Poetinė Kalistrato Žakovo mitologija  

Kalistratas Žakovas (1866-1926), kilęs iš Komijos, buvo vienu originalių rašytojų ir filosofų, priklausiusių Rusijos Sidabriniam laikotarpiui1), įsiliedamas 20 a. pradžios pagoniško renesanso srovę (tik jo šviesus požiūris iš esmės skyrėsi nuo A. Rezimovo2>) ). Jis buvo pažengęs įvairiose srityse, netgi matematikoje ir astronomijoje, o save laikė pasakininku, poetu – dėl požiūrių įvairovės jį vadino „zyrių Faustu“. Mokslo istorijoje žinomas kaip fino-ugrovedas, visų pirma komių etnografijos tyrinėtojas, o literatūroje – kaip rašytojas, parodęs Šiaurės pasaulį: medžiotojų, valstiečių ir burtininkų.
Nagrinėjo K. Hamsuno,  F. Dostojevskio,  A. Čekovo ir kt. kūrybą. Filosofijoje sukūrė sistemą, jo vadintą limitizmu, dar apibūdindamas ją ir „evoliuciniu simbolizmu“ („Sąmonė – gamtos dvynys ir homologinė jai“). Kalistratas Žakovas, dailininkas E. Kozlovas Simboliai jam buvo pažinimo įrankiais, „psichiniais įvykiais“ arba reiškiniais, atitinkantiems fiziologiniams. Nenuostabu, kad artima sau jis laikė Ibseno ir Hamsuno kūrybą bei machizmo arba empiriokriticizmo3) filosofines sritis. Jo evoliucinis modelis įsikūnijo mite.

1909 m. V. Bechteriovo kvietimu pradėjo dirbti Psichoneurologiniame inst-te. Po 1917 m. jis atsidūrė Pabaltijyje: Latvijoje, o vėliau Estijoje. Jo gyvenimo pabaiga buvo sunki, lydima skurdo, ligų. Jo vardas buvo beveik užmirštas, o pirmąją monografiją apie jį tik 1990 m. išleido S. Kanevas. Didesnį susidomėjimą sukėlė 2006 m. į tėvynę perkeltas jo archyvas.

Tapo žinomas apybraižų knyga „Į Šiaurę ieškant Pamo Bur-morto“ (1905), o stambiausiu jo kūriniu yra autobiografinė 4-ių dalių apysaka „Pro gyvenimo sandarą“ (1912-14). Parašė ir epinę poemą „Biarmija“ (1916). Nemažai jo kūrinių turi sąryšių su indų brahmanizmu. Ir jo kelias vedė prie kosmizmo, į kurį jo amžininkai dėjo viltis dėl visuomenės progreso.

Neopagonizmo dvasioje jam gamta buvo persunkta dvasinio prado – ir savo pasakose-mituose jis rašė apie sugrįžimą prie archajiškų zyrių4) ištakų. Tačiau jo „evoliucinis simbolizmas“ buvo artimas ne tik jo tėvynainiams (N. Fiodorovui,  V. Solovjovui), bet ir Tejarui de Šardenui, sukūrusiam išbaigtą evoliucinę-kosminę filosofijos sistemą.

Ir nors K. Žakovas parašė parašė ne taip jau daug eilėraščių, tačiau, ko gero, būtent juose pilniausiai ir ryškiausiai atsiskleidė jo poetinis individualumas. Nemažą dalį knygos „„Į Šiaurę...“ sudarė eilėraščių ciklas „Nežinomo poeto sąsiuvinis“, o tų pačių 1905 m. „Žaliajame rinkinyje“ publikuojamos ir Žakovo „Pama Bur-Morto giesmės“, kurias A. Blokas apibūdino kaip „panteistines“. Juose naudojami žodžiai „gamta“, „materija“, „atomas“, „erdvė“ ir pan. primena graikų materialistinę gamtos filosofiją.

Iš ankstyvųjų K. Žakovo eilių galima spėti, kad amžių sandūroje jis išreiškė žinomą antropologinį paradoksą, kuris gali būti suformuluotas taip: „Žmogus tuo pat metu ir yra, ir nėra absoliučiai begalinės Visuotinės aibės nariu“ ir todėl tampa ontologinio disonanso, juntamo kaip esminis jo būties faktas, nešėju. To konflikto šaltiniu yra sąmonė, per kurią suskilo Visuotinybė. Todėl ir K. Žakovo individualus kūrybinis mitas turi soteriologinį pobūdį.

Tą žmonijos etapą K. Žakovas vertino ypač negatyviai: „Geležiniai pasaulio dėsniai slegia visa, kas gyva ... Baisus egoizmo, kultūros, nervinio gyvenimo speigas sušaldė visus gyvybės šaltinius“. Miesto kultūra atskiria žmogų nuo gamtos, suskaldo jo sąmonę, ir į pirmą planą išeina pasaulio materialumas, prieš kurį nublanksta dvasia ir siela. Nuo šios „gyvenimo mašinos“ miršta ir bėga daugelis K. Žakovo veikėjų, negalinčių pritapti prie jų laikmečio. Tačiau ir visiškai atsisakyti nuo „miesto“ pasiekimų (t.y. Vakarų kultūros) jis negali. Ir vis tiek save dažnai vadina „laukiniu“ – jis rėmėsi Ž. Ruso, nes pritarė jo „grįžimo į gamtą“ požiūriui.

Siekdamas savo idealo pasakose-mituose, jis sukuria mitą apie aukso amžiaus sugrįžimą; tasai jam buvo įkūnytas pagoniškoje šiauriečių (atskiru atveju, komių) praeityje („Zyrių pagoniškoji pasaulėžiūra“, 1901). Pagoniška religija atsiranda ir vystosi spontaniškai, nuo pirminio gamtos reiškinių sudvasinimo iki tolimesnės jų personifikacijos. Rekonstravęs komių dievų panteoną, jis išdėsto kosmologinį mitą, kurio pagrindiniai veikėjai yra Enas5) ir Omelis6), o komių pasakų pagrindu modeliuoja mitą apie aukso amžiaus praradimą. Pagoniški dievai, kosmoso erdvės esmė, kinta laike – sensta kartu su kosmosu ir vis tiek liek nemirtingais. Erdvės kitimas išreiškiamas kaip mitinių ir istorinių įvykių grandinė.

K. Žakovas panaudojo folklorą kaip universalų šaltinį jau užmirštoms sakralinėms žinioms. Vis tik jis savo rekonstrukciją vadino „blyškia schema“, aprašančia tik „dievų siluetus“ – vėliau pridėjo nemažai pastangų jai vystyti, tačiau tai darė jau grožinės literatūros priemonėmis. Joje jis praplečia mitinius siužetus, kai gyveno didvyriai, dvasios ir gamtos dievai, kuriuos išstūmė krikščionių Dievas, jo šventieji ir bažnyčia; gamtos šventovė pakeičiama bažnyčios pastatu, kuris gali būti pastatytas bet kur, o komių milžinus išvijo gudrūs „mažyliai“ rusai, tad mažosioms tautoms gręsia išmirimas. Tai istorinės stadijos pirmoji grandis, plačiausiai išreikšta pasakose-mituose („Šiaurės dievų pabėgimas“ ir kt.) bei realistiniuose apsakymuose apie šiaurės kaimo gyvenimą, kur išlikusi atmintis apie herojišką tautos proeitį ir komių didvyrius („Maksimas“, „Parma Steponas“, „Dėdė Nialajus“ ir kt.). Antroje grandyje atsiranda herojus, žmonėms nešantis išsigelbėjimą, kas išryškėja grynai „fantastiniuose“ kūriniuose. Dažnai tai įgyvendinama tam tikro mokytojo atėjimu, ne tik atnešančio naujas žinias ir sugebėjimus, bet ir „suteršančio“ jų sąmonę. Paprastai toks žmogus tampa miestiečių mokytoju ir bent jų sielose pasėja abejonę, o tada išeina su mokytoju, dažniausiai mergina. Aukso amžiaus nešėjais tampa naivuoliai ir svajotojai. „mažųjų“ tautų atstovai – jų istorijos pateikiamos pasakose-utopijose, pateiktose paprastai jo knygų gale („Iš gyvenimo ir fantazijos“, 1907; „Šiaurės vėjo triukšme“, 1913).

Sugrįžti į pirmapradį rojų vargu ar įmanoma – ir tą karčią tiesą K. Žakovas išreiškė 1900 m. viduryje („Į šiaurę...“). Jis idealą rado pagonybės ir krikščionybės sinkretizme. Tos knygos pagrindu tapo 1899 m. kelionė į Komiją, tad siužetas kažkiek autobiografinis. Etnografo tikslas yra rasti pasakojimas apie Pamę Bur-Mortę, Pamo Sotniko, legendinio Stefano Permiečio varžovo, sūnų. Jis turi ne tik surinkti folklorą, bet ir įsigilinti į pagonišką paslaptį. Ir prie Ščugoro upės (Pečoros intako) jis randa paskutinį, dar prisimenantį Pamę Bur-Mortę ir žinantį jo mokymą. Pamė Bur-Mortė paliko gimtąjį kraštą, kad surastų atsakymus į jį kankinančius esminius klausimus. Tik po daugelio metų jis sutinka žmogų, galintį jam paaiškinti „dangaus ir žemės“ vaizdą. O klajonėse jis sutinka išminčius (krikščionių atsiskyrėlį ir helenų filosofą), kurie skirtingai savaip atsako į Pamės klausimą: „kur pasaulio kraštas, ar aukštai žydras dangus ir kas šeiminkas šiame keistame pasaulyje?“. Vis tik išvada, kad abu gyvenimo prasmę žmogaus laimėje, tik šią supranta skirtingai (pirmasis – pasibaigus gyvenimo keliui tolimoje ateityje, o antrasis – kiekvienoje kasdienos akimirkoje). Jam tai netinka – ir atsakymą gauną tik tolimoje Indijoje (kaip galima nuspėti), kur senolis po medžiu rankose laiko „seniausią knygą pasaulyje“ (aišku, „Rigvedą“; o toliau minimos „miško knygos“, be abejonių, tai Aranjakos). Jisai Pamei papasakoja apie kosminius ciklus: „Iš mūsų žemės ir saulės nuolaužų bus naujos žemės, kitos saulės, kiti žmonės – ir anksčiau buvo taip. Tam nėra galo, ir niekam nėra pabaigos“. Tas mokymas paaiškina ir žmonijos istoriją: „Gyvybė kaip jūros bangos; bangos kinta, o jūra amžina“. Pamė lieka su senoliu, bet ko kiek laiko jį vėl užplūsta abejonės: „Iš žemės nuolaužų randas nauji žmonės, tačiau tie žmonės – ne mes“. Į tai senolis jam atskleidžia pasaulio sandaros koncepciją: „Visa tai Maja, atrodanti, nepagaunama, kaip siela, ji bėga nuo mūsų kaip šešėlis; tačiau ji vientisa ir amžina bei kenčia ir džiūgauja, pasireikšdama įvairiose planetose, skirtinguose žmonėse, po skirtingais apvalkalais. Jos esmė viena. Visa siela – ji džiūgauja, ji ir kenčia; ir tu nesakyk: ‚Po manęs gyvens kiti žmonės‘. Gyvena viena, be paliovos, egzistuoja viena...“. Iš esmės senolis įveda Pamę į Brahmano (kurį Pamė vadina Parabrama), absoliučios būties, koncepciją. Iliuzinės majos pasaulyje reikšmingu yra tai, ko nemato akis: „mes niekada nematom begalinio, mes viskas mūsų akyse yra baigtinis“. Ir būtent begaliniame glūdi esmė. Jos išvydimui reikia išsivaduoti nuo baigtinio, nuo majos iliuzoriškumo, - ir tada žmogaus būtis susilieja su Dievo būtimi. Ir senolis parodo kelią: „Jis tavyje, tačiau ne viskas... Tu jo guolyje gyveni visada!“ Taip ilgas pagonio dvasinių paieškų kelias tampa jo keliu pasiekiant Dievą, tačiau kartu jis atranda ir pats save.

Brahmanizmas imponavo K. Žakovui savo gnoseologija, kai pažinimas nuo avidjos kaip metafizinės „nežinios: juda link aukščiausios tikrovės per išmintį pasiekimo (kas taip priešiška I. Kanto „pasaulio nepažininumui“).

Pamę Bur-Mortę, pasaulyje viskas vyksta taip, kaip ir turi vykti: kaip smulkios upės suteka į didingąją Obę, „neišlaikydamos savo vardų“, taip ir mažosios tautos įsilieja į didesnes, „pamiršdamos savo vardus“. Pasaulis gyvena pagal dėsnius, įvestus „to, kurio vardo niekas nežino“. K. Žakovo kūriniuose atsiranda ir planetarinę eschatologija, savito persikūnijmi idėja – į kitas planetas persikelia ne žmonės, o jų „sielos“, kas primena K. Ciolkovskio vėlesniąsias svajones. Būtent toks yra K. Žakovo herojų gyvenimo finalas, pvz., „Ustinja mirė tam, kad su naujomis jėgomis gimtų kituose pasauliuose. [ ... ] Ir miega dabar Falalėjus ir Ustinja už kaimo, prie malūno, beržų giraitėje, kapinėse, miega mieli, be nuodėmės, teisingi žmonės laukdami didžiosios žemės gyvenimo pabaigos. Galas bus ir jos nuodėmėms, ir prasideda naujas gyvenimas saulėje, kuri bus planeta, besisukančia apie Vegos žvaigždę; ir ten Mamantas vėl apkabins draugus naujos saulės spinduliuose“ [Falalėjaus gyvenimas]. Anot K. Žakovo, ko gero kitose planetose ir bus naujas žmonių prarasto „rojaus“, aukso amžiaus įsikūnijimas.


Pastabos ir komentarai

1) Rusijos poezijos sidabrinis amžius - 19 a. paskutinio dešimtmečiui ir 20 a. pirmiesiems dviems dešimtmečiams taikomas apibūdinimas. Šis laikotarpis buvo labai kūrybingas poezijoje. Jį taip pavadinti pirmasis pasiūlė N. Berdiajevas, tačiau terminas įsigalėjo 7-me dešimtm. Jo metu klestėjo simbolizmas, futurizmas.

2>) Aleksejus Rezimovas (1877-1957) – rusų rašytojas modernistas, dailininkas, kaligrafas. 1921 m. paliko Rusiją „laikinai“, tačiau sugrįžti nebuvo lemta. 1923 m. atvyko į Paryžių, kuriame praleido likusį gyvenimą. Pirmoji publikacija – 1902 m.; 1905 m. persikėlė į Peterburgą, kur ir prasidėjo tikrasis literatūrinis kelias. Jo prozai būdinga fragmentacinė kompozicija, besiužetinė proza. Veikėjai paprastai savo vidumi nesusiję tarpusavyje. Tai sutinkama jo miniatiūrose ir „tableau“ žanre. Žinomumą jam atnešė pasakos ir simboliniai romanai. Emigracijoje daugiausia rašė beletrizuotus memuarus.

3) Empiriokriticizmas - pozityvistinė ir radikaliai empirinė filosofija, pradėta vokiečių filosofo R. Avenarijaus (1843-1896), o vėliau išvystyta E. Macho. Pagal ją, viskas, ką galime sužinoti, yra iš mūsų jutimų ir kad pažinimas turi apsiriboti vien gryna patirtimi. Tuo remdamasis, E. Machas apsisakė prieš L. Bolcmano atomistinę teoriją, nes atomų mes negalime stebėti tiesiogiai.

4) Komiai (anksčiau vadinti zyriais) - šiaurės rytų Europos tauta, daugiausia (per 97%) gyvenanti Rusijos teritorijoje (ypač Komių respublikoje). Viso apie 350 tūkst. gyv.; kalba finougrų šeimai priklausančia komių kalba. Manoma, kad pavadinimas kilo nuo upės Kama arba nuo senovės permiečių žodžio „koma“ reiškusio „vyras, žmogus“. Tradiciškai užsiima gyvulininkyste; nuo 12 a. ariamąja žemdirbyste, taip pat amatais. Rašytinę literatūrą turi nuo 19 a. pradžios – jos pradininkas Ivanas Kuratovas. Komiai išlaikė gausų folklorą, senovės tikėjimų, apeigų, kalendorinių papročių. Tikinčiųjų dauguma – stačiatikiai, yra sentikių, tikėjime gausu senojo šaministinio tikėjimo elementų.

5) Enas - vienas iš dviejų aukščiausiųjų dievų sutvėrėjš komių mitologijoje (kitas jo brolis Omelis). Karelų-suimių mituose jį atitinka Saulės dievas Ilmarinenas. Po krikšto jis imtas tapatinti su krikščionių Dievu Tėvu. Pagal vieną variantą, abiejų brolių motina antis, padėjusi 6 kiaušinius. Pati antis pakyla nuo vandens ir užsimuša krisdama, taip sudarydama sausumą. Iš dviejų kiaušinių išsirita Enas ir Omelis. Enas iš vieno kiaušini osutveria Saulę ir Žemę, iš kito – savo pagalbininkus. Iš kitų dviejų – Mėnulį, pelkes, ežerus, dvasias. Enas įkūnija gerąją pasaulio pusę. Jis sutvėrė ir žmogų, tačiau su rago kiautu. Tačiau Omelis žmogų apspjovė, tad Enui teko žmogų išversti, ir paviršiuje raginiais liko tik nagai.

6) Omelis - piktasis Eno brolis komių mituose. Kitame mito variante, broliai tupėjo pirmapradėje pelkėje kaip dvi varlės, kurias kandžiojo uodai. Nuo kupsto įkritę į pelkę virto žmonėmis. Todėl komiams varlės teigiamas mitų personažas. Beje, apsjaudamas jis sutvėrė ir moters lyties organus. Jis susijęs ir su Saulės dėmėmis – kartą sumanė pasiekti Saulė ir įlipo į medį. Užsimovęs pirštinę nuplėšė pusę saulės, tačiau prarado pusiausvytą ir išmetė tą pusę, kuri vėl susijungė su likusia Saulės dalimi. Saulėje liko tik Omelio pirštų atspaudai – Saulės dėmės.

Kur ėjo Tolstojus?
Sergejus Bulgakovas
Puškinui skirta šventė
Kita asmenybės pusė
V. Nalimovo kitoniškumas
Lermontovas: paskutinė diena
Juodasis arapas Baltarusijoje
A. Jampolskaja. Mirtis ir kitas
Gogolis: Kristaus brolijos pradai
Kaliostro apsilankymas mūsų pašonėje
Krikščioniškoji V. Zenkovskio kosmologija
Vardas ir skaičius rusų ir kinų filosofijoje
Kūniškumo problema rusų filosofijoje
P. Florenskio teoantropokosmizmas
Sofijalogas Sergejus Bulgakovas
M. Gorkis atmetus mitus
Nikolajus Berdiajevas
Nuo nihilizmo į Kristų
Dostojevskio kiltis
Skaitiniai
Vartiklis