Paslaptingos vietos

Baikalas ir jo apylinkės

Papildomai skaitykite: Baikalas ir piešiniai ant uolų  

Kadaise Sibiro žemėje gyvenęs žilabarzdis galiūnas Baikalas. Kai įniršęs krustelėdavo pečius, drebėdavusios uolos, ritęsi bangos. Turėjęs jis dukterį, gražuolę Angarą, kurią laikė užrakinęs krištolo rūmuose. Bet ši, išgirdusi apie Sajanų karžygį Jenisiejų, nakčia slapčiomis išsiveržusi pro akmenis ir nubėgusi žemyn.

Pabudęs ir viską supratęs Baikalas čiupęs uolą ir sviedęs ją į dukterį. Bet Angara jau buvusi toli. O tasai luitas, Šamano akmuo, ir šiandien teberiogso upėje, - ten, kur prasideda Ankara...
Tik vėliau Angarą sutramdė – tik ne tėvas, o Bratsko hidroelektrinė (apie tai žr. >>>>>).

Buriatai šį ežerą vadina „Dala Nor“ (šventoji jūra), totoriai - „Bai Kul“ (turtingasis ežeras). Čia auga ir gyvena apie 1200 augalų ir gyvūnų, niekur kitur nesutinkamų. Čia gyvena ir ruoniai, vadinami nerpomis, kurių apie 30 tūkst. O iš trijų tokių gyvūnų galima pasiūti kailinius, kokiais Insbruko olimpiadoje vilkėjo Belgijos karalienė...

Susipažinti su Baikalu geriausia nuo Baikalo muziejaus Irkutske, priklausančiam Rusijos MA Sibiro skyriaus Irkutsko mokslinio centrui nuo 1993 m. Pasaulyje tėra trys ežerams skirti muziejai. Nikita Romanovas surinko unikalią medžiagą – jos pagrindu parengtas "Irkutsko metraštis 1854-1924".

Gamtos skyrius įsikūręs dailiame dviaukščiame pastate, architektūros paminkle K. Markso gatvėje. Namas pastatytas 1903 m. eklektišku stiliumi – su gotikiniais bokšteliais, Museum of Nature mauritaniško stiliaus ir senovės Rusios statinių elementais. Iki revoliucijos priklausė švietėjui ir leidėjui Makušinui. Namo bendrasavininkiu buvo jo pusbrolis Posochinas. Dalis namo buvo naudojama spaustuvei ir rišyklai, kita dalis – knygynui. Dabar dalį namo užima Irkutsko srities topografija Nr. 1.

Gamtos skyrius veikia nuo 3 dešimtm. Per du aukštus išdėstyti muziejaus fondai ir taksiderminės dirbtuvės. Pirmieji eksponatai datuojami 1879 m., kai imta komplektuoti paleontologinė kolekcija, kurios įkūrėjas buvo Čerskis. Joje per 1500 eksponatų, tarp kurių yra ir unikalių: kailinio raganosio kaukolė ir ragas, mamuto kaukolė, iltys ir kaulai, milžiniško elnio ragai, pirmykščio bizono kaukolė ir kaulai. 1879 m. gauti jūrų karvės (Hydrodamalis gigas) du nepilni skeletai, išnaikintos daugiau kaip prieš šimtmetį. Ją pirmąkart atrado Vituso Beringo ekspedicija ir aprašė Georgas Steleris.

Geologijos kolekcijoje per 2500 eksponatų, pristatyta visos stambiausios naudingųjų iškasenų radimvietės. Įdomiausia Obručevo kolekcija, surinkta po 1890-ųjų, o taip pat gausi muskovito ir dirbinių iš jo kolekcija, rudosios ir juodosios anglies, naftos pavyzdžiai.

Zoologinė kolekcija pradėta formuoti 19 a. pabaigoje. Vertingiausios kolekcijos – paukščių ir gyvūnų iškamšos iš pietų Kinijos, perduotų 19 a. pabaigoje žinomo tyrinėtojo Potanino, 1876-93 m. rengusio ekspedicijas į centrinę Mongoliją, rytų Tibetą ir Kiniją, preparatoriaus Berezovskio. Jis per 3 m. surinko 1400 paukščių, tarp kurių nemažai retų ir egzotiškų: Himalajų manalo (Lophoporus impejanus), Tibeto ularo (Tetraogallus tibetanus), auksinio fazano (Thaumalia picta), keršojo tulžio(Ceryle lugubris).

Prie Baikalo sutiktas žvejys būtinai papasakos, kaip kartą užmetęs tinklą ir ištraykęs žuvelę: ne paprastą, o auksinę. Tik jis neprašęs, kad ji išpildytų tris norus, o pasidėjęs valtyje, ant suoliuko. Buvę karšta, kepino saulė. Žuvis bematant ir ištirpusi, tarsi vaškas. Likęs tik smulkus skeletas ir riebalų dėmelės...

Tai ne pasaka – ši žuvelė (skaidrioji plernė) čia vadinama „golomianka“ ; ji visa permatoma, beveik be kaulų (daugiau >>>>>). Dauginasi ne ikrais, o yra gyvavedė. Ir gyvena tik Baikale (kaip ir gelmių karalius omulis, tirpte tirpstantį burnoje). Ir tai ne vienintelė šio krašto keistenybė – čia galima pamatyti net vaikščiojančių medžių: stiprūs vėjai apnuogina spygliuočių medžių šaknis, kurios šliaužia, driekiasi palei žemę, kol suranda tvirtesnę dirvą... Ir stovi kedrai ant keistai susipynusių šaknų rezginio, - žvelgdami į žydrą Baikalo vandenį.
O kartais pradeda dainuoti smėlis. Giedrą dieną, kai idealiai švarios, išdžiūvusios smulkaus smėlio smiltelės įsielektrina ir, vėjo pustomos, ima skambėti ir pakrantėje pasklinda tarsi švelnūs fleitos garsai.

Prie Baikalo ir vėjai ypatingi, baikališki. Jų vardais pavadintos vietovės; jie tapę legendų herojais. Legendinis barguzinas, išsiveržęs iš Barguzinos slėnio, lekia skersai ežero ir galingu alsavimu tarsi dalija jį pusiau. O kultukas, įsibėgėjęs per visą Baikalo ilgį, verčia su juo elgtis pagarbiai. Tačiau labiausiai pavojinga sarma – ji užgriūva netikėtai, bemaž visada sukeldama audrą. Daigiau žr. >>>>>

Šiaurės Baikalo mineraliniai šaltiniai Mineral spring at north of Baikal

Visi jie prisotinti azoto, kartais metano, o sieros vandenilis tėra junginiuose. Kai kurie šaltinių labai karšti, temperatūra aukštesnė nei 38o C. Jie gydomieji: padeda nuo reumato, nervų ir širdies-kraujagyslių sistemų sutrikimų, urologinių ir ginekologinių susirgimų.

Kotelnikovo iškyšulio šaltiniai yra vakariniame krante apie 80 km į pietus nuo Severobaikalsko. Tai vienintelis karštų vandenų išėjimas vakariniame krante. Jie priskiriami prie rūgštinių silpnai mineralizuotų terminių vandenų (0,4 g/l) balneologinei Uvildinsko grupei. Gerti vandens nerekomenduojama dėl didelio fluoro kiekio (20-22 mg/l). Vandens temperatūra siekia 81o C. Gamtiniai šaltiniai nepritaikyti maudynėms. Pastatytame profilaktoriume "Bamtonnelstroj" 20 m atstumu nuo natūralaus šaltinio išgręžtas 44 m gylio gręžinys. Fluoro-hidrokarbonatų-natrio vanduo tinka išoriniam naudojimui sergant odos, kraujotakos, virškinimo, nervų, kaulų-raumenų, endokrininės, šlapimo sistemų ligoms. Apylinkės sunkiai pasiekiamos (autokelių nėra), tačiau jose sutinkamos pėsčiųjų ir raitų turistų grupės. Nuo Kotelnikovo iškyšulio prasideda vienas populiariausių pėsčiųjų maršrutų link aukščiausios Baikalo kalnagūbrio viršūnės, Čerskio kalno (2588 m). Profilaktoriumą galima pasiekti tik vandens keliu vasarą nuo Nižneangarsko, Severobaikalsko, Baikalsko kaimo. Žiemą iki Kotelnikovo iškyšulio iš Baikalsko veikia automobilių kelias (ledu – 35 km).

Rytinėje pakrantėje išpopuliarėjo Chakusy šaltinis. Chakusy įlanka plati, apie 6 km, šiaurėje ribojama Chakusy iškyšulio, prie kurio randasi nedidelė Akmens salelė. Chakusy pavadinimo kilmė evenkų kalboje: pagal vieną versijų iš "akuši" (karštas); pagal kitą – iš "chaku" (karštis). Kelias nuo kranto link šaltinio veda per mišką – atstumas apie 1 km ir eiti svaiginant pušų ir kadagių dervos kvapams tikras malonumas. Akį džiugina ir žemaūgių berželių sąžalynai, papartynai ir įvairios reliktinės gėlės. Pagrindinis šaltinis išteka stipria čiurkšle tiesiai iš nedidelio skardžio, sudarydamas karšta upelį.

Mineral spring at north of Baikal Švariame ir sausame šile randasi vasarą veikianti vandens gydykla "Chakusy". Čia įrengta 11 miegamųjų korpusų. Šaltinio vanduo priklauso silpnai mineralizuotai balneologinei 4.2 grupei (karštas, 47o C). Silpnai rūgštiniame hidrokarbonatų-sulfatų-natrio vandenyje yra 5 mg/l fluoro, 60-65 mg/l silicio rūgšties (ph per 8,4), 2-3 mg/l sieros vandenilio. Anot Tomsko kurortologų, vanduo tinka gydant kaulų-sulfatų (artritai, artrozės, osteochondrozė), periferinių kraujagyslių, odos (dermatitų, egzemų, psoriazės), ginekologinių ligų, nutukimo, prostatos, 1-2 stadijų hipertonijos.

Dzelindos šaltinis yra 70 km į rytus nuo Nižneangarsko (arba 92 km nuo Severobaikalsko) Aukštutinės Angaros slėnyje. Mažai mineralizuoto vandens temperatūra siekia 44o C. Didelis silicio rūgšties kiekis, padidinta fluoro koncentracija, aukštas rūgštingumas, rodonas, tačiau mažai sieros vandenilio. Anot kurortologų, vanduo tinka gydant kraujotakos (miokarditas, išeminė širdies liga, 1-2 lygio hipertonija), periferinių kraujagyslių, kaulų-raumenų bei nervų sistemų (pvz., radikulitų), odos, ginekologines ligas, apsinuodijus sunkiųjų metalų druskomis..

Link natūralaus šaltinio nuo kairiojo Severobaikalsko-Naujojo Uojano kelio atsišakojimo, nuo geležinkelio tilto palei upę veda 200 m ilgio takas. Terminiai vandenys teka iš po žemių, čia išrausta duobė. Virš jos pastatytas medinis rentinys ir lentų pašiūrė. Greta įrengta stovyklavietė. Aplink miškas. Šaltinio vanduo įteka į Dzelindos upelį. Netoli šaltinio veisiasi gyvatės, daug žalčių. Birželio mėnesį sutinkama vėžių.

Goudžekito (Saulėtasis) šaltinis yra terminiai vandenys iš gręžinio nr.20, esančio 3 km į vakarus nuo Severobaikalsko palei kelią Severobaikalskas-Davano perėja-Žigalovas- Irkutskas. Vanduo silpnai mineralizuotas su silicio rūgštimi-hidrokarbonatais ir natriu, trupučio rodono. Priskiriamas balneologinei Lipovsko grupei ir tinka sergant kraujotakos, nervų, kaulų- raumenų, endokrininės, šlapimo sistemų ir virškinimo ligomis. Prie šaltinio įrengtas kompleksas su baseinu atvirame ore.

Zaliv Proval Baikalo katastrofa: Įgriuvos įlanka

Iš pirmo žvilgsnio Įgriuvos (Proval) įlanka niekuo neypatinga: žemi, vietomis užpelkėję krantai, už jų smėlio kalvos, o dar toliau neaukšti Jūros kalnagūbrio kyšuliai… Ši vieta garsi savo staigiu atsiradimu – naktį prieš naujus metus (senuoju stiliumi), 1862 m. sausio 12 d. Selengos upės deltos ir gretimos Cagankos stepės lygumos dalis 260 km2 plote staiga nusileido žemyn.

Įlankos susidarymą lydėjo stipriausias iš žinomų žemės drebėjimų, 7,5 balų. Maždaug po šimtmečio, 1959 m. rugpjūčio 29 d., šitoje pačioje vietoje stiprus žemės drebėjimas pasikartojo – šįkart 6,8 balo. Šių įvykių pasekmes puikiai apibūdina geografinių darinių pavadinimai: Įgriuvos įlanka ir į šiaurės rytus nuo jos esantis Nuolaužos (Oblom) iškyšulys. Liudininkai pasakoja, kad tą dieną buvo keletas smūgių, iš šulinių ėmė lietis vanduo. Tačiau stipriausias stuktelėjo paryčiais – pasigirdo keistas triukšmas ir gaudesys. Žmonės išbėgo iš namų – jautėsi, kad smenga žemė. Naminiai gyvuliai bliovė, žmonės meldėsi ir šaukėsi dvasias į pagalbą.

Šiaurinė dalis ir anksčiau buvo įlanka, vadinama Senasis Soras. Per žemės drebėjimą atsirado žemės plyšiai, per kuriuos iš gelmės liejosi vanduo. Žmonės iškart ėmė sėsti į valtis (kurias turėjo visos šeimos, kartais net po dvi). Vanduo sparčiai kilo. Kai prašvito ir tolumoje rytuose pasirodė Oimursko kalnas, žmonės nuplaukė į ten. Pasisekė, kad pradžioje iš plyšių tekėjo šiltas vanduo – tai žmonėms davė papildomo laiko.

Žemė siūbavo taip,kad žmonės ir gyvuliai nesilaikė ant kojų, 20 pūdų svorio statinės su žuvimi ritinėjosi kiemuose iš vienos pusės į kitą. Iš plyšių ir šulinių tarsi fontanai veržėsi vanduo su dumblu. Iš plyšio netoli Inkinos kaimo 1 aršino pločio ir dviejų sieksnių gylio plyšys vanduo veržėsi ypatinga jėga ir užpylė beveik varstą žemės.

Cagankos stepė nusėdo – su 5 ulusais, kuriuose buvo 310 namų ir 357 medinės jurtos. Žuvo per 17 tūkst. galvijų, sunaikinta apie 45 tūkst. pūdų grūdų ir miltų, beveik 100 tūkst. kupetų šieno – neskaitant dirbamos žemės ir pievų. Be pastogės, namų rakandų ir galvijų sausio mėnesį liko beveik 1300 gyventojų (žuvo trys Kudaros gyventojai). Nuo drebėjimo nukentėjo didelė pietinio Sibiro dalis – apie 600 km spinduliu nuo epicentro.

Irkutske apie nelaimę sužinojo po kelių valandų. Gana smulkiai ją garsiajame metraštyje aprašė Nitas S. Romanovas: "1862 m. sausio 12. Gauti pranešimai, kad gruodžio 31 d. žemės drebėjimas didžiausius sugriovimus padarė Baikalo krante Selengos upės deltos šiaurės rytų dalyje Kudaros valsčiuje, gyvenvietėse: Kudara, Šaraševa, Inkina, Krasnikova, Dubanina, Oimurgi ir buriatų ulusuose. ... Olchono saloje jautėsi didelės galios smūgiai ir gausmas. ...".

Šis įvykis primena, kad reikia būti pasiruošusiems, nes katastrofa gali pasikartoti. 1960 m. Buxta Pescianaja V. P. Solonenko ir A. A. Treskovas, išnagrinėję 1959 m. drebėjimą, paskelbė Selengos deltą neramiausia Sajano-Baikalo seisminės zonos vieta.

Užutekis Pesčianaja

Viena gražesnių vietų, gavusi Sibiro Rivjeros vardą ir paskelbta gamtos paminklu. Pamario kalnagūbrio šlaitai su keistų formų uolų grupėmis leidžiasi prie vandens. Ypač gražu vėlų rudenį, kai šlaitus puošia ryškios miško spalvos. Iš miško kyšo vėjų nugairinto granito "varpinės" ir stulpai. Švarus smėlio pliažas, pusračiu gaubia Didžiosios ir Mažosios varpinių uolas. Nuo Didžiosios varpinės viršūnės atsiveria nuostabus Senelės buchtos vaizdas. Mažosios varpinės papėdėje galima sutikti saulėtekį. Virš turistinės bazės kalnuose yra apžvalgos uola.

Čia vienintelė vieta, kur "vaikštantys" medžiai taip smarkiai apnuoginę savo šaknis – galingos pušys ir lapuočiai virš žemės ant šaknų iškilę net žmogaus ūgyje.
Buxta Pescianaja
Buxta Pescianaja

Čivyrkuisko įlanka

300 km2 ploto įlanka susidarė Barguzino kalnagūbrio lūžio, atskyrusio kalnuotą Šv. Nosies iškyšulį, vietoje. Todėl rytinis ir vakarinis krantai sudaryti iš senųjų kristalinių uolienų, granitų. Jie aukšti, suaižėję, daug užutekių ir iškyšulių. Pietų krantas Zaliv Chivyrkuisk žemas, nuosėdinis, sudarytas iš Barguzino upės sąnašų. Įlankos gylis retai viršija 10 m, todėl jo vanduo gerai įšyla ir rugpjūčio mėn. siekia 19-20o C, o Krutoj ir Monachovo užutekiuose - 22-23o C. Čia yra smėlio pliažų. Taip pat galima žvejoti, rytiniame krante gausu bruknių ir mėlynių.

Pavadinimas "čivyrkui" kilęs iš buriatų "šeber" – "tankus miškas, brūzgynas"; "ševerchuu" – "apaugęs tankiu mišku". Palei pietinį įlankos krantą eina smėlio pylimai (1-1,5 m aukščio), o atstumai tarp jų 20-50 m. Įdubimuose tarp pylimų ežerai, pelkės, o pylimai daug kur apaugę pušų ir mišriu mišku.

Gyvačių užutekis garsus savo šaltiniais, kurių yra tiek krante, tiek po vandeniu. Pavadinimą užutekis gavo dėl žalčių, kurie kartais čia pasirodo. Šaltinio vietoje pastatytas medinis rentinys maudymuisi. Greta prie vandens grunte iš gargždo yra dar 4 sifonai, kuriuose vanduo yra 28-34o. Vandens mineralizacija 0,5 g/l, fluoro 10-23 mg/l, jaučiamas sieros vandenilio kvapas ir prieskonis. Vasarą čia gausu turistų, žiemą aplink šaltinį nėra sniego, o neužšąlančiame vandenyje dauginasi spalvoti dumbliai.

Olchono sala – Baikalo širdis

Sala – geografinis, istorinis ir sakralinis ežero centras. Jis vienodai nutolęs nuo šiaurinio ir pietinio Baikalo galų. Netgi savo forma primena Baikalo kontūrus. Gausi gamtovaizdžių įvairovė: jame yra stepių kraštovaizdžių su giliai į sausumą įsirėžusiomis ir vasarą įšylančiomis įlankomis, retai palei Baikalą sutinkami smėlynai ir smėlio kopos, mišrūs lapuočių miškai su reliktinio eglyno intarpais, vaizdingos marmuro uolos, apaugusios raudonomis kerpėmis.

Shunte-Levo at Olchon Su juo susijusi buriatų kilties legenda, - apie medžiotoją Choridą, vedusį dangaus mergelę gulbę. Jiems gimė 11 sūnų, tapusių chorinų giminių protėviais. Saloje geriausiai išliko buriatų tradicinė pasaulėžiūra ir daugelis jų papročių. 20 a. pabaigoje Buriatijos šamanai Olchoną paskelbė "svarbiausia šventove, visuotiniu mongolų ir Centrinės Azijos kulto centru, įkūnijančiu sakralinę buriatų protėvynę".

Buriatai Olchoną laiko grėsmingų dvasių buveine. Čia iš dangaus nusileido svarbiausias chanas Chaan-Chute-baabai, aukštesniųjų dievų pasiųstas į žemę. Čia kaip baltagalvis erelis- berkutas gyvena jo sūnus Chan Šubuu-nojon, tengrijų įšventintas pirmuoju šamanu. Ir saloje slėpėsi šamanai, kai Čingischano laikais juos persekiojo lamos.

Iš mitų žinomos ypatingai šventos vietos, "draudžiamos lankyti" – tarp jų šventasis Ižimėjo kalnas, Šamano iškyšulio vaiduokliška Chaan-Chute-baabai pilis, Chobojaus iškyšulio Mergelės uola (Dieva) – sustingusi šamano žmona, Sagan-Chušuno balto marmuro uolos.

Kurumčino kultūros laikais (6-10 a.) Olchonas laikytas stambiu kulto centru. Jame randama daug kurumčinų paminklų-gyvenviečių, šatrinių kapaviečių. Saloje gausu archeologinių paminklų – jų užregistruota per 140. Išvaizdžiausia laikoma kurikano laikmečio gynybinė siena, atitvėrusi Chorgojo iškyšulį.

Burchano (Šamano) iškyšulys

Jis yra netoli Chužiros gyvenvietės. Tai vienas Azijos gamtos šventenybių, be kurio vaizdų nėra nė vieno nuotraukų rinkinio ar filmo apie Baikalą. Švenčiausia vieta jame yra ola, kurioje nuo pat pirmųjų šamanų laikų aukojo aukas ir duodavo įžadus. Ji laikoma Olchono šeimininko-ežino buveine. . 150 m. į rytus ant balto marmuro uolos išliko šamanų būgnų atvaizdai iš ankstyvojo geležies amžiaus.

Shaman Rock Šamano uolos pavadinimas pasikeitė pradėjus plisti budizmui. Uolą ėmė vadinti Burchanu – Dievu, Buda. Vienuoliai-lamos tikėjo, kad oloje gyvena mongolų dievas, čia atsikėlęs nuo neatmenamų laikų, todėl lamos iš visų 34 Buriatijos dacanų į čia suvažiuodavo melstis (dažniausiai žiemą). Prie olos rasti užrašai senąja tibeto ir mongolų kalbomis

Senoviniuose padavimuose kalbama apie 13 šiaurės nojonų- dieviškųjų tengrijų sūnų. Vyriausias ir stipriausias Chaan-Chute-baabai savo buveine pasirinko būtent šią olą. Į kiaurai praeinamą olą 481 m aukštyje (12 m ilgio, 3-4,5 m pločio ir iki 6 m aukščio) įeiti gali tik šamanas. Patogiausia įeiti iš vakarų pusės, kur prieš olą yra aikštelė. Anksčiau oloje dar buvo ir šoninis koridorius, kuris dabar užverstas nugriuvusiais akmenimis.

Moteris drausta artintis prie iškyšulio ir jos apeidavo jį 2 varstų atstumu. Tas draudimas aiškintas dvejopai: a) kad "netyra ir nuodėminga" moteris gali suteršti šv. vietą; b) siekiama apsaugoti moteris, nes olos aplankymas gali apsunkinti gimdymą ir sukelti vaisingumo praradimą. Tačiau ypač draudžiama čia lankytis vaikams. Šamanų įsitikinimu, jei vaikas jautrus ir neparuoštas susitikimai su dvasiomis, pasekmės gali būti nenuspėjamos.

Chobojaus iškyšulys

Tai šiauriausias Olchono salos iškyšulys. Įspūdinga stulpo formos uola, primenanti aštrią Deva Rock at Baikal iltį (choboj buriatų kalba reiškia "iltis"), iš jūros pusės panaši į moters galvą. Todėl vietiniai uolą vadina Mergele (Dieva), nes pagal legendą, ji, iš pavydo vyrui, prašė tengrijų duoti tokią pat pilį, kaip ir jos vyrui. Tengrijai pavertė ją akmeniu tarę: "Kol žemėje bus pyktis ir pavydas, būsi akmeniu".

Iškyšulyje labai patogu stebėti Saulės patekėjimą. Saulės diskas pasirodo iš už kalnuoto Šv. Nosies pusiasalio ir esant geram orui, dėl virš vandens besidraikančių rūkų atplaišų, reginys labai įspūdingas. Salos rytinio kranto viršūnėje, netoli Chobojaus iškyšulio, greta randasi du grotai, kurių angos tiesiai į rytus. Sausos lygios smėliu nubertos groto grindys puikiai tinka nakvynei ir Saulės patekėjimą galima stebėti neišlendant iš miegmaišių.

Vieta išsiskiria nepaprastu daugiabalsiu aidu, atsispindinčiu nuo monolitinės uolos. Čia randamos ir reti, reliktiniai augalai. Žiemą galima apžiūrėti grotus, pasakiškai pasipuošusius ledais ir varvekliais. Įėjimai į juos iš šiaurės, vandens lygyje. Kai kurių ilgis siekia 22 m.

"Window" at Deva Rock at Baikal Įvairios dvasinės mokyklos iškyšulį pasirinko meditacijoms. Šiaurinėje pusėje jos "nepasikuklino" nupiešti Rericho ženklą – raudoną apskritimą su 3 taškais viduje. Tačiau tikrasis ir šventasis iškyšulio ženklas ne šis – tai sunkiai pamatomi erelių lizdai. Pagal legendą, pirmasis šamano vardą gavo Olchono dvasios sūnus, gyvenęs baltagalvio erelio pavidalu.

Vakarinėje salos pusėje yra nuožulni aikštelė, kurioje pavasarį atliekamos šamanų tailaganos. Iš čia matoma "ilties" uola, o aikštelėje įkasti mediniai serge, stulpai žirgams pririšti. Pakrantėje, piečiau nuo šios vietos, pora metrų virš Mažosios jūros pliažo, yra kiaura ola, turinti atsišakojimą, vedantį į kalno gilumą. Šiauriau, prie Chobojaus uolos, yra arka su vaizdu į vakarinį Baikalo krantą.

Uškanų salos

Jos yra Baikalo centrinėje dalyje, 7 km į vakarus nuo Šv. Nosies pusiasalio ir yra virš vandens iškilusios Akademinio kalnagūbrio viršūnės. Jos yra gamtos paminklas, lankyti galima tik su nac. parko leidimu. Bendras 4 salų (Did=iosiso, Apvalios, Ilgosios ir Siaurosios) plotas – 10 km2.

Pavadinimą įgavo nuo "uškan", - taip Sibire vadina kiškius. Tačiau saloje kiškiai negyveno, o pavadinimas kilo iš Rusijos šiaurės, kur pomorai jūros kiškiais vadino ruonius. Išeiviai iš ten, pamatę salose daug nerpų (dabar jų ten apie 2000), jas pavadino Kiškių Ushkany island salomis (tai užfiksuota 1701 m. S. Remezovo žemėlapyje). Vėliau jas imta vadinti "sibirietiškai".

Didžioji sala virš vandens iškyla 216 m kaip kalnas ir yra pailga iš vakarų į rytus (5 km), o plotis – 3 km. Ji garsi trimis olomis šiaurės rytų pakrantėje su greta atrastomis naujojo akmens amžiaus (4-5 tūkst. m. amžiaus) stovyklomis. Saloje gerai išlikęs pirmykštis miškas, po pušimis ir lapuočiais gausūs daursko rododendrono savašynai, pavasarį pasipuošiantys ryškiai violetiniais žiedais. Vasaros pradžioje ant stačių salos krantų gausiai žydi neįprasti jūros kopūstai. Akį traukia ir uolos, apaugusios rudomis kerpėmis.

Saloje auga jai būdingi augalai: daursko lapuočiai su butelio formos žievės sustorėjimu kamieno apačioje, beržai su juoda žieve ir aštriakampiais lapais (gilūs įdubimai šonuose), dažni vėliavos formos medžių vainikai. Tačiau vienas įdomiausių reiškinių – skruzdėlynai, kurių tankis 18-20 hektare.

Listvianka

Shaman boulder at Angara against Listvianka Prie Angaros ištakų įsikūrusi Listvianka (senesnis pavadinimas Listveničnoje), kurios pavadinimas kilo dėl to, kad tose vietose gausu lapuočių. Angaros ištakos plačios – apie 1 km pločio, o ištekėdama Angara tarsi krenta į 3,5 m duobę. Tai tarsi slenkstis, reguliuojantis ištekančio vandens kiekį. Kadangi ši vieta neužšąla, ji tapo paukščių žiemojimo vieta, ką dar 1772 m. pastebėjo keliautojas ir gamtotyrininkas I. Georgi.

Čia prasidėdavo kelias į Rusijos rytus, iš čia išplaukdavo kazokų laivai. Gyvenvietė per savo gyvavimą matė daug. Ir nuo seno tapo Pribaikalės turizmo centru.
1928 m. čia buvo įkurta biologijos stotis, vėliau reorganizuota į MA Limnologijos (ežerotyros) institutą. Būtent čia prasidėjo nuolatiniai Baikalo tyrinėjimai.

Didžiųjų Katinų apylinkės

3 km į pietus nuo Didžiųjų Katinų yra dauba Sienaja, garsi aukso kasyklomis ir puikiomis pievomis. Netoli ežero kranto galima matyti užleistą pirklio Patušinskio aukso kasyklą. Išlikę vertikalios šachtos, į kurias galima nusileisti. Aukso kasimas prasidėjo 1842 m., atrastos aukso gyslos vakarų pakrančių upių slėniuose. Per 51 m. čia išgauta per 160 kg aukso.

Upės Didžioji Sena slėnyje (upės ilgis apie 7 km) tebesutinkama nemažai kalnų uolienų nuogriuvų, palei upę likę aukso ieškotojų mediniai loviai. Aukso ieškojo ne tik upės vagoje, bet ir Baikale, semdami gruntą prie Didžiųjų ir Mažųjų Katinų žiočių.

Greta daubos yra Skriperio kalnas, sudarytas iš retos uolienos, juros konglomerato, kuris yra smėlio ir nuzulinto gargždo darinys. Šio kalnų masyvo uolos lengvai nugriūva. Nuo Boulder of Rytyj at Baikal daubos prasideda staigus kilimas į kalnus. 200 m aukštyje yra ola, kurios anga gerai matosi nuo Baikalo, o taip pat leidžiantis nuo Skriperio link Didžiosios Kadilnaja iškyšulio. Oloje yra dvi nedidelės salės (plotas apie 60 m2, o aukštis iki 4 m). Joje rasti geležies amžiaus akmeniniai ir geležiniai medžioklės įrankiai, ornamentais puoštų indų duženos. Tarp jų ir molinio indo dugnas su senovės tiurkų kalbos ženklais.

Rytyj (Chyr-chušun) iškyšulys

Jis yra Baikalo centrinėje dalyje vakarų krante priešais plačiausią ežero dalį ir įeina į Baikalo-Lenos draustinį. Čia niekas negyvena, pavieniai krateriai praplaukia pro šalį, nėra kelio automobiliams, o pakrante nevingiuoja net takas. Beje, išsilaipinti čia galima tik su specialiu draustinio administracijos leidimu. Todėl tik pavieniai drąsuoliai nukeliauja į tarpeklio gilumą.

Vietiniai vengia šios vietos, vadindami ją prakeiktąja, pavojinga gyvybei – ją garbina buriatai, evenkai ir tungusai gretindami su legendine Šamano uola Olchono saloje (Burchano iškyšulyje). Manoma, kad dvasios vis dar nėra palikę šios vietos. Nepaisant pasakojimų apie keistus reiškinius, nėra moksliškai patvirtintų stebėjimų.

Chamar-Daban kalnagūbris

Palei pietinį Baikalo krantą 350 km tęsiasi Chamar-Daban kalnagūbris. Prasidėjęs nuo Zun-Murin upės tęsiasi iki Selengos, staigiai nusileisdamas į jos slėnį.Jo vidutinis aukštis nedidelis, 1500-1800 m, aukščiausia viršūnė - 2371 m. Kalnagūbrio šlaitai išraižyti gilių ir siaurų upių slėnių. Didžiausios upės - Chara-Murin, Utulik, Snieguotoji, Langutuj. Jose daug kanjonų, slenksčių ir krioklių. Daug ežerų, kurių didžiausi: Patovoje, Taglej, Sabalų.

Upių pavadinimai formavosi sudėtingai. Evenkų (o taip pat buriatų) pavadinimai kilo iš upių ir jų apylinkių ypatybių. Atvykę rusai įvedė naują pavadinimų sluoksnį. Dideles upes buriatai vadino muren, o mažas - gol. Taip, pragraužusi gilų tarpeklį, tamsiu srautu į Baikalą krenta Chara-Murin (Juodoji upė).

Zun-Murin - šimtas upių;
Apie Snieguotąją pirmąkart 1675 m. rašė N. Spafarijus: " vadina Snieguotaja [Sniežnaja], nes ten kalnuose sniegas ir vasarą, ir žiemą; ir niekada netirpsta";
Langutaj - iš evenkų "lang" - spąstai smulkiems žvėreliams. Langutaj verčiamas ir kaip "sidabrinis vanduo";
Utulik - iškraipytas buriatų "chutel", "chutuleg" - žema perėja;
Šara-Šalga - iš buriatų "chara" - juodas;
Baiga - nuo evenkų "baj" - 'turtingas, turtai;
Šubutuj - nuo buriatų :šubuu" - paukštis
Spuskovaja - nuo rusų "spusk" - nusileidimas;
Golaja - nuo rusų "golyj" - plikas.

Čerskio (Komaro) pikas (2090 m) - aukščiausia Komarų kalnagūbrio viršūnė, nuo kurios atsiveria nuostabus vaizdas: vakaruose Rytų Sajanų pikai (per 3000 m), pietuose Chamar-Daban centrinės dalies grandinė, šiaurės rytuose - Baikalo veidrodis. Viršūnėje pastatyta reperas ir atmintinė lentelė. Nuo jos galima nusileisti prie Širdies ežero (pavadinto pagal išvaizdą), iš kurio išteka Mangutaika upė. Apie juos pasakoja legenda: Per taigą bėgo ir dūko gražuolė Mangutaika. Supyko senolis Chamar-Dabanas ir numetė merginą į gilų tarpeklį. Pravirko gražuolė ir jos ašaros ėmė tekėti kalnų šlaitais. Tačiau išdidaus senolio nesugraudino jos ašaros. Tada gražuolė po senolio kojomis sviedė savo širdį

Ivanas Dementjevičius Čerskis (1845-1892) - geologas, paleontologas, Sibiro tyrinėtojas. Už dalyvavimą lenkų sukilime 1863-64 m. atiduotas į kareivius ir išsiųstas į Omską. G. N. Potanino įtakoje oradėjo geologinius ir paleontologinius tyrinėjimus. 1869 m. atleistas dėl ligos ir 1871 m. persikėlė į Irkutską, kur gyveno iki 1885 m., dirbdamas Rusijos geografų bendrijos Rytų Sibiro skyriuje. 1891 m. išvyko į ekspediciją Indigirkos ir Kolymos upių rajone. Jo vardu pavadintas kraštas Jakutijoje ir Magadano srityje, kalnagūbris Užbaikalėje, uola, Chamar- Dabano viršūnė, garsiosios Baikalo sąnašos.

Per Baikalą iš Listviankos iki Posolsko, o toliau į Kiachtą vežė eksportui kailius, odas, gelumbę, geležį. Iš Kinijos buvo įvežama arbata, šilkas, aksomas, cukrus ir t.t. Kiachta ilgą laiką buvo pasienio su Mongolija miestas. Judrus Kiachtos traktas ėjo palei Chamar-Murino upę ir jos intaką Langutaj. Palei jį stovėjo sargybos užtvaros, muitinės. Iš čia rusų geografai vyko tirti Centrinę Aziją. Kiachtos svarba krito nutiesus Transsibiro geležinkelį.

Sliudiankos rajonas yra Baikalo pietuose, 127 km nuo srities centro. Jį vakaruose kerta gilus Irkuto upės slėnis. Pirmoji gyvenvietė buvo Kultukas, kurią 1647 m. įkūrė keliautojas Pochabovas. 1670 m. Sliudiankos upės rajone ėmė išgauti žėrutį, kuris vadintas "muskovitu" ir laikytas geriausiu Rusijoje; jį statė į langus vietoje stiklų. Map of Baikal lake

Rajone gausu mineralų ir kalnų uolienų (per 150, dalis egzotiškų ir ypač retų), jis aktyviai tiriamas vietos ir užsienio geologų. Čia rasta ir išgaunama flogopitas, lazuritas, įvairių atspalvių marmuras, akmuo statyboms ir pan.

Sliudianka įkurta 20 a. pradžioje, statant geležinkelį 1902 m. čia tebuvo 8-10 namai. Bet jau 1905 m. čia buvo per 3 tūkst. gyv., 1936 m. suteiktas miesto statusas. Dabar Sliudiangos geležinkelio stotis - vienas stambiausių rytų Sibiro geležinkelio skyrius. Sliudiankos marmurinė stotis pagal italų projektą - vienintelė pasaulyje. Sliudiankoje kalnakasybos skyrius - vienintelis specializuotas apdailos akmens gavybai Irkutsko srityje. Įkurtas 1927 m. žėručio gavybai, 1970 m. ėmėsi apdailos akmens gavyba.

Nencai
Irkutskas
Šambalos paieškos
Čingis chano mirtis
Baikalas ir piešiniai ant uolų
Sibiro ir šiaurės tautos
Šiaurės tyrinėtojas Šileika
Šiaurės žvaigždės prie Lenos
Sibiras ir pirmieji amerikiečiai
Dinozaurai Jakutijos ežeruose
Mineapolis-Hanojus-Vilnius
Woody Allen. Papildomi kursai
A. Duginas. Hiperborėjos teorija
Kai dar elniai iš dangaus krisdavo
Dokumentuoti reiškiniai (carinė Rusija)
Nan Madolis - apleistas paslapčių miestas
Astronomų užsipuolimas TSRS
Meru kalnas ir B. Tilakas
D. Zavolskis. Valstybės stilius
Akmenuotosios Tunguskos pilys
N. Žirovas. Zimbabvės mįslė
Kunigaikščio Gvidono valdos
Botino - žvitrioji akis
Galios vietos: Optina
Pažintis su chazarais
Šamanų ratu einant
Kur gieda angelai...
Karelijos Adomas
Misisipės tyrinėtojas
Samurajų ideologija
Vartiklis