, 1996

„Neįprastu reiškiniu Viduramžiais buvo chazarų tauta. Apsupta laukinių ir klajoklių tautų, turėjo visas išsilavinusių šalių pranašumus: sutvarkytą valdymą, plačiai išvystytą, klestinčią prekybą ir nuolatinę kariuomenę. ... Kaip skaistus meteoras, ryškiai spindėjo niūriame Europos horizonte ir užgeso, nepalikusi jokių savo gyvavimo pėdsakų“,
V.V.Grigorjevas, Rusija ir Azija, 1876

Didžioji dauguma informacijos apie chazarus (lot. Gazari, Cosri) pasiekė iš arabiškų, žydų, armėnų, Bizantijos ir slavų šaltinių. Gausu ir archeologinių radinių. Chazarų kalba laikoma mirusia. Chazarų jūra vadinta Juodoji (rečiau, Azovo) jūra, o taip pat artimųjų rytų kalbose ir Kaspijos jūra. Sausumai ilgiausiai Chazarijos pavadinimas išsilaikė įvardijant Krymą (16 a. Bizantijos ir Italijos šaltiniuose).

Chazarai buvo Vidurinės Azijos tiurkų tauta. Pasirodė lygumų Dagestane iškart po hunų antplūdžio. Pavadinimo kilmė nėra iki galo aiški – spėjama, kad kilęs iš tiurkų kalbos žodžio šaknies kaz reikiančios klajoklystę. Kiti variantai:
- Persų kalbos žodis „chazar“ – tūkstantis (A. Novoselcovas);
- Nuo titulo „kesorius“ (A. Poliakas, A. Rona-Taš);
- Iš tiurkų veiksmažodžio, turinčio reikšmę „engti, varžyti“ (L. Bazenas);
- Tiurkų-persų „kara-chazar“ – juodasis tūkstantis; „kara-chazar“, išverstas į tiurkų kalbą, skamba kaip „karaimin“ – „juodasis tūkstantis“ arba „juodoji priesaika“, „žemės priesaika“.

625 m. Mouses Kalankatuaci “Aluanko šalies istorijoje“ rašoma:
„... jis [džebu] pasiuntė rinktinius raitelius, patyrusius lankininkus, viso vieną tūkstantį, kurie netikėtai praėjo pro Čolo vartus, nepaisydami miesto sargybos bei kitų persų karaliaus būrių, nusiųstų ten didžiųjų vartų gynybai. Kaip ereliai, praskriejo jie palei didžiąją Kuros upę, nesigailėdami nieko, kas jiems pasimaišydavo, jų kelias ėjo per iverų ir egerų šalį ir, perplaukę didžiąją jūrą, jie atvyko prie imperatoriaus rūmų. Prisistatę didžiajam imperatoriui Hiraklijui, jie vėl patvirtino vieni kitiems duotą priesaiką – kiekvienas sulig savo papročiais“.

Viduramžių legendose chazarai pateikiami kaip Nojaus palikuonio Togarmės palikuonys. Žydų tekstuose jie kartais laikyti Simeono giminės palikuonimis...

Matyt, chazarai susiformavo iš vietinių iranėnų ir atėjusių ugarų bei tiurkų. Anot kai kurių (B. Zachoderas), juos sudarė dvi pagrindinės gentys – baltieji ir juodieji chazarai (kalis ir kara chazarai). Kitas požiūris, kad tai ne etninis, o socialinis darinys. Su chazarų gentimis artimai susiję akacirai, barsilai, savirai, balandžarai ir kt. Vėliau jie dalinai asimiliavosi. Ypač artimi barsilai ir dažnai minimi kartu, o Barsilija šaltiniuose pateikiama kaip vieta, iš kur chazarai pradėjo ekspansiją į Europą.

Dėl jų kilmės išsakytos tokios prielaidos:

hunų genties akacirų, Europoje žinomos nuo 5 a., palikuonys (A. Gadlo, O. Pricakas);

kilę iš uigurų, centrinės Azijos genties ko-sa, minimos kinų šaltiniuose (D. Danlopas);

eutalitų, migravusių į Kaukazą iš Chorasaro (rytų Irano), palikuonys (D. Liudvigas);

populiariausia, kad iš ogurų, savirų ir vėliau Altajaus tiurkų sudarytos sąjungos.

Pradžioje chazarai buvo viena iš daugelio iš Azijos atsikėlusių klajoklių genčių, kalbėjusių viena iš senųjų tiurkų kalbų. Jie, matyt, priklausė ogurų grupės gentims. Pirmas patikimas chazarų paminėjimas yra Pseudo- Zacharijaus sąraše (555 m.). Kaip jų tėvynė šaltiniuose nurodoma Bersilijos sritis (Dagestane).

6 a. pirmoje pusėje chazarai buvo savirų susivienijimo įtakoje ir kartus su jais puldinėjo Užkaukazę. Sasanidų valdomas Iranas sunkiai juos atremdavo. Valdant šachui Chosrovei Anuširvanei (531-579), persai pasistatė garsiuosius Derbento įtvirtinimus, uždariusiu siaurą praėjimą tarp Kaspijos jūros ir Kaukazo kalnų, tačiau ir jie netapo panacėja nuo klajoklių puldinėjimų.

562 m. savirai buvo sutriuškinti ir su dalimi chazarų perkelti į Užkaukazę. Savirų sąjungos dalis tebegyvavo Dagestane, kur gavo „hunų“ pavadinimą.

Pradžioje jie praktikavo Tengri šamanizmą, kalbėjo tiurkų kalba ir buvo klajokliais. Charazų valdytojai kvietėsi pabėgėlius iš Bizantijos ir Persijos apsigyventi jų šalyje. Šių pabėgėlių poveikyje, chazarai palaikė judaizmą priimtina religija sau ir daugelis priėmė žydų tikėjimą (838 m. valdovas Bulanas). Etninę nepriklausomybę išlaikė ilgą laiką, maždaug 800 m., 5-13 a.

Slavai neša duoklę chazarams, Radzimilo metr., 15 a.

Ankstyvoji chazarų istorija Rusijos pietuose iki 6 a. vidurio yra miglota. Maždaug 550-630 buvo Vakarų Turkijos imperijos dalimi, kurią valdė dangiškai-žydrieji (kiuk) turkai. Kai ji 7 a. viduryje subyrėjo, chazarai sėkmingai įgyvendino savo nepriklausomybę. Be to. Kiuk kaganatas, kuriam jie buvo pavaldūs, parodė chazarams valdymo sistemą.

Pradžioje gyveno į šiaurę nuo Derbento (Dagestane). O aukščiausio pakilimo metu Chazarija apėmė Pietų Rusijos, Šiaurės Kaukazo, Rytų Ukrainos, Krymo, Vakarų Kazachstano ir šiaurės vakarų Uzbekistano kraštus. Kitos tiurkų grupės, kaip sabirai ir bulgarai, per 7 a. pateko į chazarų jurisdikciją. Kai kuriuos bulgarus (vadovaujamus Asparucho) privertė pasitraukti į Bulgariją, o kiti bulgarai pabėgo į Volgos aukštupį, kur įkūrė nepriklausomą Volgos bulgarų valstybę. Tuo metu Kaspijos jūrą imta vadinti Chazarų jūra – ji taip ir dabar vadinama azerbaidžaniečių, turkų, persų ir arabų kalbose.

Būdama tarp islamiškųjų ir stačiatikių kraštų (esančių Bizantijos įtakoje), Chazarų imperija neleido islamui paplisti šiauriau Kaukazo – 7-8 a. čia vyko vadinamieji arabų-chazarų karai. Šių karų metu kelios chazarų grupės buvo perkeldintos į Užkaukazę. Vėliau chazarišką kilmę turėjo nemažai Abasidų kalifato Guliamų.

Pirmąją Chazarijos sostine buvo Belendžeris, surastas Viršutinių Čir-Jurtos rajone. Vėliau sostinė perkelta į Semenderį Kaukazo šiaurėje, o dar vėliau Itilį (Atilį), esantį Volgos žemupyje. Beje Itilis Viduramžiais vadinta ir Volga. Beje, Kijevą įkūrė chazarai arba vengrai – ir jo pavadinimas yra chazarų kilmės (Ky - upės krantas, jev - gyventojai).

Chazarų valdymo sistema buvo dvilypė pagal tiurkų pavyzdį – kaganas buvo didžiuoju valdovu, o bekas buvo civiliniu kariniu vadovu. Kaganai buvo tiurkų valdančios Aseno dinastijos.

10 a. rytų slavus suvienijo skandinavų valdovai. Kunigaikštis Olegas įkūrė Kijevo Rusią. Jos ir chazarai veikė vieni kitą. Rusai ir madjarai priėmė chazarų valdžios dvilypumą. Rusų kunigaikščiai netgi perėmė kagano titulą.

Rusia perėmė daugelį chazarų teritorijų 10 a. pabaigoje ir 11 a. pradžioje. Triuškinantį pralaimėjimą chazarai patyrė 965 m., kai kunigaikštis Sviatoslavas užėmė chazarų tvirtovę Sarkelę. Spėjama, kad po 2 m. jis užėmė Itilį, o tada patraukė į Balkanus. Čingischano mongolų invazija vertė chazarus migruoti į vakarus (taipogi ir į lenkų ir lietuvių valdomas teritorijas).

Chazarų tauta neišnyko – kai kurie migravo į vakarus, Vengriją, Rumuniją ir Lenkiją, susimaišydami su vietinėmis žydų bendruomenėmis. Štai 9 a. trys chazarų giminės dėl vidinių rietenų paliko Chazariją ir prisijungė prie vengrų, su kuriais atvyko į Panoniją ir vėliau su jais asimiliavosi. Krymo karaimai ne be pagrindo save laiko chazarų palikuonimis, tarchanais. Taigi su jais ir į Lietuvą atėjęs chazarų „liežuvis“.

---

Chazarų kaganatas

Chazarų kaganatas (650-969) chazarų tautos Viduramžiais įkurta valstybė, išsiskyrusi iš Vakarų tiurkų kaganato. Ji valdė Pakaukazės, Žemutinio ir Vidurinio Pavolgio, šiaurės vakarų Kazachstano, Paazovės, rytinės Krymo dalies teritorijas, o taip pat Rytų Europos stepes iki pat Dniepro. Valstybės centras pradžioje buvo Dagestano pajūryje, o vėliau persikėlė į Volgos žemupį.

Chazarų iškilimas susijęs su Tiurkų kaganatu, su kurių valdovais chazarai, matyt, turėjo giminystės ryšių. 6 a. antroje pusėje Tiurkų kaganatas siekė Kaspijos ir Juodosios jūros stepes, o vietinės gentys pripažino jų valdžią.

Rusų laivai prie chazarų kaganų rūmų

Kaip reikšminga karinė jėga, chazarai minimi sąryšyje su 602-628 m. Irano-Bizantijos karu, kai chazaras Džebu-kaganas tapo žygio prieš Iraną pagrindiniu karvedžiu. 627 m. chazarai apiplėšė Kaukazo Albaniją ir, susijungę su bizantiečiais, užėmė Tbilisį.

Pradedant 630 m., tarpusavio konfliktai sukėlė Vakarų tiurkų kaganato suirimą. Rytų Europos stepėse susidarė du nauji politiniai junginiai. Prie Juodosios jūros iškilo Didžioji Bulgarija (632 m.), o prie Kaspijso jūros – Chazarija. Bulgarija pasireiškė kaip stipri jėga, tačiau jos klestėjimas buvo trumpas. Po chano Kubrato mirties, bulgarų orda suskilo tarp jo sūnų. Chazarai tuo pasinaudojo ir po susidūrimo 660-ais dalis bulgarų persikėlė už Dunojaus, padarė pradžią dabartinei Bulgarijai. Likusi dalis pripažino chazarų valdžią. Matyt nuo tada chazarų valdovas ir priėmė kagano titulą.

7 a. pabaigoje Chazarijos dėmesį traukė Rytų Užkaukazė su turtingomis žemdirbių valstybėmis. Veržtasi į ten dviem keliais: a) per Derbentą į Armėniją, Albanija ir tolyn į Iraną; b) rečiau per Darjalų tarpeklį alanų žemėse į Gruziją. Tačiau čia jie sutiko pasipriešinimą, kai Irano vietoje iškilo arabų kalifatas, kuris 653 m. užėmė Armėniją, Gruziją ir Albaniją, o tada atakavo chazarų Belendžerą. Šio susidūrimo metu arabų armija buvo sutriuškinta, o jų karvedys Salmanas ibn Rabi žuvo.

Į valdžią atėjus Omejadų dinastijai, arabai atnaujino užkariavimus iškart keliomis kryptimis. Tąkart jie Užkaukazėje įsitvirtino rimtai ir nuo 8 a. pradžios nenutrūksta chazarų-arabų karai su permaininga sėkme. 737 m. gausi arabų armija užėmė chazarų sostinę Semenderą, persekiojo jų kaganą iki pat „Slavų upės“ (matyt Dono ar Volgos). Kaganas paprašė taikos, mainais pasisiūlydamas priimti islamą. Chazarija išsaugojo nepriklausomybę, o arabai paliko Šiaurės Kaukazą. O netrukus Kalifate kilo sumaištis ir valdžią užėmusi Abasidų dinastija atsisakė ekspansijos į šiaurę. Tad Chazarų kaganatas užtvėrė kelią arabams į vakarus ir padėjo išsilaikyti Bizantijai.

Arabų spaudimo pasekme tapo chazarų pasitraukimas nuo į labiau vidines sritis – alanų gyventą Podonję bei Pavolgį, kur įkurta nauja sostinė Itilis. Matyt tų procesų pasėkoje 9-me a. iškilo Volgos Bulgarija.

Bizantijos kaimynystė vertė chazarus dalyvauti Imperijos reikaluose. Apie 705 m. į juos pagalvos kreipėsi nuverstas imperatorius Justinianas II. Kaganas jam į žmonas davė savo dukrą ir pažadėjo pagalbą, tačiau vėliau apsigalvojo ir įsakė nužudyti Justinianą, tačiau tam pavyko pabėgti pas Dunojaus bulgarus, kurių dėka sugrįžo į valdžią, kol vėl buvo nuverstas (711 m.), o nauju imperatoriumi, palaikant chazarams, tapo Vardanas Filipikas, o jų sąjunga sutvirtinta vedybomis.

Ypač svarbiu veiksniu kaganatui tapo tai, kad jo teritorijoje gyveno daug žydų bendruomenių. Žydai į Chazariją vyko iš dviejų vietų: Artimųjų rytų ir Bizantijos. Dagestane judėjų bendruomenės susidarė 6 a. po Mazdakėjų sukilimo Irane. Judėjų tikėjimo plitimas buvo ilgas procesas. Ortodoksinio judaizmo (rabiniškojo) įsigalėjimas susijęs su karaliaus Obadijos veikla, stačiusį sinagogas ir įvedusį Mišną ir Talmudą. Į Chazariją ėmė keltis žydai iš kitų šalių. Ypač masiška migracija buvo valdant Juozapui, kai Bizantijoje prasidėjo žydų persekiojimai. Atsakydamas į tai chazarų valdovas pradėjo persekioti krikščionis.

Maždaug 740 m. vienas chazarų karvedžių, Bulanas, priėmė judaizmą. 9 a. pradžioje jo palikuonis Obadija užėmė antrą po kagano postą ir savo rankose sutelkė realią valdžią. Nuo tada Chazarijoje įsitvirtino dvilypė valdžios sistema, lydima, matyt, tarpusavio konfliktų. Dalis chazarų, vadinamų kavarais, sukilo prieš valdančią dinastiją ir pralaimėjusi perėjo pas vengrus.

Tuo metu Chazarina nuo užkariavimų politikos perėjo prie tranzitinės prekybos, tačiau aplinka buvo klostėsi nepalankiai. 9 a. prasidėjo nauja tautų kraustymosi bang air nauji klajokliai iš Azijos kėlėsi per Volgą. Pirmąja jų išstumta tauta buvo vengrai, 830-iais užėmę šiaurinę Juodosios jūros pakrantę. Vengrai pripažino chazarų suverenitetą, o jų vadas Levedija vedė kilmingą chazarę. Nuo tada vengrai dalyvavo chazarų karo žygiuose. 889 m. vengrus į Panoniją nustūmė pečenegai, kuriuos savo ruožtu spaudė ogurai, o šiuos – polovcai. Tad chararai neteko įtakos stepėms prie Juodosios jūros.

Naujas chararų priešas atsirado susiformavus Senojau Rusios valstybei. Kagano titulą turėjo ir Kijevo kunigaikščiai, o jo naudojimas buvo vertinimas kaip prilygimas chazarams. Nuo chazarų išsilaisvino polianai, severianai ir radimičiai. Bizantijos padedami chazarai šiaurės rytuose įrengė keletą tvirtovių. Apie 834 m. buvo pasiprašyta pagalbos kairiajame Dono krante statant Sarkelą.

10 a. pradžioje Chararų kaganatas susilpnėjo, tačiau išliko įtakinga valstybe. Rusai spaudė, tačiau jų užmojus chazarai neretai sugebėdavo nukreipti į Užkaukazę. Pietuose kilo nepriklausomi islamiški emyratai. 10 a. pradžioje visą Pakaspijį suvienijo Samanidų valstybė, kurios įtakoje islamas ėmė plisti Visurinėje Azijoje ir Volgos Bulgarijoje. Chazarija atsidūrė islamo apsuptyje.

Vis tik lemiamą vaidmenį Chazarijos žlugimui turėjo senovės Rusia. 964 m. kunigaikštis Sviatoslavas išlaisvino slavišką viatičių gentį ir kitais metais užėmė Sarkelą. Netrukus sutriuškino Itilą ir Semenderą. Tai laikoma nepriklausomos valstybės pabaiga.

Chazarų valdovas slėpėsi Kaspijos salose. Išėjus rusams, jis gavo Chirezmo pagalbą ir grįžo į Itilą. Mainais už pagalbą didelė chazarų dalis ir valdovas perėjo į islamą. Rusų vėl puolė ir uždėjo duoklę. Tolimesnė Chazarijos istorija miglota – matyt, chazarus galutinai nušlavė nauja plajoklių, polovcų, banga. Paskutinš kartą rusų metraščiuose chazarai paminimi 1079 m. Žinoma atskiri chazarų-judėjų persikėlimai į Centrinę Europą, kur jie įsiliejo į žydų-aškenazių gretas.

Eurazijos pagrindai
Užsieniečiai apie Rusiją
Slaptasis kazokų ginklas
Galičo Rusia, 1140-1240 m.
M. Miechovskis. Apie dvi Sarmatijas
Ankstyvosios slavų kalbų gramatikos
Stačiatikybė: Po Bresto unijos
Trys chano Batyjaus gyvenimai
Rygos įkūrimas pagal H.Latvio kroniką
Tomas iš Splito. Apie totorių antplūdį
Iki dangų remiančių kalnų
Žydų tauta sukurta dirbtinai
Gilgamešo-Muromeco sugretinimai
Sibiro ir šiaurės tautos
Babelio bokšto data
Hiperborėja Rusijoje
Totoriai Karpatuose
Vartiklio naujienos