Kur sustojo tūkstantmečiai?

Urvų pasaulis kupinas paslapčių ir stebuklų. Jį atrasti pavyksta tik drąsiems žmonėms. Urvų kilmė įvairi. Kai kurie jų panašėja į ilgas galerijas, išsiplečiančias į erdvias „sales“. Nemažai garsėja ilgais varvekliais – stalaktitais ir nuo grindų kylančiais storesniais stalagmitais, kurie kartais susijungia sudarydami kolonas. Senovėje žmonės urvus naudojo ir gyvenimui, apie ką liudija rasti namų apyvokos daiktai ir medžioklės priemonės.

Kai kurie atradimai urvuose padaromi tiesiog atsitiktinai...

30 km į vakarus nuo Ispanijos Santanderio miesto dunkso Altamiros1) kalva, o už jos tolyn į vakarus horizonte dūluoja aukšti kalnai. Šiaurėje neaprėpiamu platumu plyti mėlynas vandenynas... Tai buvo 1868 m. rudenį. Nuo vienišos kalvos leidosi jaunuolis; jam ant pečių kabėjo šautuvas. Priekyje uostinėdamas žemę bėgo šuo. Bet kas čia – šuo staiga pievoje smegte prasmego! Medžiotojas nuskubėjo iš paskos, tačiau rado ne lapės olą, kaip tikėjosi, o plyšį tarp akmenų. Gilumoje gailiai inkštė šuo. Medžiotojas nustūmė didelį Altamira ola riedulį, apžiūrėjo skylę ir įlindęs pamatė, kad anga veda gilyn į kalvą ir ten išsiplečia. Jis neturėjo noro skverbtis tolyn, tad išlindo ir užvertė angą, kad niekas neįgriūtų. Po kelių dienų tas jaunuolis, Modesto Peres‘as, apie olą pranešė advokatui Marčelinui Sautuolai2), universitete įgijusiam ir archeologijos žinių. Jis žinojo, kad kai kuriose Prancūzijos olose aptikta įdomių radinių, bet jam nebuvo kilusi mintis patyrinėti Altamiros urvų savo pievoje.

Tik po 7 m. Sautuola prisiminė medžiotojo pranešimą ir ryžosi išžvalgyti urvus. Nustūmęs nuo angos sunkų akmenį, jis žvakės šviesije atpažino medžiotojo batų pėdsakus – atrodo, kad daugiau čionai niekieno koja nebuvo įžengusi. Jis paėjo į priekį vienoje rankoje nešdamas žvakę, o kita grabaliodamas aplink. Staiga jo ranka atsidūrė tuštumoje. Pakėlęs žvakę pamatė, kad urvas čia išsiplėtė ir sudaro grotą. Tą akimirką daug minčių užplūdo Sautuolą – juk prieš keletą metų tyrinėtojai įrodė, kad pirmieji žmonės gyveno olose. Galbūt ir šis požeminis grotas buvo jų buveinė? Gal jie čia paliko kokių pėdsakų? Atsinešęs prie angos paliktą kastuvą ėmė atsargiai kasti groto molžemį. Spėjimas pasitvirtino – rado ilgą titnagą su smailia viršūne ir aštriais dantytais ašmenimis. Apžiūrint radinį žvakės šviesoje Sautuojai net pirštai suvirpėjo. Kieno ranka lietė šį įrankį? Kam jis buvo naudojamas? Kiek metų praėjo? Tūkstančiai? Dešimtys tūkstančių?

Bet kas gi čia? Sautuola išsigando: jis išgirdo duslų dundėjimą. Nuo olos lubų byrėjo smėlis. Greičiau, greičiau iš čia! Pastvėręs žvakę ir kastuvą jis nuskubėjo prie angos ir tik išlipęs į gryną orą lengviau atsikvėpė. Paaiškėjo ir dundesio priežastis: kitoje kalvos pusėje prieš kelis mėnesius buvo pradėję kasti kalkakmenį. Tai sprogimas iš ten sudrebino olą.

Dar kelis kartus joje apsilankęs Sautuola rado ir daugiau įdomių akmeninių radinių: vienas jų turėjo dantis lyg pjūklo, kitas buvo su keistais išraižymais. Ką tai galėtų reikšti? Jie panašūs į žvėries galvą… argi galėjo to meto žmogus taip papuošti savo instrumentą?

1878 m. Sautuola nuvažiavo į Paryžių ir apžiūrėjo pasaulines parodas – ginklus ir įrankius iš akmens, kuriuose buvo išraižyti ledynmečiu gyvenusių gyvūnų atvaizdai. Kad tokie gyvūnai egzistavo, rodė jų kaulų radiniai.

Toros! Toros!

Sugrįžęs iš Paryžiaus Sautuola tučtuojau nuėjo į urvą. Akmuo gulėjo prie angos – jis apsidžiaugė, kad viskas savo vietose. Baimindamasis, kad nesunaikintų ko nors vertingo, jis ėmėsi ne kastuvo, o kirtiklio – taip jam Paryžiuje patarė archeologas Pietas. Veikiai kirtiklis atsitrenkė į kažką kieta. Jau tą pačią dieną Sautuola į namus parsinešė ne vieną radinį. Jis džiaugsmingai apie urvą Altamira stumbrai papasakojo 5-tei dukrelei Marijai, kuri kitą dieną išsiprašė eiti kartu su tėčiu. Santuola dirbo, o Marija su žvake vaikščiojo aplink – iš pradžių nedrąsiai ir drebėdama iš baimės, o vėliau įsidrąsino ir nuėjo iki urvo galo. Staiga ji taip išsigando, kad net žvakė iškrito iš rankos. Ji paknopstom leidosi prie tėčio šaukdama „Toros! Toros!“ (Buliai! Buliai!) ir ranka parodė į urvo lubas. Santuola pabandė ją raminti: „Iš kur čia gali būti bulių?“ Bet mergaitė tempė tėvą į urmo galą. Tai, ką jis pamatė, sukrėtė Sautuolą tiek pat kiek ir Mariją. Lubose it milžiniški žvėrių kūnai buvo išsikišusios uolos. Jas supo juodos, rudos, raudonos ir geltonos linijos, kurios atrodė visai šviežios. Sautuola uolas palietė ranka – drėgna, tarsi ką tik būtų nutepta aliejiniais dažais. Čia laikas neegzistavo, čia tūkstantis metų it viena diena. Tai buvo savotiškai puikūs kūriniai – ne buliai, kaip pasirodė Marijai, o stumbrai, seniai Ispanijoje išmirę gyvūnai. Kaip šie kūriniai atsirado ledynmečio laikų žmogaus urve? Ar galėjo „laukinis“ žmogus akmeniniais įrankiais sukurti tokius meno darbus? Sautuola stovėjo kaip užburtas...

Jis vėl užvertė akmenį ant urvo angos ir visą naktį galvojo apie keistą radinį. Kas piešė tuos piešinius? Ledynmečio urvo gyventojas ar koks atsiskyrėlis, čionai įsikūręs, tarkim, Viduramžiais? Ne, čia negalėjo būti atsiskyrėlio darbas. Jis būtų piešęs šventuosius, madonas, velnius, - tik ne žvėris. Ir argi iš viso galėtų vienas žmogus sukurti tokią daugybę piešinių?

Pamažu Sautuola priėjo išvados, kad piešė medžiotojai. Tiksliai, kiekvieną bruožą, kiekvienas pagal amžių, gerai pažindami žvėris, ilgai juos stebėję. Tai daugelio medžiotojų bendras darbas. Be tų piešinių, kuriuos jam parodė duktė, vėliau atrado ir kitų, kurie buvo senesni ir primityvesni. Čia buvo ne tik stumbrų, bet ir milžiniškas, beveik 2 m ilgio elnias, šernas ir kiti žvėrys. Sautuola bandė įsivaizduoti, kaip medžiotojai gyveno urve. Ką apie tai žino mokslininkai? Žymiausias tų laikų mokslininkas Č. Darvinas buvo susisteminęs gyvūnų rūšis ir įrodęs, kad viena rūšis visad išsivysto iš kitos. Labiausiai išsivysčiusios buvo beždžionės – tad vėliau jis teigė, kad žmogus kilo iš beždžionės.Sautuola tam pritarė. Jis suprato, kad žmonės kol kas turi per mažai žinių, kad apgintų savo atradimą. Vakare mažoji Marija matė, kaip jos tėvas ilgai rašė laišką.

Visi prieš Sautuolą

Iš sostinės Sautuola sulaukė ne laiško, o svečio – atvažiavo Madrido un-to prof. Vilanova3), kuris norėjo savo akimis pamatyti lobyną. Jis profesorių apstulbino. Po kelių dienų Sautuola ir Vilanova rajono miestelyje perskaitė pranešimą. Salė buvo sausakimša; žmonės buvo tiesiog pamišę iš nuostabos. Galima tik įsivaizduoti, kaip džiaugėsi Sautuola visuotiniu pripažinimu. Ir kaip jis nuliūdo, kai viskas apsivertė priešingai.

Jis parašė knygą „Trumpi užrašai apie keletą priešistorinių daiktų Santanderio provincijoje“ ir ją pristatė tarptautiniam Antropologijos ir priešistorinės archeologijos kongrese, vykusiame 1880 m. Lisabonoje. Vyko diskusijos ir dėl Altamiros kūrinių: Vilanova smulkiai papasakojo apie atradimą, tačiau iš klausytojų suprato, kad tie netiki. Salės nusistatymas buvo priešiškas. Po Sautuolos kalbos prabilo kongreso pirmininkas, kuris viskuo abejojo: „Mes žinome daugybę egiptiečių ir babiloniečių meno kūrinių. Egiptas yra vaizduojamojo meno lopšys. Ankstesnių nėra. Tai, ką tvirtina profesorius Vilanova, prieštarauja viskam, ką žinome apie žmonijos vystymąsi. Manau, mes susirinkome ne tuščiai leisti brangų laiką. Manau, jokia diskusija nereikalinga...“. Daugiau niekas nenorėjo kalbėti... Altamira piešinys

Kodėl tiek daug rimtų mokslininkų urvo kūrinius palaikė apgaule? Juk praėjo vos 9 m. nuo Č. Darvino „Žmogaus kilmės“ – ir tebevyko nuomonių kova (pavyzdiniu būtų T. Hakslio disputas su anglikonų vyskupu). Konservatyvios linijos šalininkai rėmėsi Biblija ir laikė, kad pirmieji žmonės ir kūnu, ir dvasia buvo panašūs į amžininkus. Net ir pažangūs mokslininkai abejojo, kad puslaukiniai žmonės, gyvenę olose, galėtų sukurti tokius meno kūrinius.

Ir jau netrukus Ispanijos laikraščiai, prieš tai gyrę Sautuolą, dabar jį keikė ir žemino, išvadindami „falsifikatoriumi iš Altamiros“. Gerai, kad Sautuola buvo tvirtas vyras – jis drauge su Vilanova po dviejų metų skaitė pranešimą Alžyro kongrese ir tarptautiniame kongrese Berlyne apie piešinių tyrinėjimus, bet ir ten juos sutiko ledinis nepasitikėjimas. Vilanovos karjera pakibo ant plauko, jis pasitraukė nuo Sautuolos ir atsižadėjo savo ankstesnių tvirtinimų. Sautuola liko vienas – ir laisvalaikį toliau praleisdavo urve. Jis tebetikėjo, kad išaus diena, kai visi vėl stebėsis urvo piešiniais – iki pat mirties 1888 m.

Per kitą dešimtmetį buvo kasinėjama įvairiose vietose, bet olų sienų kūriniams tyrinėtojų akys buvo užmerktos. Prancūzų archeologai 13 m. tyrė La Muto4) urvus, tačiau jų sienų net neapžiūrėjo – gražino urvus savininkui, kuris ten įrengė avidę. Garonos aukštupyje ir jos intakuose rado ledynmečio laikų gyvenviečių. Ten slėniai apsaugoti nuo vėjų ir gamta sukūrė didelius urvus. Visur rasta puikių piešinių, bet abejota jų autentiškumu. Menotyrininkai buvo įsitikinę, kad pirmasis realistinis menas pasirodė pas graikus. Vis tik prancūzas Šironas apžiūrėjo sienų piešinius ir juos netgi nufotografavo, kas tais laikais buvo nelengva. Jis padarė pranešimą su nuotraukomis vietos laikraštyje, bet niekas nepastebėjo to straipsnio. Tada Šironas pasisakė mokslininkų susirinkime, bet vėl jį pasitiko tyla.

To meto žymiausiu priešistorijos tyrinėtoju buvo Vienos Gamtos istorijos muziejaus asistentas Morisas Hiornas, kuris „Žmogaus priešistorėje“ (1892) aprašė ledynmečio žmonių mažuosius meno kūrinius, pateikė jų piešinius. Vėliau „Vaizduojamojo meno priešistorėje“ (1898) jis atsargiai paminėjo ir Prancūzijos urvuose rastus piešinius, tačiau apie Altamirą neužsiminė. Vis tik tai buvo drąsus žingsnis skatinęs judėti link tiesos.

(bus daugiau...)

Paaiškinimai

1) Altamiros urvas (isp. Cueva de Altamira) - urvas šiaurės Ispanijoje, Kantabrijoje, 30 km į vakarus nuo Santandero. Jame surasti su vėlyvojo paleolito piešiniais. Jis yra iš keleto tarpusavyje besijungiančių ertmių; jo ilgis - 280–300 m. Ant jo sienų raudonos, juodos, rudos spalvos dažais pavaizduoti gana tikroviški stumbrų, elnių, šernų, arklių piešiniai (apie 150), kai kurie – natūralaus dydžio; bent dalis jų datuojami 40–35 tūkst. metų senumo. Urvas aptiktas atsitiktinai jauno medžiotojo 1868 m., o jį pirmasis ištyrinėjo archeologas mėgėjas Marselinas de Sautuola, kurio pareiškimai pradžioje sutikti priešiškai. Tik po kelių metų atradus daugiau urvų su piešiniais, jis imtas rimčiau tirti. 1985 m. įtrauktas į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą. Apie jį 2016 m. susuktas biografinis filmas “Altamira”. Nuo 8-ojo dešimtm., ėmus lankytis daugybei lankytojų, piešiniai buvo pažeisti andlies dvideginio, tad 1977 m. įėjimas į urvą buvo uždraustas, o 2001 m. greta buvo baigta įrengti jo kopija ir muziejus.

2) Marselinas de Sautuola (Marcelino Sanz de Sautuola, 1831-1888) – ispanų teisininkas ir archeologas mėgėjas, pirmasis ištyrinėjęs Altamiros olą ir teisingai nuspėjęs, kad jos sienų piešiniai priklauso akmens amžiui. Už tai iš mokslininkų pusės patyrė daug kritikos ir patyčių. Tik po 1902 m. mokslo pasaulis prisipažino klydęs. Pirmoji pubikacija (kartu su Ch. Piera) pasirodė 1880 m.

3) Chuanas y Piera (Juan Vilanova y Piera, 1821-1893) – ispanų geologas ir paleontologas. 1852 m. tapo Madrido un-to profesoriumi ir išvystė Žemės mokslus universitete. Tarp jo pasiekimų buvo ir dinozaurų liekanų atradimas Ispanijoje bei atradimų Altamiros oloje pripažinimas ir gynimas. Jis atrado ir kitus priešistorinius urvus – Parpallo bei Cova Negra. Nors būdamas uoliu kataliku laikėsi kreacionizmo pažiūrų, tačiau neatmetė naujų teorijų. Paskelbė kelis darbus apie Ispanijos priešistoriją („Žmogaus kilmė, prigimtis ir senovė“, 1872, ir kt.).

4) La Muto urvas (Grotte de la Mouthe) – 1894 m. atrasta ola su vėlyvojo paleolito piešiniais prie Eyzies- de-Tayac, esančio pietvakarių Prancūzijoje. Jo tyrinėjimus pradėjo E. Riviera, juos tęsęs 8 m. Joje yra apie 200 gyvūnų bareljefų ir spalvotų piešinių. 1899 m. vienoje jo ertmių rasta smiltainio lempa, ant kurios dugno išgraviruotas kalnų ožys su ilgais ragais, užlinkusiais atgal. Ištyrus paaiškėjo, kad joje buvo deginami gyvūnų taukai. 1953 m. ola paskelbta istorijos paminklu, 1979 m. įtrauktas į UNESCO paveldo sąrašą. Jis yra privačioje valdoje ir šiuo metu jo lankymas uždraustas.

Džiroftas
Menas piešti
Glozelio požemis
Neandertalietis
Šnabždanti uola
Datos ir Atlantida
Po gulbės sparnu
Pirmieji dailininkai
Nubija ir jos istorija
Nauja dėl Stounhendžo
16 a. Lietuvos žemėlapis
Trimatis pasaulio žemėlapis
Prakeikti senovės žemėlapiai
Ką pasakoja Rozetos akmuo?
Senųjų jūros karalių žemėlapiai
Genetikai žmogų kildina iš Afrikos
Gobekli Tepe: seniausia šventykla
Moteris su dviem leopardais
Nežinoma pirmapradė jėga
V. Rybakovas. Dailininkas
Baikalas ir uolų piešiniai
Sahara senaisiais laikais
Dolmenai ir  megalitai
Los Lunas dekalogas
Prometėjo pėdsakas
Matriarchatas
Mohendžo-daro
Vartiklis