Šnabždanti uola  

„Daugiausia paslapčių tebesaugo Afrika“, I.V. Možeiko

Galimai seniausias apeigų liudijimas atrastas Ngamilande (Botsvana). Codilo kalvose (izoliuota nedidelių uolų grupė Kaslahari dykumoje, kuriose didžiausia uolų piešinių koncentracija - per 3500, kai kurie senesni nei 1500 m.) netoli pitono galvą primenančios uolos paskutinį 20 a. dešimtmetį archeologai rado „Raganosio olą“. Joje (bušmenų [San] vadinamoje „Šnabždančia uola“) yra stambus akmuo (6x2 m) su beveik 400 žmogaus padarytų įrantų.
Ola randasi šiaurinėje Moterų kalvos dalyje. Joje ant šiaurinės sielos pavaizduotas baltasis raganosis (nuo jo kilo ir olos pavadinimas) bei raudona žirafa. Aplink juos yra kitų piešinių, daugiausiai raudonai, iš geometrinių figūrų. Priešingoje sienoje irgi išraižyti grioveliai. Python Rock, Botswana

Pitono uola yra 6 m ilgio ir 2 m. aukščio. Prieš uolą rasta daugybė akmenų, naudotų toms įrantoms padaryti. Kartu su jais [kai kurie senesni nei 70 tūkst. m.] atkasta per 13 tūkst. artefaktų – tame tarpe degintų iečių antgalių ir galimų apeigų įrankių. Beje, akmuo, naudotas iečių antgaliams, yra ne iš Codilo kalvų. Jie yra nagingiau pagaminti ir spalvingesni nei kiti to laikmečio ir vietovės antgaliai. Įdomu, kad tik raudoni antgaliai buvo deginti. Atrodo, kad akmens amžiaus žmonės į olą atsinešdavo tuos spalvingus antgalius ir čia užbaigdavo juos gaminti. Raudoni iečių antgaliai būdavo sudeginami. Tai buvo ritualinis artefaktų sunaikinimas, nes nerasta jokių gyvenimo ženklų. Tai rodo, kad abstraktus mąstymas pasireiškė gana anksti. Jie šimtus kilometrų nešė iečių antgalius, kuriuos čia sąmoningai sudegindavo.

Sheila Coulson iš Oslo un-to už pitono uolos šiaurinėje pusėje rado slaptą olą, kurios įėjimas buvo nugludintas, kas liudija apie galimą jos naudojimą per daugelį amžių. Gali būti, kad kalbant joje pasislėpusiam šamanui, galėjo atrodyti, kad kalba pati gyvatė. Sanams Codilo kalvos iki šiol yra šventa vieta ir jie jas vadina Dievo kalnais ir Uola, kuri šnabžda.

Pitonas yra vienas iš svarbesnių gyvūnų sanams (bušmenams), kurie yra viena seniausių rasių (kartu su Khoi atsiskyrė nuo kitų maždaug prieš 70 tūkst. m. – dabar bendrai jie vadinami San-Khoi). Jų pasaulio sukūrimo mite žmonija kilo iš pitono. Senas ir sausas upių vagas aplink uolas, atseit, išrausė gyvatė, kai suko ratus ieškodama vandens. Gamtos sukurtą uolos panašumą į pitoną papildomai sustiprino žmonių pastangos. Naktį laužų šviesoje atrodo, kad pitono galva iš tikro juda.

Oloje tėra tik du piešiniai: juose pavaizduota dramblys ir žirafa. Ir jie yra ten, kur per sieną bėga vanduo. Tai irgi gali būti susiję su mitologija. Sanų mite pitonas įkrito į vandenį ir negalėjo išsiropšti. Jį ištraukė žirafa. O dramblys su savo ilgu straubliu yra dažnai panaudojamas kaip metafora pitonui įvardinti.


Gyvačių garbinimas

Apie tai, kaip atsirado gyvūnų garbinimas, aiškina daugybė teorijų. Gyvačių garbinimas paplitęs visame pasaulyje – tame tarpe ir Australijoje, kur buvo garbinamas milžiniškas pitonas, vadinamas daugeliu vardų, tačiau dažniausiai Vaivorykštės gyvate. Sakoma, kad ji suformavo kraštovaizdį, įkūnijo gėlo vandens dvasias ir baudė nusikaltusius. Pietvakarių aborigenai ją vadino Waugyla, o rytų pakrantės warramungai – Wollunqua (skaitykite apie aborigenų Svajų metą).

Labai gerbiamos gyvatės Indijos mitologijoje – jos antroje vietoje pagal šventumą po karvių. Penktą šravano mėn. dieną švenčiama Nag Pančami šventė, siejama su gyvačių garbinimu. Jų statuloms siūloma pieno ir smilkomi smilkalai. Šyva nešiojo gyvatę ant kaklo. Indų mituose vardijamos šios svarbiausios gyvatės:

  1. Šeša (Adiseša, Šešnaga arba 1000-galvė gyvatė), ant savo galvų laikanti pasaulį ir ant kurios ilsisi viešpats Višnu. Šeša pridengė Krišną nuo lietaus jam gimstant; Carving at Kailash Temple, Ellora, India
  2. Vasuki susiraičiusi aplink Mandara kalną mušdama pieno vandenyną ir taip gamindama nemirtingumo ambroziją;
  3. Kalija apnuodijo Džamuna (Yamuna) upę, kurioje gyveno. Krišna ją įveikė šokdamas ant jos ir privertė palikti upę;
  4. Manasadevi yra gyvačių karalienė;
  5. Ananta ura begalinio ilgio gyvatė juosianti pasaulį;
  6. Padmanabha (Padmaka) yra pietus sauganti gyvatė;
  7. Astika yra pusiau brahminas, pusiau nagas;
  8. Kulika.

Indijoje dravidai sudegindavo atsitiktinai užmuštą kobrą. Šiaurės Indijoje garbintas vyriškos lyties gyvačių valdovas Nagaradža. Bengalijoje buvo garbinta žmogaus formos gyvatė Manasa. Šravano mėn. (liepa-rugpjūtis) šeimos pasidarydavo iš molio deivės skulptūrėles – dažniausiai su 2 gyvatėmis, savo galvas padėjusias jai ant pečių. Jai aukota ožka arba balandis. Šventės pabaigoje statulėlė būdavo panardinama vandenyje, tačiau prieš tai gyvatės nuimamos nuo pečių. Taip pat Bengalijoje buvo garbinamas nedidelis iš kamščio pagamintas namelis, vadinamas Karandi, kuris buvo puošiamas gyvačių vaizdais ir motyvais iš legendų. Jis būdavo apšlakstomas paaukotų gyvūnų krauju.

Afrikoje gyvačių garbinimo centras buvo pas dahomėjus. 17 a. pradžioje, nukariavę vaidahus, jie palaipsniui sau pritaikė anksčiau nekęstų gyvačių garbintojų apeigas. Vaidahų pagrindinėje šventykloje buvo apie 70 gyvačių. Buvo gerbiamas kiekvienas danh-gbi pitonas, kurių žudyti nebuvo leidžiama. Aukso kranto Ačimota koledžo muziejuje 1940-aisiais buvo molinis puodas, kurio pagrindą supo Vaivorykštės gyvatė. Pasaulio sutvėrimo mite sakoma, kad ji palikdavo savo namus tik ištroškusi. Remdamasi uodega ji iškeldavo galvą iki dangaus ieškodama lietaus dievo. Gausiai atsigėrusi, dalį vandens gyvatė galėjo išlaistyti ant žemės lietaus pavidalu. Puodo šonuose buvo pavaizduotos dar 4 kitos gyvatės: Danh-gbi – gyvybę suteikianti gyvatė; Li – saugančioji; Liwui, susijusi su jūrų dievu Wu; Fa, dievų „paštininkas".

Ašanti vaivorykštės dievas yra nedidelių smauglių atmaina, bet buvo garbinama ne visa rūšis, o tik atskiri individai. Daugelyje Afrikos sričių gyvatė laikyta mirusiųjų gentainių inkarnacija.

Kai kurios Amerikos indėnų gentys garbino barškuoles, kaip gyvačių valdoves, galinčias sukelti vėjus ir audras. Gyvatės gana svarbios viename hopių (Arizona) genties šokyje. Actekų Koetzalkoatlis buvo plunksnuota gyvatė. Gyvatės garbintos Peru laikais prieš inkus, o Čilėje mapučų mite apie tvaną savo vaidmenį atlieka gyvatė.

Biblijoje gyvatė bando sugundyti Adomą ir Ievą, kad šie ragautų uždrausto medžio vaisių. Gnostikai- ofitai priversdavo gyvatė susiraityti aplink sakramentinę duoną ir garbino ją kaip Atpirkėjo įsikūnijimą. Herodotas sako, kad didelė gyvatė kadaise apgynė Atėnus. Velse Dewi buvo dievas, vaizduojamas kaip didelė raudona gyvatė. Yra įrodymų, kad Iberijos pusiasalyje iki įsigalint krikščionybei buvo garbinamos gyvatės.

Beduinas soste
Slontaho šventykla
Stounhendžo stebuklas
Bado kalnai Afrikoje
Gyvatės žmonių požiūriu
Nubija ir jos istorija
Nauja dėl Stounhendžo
Žaliojo žemyno smėlynuose
Brandbergas, ugnies kalnas
N. Žirovas. Zimbabvės mįslė
Juodoji Nigerijos magija
Orknėjų Brodgaro valdovas
Ayers uola Australijoje
Dinozaurų palikuonys Afrikoje
Sahara senaisiais laikais
Gobekli Tepe - seniausia šventykla
Nan Madolis - apleistas paslapčių miestas
Karolio Europa ir jos slinktys
Uolų piešiniai prie Baikalo
Kai dar elniai iš dangaus krisdavo
Moteris su dviem leopardais
Galios vietos: Optina
Nagai Indijos mituose
Misisipės tyrinėtojas
Šamanų ratu einant
Gal tai jau buvo
Trobriando salos
Mohendžo-daro
Džiroftas
Vartiklis