|
Mokslinė fantastika Mane ir mano kolegas į kosmosą pašaukė fantastika. Be šios literatūros mes, galbūt, irgi būtume tapę inžinieriais. Tačiau nebūtume prisilietę prie kosmoso technikos. Nebūtų susidaręs toks bendrų siekių vienijamas kolektyvas, Kosmonautas Georgijus Grečko, 1977 Fantastika - tarsi berniukas, pasišiaušęs, viską žinantis ir smalsus. Jį nuolat pabardavo tėvai, mokė, kas
tik netingėjo, o jis mėgo naktimis žiūrėti į žvaigždėtą dangų, bėgioti po įsivaizduojamas dykynes,
bepaliaudamas ką nors išsigalvoti, tačiau nedaryti tai, kas reikia. Nenorėdamas pavyzdžiu imti vyresniųjų
žanrų, mokėsi prastai, o auklėjamuosius pamokymus praleisdavo pro ausis. Paauglio mintys lakstė toli, už
trijų dešimčių žvaigždžių, kur dar neatrastos žemės, - ir kūrė ateities planus.
Tikslios fantastikos atsiradimo datos niekas nežino, tačiau jos vaikystė ir jaunystė yra neblogai ištyrinėta. Mokslo ir Literatūros vaikas buvo užsispyręs, viską darė savaip ir nenorėjo sekti nė vienu jų. Jo netraukė vien tik griežtų loginių išvedžiojimų pasaulis, tačiau jis nelinko nerti ir į nevaldomas jausmų bei emocijų stichijas. Jaunatvišku maksimalizmu jis norėjo sujungti ir tai, ir tai. Tačiau dar nežinojo kaip... Laikui bėgant, aišku, atsirado sugebėjimas darbuotis, pastovūs traukos taškai, užgims vienas pagrindinių (jei ne vienintelis) tikslas lavinti žmonių vaizduotę, rengti žmones sparčiai artėjančiai ateičiai. Tada ir prisiminė tą neramų paauglį. Pamažu atėjo pripažinimas, jaunuolį įsileidžia į salonus ir kuriam laikui jis tampa mados kumyru, su kuriuo skaitytis priversti ir jo nedraugai. Ir ne kartą buvę keiksnotojai pirmieji jam tiesė ranką, pažvelgdami į bedugnes akis, kuriose vis dar atsispindėjo žvaigždės. Prieš pusę amžiaus Žemė gavo naują palydovą. Tai buvo kosmoso eros rytas. Tačiau kas buvo iki tol, kuo žavėtasi nuostabiomis priešaušrio valandomis, romantikų ir poetų metu? Juk visai nenuostabu, kad fantazijose kosmosas buvo apgyvendintas gerokai anksčiau, nei į ten pakilo žmogus. Mes žvaigždikių gentis. Pati gamta mums nurodė kelią, davusi planetai skaidrią atmosferą, leidžiančią ištisoms kartoms giedromis naktimis gėrėtis su niekuo nepalyginama žvaigždėto dangaus misterija. Žvaigždžių spindesys vertė žmogų pakelti akis aukštyn, atplėšti mintis nuo laikinos žemės. Dangus buvo seniausias ir stipriausias magnetas, traukiantis troškimus, mintis, vaizduotę... Kelionės į dangų, anapus debesų, mintis kilo pačioje žmonijos pradžioje. O kilusi, jau niekada neapleido žmogaus. Ištisos kartos su dangaus paslaptimis susipažindavo iš fantastų kūrybos, tačiau pati šio žanro literatūra gimė iš svajonės apie dangų. 1969 m. Sent Luise buvo skiriama kasmetinė Hugo premija, skiriama už pasiekimus mokslo fantastikoje. Tais metais ją gavo J. Brunneris, R. Silverbergas, Kurtas Vonegutas ir kt., apdovanotas filmas 2001: kosmoso odisėja (rež. S. Kubrikas) ir t.t. Galiausiai paskelbiama, kad specialų prizą Už geriausią nusileidimą į Mėnulį (Best Moon Landing Ever) gauna Neil Armstrong, Edwin E. Aldrin ir Michael Collins. Šį epizodą daugelis kritikų laikė linksmu kuriozu, šmaikščiu nepaliaujamo fantastikos mylėtojų humoru. Viskas ir buvo pateikta šmaikščiai, - tačiau, iš tikro, kokie čia juokai! Rimtesnės pripažinimo išraiškos neįsivaizduosi fantastikos mėgėjai pašlovino tuos, kurie įkūnijo jų ilgametę svajonę. Po kelių metų Georgijus Grečko į orbitinę stotį paėmė knygas (tai buvo pirmosios knygos kosmose). Kadangi buvo taupomas kiekvienas krovinio kilogramas, jam leista buvo paimti tik dvi ir jis pasirinko du tomus su brolių Strugackių ir Olgos Larionovos fantastika. Fantastikos priešaušris Sviedinio, kurio pagalba galima pakilti į Mėnulį, išradimas daugiau neturėtų atrodyti, visų pirma, labiau neįtikėtinu nei laivų atradimas, ir nėra priežasčių atsisakyti vilties, Džonas Vilkinsas, 1640 m.
Į ankstyvųjų kosminių fantazijų istoriją pasineri tarsi į bedugnį šulinį. Senovės mitologiniuose pasakojimuose
aptinkama šios žmogaus svajonės kibirkštys. Ir natūralu kalbą pradėti nuo Gilgamešo epo (2 tūkstantmetis
prieš mūsų erą). Archeologai, kasinėję legendinę Nineviją, aptiko karaliaus Ašurbanipalo biblioteką, kurioje,
tarp tūkstančių molio lentelių, rado ir pasakojančias apie Etaną, raitą ant erelio pakilusį į aukštybes... Taigi
svajonė tikrai sena...
Iki 17 a. autoriai jokių aparatų iš Žemės neleido ir keliautojams teko naudotis laikmečio suteikiamomis priemonėmis. Pavyzdžiui, dirbtiniais sparnais. Apolodoro Mitų bibliotekoje sausai pasakojama apie Ikarą ir Dedalą (istorija labiau žinoma iš poetinio Ovidijaus varianto): Dedalas pasidarė sparnus sau ir sūnui, paliepęs į pakilusiam Ikarui nekilti pernelyg aukštai, kad nuo Saulės neištirptų klijai, kuriais sutvirtintos sparnų plunksnos, ir nesileisti per žemai prie jūros, kad sparnai nesubyrėtų nuo drėgmės... Tačiau Ikaras nepaisė tėvo patarimų ir, pakerėtas skrydžio, kilo vis aukščiau ir aukščiau. Klijai ištirpo ir Ikaras žuvo, nukritęs į jūrą. Oficiozinis autorius visai nelinkęs reikšti emocijas, tačiau net pabrėžtinai sausame tekste nuskamba įdomios natos. Pakerėtas skrydžio... kaip dažnai prisimenami šie žodžiai. Tais laikais ir ilgai po to - žmonės niekur ir su niekuo neskraidė, tačiau skrydis, tegu ir įsivaizduojamas, jau buvo laikomas kažkuo nepaprastai patraukliu, galinčiu įveikti netgi visaapimantį savisaugos instinktą. Įdomu, kad Ikaras turėjo ir pasekėjų taip pat į Saulės aukštumas pasikėsino indų epo Ramajana karalaitis Sampati. Ir priemonę panaudojo tokią pačią dirbtiniai sparnai... Toliau ilgėliau stabtelėsime pas Lukianą iš Samosato, miesto prie Eufrato. Fantazijos apie įsivaizduojamas neregėtas šalis atsirado neatsitiktinai. Romėnams laimėjus prieš susiskaidžiusius ir tarpusavio rietenose paskendusius graikų polius įsivyravo ilgoka taika. Suklestėjo mokslai, kiekviename stambiame mieste buvo universitetas. Atsirado galimybė pasvajoti ir apie kitus pasaulius. Ir tada maždaug 120 m. vargšų šeimoje gimė būsimas rašytojas Lukianas, apie kurio gyvenimą žinoma labai nemažai. Pakankamai paklaidžiojo po pasaulį, skaitė, gilinosi į teisę, mokė ir rašė knygas. Gyveno ilgai, - 70 m. ir galiausiai gavo garbingą postą Egipte. Į fantastikos istoriją įėjo dviem kūriniais: Ikaromenipu arba skrydžiu anapus debesų (maždaug 160 m.), kurioje pirmąkart paminėtas skrydis į Mėnulį, ir garsiąją Tikra istorija (165-175 m.), kurioje toks skrydis aprašytas smulkiai. Tiesa, į Mėnulį herojų nuneša paprasčiausias viesulas, o kūrinys parašytas kaip parodija, pasišaipant iš Homero, Herodoto, Ksenofonto, Fukidido, Jambulo ir kitų autorių kelioninių kūrinių. Tačiau faktas nenuginčijamas tai pirmoji knyga apie skrydį į Mėnulį. Ne legenda, ne mitas, o būtent knyga, galinti įtraukti ir pakerėti.
Tada kosminės fantazijos, kaip beje ir visos kitos svajos apie neregėtas žemes, laikinai liovėsi amžiais
sustingo visa Europos kultūra. Tiesa, Rytuose tebeskraidė. Pirmasis erelio sparnų dėka pakilo caraitis Kei-
Kavusas, persų ir tadžikų klasiko Firdousi Šachnamė (10-11 a.) herojus. Epizodas trumpas, tačiau yra įdomi
detalė: Netrukus devai vėl sugundė Kavusą nukrypti nuo tikrojo kelio ir paskatino jį pakilti į dangų, kad
pažintų pasaulio paslaptis. Viskas apibūdinta teisingai ir koks buvo drąsuolio stimulas, ir koks
nuodėmingas buvo tasai troškimas.
Tačiau 1295 m. į Veneciją grįžęs Markas Polas išplėtė Europos horizontus. Ir vėl atgijo svajos apie žemes kažkur ten, vėl iš pelenų pakilo senoji svajonė apie skrydį. Ir štai 1516 m. į Mėnulį paleistas pirmasis kosminis aparatas. Juk L. Ariosto Pašėlusio Rolando herojus Astolfas į kosmoso kaimyną išvyksta Pranašo Jono vežimu (žr. apie tai irgi >>>> ). Taigi, tai pirmasis skrydis ne dėl stichijų užgaidų, ne mintyse ar sapnuose, o atliktas sąmoningai, kaip bebūtų, kažkokios mašinos dėka... Ariostas ilgokai neturėjo pasekėjų. Bažnyčia fantazuotojus vis dar pūdė ir degino, tačiau svajonių sunaikinti nesugebėjo. Proto kova su tamsiomis miglomis dar tik įsižiebė, o kas atgyveno, nesiruošė dingti be mūšio. Tik nereikia visko supaprastinti. Racionalus ir mistinis pradai, šviesa ir tamsa neretai įsikurdavo viename asmenyje, kas nestebino jų amžininkų, tačiau visai supainiojo biografus. Juk ir Rodžeris Bekonas bei Dž. Bruno buvo vienuoliais, o Kampanela tiesiog religiniu fanatiku! Eretikas M. Liuteris pasiuto išgirdęs apie Koperniko mokymą ir netgi kvietė fiziškai su juo susidoroti. Netgi šviesaus proto Bekonas nepripažino heliocentrinės sistemos, o tuo tarpu oficiali Romos katalikų bažnyčia 70 m. pakentė ją, rodydama keistą liberalizmą tokios aiškios erezijos atžvilgiu. Tokie tada buvo laikai! Tad nereikia stebėtis, kad tarp fantastinės kosmonautikos pionierių buvo ir gamtos mokslų atstovų, ir filosofų, ir pasauliečių, ir net bažnyčios tėvų. Visus viliojo uždraustas vaisius kelionės į kitus pasaulius. Tad negalime praeiti pro liūdną vienišą Johano Keplerio (1571-1630) asmenybę. Jo gyvenimas buvo nelengvas ir tragiškas. Gimė neišnešiotas, triskart mirinėjo, tačiau kažkaip išsikrapštė, niekada nežinojo, ką reiškia gyventi sočiai pavalgius, jis žmonijos atmintyje liko kaip didžiausias savo laikmečio astronomas, Galilėjaus pasekėjas, nors amžininkai apie jį daugiau težinomo kaip apie karaliaus Rudolfo II asmeninį astrologą. Kruopštus tyrinėtojas ir azartiškas lošėjas, drąsus filosofas ir fanatiškas puritonas, rašytojas- fantastas kiek sutilpo į šią asmenybę! Neaiškus likimas persekiojo ir jo vienintelį fantastinį kūrinį. 1593 m., mokydamasis Tiubingeno universitete, Kepleris rašė heliocentrinei sistemai skirtą disertaciją, kurioje, aprašė ir astronominius reiškinius, stebimus ... Mėnulyje. Po 16 m. jis papildė skyriumi, paaiškinančiu, kaip būtent stebėtojas pateko į Mėnulį herojaus motinos iškviesto demono pagalba. Rankraštis nebuvo liečiamas pora metų, o vėliau buvo pavogtas [spėjama, kad jis buvo panaudotas kaip daiktinis įrodymas byloje prieš paties Keplerio motiną, apkaltintą raganavimu]. Tačiau paskutinį savo gyvenimo dešimtmetį senas ir vargšas Kepleris atstato Somniusą (Sapną),
tačiau nespėjęs parengti jo spaudai, miršta. Tuo metu Europoje siautėjęs maras nusineša ir rankraščio
leidėją. Ir tik 1634 m. Keplerio sūnus išleidžia tėvo kūrinį apie Levaniją.
Keistas tasai kūrinys, bet Kepleris ir negalėjo parašyti kitokio. Sapne mistika yra greta iki smulkmenų tikslių astronominių stebėjimų, puikios fantazijos ko verti bent jau paskutiniai puslapiai, kuriuose aprašoma hipotetinis Mėnulio pasaulis, pateikiant vietos faunos aprašymus. Net fantazuodamas Kepleris lieka mokslininku, logiškai išvesdamas įsivaizduojamas formas iš turimų mokslinių duomenų. O ir jo moksliniuose veikaluose tarsi ir plykstels fantazijos kibirkštis. Laiške savo kumyrui Galilėjui J. Kepleris italo atrastas Medičių žvaigždes (Jupiterio palydovus) priima kaip naujus žemynus, kuriuose neišvengiamai bus įkurtos kolonijos: Tereikia sukurti laivus ir bures, tinkamas dangaus orui. Tada atsiras ir žmonės, kurių negąsdins tuščios erdvės. Tik pagalvokime kaip jis buvo tuo įsitikinęs tais niūriais tamsiais laikais! Daugiau skaitykite: Ankstyvosios kelionės į Mėnulį 
Priedai Ludoviko Ariosto Ludovico Ariosto (1474-1533) Atgimimo epochos italų poetas ir dramaturgas. Tėvas norėjo, kad sūnus taptų teisininku, tačiau Ludovico nerado įkvėpimo juridiniams mokslams ir pasišventė klasikinės literatūros studijoms. Jis puikiai įsisavino Romos poezijos stilių ir lengvai rašė eilėraščius lotynų kalba. Hercogo Alfonso I vestuvių progai skirtas eilėraštis Carmen Epithalamium jaunajam poetui atvėrė kelią į rūmus ir 1503 m. jis buvo priimtas į tarnybą pas kardinolą Ipolitą dEste, kur buvo atsakingas už įvairių švenčių organizavimą. 1522 m. Ariosto tapo Garfanianos gubernatoriumi, grįžęs pasistatė nedidelį namelį su sodu, kur ir gyveno iki gyvenimo pabaigos su A. Benuči, pagimdžiusios 6 vaikus. Tačiau Ariosto nė karto savo kūriniuose nepaminėjo mylimosios vardo. Garsiausias Ariosto kūrinys yra poema Pašėlęs Rolandas (Orlandas), kurią rašė 25 m. Jos siužetas remiasi Karolinų epu, jau senai Italijoje perėmusiu Apvaliojo stalo riterių romantinę dvasią. Panaudota nemažai Italijoje paplitusių prancūzų romanų apie riterius siužetų. Jis pratęsė nemažai nebaigtos M. Bojardo poemos Įsimylėjęs Orlandas siužetinių linijų. Pašėlusį Rolandą sudaro trys pagrindiniai epizodai: maurų Prancūzijos užpuolimas, Rolando beprotystė ir Rudžiero bei Bradamantės meilė. Juos papildo daugybė antraeilių epizodų. Poemos herojai nuotykių ieškotojai, dalyvaujantys mūšiuose su saracėnais, milžinais, pabaisomis. Jie ir įsimylėjėliai, vardan meilės pasiryžę žygdarbiams. Tačiau skirtingai nuo Viduramžių romanų, poema neturi moralizuojančios funkcijos, persmelkta ironijos. Be to, Ariosto sukūrė keletą komedijų (Skrynia, Juodaknygininkas, Sukeistieji). Komizmo šaltinių ieškojo tikrovėje, atkurdamas miestiečius, apimtus pasipelnymo arba kūniškų malonumų manijos. Tęsinys - Mėnulis: Pirmoji raketa
Volteras. Mikromegas |
