Šiaurės Atlantida
Pažvelkime viens kitam į veidą.
Mes hiperborėjai mes pakankamai gerai žinome, kaip toli
gyvename.
"Nei žeme, nei vandeniu nėra kelio pas hiperborėjai".
Pindaras jau žinojo tai apie
mus. Už šiaurės, už ledų, už mirties, - mūsų gyvenimas, mūsų laimė. Mes atradome laimę,
žinome kelią, radome išėjimą iš tūkstantmečio labirinto. Kas dar tai atrado? Gal šiuolaikinis
žmogus? "Aš netekau, aš esu viskas, kas prarasta", - jis atsidūsta.
Nyčė. Antikristas
Skaitykite Hiperborėja Rusijoje
Hiperborėjos ženklai
"Ramajanoje"
galima rasti užuominų apie šiaurėje buvusią tėvynę, kurios simboliu buvo
kelis kartus paminėtas Visatos centru vadintas auksinis Meru kalnas, esantis Šiaurės
ašigalyje. Šalia jo gyveno galingi dievai ir kitos nepaprastos būtybės. Tarp jų ir
beždžionžmogiai, savo galia ir protu nenusileidę dangaus gyventojams ir padėję Ramai
mūšyje. Jų vadu buvo Sugriva, davęs Ramai patarėją, protingiausią beždžionę Chanumaną.
Dar 3 dešimtm. Aleksandras Barčenko (1881-1938) iškėlė prielaidą, kad prieš 7 tūkst.
metų (o gal ir anksčiau) indo-arijų vadas Rama vadovavo indoeuropiečių protėvių persikėlimui
iš šiaurės į pietus (apie tai rašė ir indų mokslininkas Bal Gangadharas Tilakas (1856-1920)
savo garsioje knygoje "Vediškoji tėvynė Arktikoje"). Šią prielaidą sutvirtina indologės
N.P.Gusevos ir etnografo S.V.Žarnikovo atlikti Rusijos šiaurės vietovardžių tyrinėjimai.
Nemažai jų turi šaknis "gang" ir "ind".
B. Tilakas minėjo, kad, pagal Vedas, arijų protėvynėje naktis truko 100 parų. Pagal tai
N.Guseva paskaičiavo, ją buvus 82,6 laipsnių šiaurės platumoje. Patikslinta reikšmė yra 77,4
laipsniai, t.y. eina pietiniu Špicbergeno pakraščiu ir Taimyro šiaure. Tačiau Arkties sritis gana
jauna ir nuo Hiperborėjos laikų galėjo gerokai pasikeisti. Dalis sausumos galėjo nusileisti, ir
Hiperborėjos pėdsakų reiktų paieškoti ir po vandeniu. Labiausiai tam tiktų per patį polių
pereinantis Lomonosovo kalnagūbris, nusitęsiantis iki Čiukotkos ir Aliaskos.
|
Kita bendra indoeuropiečių (ir ne tik) kalboms šaknis yra "ram" (pvz., lietuvių kalbos
žodžiuos "ramus", "ramstis" ir "ramunė"). Tiek Europoje, tiek Azijoje gauso šią šaknį turinčių
vietovardžių: Rambujė miestas Prancūzijoje, Ramsgitas Anglijoje, Ramsdorfas Vokietijoje,
Ramygala Lietuvoje, Ramadi Irake, Ramla Maroke ir Izraelyje, Ramallah Palestinoje, Ramo
Kenijoje, Ram sala prie Škotijos. Atsižvelgiat į balsių kaitą, prie jų galime priskirti ir Romą. O ir
čigonai save vadina romais (rusų aplinkoje romale).
"Ram" šaknis sutinkama ir Biblijoje, ypač kalvų ir kalnų pavadinimuose ("rama" senovės
hebrajų kalba reiškia "aukštuma"). Bet yra ir miestų: Rama, Ramafemas, Ramafaimas-
Cefimas, Ramat-Lehi, Ramat-Micfa. Verta prisiminti ir senovės egiptiečių faraono vardą
Ramzes. Arabų kalboje ši šaknis ne tik daugybėje toponimų, bet ir ramadano mėnesio
pavadinime ir arabiškame Šaulio žvaigždyno pavadinime Rami.
Praeityje rusų kalbos žodis "rama" turėjo daug reikšmių: ežia, riba, kraštas, sklypo
pažymėjimas, prie miško besišliejantis lauko kraštas. Iš čia ir "remenj" (arba "ramenje"), -
miškas prie lauko arba tanki gūdi giria. "Ramenka" miško iškyšulys, o "ramenyj" miškinis.
Dar dvi įdomios reikšmės "ramo" (ramena) petys nuo kaklo iki alkūnės ir "ramen"
vienas iš ramunės pavadinimų. Senovėje prasmių ratas dar didesnis "ramiano" (ramieno
stipriai, ryžtingai, garsiai, veržliai); "ramianstvo" stiprybė, tvirtovė ir t.t.
|
Sasanidų laikmečio sidabrinis indas,
kuriame, spėjama, pavaizduota Mėnulio dievybė.
Tačiau tokia Mėnulio padėtis gali būti tik už poliarinio rato.
|
Priėmus migracijos iš šiaurės į pietus hipotezę, nestebintų "ram" toponimų sąsaja su
mišku Tverės srityje teka Ram upelis, Briansko - Ramasucha gyvenvietė, Smolensko
Ramonai, Novgorodo Ramuševo, Voronežo Romon. Ir taip be galo. Net Maskvoje yra
Ramenki rajonas.
Pačiame Kolos pusiasalio centre yra Ramatuaivenč aukštuma tundra; ten pat ežeras
Ramjavr ir Ramos kalnas (netgi du vienas prieš kitą). Vienas jų traukia dėmesį savo
taisyklinga piramidės forma. Jis nėra aukštas, tik 597 m, tačiau matomas iš tolo. Jos viršūnėje
stovi milžiniški stačiakampiai akmens blokai.
Tokius akmenis labai garbino senovėje. Prancūzų astronomas Žanas Silvenas Baji
(Jean Sylvain Bailly, 1736-1793) išsakė mintį, kad tokie akmenys ir yra garsieji Heraklio (kurį laikė Saulės
dievybe) stulpai ir jie yra, būtent, tolimoje šiaurėje, iš kur ir išplito visų tautų protėviai. Jis
tvirtino, kad Atlantidos reikia ieškoti už poliarinio rato, Šiaurės vandenyne ir ji artimai susijusi
su senoviniu Hiperborėjos pavadinimu. Su nuoroda į Ferekidą (vieną iš 7 mitinių Eliadės
išminčių), jis tvirtino, kad Hiperborėjos gyventojai kilo iš titanų. Tad ir graikų priešistorė turėjo
vykti Hiperborėjoje. "Atlantai, kilę Arkties vandenyno saloje, neabejotinai yra hiperboriečiai
kažkokios salos gyventojai..." Tad ir Heraklio stulpai gali būti visiems žinomi mengiriai
(stovintys akmenys) arba piramidės iš akmenų (rusai jas vadina gurijomis, "aklais" švyturiais).
Ir ant vieno akmenų aiškiai matomi keli ženklai. Įdomus jų "parašymo" būdas jie tarsi
išėsdinti akmenyje pakeičiant jų spalvinę gamą. Juos, remdamiesi "vliesovica" (paslaptingos
ant medžio lentelių parašytos knygos rašmenys), pabandė iššifruoti Omsko filologas Nikolajus
Slatina ir kompiuterių grafikos specialistas Kirilas Makarovas. Jie tuos ženklus identifikavo
kaip KRL. Tad galimi variantai: Karela, Karjala, Karalius, Kirilas.
Tačiau kiti įžvelgia germanų-skandinavų, anglosaksų ar net Eurazijos (naudotas 1 tūkst.,
daugiausia Altajaus tautų šiuo atveju užrašą galima skaityti AK OG, "Baltoji motina"
senovės tiurkų kalba įžvelgiant Didžiosios Deivės kultą) runas.
M.L.Seriakovas siūlo ženklus skaidyti į dvi eilutes ir naudoti brahmi rašmenis, su kuriais
indų legendos siejo slaptų žinių saugotojus. Gauname LABARA BHARAGA, kas primena
sanskrito pirmtaką, borėjos prokalbę, paplitusią prieš 10-15 tūkst. metų. Antrasis žodis,
bharaga, reikštų "kietą žemę, įtvirtintą vietą". Borėjos kalboje šaknis "lab" reiškia 'siekti,
ieškoti, griebti", kaip ir sanskrito analogas "labh". Tad visas užrašas reikštų "ieškoma žemė".
Net ir KRL borėjų kalba turėtų prasmę "kar" "kalnas, uola", o "-la" dalelytė, nurodanti
priklausomybę vietai. Tad KRL (karla) reikštų "prie uolos (kalno)".
Karalystė "po Saulyte"
Rusų pasakose apie karalystę "po Saule", už trijų devynerių žemių irgi liudija apie senovės
laikų prisiminimus. Štai P.N.Rybnikovo rinkinio vienoje pasakoje pasakojama, kaip herojus
skraidančiu mediniu ereliu nuskrido į Saulės karalystę:
Atskrido į karalystę po saulyte,
Nulipa nuo erelio skraidančio
Ir pradeda po karalystę vaikštinėti,
Po Saulėtąją vaikštinėti.
Šitoje karalystėje, Saulėtojoje,
Aukštos pilys aukso kupolai,
Aplink tas pilis kiemas baltas,
O ten vartai, kurių dvylika,
O ten sargai griežtieji
Reikia atkreipti dėmesį į hiperborėjų sugebėjimą skraidyti, ką paminėjo ir Lukianas. Pvz., ant
Onegos ežero pakrančių uolų išliko įvairių skraidyklių piešiniai. O archeologus tebestebina
eskimų kapinynuose randami vadinamieji "sparnuoti" radiniai. Tokie simboliai išplitę praktiškai
visose senosiose kultūrose: egiptiečių, babiloniečių, asirų, hetitų, persų, actekų, majų iki pat
Polinezijos [ta tema skaitykite Senovės Indijos oreivystė].
Pagal Aiskilą "žemės pakraštyje" "negyvenamoje laukinių skitų dykynėje" Dzeuso įsakymu
prie uolos buvo prikaltas Prometėjas. Jį išlaisvino Heraklis už tai gavęs pravardę
Hiperborietis. Būtent čia kautis su Gorgone Medūza vyko Persėjas (irgi pramintas
Hiperboriečiu) ir čia jis gavo stebuklingus skraidančius sandalus.
Vienas iš Saulės indoeuropietiškų pavadinimų yra "kolo" (ta pati šaknis rusų kalbos žodžiuose
"kolco" (žiedas), "koleso" (ratas), "kolokol" (varpas) ir kt. Senovėje buvo Kolo-Koliada dievybė,
kurios garbei vykdavo kalėdavimas (žiemos solsticijos metu; lietuviškas šventės pavadinimas
Kalėdos, taip pat skaitykite Kai dar elniai iš dangaus krisdavo) ir būdavo giedamos archaiškos dainos, koliadkės:
Stovi ten trys pilis auksokupolės;
Pirmoje jaunas šviečia mėnulis,
Antrojoje - raudona saulutė,
Trečiajame tankios žvaigždutės.
Jaunas šviečia mėnulis mūsų šeimininkas.
Raudona saulutė tai šeimininkė,
Tankios žvaigždutės maži vaikučiai.
Nuo senovinio Saulės dievo Kolo-Koliados ir kilo Kolos upės, o taipogi ir viso Kolos pusiasalio
pavadinimai. Apie šio krašto kultūros senumą paliudija akmeniniai Solovkų labirintai (prie pat
garsiojo vienuolyno). Panašių labirintų Kolos pusiasalyje rasta apie 10 (iki 5 m skersmens),
daugiausia ant jūros kranto.
|
|
Daug spėliota apie jų paskirtį: kapinynai, aukojimo altoriai, žuvų (kurios į juos įplaukia
potvynio metu) gaudyklės ar net ryšio su nežemiškomis civilizacijomis antenos. D.O.Sviatskis
mano, kad tai Saulės klajonių poliarinės nakties metu simbolis, magijos ratelių schemos. Jie
charakteringi dar ir tuo, kad šalia yra piramidės iš akmenų.
Arkties kalnagūbriai
Tarp Novosibirsko salų ir Elsmiro salos Kanadoje 1800 km per visą Arkties vandenyną
tęsiasi povandeninis Lomonosovo kalnagūbris. Virš vandenyno dugno jis iškyla 3-4 km.
Mažiausią gylį (936 m) virš jo 1954 m. nustatė rusų ekspedicija. Kai kurios kalnagūbrio
viršūnės yra plokščios terasos, kurias galima laikyti abrazioninio jūros bangų poveikio
rezultatu. Kalnagūbryje rasta guralo, gargždo, žvyro, smėlio. J.Gakelio nuomone, didesnės jų
dalies kilmė yra aliuvinė.
Beveik lygiagrečiai jam, prasidėdamas į šiaurę nuo Vrangelio salos link Elsmirio ir Aksel-
Heibergo salų eina Mendelejevo kalnagūbris. Jį 1954 m. atrado rusų dreifuojanti stotis
"Šiaurės polius-4". Vidutiniškai virš dugno jis iškyla apie 900 m. Mažiausias gylis iki jo 1246
m. Vidurinė kalnagūbrio dalis yra 100 km pločio plynaukštė maždaug 2300 m gylyje ir virš
dugno iškilusi apie 2 km. Kai kurios kalnagūbrio viršūnės pasirodė esą plokščios (hajotai), -
tarsi paveiktos jūros bangų (tai nustatė 1961 m. amerikiečių tyrimai iš povandeninio laivo).
Apie galimybę, kad šiedu kalnagūbriai buvo iškilę virš vandens paviršiaus, liudija ir faunos
tyrimai. Dar 4 dešimtm. G.O.Gorbunavas pastebėjo skirtumą tarp vakarinės ir rytinės Arkties
dalių, ką vėliau patvirtino E.F.Gurjanova. J.N.Nesis rašo, kad Karsko jūros šoniplaukos išplitę
tik iki Rytų Sibiro jūros šiaurės vakarų dalies, o Čiukotkos-Amerikos šoniplaukos tik iki jos
šiaurės rytų dalies. Neabejotinai kliūtis joms plisti buvo iškilęs Lomonosovo kalnagūbris.
J.Gakelis pastebi jūros vėplių išsiskyrimą į du būrius. Manoma, kad Lomonosovo kalnagūbris
nusileido visai neseniai.
Tad Amerika galėjo būti apgyvendinta ne tik per Beringo sąsiaurį, bet ir per Arktidos
žemyną (sudarytą iš tų kalnagūbrių). Paslaptinga Sanikovo žemė galėjo būti jau panyrančių
kalnagūbrių viršūnės-salos. D.Panovas pastebi, kad seniausios Amerikos kultūros (pvz.,
"Independence") yra ir šiauriausios ir yra netoli šių kalnagūbrių. O ir šiaip, eskimų plitimas ėjo
iš šiaurės link pietų.
Skaitykite Hiperborėja Rusijoje
Hiperborėjos ženklai
Eskimų kilmė
A. Duginas. Hiperborėjos teorija
Herodotas. Istorija, 4 knyga
Prokopijus. Nuslėptoji istorija
Nežemiški senosios Indijos personažai
Tyro vergų sukilimas pagal Justiną
Hiperboriečiai senovės liudijimuose
Aleksandras Didysis ir amazonių karalienė
Filonas Aleksandrietis apie esenus;
Iki Konfucijaus: kinų priešistorė
Šinto ir japonų tikėjimai
Ar seniai kalbama lietuviškai?
Omaras Chajamas. Rubajatai
Senoji Indijos istorija
N. Žirovas. Zimbabvės mįslė
Pranašas Mahometas
