Oreivystės žingsniai

Taip pat skaitykite: Skrydžiai oro balionais Lietuvoje 19 a.

Skraidymas yra žmogaus svajonė dar nuo tų dienų, kai jis ar ji pirmąkart pamatė sklandančius paukščius. Ir šiandien jau nemažai žmonių skrieja oru metalinėse dėžėse mūsų industrijos prisotintame pasaulyje. Apie tai H. Toro sakė (bakstelėkite čia, jei norite paskaityti visą ištrauką): "dabar jie padeda keletą sausų pliauskų po puodu ir skrieja aplink Žemės rutulį paukščio greičiu". Bet imkim ir atsigręžkim atgal (Skaitykite: Žmogaus svajonės skristi pradžia).

17 amžiuje anglų rašytojas Džonas Vilkensas (žr. >>>>>) pasiūlė KETURIS būdus, kaip žmogus gali skrieti (žvelgiant per laiko atstumą galime pasakyti, kad bent vienas jų turi prasmę):

  1. padedamas angelų;
  2. pasikinkęs paukščius;
  3. naudodamas sparnus;
  4. skraidančiame vežime.

First Launch of the Montgolfier Balloon, 1783, by chevalier de Lorimier 19 amžiuje dauguma kuriamų skraidymo aparatų turėjo vienokios ar kitokios formos plasnojančius sparnus - kaip kad jau anksčiau savo eskizuose buvo nupiešęs garsusis Leonardas da Vinči.

Pirmieji pavykę skrydžiai žmonijos istorijoje buvo atlikti paprastu karšto oro balionu. Pirmąjį APRAŠYTĄ tokį balioną sukūrė portugalų šventikas, kuris 1709-ais parodos metu pakilo nuo žemės. Prancūzai broliai Jozefas ir Etienas Montgolfierai 1783-iais sukūrė 30 pėdų skersmens kupolą ir laikė jį vieš ugnies tol, kol jis prisipildė dūmų ir stebėjo jo skrydį virš Anonajaus (Prancūzija).

Kai garsas apie Montgolfierų baliono skrydį išplito, kiti prancūzai broliai Robertai nusprendė susikurti savo balioną, kurį užpildė vandeniliu, išskirtu prieš 17 metų. Jų balionas nuskriejo 15 mylių apie Paryžių ir nusileido netoli Goneso kaimo, kurio valstiečiai užpuolė šią "šmėklą" su dalgiais ir šakėmis. 1783-ųjų rugsėjo mėnesį Montgolfierai pakartojo savo skrydį prieš Liudviko XVI rūmus Versalyje ir minią žioplių, tarp kurių buvo Bendžaminas Franklinas. Balionas paskraidino avį, gaidį ir antį. Gyvuliai išlaikė bandymą, tad jis neturėjo pakenkti ir žmogui. Kuris jų surizikuos pirmasis?

Pirmiausia buvo pasiūlyta, kad galima būtų panaudoti kokį nusikaltėlį - lyg kokią jūrų kiaulytę. Tačiau tam pasipriešino Žanas Fransua Pilatras, sakydamas, kad pirmasis žmogaus skrydis neturėtų būti suteptas nusikaltėlio pavarde. Tad, pats Pilatras kartu su Arlandijos markizu Fransua Lorentu 1783-ųjų lapkričio 21 d. įlipo į Montgolfierų balioną Bolonės miške, Paryžiuje.

Ši porelė ant lentos kūreno laužą ir pakilo 3000 pėdų. Skrydis truko 23 minutes ir jie nusileido už 10 mylių. Ta žinia nusirito per pasaulį ir pritrenkė visus.

Kitas žingsnis aviacijos istorijoje buvo valdomi balionai, t.y. orlaiviai. 1862-ųjų rugsėjo 24 d. iš Paryžiaus garo varikliu varomu ir propelerį turinčiu cigaro formos 144 pėdų ilgio orlaiviu išskrido Henri Giffard'as. Tai buvo pirmasis valdomas skrydis. Tačiau tik 1884-aisiais orlaiviai buvo tiek patikimai valdomi, kad sugebėdavo grįžti į starto vietą. Tai pirmasis atliko A.C.Krebs ir Charles Renard'as orlaiviu, kurio pavadinimas buvo "Prancūzija".


Kas gali sustabdyti patrakėlį?

"1731 m. Riazanėje diakono padėjėjas furvinas Kriakutnojus pasigamino didelį rutulį, pripūtė dūmų prakeiktų ir smirdančių, nuo jo nutiesė kilpą, sėdo į ją, ir nelaboji jėga pakėlė jį virš beržo ir vėliau trenkė į varpinę, tačiau jis įsikibo į virvę, kuria skambina, ir taip liko gyvas...“
Tai būtų 52 m. anksčiau už brolius Mongolfjė, tačiau dėl to rankraščio autentiškumo tebesiginčijama.

Broliai Mongolfjė – vienas jų fizikas,o kitas – inžinierius. 1783 m. jų sukonstruotu balionu prmieji pakilo Pilatras de Rozjė ir markizas d‘Arlandas. Jau po metų sumanė balionu perskristi Lamanšą iš Prancūzijos pusės. O kitas prancūzas Žanas Pjeras Blanšaras, radęs rėmėją, anglų gydytoją Džefri – iš Anglijos pusės. Tačiau Blanšaro netenkino sponsoriaus noras skristi kartu. Kad įtikintų, kad balionas nepakelia dviejų, per bandymą po drabužiais pakišo sunkią alavinę juostą. Tai nepadėjo, Džefri tebenorėjo skristi. 1785 m. sausio 7 d. Ž. Blanšaras tiesiog neprileido Džefri prie aerostato, įkalbinėdamas likti žemėje. Kilo smarkus ginčas, o kad išvengtų bėdos, Duvrė tvirtovės karo komendantas „įsakė“ besiginčijantiems lipti į krepšį ir atrišti virves. Taigi – išskrido. Virš sąsiaurio balionas ėmė praradinėti aukštį. Rizika sutaikė ekipažą ir jie draugiškai ėmė atsikratyti balanso. Išmetus balastą, konjaką ir žiūronus, balionas atgavo aukštį ir pasiekė Prancūzijos pakrantę. Šio aerostato krepšys saugomas Kalė miesto muziejuje.

Odė parašiutui

Kai tik žmogui pavyko pakilti į orą, jis iškart pradėjo galvoti, o kaip jam sugrįžti į žemę. Leonardo da Vinči nubraižė piramidės formos parašiutą iš medžiagos - bet niekas nežinojo, ar jis veikia. nežinojo tol, kol Montgolfierai iš Avignono bokšto neišmetė avies, pririštos prie septynių pėdų skersmens skėčio.

Kas išrado lietsargį nėra žinoma. Tačiau jei Ikaras būtų skridęs su parašiutu, greičiausia skaitytumėm jo memuarus. Gana sėkmingi šuoliai su lietsargiais aprašyti pas Ovidijų ir Apulėjų, o Leonardo da Vinči parengė netgi techninį parašiuto projektą. Aerostato sukūrėjas Ž. Mongolfjė, sumeistravęs maždaug 3 m skersmens lietsargį, sėkmingai nušoko nuo bokšto. 1783 m. lapkričio 21 d. atliktas pirmasis oro baliono Gleb Kotelnikov skrydis – ir pavojus oreivių gyvybėms tapo realus. Tais pačiais metais prancūzas Liui Sebastjanas Lenormanas sukūrė didelį skėtį su kietais stipinais, prikabino prie oro baliono, pavadinęs lietsargiu-parašiutu. Dar po metų Žanas Pjeras Blanšaras skrido su pusiau išskleistu parašiutu, su kuriuo atliko kelis sėkmingus šuolius.
1799-aisiais Andrė Žakas Garmerinas su balionu pakilo 2000 pėdų virš Paryžiaus ir po to nupjovė krepšį, kuriame jis sėdėjo. Tas krepšys buvo prikabintas prie skrybėlės formos parašiuto. Bandymas pavyko ir Garmerin dar kelis kartus iš įvairių aukščių demonstravo panašius "kritimus".

Aviacijai tinkamą 7 m. skersmens parašiutą kuprinėje 1911 m. išrado G.E. Kotelnikovas. Juk sunku pavadinti parašiutu, nes parašiutas – tai Paryžiaus siuvėjo F. Reihelto, gavusio patentą parašiutui, kostiumas su daugybe klosčių aplink kūną. Beje, pats išradėjas žuvo pirmo bandymo šokant nuo Eifelio bokšto metu.

20 a. 4 dešimtm. labai populiarūs buvo amerikietiški „Irving“ parašiutai. 1937 m. į Angliją atvyko 22-metis amerikietis Son Klemas, oro ekstremalių atrakcijų pradininkas. Iš audeklo pasidaręs savotiškus sparnus, juos įsiuvo tarp kombinezono rankovių ir šonuose – tarsi šikšnosparnio. Juos išskleisti buvo nesunku – tereikėjo į šalis išskėsti rankas. Stabilizavimui dar vienas jų buvo kelnėse. Tai jis pademonstravo Londono Hentvorto aerodrome.

Po 163-ių metų (t.y. 1960-aisiais) amerikietis Džosefas Kitindžeris balionu pakilo į 19 mylių aukštį. Tada jis iššoko iš jo ir krito žemyn 84700 pėdas (per 16 mylių) neišskleisdamas parašiuto (o 1942-aisias rusų pilotas išliko gyvas be parašiuto nukritęs iš 21980 pėdų aukščio).


Vertikalaus pakilimo svajonė

Nors malūnsparniai paplito palyginti neseniai, žmonės kelis šimtmečius bandė sukurti jo savybėmis pasižyminčią skraidyklę. Jau Ikaro mitas žymi siekį statmenai kilti skrydžiui.

Pirmasis sėkmingas bandymas buvo 1784 m. prancūzų launoy ir Bienvenu, sukūrusių nedidelį modelį su rotoriumi iš besisukančių spyruokle varomų plunksnų. Vėliau kurti kiti modeliai, tarp jų ir Forlalini, varomas garo variklio.

Stabilumas ir valdomumas buvo pagrindinės problemos. Nors pirmasis toks orlaivis su pilotu pakildavo, valdomumo koncepcija paaiškėjo tik 3 dešimtmetyje sukūrus Cierva autogiroskopą. Ir tik 1937 m. vokiečių Heinrich Focke dviejų rotorių aparatas skrido pakankamai stabiliai. Jų gamyba pradėta 2 pas. karo metu ir nutraukta jo pabaigoje.

Tuo pat metu entuziastai triūsė ir JAV. Vienas centras buvo Filadelfijoje, kur Havilland H.Platt ir W.laurence LePage laimėjo konkursą ir sukūrė du malūnsparnius JAV vyriausybei, o Kellet ir Pitcairn kompanijos patobulino autogiroskopus.

Bet tikras vystymas prasidėjo BridgePort, Konektikuto valstijoje, kur Igor Sikorsky 1939 m. sukūrį pirmą vieno rotoriaus malūnsparnį.
Paskaitykite ir apie pirmąjį malūnsparnį Lietuvoje...


"Žemaičio garlėkys"

Aleksandras Griškevičius (1809 - 1863), sukūręs pirmąjį garu varomą skraidymo aparatą, laikomas Lietuvos aviacijos pradininku. Kilęs iš neturtingų bajorų, jis kūrė, darė ir bandė įvairius skraidymo aparatus. Savo knygelėje „Žemaičio garlėkys“ (1851 m.), išleistoje lenkų kalba, jis išsamiai apibūdino valdomąjį aerostatą, sparnų pritaisymą žmogui, skraidymo aparatą su balionu ar be jo, kėlė garu varomo propelerio (Archimedo sraigto) ir horizontalių sparnų idėją.

Tai buvo pirmosios, bet ne paskutinės oreivystės istorijos, kurią pabaigsiu glaustu svarbiausių datų sąrašu.

Ir neužmirškite, kad tais pačiais metais, kaip ir Lietuva, nepriklausomybę gavo ir Islandija. Ji 1918-ųjų gruodžio 1 d. atsiskyrė nuo Danijos, nors šios šalies karalius iki šiol tebėra Islandijos vadovas)...


1998 metai - Istorija dar nesustojo...
Lietuvos skraidyklių ir parasparnių sporto federacijos prezidentas Darius Jakubauskas rekomendavo apsilankyti
Tarptautinės aeronautikos federacijos svetainėje

Istorijos faktai

Donoros gyventojas pabandė užkariauti oro erdvę gerokai iki brolių Raitų
The Pittsburgh Press, 3.07.1929

Jis yra aviacijos prosenelis. Ir vienas pirmųjų, pritaikęs vokiškąjį “raketinį” principą ir „oro maišo“ pakilimo metodą, pritaikytą orlaiviui.

Prieš 5 m. iki broliams Raitams nustebinant pasaulį savo motoriniu orlaiviu, 70-metis prof. Viljamas Šikas privertė grubius skardinius sparnus pakilti į 10 pėdų aukštį ir nuskristi 20 pėdų.

Tačiau Šiko orlavis buvo nepilotuojamas. Jis dar nebuvo pakankamai parengtas.

Seni Donoros1) Pensilvanijoje gyventojai iš vietovės, kur dabar prof. Šikas gyvena trobelėje prie Monongahela upės2), patvirtina jo pareiškimus, kad būtent jis pradėjo aviacijos vystymąsi.

1898 m. liepos 4 d. prof. Šikas savo didžiausią išradimą parengė demonstravimui. Tai įvyko ten, kur dabar 100 akrų plote statomas aerouostas ant Monongahela upės kranto.

***

Didelė minia stovėjo virpėdama, nepasitikėdama ir spėliodama.
Tada pasigirdo stiprių sprogimų serija.
Iš Šiko orlaivio galo išsiveržė juodi dūmai. O tada lėktuvas šoktelėjo, visai kaip išgąsdintas skardinis žiogas.

Liepos 4 d. prof. Šikui viskas atrodė rožine spalva. Jo eksperimentas pavyko – orlaivis tikrai pakilo į orą ir paskrido į priekį.

Tačiau niekas juo nepatikėjo. Niekas nepradėjo finansuoti jo planus tobulinti oro laivą, kad juo galėtų skristi žmogus. Oro erdvės užkariavimas netapo Šiko likimu.

***

Šiko lėktuvas buvo keistu mechanizmu. Jis neturėjo propelerio. Jis buvo sukonstruotas biplano principu, su vienu sparnu virš kito. Virš sparno buvo pritvirtinti brezentiniai maišai dujoms.

Šikas tikėjosi, kad “raketinių” sprogimų dujos įsiverš į maišus ir pakels lėktuvą. Judėjimui į priekį buvo numatyta detonacijų orlaivio gale serija.

Orlaivio korpusas buvo apie 40 pėdų ilgio skardinis cilindras, siaurėjantis į galą. Orlaivio priekis buvo bukas. Korpuso skersmuo buvo apie 18 colių. Maždaug 5-6 pėdų pločio sparnai buvo maždaug fiuzelažo viduryje.

Stambūs juodojo parako gabalai, kurie per svarą svorio, buvo sujungti dagtimi. Tokių parako rutulių grandinė buvo sudėta į konteinerį, panašų į taurę, įtaisytą už sparnų.

Demonstracijos metu prof. Šikas lėktuvė užtaisė kelis parako rutulius. Degtuku uždegęs dagtį profesorius skubiai pasitraukė į šalį.

***

Po kelių sekundžių Šiko orlaivis atliko savo pirmąjį ir paskutinį skrydį. Juodi dūmai užpildė sparnus ir orlaiviui suteikė „keliamąją jėgą“, o sprogimai gale vertė jį judėti į priekį.

Profesorius Šikas aviacija domėtis ėmė daugelį metų iki savo eksperimentinio orlaivio. Pagal jo prisiminimus, savo pirmąjį modelį jis sukūrė 1888 m., būdamas JAV karinio jūrų laivyno jūreiviu.

Jis skardinį cilindrą pripildė ginklų paraku, panašiu į tą, kuris sudaro „romėnų žvakes“, sukuriančias ugnies rutulius per Nepriklausomybės dienos šventimus. Modelis vos ilgesnis nei pėda. Šikas sako, kad tą modelį paleido per didelę valgyklą Brukline.

1909 m. prof. Šikas surengė viešą parodą Donoros senajame Castner‘io mokyklos pastate. Dalyvavo daugelis berdruomenės lyderių, kad pamatytų, kaip orlaivio propeleris gali traukti jį oru.

*** Prof. Šikas

Šikas demonstravo orlaivio modelį, kurio pavara buvo didelė spyruoklė, pagaminta miesto laikrodininko. Orlaivis buvo sukonstruotas tarsi karuselė. Jis buvo viename strypo gale. Kitame gale buvo metalinis rutulys arba balansas, tokio pat svorio kaip orlaivis.

Vinimi per strypo vidurį Šikas jį pritvirtino ant kuolo, kylančio nuo grindų. Balansinio rutulys laikė konstrukciją reikiamame aukštyje. Propeleris jį traukė į priekį ir taip aplink – 21 kartą.

Demonstracija buvo sėkminga išskyrus tai, kad balanso rutulys nukrito nuo strypo po 21-o apsisukimo ir trinktelėjo žiūrovą, kuris buvo Donoros laikraščio redaktorius, gavęs 18 dolerių draudimą už pėdos sužeidimą.

Redaktorius buvo labai piktas įvykus incidentui, ir įsiaudrinęs pašoko, reikalaudamas kirvio, kad sudaužytų orlaivio modelį – kaip tvirtino Šikas.

***

Monongahelo miesto gyventojas ir prekiautojas nekilnamuoju turtu S.M. Downer‘is sukonstravo orlaivį, kuriuo prof. Šikas bandė užkariauti oro erdvę. Tuo metu turėjo skardos parduotuvę. Šiuo metu S.M. Downer‘is yra įsigijęs tą lauką, kuriame buvo atliekamas eksperimentas, ir jį pavertė aerouostu. Jis turi savo nedidelį lėktuvą ir reguliariai pakyla iš lauko. Jis prisipažino, kad manė, kad prof. Šiko idėjos nepagrįstos. Tačiau dabar tiki, kad finansuotojai galėjo išlošti parėmę Šiką, nes „jis turėjo kelias idėjas, kurios buvo tikrai teisingos“.

Šikas iki šiol nėra skridęs orlaiviu. Vienu metu jis spėjo, kad galės nuskristi į Vokietiją pietums papusryčiavęs savo šalyje. S.M. Downer‘is sako, kad paims Šiką į oro pirmai progai pasitaikius.

Dabar Šikas užmetė savo bandymus tobulinti oro transportą. Jis grįžo prie savo muzikos. Jis Donoros vaikus moko groti smuiku ir pianinu. Tačiau savo mažame namelyje su vaizdu į Monongahelą, profesorius Šikas tebeprisimena tas dienas, kai padėjo aviacijos tapsmui.


Prof. Šikas gimė 1859 m. vasario 19 d. Castle, Vokietijoje. Į Ameriką migravo būdamas 23 m. amžiaus, ieškodamas laimės Kalifornijos aukso karšligėje. Tarnavo Dėdės Semo laivyne.


1) Donora - miestelis Pensilvanijoje prie Monongahela upės, apie 32 km į pietus nuo Pitsburgo. Per 5,5 tūkst. gyv. Jis įtrauktas į istorinių vietų registrą dėl kaimynystės „Cemento miestui“, kuriame namai buvo statomi iš išlieto betono. Tą techniką gyvė T. Edisonas.

2) Monongahela upė („krentantys krantai“, dažnai trumpinama kaip Mon upė) – upė Vakarų Virdžinijos centrinės dalies šiaurėje ir Pensilvanijos pietvakariuose. Ilgis – apie 209 km. Susiliejusi su Allegheny suformuoja Ohajo upę. Beveik per visą ilgį tinka laivybai.
Prie jos Pensilvanijoje yra įsikūręs miestelis tokiu pat pavadinimu (apie 4,3 tūkst. gyv.), įkurtas 1769 m.

Svajonės pradžia
Kyla ultralengvieji
Tokios tad buvo lenktynės
Šarvuotųjų automobilių pirmeiviai
Steponas Darius. Laukė visa Lietuva
Priešsparnio istorija ir priešistorė
„Apie ugnį neprieteliaus sudeginimui“
Drąsus karo lakūnas iš Lietuvos
Skrydžiai oro balionais Lietuvoje 19 a.
Senovės Indijos oreivystės priešaušris
Nežemiški senosios Indijos personažai
Senosios Indijos mašinos (yantra)
Kinų ir korėjiečių skraidantys vežimai
Plutarchas. Biografijos: Solonas
Vimanų vibruojantieji degalai
Ateitis - elektrinļs raketos
Ką pasakoja senas laiškas?
Įdomybės: Bitės-žvalgės
Alcubierre pavara
Stakliškių versmės
Kas vyko prieš 1000 metų?
Kas vyko prieš 749 metus?
Kas vyko prieš 750 metų?
Vartiklio naujienos
NSO.LT