Leonardo da Vinči kaip neurologas  

Prieš 5 amžius menininkas gerokai aplenkė savo amžininkus aiškindamasis, kaip dirba smegenys.

Renesanso epochos menininkas Leonardo da Vinči stebina savo potraukiųgausa. Jis ne tik nutapė “Moną Lizą”, bet buvo ir muzikas, mokslininkas bei išradėjas. Mažiau žinomi jo pasiekimai neurologijoje – gal todėl, kad jo užrašai ir anatominiai piešiniai nebuvo paskelbti iki 20 a. pradžios. Jis ne tik nupiešė anatomines detales, bet ir bandė pagrįsti, kaip smegenys suvokia jutimus ir kokiu pagrindu mąsto. Jis sukūrė priimtiną teoriją apie jutimų suvokimą, pvz., kaip mato akis. Leonardo da Vinci. Head drawing

Leonardo niekada nesimokė universitete, o lotynų kalbos pradėjo mokytis tik po 40-ies. Jis rašė: “mano darbai yra kilę iš grynos ir paprastos patirties, kuri viena tėra tikra mokytoja”. Tuo jis išsiskyrė iš amžininkų, kurie laikėsi senovės graikų ir romėnų autoritetų.

Leonardo gimė 1452 m. balandžio 15 d. netoli Vinči, esančio maždaug 20 mylių nuo Florencijos. Paaugliu įsidarbino dirbtuvėse pas Andrea del Verrocchio*) (Florencijoje) ir 20-ies buvo priimtas į dailininkus. Renesanso laikmečio menininkai buvo skatinami atlikti (ar bent jau stebėti) skrodimus. Leonardo paveikslai (pvz., „Šv. Jeronimas), tapyti apie 1480-uosius, rodo, kad jis buvo susipažinęs su muskulatūros sandara, nors nėra duomenų, kad būtų dalyvavęs skrodimuose prieš persikeliant į Milaną. Ankstyvieji jo anatominiai piešiniai yra maždaug iš 1487 m., kai pavaizdavo varlės nugaros smegenis. L. da Vinči rašė: „Varlė iškart mirė, kai buvo perpjauta jos nugaros medulla. O prieš tai ji buvo gyva be galvos, be širdies ar vidaus organų, inkstų ar odos. Tad čia, kaip atrodo, yra judėjimo ir gyvybės pagrindas.“

Tame pačiame lape su varle, jis nupiešė nugaros smegenis pažymėdamas „apvaisinimo galia“, - taip atspindėdamas tikėjimą, ateinantį nuo graiko Hipokrato, kad sperma atsiranda nugaros smegenyse. Greta jis nupiešė vamzdį su antrašte, kad lietimo pojūtis yra judesio priežastis ir gyvuliškosios galios perėjimas. Matyt čia Leonardo perteikia gyvuliškųjų dvasių idėją, perimtą iš Galeno iš Pergamo (apie 130-200 m.). Po šio mirties, anatomijos vystymasis sutingo 8 šimtmečiams iki pat islamo iškilimo. Galenas dėstė Erasistrato iš Kėjos (apie 300 m. pr.m.e.) koncepciją, kad įkvėptas oras virsta „gyvybine dvasia“, kuri suteka į skilvelius smegenyse, kur tampa „gyvuliška dvasia“. Ši užpildo tuščiavidurius nervus ir suteikia jiems galimybę valdyti raumenų judesius.

Pas Leonardo rasime kitą įdomų lapą (maždaug iš tų pačių 1487 m.), kuriame pavaizduotas skersinis svogūno pjūvis, galvos ir akies eskizai. Čia rašoma: „Jei perpjausite svogūną per vidurį, pamatysite ir galėsite suskaičiuoti visus jo apvalkalus arba sluoksnius, kurie ratu supa svogūno vidurį. Panašiai, jei perpjausite per vidurį žmogaus galvą, tai pirmiausia perpjausite jo plaukus, tada odą, raumeningą mėsą ir antkaulį, galvos kaulus, o viduje kietąją dangą, švelniąją dangą ir smegenis, tada vėl švelniąją dangą, kietąją dangą, rete mirabile ir tada kaulą, jos pagrindą“. Šis tekstas atkeliavo iš Avicenos (980-1037), kuris buvo vienas pagrindinių šaltinių Leonardui.

Leonardo piešinyje pavaizduoti kaktos ančiai (kaip išsikišimas virš akių), kurie yra vienas jo atradimų. Optiniai nervai nusitęsia nuo akių į smegenų centrą, kur susilieja su pirmu iš trijų ovalo formos skilvelių. Jų pavidalas visai kitoks, nei būna užpildyti skysčiu, o be to jie pavaizduoti kaip atrodo iš viršaus. Kas paskatino Vinči taip vaizduoti smegenų skilvelius?

Galenas smegenų funkcijas, tame tarpe sensorines bei motorines, lokalizavo srityse greta skilvelių. Jo komentatoriai išvystė trijų skilvelių „celių“ doktriną – kiekvienam jų priskirdami įvairias smegenų funkcijas. Kraštinė celė laikyta visų jutimų „įėjimo“ vieta ir vadinta sensus communis. Dauguma autorių jam priskyrė ir fantazijas bei vaizduotę. Vidurinysis skilvelis buvo atsakingas už cogitava, ratio ar estimativa - tai, ką vadiname racionaliu mąstymu. Ibn Sina (Avicena) aiškino, kad sensus communis priima juslinę informaciją, tada vaizduotė sukuria juslinį suvokimą, kad viduriniame skilvelyje įsikūręs protavimas galėtų manipuliuoti vaizdais – pvz., sukurdamas skraidančio žmogaus ar smaragdo kalno vaizdinius. Daugumai autorių paskutinįjį skilvelį skyrė atminčiai. Leonardo da Vinci. Skull drawing

Taip sensus communis pavaizduotas daugelyje viduramžių ir renesanso rankraščių. Tačiau Leonardo sensus communis priskyrė viduriniajam skilveliui, o kraštinį skilvelį pavadino impresiva - vieta, kur apdorojama jusliniai, tarkim regos, įspūdžiai. Skonio ar klausos nervai eina į vidurinįjį skilvelį, kurį jis vadino senso comune, o kartais comocio (mąstymas) ar volonto (valia).

Taigi pastebime ypatingą svarbą, kurią Leonardo skyrė regai, kurią laikė sielos langu ir svarbiausiu patirties šaltiniu. Jam menininko paskirtis buvo pavaizduoti gamtą, menininkas turėjo būti tarpininku tarp gamtos ir žmogaus. Jis manė, kad vizualinė informacija, patekusi į senso comune yra įvertinama ir laikė šią vietą tarsi vidine akimi arba occhio tenebroso („akimi prieblandoje“, t.y. akimi, negaunančia išorinės šviesos).

1487-93 m. Leonardo nupiešė kelis puikius kaukolės piešinius. Tie puikūs, tikroviški piešiniai yra vieni geriausių jo anatominių tyrinėjimų. Viename jų kaukolė padalinta pusiau, parodant jos skirtingų gylių vaizdus. Kairėje pusėje pavaizduotas prienosinis antis (sinus maxillaris, sinus Highmori), ertmė veido srityje. Lydinčiame tekste aptariama senso comune vieta veido atžvilgiu, o taip pat dantų kiekis (Leonardo patikslino Aristotelį, laikiusį, kad vyrai turi daugiau dantų nei moterys).

Kitame piešinyje Leonardo da Vinči pavaizduoja galvos kraujagysles; smegenų aprūpinimas krauju buvo svarbus Leonardui kaip „vitalinės dvasios“ šaltinis skilveliams. Tame pat piešinyje pavaizduoti ir nervai, sueinantys į geometrinį kaukolės centrą, kur, anot Leonardo, buvo senso comune.

Sielos buveinė

Leonardo da Vinči sielą irgi talpino į senso comune - apie 1489 m. jis užrašė: „Atrodo, kad siela glūdi sveikame prote, o sveikas protas turėtų rastis toje dalyje, kur susirenka visi jutimai; ir ji vadinama senso comune. ... Visas mūsų pažinimas kyla iš [jutimų] suvokimo“. Vizualiniai vaizdai, kvapai ir garsai susirenka senso comune, o „skylėti smegenys“ perneša lietimo informaciją, gautą iš odos.

Leonardo pasitelkė karinę analogiją aiškindamas kaip senso comune ir siela valdo motorinę veiklą: „Nervai su raumenimis paklūsta sausgyslėms, kaip kad kareiviai paklūsta karininkams. Taigi, kaulų sujungimai paklūsta nervui, nervas raumenims, o raumenys sausgyslėms, o sausgyslės senso comune. O ši yra sielos buveinė ir atmintis yra jos amunicija, o imprensiva yra nurodymo būdas, nes jutimai laukia sielos [atsako], o ne siela jutimų.“

Leonardo susidomėjimas siela dažnai virsdavo klausimu dėl susirgimų. Jis rašė: „Kartais nervai veikia patys be nurodymo iš kitų sielos dalių. Tai aišku, nes matote paralyžiuotuosius ir tuos, kurių trūkčiojančios dalys, kaip galva ar rankos,daužosi ir sustingsta be sielos leidimo; kurių trūkčiojimų siela visomis pastangomis negali uždrausti. Tas pats nutinka sergant epilepsija bei nutrauktomis dalimis kaip kad driežų uodegos“.

Kadangi Leonardo da Vinči savo teorijas grindė fizikiniais dėsniais, o tai kartais jį nuvesdavo netikėtomis kryptimis, pvz., jis aiškino, kad nėra vaiduoklių: „Negali būti balsų ten, kur nėra judesio ar oro perkusijos; negali būti oro perkusijos ten, kur nėra instrumento; negali būti instrumento be kūno; taigi toji būtybė, dvasia negali turėti nei balso, nei formos, nei jėgos“.

Po 1493 m. Leonardo užmetė anatomijos tyrinėjimus maždaug 15-kai metų. Jis tebegyveno Milane Liudviko Sforza rūmuose dirbdamas su tokiais meniniais projektais kaip „Paskutinė vakarienė“, darydamas civilinius ir karinius inžinierinius darbus ir rašydamas veikalą apie mechaniką „Mašinų elementai“. 1505 m. atnaujino ankstesnius paukščių skraidymo tyrinėjimus ir ieškojo galimybės sukurti žmogaus jėgos varomus orlaivius ar sklandytuvus. Padidėjo dėmesys matematikai, kai pabandė tapyboje taikyti perspektyvos principus. Jo pastangos buvo nukreiptos į keturių gamtos jėgų, kaip jis vadino, supratimą: judesys, sunkis, galia ir perkusija. Leonardo da Vinci. Brain-veins drawing

Jo tikėjimas, kad žmogaus kūnas yra tų 4 jėgų instrumentas, atsispindėjo, kai jis grįžo prie anatomijos temų. Paimkim jo širdies tyrinėjimus – jis pirmas nustatė, kad širdis turi keturis skyrius (o ne du) ir atrado prieširdžius, kuriuos vadino „viršutiniais skilveliais“. Jis teisingai manė, kad jie susitraukdami varinėja kraują. Skrodimų metu jis netgi nustatė prieširdžių pertvaros defektą – angą tarp prieširdžių. Jis pasigamino trimatį stiklinį aortos modelį, kad galėtų nagrinėti jos vožtuvų funkcionavimą.

Tad maždaug 1508-09 m. sugrįžęs prie smegenų veiklos tyrinėjimų, Leonardo da Vinči turėjo stipresnį pagrindą. Jis sukūrė puikią techniką – išgręžęs skylę negyvo jaučiu smegenų pagrinde, švirkštu suleisdavo karštą vašką į smegenų skilvelius. Kai vaškas sustingdavo, jis perpjaudavo smegenų audinius ir matė tikslų skilvelių pavidalą. Tai pirmas žinomas tvirtinančios medžiagos panaudojimas vidiniams organams tirti – ir parodo jo, kaip menininko, sugebėjimų pritaikymą mokslo srityje.

Leonardo da Vinči vėl piešė (šįkart realistiškesnius) galvos vaizdus, o taip pataiškinosi nervų pasiskirstymą. Jie jau nevedė į skilvelius (kaip buvo tradiciškai manoma), o kirto aplinkinius smegenų audinius. Tačiau jis tebesilaikė tradicinės teorijos apie tai, kaip akis atpažįsta daiktus. Jis tikėjo, kad šviesa yra „galia“, kuri nuneša „piramidės formos“ vizualinius spindulius nuo objekto iki akių. „Perkusijos“ bangos pereina per akies lėliukę iki regimojo nervo, kuriuo pasiekia imprensiva, o tada senso comune, kur yra suvokiami. Jis laikė, kad mes matome todėl, kad akis gauna šviesą, o tai kirtosi su Platono,  Euklido,  Galeno ir kt. pažiūromis, pagal kurias akis skleidžia regos galią.

Taigi, Leonardo da Vinči be galo aplenkė savo laikmetį – ir tikėtina, kad jei jis atsidurtų mūsų amžiuje, galėtų pripažinti šiuolaikines smegenų veiklos teorijas. Tačiau kartu nustebtų, kad per tie metų liko neišspręsta daugybė jo iškeltų klausimų. Kaip mes skaitome ir atsimename? Kodėl kai kurie žmonės kenčia nuo mentalinių sutrikimų ir epilepsijos? Kodėl sapnuojame ir netgi kodėl miegame? Kas yra siela? Kiek šimtmečių turi prabėgti, kad į juos būtų atsakyta?

Daugiau Leonardo piešinių rasite: >>>>>  


*) Andrėjas del Verokjas (Andrea del Verrocchio, apie 1435-1488) - italų ankstyvojo renesanso dailininkas, skulptorius ir juvelyras iš Florencijos. Buvo Leonardo da Vinčio mokytoju. Dabar jam yra priskiriami vos keli tapybos ir skulptūros darbai, o svarbiausiu jo kūriniu laikomas paminklas kondotjerui Bartolomėjui Koleoniui Venecijoje (laimėtas konkursas 1483 m., o skulptūra baigta lieti A. Leopardis jau po Andrėjo mirties). Jis, pamatęs kaip tapo da Vinčis, nusprendė daugiau niekuomet nebeimti teptuko į rankas ir maždaug nuo 1475 m. labiau pasišventė skulptūrai.

Leonardas da Vinčis
Senovės mechanika
Stomatologijos istorija
Smegenys yra tampomi
Autizmas: iškilūs ir keisti
Žygiuojam į Saulės amžių
Galvos chirurgija senovėje
Papilnėjo da Vinčio kanonas
Kalimas – mokytumo motina
Da Vinči matematinė klaidelė
Kamieninės ląstelės sukelia vėžį
Mokslininkui nereikia matematikos!
Savamokslis dailininkas Henri Ruso
Šiuolaikinė fizika - į tiesą panašus mitas?
„Da Vinčio kodas", arba Kuo pavojinga virtuali realybė?
Thomas Huxley – išgarsėjęs anglų savamokslis
Ar skaudėjo dantims mūsų senoliams?
Kvantinė mechanika ir jos ribotumas
21 a. mokslo idėjos ir švietimas
Nanomedicina nusitaiko į vėžį
Kas blogai su tuo piešiniu?
Avicenos saiko filosofija
Mozarto muzikos galia
Matematika ir biologija
Einšteino panteizmas
Kelio suradimas
Froido kelias
Vartiklis