Šiaurės Atlantida

Pažvelkime viens kitam į veidą.
Mes hiperborėjai – mes pakankamai gerai žinome, kaip toli gyvename.
"Nei žeme, nei vandeniu nėra kelio pas hiperborėjai". Pindaras jau žinojo tai apie mus. Už šiaurės, už ledų, už mirties, - mūsų gyvenimas, mūsų laimė. Mes atradome laimę, žinome kelią, radome išėjimą iš tūkstantmečio labirinto. Kas dar tai atrado? Gal šiuolaikinis žmogus? "Aš netekau, aš esu viskas, kas prarasta", - jis atsidūsta.

Nyčė. Antikristas

Skaitykite Hiperborėja Rusijoje     
Hiperborėjos ženklai     

"Ramajanoje" galima rasti užuominų apie šiaurėje buvusią tėvynę, kurios simboliu buvo kelis kartus paminėtas Visatos centru vadintas auksinis Meru kalnas, esantis Šiaurės ašigalyje. Šalia jo gyveno galingi dievai ir kitos nepaprastos būtybės. Tarp jų ir beždžionžmogiai, savo galia ir protu nenusileidę dangaus gyventojams ir padėję Ramai mūšyje. Jų vadu buvo Sugriva, davęs Ramai patarėją, protingiausią beždžionę Chanumaną.

Dar 3 dešimtm. Aleksandras Barčenko (1881-1938) iškėlė prielaidą, kad prieš 7 tūkst. metų (o gal ir anksčiau) indo-arijų vadas Rama vadovavo indoeuropiečių protėvių persikėlimui iš šiaurės į pietus (apie tai rašė ir indų mokslininkas Bal Gangadharas Tilakas (1856-1920) savo garsioje knygoje "Vediškoji tėvynė Arktikoje"). Šią prielaidą sutvirtina indologės N.P.Gusevos ir etnografo S.V.Žarnikovo atlikti Rusijos šiaurės vietovardžių tyrinėjimai. Nemažai jų turi šaknis "gang" ir "ind".

B. Tilakas minėjo, kad, pagal Vedas, arijų protėvynėje naktis truko 100 parų. Pagal tai N.Guseva paskaičiavo, ją buvus 82,6 laipsnių šiaurės platumoje. Patikslinta reikšmė yra 77,4 laipsniai, t.y. eina pietiniu Špicbergeno pakraščiu ir Taimyro šiaure. Tačiau Arkties sritis gana jauna ir nuo Hiperborėjos laikų galėjo gerokai pasikeisti. Dalis sausumos galėjo nusileisti, ir Hiperborėjos pėdsakų reiktų paieškoti ir po vandeniu. Labiausiai tam tiktų per patį polių pereinantis Lomonosovo kalnagūbris, nusitęsiantis iki Čiukotkos ir Aliaskos.

Kita bendra indoeuropiečių (ir ne tik) kalboms šaknis yra "ram" (pvz., lietuvių kalbos žodžiuos "ramus", "ramstis" ir "ramunė"). Tiek Europoje, tiek Azijoje gauso šią šaknį turinčių vietovardžių: Rambujė miestas Prancūzijoje, Ramsgitas Anglijoje, Ramsdorfas Vokietijoje, Ramygala Lietuvoje, Ramadi Irake, Ramla Maroke ir Izraelyje, Ramallah Palestinoje, Ramo Kenijoje, Ram sala prie Škotijos. Atsižvelgiat į balsių kaitą, prie jų galime priskirti ir Romą. O ir čigonai save vadina romais (rusų aplinkoje romale).

"Ram" šaknis sutinkama ir Biblijoje, ypač kalvų ir kalnų pavadinimuose ("rama" senovės hebrajų kalba reiškia "aukštuma"). Bet yra ir miestų: Rama, Ramafemas, Ramafaimas- Cefimas, Ramat-Lehi, Ramat-Micfa. Verta prisiminti ir senovės egiptiečių faraono vardą – Ramzes. Arabų kalboje ši šaknis ne tik daugybėje toponimų, bet ir ramadano mėnesio pavadinime ir arabiškame Šaulio žvaigždyno pavadinime – Rami.

Praeityje rusų kalbos žodis "rama" turėjo daug reikšmių: ežia, riba, kraštas, sklypo pažymėjimas, prie miško besišliejantis lauko kraštas. Iš čia ir "remenj" (arba "ramenje"), - miškas prie lauko arba tanki gūdi giria. "Ramenka" – miško iškyšulys, o "ramenyj" – miškinis. Dar dvi įdomios reikšmės – "ramo" (ramena) – petys – nuo kaklo iki alkūnės ir "ramen" – vienas iš ramunės pavadinimų. Senovėje prasmių ratas dar didesnis – "ramiano" (ramieno – stipriai, ryžtingai, garsiai, veržliai); "ramianstvo" – stiprybė, tvirtovė ir t.t.

indas
Sasanidų laikmečio sidabrinis indas,
kuriame, spėjama, pavaizduota Mėnulio dievybė. Tačiau tokia Mėnulio padėtis gali būti tik už poliarinio rato.

Priėmus migracijos iš šiaurės į pietus hipotezę, nestebintų "ram" toponimų sąsaja su mišku – Tverės srityje teka Ram upelis, Briansko - Ramasucha gyvenvietė, Smolensko – Ramonai, Novgorodo – Ramuševo, Voronežo – Romon. Ir taip be galo. Net Maskvoje yra Ramenki rajonas.

Pačiame Kolos pusiasalio centre yra Ramatuaivenč aukštuma – tundra; ten pat ežeras Ramjavr ir Ramos kalnas (netgi du – vienas prieš kitą). Vienas jų traukia dėmesį savo taisyklinga piramidės forma. Jis nėra aukštas, tik 597 m, tačiau matomas iš tolo. Jos viršūnėje stovi milžiniški stačiakampiai akmens blokai.

Tokius akmenis labai garbino senovėje. Prancūzų astronomas Žanas Silvenas Balji (Jean Sylvain Bailly, 1736-1793) išsakė mintį, kad tokie akmenys ir yra garsieji Heraklio (kurį laikė Saulės dievybe) stulpai – ir jie yra, būtent, tolimoje šiaurėje, iš kur ir išplito visų tautų protėviai. Jis tvirtino, kad Atlantidos reikia ieškoti už poliarinio rato, Šiaurės vandenyne ir ji artimai susijusi su senoviniu Hiperborėjos pavadinimu. Su nuoroda į Ferekidą (vieną iš 7 mitinių Eliadės išminčių), jis tvirtino, kad Hiperborėjos gyventojai kilo iš titanų. Tad ir graikų priešistorė turėjo vykti Hiperborėjoje. "Atlantai, kilę Arkties vandenyno saloje, neabejotinai yra hiperboriečiai – kažkokios salos gyventojai..." Tad ir Heraklio stulpai gali būti visiems žinomi mengiriai (stovintys akmenys) arba piramidės iš akmenų (rusai jas vadina gurijomis, "aklais" švyturiais).

Ir ant vieno akmenų aiškiai matomi keli ženklai. Įdomus jų "parašymo" būdas – jie tarsi išėsdinti akmenyje pakeičiant jų spalvinę gamą. Juos, remdamiesi "vliesovica" (paslaptingos ant medžio lentelių parašytos knygos rašmenys), pabandė iššifruoti Omsko filologas Nikolajus Slatina ir kompiuterių grafikos specialistas Kirilas Makarovas. Jie tuos ženklus identifikavo kaip KRL. Tad galimi variantai: Karela, Karjala, Karalius, Kirilas.

Tačiau kiti įžvelgia germanų-skandinavų, anglosaksų ar net Eurazijos (naudotas 1 tūkst., daugiausia Altajaus tautų – šiuo atveju užrašą galima skaityti AK OG, "Baltoji motina" senovės tiurkų kalba įžvelgiant Didžiosios Deivės kultą) runas.

M.L.Seriakovas siūlo ženklus skaidyti į dvi eilutes ir naudoti brahmi rašmenis, su kuriais indų legendos siejo slaptų žinių saugotojus. Gauname LABARA BHARAGA, kas primena sanskrito pirmtaką, borėjos prokalbę, paplitusią prieš 10-15 tūkst. metų. Antrasis žodis, bharaga, reikštų "kietą žemę, įtvirtintą vietą". Borėjos kalboje šaknis "lab" reiškia 'siekti, ieškoti, griebti", kaip ir sanskrito analogas "labh". Tad visas užrašas reikštų "ieškoma žemė". Net ir KRL borėjų kalba turėtų prasmę "kar" – "kalnas, uola", o "-la" – dalelytė, nurodanti priklausomybę vietai. Tad KRL (karla) reikštų "prie uolos (kalno)".
Sign at Rama. KRL Sign at Rama. KRL

Karalystė "po Saulyte"

Rusų pasakose apie karalystę "po Saule", už trijų devynerių žemių irgi liudija apie senovės laikų prisiminimus. Štai P.N.Rybnikovo rinkinio vienoje pasakoje pasakojama, kaip herojus skraidančiu mediniu ereliu nuskrido į Saulės karalystę:

Atskrido į karalystę po saulyte,
Nulipa nuo erelio skraidančio
Ir pradeda po karalystę vaikštinėti,
Po Saulėtąją vaikštinėti.
Šitoje karalystėje, Saulėtojoje,
Aukštos pilys – aukso kupolai,
Aplink tas pilis kiemas baltas,
O ten vartai, kurių dvylika,
O ten sargai griežtieji…

Reikia atkreipti dėmesį į hiperborėjų sugebėjimą skraidyti, ką paminėjo ir Lukianas. Pvz., ant Onegos ežero pakrančių uolų išliko įvairių skraidyklių piešiniai. O archeologus tebestebina eskimų kapinynuose randami vadinamieji "sparnuoti" radiniai. Tokie simboliai išplitę praktiškai visose senosiose kultūrose: egiptiečių, babiloniečių, asirų, hetitų, persų, actekų, majų – iki pat Polinezijos [ta tema skaitykite Senovės Indijos oreivystė].
Winged object

Pagal Aiskilą "žemės pakraštyje" "negyvenamoje laukinių skitų dykynėje" Dzeuso įsakymu prie uolos buvo prikaltas Prometėjas. Jį išlaisvino Heraklis už tai gavęs pravardę Hiperborietis. Būtent čia kautis su Gorgone Medūza vyko Persėjas (irgi pramintas Hiperboriečiu) ir čia jis gavo stebuklingus skraidančius sandalus.

Vienas iš Saulės indoeuropietiškų pavadinimų yra "kolo" (ta pati šaknis rusų kalbos žodžiuose "kolco" (žiedas), "koleso" (ratas), "kolokol" (varpas) ir kt. Senovėje buvo Kolo-Koliada dievybė, kurios garbei vykdavo kalėdavimas (žiemos solsticijos metu; lietuviškas šventės pavadinimas – Kalėdos, taip pat skaitykite Kai dar elniai iš dangaus krisdavo) ir būdavo giedamos archaiškos dainos, koliadkės:

Stovi ten trys pilis auksokupolės;
Pirmoje jaunas šviečia mėnulis,
Antrojoje - raudona saulutė,
Trečiajame – tankios žvaigždutės.
Jaunas šviečia mėnulis – mūsų šeimininkas.
Raudona saulutė – tai šeimininkė,
Tankios žvaigždutės – maži vaikučiai.

Nuo senovinio Saulės dievo Kolo-Koliados ir kilo Kolos upės, o taipogi ir viso Kolos pusiasalio pavadinimai. Apie šio krašto kultūros senumą paliudija akmeniniai Solovkų labirintai (prie pat garsiojo vienuolyno). Panašių labirintų Kolos pusiasalyje rasta apie 10 (iki 5 m skersmens), daugiausia ant jūros kranto.

labirint, Solovki

Daug spėliota apie jų paskirtį: kapinynai, aukojimo altoriai, žuvų (kurios į juos įplaukia potvynio metu) gaudyklės ar net ryšio su nežemiškomis civilizacijomis antenos. D.O.Sviatskis mano, kad tai Saulės klajonių poliarinės nakties metu simbolis, magijos ratelių schemos. Jie charakteringi dar ir tuo, kad šalia yra piramidės iš akmenų.


Arkties kalnagūbriai

Tarp Novosibirsko salų ir Elsmiro salos Kanadoje 1800 km per visą Arkties vandenyną tęsiasi povandeninis Lomonosovo kalnagūbris. Virš vandenyno dugno jis iškyla 3-4 km. Mažiausią gylį (936 m) virš jo 1954 m. nustatė rusų ekspedicija. Kai kurios kalnagūbrio viršūnės yra plokščios terasos, kurias galima laikyti abrazioninio jūros bangų poveikio rezultatu. Kalnagūbryje rasta guralo, gargždo, žvyro, smėlio. J.Gakelio nuomone, didesnės jų dalies kilmė yra aliuvinė.

Beveik lygiagrečiai jam, prasidėdamas į šiaurę nuo Vrangelio salos link Elsmirio ir Aksel- Heibergo salų eina Mendelejevo kalnagūbris. Jį 1954 m. atrado rusų dreifuojanti stotis "Šiaurės polius-4". Vidutiniškai virš dugno jis iškyla apie 900 m. Mažiausias gylis iki jo – 1246 m. Vidurinė kalnagūbrio dalis yra 100 km pločio plynaukštė maždaug 2300 m gylyje ir virš dugno iškilusi apie 2 km. Kai kurios kalnagūbrio viršūnės pasirodė esą plokščios (hajotai), - tarsi paveiktos jūros bangų (tai nustatė 1961 m. amerikiečių tyrimai iš povandeninio laivo).

Apie galimybę, kad šiedu kalnagūbriai buvo iškilę virš vandens paviršiaus, liudija ir faunos tyrimai. Dar 4 dešimtm. G.O.Gorbunavas pastebėjo skirtumą tarp vakarinės ir rytinės Arkties dalių, ką vėliau patvirtino E.F.Gurjanova. J.N.Nesis rašo, kad Karsko jūros šoniplaukos išplitę tik iki Rytų Sibiro jūros šiaurės vakarų dalies, o Čiukotkos-Amerikos šoniplaukos – tik iki jos šiaurės rytų dalies. Neabejotinai kliūtis joms plisti buvo iškilęs Lomonosovo kalnagūbris. J.Gakelis pastebi jūros vėplių išsiskyrimą į du būrius. Manoma, kad Lomonosovo kalnagūbris nusileido visai neseniai.

Tad Amerika galėjo būti apgyvendinta ne tik per Beringo sąsiaurį, bet ir per Arktidos žemyną (sudarytą iš tų kalnagūbrių). Paslaptinga Sanikovo žemė galėjo būti jau panyrančių kalnagūbrių viršūnės-salos. D.Panovas pastebi, kad seniausios Amerikos kultūros (pvz., "Independence") yra ir šiauriausios ir yra netoli šių kalnagūbrių. O ir šiaip, eskimų plitimas ėjo iš šiaurės link pietų.

Skaitykite Hiperborėja Rusijoje     
Hiperborėjos ženklai     


Priedas

Jean Sylvain Bailly

Žanas Silvenas Bajis (1736-1793) – prancūzų astronomas ir Prancūzijos revoliucijos dalyvis, pirmasis Steigiamojo susirinkimo pirmininkas ir Paryžiaus meras, konstitucionistas.

Gimė 1736 m. rugsėjo 15 d. Paryžiuje. Tėvas norėjo, kad jis užsiimtų menu, tačiau Žaną patraukė literatūra, o vėliau N. de Lacaille įtakoje pasišvenčia astronomijai. 1759 m. pasirodžius Halio kometai, paskaičiuoja jos orbitą. 1763 m. užima N. de Lacaille vietą Mokslų akademijoje. „Astronomijos istorija“ (1775- 87) patraukia dėmesį, tik sustiprėjusį kilus ginčui su Volteru. Tai paskatino jį parašyti „Apie mokslų atsiradimą“ (1777) ir „Laiškus apie Platono Atlantidą“ (1779). Buvo išrinktas ir Pavadinimų akademijos bei Prancūzijos akademijos nariu. 1778 m. tapo Švedijos MA užsienio nariu.

Revoliucija įtraukė jį politikos sūkurį. Būtent jis, kaip Susirinkimo pirmininkas, grasinimų ir pašaipų akivaizdoje, jis pravedė 1791 m. rugsėjo 27 d. dekretą apie lygias teises žydams. Po Bastilijos paėmimo paskirtas Paryžiaus meru. Buvo konstitucinės monarchijos šalininku.

Dalyvavimas 1791 m. liepos 17 d. sušaudant antimonarchistinę demonstraciją Marso lauke padarė labai nepopuliariu tarp paryžiečių ir netrukus turėjo užleisti postą Petionui. Pasitraukė iš politinės veiklos ir užsiėmė memuarų (paskelbtų 1821-22) rašymu. Valdžią paėmus jakobinams buvo suimtas ir 1793 m. lapkričio 12 d. giljotinuotas.

Jo garbei krateris Mėnulyje yra pavadintas Bailly vardu.

Taip pat apie Ž. Balji skaitykite >>>>>

Eskimų kilmė
Sliedovikų magija
Indo-iranėnai ir kalba
Dievų žemiškasis veidrodis
Meru kalnas ir B. Tilakas
A. Duginas. Hiperborėjos teorija
Herodotas. Istorija, 4 knyga
Prokopijus. Nuslėptoji istorija
Trumpa istorijos mokslo istorija
Nežemiški senosios Indijos personažai
Tyro vergų sukilimas pagal Justiną
Hiperboriečiai senovės liudijimuose
Baltieji vandenys: legendos ištakos
Aleksandras Didysis ir amazonių karalienė
Filonas Aleksandrietis apie esenus
Julijus Afrikanas. Istoriografija
Iki Konfucijaus: kinų priešistorė
Žvejo ir auksinės žuvelės mįslė
Gilgamešo-Muromeco sugretinimai
A. Barčenko: Emerikas Koloje
Šinto ir japonų tikėjimai
Ar seniai kalbama lietuviškai?
Omaras Chajamas. Rubajatai
Istorikas Al-Masudi
Senoji Indijos istorija
Ugnies kultas Rusijoje
Kur gieda angelai...
Mohendžo-daro
Pranašas Mahometas
Vartiklis