Toji kosminė 19-ojo amžiaus antra pusė

Pirmuoju paminėtinas trumpas ruso Demokrito Terpinovičiaus (pseudonimas) apsakymas „Kelionė saule“ (1845), kuriam autorius nesivaržydamas panaudoja tolimų ar artimesnių fantastų idėjas. Pradžioje herojus vyksta prie Afrikoje esančio Atlaso kalno, kad iš ten pažiūrėtų visų žmogiškųjų silpnybių ir ydų panoramą. Iki soties jų prisižiūrėjęs, prigulė ant žolės ir užsnūdo, o pabudęs pamatė, kad skrenda oru. Ir, pamąstęs, suprato kodėl: visą savaitę kildamas į orą gėrė vien rasą, kuri persunkė jo kūną ir drabužius, o patekėjusi Saulė savo spinduliais ėmė jį traukti. Saulėje sutiko milžiniškus milžinus, į kurių kūnus įsikūnijo kitose planetose mirusių žmonių sielos. O patys milžinai mirdami virsdavo saulės spinduliais ir vėl patekdavo į planetas. Santvarka pasirodė esanti tobulesnė ir teisingesnė nei Žemėje, bet liko ir netvarkos, atsirandančios dėl to, ką atsinešdavo mirusiųjų sielos.

O šis kūrinys paminėtinas tuo, kad, kai herojus sumano nukeliauti į kitas planetas, jis pasirenka naują kelionės būdą. Jis įsitaiso savo draugo astronomo, vietos milžino nosyje, ją, nukreiptą į Merkurijų, kutena, tasai čiaudo ir žemietis skrenda reikiama kryptimi. Taigi reikėjo jėgos traukos jėgai įveikti – ir autorius ją rado! Achilas Ero. Kelionė į Venerą

O savą tokios jėgos versiją pristatė prancūzas Achilas Ero plonoje knygelėje „Kelionė į Venerą“ (1865). Joje kosminis laivas varomas .... reaktyvinio variklio (juk jei taip pakyla fejerverkai, tai kodėl negalėtų ir skraidymo aparatas?). Tik autorius padarė tipinę klaidą. Reaktyvinę trauką užtikrino išmetamas vanduo, tačiau čia pat jis buvo surenkamas į specialų didelį konteinerį pakartotinam panaudojimui. Taip niekur nenuskrisi!

Kitaip klausimą sprendė Ž. Vernas, kuris rašė remdamasis konkrečiais paskaičiavimais. Dar Niutonas 1687 m. paskaičiavo, kokio greičio reikia Žemės traukos įveikimui (per 11 km/sek.). „Iš Žemės į Mėnulį“ (1865; taip pat žr. >>>>>) renkamasi patranka, kurią autorius laikė vienintele priemone minėto greičio pasiekimui. Taigi trys keliautojai 274 m ilgio patrankos iššaunami 2,74 m skersmens sviedinyje. Užtaisui panaudota 122 t sprogmenų. Pagal Ž. Verno paskaičiavimus tokie parametrai užtikrintų 16,5 km/sek. greitį, kuris, pereinant Žemės atmosferą, sulėtėtų iki 11 km/sek.

Ž. Verno kūrinys pasižymi ir kruopščiu pasirengimu kelionei (iki tol tik E. Po privertė savo keliautojus patriūsti rengiantis skrydžiui, žr. >>>>>). Buvo atlikti bandymai Žemėje, kurių metu mažame sviedinyje dvigubomis sienelėmis su spyruoklėmis tarp jų jūros įlankos link iššovė katiną su vovere – ir jie liko gyvi. Tada išbandė 8 d. trunkantį žmogaus buvimą sviedinyje. Perkrovų kompensacijai buvo įrengta triguba apsaugos sistema: spyruoklės, vanduo ir čiužiniai. Numatytas ir sviedinio hermetiškumas. Oro valymas buvo atliekamas šarminių metalų. Ir netgi atkreiptas dėmesys į anglies dvideginio bei deguonies toksiškumą, aprašytos kai kurios fiziologinės nesvarumo ypatybės, paminėtas sviedinio įkaitimas skrendant per tankius atmosferos sluoksnius. O manevrams kosmose naudotos stabdančios torpedos.

Ž. Vernas savo paskaičiavimus netgi davė patikrinti specialistams-astronomams. Romane panaudoti naujausi techniniai atradimai: parako užtaisas iš piroksino, atrasto vos prieš 15 m., sviedinys pagamintas iš tuo metu gana reto ir brangaus aliuminio, o sviedinys buvo pakankamai didelis, kad jo skrydį galėtum stebėti teleskopu. Tik spraga – jokia patranka neduos reikiamo greičio, o žmonės iškart žus dėl perkrovų.

Ir nors pirminis kelionės tikslas buvo tiesiog užmegzti Mėnulio ryšį su Žeme, skridimo metu nuskamba ir kai kas kita: siekis JAV vardu užvaldyti Žemės palydovą kaip 40-ąją valstiją, tada kolonizuoti, apgyvendinti, įdiegus visus mokslo, meno ir technikos stebuklus. O taip pat civilizuoti selenitus. Tiesa tai padaryti jiems nepavyko, nes herojai tęsinyje „Aplink Mėnulį“ (1870) tik apskrido Mėnulį ir grįžo jame neišsilaipinę. Matyt ištikimas savo principams Ž. Vernas nedrįso skaitytojams pateikti nerealų grįžimo iš Mėnulio būdą. O užgrobiamieji motyvai, galbūt, buvo satyrinis požiūris į naują, tačiau sparčiai besivystančią Šiaurės Amerikos šalį, jau įvykdžiusią panašią politiką vietinių gyventojų atžvilgiu. Juk net autorius pabrėžė, kad tasai skrydis – tai taikus žudymo įrankio panaudojimas. Istorija kartojasi – dar neseniai skrydžiui į kosmosą būdavo panaudojamos iš karinės rikiuotės nuimtos raketos.

Tuo pat metu Ž. Vernas sumąstė ir naują kūrinį „Hektoras Servadakas“ (1877), kurį jo amžininkai laikė fantastiškiausiu jo darbu. Jame kelionė atliekama po Saulės sistemą ... ant Halio kometos. Čia jau rašytojos atidėjo į šalį tikslius skaičiavimus. Periodiškai sugrįždama Halio kometa kartą praskrido taip arti Žemės, kad faktiškai su ja susidūrė nuskeldama ir su savimi nusinešdama gabaliuką Afrikos kartu su 36 žmonėmis. Taip 740 km skersmens kūne susiformavo kiek išretėjusi atmosfera, 7 kartus mažesnė traukos jėga ir nuo -50o iki +50o kintanti temperatūra. Tokiomis sąlygomis dvejus metus ir truko priverstinė kelionė kosmosu bandant bendrai išgyventi neįprastomis sąlygomis. Siužetas papildytas to meto satyriškai pateiktomis politinėmis idėjomis. O herojai kartais parodo tikrą kosminį mąstymą – štai, kai atsiranda grėsmė, kad nebus grįžta į Žemę, o bus skriejama tolyn į kitas žvaigždžių sistemas, - prancūzas Servadakas ir rusas Timaševas nepanikuoja, o mintyse persikelia į naujus tolius, „... atmeta siaurą, vien žmogui sukurto pasaulio sampratą ir siekia aprėpti visą begalinę, galbūt gyvenamą Visatą“. Matyt tai buvo kosminės Nojaus arkos (apie šios temos plėtotę žr. >>>>>), nešančios gyvybę į kitus pasaulius, užuomina. Tačiau romane ši maža žmonių kolonija elipse atlikusi 630 ljė ratą vėl grįžo į Žemę, kurią nuo kometos žmonės persikėlė oro balionu.

O kai prasidėdavo kalba apie Saulės sistemos amžių, herojai pasinaudodavo Ž. Verno amžininko, astronimo ir mokslo populiarintojo Kamilo Flamariono knyga „Pasakojimai apie begalybę“. Tačiau Kamilas parašė ir kelis kūrinius, kuriuose originaliai pristatomos kelionės už Žemės ribų. Tikslių mokslų atstovas pasirinko būdą, kiek primenantį šmėkštelėjusį senovės Indijos literatūroje ir visapusiškai išvystytą 17-18 a. mistikų – kai kelionę atlieka žmonių dvasinės substancijos. Tik skirtingai nuo savo pirmtakų, Flamarionas supažindina skaitytojas su realia Saulės sistemos ir Visatos sandara (pagal to meto lygį).

Nedidelės apimties „Pasakojimuose apie begalybę“ (1872) mirusiojo žmogaus dvasia pasakoja gyvam draugui apie savo keliones erdvėje ir laike. Valios pastangų ir kažkokios gamtos jėgos dėka jis gali keliauti greičiau už šviesą ir todėl, aplenkdamas mūsų planetos skleidžiamą šviesą, regėti Žemės praeitį. Kituose pasauliuose jis sutiko įvairiausią gyvybę, tame tarpe ir stipriai besiskiriančią nuo žemiškosios. Kitame savo kūrinyje „Stela“ (1877) sugalvota romantinė astronomo-atsiskyrėlio ir turtingos paryžietės, metusios aukštuomenę ir persikėlusios į kalnus, meilės istorija. Jie miršta stebėdami pro Žemę praskriejančią kometą, paskleidusią gausų meteorų lietų, tačiau jų sielos nuskrieja į erdvę kartu su kometa, juos nunešančia į Marsą. Čia įsimylėjėliai gauna naują gyvenimą ir dažnai žiūri į žvaigžde tapusią Žemę tvirtai tikėdami, x kad jų sielos amžinai gyvuos keliaudamos per pasaulius.

Ir galiausiai romane „Uranija“ (1889) Flamarionas pristato naują dvasinės užžeminės kelionės formą. Atgijusios Uranijos (astronomų mūzos) statulos pagalba atliekama, ko gero, tolimiausia kelionė lankant kitas žvaigždžių sistemas, kur kitokia gyvybė, kur gyvena androginai, - tokia pat žmonija, tik be sąmyšių ir jaudulių. Pakeliui pasakojama apie Visatos begalinumą, gyvybės formas joje ir netgi būsimos Žemės kontaktus su kitomis civilizacijomis. Ir apie tai, kad materialusis pasaulis iš tikro sudarytas iš besvorės, neregimos, nejuntamos jėgos. Uranija jam parodo ir laiko amžinumą. Bet matyt tai darėsi taip sunku tęsti siužetą bei suprasti paprastam skaitytojui, kad kūrinys baigiasi ... prabudimu iš sapno.

--> Visai kitokią ir, sakytumėm, revoliucinį kūnų perkėlimo kosmose būdą pasiūlė anglų poetas, rašytojas ir istorikas Persis Gregas dvitomyje „Per Zodiaką: sugadintų užrašų istorija“ (1880). Jame inžinierius tiriant traukos jėgą ateina mintis apie neigiamos traukos, „apergijos“, egzistavimą. Jam pavyksta gauti tą jėgą ir jos pagalba nuvykti į Marsą. Tai pirmas antigravitacijos panaudojimo aprašymas.

Originalus ir rusų narodovolco Nikolajaus Morozovo indėlis. Įkalintas Šliselburgo tvirtovėje u- pasikėsinimą į carą, jis parašo „Kelionę į kosmosą“ (1882), kurio herojai, keli vyrai ir moterys, skrenda į Mėnulį kažkokios neatskleistos jėgos varomu laivu. Čia pirmąkart paminimas Andrė Lori. Žemės tremtiniai meteorito pataikymo pavojus – net laikas ir maršrutas renkamas atsižvelgiant į tuos mažuosius kosmoso kūnus. Smulkiau nei pas Ž. Verną aprašomi nesvarumo poveikiai. Mėnulyje, neišlipdami iš laivo, keliautojai paima atmosferos ir ten aptiktų paprasčiausių gyvybės formų pavyzdžius. Tada grįžta į gimtąją Žemę.

Prasidėjusi „elektros epocha“ neaplenkė fantastų. Prancūzas Andrė Lori romane „Žemės tremtiniai: Seleno kompanija“ (1887) įsigudrina kosminei kelionei panaudoti ir elektrą, ir visuotinės traukos jėgą, ir net Saulės energiją. Kažkoks astronomas nusprendė galingo elektromagneto, veikiančio Saulės energijos dėka, pagalba prie Žemės pritraukti Mėnulį jo nutupdymui patogioje vietoje ir taip panaudoti jo mineralinius turtus. Tačiau vienas to projekto dalyvių paskutiniu momentu, kai Mėnulis buvo visai arti, išsigando pasekmių ir pakeitė magneto veikimą. Ir nutiko kažkas netikėta: observatorija su nedideliu paviršiaus gabalu bei keliais „papildomais“ žemiečiais perkeliami į mūsų palydovą. Jie keliauja paviršiumi beore erdve, pasigaminę kažką panašaus į respiratorius ir aptinka selenitų praeities gyvenimo pėdsakus – jų piešinius, statinius. O į Žemę grįžta tokiu pat būdu, - vėl įjungę kūnus artinantį elektromagnetą. Baigiamoji nusileidimo fazė – parašiutu.

Būsimų „kosminės operos“ pirmtaku tapo prancūzų Žoržo le Foro ir Anri Grafinji nedidelis romanas „Aplink Saulę“ (1889), kurio nuotykiniame siužete lyg Homero „Odisėjoje“ (net pagrobtosios vardas Elena primena tai) veiksmas vyksta visoje Saulės sistemoje – su piktadariais ir idėjų bei moterų vagystėmis, praradimais bei atradimais. O galimų kelionės būdų kiekiu varžomasi su S. de Beržeraku. Tai ir žmonių perkėlimas į Mėnulį vagonu-granata iššovus iš patrankos, užtaisytus stipria sprogstamąja medžiaga elenitu, o tada iš ugnikalnio kraterio. Į Venerą vykstama nuo didelio reflektoriaus atspindimų Saulės spindulių varomu aparatu (pirmąkart paminima „saulės burės“ idėja). Nuo Merkurijaus keliaujama su Tutlio kometa, nuo tos planetos atskėlusios gabalėlį paviršiaus. Kometai kertant Marso orbitą, į Fobosą nusileidžiama aerostatu ir vos nežūstama dėl atmosferos nebuvimo, tačiau keliautojus išgelbsti marsiečiai laivu, esančiu kažkuo tarpiniu tarp dirižablio ir aeroplano. Kelionei į Jupiterį sukuriamas specialus aeroplanas „Žaibas“ asteroidų juostoje judantis elektros varomu sraigtu įsiurbiant asteroidų masę priekyje ir išmetant ją užpakalyje (panašumas į turboreaktyvinį judėjimą). Juo, prieš tai dar apskridus Saturną, grįžtama į Žemę.

Keista, mokslinė mintis jau gerokai pažengusi į priekį, o fantastai tebenaudoja pasenusius kelionės būdus. Štai ir Ananijaus Liakidės „Žvaigždžių okeane: Astronominėje odisėjoje“ (1892) keliaujama ... ornitopteriu. Tai dėžė su mechanizmais, mosuojančiais du šonuose pritaisytus sparnus. Nuo kosminio šalčio gelbstimasi stikline būdele ir krosnele joje. Joje ir suspaustos oro atsargos. Tokiu ornitopteriu apskrendama visa Saulės sistema, beveik visur randant gyvybę, taip pat ir protingą. Tik išėjimui iš aparato priemonės atrodo šiuolaikiškai – specialus kaučiuko kostiumas su oro atsarga bei apšildymu. Apsaugai nuo karščio ir šalčio kostiumas išmirkytas specialiame cheminiame tirpale.

Na o amžiaus pabaigoje ėmė reikštis Konstantinas Ciolkovskis, tačiau jis smulkiai pristatomas atskirai (žr. >>>>>). Pirmiausia neoriginali apysaka „Mėnulyje“ (1893), aiškiai įkvėpta J. Keplerio „Sapno“. O kiti du, „Santykinės svorio jėgos matavimas Žemėje“ (1894) ir „Mintys apie Žemę ir dangų“ (1895), yra labai keisti kūriniai, nes juose tarsi skaitoma paskaita apie atstumus ir dydžius nežemiškame pasaulyje, fizines sąlygas kituose dangaus kūnuose. Fantastišku elementu juose yra tik jų čiabuvių gyvenimo būdų aprašymai ir buvimo juose pojūčiai.

Pirma „Santykinės...“ dalis skirta sąlygų santykinės svorio jėgos tyrimams sukūrimo aprašymui. Smulkiai aprašomas „Žvaigždžių namelis“ bei bandymai jame. Tai kažkoks šiuolaikinių orbitinių stočių prototipas. Antroje dalyje keliaujama po artimiausias Žemei planetas (Merkurijų, Venerą, Marsą) bei asteroidus (Vestą, Cererą, Paladę). Smulkiai aprašomos išgalvotų jų „čiabuvių“ gyvenimo sąlygos, techninės priemonės, egzistavimas karščio, šalčio, beorės (arba smarkiai išretėjusios atmosferos) erdvės, silpnos traukos sąlygomis, čiabuvių bendravimas ir įspūdžiai nuo pamatytų vaizdų.

„Mintyse...“ nuosekliai supažindinama su kosmoso masteliais, kosminių kūnų judėjimo dėsniais ir visuotine traukos jėga. Aprašomas centrifuga bei į nesvarumą panašių sąlygų sukūrimas. Nagrinėjama žmogaus gyvenimo nežemiškomis sąlygomis galimybės. Kartais susidaro įspūdis, kad Ciolkovskis tarsi ruošia žmoniją gyvenimui už Žemės ribų. Pirmąkart aptariamas „dirbtinis Žemės palydovas“, kuris turi skrieti 8 varstų per sekundę greičiu už atmosferos ribų, t.y. 300 varstų aukštyje.

Džonas Estoras. Kelionė į kitus pasaulius Antigravitacijos idėją atgaivino anglas Džonas Estoras romane „Kelionė į kitus pasaulius: ateities romanas“ (1894), aprašančiame gyvenimą 2000-aisiais. Aprašomi milžiniški techniniai pertvarkymai Žemėje, o kosminėms kelionėms siūloma naudoti apergiją, kuri paremta teigiamos ir neigiamos elektros deriniu su kažkokio trečiojo elemento elektra. Tinkamai įkrovus kūną galima gauti visišką svorio jėgos išnykimą ir net atvirkščią poveikį. Rašoma: „Žemė netrukus taps nuobodžia vieta. Norėčiau ją palikti dėl permainų, aišku, ne amžiams!” Apergijos poveikiui būtina rasti netoli kokio nors stambaus kosminio kūno. Todėl, susiruošus vykti į Jupiterį ir Saturną, trys amerikiečiai pradžioje vyksta link Saulės o tada jau liestine link Žemės ir pro Mėnulį.

Tą idėją, tik naudojamą marsiečių, romane „Dviejose planetose“ (1897) panaudojo vokiečių filosofas Kurdas Lasvicas. Mūsų kaimynai naudoja ypatingą cheminį junginį, izoliuojantį kūną nuo išorinės traukos, ir taip jie ėmė keliauti dideliais greičiais. Pvz., jie tvirtai įsikūrė mūsų Šiaurės poliaus rajone, iš kur į Marsą nepastebimai gabena Žemės orą ir Saulės energiją. Keli vokiečiai patenka į šią stotį ir jų laivais aplanko Marsą. Galiausiai kyla marsiečių ir žemiečių karinis konfliktas su aukomis abiejose pusėse (tai pirmas kūrinys apie kosminį konfliktą). Gerai, kad viskas baigiasi taikos sutarimu. Bet kėsinimosi į mūsų planetą idėją suskubo pagriebti anglas H. Velsas garsiajame „Pasaulių kare“ (1898), apie kurį daugiau skaitykite čia >>>>>. O „Pirmuosiuose žmonėse Mėnulyje“ (1901) Velsas irgi panaudoja antigravitacijos principą (žr. >>>>>)

19 a. pabaigoje kosminė tema tapo taip aktyviai naudojama, kad kosmosas tapo vieta, į kurią galima perkelti visai žemiškas tradicijas. Tame ypač pasižymėjo anglai. Roberto Koulo „Kovoje už imperiją: 2236-ieji“ (1900) papročiai mažai pasikeitusi, nors veiksmas ir tolimoje ateityje. Saulės sistemoje užverda tikras Britų imperijos karas su kitomis civilizacijomis. Net ne visi tokie karingi – kitas anglas, Džordžas Grifitas „Medaus mėnesyje kosmose“ (1900) į kosmosą siunčia jaunavedžius.

O rusai ieškojo naujų kelionės būdų ir buvo taikesni. Etnografo Porfirijaus Infantjevo „Kitoje planetoje“ (1900) keliavimo būdas ribojasi su senovės indų dvasiškai ištobulėjusiųjų „materializacijomis“ į kitus pasaulius. Herojus atsiduria Marse hipnozės metu įsikūnijęs marsiečio kūne (o tasai įsikūnija į jo kūną Žemėje) ir keliauja po svetimą planetą savo esme, bet svetimu pavidalu. Tas triukas panaudojamas ypač įdomiam psichologiniam tyrimui kaip žmogus suvokia visai kitokią (fiziškai ir socialiai) būtybę įvairiais aspektais (grožio, tobulumo, prisitaikymo kitoms aplinkos sąlygoms) Grįžtama taip pat hipnozės pagalba kai žemiečio „vizavi“ suserga svetimame kūne.

Paskutiniu paminėsime dar vieno ruso, Leonido Bogojavlensko, „Naująjį pasaulį“ (1901), kuriame kosminis laivas iš Žemės Marso link išsiunčiamas impulsu, kurį sukuria specialus dinamo-elektrinis mechanizmas. Po 180 dienų pasiekiamas taškas, kur ima veikti Marso traukos jėga. Aparatą sudarė trijų aukštų kūgis, sveriantis per 100 tonų, o pagreičio poveikį kompensavo jau Ž. Verno „išbandyti“ vandens tarpsluoksniai. Deguonies tiekimą užtikrino cheminiai junginiai, o šalčio atvejui turėtas elektrinis šildytuvas. Į skrydį buvo paimta daug daiktų, skirtų marsiečių supažindinimui su Žemės civilizacija: fotoaparatas, fonografas, stereoskopas ir pan. Marse keliautojai rado palankias sąlygas ir nykštukų rasę, kurie keliautojus uždarė narvuose ir rodė viešai tarsi zoologijos sode. Toliau įvyko protingas kontaktas, abipusis supratimas, pokalbiai... Turtingos išsiskyrusios anglės pagalba vietinės moterys pabandė padaryti savo socialinės būsenos perversmą ir įteisinti veltėdžiavimą ir paleistuvavimą. Tačiau suokalbis buvo atskleistas, moteris aptalžė lazdomis, o besibaimindami svečiai skubiai paliko planetą ir po 7 mėn. sėkmingai grįžo namo.

Taigi – šiuo laikotarpiu pasipila kosminių kūrinių lavina, į kosmosą keliauja ne pavieniai individai, o ištisi ekipažai. Fantastika tampa labiau moksline. Tik keista, kad beveik nėra minimas reaktyvinis judėjimo būdas (tėra tik užuominos į kažką panašaus). Net būsimas kosmoso įsisavinimo teoretikas K. Ciolkovskis ankstyvuosiuose fantastikos kūriniuose juo nesinaudoja.

Pasirodo pirmieji rimtų konfliktų su kitomis civilizacijomis, tame tarpe ir su šių pasikėsinimais į Žemę, aprašymai. Tiesa, kol kas dar nė vienas jų nesibaigia žemiečiams tragiškai – tai rodo optimistinį rašytojų požiūrį į kosmoso įsisavinimą.

Papildomi skaitiniai:
Fantastikos skyrius
Į kur pakvietė Aelita?
Kosmoso musės ir musytės
Planetų judėjimo pakeitimai
S. Lemas. Cave Internetum
Kosminės operos bangomis
Džonas Sledekas. Ralfas 4F
Ankstyvosios kelionės į Mėnulį
Igoris Proninas. Rusiška idėja
Mokslinė fantastika ir jos priešaušris
Ž. A. Roni-vyresnysis. Žvaigždžių klajūnai
Į žvaigždes – pas kitus protus
Pavelas Michnenko. Etiketas
Tarpplanetinė komunikacija
Janušas A. Zaidelis. Riba
V. Baalis. Eksperimentas
Pusiaudienio pasaulis
Poezija ir skaitiniai
NSO svetainė