Musulmonų brolijos. Ismaili and sufi. Vartiklis

Be abejonių, islamo istorijoje daug žiaurių užkariavimų. Po Mahometo mirties 632 m. iki 732 m. imperija nusitęsė nuo Himalajų iki Prancūzijos, kur juos Tours mūšyje sustabdė Charles Martel'is.

Bet buvo ir intelektualų grupės, užimančios tiesos citadeles - "mokslininkų rašalas vertesnis už kankinių kraują". Vis daugiau arabų pasaulis sunkėsi graikų dvasia.

830 m. Bagdado (Bag-Da-Du, Dievo sodas) kalifas al-Ma`mun įkūrė garsiąją Bait al- Hikhmah, "Išminties namus" Ypač didelių pasiekimų buvo matematikos ir astronomijos srityse. Al-Khowarizmi 825-ais savo "Liber algorismi de numero Indorum" paaiškina, kad dešimtainiai skaičiai (su nuliu) atėjo iš Indijos, kur jų rasta Ašoka, Nana Ghat ir Nasik olose. Apie 772 m. Bagdadą pasiekė ir indų veikalas apie astronomiją "Surya-Siddhanta", išverstas į arabų kalbą "Sindhind". Medicinos srityje iškilo ibn-Rušdis (Averojus) ir ar-Razi, kurių traktatai nagrinėti iki pat 16 a.

Didėjančius žinių poreikius tenkino vertėjų komandos. Puikaus arabų prozos stiliaus pavyzdys "Kalilah-wa-Dimnah" buvo perso ibn al-Muqaffa (g. 725 m.) išverstos "Bidpai sakmės", iš Indijos atnešta knyga priskiriama 3 a. indų išminčiui Bidpai. Originus sanskrito tekstas dingęs, bet dalys išlikę "Panchatantra" bei "Mahabharata".

529-ais krikščioniškajam Justinianui uždaryti mistines Eleusino ir Samotrakijos mokyklas, jų auklėtiniai paliko kraštą. Dalis jų atvyko į kitų šalių rūmus, pvz., Persijos karalių Khosru Nushirwan I. Kiti įkūrė negarsias mokyklas ar įsijungė į nuošaliose vietose egzistavusias slaptas brolijas. Tai Zindigs, ateistų (nuo siddiq, įšventintasis), atsiradimas. Jų poveikis buvo reikšmingas.

Juk daug bendrumų yra tarp sufi, druzų, Sabėjų, asasinų ir Švarumo brolijos mokymų. Ankstyvieji sufijai perėmė idėjas iš budizmo, heleniškojo pasaulio, Egipto misterijų. Ir nors sufijų filosofija apima kosmologiją, jos tikslas yra "pažaboti" Tikrovę, pasiekti sielos sąjungą su dieviškumu - gyvenant dorai ir su pasišventimu. "Dieviškosios sąjungos name nėra vietos Skaičiui", rašė Džalal-ud din-Rumi.

Iki islamo iškilimo šiaurės Mesopotamijos Harran mieste buvo sirų brolija šimtmečius atsisakiusi priimti krikščionių valdžią. Nepaisant nuolatinių persekiojimų ji išlaikė filosofiją apimančią hermetiką, mitraizmą ir neoplatonizmą. Bet 830 m. jų egzistavimas buvo pakibęs ant plauko Bagdado kalifui su armija apsistojus Harran'e žygyje pries Bizantijos eretikus.

Kalifas al-Ma`mun buvo nustebintas šilto sutikimo. Kas yra tie bebaimiai ir išsilavinę netikintieji? Musulmonai, krikščionys, zoroastrai? Ar turi šventą knygą ir Korano pripažintus pranašus?

Tokia drąsa patiko al-Mamun ir jis atsisakė juos nubausti, "pasiūlęs" jiems tapti musulmonams iki jam sugrįžtant. Aišku, po šito dalis haraniečių atsivertė į islamą. Kiti persikėlė į Bagdadą, kur girdėjo, kad nemusulmoniško tikėjimo asmenys ginami sumokant asmeninio saugumo mokestį. Bet ten vėl kilo klausimas dėl tikėjimo - ir jiems buvo pasiūlyta vadintis sabėjais, nes Koranas mini tokį romėnų kultą, tuo metu, tiesa, jau išnykusį.

Jie tapo svarbiu graikų kultūros nešėju, nes vietinė inteligentija buvo taip nustebusi, kad ne tik leido įžengti į "Išminties namus", bet ir padrąsino kurti savo neoplatoniškąją pagoniškąją mokyklą. Rezultatas - akademija panaši į Justiniano prieš 350 m. uždarytas graikų Mistikos mokyklas.

Druzai (papildomai skaitykite >>>>>) gyvendami Sirijos ir Libano gyvenvietėse prie Džabalu`d-Duruz (Druzų kalnas), Abisinijos miškuose, Egipte, Arabijoje, Izraelyje, Indijoje ir JAV save sieja su šiitų izmailitais, tarp kurių vadinami 11 a. mesijaus Hamza mokiniais. Tačiau įšventintieji į gilesniąsias paslaptis ir turintys titulą '`uqqal' atskiriami garbingu elgesiu ir susilaikymu nuo pasaulietinių potraukių bei juodais drabužiais, baltais turbanais ir moterų vualiais bei raudonais bateliais. Jie mokymą atskleidžia tik išrinktiems įšventintiems nariams.

Kiek žinoma, jie kreipiasi į vieną Dievą, nesuvokiamą ir nepasiekiamą, žmonėms žinomą tik per inkarnacijas tam tikrai laikotarpiais - ir viena jų Jėzus, bet Mahometas ja nebuvo. Pasaulis yra Dieviškojo Proto veidrodis, o žmogaus paskirtis (kai sielų kiekis ribotas) kilti link tobulumo nuolatinio įsikūnijimo grandine. Tai pasiekiama teisingomis žmogaus valios pastastangomis - be išorinio postūmio.

Maždaug tuo pat metu, kaip kūrėsi asasinai, tarp Libano druzų įsigalėjo Hamsa dai (mokykla), priėmusi Mokslo namų inicacijų sistemą. Toji Sirijos kalniečių tauta greičiausiai kilusi iš finikiečių; ir jau iki tol turėjo slaptus ritualus, lygius ir atpažinimo ženklus. Gali būti, kad jie paveldėjo asirų kultus, tokius, kokių laikosi jezidai, garbinantys saulę, mėnulį ir jautį, ir taip pat turintys atpažinimo ženklus.

Sekta turi 6-is lygius, kurių pirmieji trys nusakomi kaip „trys vidinės šventyklos žvakidės kojos, kurios laiko 5 elementus“ ir jie yra „šventasis uolumas, pradžia ir iliuzija“, nurodant žmogaus vidinę ir išorinę sielą bei materialų kūną. Nežinančiajam vadovauja akalai arba išmanantieji, priklausantys trims aukštesniesiems lygiams.

Nariai laikosi visiško slaptumo ir griežtai laikosi priesaikos. Vieni kiti atpažįsta pagal specialius ženklus.
E. Blavatskaja teigia, kad jų mokymas remiasi ofitų gnosticizmu, kuris seniausiose ištakose pasižymėjo slibiniškais akmeniniais statiniais, išsibarsčiusiais po visą pasaulį. Bendruomenė, kaip kiti izmailitai, yra artimi platonizmo idėjoms, o per jų šventes valgomos razinos ir figos, kas laikoma vienu jų bendruomeniškumo įrodymu. Tai primena, ką Kirilas iš Jeruzalės sakė apie „šlykštų figų paprotį“.

Įdomiausia Ikhwan al-Safa brolija, Grynumo filosofai, tikrovėję įšventinamuosius kvietę į Malonumo sodą - "Ateik, įženk ir mėgaukis retomis ir kvapniomis gėlėmis, ilsėkis medžių pavėsyje, ragauk skaniausius vaisius ir atsigerk gryno šaltinio vandens". Jei kas pasuka atgal, skeptiškai nusiteikęs ar iš baimės, "protingas ir dosnus šeimininkas" duoda sodo gėrybių pavyzdžių, kad sužadintų apetitą ir paskatintų naudotis dvasinio gyvenimo privalumais.

Duodavo pavyzdžių - bet kokių! Ne vaisių ar gėlių, bet esė iš brolijos "Rasa`il" (ar "Laiškų"), sukurtų 10 a. pabaigoje. Juose Grynumo brolija vienijo žmonių skirtingumus ir mokė, kad tiesa negali būti padalinta pagal rases, epochas ir papročius - įvairūs tikėjimai tėra skirtingi keliai ar lygiai į dvasinį nušvitimą.

Jų nariai pasišvęsdavo:
Šalintis bet kokio mokslo, niekinti bet kokias knygas, aklai neprisirišti prie bet kurios vienos pakraipos. Jų pažiūros apėmė visas kitas ir visus mokslus, buvo visų dalykų [juslinių ir protinių] suderinimas, nuo pradžios iki pabaigos, slaptų ir atvirų, apreikštų ir nuslėptų - tol, kol jie išvedami iš vieno principo, vienos priežasties, vieno žodžio, vieno pasaulio ir vienos Sielos. (Rasa`il, IV, 52)

Tam jie išvystė, su skausmingu rūpestingumu, sudėtingą mokslinių mokymų suvokimą ir išsaugodami pradinį šventumą okultinių ir mistinių žinių, kurias įšventinti jų nariai (bei kitų ezoterinių brolijų nariai) gavo per "vizualų tiesos suvokimą" kildami į Dangaus karalystę ir gavę angelų nurodymus.

Tad jų 52 laiškuose randame temas, nagrinėjamas sufijų, sabėjų, druzų, asasinų ir kitų to meto ordinų. Pvz., laiškuose apie astronomiją randame hermetinį ir platoniškąjį mokymą apie pasaulius pasauliuose, matomus ir neregimus, ir kaip septynios planetos, apvalūs ir skaidrūs kūnai išsidėstę kaip svogūno sluoksniai ir centre yra Saulė - ką graikas Aristarchas išsakė prieš 13 a.

Kitame skyriuje aprašytas pasaulių sutvėrimas ir gyvybės vystymasis, galintys įkvėpti evoliucionistus. Paaiškinama, kaip apraiška pereina nuosekliai per sluoksnius iki mineralų karalijos. Žemiausiame mineralų sluoksnyje labiausiai išsivysčiusios mineralinės esybės yra aukščiausiai ir liečiasi su aukštesniu augalų sluoksniu į jį persisunkdamos; - ir toliau viskas analogiškai augalų, gyvūnų ir pagaliau žmogaus sluoksniuose. Labiausiai išsivystę asmenys susiliečia su aukštesnėmis sferomis ir būdamas tarp angelų ir gyvūnų pasaulių tarsi atstovauja žemėje Dievą.

Daugelyje puslapių randame sąsajų su stoikų ir hermetikų epigramomis - kad žmogus yra mikrokosmosas, sumažintas begalinės Visatos modelis, organų atitikmuo dangaus sferoms.

Vystantis kūdikiui nuo embriono iki subrendusio žmogaus, jie įžiūrėjo analogiją sielos dvasinį vystymuisi. Tačiau subrendimas ateina tik studijuojant ir tobulėjant matematiniuose moksluose, apimančiuose astronomiją, muziką, geografiją, logiką, kaip ir menus bei amatus.

Tai supratimas, kuris pritaikytas kasdieniniame gyvenime, užtikrina progresą nuo riboto provincializmo į visuotinio Savęs suvokimą, nes 'pažįstantis save geriausiai, Dievą pažįsta geriausiai" (Rasa`il, I, 76)

Tačiau brolija nesitikėjo greito tikslo pasiekimo. Palaipsniui, per gyvenimus, žmogus apsivalo nuo minčių ir troškimų, kurie akina sąmonę nuo visų, tačiau laikinų ir dažnai klaidingų gyvenimo ir šv.Raštų interpretacijų, - kaip krikščionių, kurių Dievą nužudė žydai; ar žydų su pavydžiu ir piktu Dievu, ar musulmonų, kurių dievas palieps angelams nubausti nusidėjėlius ir netikinčius įmetant į "ugnies griovį", kur tie amžinai degs.

Studijuojantis raginamas surasti platesnes koncepcijas, kurios suvienija ir pakylėja viziją įžvelgiant "švytinčias aukštesniųjų sferų būtybes" - ir Tiesą. Tada jis turėtų paskirti gyvenimą konkrečioje aplinkoje Dieviškumo emuliacijai proporcingai žmogaus pajėgumui. (Rasa`il, II, 30)

Sufijų ir izmailitų doktrinos kilusios iš tos pačios Plotino filosofijos ir turi tiek daug bendrumų, kad jas kartais sunku atskirti. Kai kurie veikalai abiejų jų laikomi "savais".

710 A.H. Shaval mėn. (1211 m. pradžioje) Sa`du`d-din Mahmud Shabistari (Chabustari), Azerbaidžano sufijus miręs 720/1320 m., parašė "Gulshani raz" [GR, kai kas laiko jį buvus parašytą 717 A.H.]. 1312 A.H. (1897 m.) "Ba`di az tawilati Gulshani raz" kopijoje pateikiamas izmailietiški kai kurių vietų paaiškinimai [neturint tikslių nuorodų jis galėjo būti parašytas bet kada 1320-1897 m. laikotarpiu].

Naudojami terminai (Natiq, Asas ir hudjat), kurie nebuvo būdingi rytų izmailizmo šakai. Ten vietoje Natiq naudota Payghambur, Rasul ir pan. Asas, iš pradžių taikytas Ali ibn Abu Talibo, kad išskirtų jį iš įpėdinių, imamų, beveik užmirštas, nes toji doktrina tvirtino visų imamų lygybę. Hudždžat ankstyvajame izmailizme atitiko "vyskupą" ir jų buvo 24 arba 12. Rytų izmailizme Hujjat yra Galingiausiasis su antgamtiškomis galiomis.

Po Alamuto užėmimo visai neaišku, ar išliko Musta`lian šaka - 8 a. A.H. ir vėliau. Vakarų izmailizmui nerūpėjo "Khorosan" (kaip vadinta Persija) izmailizmas - net ir prie Fatimidų, kol da`wat buvo susijungę. Po Fatimidų žlugimo ryšiai su Persija visai nutrūko.

Veikalas prasideda trumpa doksologija. Tada minima "pirmapradė sandora" (ahdi awali) tarp Dievo ir Žmogaus, kuris turi siekti dvasinės išminties ir Dieviškumo pažinimo. Tam pajėgus tik Tobulas žmogus (insani kamil):
"Kas savo laikmečiu nematė Tobulo žmogaus, amžiams liks svetimuoju. Pasakyta [chadisuose]: Kas mane regėjo, matė tiesą".

Tobulo žmogaus egzistavimas yra privalomas pasaulio egzistavimui palaikyti - ir tikintysis privalo prisiekti būti jam atsidavusiu.
"Iš tiesų, kurs tau prisiekia būti nuolankiu, prisiekia būti nuolankiu Dievui" (Koranas, 48,10). Taigi, prisiekęs hudždžatui, prisieki imamui.

Toliau rašoma apie dvasinį "keleivį", salik - asmenį pasukusį link da`i. Tai ir kamil ar mokinys, siekiantis hujjat; ir gnostikas ar arif, siekiantis Imamo. Rašoma apie izmailitų teigtus pranašų (dawr) laikmečius, aiškinama "raidžių" (huruf, iš kurių sudaryta Visata) teorija ir prieinamas Nabi ir Wali klausimas - apie Pranašo ir Šventojo vietą. Pranašavimas slepiasi Wali, ir Wali apreiškiamas per Nabi.

Jis, Wali, žino tvėrimo paslaptis. Salik, kitaip talib, turi vykdyti jo nurodymus. Sutardamas su jo pavedimais ir įgydamas išminties, salik užbaigia kilimą (ką sufiai vadina uruj, [senasis izmailitų įvardijimas ma`ad] ). Tai ne sielų transmigracija, o tik (dieviškosios) emanacijos apraiška.

Kokia (dvasinė) žmogaus [hidayat, pirminis izmailitų terminas buvo mabda arba iblida] prigimtis? Ji iš Tiesos, in vienintelis tikslas, nihayat [izmailitų terminas buvo intiha] yra sugrįžimas (ruju). Pranašo misija laikina ir baigtinė, fani, kai wilayat yra nuolatinė, buqi. Tikslas - sugerti žinių šviesą. Da`i ją gauna iš hujjat, o šis - iš Imamo, o įšventinamasis - iš da`i. Ir da`i jam atskleidžia paslaptis, slepiamas nuo paprastų žmonių - ir virš jo aušta tikrojo pažinimo aušra, jį apliejanti šviesa visais tarpiniais (intensyvumo) lygiais.

Taip išreiškiamas dvasinis vystymasis nuo tamsos (zulmat) iki Šviesos (nur). Dvasios (ruh, t.y. sąmonės ir veiksnios sielos) egzistencija yra per Imamo žinojimo galią.

Išankstinio likimo aptarimas - 9 GR klausimas:

Neegzistavai, kai tavo veiksmai buvo sukurti,

Tu parinktas tam tikriems ypatingiems tikslams.

Vienam buvo lemta tapti Mahometu, o kitam - Abu Džahl'u. Paaiškinama sielos susidūrimai su chaoso ir sujaukties jėgomis, Gog ir Magog. Bandančiomis brutalių aistrų forma sugriauti tvarką ir ramybę. Tik tikėjimo šviesa gali jas pažaboti.

Toliau aiškinamasi, kas yra toji jūra, kurios krantai yra žinios. Toji jūra - žmogaus prigimtis, kunkuliuojanti ir pavojinga, o iš jos išsigelbėjimas yra tikėjimas Imamu, atnešančiu Dieviškąją pagalbą, inayat, ir tikslą, nihayat. Kai kuriuose asmenyse vienas iš šių dalių dominuoja, tačiau jiedu neatskiriami.

Toliau aptariam šis ir anapusinis gyvenimas, mistinis Simurgh paukštis, Rojus ir Pragaras, Šėtonas ir kt. Adomas aiškinamas kaip priežastis, Ieva kaip širdis, Šėtonas kaip naf, žemesnieji instinktai. Jų įveikimas yra jihad. Tokiu būdu visas religinis gyvenimas perkeliamas į moralinių vertybių pasaulį. Pabudimas iš iliuzijų reiškia suvokimą, kad bet kas yra sapnas ar apgaulė. Tik tada, kai mustajib, izmailitų įšventinamasis, sutinka tą, kuris iš tikro turi pažinimą, jo akys atsiveria ir jis pradeda suprasti. Vienintelis kelias tėra vystyti intelektualiąsias galias (nafsi natiqa) - ir tada šviesa nušvis virš tikinčiojo sielos, kaip Saulės spinduliai nušviečia "šiurkštų akmens paviršių".

GR. Prieš tą, kurio siela sklidina šviesos,

Visas pasaulis kaip Dievo knyga.

Pirmasis ayat yra 'aqli kull' Panašūs simboliai ir analogijos atsekami visoje Visatoje.

Teiginys, kad žmogus sukurtas pagal Dievo atvaizdą (sural), kelia klausimą - "Kas esu?", - taip sugrįžtant prie 3-io GR klausimo. Pasiaiškinama "Aš" ir "Tu" skirtumai. Daug spekuliacijų apie raides, taškus ir pan. Ir nurodoma patikėti visų daiktų vieningumu.

Tada vėl paklausiama - kas yra burtininkas (musafir) ir aks tikrasis žmogus (mardi tamam)? Atsakoma - Save pajungęs tikram hujjat, vengiantis "tuščio" hujjat ir besielgiantis pagal Korano sakinį (18, 107):
tikrai, tas, kur tiki ir elgiasi teisingai, užlips į Rojaus sodus". Tikroji "piligrimystė" yra nuolatinis lavinimasis ir aukštesniųjų idealų siekimas.

Tai reiškia, kad žmogus turi dvi Sinajaus uolas, ant kurių gali pakilti. Viena - Priežasties; kita - meilės. Pasakyta Korane (95, 1-3):
"Figos medžiu! Ir alyvos medžiu! Ie saugiu kraštu!"
Taigi, meilė yra žemės substancijoje ir iš tos kalvos išauga medis, nes pasakyta, kad alyvos medis anga Sinajaus uolos viršuje. Taip meilė užauga virš Priežasties. Miesto saugumas priklauso nuo žmogaus taip, kaip dalykų saugumas priklauso nuo Meilės.

Jei nebūtų Meilės ir Užuojautos,
Kas išgirstų tuos malonius tavo ištartus žodžius?
Jei nebūtų vėjelio, kas plaikstytų mylimo plaukus?
Kas išreikštų mylimam mylinčio paramą?

Todėl nieko negalima padaryti be hujjat priežiūros [valdymo, žinios], nes pasakyta, Imamas yra Medis ir hujjat yra Uola.

GR. Kaip ugnis paslėpta akmenyje ir geležyje,

Taip Dievas glūdi [priežastis] sieloje ir kūne.

Kaip iš akmens ir geležies gali būti išskelta kibirkštis [šviesa], kuri apšviečia pasaulį ir žmogų, taip Imamas ir hujjat skleidžia žinias, kurios apšviečia pasaulį ir žmogų.

GR. Kai akmuo ir geležis susitrenkia,

Abu pasauliai apšviečiami jų šviesa.

Prigimtis įšventinamojo, mustajib, gaunančio žinias iš tikrojo mokytojo (piri kamil), užpildoma šviesa ir aiškumu - ir visi abiejų pasaulių dalykai tampa aiškūs ir regimi. Todėl shaykhu`t tasriah (GR autorius) sako:

Iš sielos ir kūno, kurie yra visas Koranas, Meilės paslaptis pasireiškia, apšviesdama pasaulį ir žmogų, kitaip - Asas, Natiq, Hujjat ir Imamas, akip išsakyta Korane (17, 87): Jie klausia tavęs apie dvasią. Sakyk: dvasia yra iš mano Viesšpaties nurodymo" Siela vadinama amr, ir jos viduje yra mįslinga substancija, vadinama sielos esme.

Nekalbėk daug apie sielos ir kūno skirtingumus, nes ją regiu per kūną. (Jo dėka) vykstu į sielų buveinę, kur regių sielų esmes.

Ši paslaptis, vienok, yra už bet kurio suvokimo. Iš čia kyla pasakymo "Esmi Tiesa", ana`lhaqq, prasmė.

GR. "Esmi Tiesa" yra absoliučios paslapties atskleidimas -

Priima Dievą sakantis "Esmi Tiesa ir kt."

Pirmoji - mokinys išmokomas abejoti visomis įprastomis tiesomis, religinėmis bei politinėmis. Klaidingomis analogijomis ir visomis kitomis priemonėmis buvo įrodinėjama, kad ankstesnes nuostatas reikia pakeisti. Tai, pasak Makrizi, leisdavo priimti tik tikrus faktus. Kartu buvo įtikinama, kad slaptosios ir tikrosios žinios bus atskleistos tik esant pasiruošus.

Antroji - mokoma, kad Dievo palankumo negalima pasiekti tik laikantis islamo priesakų, nes vidinė tiesa bus perteikta Imamo tik tiems, kuriais pasitikima.

Trečioji - išaiškinama imamų kaičius ir prigimtis, o taip skaičiaus 7 svarba dvasiniame ir materialiame pasauliuose. Taip mokinys būdavo atitraukiamas nuo 12-os [imamų] sektos imamiyya ir mokoma, kad paskutiniai 6 imamai neturi dvasinių žinių ir neverti garbinimo.

Ketvirtoji - išaiškinama 7-ių pranašų laikmečių doktrina, Natiq prigimtis, Sus arba Asas ir paskutiniųjų 6-ių Samit (Tyliųjų imamų), palydinčiųjų paskutinįjį, ir kad kiekvienas Natiq paneigia pirmtako religiją. Tas mokymas apima pripažinimą (kas neabejotinai perkelia perkrikštą už islamo ribų), kad Mahometas nebuvo paskutiniuoju Pranašu, o Koranas - galutiniu Dievo apreiškimu žmogui. Su Mohammed n Isma`ili, 7-o ir paskutinio Natiq, Qu`im (Kuris iškilęs) paskelbiama pabaiga "Senųjų mokslams (Ulumu I-awwalin) ir ezoterine (Batini) doktrina - skelbiamas alegorinio aiškinimo mokslas (ta`mil).

Penktoji - perkrikštas toliau mokomas Skaičių mokslo ir tawil taikymo ir vis labiau tolsta nuo tradicijų, mažiau prisiriša prie Raštų teksto ir vis mažiau vykdo islamo prievoles.

Taip pat paaiškinama skaičiaus 12 svarba ir supažindinama su 12 Hujjas (Įrodymų), lydėjusių kiekvieną iš imamų. Jie išreiškiami žmogaus kūne 12-a nugaros slankstelių (vertebrae), o 7-i kaklo slanksteliai atitinka 7-is pranašus ir 7-is imamus.

Šeštoji - perkrikštas mokomas alegorinės apeigų prasmės ir islamo prievolių aiškinimo - tokių, kaip malda, išmalda, piligrimystė, pasninkas ir kt. Ir kad jų laikymasis nėra svarbus ir jų galima atsisakyti, nes juos įvedė protingi ir filosofinės natūros įstatymdaviai, kad suvaldytų paprastą ir neapsišvietusią minią.

Septintoji - į šį lygį įleidžiami tik pažangūs da`i, visiškai suprantantys tikrovę. Aiškinama išankstinė egzistencija ir Pasekmės, pagrindžiant perkrikšto tikėjimą Vienumos doktrina.

Aštuntoji - mokoma, kad dar aukščiau yra Būtis, neturinti vardo, savybių, nenuspėjama ir nepriimanti jokio garbinimo. Ji zoroastrų mokyme atitinka Zerwan Akanana (Beribis laikas), bet čia ... atsiranda skirtingi aiškinimai tarp pačių izmailitų.

Perkrikštui taipogi aiškinama, kad Pranašas toks yra ne dėl darytų stebuklų, o dėl sugebėjimo sukurti politinę, socialinę, religinę ir filosofinę sistemą. Toliau tebemokoma alegoriškai suvokti pasaulio pabaigą, prisikėlimą, būsimą atpildą bei bausmę.
Arkon Daraul. Secret Societies

Devintoji - pašalinami bet kurie dogmatiškosios religijos pėdsakai; įšventintasis tampa grynu filosofu...
Edward Granville Brown.

Septintame lygyje atskleidžiama, kad visa žmonija ir visi tvariniai yra dalis visumos, sudarytos iš kūrybinės ir destruktyvios galių. Asmuo gali būti pažadintas vidinės galios, kylančios iš Laiko viešpaties.

Aštuntame lygyje reikia įtikėti, kad visos religijos ir filosofijos yra klaidinančios. Išpildymą gali pasiekti tik tarnaujant didžiausiajai galiai, Imamui.

Devintame lygyje atskleidžiama, kad nėra tokio dalyko kaip tikėjimas - visa tėra veiksmas. Ir bet kurio veiksmo priežastis tėra sektos vadovas.
Arkon Daraul. Secret Societies

Khadhulu yra žodis reiškiantis "atsimetėlis". Khadhulu yra dvasinės galios rūšis Tafrid ir Tadžrid praktikoje. Tai pratimai, įgalinantys atsisakyti normalaus kultūrinio aiškinimo. Atmetantis Dogmą ir fiksuotus tikėjimus, asmuo gali išvysti tokią tikrovę, kokia ji yra. Khadhulu stimuliuojamas naf (kvėpavimo ir sielos). Stimuliuotasis "atsimetėlis" iššaukia Hal ar dvasinę būseną.

Khadhulu nurodomas Korane (25:29). Frazė verčiama "Žmonija, Šaitanas yra al Khadhulu". Iš dviejų ortodoksinių interpretacijų, kurių viena aiškina, kad Šaitanas atmeta žmogų. Kita - kad Šaitan iššaukia atsimetimą nuo islamo ir jo kultūros. O tai dera su ta prasme, kurią Muqarriban davė Khadhulu (kas be ko, ortodoksiniai musulmonai tvirtina, kad Muqarriban praktikavo nuodėmingas praktikas). Šis Korano sakinys sujungia "atsimetėlį" Khadhulu su Šaitanu, Senuoju Drakonu, Bedugnės viešpačiu.
Parker Ryan. The Necronomicon and Ancient Arab Magick

Nemažą Sinano šlovinimo dalį sukėlė jo telepatijos ir aiškiaregystės galios. Hasan-i Sabbah, laikytas alchemiku. Laikyta, kad asasinai praktikavo okultinius dalykus. Alchemija ir astrologija buvo filosofinių studijų dalis.
Edward Burman, The Assassins - Holy Killers of Islam.