Įdomybės, Ežeras žudikas ir Louis Hennepin. Vartiklis

Kamerūno pranešimu 1984 m. rugpjūčio 16 d. ankstų rytą vietiniai ant kelio prie Monuno ežero rado negyvą motociklininką. Aplink tvyrojo troškus kvapas, nuo kurio vienas atėjusiųjų iškart neteko sąmonės, o kiti pasuko artimiausio kaimo link, tačiau netrukus visi žuvo. 10:30 ant kelio buvo rasti 37 lavonai. Vietos gydytojas su policininkais, atvykę į nelaimės vietą, virš kelio pamatė 200 m nutįsusį dujų debesį. Dujos buvo aitrios, nuo jų svaigo galva, darėsi silpna, pykino. Tyrimą teko nutrauki iki išsisklaidė debesis.

Gydytojas padarė išvadą, kad prieš auštant į turgų ėją žmonės užduso nuodingame debesyje. Iš burnos ir nosies jiems tekėjo kraujuotos putos ir gleivės, kūnai buvo sutraukti konvulsijų, odoje aptikta pirmojo laipsnio cheminių nudegimų, bet drabužiai nebuvo pažeisti. Žuvo tarp ežero ir kelio buvę gyvūnai, nunyko krūmai, žolė. Artimiausio kaimo gyventojai pranešė prieš vidurnaktį nuo ežero pusės girdėjo smarkų sprogimą. Lapkričio 17 d. ežero vanduo nusidažė raudonai rudai. Kamerūno vyriausybė tyrimams pasikvietė JAV vulkanologus H. Sigurdsoną¹⁾ ir Dž. Devainą²⁾ (H. Sigurdsson; J. Devine), padariusius minėtas išvadas.

Monuno ežeras yra susidaręs krateryje vieno iš daugybės šiame Afrikos rajone ugnikalnių. Krateris yra 350 m pločio. Vulkaninės dujos galėjo išsiveržti į ežero paviršių ir sudaryti troškų debesį. Vandens cheminė analizė parodė ežero gelmėje esant labai daug anglies dioksido ir bikarbonato jonų, labai daug dvivalentės geležies jonų, o nuosėdose gausu siderito. Tačiau atmesta staigaus išsiveržimo versija: vandens sudėtis nerodė buvus aukštos temperatūros. Matyt, anglies dioksidas iš lėto kaupėsi ežere.

Kaip susidarė debesis? Ežero vandeniui būdingas sluoksniuotumas, todėl bikarbonatas yra susikaupęs gelmėje. Kažkas sutrikdė tą sluoksniuotumą ir bikarnonato prisisotinę giluminiai vandenys pakilo į paviršių. Staigiai sumažėjus slėgiui ėmė išsiskirti anglies dioksidas (kaip būna atkimšus gazuoto vandens butelį). Išsiliejusi 5 m aukščio banga nušlavė nuo kranto medžius, o susidariusį debesį vėjas nunešė ant kelio. Sunkus nuo anglies dioksido, jis driekėsi pažemiu. Brėkštant žmonės jo neįžiūrėjo. Dieną jis buvo matomas tikriausiai dėl azoto oksidų. Šie ir galėjo apdeginti žuvusiuosius. Bet tai tik spėjimas – cheminis nudegimas liko neišaiškintas. Nesuprantamas ir ežero bangavimas. Kraterio povandeniame šlaite pastebėta nuošliauža. Gal dėl jos ir susidrumstė ežero sluoksniai?

Bekono teismai

Monuno ežeras Anglijoje nuo 12 a. išliko našlės iš Bato paminėtas vestuvinis paprotys. Liepos 9 d. Dunmow bekono teismai pusę išilgai perpjautos kiaulės pusę įteikia tai porai, kuri sugeba įtikinti žiuri, kad per paskutiniuosius metus ji niekada nesigailėjo dėl santuokos (našlė iš Bato leido suprasti, kad užguiti vyrai šio reikalavimo neatitiktų).

Anot legendos, tasai paprotys atsirado 1104 m., atgaivintas Viktorijos laikais, nemažai įkvėptas W. Ainsworth’o „Bekono pusė“ (1854), ir dabar iki šiol kiekvienais keliamaisiais metais. Bekono savininkams ir varžovams atstovauja advokatai. Laimėtojus per miestelį iškilmingai perneša tautiniais drabužiais apsirėdę vyrai. Tada jie privalo atsiklaupti ant aštrių akmenų ir priimti Bekono priesaiką. Į teismus žiūrima „labai rimtai“, tačiau su jumoro atspalviu. Juose dalyvauja tikri advokatai, o kartais ir žinomi komikai.

Jei tomis sąlygomis ir be jokios baimės
Savanoriškai prisieksite, -
Bekono pusikę gausite
Ir veltui iš čia išsinešite -
Nes mūsų paprotys Danmou žinomas:
Tegu mums būna džiaugsmas, o jums – bekonas.

19 a. pradžioje du smalsūs prancūzai pagavo keliolika bičių ir kurį laiką „įkalino“ jas 5 km nuo avilio atstumu. Robotizuota bitė

Prieš jas išleidžiant, prikabino „šnipų“ pranešimus – siauras popieriaus juosteles su keliais ant jų užrašytais žodžiais. Aišku, bitės nuskubėjo namo negalvodamos apie „klastą“. Bandymas patraukė prancūzų spaudos ir ... imlios vokiečių žvalgybos dėmesį.

Netrukus kažkiek vokiečių bitininkų, gyvenančių prie sienos, ėmė gaudyti prancūzų bites, kurios mielai skrido prieš vėją, nešusį medaus kvapą. Tuo pat užsiėmė ir vokiečių agentai-bitininkai, gyvenantys prancūzų pusėje. Pamažu buvo sudarytas pastovus maršrutas į abi puses per sieną. Tai truko kelis prieškarinius metus.

Prieš Pirmąjį pasaulinį karą Prancūzija, susirūpinusi kariniais Vokietijos pasirengimais, ėmė pasienyje telkti kariuomenę, sustiprino sienos apsaugą, atidžiau tikrino dokumentus. Liepta šaudyti per sieną skrendančius balandžius. Ir va tada vokiečiams pravertė bitės – tačiau jos nešiojo ne pranešimus.

Bitininkai pasielgė paprasčiau. Prie bitės pilvuko specialiu laku priklijuodavo ploną spalvotą siūlelį. Išleisdavo keliolika tokių bičių, kad būtų garantija, kad kitoje sienos pusėje gaus žinutę. Iš to rajono, kur buvo telkiami prancūzų pėstininkai, bitėms buvo pritvirtinami raudoni siūleliai, kur kavaleriją – mėlyni, artilerija – žali. Tais laikas tai buvo gana gudrus būdas.

Gaidžio teismas Gaidžio sudeginimas

1474 m. Šveicarijos Bazelio mieste įvyko išgarsėjęs teismas, tačiau teisiamas buvo ne žmogus, o gaidys. Kaip žinima, paprastai gaidžiai nededa kiaušinių, tačiau tasai kažkodėl nusprendė jį padėti (matyt, norėdamas paneigti visus gamtos dėsnius), o tai sukėlė šoką žmonėms. Gaidys iškart patrauktas į teismą ir net turėjo viešą gynėją, kurio pagrindiniu argumentu buvo tai, kad gaidys kiaušinį padėjo nesavanoriškai. Tačiau kaltintojas turėjo stipresnį kontrargumentą – kad pats Šėtonas buvo įsikūręs jame.

„Bazelio kronikos“ taip aprašo bausmę: „... buvo nuteistas sudeginti su vienu iš kiaušinių Kublenberge arba viešoje aikštėje, kur ceremonija įvykdyta susirinkus daugybei stebėtojų... dėl šlykštaus ir nenatūraus kisušinio padėjimo nusikaltimo“. Dar minima, kad budelis jį išskrodė ir viduje rado dar 3 kiaušinius – matyt, iš tikro tai buvo višta, tik atrodžiusi kaip gaidys.

Beje, tai ne vienintelis atvejis, kai buvo teisiami gyvūnai. 1336 m. Vokietijos Aacheno mieste teismo sprendimu pakarta kiaulė už vaiko sudraskymą, kaip ir 1386 m. Prancūzijos Faleze (o 1266 m. Fontenay-aux-Roses kiaulė už tai buvo sudeginta). Prancūzijoje Dižone už vyro užmušimą mirčiai nuteistas arklus, o 1389 m. prie Bovė esančiame Cauroy 1499 m. metais mirčiai nubaustas vyrą subadęs jautis. 1699 m. Overnė (Prancūzija) mucipaliteto buvo teisiamas kirminas, sunaikinęs svetimą daržą (jis irgi turėjo advokatą) – jis buvo nuteistas nuslinkti į paskirtą vietą ir ten nužudytas.

Grįžtant prie gaidžio... Tas įvykis rodo, kaip smarkiai gyvūnai priskiriami antgamtiškumo sričiai. Juk jei gaidžiui būtų buvę leista išperėti kiaušinį, būtų išsiritęs basiliskas. Tai, kad basiliskai perinami iš gaidžio kiaušinių, minimas jau nuo seno: pirmieji tai paminėjo Plinijus ir Solinas. Daugumos autoritetų nuomone basiliskas, stebuklingas gyvūnas, pusiau gaidys, pusiau žaltys, išsirita iš kiaušinio, kurį padeda senas gaidys, o išperi rupūžė. Tikėta, kad basiliskas išskiria nuodus ir gali užmušti žvilgsniu, smarve ir prisilietimu, ir tai paaiškina Bazelio valdžios nerimą. Beje, ir Vilnius turi savo legendą apie basiliską, žr. >>>>>

Škoto Roberto Stivensono „Lobių sala“ apie pirato Flinto paslėpto lobio paieškas turi netikslumų.

Pirma, Bilio Bonso sąsiuvinyje nurodoma laivo apiplėšimo koordinatės – 62 platuma, 19 ilguma. Bet juk platuma gali būti šiaurės arba pietų, o ilguma – rytų ir vakarų. Tad gauname 4 taškus. Pirmasis yra Islandijos pietų krante, antrasis Botnijos įlankoje (tarp Švedijos ir Suomijos), kas daugiau ar mažiau priimtina; o 3-4 taškai prie Antarktidos (na, įsivaizduokite 18 a. piratų ledlaužį).

Antra, apie patį lobį, kurį sudarė 700 tūkst. svarų monetomis ir lydiniais. Tuo metu svaras laikytas sąlyginiu piniginiu vienetu, o apyvartoje buvo aukso ginėjos (vienas svaras maždaug viena ginėja). Ginėjos svoris – 8,5 g. Tad vien iš aukso sudarytas lobis turėjo sverti 6 t. Ach, dosnus rašytojas. O jei lobį sudarė pusiau auksas, pusiau sidabras, tai jo svoris siektų 60 t (18 a. svaras buvo vertas 200 g sidabro). 7 žmonės per savaitę iš laivo į krantą iškėlė, ir į salos gilumą iki 5-6 km nutempė 6-60 t. Na, tikri galiūnai – normaliems vyrams tam būtų prireikę 3 savaičių. Ir net žemėlapio braižyti nereiktų – iki lobio vestų gerai ištryptas takas. Jokūbo kopėčios Šv. Elenos saloje

Vienais ilgiausių laiptų, vadinamosios Jokūbo kopėčios, pasaulyje yra Šv. Elenos saloje (toje pačioje, į kurią buvo ištremtas Napoleonas). 1829 m. anglai Džeimstaune įrengė 282 m ilgio funikulierių į Kopėčių kalvą su dviem vagonėliais, kuriuos į viršų tempė geležimi apkartais mediniais bėgiais ant veleno (kabestano) vyniojant grandinę. Kabestaną suko trys asilai. Funikulierių suprojektavo vietinis inžinierius J.W. Hoar’as. Pakilimo kampas 39-41^o. Tačiau iki 1871 m. medinius bėgius sugraužė termitai ir funikulierius buvo demontuotas – išliko tik 699 laiptelių laiptai, kuriais kasmet vyksta pasikėlimo greičio varžybos, į kurias atvyksta besivaržantys iš viso pasaulio. Dabartinis rekordas – 5 min. 16,78 sek. (2016 m.).

Nuo 1848 m. sausio iki kovo mėn. Milano gyventojai nerūkė cigarų, nepypkiavo, o tada kilo sukilimas, išplitęs po visą Italiją, išlaisvinęs iš Austrijos jungo. Mat 1848 m. Italijos tabako pramonę monopolizavo austrai ir visos pajamos iš tabako ėjo austrų armijos Italijoje išlaikymui. Taigi rūkoriai tarsi ir palaikė okupantus. Tad Milano un-te buvo priimtas sprendimas – laikinai liautis rūkyti ir sukurti grupes, tikrinančias šio sprendimo laikymąsi. Austrų valdžia ėmė remti Milano rūkorius. Susidūrimai tame kontekste su austrų kareiviais peraugo į maištą statant barikadas.

Louis Hennepin'as (1626-1705), flamandas, pranciškonų (mažųjų brolių) rekolektų tėvas ir gamtos tyrinėtojas, buvo pirmasis europietis, tyręs aukštutinę Misisipę ir aprašęs Niagaros krioklius. Jis 1626.05.12 gimė Ath mieste (dabartinėje Hainault provincijoje), Belgijoje. 1675 m. atvyko į Kvebeką, kur 3 m. Fronteneko forte šiauriniame Ontario krante buvo misionieriumi tarp irokėzų indėnų.

1678 m. lapkritį prancūzų tyrinėtojas Robert Cavelier išvyko į ekspediciją per Didžiuosius ežerus iki Ilinojaus upės, prie kurios pastatė Creve Coeur fortą (prie šių dienų Peoria, La Salle). Jis sakosi 1679 m. Detroito apylinkėse radęs jėzuitų apsilankymo pėdsakų ir Huron kaimelį. Jis pirmas aprašė Detroito apylinkes ir po jo vykę prancūzų keliautojai šį rajoną vadino „detroit“ (t.y. sąsmauka).

Iš čia 1680 m. vasarį Louis Hennepin'as kanoja iškeliavo tirti Misisipės aukštupio, kur atrado ir panadino St. Anthony krioklius (dabar Ninneapolis, Minnesota). Keliaujant tolyb, jį sučiupo sioux indėnai, iš kurių nelaisvės tais pačiais metais išvadavo prancūzų tyrinėtojų būrys (Sieur du Luth).

Grįžęs į Prancūziją, 1683 m. išleido „Luiziana aprašymą“. Joje su žemėlapiu pirmąkart, apibūdinant vidurinę Amerikos sritį, panaudotas Luiziana vardas. Tačiau vėliau knyga laikyta la Salle užrašų plagiatu. Dėl to jis buvo ištremtas iš Prancūzijos. Map by Hennepin

Apsistoja pas Anglijos karalių Viljamą III. Paskutiniame amžiaus dešimtmetyje persikėlė į Olandiją, kur parašė „Naująją kelionę“ (Nouveau voyage s'un pais plus grand que l'Europe, 1698, dar tais pačiais metais išverstą į anglų kalbą) ir „Plataus krašto atradimą Amerikoje“ (Nouvelle decouverte d'un tres grand pays situe, dans l'Amerique entre le Nouveau Mexique et la mer Glaciale, 1697)

E. Hemingvėjaus sūnus Patrikas³⁾ daugelį metų gyveno Tanzanijoje šalia tėvo išgarsinto Kilimandžaro kalno, kuris ten atvykęs 1952 m. tapo profesionaliu medžiotoju ir medžioklinių ekskursijų vadovu. Vėliau atsidėjo moksliniam darbui ir dėstė laukinių gyvūnų apsaugos koledže, kuriame per du metus būsimieji jėgeriai studijuoja viską, ką reikia žinoti apie gyvūnų apsaugą. Jis teigia: „Mes saugome gamtą ir giname laukinius žvėris, vadovaudamiesi ne sentimentaliais motyvais kaip kartais manoma. Mūsų laikais būtinybė“.

¹⁾ Haralduras Sigurosonas (Haraldur Sigurosson, g. 1939 m.) - islandų vulkanologas, geochemikas. Geriausiai žinomas praeities ugnikalnių išsiveržimų rekonstrukcija, tarp jų ir 79 m. Vezuvijaus, palaidojusio Pompėją. 1991 m. atrado tektite stiklo rutuliukus Haityje datuojamus kreidos-paleogeno sandūra, patvirtinant dizonaurų žūtį nuo meteorito. 1999 m. paskelbė vulkanologijos istoriją, tais pačiais metais išėjo ir jo redaguota „Ugnikalnių enciklopedija“. Savo bloguose kritikuoja JAV, pasaulinį kapitalizmą ir Kinijos veiklą Arktyje.

²⁾ Džozefas Devainas (Joseph Driscoll Devine III, 1947-2013) - amerikiečių vulkanologas, petrologas, seismologas. Ypatingą dėmesį skyrė Afrikai, ypatinkai Kamerūnui, ugnikalniui Montserato saloje ir kitiems.

³⁾ Patrikas Hemingvėjus (Patrick Miller Hemingway, g. 1928 m.) – E. Hemingvėjaus sūnus, vaikystėje daug keliavęs su tėvais. Netrukus po 1950 m. išvyko į rytų Afriką, kurioje gyveno 25 m. Tanzanijoje buvo profesionaliu medžiotoju ir per dešimtmetį turėjo safari verslą. 8-me dešimtm. persikėlė į Montanos valstiją, kur tvarkė tėvo intelektualinį paveldą. Jis suredagavo tėvo nepaskelbtą romaną apie 6-o dešimtm. safari Afrikoje ir išleido pavadinimu „Pirmosios šviesos tiesa“ (1999).