Didžiųjų misterijų šviesa  

Žmonių steiginių chaose buvo steiginys, visada saugojęs žmogų nuo nuopuolio į visišką gyvuliškumą: tai buvo Misterijos.
Volteras 

„Evangelija – vienintelė drama, gudročių parodijuota ir suvaidinta iki jai skirto laiko“ – tokią išvadą daugiatomyje savo iki-krikščioniškų religijų tyrinėjime padarė vienas iš 19 a. katalikų istorikų markizas de Mirvilis1). Jis save laikė apsišvietusiu kabalistu, nes tyrinėjo senovinius žydų kabalos rankraščius prižiūrimas į krikščionybę atsivertusio rabino Dracho. Juodu įleido į Vatikano biblioteką, nes jiems buvo skirta ypatinga misija – paneigti mokslines hipotezes, kad krikščionių bažnyčia visas apeigas ir mitinį simbolizmą perėmė iš senovės religinių ir okultinių mokymų. Krikščioniškų paslapčių visiškas atitikimas Graikijos, Egipto, Babilono, Indijos ir kt. apeigos ir mitams visada Bažnyčiai buvo nepatogia aplinkybe, su kuria kovoti tapo ypatingai sunku, kai sustiprėjo tokie mokslai kaip archeologija ir lyginamoji mitologija.

Markizas de Mirvilis sukūrė naują gynybos nuo kaltinimų plagiatu taktiką, kuriai skyrė kelis savo darbus [„Pneumatologija“, „Demonologija“], kuriuose savo lyginamąją mitologiją pajungė vienam tikslui – įtikinamai įrodyti, kad visi pagoniški dievai, pranašai, išminčiai į žemę ateidavo su paties Šėtono misija, kad iš anksto parodytų tai, kas buvo lemta pasakyti atėjus Jėzui Kristui.

Šėtonas, savo antgamtinio sugebėjimo nuspėti slapčiausius Dievo sumanymus, sužinojo apie rengiamą Išpirkėjo atėjimą ir iš anksto, prieš tūkstantį metų, tarnams davė užduotį – vaidinti jį visose epochose ir tautose. Tada žmonės, palyginę Jėzaus gyvenimo faktus ir senovės padavimų veikėjų nuotykius, įsitikina jų panašumu ir negali įtikėti, kad Kristus – vienintelis tikras Gelbėtojas, Mesijas, Dievo sūnus ir pats Dievas. jis rašo: „Mes parodėme keletą pusdievių bei ‚labai istoriškų‘ pagoniškų herojų, kurie nuo pat gimimo privalėjo beždžioniauti ir, tuo pat metu, jie sutepė gimimą herojaus, kuris buvo visiškai Dievu, prie kurį privalėjo nusilenkti visa žemė; mes pasekėme, kad visi jie gimė panašiai jam nekaltai mergelei; mes matėm, kaip jie pasmaugė gyvatę savo lopšyje, kovėsi su demonais, darė stebuklus, mirė kankiniais, leidosi į žemutinį pasaulį (pragarą) ir vėl prisikeldavo iš mirusiųjų. Ir mes karčiai apverkėme, kad baimingi krikščionys laikė savo pareiga visus tokius panašumus aiškinti sutapimais su mitais ir simboliais. Aišku, jie užmiršdavo Gelbėtojo žodžius - visi atėję iki manęs buvo vagiais ir plėšikais - viską paaiškinančius žodžius...“

Tik štai – lieka neaišku, kodėl Šėtonas visąlaik būna išmanesnis, geriau numatantis už Dievą? O ir frazė „vagiai ir plėšikai“ į Bibliją pateko iš senesnio dokumento – Enocho knygos2). Tai atskleidė arkivyskupas Laurensas3). Jo pratarmėje tam dokumentui rašoma: „Peržvelgdamas Enocho knygos korektūrą mes dar kartą nustebinti sutapimais su Naujuoju Testamentu. Taip pasakojimas apie avį, gerojo Piemens išgelbėtą nuo samdinių ir piktų vilkų, aiškiai Ketvirtosios evangelijos autoriaus paimti iš Enocho LXXXIX... ir atskleidžiama tikroji šios iki šiol paslaptingos vietos Jono pasakojime – visi atėję iki manęs buvo vagiais ir plėšikais‘ - tikroji prasmė – posakio, kuriame dabar aiškiai matom aiškią užuominą į alegoriškus Enocho piemenis“.


Papildymai

1) Charles Jules-Eudes, markizas de Mirville ( Charles, Jules Eudes de Catteville de Mirville , 1802-1873) - prancūzų rašytojas, iliuminatas ir mediumas; daugelio knygų apie spiritizmą autorius.

Gimė 1802 m. balandžio 24 d. Filieres pilyje prie Gommerville. Tėvai Alexandre Pierre Marie Eudes de Catteville, Mirville markizas (1768-1848) ir d'Agathe de Bouthillier-Chavigny (1777-1855). Su žmona Mathilde de La Pallu (1806-1842) susilaukė dviejų dukrų, Aline ir Blanche. Mirė 1873 m. rugsėjo 11 d.

Daug prisidėjo prie pasakojimo apie Cideville namo su vaiduokliais plitimo. Vėliau susirašinėjo su Th. Lacordaire bei Bolbec Charles Hét?t, 1897 m. paskelbusiu „Neurozes ir velnio apsėdimus“, o taip pat numerologais, pvz., comte de la Villinouet ir kitais.

De Mirvilis tėra ištikimas Bažnyčios sūnus, besistengiantis sulaikyti Kainą šio Antropomorfiniame vaidmenyje ir jo dabartinę vietą „Šventajame rašte“.
E.P. Blavatskaja. Slaptoji doktrina, t.3, 1 dalis, 3 sk.

Kilnusis markizas prieš 25 m. parašė 6 storus tomus arba kaip jis juos vadina „Memuarus, skirtus Prancūzijos Akademijai“, turėdamas vienintelį tikslą – įrodyti, kad Romos katalikybė buvo dievišku ir įkvėptu tikėjimu. Tam jis pateikia daugybę faktų, visus su tendencija įrodyti, kad Senovės pasaulis nuo pat Tvano buvo, su Šėtono pagalba, sistemingai užsiėmęs plageriuojant būsimos Šventosios bažnyčios, turinčios atsirasti po daugelio amžių, apeigas, ritualus ir dogmas!
E.P. Blavatskaja. Slaptoji doktrina, t.1, 2 dalis, 9 sk.

2) Enocho knyga - vienas iš Senojo Testamento apokrifų. Jis minimas Judo laiške, Tertuliano, Origeno ir kt. ankstyvosios krikščionybės atstovų, bet tik 18 a. ji atrasta Etiopijos stačiatikių bažnyčios Biblijoje (be jos, kanone ją turi ir Eritrėjos stačiatikių bažnyčia). Pilnas jos tekstas tėra tik gezų kalba.
Ji priskiriama Nojaus seneliui Enochui, nors mokslininkai mano, kad seniausios jos dalys tėra parašytos tik apie 300 m. pr.m.e.Ji sudaryta iš 5-ių laai skirtingų dalių. Enocho knyga pradedama apie tai, kaip Ermono kalne nusileido 200 angelų, kurie ėmė sau į žmonas žemiškąsias moteris, kurios prigimdė milžinų ir magų. Būtent dėl to kilęs tvanas, kad nuplautų nusidėjėlius. Toliau knygoje aprašomi Enocho apsilankymai danguje ir apreiškimai jam.

3) Ričardas Lorensas (Richard Laurence, 1760–1838) – anglų dvasininkas, ir hebraistikas; Kašelio arkivyskupas (nuo 1822 m.) Airijoje. Jo didžiausias indėlis į Biblijos tyrinėjimus yra etiopietiškų pseudoepigrafų versijų nagrinėjimas (pvz., „Pranašo Enocho knyga“, 1821).

Valdžios kvaitulys
Elohimų alchemija
Rusų kosmizmo gimimas
Šventasis Gralis – kas jis?
Vieningo lauko pradininkas
Slaptieji planetos valdytojai
Paranoja skverbiasi giliai
Konspiracija: Kryžiaus žygiai
Šešėlinė vyriausybė tvarko mūsų gyvenimą
Trumpa istorijos mokslo istorija
Anarchizmas: kas jis iš tikro?
Gyvenimas po tikrovės
Tarybiniai alchemikai
Grafas Kaliostras
Lėlininkai