Kalnų Senis Sayyidna Hasan Bin Sabbah. Vartiklis:Islam religion, History

Gimimas. Vieni mano, kad jis gimė 432 m A.H., o kiti 445 m. A.H. V. Ivanovas teigė jį gimus po 440 m. A.H., o Bernard Lewis - maždaug 442-443 m. A.H. Tačiau žinant jo tikslią minties datą ir visiems sutariant, kad tada jis buvo 90 m. amžiaus - gautume 428 m. A.H. (t.y. 1034 m.)

Kilmė. Hasan bin Aly bin Mohammed bin Ja`far bin Husayn bin Sabbah al-Hamari (apie 1050-1124) kai kuriose knygose kildinamas iš Jemeno dinastijos. Gimė Kumo miesto šiitų 12-imanininkų šeimoje. Tačiau jis pats yra ištaręs: „Vietoje buvimo neteisėtu imamo palikuoniu renkuosi jo nuolankaus tarno vietą“. Gana anksti jo šeima persikėlė į Rėjų (dabart. Irane), kuris buvo ismailitų misionienių centru Džibale (vakarų Irano regione).

Mokslai. Jo tėvas buvo vienas iš jų vadovų. Tad nuo 7 m. iki 17 m. amžiaus jis lavino sūnų namuose, kur šis gavo matematikos, filosofijos ir kalbų žinių.

Gandai: Vienas garsesnių pasakojimų yra, kad Hasanas mokėsi pas imamą Maufique Annishapuri ir jo mokslo draugais buvo Nizamas Mulkas (turėjęs vizarato postą, t.y tapęs seldžiukų ministru) bei Omaras Chajamas. Ir, atseit, ateityje jie vienas kitam padėjo.

Bet panagrinėkime: N. Mulkas gimė 408 m. A.H. - tad Hasano gimimo metu jam buvo jau apie 20 m. Antra, imamo Maufique mokymo centras nutraukė veiklą 440 m. A.H. Tad Hasanui sukakus 17 m. jis jau turėjo būti uždarytas.

Taipogi Hasano vadovavimo savybes ir patarimus labai vertino šachas Malikas^*), o N. Mulkas jį laikė kliūtimi savo kelyje. Kartą sultonas pasišaukė Wasir e-Azam'ą ir paklausė, per kiek laiko jis pertvarkytų vyriausybės departamentus. Viziris tam paprašė 2 m. Sultonui tai pasirodė per ilgas laiko tarpas ir, girdėjęs apie Hasano sugebėjimus, pasišaukė jį. Šis sutiko tą darbą padaryti per 40 dienų. Sultonas nustebo: „atrodo, kad gerai nesupratai darbo esmės - Wasir-e-Azam prašė daug ilgesnio laiko tarpo“. Tačiau Hasanas užtikrino sultoną ir šis paliepė pavaldiniams teikti Hasanui visus šio reikalaujamus dokumentus.

N. Mulkui tai nepatiko, nes jis bijojo netekti savo posto. Žinodamas Hasano sugebėjimus, jis nusprendė pašalinti Hasaną rengdamas sąmokslą. Per patikėtinį jis sumaišė Hasano dokumentus, - ir atėjęs pas sultoną jis nesugebėjo jų tinkamai pristatyti. Tada N. Mulkas ėmė prieš šachą Maliką visaip juodinti Hasaną - tiek, kad tasai ryžosi jį suimti. Tad Hasanas pasitraukė į Ray.

Istorija:
Iki Hasano islamo koncepcija jau buvo patyrusi daug filosofinių išbandymų. Buvo susikūrę daugelis mokyklų - pvz., Mutazili, Ašari. Ir Banu Abbas kailais kilo problemų dėl skirtingų Korano interpretacijų.

Nuo Ummayyad laikotarpio Iranas buvo šiitų centras. Izmailitų (skaitykite, kaip jie atsirado) Da`i aktyviai propagavo savo tikėjimą Tabaristane, Delame, Rėjuse ir kitur. Diskusijose su jais Hasanas buvo patrauktas jų tikėjimo ir izmailitų koncepcijas jis perėmė iš Da`i abu Najam Siraj ir Momin - ir maldavo Momin, kad priimtų jo prašymą hazrat imamui.
Tačiau Da`i Momin spyrėsi, kad paties Hasano padėtis yra pakankamai aukšta, kad šis galėtų kreiptis į imamą. Tačiau Hasanui pakartotinai prašant, Momin jį atvertė į izmailitų tikėjimą. Tada jam buvo apie 35-36 m.

Jis taip aprašė savo atsivertimą į izmailtų tikėjimą: „aš, kaip ir mano tėvai, laikiausi 12-os imamų doktrinos, tačiau susipažinau su izmailitų nariu Emir Dhareb‘u, su kuriuo susisaisčiau draugystės saitais. Aš palaikiau, kad izmailitų [mokymo] principai atitinka filosofų principus ir kad Egipto valdovas buvo iniciuotas į jų tikėjimą“. Galiausiai jis išreiškė ištikimybę dai Moomen, patraukė į Egiptą ir buvo sutiktas Dai al-doat.

464 m. A.H. (1071 m.) Hasanas susitiko su Abdul Malik bin Attash ir Isfahane dirbo Da`wat'e kaip jo padėjėjas. Po 2 m. Malikas paprašė jį vykti į Egiptą ir siekti audiencijos pas imamą. 467 m. A.H. (1074 m.) Hasanas paliko Ray ir po 3-4 m. 471 m. A.H. (1078 m.) pasiekė Egiptą (netrukus po dai al Muayyad mirties) ir jo įtakoje imamas Mustans Billah nurodė, kad jo įpėdiniu bus sūnus Nizar.

Egipte Hasanas praleido 18 mėn. Tačiau jo ryšiais su imamu buvo nepatenkintas viziris Badarul Jamali, kuris buvo nusiteikęs prieš nazrat imamą Nizar. Jis Hasaną įkalino Sumyat tvirtovėje. Tačiau vieną dieną kalėjimo siena griuvo ir Hasanas pabėgo. Aleksandrijoje jis išplaukė laivu ir 473 m. A.H. (1081 m.) pasiekė Isfahaną, kur propagavo da`wa Irano Yezde, Kirmane, Tabaristane, Damgane.

Pagaliau nuvyko į Qazwin ir įsikūrė Alamuto (Erelio lizdo) tvirtovėje. Aplinkinius gyventojus atvertė į izmailitų tikėjimą. Jis gavo Kalnų Senio pravardę.

Hasanas laikė, kad Mokslo namų kaip politinės bendruomenės žlugimas įvyko dėl to, kad neturėta tvirtovės, ir ėmėsi tą trūkumą šalinti. Tam jis 1090 m. įsigijo Alamuto (Erelio lizdo) tvirtovę, kur įkūrė asasinų bendruomenę, kurioje irgi buvo 7-ių lygių sistema ir fidajų klasė, kurios pagrindinis tikslas buvo žudyti ordino priešus.

Pirmoji. Sultono Maliko gubernatorius Mahdi, valdęs Alamuto tvirtovę, priklausė Alvi dinastijai. Vienądien Hasanas pasikvietė jį ir pasakė, kad Alamuto tvirtovė turėtų didelę reikšmę imamui ir už ją pasiūlė 3000 dinarų. Mahdi pamanė, kad Hasanas negalės sumokėti tokios sumos, tad sutiko su sandoriu. Hasanas parašė Girdkub ir Damgan Rais Muzaffar, kuris iškart paskyrė minėtą sumą.

Pagal antrąją - Hasanas paprašė tik tokio žemės sklypo, kurį galima uždengti karvės oda. Gubernatorius sutiko. Hasanas padarė karvės odą tokio plonumo, kad ja uždengė visą Alamuto tvirtovę.

Kaip bebuvo, bet 483 m. A.H. Hasanas gavo Alamuto tvirtovę. Tuo jis labai papiktino N. Mulką, kuris vieną po kito pasiuntė kelis armijos būrius. Vienas jų apgulė tvirtovę 4 mėn., tačiau jos neįveikė. 485 m. A.H. (1092 m.) Malikas atšaukė N. Mulką iš vizarato pareigų ir nubaudė mirtimi. Po kelių dienų Malikas taipogi mirė. Jo sūnūs varžėsi dėl sosto visus 10 m. Tuo metu Hasanas stiprino savo padėtį propaguodamas izmailitų tikėjimą ir užgrobdamas Rudbarą, Tabaristaną, Khuzą, Khosafą, Zozaną, Quain'ą ir Tune.

Seldžiukų sultonas Sanjar sudarė sutartį su Hasanu, kad bet kurie pirkliai, keliaujantys per Khuzaran, turi mokėti mokesčius izmailitams, o šie nestatys naujų tvirtovių ir į savo tikėjimą neatvers naujų žmonių. Tačiau kažkiek žmonių priėmė izmailitų da`qat be jokių įtikinėjimų. Net aukšti seldžiukų valdininkai tapo izmailitais.

Tada Hasanas dėmesį sutelkė Sirijai ir Indijai, į kur siuntė savuosius Da`i. 518 m. A.H. (1124 m.) jis susirgo ir mirė.

Hasano laikotarpiu izmailitai buvo vadinami asasinų fidai. „Assassin“, atseit, yra kilęs iš „Hasaneen“, reiškiančio Hasano pasekėjas.
O „fidai“, kilęs iš „fida“, reiškiančio „aukoti“, nes jie savo gyvenimus aukodavo tikėjimui. Izmailitų pasišventimą liudija tokia legenda:
Du žmonės 1092-ais stovėjo prie viduramžių Alamut (Erelio lizdo) pilies atbrailos, iškilusios virš Persijos kalnų keteros: Hasanas, kalnų ir asasinų valdovas, ir persų imperatoriaus pasiuntinys. Hasanas prabilo: „Ar matai tą sargybinį ant bokšto viršūnės? Tad žiūrėk!“

Jis padarė ženklą. Figūra pakėlė rankas šlovindama Viešpatį ir šoko iš 2000 pėdų aukščio į putojantį srautą. „Turiu 70 tūkst. tokių karių visoje Azijoje, pasiruošusių įvykdyti mano valią. Ar gali tavo valdovas šeichas Malikas pasakyti tą patį? Ir jis reikalauja jam paklusti!? Atsakau - EIK!“

Alamutą tyrinėjo Hakim Bey ir Debuzi ir Guattari. Bey rašo: „Tikra tiesa, kad kai kurie mokiniai galėjo šokti nuo atbrailos į tamsą. Bet tiesa ir tai, kad kai kurie galėjo nuskristi kaip burtininkai“.

Daug teiginių išsakyta apie Hasano nekilmingą kiltį ir kad jo 'fidai' neturėjo laisvės. Tai nėra teisinga. Hasano pagrindinis tikslas verbuojant fidai buvo apginti izmailitus nuo priešų.

Hasanas kaltinamas N. Mulko nužudymu (skaitykite apie tai daugiau). Tačiau iš tikro jį mirtimi nubaudė pats sultonas Malikas, bijojęs jo augančios galios. Be to, Malikas buvo palankus izmailitų mokymams. Trečia, turkų Khatum, Malik giminaitė, buvo prieš N. Mulką, nes norėjo, kad jos sūnus Mahmood taptų Maliko įpėdiniu. N. Mulkas manė, kad Maliko įpėdiniu turėtų būti Maliką giminaičio Zubeda sūnus Barruk bin Dawood'as. Tad ji ir įkalbėjo Maliką nužudyti N. Mulką.

Kryžeiviai vaizdavo nizariečius kaip musulmonus - nuo narkotikų apsvaigusius ir nieko nesigailinčius fanatikus. Bet šių dienų izmailitai išvis atmeta „haš-“ šaknį.

Kad asasinų vardas yra kilęs iš arabų „hasčišin“ reiškusio hašišo vartotoją - yra mitas, atėjęs iš Marko Polo kelionės aprašymo (po 150 m. praėjus po al-Hasan'o valdymo). Išanalizavus jo liudijimą atkrenta "hašišo" (ar opijaus turinčių hemp ar indų kalba bhang lapų) versija:

1) teigiama, kad jaunuoliai buvo pagirdyti skysčiu, kurio poveikis buvo toks stiprus, kad jaunuolio nepavykdavo pažadinti kelias paras.

Hasanas ir jo pasekėjai nekalbėjo arabiškai. Jie kalbėjo persiškai ir buvo persai. Tad tikėtina, kad asasinai labiau kildintini iš Hassassin (Hasano pasekėjas).

Be to Hasanas buvo nusistatęs prieš hašišą. Jis teigė, kad Korano draudimas alkoholiui yra taikytinas visiems svaiginamiesiems, - tad jo asasinai neturėtų naudoti narkotikų.

Nėra įrodymų apie Alamute buvusį „sodą“. Tai savo knygoje „Tarikh-e-Jahan Gusha“ nemini ir istorikas bei Alamuto užgrobėjo (654 A.H./1256 m.) Halaku chano bendražygis. Jis pirmąkart paminimas tik Marko Polo kelionių apraše - t.y praėjus 150 m. po Hasano valdymo (skaitykite su tuo susijusią M. Polo ištrauką).

^*) Šachas Malikas I (1055-1092) – seldžiukų imperijos sultonas (nuo 1072 m.). Jam valdant imperija pasiekė savo galios piką (nuo šiaurės Sirijos iki rytinio Turkestano). Sostinė iš Rėjo buvo perkelta į Isfahaną. Po jo mirties tarp sūmų užvirė kova dėl valdžios.
Be karinės veiklos, Malikas užsiėmė ir sugriautų rajonų atstatymu, gerino kelių būklę. Statė bendro naudojimo pastatus, pastatė šimtus mečečių, rūmų. Jo rūmuose klestėjo menai, poezija, o taip pat mokslai. Buvo atlikta kalendoriaus reforma.
Būdami sunitais, sultonai persekiojo šiitus, atskiru atveju Hasano ibn Sabacho ismailitus, tačiau šiems pavyko užimti Alamuto tvirtovę, kurią bandė atgauti iki pat Maliko mirties (spėjama, nuo nunuodijimo).

Kalifo al-Ma`man'o valdymo laikotarpis (813-833 m.) gali būti laikomas aukso amžiumi mokslams. Jis visada buvo palankus knygoms ir mokslo siekimui. Jo skvarbi mintis domėjosi bet kokia intelektualia veikla. Jis skirdavo laiko ne tik poezijai, bet ir filosofijai, teologijai, astronomijai, medicinai bei teisei.

Mamun'o laikais Bagdade ypač suklestėjo medicinos mokyklos. O pirmoji nemokama viešoji ligoninė buvo atidaryta Haruno ar-Rašido kalifato laikais. Išvystytoje sistemoje gydytojai ir chirurgai skaitė paskaitas ir išduodavo diplomus tiems studentams, kurie buvo pasiruošę praktikai. Pirmoji ligoninė Egipte buvo atidaryta 872-ais - ir viešos ligoninės pasklido po visą imperiją nuo Persijos iki Ispanijos.

Jo tikrasis vardas yra Muhammad ibm Muhammad ibn al-Hasan al-Tusi ir jis žinomas kaip Muhaqqiq-i Tusi-yi Tusi bei Khaha Nasir vardais. Jis gimė 1201 m. vasario 18 d. Khorosan'o Tus mieste (esančiame šiaurės rytų Irano Kashaf upės slėnyje netoli Meshed). O mirė 1257 m. birželio 26 d. Kadhimain'e (dabartiniame Irake netoli Bagdado). Jis gyveno 13 a. pradžioje, kai mongolų invazija grasino nušluoti islamo pasaulį. al-Tusi tėvas buvo juristu 12-jo imamo mokykloje. Joje pas tėvą jis mokėsi logikos, fizikos ir metafizikos bei, taipogi, matematikos (ypač algebros ir geometrijos).
Taip pats skaitykite >>>>>

1214 m. Čingis Chanas, kal al-Tusi tebuvo 13 m., pradėjo puolimą į Vakarus. Tad al-Tusi išvyko į Nishapur'ą (75 km į vakarus nuo Tuso), kuris buvo svarbus centras mokymosi centras, kuriami al-Tusitoliau studijavo filosofiją, mediciną ir matematiką (šią pas Kamal al-Din ibn Yunus, kuris buvo Sharaf al-Din al-Tusi mokinys). Maždaug 1220-ais mongolai pasiekė Tus rajoną. Tada Čingis Chanas savo dėmesį vėl nukreipė į Rytus (Kiniją) palikęs vakaruos savo karvedžius bei sūnus tęsti nukariavimus. Nepaisant dažnų mūšių, krašte buvo ir ramių vietų. Asasinai, atstovavę intelektualiąją šiitų kryptį, tebevaldė Alamut pilį, esančią Elburz kalnuose (ir kitas kalnų tvirtoves).

Pakviestas izmailitų valdovo Nasir ad-Din `Abd ar-Rahim (ir buvęs jo astrologu) stoti į tarnybą pas asasinus, al-Tusi sutiko ir tapo gerbiamu izmailitų rūmų nariu. Tačiau neaišku, ar galėjo juos palikti laisva valia. Tačiau šis jo laikotarpis buvo labai produktyvus, kai jis parašė veikalus logikos, filosofijos, matematikos ir astronomijos temomis. Pirmasis, Akhlaq-i nasiri buvo parašytas 1232-ais ir skirtas etikos klausimams.

al-Tusi buvo Alamut pilyje, kai ją puolė mongolai vadovaujami vyriausio Čingis Chano sūnaus Hulegu. Kai kas net teigia, kad jis padėjo ją išduoti mongolams. Skaitykite daugiau apie mongolų invaziją...

Hulegu, vertinęs mokslą, labai vertino al-Tusi. Galbūt todėl, kad Alamute buvo laikomas prieš savo valią, al-Tusi su džiaugsmu prisidėjo prie mongolų ir tapo jų moksliniu patarėju. Jis kartu su Ilkhanidų dinastijai priklausiusiu Hulegu dalyvavo 1258-ais puolant Bagdadą, kurio kalifas al-Musta`sim buvo silpnas ir nesugebėjo pasipriešinti mongolams ir 1258-ųjų vasario mėn. kartu su 300 valdžios pareigūnų buvo nužudytas.

Hulegu džiaugėsi šia pergale ir tuo, kad su juo bendradarbiauja toks mokslininkas kaip al-Tusi. Tad jis nesvyruodamas sutiko statyti observatoriją Maragheh'e (ar Meragha, dabartinis Azerbaidžanas), į kur perkėlė sostinę. Observatorijos statyba buvo pradėta 1259-ais (į vakarus nuo miesto ir jos liekanos vis dar išlikusios. Ji pradėjo veikti 1262- ais. Įdomu, kad įrengti observatoriją persams padėjo kinai. Joje buvo daug įvairių instrumentų - varinis 4 m. sienos kvadrantas ir paties al-Tusi sukurtas azimuto kvadrantas.

Šioje observatorijoje al-Tusi sudarė tvarkingas ir patogias naudotis planetų judėjimo lenteles. 12-os metų stebėjimus persų kalba jis paskelbė veikale Zij-i ilkhani (Ilkhani lentelės) vėliau išverstose į arabų kalbą. Be lentelių jame buvo ir žvaigždžių katalogas.

Jis parašė daug mokslinių veikalų. Žinomi jo veikalai apie astronominių prietaisų, pvz., astroliabijos, pagaminimą ir naudojimą. Al-Tadhkira fi`ilm al-haya (Astronomijos metraščiai) jis išvystė Ptolemėjaus sistemą - pasiūlė naują Mėnulio judėjimo modelį su 8- is besisukančiomis sferomis (atsisakęs ecentrikų) ir pasiekęs tokį pat Mėnulio judėjimų nukrypimų tikslumą kaip ir „Almagest'e“. Jo naudota teorema vėl pasirodė po 250 m. Koperniko „De revolutionikus“ (III, 4). Ši „Tusi poros" teorema yra apie tiesinio judesio išraišką dviem judėjimais apskritimu. Ar Kopernikas šią teoremą perėmė iš al-Tusi, ar iš Proklo „Pirmosios Euklido knygos komentarų“ nėra aišku.

Logikos srityje jis sekė Ibn Sina (Avicena) ir šioje srityje mums paliko 5 knygas. Gausu jo komentarų graikų filosofų tekstams: Autoliko, Aristardo, Euklido, Apolonijaus, Archimedo („Apie sferą ir cilindrą“), Hipsido, Theodosijaus, Menelauso („Sferos“) ir Ptolomėjaus. Plolomėjaus „Almagest'as“ tarp arabų mokslininkų buvo vienas labiausiai nagrinėjamų veikalų. 1247-ais al-Tusi parašė Tahrir al-Majisti (Komentarai Almagestui), kuriame sinusų skaičiavimui naudoti įvairūs būdai (al-Tusi mokinys Nizam al-a`Raj taip pat parašė komentarus „Almagestui“).

Tačiau didžiausias al-Tusi pasiekimas yra trigonometrijos, kaip atskiros matematikos disciplinos įvedimas (ne vien kaip priemonės astronomijoje). „Veikale apie keturšonius“ pirmąkart pateikė išsamias plokštumos ir erdvių trigonometrijas ir garsiąją sinusų formulę:
a / sin A = b / sin B = c / sin C

1265-ais jis parašė veikalą apie sveiko skaičiaus n-tos šaknies suradimą pateikdamas savą al-Karaji mokyklos versiją. Taipogi žinomas jo garsus veikalas apie mineralus, kuriame pateikiama įdomi spalvų (kaip juodos ir baltos mišinio) teorija bei skyriai apie brangakmenius ir parfumeriją. Jis rašė ir apie mediciną, tačiau šie veikalai nėra tokie svarbūs. Tuo tarpu filosofijos veikaluose jis iškėlė svarbius klausimus apie erdvės prigimtį. Tarp jo mokinių paminėtinas ir Qutb ad-Din ash-Shirazi (matematinis vaivorykštės paaiškinimas).

Pastaba:
plokščią astroliabiją, dar vadinamą Safihah, išrado Ispanijos mauras Abu Ishaq Ibrahim ibn Yahya al-Zarqali (1023-1087 m.), akaruos žinomas kaip Arzachel'is. Jos aprašai (arabiškai al-Tulaytalah) buvo išversti į lotynų, hebrajų ir kai kurias Europos kalbas. Jis Toledo observatorijos stebėjimus apibendrino Toledo lentelėse, 12 a. išverstose į lotynų kalbą. Jis pakoregavo kai kuriuos Ptolemėjaus ir al-Chorezmio geografinius skaičius, pvz., Viduržemio jūros ilgį, kuris Ptolemėjaus buvo laikytas esant 62 laipsnių - jis pasiūlė beveik tikslią 42 laipsnių reikšmę.

Kopernikas savo garsiojoje „De Revolutinibus Orbium Clestium“ išreiškė dėmesį al-Battani ir al-Zarqali bei keliskart citavo jų veikalus. Beer ir Madler garsiajame „Der Mond“ veikale (1837 m.) išvardija Mėnulio paviršiaus darinius paminėdamas ir al-Zarqali. Tai 8-jo segmento per 60 mylių skersmens lyguma, supama kalnų, kylačių nuo jos terasomis iki 13 tūkst. pėdų aukščio. Joje yra keletas kalvų ir kraterių.