Platonas. Timėjus
Pereiti prie pasaulio sukūrimo dalies
Pereiti prie paskutinio dialogo papildymoWhitehead'as pasakė, kad visa Europos filosofija sudaryta iš pastabų Platono paraštėse. Platono filosofiją, jei kiti jo tekstai žūtų, beveik visą galima būtų rekonstruoti iš pastabų 'Timėjaus' paraštėse. Textum lotyniškai reiškia 'audinį', 'są-audą' - taip šio dialogo tekste suausti beveik visi būsimos filosofijos motyvai, kitomis spalvomis tepasikartojantys kituose dialoguose. Jis skirtas ne vienai temai, o 'viskam', 'Visybei'. O kadangi filosofijos tyrimo sritis nėra koks nors konkretus daiktas ar reiškinys (tam yra specialūs mokslai), tai 'Timėjus' ir yra tikroji filosofija.
[Šioje ištraukoje bus pateikiama Atlantidos istorija. Apie ją taip pat skaitykite dialoge 'Kritijas' ]
Kritijas:
Egipto Deltoje, ten, kur išsiskiria Nilas, buvo sritis ir joje miestas, vadinami Sajisu, - iš kurio buvo kilęs valdovas Amazis. Miestiečiai garbino miesto įkūrėją deivę Netę, kuri egiptiečiams buvo kaip helenams Atėnė. Jie draugavo su atėniečiais sakydami, kad su jais susiję kažkokiais saitais. Į šį miestą atvyko Solonas, sutiktas su didele pagarba. Jis klausinėjo žynių, kurie buvo nemažai pažengę šioje srityje, apie žilą senovę ir papročius. Ir jis pripažino, kad nei jis, nei joks kitas helenas nežino nieko vertinga apie senus laikus.Vieną kartą, tikėdamasis, kad pavyks užvesti kalbą apie senovę, jis pradėjo kalbą apie seniausius dalykus mūsų pasaulio dalyje - apie Phoroneus, kuris vadinamas "pirmuoju žmogumi" ir apie Niobę, ir apie tai, kas vyko po Tvano, ir apie Deukaliono ir Pyros gyvenimą ir nubrėžė jų geneologiją su datomis, bandydamas paskaičiuoti, prieš kiek metų tai galėjo įvykti.
Tada vienas garbaus amžio žynių, pratarė: "O, Solonai, Solonai, Jūs helenai, ne daugiau vaikai ir tarp Jūsų nėra senyvo amžiaus žmonių". Jis nustebo ir paklausė, ką tai reiškia. "Aš norėjau pasakyti, - paaiškino žynys, - kad mintyse esate dar labai jauni; neturite nei labai senų papročių, nei mokslo žinių iš gilios senovės."
Ir aš paaiškinsiu kodėl. Dėl įvairių priežasčių daug kartų žuvo žmonių giminė, - ir dar žus. Didžiausią nelaimę atnešė ugnis ir vanduo. Kitos mažesnės - įvyko dėl daugelio priežasčių. Štai viena istorija, kurią išsaugojote ir Jūs.
Vieną kartą Fajetonas, Helijo sūnus, pasikinkė žirgus į tėvo vežimą, tačiau nemokėdamas važnyčioti nukrypo nuo tėvo išminto kelio ir sudegino viską žemėje, o ir pats žuvo nuo žaibo.
Ir nors tai šiandien pateikiama kaip mitas, tačiau iš tikrųjų reiškia dangaus kūno besisukančio aplink žemę nukrypimą ir milžiniškus gaisrus žemėje. Žmonių, gyvenusių kalnuose ar kitose sausesnėse ir aukštesnėse vietose, žuvo daugiau negu prie upių ar jūros pakrantėje. Ir todėl prie Nilo, kuris visada buvo mūsų neišsenkantis gelbėtojas, žinios apie šią didžią negandą išliko mums.
O kai kitąkart Dievai pasiuntė į žemę Tvaną, mūsų šalyje išliko kerdžiai ir piemenys, gyvenę kalnuose, o tokius, kaip jūs, gyvenančius miestuose upės nuplovė į jūrą.
<...>
O žynys atsakęs: "Man negaila, Solonai; aš viską papasakosiu dėl tavęs ir jūsų miesto, o labiausiai dėl tos deivės, kuri kaip savo dalį, ištraukusi burtus, gavo, išaugino ir išauklėjo tiek jūsų, tiek mūsų miestą; tačiau Atėnus ji įkūrė tūkstantmečiu anksčiau, pasėdama jūsų gentį iš Gajos ir Hefaisto, o šį mūsų miestą - vėliau.
Mūsų miestų tvarkai, kaip teigia šventi įrašai, yra aštuoni tūkstančiai metų. Taigi glaustai atskleisiu tau prieš devynis tūkstantmečius gyvenusių jūsų valstybės piliečių įstatymus ir puikiausią iš jų atliktų žygdarbių.<...>
Ir todėl, visų pirma, Jūs prisimenate tik vieną Tvaną, tačiau užmiršote daugelį kitų. O antra, nežinote, kad anksčiau Jūsų žemėje gyveno doriausia ir kilniausia žmonių rasė iš visų, kada nors gyvavusių, - ir todėl save kildinate iš smulkios sėklytės arba likučių tų, kurie išgyveno.
Ir tai nepažinu Jums, nes per daugelis kartų, išgyvenusių šią nelaimę, mirė, nepalikdamos rašto paminklų. Tačiau laikais prieš Didįjį Tvaną, miestas, stovėjęs toje vietoje kaip Atėnai, pirmavo kare ir buvo geriausiai tvarkomas (valdomas) iš visų kitų, sakyčiau, garsėjo kilniais poelgiais ir doriausiais įstatymais, - kaip sakoma padavimuose.
Daug didžių ir kilnių Jūsų šalies poelgių įrašyta mūsų papirusuose. Tačiau viena istorija aplenkia kitas savo didingumu ir svarba. Šiuose pasakojimuose kalbama apie milžinišką karinę jėgą, kuri nekurstoma pakilo į žygį prieš visą Europą ir Aziją ir tavasis miestas sutramdė ją.
Ta jėga atėjo iš Atlanto vandenyno (šiais laikais po jį galima plaukioti), o tada ten buvo sala, prieš sąsiaurį, kurį vadiname Heraklio stulpais. Ši sala buvo didesnė už Libiją ir Aziją kartu sudėjus. Ir iš ten buvo keliai iki kitų salų, iš kurių buvo galima pasiekti kitoje žemės pusėje esantį žemyną, iš visų pusių apsuptą vandenyno. Jūra šiapus Heraklio sąsiaurio tėra uostas su siauru įėjimu lyginant su tikra jūra anapus, kurią gaubiantis žemynas gali būti pavadintas beribiu.
Tais laikais Atlantidos saloje buvo didelė ir galinga imperija, valdanti visą salą ir netgi kai kurias žemyno dalis. Vėliau Atlantidos kariai užkariavo Libiją nuo heraklio stulpų iki pat Egipto ir Europą, iki pat Tyrėnijos. Ši beribė karinė jėga, susivienijusi, siekė paskandinti kraujyje ir mūsų ie tavąją šalį, ir visą pasaulį šiapus Heraklio stulpų. Ir tada, Solonai, tavoji šalis sužibėjo tarp kitų savo dora ir galia.
Ji iškilo drąsa ir kariniais sugebėjimais, ir tapo helenų lyderis. Ir kai visi kiti krito, ji, išlikdama viena prieš gręsiantį mirtiną pavojų, sutriuškino atėjūnus ir išgelbėjo nuo vergijos tuos, kurie jos dar nepatyrė, ir išlaivino visus šiapus Heraklio stulpų.
Tačiau vėliau prasidėjo žemės drebėjimai ir potvyniai, ir per vieną dieną ir naktį Jūsų kariai prasmego po žemėmis, o Atlantidos sala taip pat išnyko nugrimzdama po vandeniu. Štai kodėl jūra šiose vietose neįveikiama ir neištirta, nes ten dumblo seklumos iš nugrimzdusios salos.
Aš trumpai papasakojau, ką senasis Kritijus išgirdo iš Solono ir atskleidė mums.
< . . . > [Šioje ištraukoje bus pateikiama pasaulio sukūrimo istorija]
Kritijas. Leiskite paaiškinti, Sokratai, mūsų pobūvio pasisakymų tvarką. Mes norime, kad Timėjas, būdamas didžiausias astronomas tarp mūsų ir savo tyrinėjimų pagrindu laikąs Visatos prigimties klausimus, kalbėtų pirmas, pradėdamas pasaulio sukūrimu ir vėliau pereitų prie žmogaus sukūrimo.
< . . . > Timėjas. < . . . > Pirmiausia mes turime justi skirtumą ir išsiaiškinti: "Kas yra tas, kuris yra visada ir neatsiranda, - ir kas yra tas, kuris visada randasi, bet kurio niekada nėra?" Taigi tas, kuris suvokiamas protu ir turi priežastį, visada yra toks pats ir pastovus, o tas, kuris priimamas tik jausmais ir yra be jokios priežasties, - amžinai randasi ir vėl žūva, taigi iš tikro niekada neegzistuoja. Kiekvienas, kuris atsirado arba buvo sukurtas, privalėjo turėti priežastį, - be priežasties nieks negalėjo būti sukurtas.
Kūrėjo darbas, šiam žvelgiant į amžiną ir pastovų ir pagal šį nekintantį pavyzdį kuriant formą ir prigimtį, turi būti teisingas ir tobulas. Tačiau žiūrint tik į [laikinus] kūrinius ir naudojant tik [anksčiau] sukurtus pavyzdžius, jis neatrodo teisingas ir tobulas. "Kas buvo tada, dangus ar pasaulis, - arba vadintinas šiuo ar kitu labiau tinkančiu vardu, - aš klausiu, kaip jau buvo klausiama tyrimo pradžioje apie tą minėtą pasaulio būseną, - visada egzistuojantis ir be pradžios? O gal sukurtas ir turintis pradžią? Sukurtas, - kartoju, - nes matomas, apčiuopiamas ir turintis kūną, - taigi suvokiamas jausmais, o tokie daiktai gali būti juntami skirtingai ir visada yra kūrimo procese ir sukuriami. Ir tai, kas sukuriamas, privalo turėti priežastį, dėl kurios buvo sukurtas. Tačiau Visatos tėvas ir Kūrėjas dingo praeityje, - ir net jei mes jį surastume, papasakoti apie jį visiems žmonėms būtų neįmanoma."
Ir vistiek reikia paklausti: "Pagal kokį pavyzdį buvo kuriamas pasaulis - nekintantį ar sukurtą?" Jeigu pasaulis turėjo būti doras, o kūrėjas geras, reikia manyti, kad jo žvilgsnis turėjo apsistoti ties amžinuoju; tačiau priešingu atveju, - jei taip galima pasakyti išvengiant šventvagystės, - tada į sukurtą.
Kiekvienas pamatys, ką ir turi pamatyti, - begalybę. Geriausiam iš sukurtų pasaulių geriausios turi būti ir to kūrimo priežastys. Ir taip sukurtas pasaulis panašus į tą, kuris suvokiamas protu ir mąstymu ir vistiek yra nekintamas, ir būtinai privalo, jei tik daroma tokia prielaida, būti kažko kito kopija.
Dabar visų svarbiausia, kad bet kokio daikto pradžia turi atitikti savo prigimtį. Ir kalbėdami apie kopiją ir originalą, mes galime tarti, kad žodžiai yra giminingi tai materijai, kurią jie aprašo; taigi jie susiję su patvarumu, pastovumu bei supratingumu, - ir jie turėtų būti ilgalaikiai ir nekintantys, o taip pat, kiek leidžia jų prigimtis, nepaneigiami ir nepajudinami.
Tačiau, kai jie aprašo kopiją ar panašumą, o ne pačius amžinus dalykus, - jie irgi tegali būti panašūs į realaus pasaulio žodžius. Taigi, kaip būtis yra lyginama su tapsmu, taip ir tiesa - su tikėjimu. Ir todėl, Sokratai, nenustebk, - tarp daugelio nuomonių apie dievus ir visa ko atsiradimą, mes nepajėgūs duoti žinias, kurios būtų nenuginčijamos ir teisingos iš bet kurio vertinimo taško ir kurios derėtų tarpusavyje. Pakaks, jei pasakojimas bus pakankamai tikėtinas, - kaip ir daugelio kitų.
Ir atminkite, kad aš tik kalbėtojas, o Jūs - teisėjai, o visi mes - tik mirtingi žmonės. Mums reiktų priimti tai kaip padavimą (pasaką), kuris galimas ir tyrinėtinas, bet ne daugiau.
Sokratas. Nuostabu, Timėjau! Ir mes darysime taip, kaip patari. Įžanga buvo daug žadanti ir priimta tarp mūsų, - tad prašome tęsti toliau savuoju stiliumi.
Timėjas. Leiskite tada apsakyti, kodėl kūrėjas sukūrė šį pasaulį. Jis buvo geras, o kas yra geras, - niekados niekam nepavydi. Ir laisvas nuo pavydo, jis nuspendė, kad visi daiktai turi būti tokie, kaip jis pats, - tiek, kiek jie gali. Tai teisingiausias sukūrimo ir pasaulio jausmas, kaip mes turėtume tikėti išminčių tvirtinimais. Dievas nusprendė, kad visa turi būti gera ir nieko bloga, - tiek, kiek tai pasiekiama.
Taipogi, aptikęs, kad visa regima sfera nėra ramybės būsenoje, o yra netvarkingame judesyje, - šiame chaose jis įvedė tvarką, manydamas, kad tai bet kuriuo atveju geriau, nei buvo anksčiau.
Geriausiojo veiksmai niekada nėra ir nebuvo kitokie, nei puikiausi, - ir Kūrėjas, atspindėdamas daiktus, kurie savo prigimtimi yra regimi, nusprendė, kad nė vienas neprotingas kūrinys, paimtas kaip visuma, nėra puikesnis nei protingas, irgi paimtas kaip visuma; ir šio proto negali turėti nė vienas neturintis sielos. Todėl jis, kai tvėrė Visatą, patalpino protą sieloje, o sielą - kūne, idant Kūrėjo darbas savo prigimtimi būtų puikiausias ir geriausias. Dėl to, naudodami tikimybių kalbą, galime tarti, kad Dievo apvaizdos dėka pasaulis tapo gyva būtybe, iš tiesų turinčia ir sielą ir protą.
Tai priimdami, eikime į antrą etapą: "Į kokį gyvūną panašų pasaulį sutvėrė Dievas?" Neverta lyginti jį su bet kuo, kas egzistuoja tik kaip dalis, - niekas negali būti nuostabus būdamas panašus į netobulą daiktą. Tačiau tarkime, kad pasaulis yra nepaprastai didelis atvaizdis visumos, kurioje visi gyvūnai, paimti tiek atskirai, tiek ištisomis rūšimis tėra jos [visumos] dalys. Visatos originalas susideda iš visų protaujančių būtybių, taip, kaip šis pasaulis talpina mus ir visas kitas regimas būtybes. Juk Dievybė, nusprendusi šį pasaulį sukurti artimą puikiausiai ir tobuliausiai iš mąstomų būtybių, - sutvėrė jį kaip vieną regimą gyvūną, talpinantį savyje visus kitus panašios prigimties gyvūnus.
Ar teisūs mes, teigdami, kad tėra vienas pasaulis? O gal jų daug ar net ir begalinis skaičius? Jis turėtų būti vienas, jei buvo kuriamas kaip originalo kopija. Negali būti kitas toksai, apimantis visas kitas gyvas būtybes. Tokiu atveju turėtų būti dar viena būtybė, kuri apimtų anas abi ir kurioje šios abi tebūtų dalys, - ir teisingiau būtų pasirinkti šią, o ne anas dvi. Kurdamas atskirą pasaulį panašų į tobulą gyvūną, Kūrėjas nei dviejų, nei begalinio jų skaičiaus, - tėra ir tebus šis vienintelis jo pagimdytas ir sutvertas dangus.
Šis sutvertasis privalėjo turėti kūną, ir todėl būti matomas bei juntamas. Tačiau regimas nebūna be ugnies, o apčiuopiamas tebūna tvirtas, ir nėra tvirto be žemės.
Štai kodėl Dievas pradžioje Visatos kūną sutvėrė iš ugnies ir žemės. Tačiau šiedu negali susijungti be trečiojo, rišančio juodu. Ir geriausia jungtis, kuri geriausiai įsilieja į jungiamus daiktus. Ir proporcija geriausiai atitinka kokią sąjungą.
Taip, paėmus tris bet kokius skaičius, - nesvarbu, kvadratus ar kubus, - vidurinis dera prie trečiojo taip, kaip pirmasis - prie jo; taipogi, vidurinis dera prie pirmojo taip, kaip paskutinis - prie jo. Ir kai vidurinis pasidaro kaip pirmas ir paskutinis, taigi, kai pirmas ir paskutinis būna kaip vidurinis, - jie visi būtinumo verčiami būna tokie pat vienas su kitu ir būna vienodi.
Jei Visata būtų sukurta kaip plokštuma neturinti gylio, pakaktų vienintelio vidurinio, kad susietų save ir kitus; tačiau kai pasaulis yra tvirtas, daiktai jungiami ne vienu viduriniu, o dviem, - todėl Dievas vidury tarp ugnies ir žemės patalpino orą ir vandenį ta proporcija, kuri tėra galima (ugnis su oru, kaip oras su vandeniu; ir oras su vandeniu, kaip vanduo su žeme). Taip jis sujungė į visumą regimą ir juntamą dangų. Štai taip ir iš tokių elementų, kurie yra keturi, buvo sukurtas pasaulis, harmoningai proporcingas, - ir todėl turėjo savyje draugavimo dvasią, ir, būdamas suderintas, yra niekieno, išskyrus kūrėją, nesunaikinamas.
Be to, kūrimo metu buvo visiškai sunaudoti kiekvienas elementas iš keturių, - Kūrėjas sutvėrė pasaulį iš visos ugnies, viso vandens, viso oro ir visos žemės, nepasilikdamas nė dalelytės jų ar kitokios galios. Jis siekė, kad gyvūnas būtų tiek tobulas, kiek tik įmanoma kaip visuma ir kaip atskiros dalys. Taipogi, jis privalėjo būti vienintelis, nepaliekant likučių, iš kurių būtų galima kurti kitą pasaulį; ir dar - jis neturėjo senti ar sirgti.
Žinant, kad karštis ir šaltis bei kitos galingos jėgos, kurios supa susijungusius kūnus, puola juos, kai jie dar nėra pasiruošę; atskiria vieną nuo kito; ir tada jie serga bei sensta, - ir taip sunaikina. Dėl šios priežasties ir tuo pagrindu jis sutvėrė pasaulį kaip vieną visumą, kurios kiekviena dalis taipogi vientisa, - ir todėl būdamas tobulas yra atsparus ligoms bei senatvei. Jis suteikė šiam pasauliui priimtiniausią išvaizdą. Juk gyvūnui, apimančiam visus kitus gyvūnus, tėra priimtina tokia išvaizda, kuri savyje talpina visas kitas išvaizdas.
Todėl jis sutvėrė pasaulį kaip rutulį, apvalų, kurio paviršius yra visur vienodai nutolęs nuo centro, - tobuliausia ir geriausiai apimanti visas kitas išvaizdas. Jis manė, kad panašumas yra be galo geriau nei jokio panašumo. Užbaigdamas jis paviršių padarė glotniu, - ir tam buvo daug priežasčių.
Pirmiausia, šiai būtybei nebuvo reikalingos akys, nes nebuvo į ką žiūrėti už jos ribų; nei ausų, nes nebuvo ko klausyti; ir nebuvo ten oro, kurį būtų galima kvėpuoti, - tad nereikėjo jokių organų maistui arba jo, jau suvirškinto, pašalinimui, nes nebuvo nieko, kas galėjo į jį įeiti ar pasišalinti, - už jo nebuvo nieko.
Jis buvo taip suręstas, kad imtų maistą iš savęs, ir viskas, ką jis darė ar jautė, buvo jame pačiame. Mat Kūrėjas manė, kad save visiškai patenkinantys yra geriau, nei ko nors stokoti. O kadangi jam nieko nereikėjo imti ar gintis nuo ko nors dar, Kūrėjas nemanė, kad reikia jam suteikti rankas, ir jam nebuvo reikmės turėti kojas ar kitus organus, skirtus vaikščioti. Tačiau jam buvo suteiktas judėjimas, tinkantis jo apvaliai formai, kuri iš visų septynių priimtiniausia mąstymui ir protui. Ir jis pajudino, kad taip suktųsi savo ribose. Kitas šešias judėjimo formas pašalino, kad netrukdytų pirmajai. Ir kadangi judėjimui ratu nereikia kojų, todėl ir visata sukurta be šlaunų ir pėdų.
Toks buvo amžino Dievo planas dėl būsimo dievo, kurs, dėl šios priežasties, yra su kūnu, glotniu ir lygiu, iš visur vienodai nutolusiu nuo centro, vientisu ir tobulu, nes sudarytu iš tobulų kūnų. Ir centre jis padeda sielą, kurią išskaido po visą kūną, ir ji tampa taipogi ir išoriniu jo apvalkalu. Ir Visata yra rutulys judantis rutulyje, viena ir išskirtinė, nereikalaujanti kitų draugystės ar pripažinimo. Siekdamas šių tikslų, jis sukūrė [pasaulį kaip] laimingą dievą.
Paaiškinimai
1) Tėvas-Kūrėjas - pagrindiniai Kūrėjo (Demiurgo) bruožai - gerumas, kūrybinė galia ir tėviška savo kūrinių globa. Kūrybiškumą žymi žodis 'Kūrėjas', o tėvišką globą - 'Tėvas'. Demiurgo sąvoka turi akivaizdų moralinį krūvį, sąlygotą individualios sąžinės balso, todėl labai skiriasi nuo archaiškų vaizdinių.
2) Kaip matematikoje: Visų aibių aibė tėra viena. Jei būtų dar viena, tai pirmoji būtų jos poaibis, o šioji - pirmosios poaibis, taigi jos būtų tapačios.
3) Septyni judėjimai - šeši slenkamieji: pirmyn - atgal; kairėn - dešinėn; aukštyn - žemyn ir septintasis - sukimasis ratu aplink savo ašį. Filosofinė sukimosi ratu reikšmė gali būti aiškinama kaip į save patį nukreiptas aktyvumas, kaip intencionalus aktyvumas, - tai tarsi savęs ap- (aplink -) mąstymas sukamuoju minties judesiu. Kiti šeši judėjimai nėra sau pakankami.
Kritijas
Atlantidos skiltis
Teofrastas. Apie akmenis
Plotinas: Mūsų Aš lygiai
Arianas. Stoicizmo pagrindai
Antikos filosofijos labirintai
K. Bulyčiovas. Dialogas apie Atlantidą
Kodėl šiandien verta skaityti Boecijų?
Pasaulio pažinimo sampratos vystymasis
Sofijalogas Sergejus Bulgakovas
Kinų filosofijos priešistorė
Filosofijos skiltis
Vartiklis