Regima ir neregima Ibn Arabi įtaka Vakarams

Reikia pripažinti, kad vakarietiška religijotyra didžiąja dalimi remiasi mąstytojais ir mokytojais, kurie buvo giliai paveikti Ibn Arabi idėjų (taigi, per jį ir Koranu paremtomis religijos koncepcijomis). Tačiau tas palikimas yra, iš esmės, „neregimas" ir net nežinomas, - išskyrus saujelę į tai įsigilinusių tyrinėtojų. Mat net iki šiol vis dar nėra išplėtoto pagrindinio Ibn Arabi veikalo „Mekos atvėrimų" vertimo. Matomas jo įtakos apraiškas perdavė garsūs "Fusus al- Hikam" komentatoriai, įtakingi poetai Džami ir Hamza Fansuri, filosofai Mulla Sadra ir šachas Waliullah ir net mūsų dienų imamas Chomeinis.

Pačio Ibn Arabi visa kūryba gali būti apibendrinta kaip bandymas sujungti dvasią ir protą. Jis siekė perkelti skaitytojus nuo personaliai patirtų dvasinio gyvenimo „reiškinių" prie universalių dėsnių ir tvarkos. Tas dvasinio atradimo (Ibn Arabi vadinamo tahqiq) kelias leidžia nustatyti tris faktus: 1) dvasinės realizacijos proceso neišvengiamas individualumas ir universalumas; 2) realizacijos kelių gausa, visais laikais ir bet kokiomis aplinkybėmis; 3) kylanti kūrybinio požiūrio būtinybė.

'Įtakos' problematika ir komunikacijos parametrai

Pagrindinė priežastis, kodėl jo įtaka klaidingai suvokiama, yra jo tapatinamas tik su viena jo gausios kūrybos knyga, būtent „Išminties lizdai" (Fusus al-Hikam). Kita kliūtis yra Ibn Arabi įtakos ir idėjų tapatinimas su tuo, kas vadinama „sufizmu". Tačiau iš tikro, ne tik "Futuhat", bet ir mažesni jo veikalai, skirti dvasinėms temoms, musulmoniškame pasaulyje per amžius buvo tyrinėjami gausaus tyrinėtojų būrio.

Ibn Arabi raštai netraktuotini kaip „literatūra". Jie skirti suvokimui: a) žmogiškųjų dvasinių patirčių pasikartojantiems bendrumams ir jų prasmei (Korano „ženklai prie horizonto ir sielose"); b) atskirų apsireiškimo formų ar veikalų. Ibn Arabi niekur nemini, kad jo raštai turėtų būti imami ir suvokiami atskirai, be dvasinės patirties konteksto (kas jį gerokai skiria nuo kitų islamiškųjų mokymų). Ibn Arabi (kaip ir Platonas) rašė taip, tarsi tai būtų ne jo mokymas. Skaitytojas buvo „verčiamas" daryti pateikiamų haqq (terminas, nusakantis dieviškąją tikrovę ir visa, kas tikra) patikrinimą.

Ibn Arabi vardas vertimuose pasirodo nuo 12 a. pradžios, kai anglų ir prancūzų kalbomis pasirodė „Apie dieviškąją vienybę" – atseit, priskiriamas jam, tačiau iš tikro parašytas persų sufi autoriaus al-Balyani ir perteikiantis skirtingas nuo Ibn Arabi idėjas. Per 50 metų pasirodė daugiau vertimų, tarp jų ir „Fusus" bei "Futukat" fragmentai.

Literatūra:

1. A.Knysh. Ibn `Arabi and the Later Islamic Tradition, 1999
2. S.M.Wasserstrom. Religion after Religion, 1999
3. Histoire et classification de l'oeuvre d'Ibn `Arabi, 1964
4. R.W.Holbrooke. Ibn `Arabi and the Ottoman Dervish Traditions//J.of the Muhyiddin Ibn ~Arabi Society, IX, 1991

Ibn al-Arabi, Muhyi al-Din (1164-1240)

Šis mistikas gimė pietryčių Ispanijos Mursijos mieste 560 AH metais, o mirė Damaske 638 AH. Šeima, kai jis buvo 8 m. amžiaus, persikėlė į Seviliją. Būdamas apie 15 m. amžiaus jis patyrė mistinį „atsivėrimą", kurį pamini fragmente apie susitikimą su Averojumi. Sulaukęs 20 m., jis pradeda studijuoti sufizmo mokymus. 1200 m. jis išvyksta iš Ispanijos hadžai į Meką, kurią palieka 1204 m. Pakeliavęs po islamo kraštus, 1223 m. įsikuria Damaske.

Ibn Arabi Plotino ir gnostikų idėjas pritaikė sufizmo ir islamo terpėms. Iš kelių šimtų jam priskiriamų veikalų svarbiausieji yra „al-Futuhat al-Makkiyya" (Mekos atvėrimai) ir "Fussus al- Hikam" (Išminties lizdai). „Futuhat" yra enciklopedinis islamiškojo mokslo aptarimas mistinio kelio požiūriu. Egzistuoja dvi jo redakcijos, abi pabaigtos Damaske: 1231 ir 1238 m. Jo idėja subrendo anksčiau, jam lankantis Mekoje. „Fussus al-Hikam" yra mažesnės apimties ir sudarytas iš 27 skyrių, kurie pavadinti pagal pranašus, perteikiančius skirtingus požiūrius. Ibn Arabi teigia ją gavęs tiesiogiai iš Mahometo, kuris jam apsireiškė 1229 m. Jai parašyta per 40 komentarų.

Jis laikė, kad dieviškoji Esmė visiškai nepažini, o kosmosas yra Dievo atributų apsireiškimo erdvė. O kadangi tie atributai reikalauja, kad būtų tveriama jų apraiškoms, Vienatinis nuolat save transformuoja į Daugelį. Dvasinio pažinimo tikslas yra patekti anapus tos apraiškų gausos, kur tvyro „egzistencijos vienybė". Tai sukelia "Aš" sunaikinimą (fana), tačiau suvokiama absoliuti vienybė, vienu metu regint Viena ir Daug, Dievo tveriantį ir tvėrimą Dievuje.

Dar jaunystėje tėvas pristatė Ibn Arabi garsiajam filosofui Ibn Rušdi, kuris karštai klausinėjo apie jo dvasines patirtis. Ibn Arabi pokalbį aprašo taip:

Jis klausė: „Kaip priimi atskleidžiančiame ir dieviškame apreiškimą? Ar tai, ką racionalus samprotavimas duoda mums?" Atsakiau: "Taip ir ne. Tarpe tarp taip ir ne dvasios skrieja iš jų kilties ir atsiranda iš jų kūno". [Futuhat, 1.154]

Šis paslaptingas atsakymas, privertęs filosofą išblykšti ir suvirpėti, nurodo dieviškąjį pažinimą, aukštesnį už „racionalų samprotavimą" (nazar). Bet koks gi sąryšis tarp jų? Iš tikro, Ibn Arabi kalba ne apie du, o apie tris pažinimo lygius. Pirmiausia, tai protu besiremiantis pažinimas (`ilm al-`aql), kuriuo, tikėtina, jis labiau laikė musulmonų dogmas nei logiką ir matematiką. Antra, būsenomis besiremiantis pažinimas (`ilm al-ahwal), kurį mes pavadintume empiriniu; jis pateikia pavyzdžius apie medaus saldumą, alijošiaus kartumą, sueities malonumą – nė vieno jų nesužinotume „neparagavę" jų. Trečia, tai "paslapčių pažinimas" (`ulum al-asrar), kartais pavadinamas gnosiu (ma`rifa), būdingas pranašams ir šventiesiems ir gali būti sulyginamas su Spinozos scientia intuitiva. Bergždžiai siektume šio pažinimo, kuris glūdi kiekviename žmoguje, tačiau atsiskleidžia tik dieviškai šviesai išsiliejant širdyse tų, kuriems numatyta.

Tai pirmasis Ibn Arabi nukrypimas nuo Korano, raginančio užsiimti „racionaliais samprotavimas" ir "refleksija". Tiesa, jis nėra didelis, nes žmogus negali pažinti be Dievo pagalbos ir filosofas kyla link tiesos panašiai, kaip tai patyrė Mahometas (mi`radž).

Nors ir vadintas panteistu, Ibn Arabi buvo gerokai subtilesnis, nei vien laikantis, kad Dievas yra visa, o visa yra Dievas. Jis tikėjo, kad Dievas per se, kurį vadino „Tikruoju" (al-Haqq) arba "Esme" (al-Dhat) yra visiškai nepažinus. Dievo "vardai" (asma`, bet kurių nereikėtų supainioti su islamiškosios tradicijos „vardų vardais") arba „atributai" (sifat) yra sąryšiai tarp Esmės ir kosmoso. Jie žinomi visažiniui Dievui, tačiau nėra egzistuojančios ontologinės esybės. Jų pažinimo galimybę galima palyginus su žmogiškųjų sąryšiu voratinkliu. Tą patį asmenį kiti gali pažinti kaip mokytoją, mokinį, draugą, priešą, tėvą, sūnų, brolį, vyrą ir t.t. Taip ir tasai, kuris žino Dievą, kaip Maloningąjį, nebūtinai žino jį kaip Kerštingąjį ar Pažemintąjį. Tik skirtingai nuo žmonių, Dievo atributai yra amžini.

Kaip ir kiti islamiškieji filosofai, Ibn Arabi skiria daikto esmę (mahiyya, pažodžiui, 'kas tai yra?') ir jo egzistenciją (wudžud, pažodžiui, „atrastas"). Tarkim galima apibūdinti vienaragius ar rausvus dramblius nepriklausomai nuo to, ar jie iš tikro egzistuoja. Taip pat jis skiria privalomąją būtį (wadžib al-wudžud), negalimus dalykus ir galimus dalykus. Privalomoji būtis yra Dievas, vienintelė realybė, kuri negali neegzistuoti. Galimi dalykai kažkuo panašūs į Platono idėjas – ir Dievas pasirenka, kurie ir kada įgaus būtį (ir jų gali būti po daug kopijų).

„Fusus" prasideda skyriumi, kuriame sakoma, kad Tikrasis sutvėrė kosmosą kaip visaapimančią esatį, kad turėtų kur kontempliuoti savo vardų esybes, tačiau kol jis nesukūrė Adomo ir neįkvėpė dvasios jam į šnerves, kosmosas tebuvo kaip šiurkštus veidrodis. Jo supratimu, kosmosas sudarytas iš trijų lygių" 'dvasių pasaulio', 'vaizdų pasaulio' ir 'kūnų pasaulio'. Antrojo, dar vadinamo ir 'vaizduotės pasauliu', vaidmuo svarbus dėl jo tarpinės padėties. Jis yra sąsmauka (barzakh) tarp dvasių ir kūnų pasaulio, kurioje sielos įsikūnija, o kūnai sudvasinami. Vaizdų pasaulis yra tikras pasaulis, tik pabudę apie jį pamirštame. Jame būname sapnų metu, kai sielos gali atsiskirti nuo kūno ir atsirasti kitose vietose. Mistikas gali tai patirti ir ne miego metu. Tokiame vaizdų pasaulyje Ibn Arabi ir susitikdavo su Moze, Kristumi ir Mahometu. 'Tobulas žmogus' (al-insan al-kamil) [pranašai ir šventieji] tuti papildomą dvasinę galią (himma), leidžiančią įkūnyti vaizduotės dalykus (bet tik Dievo pavedimu).

Literatūra:

1. A.E.Affifi. The mystical philosophy of Muhuid Din-Ibnul Arabi, 1938
2. R.W.J.Austin. Sufis of Andalusia, 1971
3. T.Izutsi. Sufism and Taoism, 1983
4. W.C.Chittick. The School of Ibn `Arabi// S.H.Nasr, O.Leaman. History of Islamic Philosophy, 1996
5. W.C.Chittic. The Sufi Path of Knowledge: Ibn al-`Arabi's Methaphysics of Imagination, 1989
6. C.Addas. Ibn `Arabi ou la quzte du Soufre Rouge, 1989

 

Patarimai ieškančiam Dievo
Ištrauka iš Ibn-Arabi „Mekos atvėrimų“ (al-Futuhat...)

Jei sutiksi žinantįjį, tačiau nepanaudojantį savo žinių, pasinaudok, su juo pagarbiai elgdamasis¹⁾, savo žinojimu, perduotum žinančiajam, – nes jis žinantis – ką pridera. Ir tegu tavęs nuo to neatbaido tojo [žinančiojo] netikusi būsena, juk jis palei Dievą turi savo žinojimo laipsnį [daradža]. Prisikėlimo dieną kiekvienas žmogus bus pašauktas²⁾ kartu su tuo, kurį mylėjo. Kas savyje lavina³⁾ kokį nors dievišką bruožą, tas Prisikėlimo dieną paims [kasaba] tąjį atributą ir jame⁴⁾ bus [Dievo] pašauktas.

Daryk visa, ką žinai, kad tinka Dievui ir ką Dievas myli, ir atsiduok tiems dalykams lengva širdimi. Jei, ištroškęs Dievo meilės, papuoši save tokiais darbais, Dievas tave pamils, o pamilęs, leis tavo laimei pažinti Save. Tada iš Savo dosnumo Jis apdovanos tave Savo apraiška⁵⁾ ir paguos išbandymuose. O Dievas myli labai daug, iš ko, kiek galima, išdėstysiu tau, kiek pavyks, patarimų ir nurodymų forma.

Taigi, būk gražus prieš Dievą. Būti gražiam [tadžammul] – ypatingas, nepriklausomas garbinimas, tuo labiau maldos metu. Pats Aukščiausiasis liepė tai: „O Adomo sūnūs! Būkite gražūs, kai žemai lenkiatės [priešais Dievą]“ [7:31]. Ir kitoje vietoje jis kalba kaltindamas: „Pasakyk, kas uždraudė gražias Dievo [dovanas], kurias Jis sukūrė savo vergams, ir tyras gyvenimo palaikymo priemones? Pasakyk, čia, žemiškame pasaulyje, jos atiduotos tikintiesiems, ir jiems vieniems bus Prisikėlimo dieną. Taip mes aiškiname ženklus žinantiesiems“ [7:32]; ir kitų panašių paaiškinimų rasi Korane.

Tarp Dievo grožio [zinat al-lah] ir žemiško gyvenimo grožio [zinat al-haiat ad-dunia] vienas skirtumas – pagal tikslą [kasd] ir ketinimą [nijja], tuo tarpu kai pats grožis [`ain az-zina] tas pats, o ne kitoks. Tai reiškia, kad ketinimas sudaro bet kokio dalyko dvasią, ir kiekvienam atseikėjama pagal jo ketinimus. Tarkim, pasekmė [hidžra], visada nagrinėjama būtent kaip pasekmė, [visada] lieka savimi [vahidat al-`ain], tačiau kas siekia Dievo ir Jo pasiuntinio, tasai siekia būtent jų, o kas siekia geresnio žemiškojo gyvenimo arba vesti trokštamą moterį, tas siekia būtent to, o ne kažko kita⁶⁾. Apie tai pasakyta ir as-Sahih [hadise] apie tris vyrus, prisiekusius imamui, su kuriais neprakalbės Dievas Prisikėlimo dieną, kuriems nebus pasiteisinimo ir kurių laukia baisios kančios. Tad štai, vienas jų – vyras, prisiekęs imamui vien iš niekingų sumetimų: jis ištikimas savo priesaikai, kol toji tenkins jo žemiškąją gobšumą, ir sulaužys ją, kai tik ištikimybė liausis jam būti naudinga⁷⁾.

Taigi, poelgiai [vertinami] pagal ketinimus; tai vienas iš musulmonų tikėjimo principų⁸⁾ As-Sahih‘e sakoma, kad kažkas pasakė Dievo pasiuntiniui: „O Dievo pasiuntiny! Aš labai mėgstu gerą ir tvirtą apavą ir gražius drabužius“. Į tai Dievo pasiuntinys atsakė: „Pats Dievas gražus ir myli grožį“ ⁹⁾. Tokie jo žodžiai: Dievas arčiau to, kuris gražus prieš jį.

Štai kodėl Aukščiausiasis siuntė pas jį [Mahometą] Gabrielių dažniausiai Dihjos¹⁰⁾ pavidalu: tas buvo pats gražiausias iš savo laikmečio žmonių, ir toks didelis buvo jo grožis, kad tereikėdavo jam užsukti į kokį nors miestą, kaip bet kuri nėščia moteris, vos jį išvydusi, prarasdavo savo neišnešiotą kūdikį: taip jo grožis veikė tvarųjį pasaulį. Dievus tarsi sakė Savo pranašui, perduodamas gerąją žinią apie Gabrieliaus atsiuntimą: „Tarp Manęs ir tavęs, Mahometai, - tik grožio vaizdas“, grožio priemone pranešdamas jam tai, kad [yra] Jame, Aukščiausiame.

O kas nebūna gražus prieš Dievą (kaip apie tai kalbėjome), tas nesulauks ypatingos Dievo meilės. Jei jis nesulauks tos ypatingos meilės, jis negaus iš Dievo ir to, ką ji suteikia: jis negaus žinojimo, apsireiškimo ir palaimos laimės buveinėje¹¹⁾, o šiame gyvenime, savo elgesyje ir liudijime¹²⁾ nebus tarp reginčiųjų¹³⁾ ir gausiančių paliudijimą dvasioje, žinojime ir prasmėje¹⁴⁾. Tačiau visa tai jis gali turėti, jei, kaip sakėme, ketins būti gražiu būtent Dievui, o ne pasaulietiškam sambrūzdžiui, ne iš puikybės ir garbės troškimo, kad kiti manimi gėrėtųsi.

Komentarai

¹⁾ su juo pagarbiai elgdamasis - originale fi `adabi-ka ma`a=hu. Sąvoka adab perteikia pagarbos ir gero elgesio normų kompleksą.

²⁾ Žodžiu pašauktas išverstas veiksmažodis iuhšar, reiškiantis „surinkti į krūvą“. Čia kalbama apie tai, kad žmonės bus prikelti iš mirusiųjų ir „sugrupuoti“ pagal tai, kam dėmesį skyrė būdami gyvi. Ibn Arabi išsakytas teiginys yra viena pagrindinių islamo tiesų. Kad žmogaus dėmesio objektas yra jo gynėjas ir užtarėjas, o ypač Paskutinio Teismo dieną, buvo viena pagrindinių nuostatų, pranašo Mahometo naudotų kaip įtikinamas argumentas: vien tik tikrasis Dievas gali garantuoti tikrą užtarimą. Toji tezė atspindėta Korane: „Bus diena, kurią Mes surinksime visus ir pasakysime daugiadievininkams: ‚Į vietą [makan] savo, jūs ir jūsų dievai!’ Mes atskirsime juos, jų dievai sakys: ‚Mūsų jūs negarbinote; Dievas vienintelis liudininkas jums apie mus ir apie jus dėl to, kad mes nekreipėme dėmesio į jūsų garbinimus‘. Čia kiekviena siela bus išbandyta tame, ką ji įdėjo į save; jos vėl bus pateiktos Dievui, tikrajam jų valdytojui; o tie, kuriuos anie išgalvojo, pasislėps nuo jų“ (10:28-30); „Bus diena, kurią Jis surinks juos ir tuos, kuriem lenkėsi jie, o ne Dievui, ir tars: ‚Ar jūs suklaidinote šios Mano vergus, ar jie patys nuklydo nuo šito kelio?‘ Jie pasakys: ‚Šloviname Tave!’“ (25:17-18; t.p. žr. 37:20-35, kur netikri dievai atsisako savo garbintųjų priešais tikrąjį Dievą). Panašių tvirtinimų randame ir hadisuose: „Žmonės klausė: ‚O Dievo pranaše! Ar pamatysime mūsų Viešpatį Prisikėlimo dieną?‘ Tasai atsakė: ‚Ar jūs abejojate, kai giedrą naktį matote pilną mėnulį?‘ ‚Ne, o Dievo pasiuntinį!‘ ‚O ar abejojate, kad giedrą dieną matote saulę?‘ ‚Ne‘, atsakė tie. ‚Ir Jį taip išvysite! Prisikėlimo dieną bus surinkti žmonės ir Jis jiems pasakys: ‚Garbinę ką nors, teseka tai!‘ Ir tada vieni nuseks saulę, kiti mėnulį, dar kiti savo stabus, liks [vietoje] tik ši bendrija, įskaitant ir veidmainius [munafikun]. Prie jų prieis Dievas tardamas: ‚Aš esmi jūsų Viešpats!’ Tie atsakys: ‘Tujei - mūsų Viešpats’“ (As-Sahih).

Šios citatos rodo neabejotiną Dievo vienatinumą ir kitų dievų netikrumą, o taip pat, kad kiekviena bendrija turi savo „vietą“ [makan], nustatomą pagal tai, ką garbino jos nariai. Ibn Arabi labai svarbu savo filosofinius požiūrius dėstyti pagal tradicinius sunitams tikėjimo siužetus.Tačiau tai nereiškia prisirišimo prie tradicinių išvadų. Greičiau atvirkščiai. Ibn Abari tradiciniais siužetais pagrindžia savo teiginius taip, tarsi jie būtų nenuginčijami jo tiesos įrodymais.

Taip šioje vietoje „vieta“, kurią užima kiekviena bendrija, suartinama su sąvoka „dieviškasis atributas“ arba „dieviškas vardas“. Jei kiekvienas, ką nors garbinantis, turi nustatytą „vietą“, tai reiškia, kad kokio nors dalyko garbinimas nustato tam tikrą garbintojo santykį su dieviškąja esme, ir net daugiau, tas santykis randasi dieviškos esmės viduje, nes Ibn Arabi Dievo atributus apmąsto kaip Dievo vidinius „santykius“ [nisab]. Kaip nesuskaičiuojami dieviškieji atributai, taip nesuskaičiuojami ir galimi garbinimo objektai, o kartu ir galimi santykiai su Dievu, išsidėstantys Dievo viduje. Svarbu tai, kad nė vienas tų santykių negali būti pavadintas netikru, nes visi jie – santykiai su Tiesa Tiesos viduje. Netikrais gali būti ne patys santykiai (t.y. ne patys meilės ir garbinimo objektai), o tik požiūriai apie jų savipatį ir absoliutų pobūdį ir, antra, iš čia sekantį įsivaizdavimą apie kitų meilės ir garbinimo dalykų netikrumą. Kiekvienas garbinamas dalykas garbintojui priskiria kažkokią tai „vietą“, tačiau dėl Ibn Arabi toji vieta atsiduria Dieve.

Tokiu požiūriu moralinio pamokymo tikslu yra leidimas suprasti, kad nurodytas įsivaizdavimas (apie garbinimo objekto absoliutumą ir jo išimtinį tikrumą) turi būti įveiktas. Jau pradinė Ibn Arabi pozicija yra, kad žmogaus veiksmo (meilės, garbinimo) dalykas pats savaime yra neutralus, viskas priklauso nuo to, kokiu santykiu jis nagrinėjamas. Santykis [munasaba] tampa pagrindine kategorija, apie kurią dėliojami kiti terminai, formuojantys teksto prasminį kontinuumą.

³⁾ savyje lavina - originale ma`addaba ma‘a, kas reiškia „vysto save kartu su“. „Kartu“ (ma`a) perteikia svarbią „suderinimo“ sąvoką, šiuo atveju – suderinimo su kokiu nors Dievo atributu. Verta pastebėti „lavinimo su“ ir „pagarbos su“ (ištraukos pradžioje) sugretinimą, kas leidžia geriau suprasti samprotavimą apie būtinybę „duoti, kas pridera“ [`ifa al-hakk] , žinančiajam, net jei tasai ir neatskleidžia savo žinių. Kaip santykyje su žinančiuoju, net jei tasai neatrodo tokiu, reikia, pagarbiai, parodyti savo žinojimą, tuo pačiu pripažįstant ir žinančiojo žinias, taip ir bet kurio meilės ir garbinimo dalyko atžvilgiu elgtis taip, tarsi tasai dalykas būtų sklidinas dieviškumo, net jei tai neišreikšta. Neišreikšto dieviškumo išaiškinime ir yra moralinio veiksmo esmė.

⁴⁾ jame - originale fi-ha. Verčiant išlaikome įvardžio formą, atspindinčią erdvinį santykį, nes jo pakeitimas į priklausomybę perteikiančią formą (su juo) ar kitą logišką santykį būtų prasmės iškraipymas. Būtent tame atribute, su kuriuo išaugo žmogus (žr. ³⁾), jis stos Prisikėlimo dieną. Kitaip tariant, nėra išorinio santykio su dieviškosios esmės aspektu, išreikštu kaip atributas, ir žmogus yra prikeltas Dieve, o ne prieš Dievą.

⁵⁾ apraiška [tadžallin] – viena pagrindinių Ibn Arabi filosofijos sąvokų, reiškianti begalinio daugio, glūdinčio vientisume [batin], išaiškinimą [izhar].

⁶⁾ Aliuzija į hadisą, kuriuo prasideda as-Sahih al-Buhari: „Omar ben al-Hattab sakė: Girdėjau, kaip Dievo pasiuntinys pasakė: ‚Poelgiai [vertinami] pagal ketinimus, ir bet kokiam vyrui – tai, ko jis ieško: kam pasekmė [hidžra] dėl pasaulietiškų [naudų] ar dėl moters vedyboms, tam pasekmė – tai, kur jis ėjo‘“. Kalbama apie motyvus, kuriais vadovavosi Mahometo pasekėjai, prisijungę prie jo emigruojant [hidžre] iš Mekos į Medina.

⁷⁾ Dievo pranašas tarė: „Su trimis vyrais Dievas nepakalbs, nepažvelgs į juos ir nepateisins, - jiems skirtos baisios kančios! Tai vyras, turėjęs vandens perteklių ir nepasidalinęs su pakeleiviu; tai vyras, prisiekęs kitam tik dėl žemiškųjų gėrybių, ir kol tas duoda, ko jis nori, jam ištikimas, o jei ne, nustoja būti ištikimu; vyras, po pusiaudienio maldos besiderantis su kitais dėl kainos ir prisiekinėjantis Dievu,kad už prekę davė tiek ir tiek, tad tegu tasai perka iš jo“.
„As-Sahih“ („Patikimas“) – dviejų autoritetingiausių sunitams hadisų rinkinių, kuriuos sudarė al-Buhari ir Muslimas, pavadinimas.

⁸⁾ Prasminė sąsaja „poegis-ketinimas“ islamo etikoje yra klausimo apie atpildą pagrindas, beje, atsižvelgiama ne į poelgį kaip tokį ir ne ketinimą kaip tokį, o būtent poelgio-ketinimo derinimas, o galimos šių elementų variacijos sukelia vertinimo variacijas. Iliustracijai pateiksime tokį hadisą: „Dievo pasiuntinys pasakė: ‚Dievas sako: ‚Jei mano vergas panorės [arada] padaryti bloga, nerašykite šito [į likimo knygą], kol jis tai nepadarys. Jei jsi padarys, taip ir užrašykite, o jei dėl Manęs atsisakys nuo jo, užrašykite jam tai kaip gerą darbą. Jei jsi panorės padaryti gera, tačiau nepadarys, užrašykite jam kaip vieną gerą darbą, o jei jį padarys, užrašykite dešimteriopai, ir iki septynių šimtų kartų‘‘“ Al-Buhari As-Sahih, o Dievo kalba, kaip nurodo komentatoriai, skirta angelams.

⁹⁾ „Pranašas pasakė: ‚Tas, kurio širdyje gramas pasipūtimo, neįeis į rojų.‘ Vienas vyras paklausė: ‚O štai vyras, mėgstantis gražius drabužius ir apavą‘. Tas atsakė: ‚Pats Dievas gražus ir myli Grožį. Pasipūtimas – tai, kai atmeta tiesą ir žmones.‘“ Muslimas. As-Sahih.

¹⁰⁾ Dihja - Dihja al-Kalbi, vienas Mahometo pasekėjų, pagarsėjęs nepaprastu savo grožiu. Pagal tradiciją, būtent jis į Jeruzalę Bizantijos valdytojui Heraklitui nugabeno Mahometo laišką, kuriame tasai kvietė imperatorių priimti islamą. Al-Buhari ir Muslimas nežymiai besiskiriančiomis redakcijose perdavė hadisą, pagal kurį Uma Salama (viena pranašo žmonų) matė, kaip kartą pas Mahometą atėjo Dihja al-Kalbi ir kalbėjosi su juo. Ji net neįtarė, kad tai galėjo būti kas nors kitas, tačiau vėliau savo pamoksle pranešė, kad jam Dihjos pavidaro apsireiškė Gabrielius.

¹¹⁾ negaus ... laimės buveinėje - t.y. nepažins ir nematys Dievo ir nebus Jo pamalonintas pomirtiniame pasaulyje.

¹²⁾ t.y. praktišku („elgesys“, suluk) ir apmąstomu („liudijimas“, mušahada) savo veiklos aspektais.

¹³⁾ Regėjimas [ru`ja] – pavyzdinis simbolinis žinojimas, iš Dievo gaunamas sapne arba budraujant ir reikalaujantis išaiškinimo.

¹⁴⁾ T.y. pilnai suprantant ir įžvelgiant dieviškosios tikrovės pilnatvę. Sąvoka ma`nan, čia versta prasmė, naudota apibrėžiant „žodį“ (kalima), kuris buvo suprantama kai „skambėjimo“ (lafz) ir „prasmės“ (ma`nan), tarp kurių egzistuoja vienareikšmiškas ‚nurodymo“ (dalala) atitikimas,vienybė. Svarbu, kad „skambėjimas“ ir „prasmė“ apmąstomi kaip ekvivalentiški ir vienareikšmiškai tapačiai verčiami. Galima tarti, kad „prasmė“ yra vidinė, neišreikštoji, tačiau visada prieinama pasireiškimui ekvivalentiška apreikštajam „skambėjimui“. Svarbu pastebėti, kad dėl skambėjimo nurodymo vietoje prasmės ir įmanoma konstrukcija, kuri vadinama „žodžiu“. Filosofijoje ma`nan reiškia neišreikštas, tačiau būtinai daikte esančias šalis, ekvivalenčias jų apreikštoms savybėms ir, galbūt, dėl tokio ekvivalentiškumo esančiomis išreikštumo pagrindimu. Visa tai suteikia įsivaizdavimą apie termino skambėjimą šiame kontekste: kalbama apie matymą stovinčio už apreikštojo ir vienareikšmiškai jį atitinkantį slaptąjį, matymą, kuris galimas žinojimo dėka ir kuris mums parodo daiktų „dvasią“, kitaip sakant, Dievo matymą kaip neišreikštąjį „ekvivalentą“ visiems ir kiekvienam pasaulio daiktui.

 

Papildomi skaitiniai:
Šiitai, sufi ir kiti
Pranašas Mahometas
Asasinai, šiitai-izmailitai
"Kalnų Senis" - Sayyidna Hasan Bin Sabbah
Eurazijos pagrindai
F.Šuonas. Kas Saulė, o kas Mėnulis?
K. Jungas. Vėlyvosios mintys
Rytų ir Vakarų priešprieša
Mano sielos liūdesiai
Išsigelbėjimas per nuodėmę
R.Kaijua. Sapnų apžavai ir problemos
Kaip suprantu indų filosofiją?
Dvasinė praktika sufizme
Istorikas Al-Masudi
Y. Bonfua. Dieviški vardai
Astrologija ir visuomenė
Benediktas Spinoza
Literatūriniai skaitiniai
Filosofijos svetainė