Pažintis su chazarais

„Iš visų po visur išblaškytų žydų tautos likimų, nė vienas nebuvo toks neįtikėtinas, kaip Chazarijoje“,
Natanas Osubelas, Iliustruota žydų tautos istorija, 1953

„Nors žydai visur buvo engiami, o daugelyje pasaulio šalių dar ir persekiojami, Chazarija buvo vienintele vieta Viduramžiais, kur žydai faktiškai buvo patys sau šeimininkai“,
Raimondas Šeindlinas, Žydų tautos kronikos, 1996

„Neįprastu reiškiniu Viduramžiais buvo chazarų tauta. Apsupta laukinių ir klajoklių tautų, turėjo visas išsilavinusių šalių pranašumus: sutvarkytą valdymą, plačiai išvystytą, klestinčią prekybą ir nuolatinę kariuomenę. ... Kaip skaistus meteoras, ryškiai spindėjo niūriame Europos horizonte ir užgeso, nepalikusi jokių savo gyvavimo pėdsakų“,
V.V.Grigorjevas, Rusija ir Azija, 1876

Didžioji dauguma informacijos apie chazarus (lot. Gazari, Cosri) pasiekė iš arabiškų, žydų, armėnų, Bizantijos ir slavų šaltinių. Gausu ir archeologinių radinių. Chazarų kalba laikoma mirusia. Chazarų jūra vadinta Juodoji (rečiau, Azovo) jūra, o taip pat artimųjų rytų kalbose ir Kaspijos jūra. Sausumai ilgiausiai Chazarijos pavadinimas išsilaikė įvardijant Krymą (16 a. Bizantijos ir Italijos šaltiniuose).

Chazarai buvo Vidurinės Azijos tiurkų tauta. Pasirodė lygumų Dagestane iškart po hunų antplūdžio. Pavadinimo kilmė nėra iki galo aiški – spėjama, kad kilęs iš tiurkų kalbos žodžio šaknies kaz reikiančios klajoklystę. Kiti variantai:
- Persų kalbos žodis „chazar“ – tūkstantis (A. Novoselcovas);
- Nuo titulo „kesorius“ (A. Poliakas, A. Rona-Taš);
- Iš tiurkų veiksmažodžio, turinčio reikšmę „engti, varžyti“ (L. Bazenas);
- Tiurkų-persų „kara-chazar“ – juodasis tūkstantis; „kara-chazar“, išverstas į tiurkų kalbą, skamba kaip „karaimin“ – „juodasis tūkstantis“ arba „juodoji priesaika“, „žemės priesaika“.

625 m. Mouses Kalankatuaci “Aluanko šalies istorijoje“ rašoma:
„... jis [džebu] pasiuntė rinktinius raitelius, patyrusius lankininkus, viso vieną tūkstantį, kurie netikėtai praėjo pro Čolo vartus, nepaisydami miesto sargybos bei kitų persų karaliaus būrių, nusiųstų ten didžiųjų vartų gynybai. Kaip ereliai, praskriejo jie palei didžiąją Kuros upę, nesigailėdami nieko, kas jiems pasimaišydavo, jų kelias ėjo per iverų ir egerų šalį ir, perplaukę didžiąją jūrą, jie atvyko prie imperatoriaus rūmų. Prisistatę didžiajam imperatoriui Hiraklijui, jie vėl patvirtino vieni kitiems duotą priesaiką – kiekvienas sulig savo papročiais“.

Viduramžių legendose chazarai pateikiami kaip Nojaus palikuonio Togarmės palikuonys. Žydų tekstuose jie kartais laikyti Simeono giminės palikuonimis...

Matyt, chazarai susiformavo iš vietinių iranėnų ir atėjusių ugarų bei tiurkų. Anot kai kurių (B, Zachoderas), juos sudarė dvi pagrindinės gentys – baltieji ir juodieji chazarai (kalis ir kara chazarai). Kitas požiūris, kad tai ne etninis, o socialinis darinys. Su chazarų gentimis artimai susiję akacirai, barsilai, savirai, balandžarai ir kt. Vėliau jie dalinai asimiliavosi. Ypač artimi barsilai ir dažnai minimi kartu, o Barsilija šaltiniuose pateikiama kaip vieta, iš kur chazarai pradėjo ekspansiją į Europą.

Dėl jų kilmės išsakytos tokios prielaidos:

hunų genties akacirų, Europoje žinomos nuo 5 a., palikuonys (A. Gadlo, O. Pricakas);

kilę iš uigurų, centrinės Azijos genties ko-sa, minimos kinų šaltiniuose (D. Danlopas);

eutalitų, migravusių į Kaukazą iš Chorasaro (rytų Irano), palikuonys (D. Liudvigas);

populiariausia, kad iš ogurų, savirų ir vėliau Altajaus tiurkų sudarytos sąjungos.

Pradžioje jie praktikavo Tengri šamanizmą, kalbėjo tiurkų kalba ir buvo klajokliais. Charazų valdytojai kvietėsi pabėgėlius iš Bizantijos ir Persijos apsigyventi jų šalyje. Šių pabėgėlių poveikyje, chazarai palaikė judaizmą priimtina religija sau ir daugelis priėmė žydų tikėjimą (838 m. valdovas Bulanas). Etninę nepriklausomybę išlaikė ilgą laiką, maždaug 800 m., 5-13 a.

Slavai neša duoklę chazarams, Radzimilo metr., 15 a.

Ankstyvoji chazarų istorija Rusijos pietuose iki 6 a. vidurio yra miglota. Maždaug 550-630 buvo Vakarų Turkijos imperijos dalimi, kurią valdė dangiškai-žydrieji (kiuk) turkai. Kai ji 7 a. viduryje subyrėjo, chazarai sėkmingai įgyvendino savo nepriklausomybę. Be to. Kiuk kaganatas, kuriam jie buvo pavaldūs, parodė chazarams valdymo sistemą.

Pradžioje gyveno į šiaurę nuo Derbento (Dagestane). O aukščiausio pakilimo metu Chazarija apėmė Pietų Rusijos, Šiaurės Kaukazo, Rytų Ukrainos, Krymo, Vakarų Kazachstano ir šiaurės vakarų Uzbekistano kraštus. Kitos tiurkų grupės, kaip sabirai ir bulgarai, per 7 a. pateko į chazarų jurisdikciją. Kai kuriuos bulgarus (vadovaujamus Asparucho) privertė pasitraukti į Bulgariją, o kiti bulgarai pabėgo į Volgos aukštupį, kur įkūrė nepriklausomą Volgos bulgarų valstybę. Tuo metu Kaspijos jūrą imta vadinti Chazarų jūra – ji taip ir dabar vadinama azerbaidžaniečių, turkų, persų ir arabų kalbose.

Būdama tarp islamiškųjų ir stačiatikių kraštų (esančių Bizantijos įtakoje), Chazarų imperija neleido islamui paplisti šiauriau Kaukazo – 7-8 a. čia vyko vadinamieji arabų-chazarų karai. Šių karų metu kelios chazarų grupės buvo perkeldintos į Užkaukazę. Vėliau chazarišką kilmę turėjo nemažai Abasidų kalifato Guliamų.

Pirmąją Chazarijos sostine buvo Belendžeris, surastas Viršutinių Čir-Jurtos rajone. Vėliau sostinė perkelta į Semenderį Kaukazo šiaurėje, o dar vėliau Itilį (Atilį), esantį Volgos žemupyje. Beje Itilis Viduramžiais vadinta ir Volga. Beje, Kijevą įkūrė chazarai arba vengrai – ir jo pavadinimas yra chazarų kilmės (Ky - upės krantas, jev - gyventojai).

Chazarų valdymo sistema buvo dvilypė pagal tiurkų pavyzdį – kaganas buvo didžiuoju valdovu, o bekas buvo civiliniu kariniu vadovu. Kaganai buvo tiurkų valdančios Aseno dinastijos.

10 a. rytų slavus suvienijo skandinavų valdovai. Kunigaikštis Olegas įkūrė Kijevo Rusią. Jos ir chazarai veikė vieni kitą. Rusai ir madjarai priėmė chazarų valdžios dvilypumą. Rusų kunigaikščiai netgi perėmė kagano titulą.

Rusia perėmė daugelį chazarų teritorijų 10 a. pabaigoje ir 11 a. pradžioje. Triuškinantį pralaimėjimą chazarai patyrė 965 m., kai kunigaikštis Sviatoslavas užėmė chazarų tvirtovę Sarkelę. Spėjama, kad po 2 m. jis užėmė Itilį, o tada patraukė į Balkanus. Čingischano mongolų invazija vertė chazarus migruoti į vakarus (taipogi ir į lenkų ir lietuvių valdomas teritorijas).

Chazarų tauta neišnyko – kai kurie migravo į vakarus, Vengriją, Rumuniją ir Lenkiją, susimaišydami su vietinėmis žydų bendruomenėmis. Štai 9 a. trys chazarų giminės dėl vidinių rietenų paliko Chazariją ir prisijungė prie vengrų, su kuriais atvyko į Panoniją ir vėliau su jais asimiliavosi. Krymo karaimai ne be pagrindo save laiko chazarų palikuonimis, tarchanais. Taigi su jais ir į Lietuvą atėjęs chazarų „liežuvis“.

Eurazijos pagrindai
Užsieniečiai apie Rusiją
Slaptasis kazokų ginklas
Galičo Rusia, 1140-1240 m.
M. Miechovskis. Apie dvi Sarmatijas
Ankstyvosios slavų kalbų gramatikos
Stačiatikybė: Po Bresto unijos
Trys chano Batyjaus gyvenimai
Rygos įkūrimas pagal H.Latvio kroniką
Tomas iš Splito. Apie totorių antplūdį
Iki dangų remiančių kalnų
Žydų tauta sukurta dirbtinai
Gilgamešo-Muromeco sugretinimai
Sibiro ir šiaurės tautos
Babelio bokšto data
Hiperborėja Rusijoje
Totoriai Karpatuose
Vartiklio naujienos