Islamo vystymasis

Šiitai, sufijai ir kiti

Papildomai skaitykite:
Šiitai Korane
Jėzus Kristus musulmonams
Islamo pakraščiai: maurai Ispanijoje ir musulmonai Indijoje
Pranašas Mahometas - islamo pradininkas
"Kalnų Senis" - Sayyidna Hasan Bin Sabbah
Imamai ir Hasano įpėdinis Kiya Buzurg Ummid

Pirmiausia - keletas citatų:

632-ais islame įvyko skilimas į sunitus ir šiitus.
Gordon Thomas, Journey into Madness

Mahometo sūnėnas Saidina 'Ali, būdamas geru kariu, taip įprato žudyti, kad, išnykus priešams, pradėjo kovoti prieš savus.
An Encyclopedia of Archetypal Symbolism

Ali buvo nužudytas 661-ais, bet šiitams visi Ali palikuonys yra imamai, dieviškieji vadovai ir tarpininkai tarp dievo ir žmogaus. Iki 940 m., iki išnykstant paskutiniajam, buvo 12-a imamų. Šiitai tiki, kad jis pasislėpė plačiose arabų dykumose. Jis grįš palankiu metu ir pradės džihadą, žiauresnį nei bet kurie ankstesnieji.
Gordon Thomas, Journey into Madness

Viena iš sėkmingiausių šiitų įkurtų slaptųjų bendrijų buvo Kaire valdant Fatimidams.
Arkon Daraul, Secret Societies

Šiitų doktrina paremta ta`lim, prižiūrimu mokymu, už kurį atsakingas imamas. Pagrindinis skirtumas tarp šiitų ir sunitų dėl valdžios, - ar ji paaiškinama ta`lim ar priežastingumo iranalogijų priemonėmis.

Mistinis sufijų simbolizmas gerai žinomas iš Omaro Chajamo „Rubajatų“, buvo perimtas izmailitų, kurie apjungė sufizmą su šiitų mokymu. Nenuostabu, kad hašišo ir kitų narkotikų naudojimas ekstazei galėjo būti perimtas iš sufijų.
Edward Burman, The Assassins - Holy Killers of Islam

Izmailitų ir, atskiru atveju, Nizari izmailitų arba asasinų, ypatybė, kad jie visada oficialiojo islamo laikyti eretiškąja šaka ir todėl jų doktrinos buvo slepiamos.
Edward Burman, The Assassins - Holy Killers of Islam

Hasan-i Sabbah „trukdė paprastiems žmonėms panirti į pažinimą“.
Šaharastani

Laikmetis prieš pabaigą niūrus - pats Dievas paliks bedievišką pasaulį. Kaaba (musulmonų piligrimystės šventenybė) dings, Korano knygos virs tuščiu popieriumi, o jo žodžiai išsitrins iš atminties.
Britannica encyclopaedia

Korane Jėzus [Isa] paminėtas bent 35 kartus, dažnai kaip Pasiuntinys ar Mesijas, vienok, kaip mirtingas pranašas ir Mahometo pirmtakas. Panašiai kaip Basilidas ar Mani, Koranas nelaiko Jėzų mirus ant kryžiaus, „jie tik manė taip padaryti“. Baigiant, knygoje Leich & Lincoln. The Holy Blood and the Holy Grail teigiama, kad transmigracijos idėja buvo populiari Persijoje, ir ji išsivystė į tikėjima Mahdi, "Dievo vadovaujamus".
Izmailitų variantas:
a) Izmailas nemirtingas ir yra Mahdi;
b) kai kuriems Mahometas, Izmailo sūnus, yra Mahdi ir nemirs, kol neužkariaus pasaulio.

Druzų pakraipa (skaitykite daugiau >>>>>) reinkarnaciją laiko svarbiausiu principu. Jos įkūrėjas Hakim'as tvirtino, kad yra perėmęs 12-o imamo sielą ir iš čia kyla jo valdžios pagrindimas. Kaip ir asasinai, jie manė, kad visų žmonių sielos sukurtos vienu metu ir jų skaičius baigtinis. Sielos kyla aukštyn transmigruodamos.
Ezoterines žinias, haqa`iq, aiškino kiekvieno Pranašo įpėdinis, vadintas wasi (pasiuntinys) arba sami (Tylusis). Po kiekvieno jų buvo 7 imamai, septintajam tampant nauju Pranašu.
Edward Burman, The Assassins - Holy Killers of Islam


Izmailitų haqa`iq neigė Dievą buvus Pirmąja priežastimi, kuria buvo Potvarkis arba Dievo Žodis, susiliejęs su Visuotiniu Protu. Tai juos sieja su neoplatonizmu.

Fida`i šaknys - absoliutus Dievas ir absoliutus imamas verčia laikytis absoliutaus tikėjimo ir paklusnumo.

Šiitų istorijos štrichai

Fatimą [Mahometo dukra] gerbiama ne mažiau negu imamai. Ji yra madžma Bahrayn - apjungianti Jūras, t.y. Ali ir Mahometą (pirmojo žmona ir antrojo duktė), o jos sūnūs - Hasanas ir Husaynas - yra vadinami lulu wa marjan (perlai ir koralai). Šie prilyginimai yra paremti vienu iš Korano ajatų.

Ali žuvo 38 hidžros metais, nužudytas teroristo (priklausiusio charidžitų atskalai, kuri supyko ant Ali, kam jis ne pernelyg uoliai kovojo su Muawiya bin Sufyan ir bandė taikytis). Maždaug 20 metų po jo mirties, Hussayn pradėjo sukilimą, bet buvo jis ir jo keli šimtai šalininkų išžudyti prie Karbalos Irake. Ten viena pagrindinė iš šiitų šventų vietų, o Husayn vadinamas "kankinių princu". Kiekvienais metais 10-ąją Muharramo šiitai pažymi jo kankinystės metines, plakasi rimbais, pjaustosi peiliais.

Zainulabidinas, Husayno sūnus, nutarė nesipriešinti Umayadams, bet jo sūnus Zayd su tuo nesutiko, ir atskilo Zaiditų atšaka, jie nedaug skiriasi nuo sunitų, bet mano kada kalifas-imamas gali būti tik iš Alidų. Mati ir visi šiitai tuo metu dar mažai skyrėsi nuo sunitų.

Bet vėliau al-Baqir ir Ja`far Sadiq užsiėmė okultiniais mokslaos - magija, misticizmu, alchemija, ir nukreipė šiitus nuo politikos į dvasinę ezoterinę realizaciją. Beje tuo metu šiitai nebuvo griežtai atskirti nuo sunitų, ir nemaža sunitų mokėsi pas šiitų imamus. Visgi tie, kurie išmokę imamų ezoterinių mokslų, liko sunitais, ėmė vadintis sufijais.

Nors sufijai ir šiitai daug kuo panašūs, tarp jų esama nesutarimų, nes šiitų nuomone, sufijai, manydami, kad bet koks tobulas šventasis gali būti imamu, išdavė Pranašo giminę. O sufijai atsako, kad Alachas neapribojo savo šventybės vien Pranašo šeima. Visgi, daug sufijų pripažįsta Pranašo šeimai prioritetą prieš kitus šventuosius, bet ne tokį išskirtinį. Tačiau sufijai labai gerbia Abu Bakrą ir Umarą, du pirmuosius kalifus, kuriuos šiitai smerkia ir niekina, kaip išdavusius jų nuomone Pranašą ir Ali giminę.

Šiitai dar nesutinka, kad reikia aklai paklusti šeichui, kaip tai sako sufijai ("kaip lavonas lavonų plovėjų rankose"). Šiitų nuomone, tai sutrukdytų patirti apšvietimą iš Paslėptojo Imamo, kurio sielą šiitai sutapatina su Pirmuoju Kosmoso Protu (kuris tik viena pakopa žemesnis už patį Alachą). Šiitai laiko, kad tik imamai absoliučiai tobuli, o šeichai, nors jie ir labai šventi būtų, visgi ne tokie tobuli.

Vėliau sufijai suskilo į dvi žymesnes grupes:
sufijus-ašaritus (Qushayri, Ghazali), kurie buvo artimesni sunitams, prisilaikę standartinės sunitų teologijos;
sufijus-monistus/Būties vienybės - wahdatal-wujud šalininkus (Ibn Arabi), daug kuo artimesnius šiitams, bet visgi sunitų pakraipos (Ibn Arabi netgi teigė, kad šiitus paklaidino Šėtonas ir įkvėpė jiem mintį keikti pranašo bendražygius Abu Bakrą, Umarą ir kitus). Nors šiitai daug ką perėmė iš šios pastarosios sufijų grupės, nes laikė kad tie taipogi buvo perėmę iš šiitų, su kuo sufijai nelabai nori sutikti.

II hidžros amžiaus viduryje į valdžią atėjo Abbasidai. Jie, nors ir silpniau, buvo giminingi Pranašo šeimai. Šiitai jiems padėjo, tikėdamiesi, kad jų padėtis pagerės. Abbasidai ėmė globoti mu`tazilitų sektą, kuri buvo artimesnė šiitams, nors imamato klausimu laikėsi sunitų pažiūrų. Kalifas Ma`munas bandė imamą Reza paskirti savo įpėdiniu, bet tam pasipriešino kitos (ne šiitų) grupuotės.

Kai III hidžros amžaiaus viduryje atėjo į valdžią Mutawakkilis, aršus sunitas, jis ėmė persekioti tiek mu`tazilitus, tiek šiitus. Šiitų imamai buvo paimti į namų areštą. Imamas Hasan al-Askari, matydamas pavojų, paslėpė savo sūnų Muhammedą. Tai vadinama mažuoju paslėpimu. Apie 70 metų jis dar bendravo su atstovais, kuriems siuntinėjo laiškus. Bet paskutiniam iš atstovų atėjo laiškas, sakantis kad šis (atstovas) greit mirsiąs, ir kad po jo mirties daugiau atstovų neturėtų būti skiriama. Laiškas baigėsi "dabar tas reikalas priklauso Dievui". Taigi nuo to laiko imamas pasislėpė Didžiuoju pasislėpimu (gal jis mirė, bet Alachas žino geriau), o kai kurie šiitai teigia laikas nuo laiko jį sutinkantys. Sakoma, kad jeigu žmonės nebūtų tokie dvasiškai akli, visi regėtų imamą, bet jį įžvelgia tik patys tobuliausieji.

Po 12-ojo imamo dingimo šiitai ėmė aktyviai kurti savo teisę ir teologiją, jų žymiausi atstovai buvo al-Kulayni (garsaus imamų posakių rinkinio autorius), Saduq Babawayh, Allama Tusi (visi trys gyveno 4-5 hidžros a., kitur pastraipoje laikmetis irgi nurodomas kaip hidžros), Nasir al din Tusi (7 a.), Allama Hilli (8a.), Haydar Amoli (8a.), Mir Damad (10a), Mir Fendereski (10a.), Mulla Sadra (11a.) (labai išvystytos metafizinės sistemos, apimančios Avicennos, Suhrawardi ir Ibn Arabi sistemų elementus, kūrėjas), Muhsin Fayz Kashani (11a.), al-Majlisi (11a., labai garsaus haditų rinkinio apimančio visus šiitų dvasinius ir teisinius šventuosius tekstus, surinkėjas), Šaykh Ahmad Ahsai (13 a., laikomas buvus eretiškų pažiūrų), Hadi Sabzawari (13a.) ir, aišku, ajatola Khomayni (14 a.) ir ajatola Montazeri (14 -15 a., dar tebegyvena).

Šiitai nuo XVII-XIX a. suskilę į dvi grupes. Mažesnioji Akhbari, laiko, kad galima tiesiogiai traktuoti šventuosius tekstus (panašiai kaip Liuteronai krikščionybėje). Usuli, kurie laiko, kad kiekvienas eilinis tikintysis privalo sekti vienu iš mudžtahidų (teologų) - panašiai kaip katalikai seka popiežiumi. Tas mudžtahidas, kuris turi daug sekėjų, pripažįstamas ayatollah (Alacho ženklu), mažesnieji hujjat al-islam( "Islamo įrodymas"). Visi Irano valdantieji teologai yra Usuli.

Šiitų apeigos labai kardinaliai nuo sunitų nesiskiria, bet šiitų tikėjimas remiasi imamato principo pripažinimu ir yra filosofiškesnis negu vidutinių sunitų. Neretai sunitų tarpe pasitaiko dvasingų, bet obskurantiškų ir antiracionalistinių žmonių, kurie mano, kad Dievas gali apšviesti ir visiškai beraštį asmenį, ir jis taps protingesnis už "knygių", o šiitų tarpe populiaresni išminčiai-filosofai, geri metafizikos žinovai.

Šiitų vardu veikusios sektos (Qaddahiyya)

Šiitai garbina Alachą ir Pranašą bei jo įpėdinius. Tačiau buvo sektų nešiojusių šiitų pavadinimą ir taip klaidinusių mažai tuos dalykus išmanančius. Išskirtinos 4-ios srovės (iš kurių išliko dvi):

Zaidiyya (Zaid Bin Ali Bin Husain pasekėjai, kurių tebėra gausu Jemene ir aplinkiniuose kraštuose), Kaysaniyya (buvusio Ali Bin Abu Tabib vergo Kaysan bendražygiai), Ghullat (kurių tikėjimą atmeta visi "tikri" musulmonai) ir Qaddahiyya, kurią Egipte įkūrė Ma`mun Ibn Salim (ar Disan), žinomas kaip Qada ir Issa Chakar Lakhtan (Keturių dalių Jėzus).

Qaddahiyya savaip interpretavo Koraną ir istorijos faktus teigdami, kad yra du tikėjimo klodai - slaptasis ir viešasis. Slaptąsias žinias Allah perdavė pranašui Mahometui, kuris jas perteikė `Ali, o toliau - šio įpėdiniams, tikriesiems šiitams. Žinantiems slaptąjį mokymą nėra būtina šlovinti Alachą.

Jie tiki 7-iais pranašais ir 7-iais imamais, kurių septintasis yra nežinomas ir laukiamas pasirodant. Jie suskilę į dvi šakas:

  1. Nasiriyya yra Nasir Khusru Alawi bendražygiai - jo eilės, kalbos ir knygos patraukė nemažą kiekį šalininkų. Nemažai jų šiuo metu yra Tabaristan'e.
  2. Sabahiyya (Vakaruose žinomi kaip asasinai), - Hasan Sabba, egiptiečio, persikėlusio į Iraną, pasekėjai įsikūrė Alamute ir susiję su daugelio žymių žmonių žudynėmis.

Ghullat ir jų tikėjimas

Ketvirtoji grupė yra ghalis (atskalūnai), t.y. prasčiausiai vertinama iš visų sektų. Neteisingai priskiriami prie šiitų. Jie susiskirstę į 7 frakcijas: Sabaiyya (Abdullah ibn Saba pasekėjai, iš kurių išsivystė Dhammiyya sekta, tikintys, kad Ali buvo Dievas, o Mahometas jo pasiuntinys), Mansuriyya, Gharabiyya (tikintys, kad angelas Gabrielius suklydo pranašu pasirinkęs Mahometą, o ne Ali), Bazighiyya (tikintys, kad Džafar al-Sadiq buvo Dievu), Yaqubiyya, Ismailiyya, Azdariyya.

Ištikimųjų brolija

10 a. pabaigoje Basroje pasirodė Ikhuan al-Safa (Ištikimųjų brolijos) eklektiškoji filosofijos mokykla. Pavadinimas kilo iš pasakojimo apie karvelį, kai ištikimų draugų (ikhuan al-safa) žvėrių būrys padėjo ištrūkti iš medžiotojo spąstų. Ši keista ir slapta izmailitų sekta siekė pakeisti politinę situaciją paneigdama vyraujančias intelektualines bei religines sistemas. Jų mokymai - semitų ir neoplatoniečių idėjų sintezė su pitagoriečių išvedžiojimais perteikti 51 laiške, kurie įvardijami Rasa`il.

Jie įtikėjo, kad jų mokymu, išvengdamas klaidų pakliuvusių į islamą, sulauks Dievo palankumo ir paklius į Rojų. Jie apjungė arabų religinius principus su graikų filosofija. Aristotelio logika bei Pitagoras skatino skaičių garbinimą. Tad jų mokymas yra monoteizmo, graikų filosofijos, persų religijos ir indų mistikos elementų darinys.

Izmailitai laiko, kad "Rasa`il" parašė vienas jų slaptasis imamas Ahmad, tačiau analizė leidžia spėti buvus keletą autorių). Jie padarė įtaką al-Ghazzali, vienam didžiausių islamo teologų, savo ruožtu turėjusiam poveikį Dantei bei Tomui Akviniečiui.

Du didieji asasinų magistrai, Hasan-i Sabbah ir Rashid al-Din Sinan, turi sąryšį su šiais laiškais. 8-sis antrojo skyriaus laiškas aprašo idealų vyrą: kilme - persas, tikėjimu - arabas, kultūra - irakietis, patirtimi - žydas, elgesiu - krikščionis, asketizmu - siras, išsimokslinimu - graikas, įžvalgumu - indas, gyvenimo būdu - sufi; angeliškas morale, dieviškasis idealais ir žiniomis ir pasmerktas amžinybei“. Kuo ne „Kalnų Senis“?

„Mahometo religija pateikta kaip pernelyg grubi; ji, supaprastinta iki dykumų folkloro lygio ir papildyta krikščionybės bei zoroastrizmo elementais, tapo labiau tinkama kaip apreiškimas“.
(Edward Burman. Asasinai - šventieji islamo žudikai)

„Paprastam žmogui reikia jausmais garbinti Dievą, bet kaip virš augalų ir gyvulių yra žmogus, tarp virš paprastų žmonių yra filosofai ir pranašai. Pažinimas suskirstytas pakopomis - iki 7. Toliau, iki 9-os yra ezoterinės izmailitų (apimančius asasinus) pažinimo formos“.
- T.J. De Boer, The History of Philosophy in Islam Basra

Sufi ir šiitai

Šiitų alegorinis Korano suvokimas, ta`wil, gerai dera su mistiniais sufi atspalviais - ypač, kai šios pakraipos pradininku laikomas pačio Mahometo sūnėnas `Ali ibn-e-Talebi. Tikėtina, kad ezoterinė sufizmo kryptį suformavo 14 a. Irano mistikas Said haidar al-Amuli.

Ankstyvieji sufi sulaukė priešiškumo tiek iš šiitų, tiek iš sunitų pusės, o kai kurie ų, kaip 10 a. panteizmo mistikas al-Haladžas, buvo nubausti mirties bausme. Tačiau 12 a. didysis mistikas Ahmad al-Ghazali derino sufi kelią, tariqat, su kanonu (arba shari`a) ir įkvėpė kitą didįjį Irano sufijų Farid al-Din Attar 13 a. parašyti nuostabų alegorinį veikalą "Mantiq al-Tair" (Paukščių parlamentas). 12 a. pab. - 13 a. pr. Rytų Irane sufizmas jau buvo paplitęs. Prieš pat mongolų invaziją kūrėsi futuwwa (jaunimo lygos), kuriose buvo sutinkamos ir sufi idėjos.

13 a. pab. Garsus astronomas ir teologas Nasir al-Din Tusi, iš pradžių užsiiminėjęs pas asasinus Alamuto tvirtovėje, o po to buvęs chano Hulegu ir jo sūnaus Aqaba moksliniu patarėju, pradžioje padėjusiu įveikti asasinus (šiaurėje), o 1257-ais abasidų kalifą Muta`sim. Jis susirašinėjo su Anatolijos mistiku ir poetu Džalal al-Din Rumi. Maragheh observatorijoje jis įdarbino krikščionį Barhebraeus.

Nepaisant tarnybos pas pagonį chaną ir nesilaikant asketiško gyvenimo būdo, jis parašė vieną didingiausių tariqat veikalų, "Nasiro etiką" (Akhlaq-e-Nasir), kuriame jis nusakė "Savęs" užmiršimo pakopas, fana - jas galima tapatinti su alchemikų magnum opua.

Mongolų valdžiai uždraudus karines grupuotes, 14 a. viduryje tebuvo kelios nedidelės šiija-sufi grupės, viena jų Sabzavare (į rytus nuo dabartinio Teherano), išlaikiusio nepriklausomybę iki 1381-ųjų, kai jį užėmė Timurlane. Tuo pat metu šeichas Safi al-Din Ishaq (miręs 1335 m.) Ardebil'e įkūrė ordiną, kuris po 3 šimtmečių padėjo Irane įtvirtinti šiitų tikėjimą valdant Safavid'ams. Jo anūkas šeichas Kaydar, 1460-ais pradėjęs vadovauti ordinui, įvedė raudonas skrybėles su 12-a kutų, kurias dėvėjo Qizilbash, kurio vardas turkų kalba reiškia "raudonkepuris". Iš pradžių jis gyveno kaimynystėje su Aq- Quinlu vadovais, kurie rėmė jo tėvą šeichą Junayd, bet auganti jo galia suvienijo juos prieš jį - ir jis pralaimėjo mūšyje 1488-aisiais. Jis paliko valdžią Irane sūnui Ismailui, įkurdamas Safavid dinastiją. Izmailo eilės išreiškė jo požiūrį:

Aš Izmailas, atėjau į pasaulį,
Žeme vaikštau kaip dangumi.
Nepažįstamasis turi pažinti mane:
Aš esmi `Ali; o `Ali esti manimi!
Esu tapatus Dievui...
Klystantis aklasis, ateik, pažvelk į dieviškąją tiesą:
Aš esu absoliuti pirmapradė judėjimo priežastis, kurią mini žmonės.
(Iš Heinz Halm. Shiism, 1991)

Šacho Abbas I laikais dervišų ir sufių ordinai tapo pagrindine politinio nestabilumo priežastimi. Tad jis trukdė sufių brolijoms, leisdamas veikti tik toms, kurios linko į gnostinį požiūrį - kaip šeicho Bahai, padėjusio suplanuoti Masjed-e-Imam ir kurių sailės laikrodžių likę iki šiol. Tais laikais sufių Ni`matullah ordinas Irane buvo sunaikintas, o jo likę nariai pasitraukė į Indiją ir sugrįžo į Iraną tik 19 a. - remiami Qajar'ų.

Šachas Abbas II pastatė vienuolynus tiems, kurie norėjo gyventi kaip atsiskyrėliai, o jo tėvas šachas Safi palaikė gnostikų mokyklą Isfahan'e. Jos įkūrėjas buvo Said Mir Muhammad Baqir Astarabadi, al-Karaki (kurio įtakoje šiitų religija buvo tapusi valstybine) sūnėnas. Todėl Mir Astarabadi dažnai vadintas Mir Damad ("damad" farsių kalba yra "sūnėnas"). Šioje mokykloje buvo mokoma, kad dvasinių pratimų metu gauta išmintis (išrak) suvokiant save ir taip randant kelią sielai. Visas procesas vadintas "atpažinimu" (`irfan). Mokykla klestėjo iki fanatiškojo šacho Sultan Husayn I (1694-1722) laikotarpio.

Valdant Qajar'ams, 19 a. buvo atgijęs susidomėjimas sufizmu. Tačiau prieš juos iš Kerbara išstojo šiitų vadovas Agha Muhammad Baqir Wahid Bibihani (atsikėlęs iš Isfahan'o) bei jo sūnus `Ali Šah, pravardžiuotas Sufi-Kuš (Sufių žudiku), nes išsireikalavo sufių atskyrimą ir nužudžiusiu Ni`matullah ordino magistrą. 19 a. pabaigoje - 20 a. pradžioje sufių padėtis buvo atvirkščiai proporcinga religinių vadovų stiprumui (arba ulama) - tie visada buvo Qajar'ų opozicijoje.

Šiomis dienomis Irane sufizmas yra pakenčiamas ir Teherane bent ant vieno Khanaqah matyti sukryžiuoti kirviai ir religinės taurės simboliai (Ni`matullah ordino ženklai).

Šiitai Irane

Nors Irane šiitų buvo nuo pat islamo pradžios, ir net 10-11 a. valdė viena šiitų dinastija, manyta, kad iki 17 a. Irane dominavo sunitai. 16 a. Safavid dinastija šiitų tikėjimą padarė valstybine religija. 17 a. viduryje dauguma Irano musulmonų tapo šiitais.

Visi šiitai tiki esant 7-iems tikėjimo stulpams, kurių 5-i sutampa su sunitų:
Šahada, tikėjimo išpažinimas;
Namazas, malda apeigų metu;
Zakatas, išmaldos dalijimas;
Sawn'a, Ramadano mėnulio mėnesio metu pasninkas ir meditacija (dienos metu);
Hadža, kelionė į šv. Mekos ir Medinos miestus bent kartą gyvenime jei išgali finansiškai;

Kiti du (nesutampantys su sunitų):
Jihad - kariniai veiksmai ginant islamo žemes, tikėjimą ir institucijas;
reikalavimas daryti gerus darbus ir vengti blogų minčių, žodžių

12-o imamo šiitai:
Tikima ir penkiais pagr. Tikėjimo principais:
1) Yra vientisas dievas (skirtingai nuo krikščionių trejybės);
2) Mahometas yra paskutinis iš Pranašų pradedant Abraomu ir įtraukiant Mozę bei Jėzų. Mahometas pasirinktas Dievo pranešimui žmonijai perduoti.
3) paskutinę Teismo dieną prisikels kūnu ir siela;
4) dieviškasis teisėjas apdovanos ar baus tikinčiuosius už jų darbus padarytus laisva valia;
5) 12-a imamų buvo Mahometo įpėdiniai.

Šiitų valdymo forma yra imamatas, laikant, kad Mahometo įpėdinis nėra vien politinis įpėdinis, bet ir dvasinis - ir turi teisę interpretuoti Korano ir šariato tiesas.

12-o imamo šiitai taip pat laiko, kad 12 pirmųjų imamų buvo be nuodėmės ir nedarė klaidų.

Imamatą pradėjo Ali, kurį sunitai pripažįsta kaip 4-ą "teisingai valdžiusį kalifą". 12-ą imamą Alachas paėmė į dangų ir jis sugrįš teismo dieną.

Šiitai nurodo Ali artimą ryšį su Mahometu, kuris jį priėmė 6 m. amžiaus ir jis buvo pirmas asmuo išgirdęs islamo skelbimą. Ali taip pat miegojo Mahometo lovoje hidžra naktį, kai Mahometas skrido iš Meka į Mediną. Jis kovėsi visuose mūšiuose su mahometu, išskyrus vieną - ir Mahometas pasirinko jį savo mylimos dukros Fatomos vyru.

Sunitai imamu vadina dvasinį vadovą. Šiitai - tik pirmuosius 12 imamų.

9 a. kalifas al-Mamun, kalifo Hurun ar-Rashid sūnus, pasikvietė 8-ą imamą Reza (765- 816 m.) iš Medina į rūmus Marve (Mary buvusioje Rusijoje). Iš Medinos su juo vyko ir sesuo Fatima, bet ji susirgo ir mirė Qom mieste. Prie jos kapo pastatyta šventykla ir Qom amžiams tapo šiitų piligrimystės ir teologijos centru.

Al-Mamun pasiėmė Reza žygyje į Bagdadą, bet Reza netikėtai mirė Khorasan'e. Tai vienintelis imamas gyvenęs ir miręs Irano teritorijoje. Prie jo kapo pastatyta pagrindinė šventykla ir įsikūrė Mešhedas miestas, tapęs Irano piligrimystės centru. Jame įsikūrė kelios teologinės mokyklos.

Daugelis manė, kad al-Mamun'as, išsigandęs augančio Reza populiarumo, jį nunuodino. Tai dar sustiprino įtarinėjimus, kad negalima pasitikėti sunitų valdovais.

Manoma, kad 12-am imamui tebuvo 5 m., kai 874 m. mirė jo tėvas. Jis dar vadinamas e- Ash (Amžiaus imamas) bei Sahib az-Zaman (Laiko Viešpats). Bijant, kad jo nenužudytų, jis paslėptas ir matytas tik artimiausių patikėtinių. Sunitai sako, kad jo išvis nebuvo arba jis mirė dar vaikystėje. Šiitai tiki, kad jis slapstėsi 70 m. ir nemirė, o dingo apie 939 m. Ir tai buvo jo didžiausio okultizmo (ghey bat-e kubra) metas, kuris tęsis tol, kol Viešpats vėl palieps pasirodyti žemėje kaip Mahdi, arba Mesijumi. Šiitai tiki, kad dvasiškai jis yra čia (kai kurie - kad ir kūniškai) ir pasirodo per maldas. Jo vardas minimas peršantis ir jo gimtadienis yra labiausiai švenčiama šiitų šventė.

Šiitų imamato doktrina išbaigta tik 10 a. Jų dogmos nuolat vystosi, pvz., Khomeini pateikė velayat-e faqih doktriną sakančią apie tikinčiųjų apsaugą per religinius mokslininkus - taip sudarant teokratinei vyriausybei.

Šiitai turi ir papildomų religinių praktikų:
1) tai kankinių mėnesio Moharram paminėjimas pagerbiant 3-io imamo Husayn, Ali ir Fatima sūnais, žūtį netoli Karbalos dabartiniame Irake 680 m. mūšyje palaikant Umayyad kalifą;
2) imamų šventyklų lankymas. Irane pagr. šventyklos yra Mešhedo 8-o imamo Reza ir Qom jo sesers Fatimos. Kitos yra Reza giminaičių Rey, į pietus nuo Teherano, bei Shiraz. Vos ne kiekviena gyvenvietė turi mažesniąją šventyklą vadinamą imamzadehs, skirtą imamo palikuonims. Irake labiausiai gerbiamos Karbala ir An Nadžaf.

Po mečetės svarbiausias pastatas vadinamas hoseiniyeh. Jis statytas miestuose ir skirtas Husayn paminėjimui, - dažniausiai Moharram mėnesį. Religinio mokymo institucijos yra madraseh ir mahtab. Mahtab, klerikalų įsteigtos pradinės mokyklos buvo vienintelės iki 19 a. pabaigos kol pradėtos steigti sekuliarios mokyklos.

Madraseh arba seminarijos, skirtos aukštesniosioms šiitų teologijos ir teisės studijoms. Jos dažniausiai siejamos su šiitų mokslininkais, davusiais ayatollah titulą. Studentai, talabeh, gyveno madrasose ir gavo stipendijas mokymosi metu - bent 7-is metus - ruošdamiesi egzaminams dėl žemesnio lygio šventiko, mulos, titulo.

Dar kita institucija yra šventyklos. Jų Irane apie 1100. Nuo 19 a. aplankiusius 8-o imamo šventyklą atpažindavo iš titulo mašti. Fatima šventykla žinoma kaip Hazarat-e Masume (Grynoji Šventoji). Kitos: Šah Abdol Azim ir Šah Cheragh (Reza brolio). Svarbiausia šventykla skirta asmeniui, nesusijusiam su imamu. Ji skirta sufi mokytojui Sayyid Nimatollah Vali ir yra netoli Kermn'o.

Finansinis religinių institucijų išlaikymas yra vaqf, kai pajamas duodanti veikla moka mokesčius, arba labdaringa institucija: ligoninė, biblioteka ar našlaičių prieglauda.

Klerikalų, ulama, aukščiausią padėtį užima mudžtahid, mokslininkai,. 20 a. iškiliausi jų gauna ayatollah titulą, o išskirtiniausias iš jų - ayatollah il ozma.

Norint tapti mudžtahidu reikia užbaigti ilgas ir sunkias studijas prestižinėse Qom ar Mešhedo madrasose ir gauti kvalifikuotų mokslininkų patvirtinimą.

Trečio lygio studentai gauna hodždž a taleskam titulą. Klerikalai dėvi baltą turbaną ir aba, platų rudą berankovį apsiaustą, atvirą priekyje. Sayyid klerikalai kildinami iš Mahometo, jie dėvi baltą turbaną ir juodą aba.

Šachas Ismailas, Safavid dinastijos įkūrėjas, nors ir laikytas sufi mokytoju, 16 a. pradžioje 12-os imamų tikėjimą padarė valstybine Irano religija. Sufizmas arba islamo misticizmas išsivystė 9 a. tarp musulmonų, tikėjusių, kad malonumai atitraukia nuo sielos išsigelbėjimo. Pavadinimas kilo iš "suf", vilna, nes jie dėvėjo šiurkščius vilnonius drabužius tiesiai ant kūno. Su laiku susikūrė daugybė sufi brolijų, kurių kelios buvo karinės, įskaitant Safavid ordiną.

Ir nors pradžioje sufi buvo susiję su šiitų idėjų plitimu, 17 a. šiitai pradėjo laikyti sufius priešininkais ir juos persekioti. Bet sufi išliko - didžiausias sufi ordinas buvo Nimatollabi, išlaikęs khaneh gahs arba mokymo centrus. Kiti svarbesni ordinai buvo Dhahabi it Kharksar. Naqshbandi ir Qadiri sufių ordinai buvo tarp sunitų Kurdistane.

Irane yra ir sektų, kurias 12-os imamų šiitai laiko eretiškomis. Viena jų yra izmailitai, turintys kelis tūkstančius pasekėjų gyvenančių daugiausia šiaurės rytų Irane. Jie kildinami iš 6-ojo imamo sūnaus Ismail'o. 11-13 a. jie žinomi kaip asasinai, žudę politinius priešininkus tol, kol 1256-ais mongolai nesunaikino Alamuto tvirtovėje buvusio jų centro. Keli milijonai izmailitų gyvena už Irano sienų. Dar viena šiitų sekta yra Ahl-e haqq, susitelkusi Lorestan'e, bet mažų jos bendrijų yra ir Kordestan'e ir Mazaydaran'e. Manoma, kad jie kilo iš vieno viduramžių sufi ordinų.

Šiitai Korane
Imamo Ali kalifatas
40 an-Navavi chadisų
Dvasinė praktika sufizme
Mahdi: Paskutinysis šviesuolis
Sufi ir Sabatėjo Sevi paralelės
Pranašas Mahometas - islamo pradininkas
"Kalnų Senis" - Sayyidna Hasan Bin Sabbah
Šachas Karimas Aga Chanas: gyvasis imamas
Imamai ir Hasano įpėdinis Kiya Buzurg Ummid
Islamo pakraščiai: maurai Ispanijoje ir musulmonai Indijoje
Izmailitų imamatas Persijoje po Alamuto žlugimo
Asasinai, šiitai-izmailitai
Pranašų nenuodėmingumas
Eurazijos pagrindai
Musulmonų brolijos
Izmailitų istorija
Ibn Arabi
Filosofijos puslapis
Religijos puslapis
Vartiklis