Absentas ir alchemija  

1894 m., po ilgų skausmingų pastangų ir beveik visiško nepripažinimo tėvynėje, A. Strindbergas patyrė dvasinį nuopuolį. Ir tai nestebina - buvo apdergtas už natūralistinius kūrinius, tokius kaip „Panelė Julija“ ar „Tėvas“, dukart išsiskyręs ir trečios skyrybos buvo ant nosies, neteko trijų vaikų ir gyveno skurde. 45-ių, be skatiko kišenėje ir vienišas, o kartu demoniškai užsispyręs. Ir kelias iš šios aklavietės vedė per vieną keisčiausių epizodų šiuolaikinės literatūros autoriaus audringame gyvenime.

Po nesėkmės Švedijoje ir Berlyne, A. Strindbergas žvalgėsi į Paryžių, kur iki 1893 m. jau buvo pastatytos kai kurios jo dramos. Tačiau ne vien tik literatūrinė šlovė jį traukė į Paryžių – kaip Londonas, Peterburgas ir kitos Europos sostinės jis irgi buvo įgeltas okultizmo dvasios. Jau nuo 1856 m., kai atskalūnas katalikų kunigas Alphonse Louis Constant’as, geriau žinomas pseudonimu Eliphas Levi, įvedė šiuolaikinį okultizmą paskelbęs „Dogme et rituel de la haute magie“, Paryžius buvo su ezoteriniu polinkiu. O Strindbergas buvo giliai susidomėjęs magija, mistika ir kitomis okultizmo formomis. Be to jį žavėjo mokslas – ir jis save laikė lygiu kitiems mokslininkams. 1893 m. jis paskelbė pirmąjį spekuliatyviosios gamtos istorijos darbą „Antibarbaras“, kuriame teigė, kad poeto akis įžvelgia giliau nei profesoriaus metodiškas žvilgčiojimas.

Tačiau mėgiamiausiu jo užsiėmimu buvo alchemija. 1894 m. Paryžiuje buvo apie 50 tūkst. alchemikų. Jame aiškiai okultizmas sumišo su avangardu. J.K. Huysmans, vienu metu buvęs E. Zola pasekėju ir klasikinio dekadentinio „Atvirkščiai“ (1884) autorius, 1891 m. šokiravo publiką Juodųjų mišių aprašymu satanistiniame „La-Bas“ („Ten apačioje“).

Toks rozenkreiceriškas bruzdėjimas nebuvo neįprastu. Prieš kelis metus dekadanso poetas Stanislas de Guaita¹⁾, karštas Bodlero sekėjas, priklausomas nuo morfijaus (tikėtina, kad 1897-ais mirė jo perdozavęs) ir buvęs Sar Peladan’o mokiniu, ilgą laiką varžėsi su savo buvusiu mokytoju. Daugiausia špagos buvo sukryžiuojamos spaudoje, bet suvokimas, kad kariavimas magijos fronte nebuvo svetimas amžiaus pabaigai, Paryžius tik pagilino Strindbergo šiurpius nuotykius.

Neabejotinai, 1894-96 m. Strindbergas priartėjo, o greičiausiai ir patyrė šizoidinį nutikimą. Bet yra įmanoma, kad tos keistos patirtys, kurias jis aprašo savo „Pragare“, paremtame dalinai dar keistesniu „Okultiniu dienoraščiu“, nekilo vien dėl mąstymo sutrikimo. Aišku, visi mentalinio lūžio elemetai buvo: didelis stresas, vienatvė, skurdas ir neaiški ateitis – ir dar sustiprinti tų laikų populiaraus magiško eliksyro, - absento. Tačiau visi tie keisti įvykiai buvo tiksliai tokie, kurie kaitino vieną pagrindinių to laikmečio klausimų: nežymi riba tarp genijaus ir beprotybės.

Per savo gyvenimą Strindbergas periodiškai apturėdavo pasibjaurėjimo literatūra priepuolius. Tai beveik garantavo meninis kredo: „Aš tai laikau kaip bergždžią pareigą būti teisiu; ir gyvenimas yra neįtikėtinai bjaurus“. Toks nusistatymas vedė link alchemijos. Atrodytų keista, kad save laikydamas mokslininku, pasirinko alchemiją, bet „Antibarbare“ jis bandė paaiškinti sieros prigimtį. Anglies ir kitų elementų „transmutaciją“, vandens ir oro sudėtį. Teigdamas esąs „transformistas“ kaip Darvinas ir monistas kaip vokiečių gamtininkas Ernst Haekel’is, jis paskelbė: „Aš priėmiau prielaidą, kad visi elementai ir visos jėgos yra susiję. Ir jei tai kyla iš vieno šaltinio, tai jie įgauna egzistenciją per kondensaciją ir atskiedimą, poravimąsi ir kryžminimąsi, paveldimumą ir tranformaciją... ir bet ką kitą, ką galima pasiūlyti“.

Toks požiūris nesuteikė kritikų palankumo. Knygai pasirodžius jo pretenzijos į mokslą buvo priimtos kaip monomanijos ženklas, autorius iškoliotas dėl logikos trūkumo ir neįgalumo eksperimentams. Tačiau alchemikui transmutacija yra svarbiausias dalykas. Strindbergas rašė savo jaunajam draugui, botanikui Bengt Lindforss’ui²⁾: „Aš abejoju visais eksperimentais... aš labiau tikiu minties gelme, o tiksliau, pasąmonine mintimi“. Jo metodu buvo perėjimas į „pasąmoningą būseną, ne geriant, o distrakcija, žaidimais, kortomis, miegu, romanais... nesirūpinant rezultatais ar priėmimu, o pasireiškiant kažkuo, kuo tikiu...“

Kaip beatrodytų keista, Strindbergo „mokslo” samprata atitiko tuometę padėtį mene. Prieš persikeliant į Paryžių, jis paskelbė esė „Naujasis menas arba atsitiktinumo vaidmuo meninėje kūryboje“, kurioje, kartu su straipsniu „Nuvertėjusios pojūčių impresijos“, aptaria mįslingą mąstymo galią paveikti suvokimą, kitaip sakant, „perkurti“ tikrovę. Kaip ir daugelis kitų menininkų ir poetų, Strindbergas sukilo prieš tvarkingą, „objektyvią“ Visatos tvarką propaguojamą perdėm racionalaus mokslo. Vietoje to, jis pristatė pasaulį, pilną keistų jėgų, ir veikiamą pačios sąmonės – ką po kelių dešimtmečių „prikėlė“ kvantinės fizikos iškilimas.
„Naujajame mene“ jis parodo, kaip žiūrint tam tikru kampu, karvė virsta dviem piemenimis, tada kelmu, o taip pat kai kuo kitu ir pan. Vėliau Strindbergas galėjo savo metodą apibūdinti, kaip rašymą transo būsenoje. Gausus absento vartojimas tikrai prie to prisidėjo. Kaip bebūtų, kitame šimtmetyje, su Dada ir siurrealizmu, nuostata, kad „tikrovė“ yra plastiška, o sąmonė ir atsitiktinumas paveikia tai, ką patiriame, tapo įprasta estetikos teorijoje. Tik Strindbergui rūpėjo daugiau nei naujas požiūris į meną – jis priėmė alchemiją rimtai ir netrukus po atvykimo į Paryžių gavo tarbą alcheminiame projekte: gaminti auksą.

Pirmuoju žingsniu buvo eksperimentiškai įrodyti jo idėjas apie transformaciją. Jis ėmėsi įrodinėjimo, kad anglies yra sieroje. Jis įsirengė alcheminę laboratoriją. Krosnies liepsnos jam nudegino rankas, skausmas buvo nepakeliamas, tačiau jis, tikėdamas sėkme, tęsė. Kitu žingsniu buvo vandenilio ir deguonies buvimo įrodymas. Tačiau jo aparatas buvo netikęs ir lėšos nyko. Kai jo rankos ėmė pavojingai kraujuoti, draugai surinko pinigų ir paguldė Strindbergą į Saint-Louis ligoninę.

Čia jis susidraugavo su farmakologu, kuris susidomėjo jo darbais ir leido dirbti laboratorijoje. Paragintas, jis pasiuntė bandymų rezultatų chemikų patikrai. Jie patikino: jo pateiktoje sieroje tikrai buvo anglies. Apibendrinimas pasirodė „Le Petit Temps“, o vėliau ir ilgas straipsnis apie „mokslininką Strindbergą“ respektabiliame „La Science Francais“ bei populiariame „Le Figaro“. Jam leido naudotis laboratorija Sorbonoje, pasirodė daugiau palankių ženklų, susirašinėjimas su chemiku Marcellin Berthelot’u įtikino, kad jis teisingame kelyje.

Netrukus Strindbergas patikėjo, kad gavo auksą iš geležies. Tuo metu jis jau užmezgė ryšius su Paryžiaus alcheminiu pogrindžiu. Jaunasis Francois Jollivet-Castelot’as³⁾, parašęs „Materijos dvasia ir gyvenimas“, kurią įsigilinęs skaitė Strindbergas, išgirdo apie šio darbus ir susisiekė; vėliau tapo alchemijos žurnalo „L’Hyperchimie“ redaktoriumi, kur paskelbė Strindbergo straipsnį „Aukso sintezė“. Kylančios žvaigždės alchemijos subkultūroje įvaizdis sustiprėjo, kai martinistų Didysis magistras Gerard Encausse, žinomas Papusio pseudonimu, paskelbė apie Strindbergo darbus savajame „L’Initiation“. Jis suteikė Strindbergui „La Societe Alchimique de France“ garbės magistro vardą. Po daugelio neapibrėžtumo, nepripažinimo ir kaltinimų išprotėjimu metų Strindbergas pagaliau gerbiamų žmonių tapo priimtas kaip genijus.

Tačiau jo alcheminiai ieškojimai nebuvo vien palankūs. Jo „nuvertėjusios pojūčių impresijos“ pradėjo slysti iš rankų. Pradžioje jis tai priskyrė atsitiktinumui ir jo pasąmonės kaprizams, tačiau palaipsniui tame atpažino okultines jėgas, kurias vadino „Galiomis“ ar „Nematomaisiais“. Ir šios atvedė jį į tam tikros rūšies sapnus ... ar košmarus.

Pakeliui į Liuksemburgo sodus⁵⁾ jis parduotuvės lange pastebėjo savo inicialus (A S), iškylančius iš sidabriškai balto debesies, gaubiamo vaivorykštės. Jis tai palaikė geru ženklu. Kioske Saint-Michel bulvare jis paėmė seną ispano toksikologo Mateo Orfila⁴⁾ chemijos tekstą ir atsivertęs jį atsitiktinai perskaitė fragmentą, patvirtinusį jo alcheminę nuojautą: „Siera tarp kitų elementų, ir įrodoma, turi vandenilį ir deguonį“. Vėliau, po bandymų Sorbonoje, vaikštinėjant po Mont Parnaso kapines, „atsitiktinumas“ jį atvedė prie Orfilos kapo, o vėliau eidamas Assas gatve jis aptiko į vienuolyną panašų pastatą – tai buvo Orfila viešbutis. Strindbergas netrukus trumpam apsistojo „Skaistykloje“.

Strindbergas ėmė jausti esąs tikrinamas. Jis kalbėjo „Galioms“, dėkojo joms, prašė patarimų. Jis jų veiklą regėjo visur. Pinigai atsirasdavo „stebuklingai“, - ir jis galėdavo nusipirkti prietaisų. Stebėdamas riešuto embrioną per mikroskopą, jis buvo įsitikinęs, kad sėkloje mato maldai sudėtas rankas. Dar vienas ženklas. „Atsitiktinės“ kelionės po kraštą metu akmuo virto romėnų kario skulptūra. Jis pažvelgė statulos rodoma kryptimi ir ant sienos pamatė inicialus F S. Jis pirmiausia pagalvojo apie antrąją žmoną, Fridą Strindberg, tačiau po to suprato, kad tai geležies ir sieros žymenys (Fe ir S). Keistenybės tęsėsi. Suglamžyta pagalvė tapo Mikelandželo biustu, tada panašia į velnią. Šešėlis kambaryje virto Dzeuso statula. Jis sapnavo keistus sapnus. Pasirodė miręs draugas, siūlydamas didelę amerikietišką monetą. Strindbergui palietus ją, draugas išnyko. Kitą rytą jis gavo laišką iš Amerikos. Vėluodamas mėnesius, jame buvo pasiūlymas už 12 tūkst. frankų ką nors parašyti Čikagos parodai. Tačiau terminas jau buvo pasibaigęs...

Keistenybės tęsėsi, bet jų daugiau neaprašinėsime. Eilinį kartą išsileidęs lėšas, jis jautė, kad jam turi pasisekti. Tačiau „Galios“ nusprendė kitaip. Išlydžius boraksą, jis terado kaukolę su dviem spindinčiomis akimis. Kitą kartą apdegusios anglies gabalas buvo figūra su gaidžio galva, žmogaus kūnu ir išklypusiomis kojomis. Ir taip toliau...

Skaitydamas Svedenborgą Strindbergas įtikėjo, kad jo alcheminiai bandymai yra neholistiniai ir jo „išgelbėjimui“ „galios“ jam parengė Pragarą. Jo kankinimai įgavo įvairiausias formas. Jis manė, kad prieš rengiamas okultinis sąmokslas. Jis ėmė galvoti, kad lenkų dekadenso atstovas Stanislav Przybyszewski⁶⁾ atvyko iš Berlyno, kad jį nužudytų. „Sutapimai“ buvo visur. Keisti garsai gretimame viešbučio kambaryje sukėlė mintį, kad kažkas nori jį nužudyti „elektrine mašina“. Jo „superjautrūs nervai“ pagavo keistas požemines vibracijas. Draugai ir pažįstami staiga tapo „Galių“ atsiųstais demonais. Vienu metu, kadangi jis nepriėmė J. Blavatskajos mokymo, jis buvo įtikėjęs, kad jo užpuolikais yra grupė teosofų. Jį galutinai apsėdo tarsi kokia persekiojimo paranoja.

Svedenborgo filosofijos dėka Strindbergas įveikė išbandymus, įtikėjęs, kad „Galios“ tuo siekė jo dvasinės evoliucijos. 1897-ais jo užsidegimas alchemijai atvėso ir vėl atsirado paskata rašyti, - ir iš to gavosi „Pragaras“. 1898 m. jis pradėjo „Kelią į Damaską“, ko gero geriausią savo pjesę. Tačiau tikėjimas „Galiomis“ išliko iki pat gyvenimo pabaigos.

Labai gali būti, kad didelę įtaką turėjo Strindbergo potraukis absentui. Jo laikų absente buvo tujų aliejaus, stipraus haliucinogeno. Pastovus naudojimas sukeldavo nerimą, baimę, haliucinacijas, paralyžiaus pojūtį ir paranoją – visa tai išgyveno ir Strindbergas. Ir visgi, buvo laikotarpių, kai jis negėrė.

Tai kas buvo nutikę? Strindbergas buvo nepaprastai kūrybingas, neįsivaizduojamos vaizduotės, stiprios valios. Ir kaip kitos kūrybinės asmenybės, jis kartais prisijungdavo prie nežinomų potencialų – ir nėra geresnio žodžio tam apibūdinti kaip „slaptosios galios“.

---

Trumpos biografijos ir pastabos

¹⁾ Stanislas de Guaita (1861-1897) – italų kilmės prancūzų poetas, persikėlęs į Paryžių, užsiiminėjęs ezoterika, kabala ir mistika, priklausė Tulūzos rozenkreicerių ordinui (kurį reformavo kartu su S. Peladanu), buvo aktyvus martinistų narys, paveikęs ideologiją ir mokymą. Okultinius dalykus naudojo savo kūryboje. Apie 1890 m. jo bendradarbiavimas su Peladanu ir Papusu tapo įtemptas dėl nesutarimų, kol Peladanas paliko juos įsteigdamas labiau katalikišką ordiną. Paskutiniais metais įjunko į morfijų, kuris susilpnino ir taip ne per geriausią jo sveikatą.

²⁾ Bengtas Lidforsas (Bengt Lidforss, naudojo santrumpą Lidf, 1868-1913) – švedų socialistas, gamtininkas ir rašytojas. Pirmas Švedijoje pradėjo rašyti mokslo populiarinimo kūrinius. Buvo stipriai nusistatęs prieš religiją.

³⁾ Francois Jollivet-Castelot (1874-1937) - prancūzų okultistas ir alchemikas, propagavęs hiperchemiją, discipliną, jungiančią metafiziką ir chemiją, ir mokė apie hilozoizmą, t.y. kad visa materija yra sudvasinta, materija, siela, gyvybė ir energija yra viena, viskas gamtoje nuolat vystosi ir transformuojasi. Jis buvo giliai veikimas Š. Furjė ir krikščioniškojo komunizmo. Susirašinėjo su A. Strindbergu, vėliau tapusiu jo mokiniu.

⁴⁾ Matjė Orfila (Mathieu Joseph Bonaventure Orfila, 1787-1853) – ispanų gydytojas ir toksikologas, chemikas; 1818 m. tapo Prancūzijos piliečiu. Jo laikais populiariais nuodais buvo arsenas, tačiau nebuvo patikimų būdų jo patikrinimui. Orfila sukūrė naujas technikas ir patobulino esančias, jas aprašydamas „Traite des poisons“ (1818). Parašė populialų Europoje chemijos vadovėlį (1817). Įsteigė anatominius rinkinius: Diupiutreno muziejų (1835) ir Orfilo muziejų (1844). Buvo didelis domino žaidimo mėgėjas.

⁵⁾ Liuksemburgo sodai (Jardin du Luxembourg) – rūmų ir parko ansamblis Paryžiaus centre, Lotynų kvartale, užimantis 26 ha plotą. Įsteigtas apie 1611 m. M. Mediči užsakymu. Rūmuose posėdžiauja Senatas, antroji Prancūzijos parlamento palata. Greta jo yra „Mažieji rūmai“ (Senato prezidento rezidencija), oranžerija ir muziejus, rytuoje – Kalnakasybos mokykla. Populiarus centrinis fontanas, kuriame mėgsta leisti laivelius.

⁶⁾ Stanislovas Pšibyševskis (Stanislaw Przybyszewski, 1868-1927) – lenkų rašytojas, dramaturgas, poetas, priklausęs dekadentinei natūralistinei mokyklai. Jo dramaturgija siejama su simbolistų judėjimu. Patyrė F. Nyčės įtaką, propaguodamas kraštutinį modernistinį estetizmą, erotizmą ir ekspresionizmą.

Valdžios kvaitulys
Extreme: prieš mirtį
Elochimų alchemija
A. Rembo. Nušvitimai
Didžiųjų misterijų šviesa
Šventasis Gralis – kas jis?
Rozenkreiceriai ir alchemija
Slaptieji planetos valdytojai
Paranoja skverbiasi giliai
Keista Ciolkovskio filosofija
Konspiracija: Kryžiaus žygiai
Jungas ir alchemijos atgimimas
Apie šiuolaikinę švedų literatūrą
Kaliostro apsilankymas mūsų pašonėje
Trumpa istorijos mokslo istorija
Alchemikų filosofinis akmuo
Juodoji Mergelė Marija
Gyvenimas po tikrovės
Atlantai tebėra gyvi?
Tantriškoji alchemija
Tarybiniai alchemikai
Kur įsikurs siela?
Grafas Kaliostras
Lėlininkai
Vartiklis