Totoriai Karpatuose  

Pirmieji Karpatų-Dunojaus regiono susidūrimai su mongolais įvyko užpuolus chanui Batyjui, tai sukėlė naują jėgų ir tikslų išsidėstymą (susikūrė Aukso Orda). Persų istorikas Rašidas ad-Dinas (1247-1318) aprašė 1241 m. žygį į Vengriją:
„Bučekas, nuėjęs Karaulago keliu per kalnus, sumušė tas ulagų gentis. Iš ten įžengė į mišką ir Japrak-Tako kalnus iki Mišelavo ribų ir sumušė nedraugus, kurie jo ten laukė“.
Tatars in March

Čia „ulagai“ – Karpatų rytiniai gyventojai, o Karaulagu vadinama „Juodoji Vlachija“, kuri atitinka graikišką „Maurovlachijos“ pavadinimą, kuriuo 14-15 a. bizantiečiai vadino Moldaviją. „Kara“, matyt, atitinka mongolų sampratą apie spalvinę simboliką. Jiems balta spalva asocijavosi su vakarais, mėlyna arba žydra – su rytais, raudona – su pietumis, o juoda – su šiaure. Rytų šaltiniai Batijaus ir jo įpėdinių valdas vadina Ak-Orda, t.y., Baltąja Orda, vakare iš Čingischano prisijungtų žemių. Tokiame kontekste „Karaulugą“ reikia suprasti kaip „Šiaurinę Vlachiją“.

Dar vieną svarbų liudijimą duoda popiežiaus Inocento IV pasiuntinys Plano Karpini, kuris grįždamas 1247 m. į Europą iš mongolų, sutiko į rytus vykstančią delegaciją:
„Išvykdami iš Komanijos radome kunigaikštį Romaną*), kuris įėjo į totorių žemę, ir jo draugus bei iki šiol gyvenantį kunigaikštį Aloha bei šio draugus. Su mumis iš Komanijos taip pat išvyko Černigovo kunigaikščio pasiuntinys ir ilgai vyko su mumis per Rusiją. Ir visi šie rusų kunigaikščiai“.
Alohas (valochas?), spėjama, prie „rusų“ priskirtas dėl religijos, nes visi katalikų keliautojo sutiktieji buvo stačiatikiai. Paslaptingojo kunigaikščio žemių nustatymui padeda greta jo minimas Romanas, kurį laiko esant Daniilo sūnumi, kuris valdė pačias vakarines slavų žemes (Galiciją) ir kurio valdžia siekė Kijevą. Taigi Aloha žemių reikia ieškoti greta, rytiniuose Karpatų šlaituose [Beje, jiedu labai artimi porai iš moldavų metraščio: „du broliai Romanas bei Vlachata“. ]

Dar vieną ištrauką išsaugojo Egipto enciklopedistai Rukna d-din Beibarsas (1245-1325) ir an-Nuvairi (1279-1332), kurie praneša apie mongolų karvedžių Tunguzo ir Tazos žygį po „valachų ir rusų žemę“. Įdomu, kad tarytum minima ne atskiros, o viena žemė. Ta realija, tikriausiai, susiklostė laikotarpiu iki mongolų įsiveržimo. Dar 1164 m. būsimas imperatorius Andronikas Komninas bėgo į Galiciją, tačiau kažkur prie jos buvo sučiuptas „vlachų“ ir gražintas į Bizantiją. Tai, tikriausiai, atspindi sudėtingą dviejų gyventojų grupių sąveiką toje pačioje teritorijoje.

Santykiai su Orda apibrėžė ir politines „Šiaurinės Vlachijos“ struktūras. Šalies galva, asmeniškai vežęs duoklę mongolų chanui ir vadinamas „kunigaikščiu“, sulyginamas su rusų kunigaikščiais (bent jau įsipareigojimais prieš Ordą). Gana ramūs laikotarpiai kaitaliosi su audringais kariniais įsiveržimais. Mongolų agresyvumo protrūkiai nelemti ne vien tik siekio numalšinti pavergtų gyventojų neramumus, bet ir vidine Džuči uluso suirute. Taip „plėšikiškas“ Tunguso ir Tazos reidas įvyko kovos dėl viršumo Aukso Ordoje sąlygomis.

13 a. antros pusės realijas papildo 1359-1504 m. slavų-moldavų metraštis: „Vasarą į Vladislavo karalystę į Ugrus slinko totorių būriai, kunigaikščio Neimeto su jo klajokliais, nuo Pruto upės ir Moldavos upės“.
Palei upes Ordos būriai pranikdavo į miškingas priekalnes ir ginklu pavergdavo vietinius gyventojus arba tiesiog plėšikavo.

Kai kurios istorinės Bukovinos legendos apjungia pasakojimus apie kovą su totoriais ir Dragošo persikėlimą. Pvz., Kympulunge valdęs kapitonas Negria (Juodasis), kruviname mūšyje laimėjęs prieš totorius, atstatė priešų sugriautą miestą ir ištekino dukterį už Dragošo. Kitame pasakojime Sireto ir Sučavos gyventojai pasiuntė pasiuntinius su brangiomis dovanomis pas Dragošą, kad išprašytų pagalbą. Karžygiui pavyko „per trumpą laiką išvalyti šalį“ (tame tarpe ir nuo totorių). Tad kilmingieji jį išrinko Moldavijos valdovu ir jis įsikūrė Sirete.

Vienodi santykiai su Aukso Orda išsilaikė iki 14 a. vidurio. Tada stepėse prasidėjo vietinės rietenos, leidusios Prikarpatei gana greitai nusimesti priklausomybę nuo Džuči uluso. Tačiau Orda vis dar surengdavo plėšikaujančius reidus. Iš esmės padėtis pasikeitė su Moldavijos valstybės įsikūrimu (1359 m.) Stefano Didžiojo laikotarpiu užrašyta šito persilaužimo momento versija skelbia:
„Ir išsirinko ir savo draugovės protingą vyrą Dragošą ir paskelbė jį valdovu ir karvedžiu. Ir nuo tada prasidėjo Dievo leidimu Moldavijos žemė“.

Nemažai istorikų Moldavijos istoriją pradeda Bogdano I valdymu (maždaug apie 1359-1967 m.). Dėl įvykusių permainų, kai kurie Ordos valdytojai tapo Bogdano sąjungininkais. Šiuo atžvilgiu įdomus Ibn Arabšacho (1388-1450) pasakojimas apie vienos Toktamyšo laikmečio grupuočių likimą: „Ji išėjo pas rumunus bei rusus ir, per savo nelaimingą likimą ir bjaurią lemtį, atsidūrė tarp bedievių krikščionių ir musulmonų belaisvių... To būrio vardas - Karabogdanas“.

Tarp Moldavijos gyventojų nemažą tarpsluoksnį 15 a. sudarė totoriai, kartu su čigonais buvę engiamų padėtyje. Daugelis jau turėjo krikščioniškus ar net moldaviškus vardus (Oančulas, Toderis, Tomas, Štefanas...), bet neretai buvo likę ir tiurkų (Albašas, Tula, Mamajus...).


*) Romanas Daniilovičius (apie 1230-1261) – Daniilo Romanovičiaus sūnus, Slonimo, Lucko (iki 1254 m.) ir Naugarduko (1254-58) kunigaikštis. 1252 m. vedė Austrijos hercogienę Gertrūdą, tikėdamas padėti jai atgauti Austriją, tačiau netrukus jį Himbergo pilyje apgulė čekų karaliaus Otokaro II kariai ir 1953 m. Romanui teko sprukti – ir taip santuoka su Gertrūda nutrūko nutrūko. 1255 m. Daniilui užėmus LDK žemes, Vaišelga (savo ir savo tėvo Mindaugo vardu) Romanui atidavė savo žemes, tačiau 1258 m., kartu su Tautvilu, surengė sąmokslą, suėmė ir nužudė Romaną.

Čingis chano mirtis
Mažoji Indija (Etiopija)
Galičo Rusia, 1140-1240 m.
Trys chano Batyjaus gyvenimai
Ankstyvosios slavų kalbų gramatikos
Voruta ir Mindaugo rezidavimo klausimas
Visos Rusios valdovas ir rusinų klausimas
Baltijos kraštai Pršemyslo Otakaro II politikoje
Čekų karalius Pršemyslas Otakaras II sąryšyje su rusais
Sebastiano Miunsterio „Kosmografija“ apie Lietuvą
Rygos įkūrimas pagal H.Latvio kroniką
Tomas iš Splito. Apie totorių antplūdį
M. Miechovskis. Apie dvi Sarmatijas
Legendinio tėvo legendinis sūnus
A.Duginas. Hiperborėjos teorija
Šiaurės žvaigždės prie Lenos
Stačiatikybė: Po Bresto unijos
Užsieniečiai apie Rusiją
Kryžiaus žygis į tyrus
Pažintis su chazarais
Cinizmas kaip amatas
Kirilas ir Metodijus
Legnicos kautynės
Vartiklio naujienos
Skaitiniai