Islamo mokslas: Omaro Chajamo laikmetis. Vartiklis

Tai buvo musulmonų mokslo aukso amžiaus pabaiga. Tuo metu didžiausių pasiekimų pasiekė matematika. Labiausiai Vakaruose žinomas persų sufijų poetas Omaras Chajamas. Jo amžininkas persų teologas al-Gazalis¹⁾ gali būti gretinamas su Tomu Akviniečiu. Kurį laiką jis gyveno gimtajame Omare mieste Nišabure ir vienintelis iš persų rašė arabų kalba. Visi kiti (al-Hasan ibn al-Sabbath, Omaras Chajamas, Nasir-I-Kusraw^*), Zarrin Dast'as³⁾, Nidham al-Mulk) rašė persų kalba.

Nauja izmailitų asasinų sekta susikūrė Kaire apie 1080 m. Jie gavo Alamuto tvirtovę, buvusia jų atramos tašku apie pusantro šimtmečio. Joje buvo ir mokslo centras. Bagdade irgi buvo mokslininkų, nors ir ne tokio ryškumo: Muhammad ibn Abd al-Baqi, al-Khatb al-Baghdad bei al-Maward, gydytojai ibn Džazla (krikščioniškos kilmės), Said ibn Hibat Allah⁴⁾ ir Zarrin Dast (Auksinė Ranka). Progreso centras buvo tik Ispanijoje, tačiau Kordovos klestėjimo dienos jau buvo praėję. Iš mokslininkų joje išskirtinas tik geografas al-Bakri. Astronomai al-Zarqali ir ibn Said'as gyveno Tolede, Yusuf al-Mutamin'as – Saragosoje, abu 'Umar ibn Haddadž'as – Sevilijoje, o ibn Sida gimė Murcia, o mirė Denia.

Reikšmingas astronominis darbas buvo vystomas Kordovoje. Ibn Saidas su kitais musulmonų ir žydų astronomais atliko daug stebėjimų, kurių rezultatus panaudojo al-Zarqaili (Arzačelis, Abu Ishaq Ibrahim ibn Yahya al-Naqqash, 1029-1080) sudarydamas naujas astronomines, vadinamąsias Toledo lenteles, žinotas bei vertintas ir Vakaruose. Lenteles pradėjo platus įvadas į trigonometriją. Al-Zarqaili sukūrė naują astroliabijos tipą (vadinamą safiham, saphaea Arzachelis) ir įrodė Saulės apogėjaus judėjimą (pagal jį 12,04'' per metus – tikroji reikšmė yra 11,8''). Tik, deja, jis laikėsi klaidingos ekliptikos „svyravimo“ teorijos.

Filosofas al-Gazalis parašė veikalą apie žvaigždžių prigimtį ir judėjimą bei padarė astronomijos santrauką. Jis kažkiek buvo susipažinęs su magiškais kvadratais. Bagdadietis Muhammad ibn Abd al-Baqi (apie 1100 m.) parašė komentarus 10-ai Euklido knygai (į lotynų kalbą išverstą G. Cremonese).

Arabų geografų, labai aktyvių 9-10 a., veikla išblėso. 11 a. antroje pusėje težinomi du: al-Bakri Vakaruose, parengęs tradicinę kelionių knygą, seniausią Ispanijoje, bei senovės arabų geografijos žodyną. Nasir-I-Khusraw Rytuose buvo izmailitų misionierius, kuris, pradėjęs Egipte, daug keliavo po Artimuosius rytus iki pat Persijos rytinės dalies. Persijoje aprašė savo keliones.

Yusuf al-Mutamin'as, kilęs iš Banu Hud genties, buvo Saragosos valdovu 1081-85 m., soste pakeitęs tėvą Ahmed al-Muqtadir Billah, valdžiusį 1046-81 m., buvo mokslų globėjas. Jis parašė matematikos veikalą „Istikmal“ (Ištobulinimas), kuriame nagrinėjo Euklidą, „Almagestą“ ir tarpines knygas. Jo kopijos neišliko.

Abu-l-Fath 'Umar ibn Ibrahim al-Khayyam Gniyath al-Din gimė netoli Nišaburo apie 1038- 1048 m., mirė ten pat apie 1123-24 m. Jis buvo persų poetas, matematikas ir astronomas. Jo "Algebroje" buvo antrojo laipsnio lygčių geometriniai ir algebriniai sprendimai, puiki lygčių, tame tarpe trečiojo laipsnio, klasifikacija, bandymas jas spręsti ir dalinis daugelio sprendimas (jis atmesdavo neigiamas šaknis ir nenaudojant abiejų kūgio pjūvio šakų kartais neleisdavo surasti kai kurių teigiamų šaknų.

1074-75 m. seldžiukų sultonas Malikšah Džalal al-Din'ą pakvietė jį į naują Ray observatoriją senojo persų kalendoriaus reformai. Jo sudarytas kalendorius laikomas labai tiksliu. Būtina paminėti ir „Rubijatus“ (ketureilius), vieną iš populiariausių klasikinės literatūros kūrinių.

7 a., vienijami islamo, arabai pradėjo didžiuosius užkariavimus. Tačiau vieningos valstybės sukurti nepavyko, bet visus musulmoniškus kraštus jungė arabų kalba ir religija. Patys arabai, buvę žemesnės kultūros, pasidavė užkariautų tautų, pirmiausia graikų ir Bizantijos, įtakai.

Pirmieji arabų ir graikų kultūrų tarpininkais buvo Sirijos krikščionys – nestoriečiai, Edesoje įsteigę mokyklą, į sirų kalbą vertę graikų klasikus, studijavę graikų filosofiją ir mediciną. 486 m., kaip eretiška, mokykla uždaryta, o dauguma jos mokytojų pasitraukė į Persiją, kur vėl įkūrė mokyklą.

Helenizuoti persai ir sirai veikė arabus. Arabai išmoko pasigaminti kompasą, paraką, mechaninį laikrodį, popierių. Jie rinko antikos kūrinius, Indijoje susipažino su jų kultūra ir algebros pagrindais. Arabai tapo tiltu tarp Rytų ir Vakarų.

Islamo teologai stengėsi pagrįsti religines dogmas. Tad 8 a. atsirado mutakalimų (diskutuotojų) filosofija, iš kurios išsivystė mutazilitų (atsiskyrėlių) mokymas, palaipsniui tapęs laisvamanybės šaltiniu islame. Jie sakė, kad dešimtys abejonių vertingesnės už vieną tikrą teiginį (tarsi graikų skeptikai). Pagrindinis argumentas yra protas.

8 a. susiformavo ir mistinė sufizmo (sufi – dėvintis vilnonį apsiaustą) šaka. Sufijai įrodinėjo, kad žmogus nepajėgus pažinti dievą, gynė asketizmo, savęs pažinimo idėjas. Argumentų ieškojo neoplatonizme.

Aristoteliškąją tradiciją pradėjo Abu Jusufas al-Kindis (800-879), kurį veikė mutazilitų idėjos. Jį labiausiai domino logikos ir gnoseologijos klausimai. Vieninteliu pažinimo šaltiniu laikė protą. Sukūrė trijų pakopų pažinimo teoriją: nuo logikos ir matematikos prie gamtotyros ir tada prie metafizikos. Vietoje 10 Aristotelio kategorijų siūlė naudoti 5 pirminių substancijų pavadinimus: materiją, formą, judėjimą, erdvę ir laiką.

10 a. Basroje įsikūrė "Tyrųjų brolių" draugija. Jie rašė traktatus siauram pasekėjų ratui, skleidė žinias, propagavo Aristotelį. Stengsi suderinti įvairias religines sroves ir mokslą.

Socialinėmis problemomis ypač domėjosi Abu Nasras al Farabis (870-950), „Traktate apie dorovingo miesto miestiečių pažiūras“ aiškinęsis socialinės nelygybės ir valstybės atsiradimo priežastis. Atseit, žmonių bendrijos (valstybės) susidarė natūraliai: vienas žmogus negali gyvuoti be kitų. Visas bendrijas suskaidė į pilnas ir nepilnas, o pirmąsias dar į į didžiąsias (viso pasaulio žmonės), vidutines (tautos) ir mažąsias (miestai ar rajonai). Nepilnos – tai pilnųjų dalys, grupuojamos į kaimo, gatvės, namo gyventojus. Žmogaus veiklą valdo protas, kurio yra dvi rūšys: įgimtasis ir įgytasis. Tas, kuris abi suderina, tampa išminčiumi (galinčiu vadovauti kitiems). Nesant išminčiaus, vadovauja kolektyvas (grupė).

Visur turi būti harmonija, nes tokia yra gamta. Filosofija yra vienintelis ir visapusiškas mokslas. „Apie mokslų kilmę“ jis sudarė mokslų hierarchiją (artimą Aristoteliui). Dievu vadino absoliučią būtį, be materijos ir formos, būdingų daiktams. Materija amžina ir besivystanti nepriklausomai nuo pirmosios priežasties. Pasaulis kilęs iš dievo emanacijos. Gamta yra savarankiška („Anapus pasaulio nieko nėra“).

Abu Ali ibn Sina (980-1037) pagrindinį dėmesį skyrė žmogui, esančiam visatos dalelyte. Jį suvokti galima tiriant gamtą, ieškant reiškinių tarpusavio ryšių. Visata pavaldi josios vidiniams dėsniams ir niekas nenutinka be priežasties. Todėl visi žmogaus veiksmai determinuoti. Protas yra aktyvi kūrybinė jėga, pažinimo priemonė. Tačiau pasaulis suvokiamas per jutimus. Kuriamos sąvokos palyginimo būdu, - atskleidžiant bendras ir skirtingas objektų savybes. Sąvoka – tai tikrovės atspindys prote.

Materiją laikė amžina, tačiau pasyvia visų daiktų potencija, galimybe kurti tikrovę. Dievas yra tobulas kūrėjas (būtinybė), suteikiantis materijai formą. Tačiau Dievas negalėtų tverti pasaulio, jei nebūtų materijos. Kadangi Dievas nesikiša į tvarinio egzistenciją, galima laisva valia.

Materialėjančią arabų filosofiją stipriai užsipuolė Abu Hamidas al Gazalis¹⁾ (1059-1111). Jis sukūrė diskusijų metodą, kai mokymą galima atmesti tik esant su juo susipažinus, - kitaip padėsi oponentui. Pagal materijos ir dvasios pirmumą, pasaulio amžinumą, jsi filosofus skirstė į dachritus (nepripažįstančius dievo ir laikančius, kad pasaulis gyvuoja savaime – tai eretikai), gamtotyrininkus (laikančius, kad siela miršta su kūnu) ir metafizikus (Sokratą, Platoną, Aristotelį, al Farabį, ibn Siną).

Filosofijos objektą atskyrė nuo teologijos (pvz., matematika neturi jokio ryšio su religija), už ką buvo užsipultas musulmonų dvasininkų ir turėjo išvykti iš Bagdado. Grįžęs traktate "Filosofų paneigimas" aštriai kritikavo ne tik kitų, bet ir savo ankstesnes pažiūras – už tai buvo kaltinamas veidmainyste ir bailumu.

Vėlesniu laikotarpiu tapo aršiu Aristotelio, al Farabio, ibn Sinos kritiku, aiškinęs, kad eksperimentavimas tėra laiko gaišimas, nes gamtoje nėra jokio dėsningumo. Be dievo niekas neegzistuoja. Protas nepajėgus pažinti dievą; šlovinama mirtis. Bandoma į islamą įskiepyti sufizmo idėjas.

Abu'l Validas ibn Rušdas (1126-1198) apvalė Aristotelio filosofiją nuo neoplatonizmo apnašų. Plėtodamas sampratą apie universalijas, aiškino, kad realūs tėra tik konkretūs daiktai, o universalijos tėra daiktų pavadinimai ir nepriklausomos egzistencijos neturi. Materialus pasaulis – vieninga, judri ir objektyvi tikrovė. Judėjimo šaltinis randasi pačioje gamtoje; forma negalima be materijos.

Siela miršta kartu su kūnu; amžinas tėra protas, kuris nėra tapatus sielai. Kadangi tiedu dalykai buvo painiojami, atsirado idėja apie sielos nemirtingumą. Sielos tobulumas priklauso nuo materijos išsivystymo lygio. Protas yra aktyvus ir gali pažinti pasaulį ir jo dėsningumus; siela valdo jutimo organus. Pažinimo tikslas – suvokti gamtos vienovę per jos skirtybes. Žmogaus sugebėjimai pažinti pasaulį neriboti.

Rušdas pagrindė filosofijos nepriklausomybę nuo teologijos, kuri negali paaiškinti filosofinių problemų., nes josios visai kitas objektas ir struktūra. Po Rušdo, ypač 13 a. arabų kultūra pradėjo smukti. Tačiau ji padarė stiprią įtaką žydų ir Europos filosofijai, Viduramžių materialistinės pasaulėžiūros raidai, davė dvejopos tiesos idėją. Remdamasis ja, Sigeras Brabantietis kovojo už filosofijos atskyrimą nuo teologijos, įrodinėjo, kad pasaulis negali būti sutvertas iš nieko, kad turi būti amžinas.

^*) Daugiau apie Nasirą Chosrovą

Nasiras Chosrovas kilęs iš Kobadijano gyvenvietės Tadžikistane, todėl vadinosi Marvazi Kobadijanietis, nes valstybės, kuriai priklausė Kobadijanas, buvo Mervas (iš čia Marvazi – t.y. iš Mervo). Dar jis vadintas ir Balkhi, nes Balche (šiaurės Afganistane) turėjo namą, kur gyveno su šeima.

Greičiausiai jis priėmė ismailizmą, o tada išvyko į Kairą papildomam mokymuisi (o ne atsivertė Egipte), pvz., žinoma, kad Hasanas as-Sabatas irgi buvo pasiųstas į Kairą po to, kai priėmė ismailizmą (žr. '>apie Kairo Mokslų namus). Po 6 m., praleistų Egipte, Nasiras 1052 m. grįžo į Balchą, - ir tai tamsiausias mums jo gyvenimo tarpsnis. Vėl pasireiškia tik po 9 m., t.y. 1061-ais, kai parengė „Zadu`l al-Musafirin“. Per tą laiką jis skleidė izmailizmą savo gimtinėje, o nuo persekiojimų slėpėsi Jamgane Pamyro kalnuose (dabar rytų Afganistane), kur vietiniai jį tebelaiko sufijų „piru“ (šventuoju). Tačiau detalių apie tai neturime. Pats Jumganas (kaip taria vietiniai) yra šoninis slėnis, atsišakojantis nuo Hindukušo kalnagūbrio, drėkinamas Kokeha („mėlynosios“) upės, Amu-darjos intako. Slėnis yra aukštai (apie 1,5 km), karštas ir dulkėtas vasarą, šaltas žiemą, mažai dirbamas ir mažai apgyvendintas. Kukli Nasiro palaidojimo vieta yra ant nedidelės kalvelės slėnyje. Jis negalėjo ištrūkti iš slėnio dėl grėsmės gyvybei.

„Zadu`l al-Musafirin“ aiškiai sukompiliuotas iš arabiškų šaltinių, ypač Hamino al-Kirmanio, ir skirtas paprastam skaitytojui bei jo mokiniams. Iš jo pašalinti beveik visi izmailietiški elementai, dėl ko jis greičiausiai ir išliko, nes ortodoksų laikytas tiesiog filosofiniu kūriniu. Jis aptaria klausimus apie materiją, erdvę, laiką, judėjimą, Kūrėją, pasaulio laikinumą, žmogų, sielą, indėlį būsimam gyvenimui ir t.t.

¹⁾ Abu Hamidas Muhamadas ibn Muhamadas Gazalis (1058-1111) - persų kilmės (iš Chorasano srities, dabrt. Iranas) islamo filosofas, teologas, sufijus, mistikas. Daug prisidėjo prie sufizmo idėjų plėtojimo, teorinio pagrindinio ir jų susiejimo su pagrindine islamo teologija. Parašė apie 70 kūrinių, filosofiškai ir teologiškai nagrinėjančių būties aspektus.
Ryšį tarp reiškinių aiškino Dievo valia, pasisakė prieš filosofinį Dievo pažinimą, kuris, atseit, yra ribotas. Teigė, kad Dievą pažinti galima tik intuityviai, esant dvasinės ekstazės būsenoje. Neigiamai vertino Aristotelio ir Platono filosofiją kaip bedievišką ir netinkamą islamui. Tačiau Gazalis palaikė mokslinio, matematinio pasaulio reiškinių pažinimo teoriją. Jis įvedė naują džichado aiškinimą – anot jo „An-Nisa“ („Moterys“) suros 95 ajatoje kalbama ne apie kovą mūšio lauke, o savo žemesniojo „aš“ įveikimą.
Al-Gazalio mintys veikė ne tik musulmonų, bet ir krikščionių filosofus. 12 a. pabaigoje „Filosofų ketininai“ buvo išversti į lotynų kalbą. Su jo veikalais buvo susipažinęs ir labai vertimo Tomas Akvinietis. 12-13 a. Ispanijos žydai neblogai mokėjo arabų kalbą. Jo mintis panaudojo Jehuda Halevis kritikuodamas Aristotelį. Vėliau jo darbai buvo verčiami į hebrajų kalbą, o jį citavo M. Maimonidas, A. Chasidas ir kt. žydų mąstytojai bei kabalistai.

²⁾ Averojus (Ibn Rušdis, 1126-1198) - arabų filosofas, matematikas, medikas ir rašytojas. Gimė Kordoboje (Andalūzija, Ispanija), kur studijavo teisę bei mediciną. Buvo Sevilijos teisėjas (kadis), o vėliau Almohadų dvaro gydytojas Maroke.
Parašė Aristotelio veikalų komentarų, teisės veikalų bei išsamią savo laikų medicinos apžvalgą. Žymiausiu jo kūriniu laikomas „Paneigimo paneigimas“ (apie 1180 m.), kuris yra atsakas al Gazalio „Filosofų panegimą“. Dar paminėtini jo samprotavimai „Apie protą“, „Apie silogizmą“, „Laiko problema“, „Apie pirmąjį judintoją“ ir kt. Remdamasis Aristoteliu, bandė nustatyti ryšius islamo ir krikščionybės. Teigė, jog Dievo sukurtas pasaulis yra materialus ir amžinas, žmogaus siela – nemirtinga.

³⁾ Zarin-dastas (Abu Ruh Muhammad ibn Mansur ibn abi Abdallah ibn Mansur Jamani, „Auksinė ranka“) – garsus 11 a. antros pusės persų akių gydytojas. Persų kalba parašė oftalmologijos veikalą „Akių šviesa“ (1087-88).

⁴⁾ Said ibn Hibat Allah (Abu-I-Hassan Sa'id ibn Hibat Allah ibn al-Hasan) – persų gydytojas ir filosofas. Parengė medicinos santrumpą ir veikalą apie fiziologiją ir psichologiją („Pokalbiai apie žmogaus sutvėrimą“), kuriame aptarė dauginimosi, embriono, gimdymo, brendimo, senėjimo, sielos išlikimo ir pan. klausimus.