Atominis karas pokario fantastikoje

Taip pat skaitykite Velsas apie atominę bombą  

Ant Hirosimos ir Nagasakio 1945-ais numestos bombos mokslinę fantastiką paveikė įvairiai. Dažniausia pirmąja reakcija buvo paskelbti, kokie „stebuklai” laukia naujajame Atomo amžiuje. Netgi Teodoras Stardžonas, kurio „Griaustinis ir rožės“ (1947) buvo vienu ankstyviausių rimtesnių kūrinių, vaizduojančių atominio karo pavojus, išsakė tokį požiūrį. Jo pirmasis kūrinys šia tema „1945-ųjų rugpjūčio 6-oji“ baigėsi prieštaringu sakiniu: „[Žmogus] sužinojo, kad jis pats yra pakankamai didis savęs nužudymui arba gyvenimui amžinai“. Kitais žodžiais, branduolinė energija yra alfa ir omega; ji atneša tiek Armagedoną, tiek nemirtingumą.

Buvo ir kitokių reakcijų: vilčių dėl techninių galimybių išvengti bauginančios žūties, naivaus autoritarizmo, kylančio iš nepasitikėjimo populistine demokratija, ir retkarčiais pasitaikančių baimės, kad naujas ginklas gali sunaikinti visą žmoniją, Bredberis: Piknikas milijonui metų apraiškų. Bet bendrai imant, nepilnų poros dešimtmečių laikotarpyje daugumos kūrinių atominio karo vaizdavimas buvo neguodžiantis. Fantastikai nepavyko sėkmingai interpretuoti naujos tikrovės. Dauguma kūrinių nebuvo nei moksliškai pagrįsti, nei meniškai patenkinami.

Nestebino, kad po Hirosimos daugybė rašytojų pateikė pasakojimus apie atominius karus, kurie pasižymėjo aiškiai perspėjančiu tonu. Vien 1946-ieji pateikė R. Bredberio „Piknikas milijonui metų“, Polio Karterio1) „Paskutinis tikslas“, Bertramo Čandlerio2) „Netikra aušra“, Čano Deiviso3) „Nakties košmaras“ ir „Nutildykite būgnus“, Henrio Kutnerio4) „Lietaus patikrinimas“, T. Stardžono „Memorialas“.

Kitais metais pasirodė Poulo Andersono „Rytojaus vaikai“ (kurio pesimizmas kažkaip susimaišė su tęsinių, įskaitant tų pačių metų „Logikos grandinę“), Bimo Paiperio5) „Laikas ir vėl laikas“, Tomo Šeredo6) „P reiškia Pabandymas“ ir minėtas ir geriausiai žinomas T. Stardžono „Griaustinis ir rožės“.

Tačiau tada atominio karo tema išseko iki 6-o dešimtm. pradžios su Džeimso Blišo „Negimusiojo kova“ (1950), Deimono Naito7) „Be sprogimo“ (1949) ir Roberto Hanlaino „Nakties košmaro projektas“ (1953). Vis tik rašytojų, 6-me dešimtm. blaiviau žiūrinčių į atominį karą, buvo mažuma.

Įdomu, kad gausiuose kosminių karų aprašymuose branduoliniai ginklai buvo panaudojami tik retai. Viešpatavo senieji spinduliai, planetas traiškančios priemonės. Bet ir H. Kutneris nebuvo vieninteliu, įžvelgusiu, kad branduoliniai ginklai pajėgūs Žemę paversti žvaigžde („Įtūžis“, 1947). Ir kai kurie kariškiai matė naujas superginklo perspektyvas. Valteris Karigas8) 1946 m. nedideliame pamflete „Karas Atomo amžiuje?“ Trečiąjį pasaulinį karą tarp JAV ir Galaxia aprašo su jėgos skydu aplink JAV, kovos robotais, biologiniu ginklu ir kitais Buko Rodžerio9) dalykėliais. Ši fantazija buvo pateikta kaip karinių reikalų eksperto rimta prognozė. Jis buvo ypač susirūpinęs parodyti, kad ateinanti branduolinių ginklų era nepaliks Karinio jūrų laivyno „ant ledo“.

Atrodo, kad fantastai vis tik neįvertino naujojo ginklo. Tai išsiliejo pernelyg perdėtu optimizmu. Federiko Brauno10) „Laiške Feniksui“ (1949) istorija pasakojama žmogaus, kuriam radiacijos sukelta reta liga jam buvo naudinga, nepaprastai pratęsusi jo gyvenimo trukmę. Iš 180 tūkst. m. perspektyvos jis aiškina, kad žmonių rasė, nors daug kartų pakartotinai sunaikinama ir atsikurianti, išgyvens.

A.E. van Vogto „Monstre“ (1948, vėliau pervardintas „Prikėlime“) ateiviai prikelia seniai išnykusios žmonių rasės, susinaikinusios branduoliniame konflikte, atstovą. Jis atkurs ir suteiks nemirtingumą likusiai žmonijai. Atrodo, kad tikėjimas žmogaus Nesunaikinama valia iki šiol nemirusi, sprendžiant iš Rono Hubardo „Mūšio laukas – Žemė: 3000-ųjų saga“ (1982), kuriame grupelė drąsių škotų, kelių Tibeto vienuolių ir talentingo jauno inžinieriaus ne tiesiog sumuša įsiveržėlius, Žemę nuniokojusiems su branduoliniais ginklais, bet ir užkariauja visą galaktinę imperiją (perėjimas nuo lanko ir strėlių prie branduolinių ginklų įvyksta labai lengvai).

A. Klarko „Loophole“ (1946) marsiečiai, įbauginti Hirosimos ir Nagasakio, bando neleisti Žemės ginklams pasklisti po Saulės sistemą, uždrausdami Žemei kosminius skrydžius. Tačiau žemiečiai atlieka materijos transmisiją ir bombarduoja Marsą. Čia daugelis linkę pamiršti, kad dauguma Jungtinėse tautose sveikino atominės bombos panaudojimą prieš Japoniją; ir kol ji išliko JAV monopolija, ji laikyta žmogaus dvasios triumfu ir amerikietišku gyvenimo būdu. Tokie kūriniai kaip Klarko parodo to laikmečio dvasią. Giesmė Leibovičiui

Nuo 1954 m. branduolinis karas tapo kita fantastikos kliše. Pasaulis susirūpino branduoliniais bandymais. 1955 m. branduolinio karo temą palietė daugiau kūrinių nei bet kuriais kitais metais nuo 1946-ųjų. Tai ir Sirilo Kornblato „Ne šį rugpjūtį“, Džono Vindemo „Chrisalidai“ ir pirmasis Valterio Milerio11) „Giesmė Leibovičiui“ skyrius. Praėjus dešimtmečiui po Hirosimos atominis karas vėl tapo tikru.

Tik šįkart nebuvo apokaliptinio siaubo, o problema, kuriai reikėjo rasti sprendimą. Atsiradus tikimybei, kad netrukus visos tautos gali turėti atominę bombą, Džekas Viljamsonas pasiūlė, kad grubi demokratijos forma gali būti pasiekta tarp gyventojų paskleidus pigius, kompaktiškus „ekvalaizerius“ („The Equalizer“, 1947), išdėstant populistinę Taikos per jėgą koncepciją (taip pat skaitykite Apie taiką nešantį ginklą...).

Atominė bomba netgi buvo palaikoma naudinga. Populiariausia jos sukelta mutacija buvo ne aklumas, ne galūnių atrofavimasis, o telepatija. Geras pavyzdys yra Dž. Vindemo „Chrisalidai“ (1955). Ankstesni kūriniai buvo Vilmar Šir12) rinkinio „Atomo vaikai“ (1953) ir H. Kutnerio rinkinio „Mutantas“ (1953) apsakymai; tik visi H. Kutnerio apsakymai („Plikių pasakojimai“) išskyrus vieną, buvo parašyti iki Hirosimos, tad šioji jų neįtakojo. Po karo jis parašė dar keistesnį pasakojimą „Rytoj ir Rytoj“ (1946), kurioje mutantai-telepatai atsirado dėl branduolinio karo; ir sąlytis su paraleliniu pasauliu rodo, kad toks karas yra pirmuoju žingsniu link utopijos, kurioje, esant drastiškai sumažėjusiai populiacijai, klesti mokslas, gyvenimo trukmė pailgėjusi, o ligos išgydytos (ir suteikta viltis, kad bomba gali padėti įveikti vėžį). Tačiau „Rytoj ir rytoj“ įvedė ir naują temą, tapusią standartine po Hirosimos, - baimę, kad įžeisti žmonės draus mokslinius tyrimus – besikartojusią vis naujame kūrinyje. Geresniais jų pavyzdžiais yra Li Breket „Ilgas rytojus“ (1955), Edgaro Pangborno14) „Devis“ (1964) ir Edmundo Kuperio15) „Vaikščiojantis debesimis“ (1973). P. Andersonas Maurėjų cikle šią temą įvairiai vystė nuo 1947 m., kurio naujesnysis buvo „Orionas turėtų patekėti“ (1983). Ir V. Milerio „Giesmė Leibovičiui“ (1959) teigia, kad mokymosi atgaivinimas gali nuvesti tik į naują ir dar labiau apokaliptinį karą. Anot jo, geresniu pasauliu žmonijai yra ne Dangus; juo yra kita planeta.

V. Mileris pateikė ir naują pesimistinį aspektą – karą kariaus robotai („Kvailas padavėjas“, 1952). Šią temą išvystė Filipas Dikas13) dviejuose įsimintinuose kūriniuose „Antroji atmaina“ (1953) ir „Gynėjai“ (1953), o pilniausiai perteikė „Priešpaskutinėje tiesoje“ (1964), kurioje kalti ne robotai, o juos panaudojantys žmonės. Visuose šiuose jo kūriniuose technologija pateikiama kaip blogis, o sprendimas ateina ne standartiniu to meto fantastikoje būdu (technologiniu), o politinėmis priemonėmis.

Kartais spėjimai buvo tiesiog juokingi, pvz., Čarlzas Meinas16) savo „Potvynis ištekėjo“ (1958; 1977 m. peržiūrėta versija vadinosi „Troškulys!”) įsivaizduoja, kad atominė bomba gali pramušti vandenyno dugną, ir taip juos „išdžiovinti” pro spragą išbėgus vandeniui.

Kai kurie autoriai nenorėjo taikstytis su realistinėmis atominės bombos pasekmėmis ir išmąstė dar labiau apolaliptines pasekmes. Pvz., Edmondo Hamiltono „Mieste pasaulio pabaigoje“ (1951) miestą į tolimą ateitį perkelia virš jo numetus atominę bombą. Jo gyventojai ne tik išvengia bombardavimo; jie iš naujo branduolinėmis priemonėmis įžiebia mirštančios planetos vidines ugnis. Tokį pat keliavimą laike vėliau atgaivino R. Hainlainas „Farnhamo nuosavybėje“ (1964).

Tikrosios branduolinių ginklų esmės nesupratimas greit nesibaigė, ką iliustruoja Bernard Malamud‘o17) „Dievo malonė“ (1982), pasakojanti apie neo-Nojaus potvynio bangą, o vaismedžių nepuola jokie kenkėjai, o jos veikėjas be problemų santykiauja su šimpanze. Nors B. Malabudas rašė filosofinę alegoriją, o ne mokslinės fantastikos kūrinį, tačiau vis tik daug kas joje tiesiog absurdiška.

Dauguma monstrų atsirado per atominę bombą (tapusia nauju jų inkubatoriumi); paprastai kaip pačių branduolinių ginklų metaforą. Terence Roberts18) „Status Quo“ (1955) išperina dinozaurų kiaušinius; Andrė Norton'o19) „Jūrų apsiaustis“ (1957) sutveria jūrų pabaisas, Margot Bennet20) „Ilgas kelias atgal“ (1959) pažeria milžiniškų mutavusių gyvūnų ir vabzdžių. O štai Allen A. Adler‘io21) „Mach I: Jonus planetos istorija“ (1957) Žemę užpuolę ateiviai atomines bombas ėda tarsi saldainius; A.E. Can Vogto „Snaudžiančiame“ (1948) branduoliniai bandymai pažadina pusiau protingus pasaulį griaunančius mechanizmus. Paplūdimyje

Daugelis šių autorių iš tikro rašė ne apie pačią bombą; jie tiesiog asimiliavo ją į senai gyvavusias konvencijas. Beveik kiekvienas atominio karo aspektas vienaip ar kitaip trivializuojamas. Pat Frank‘o22) „Mr. Adamas“ (1946) beveik visuotinę sterilizaciją paverčia farsu. Kitu farsu yra Densil N. Barr‘o23) „Viengalvis (1955). Rasinio išnaikinimo vaizdas sutinkamas Sherwood Springer‘io24) „Nėra Nodo krašto“ (1952) ir Wallace West‘o25) „Edis trumpai“ (1953).

Žmonijos apturėta patirtis (Hirosima ir Nagasakis) įkvėpė John Hersey26) „Hirosimą“ (1946). Dar skausmingesni kūriniai parašyti iš aukų požiūrio taško: Tamiki Hara27) „Vasaros gėlė“ (1947), Edita Morris28) „Hirosimos gėlės“ (1959) bei „Hirosimos sėklos“ (1965), o taip pat Masuji Ibuse29) „Juodasis lietus“ (1965-66). Vis tik labiau realistiškesni branduolinio karo pavaizdavimai parašyti šalia mokslinės fantastikos (tepaminėsiu tik A. Hakslio „Beždžionę ir būtybę“ – įmantrų, bet rimtą kūrinį).

1959-ieji atnešė įsimintinų kūrinių – ne tik pat Pat Frank‘o bestseleris „Vargas, Babele“ (nors ir ne be trūkumų), bet ir stiprus Mardochėjo Rošvaldo30) „Septintasis lygis“, pateikęs visuotinės mirties temą, tik toliau išvystytą nei Nevil Shute „Pliaže“ – ekocidą. O geriausiu ko gero buvo Helen Clarkson31) „Paskutinė diena“ apie radioaktyvius kritulius virš mažos, izoliuotos bendruomenės.

Susidomėjimą branduolinio karo tema neabejotinai padidino „Pliaže“ (1957) sėkmė ir 1959 m. susuktas filmas. J. Jefferson Farjeon‘o32) „Pasaulio mirtis“ (1948), nors demonstruoja realių branduolinio karo efektų nežinojimą, tačiau pateikia slėptuvę, kaip kapą tų, kurie tikėjosi išsigelbėję – skirtingai nuo kitų kūrinių, slėptuves laikę efektyvia išsigelbėjimo priemone. Efektyviai sugriautą Londoną vaizduoja Peter Crowcroft‘o33) „Nukritęs dangus“ (1954), pratęsianti post-katastrofinę tradiciją – tonu ir forma mažai besiskiriantis nuo M.P. Shiel‘o34) „Purpurinis debesis“ (1901).

Philip Wylie „Klaidoje“ (1946) katastrofos mastas iš tikro fantastinis – grandininė reakcija sunaikina ne tik Žemę, bet ir Mėnulį. Tuo tarpu jo neįsidėmėtina antikomunistinis pasakojimas apie šnipus „Kontrabandinė atominė bomba“ Ph. Wylie: Rytoj (1951). Tačiau Ph. Wylie tapo vyriausybės patarėju civilinės gynybos klausimais; ir jo romanas „Rytoj!“ (1954) yra vienu kruopščiausių tarp amerikiečių galimų atominio smūgio pasekmių aprašymu. Bet jausdamas, kad „Rytoj!” buvo pernelyg optimistiškas, „Triumfe“ (1963) jau sunaikino pusę Žemės rutulio.

Vis tik neabejotinai minėta išimtimi yra F. Wylie „Pliaže“; baigiamajame šio ciklo kūrinyje, civilinė gynyba yra nenaudinga, o pergalė – pajuoka.

Martin Caidin‘o36), vėliau išgarsėjusio kaip „Žmogus šešiems milijonams dolerių“ autorius, „Ilga naktis“ (1956) yra viena iš knygų realistiškai vaizduojančių branduolinės ugnies šėlsmą, uždusinusį ir iškepusį žmones slėptuvėje.

Situacija po 1959-ųjų pasikeitė. Rašytojai suprato, kad netiesa kad tema išsisėmus, ir kad yra rinka tokiems kūriniams. Vienu geriausių kūrinių buvo Alfred Coppel’o37) „Tamsusis gruodis“ (1960). Kaip vienas žmonių, paspaudusių mygtukus viską nušluojančio branduolinio karo metu, dabar klajoja po ištuštėjusį kraštą ieškodamas žmonos ir dukros ir save laiko nusikaltėliu ir ima laikytis labai gilaus pacifizmo. Tad Kopelas, kaip ir M. Ibuse38) „Juodajame lietuje“ (1965), perteikia veikėjo patirtą šoką.

Po 1959-ųjų rašytojai sukūrė daug gerų kūrinių. Sutrumpintas sąrašas būtų F. Leiberio39) „Ilgųjų peilių naktis“ (1960), Dž. Blišo „Priesaika“ (1960), Daniel F. Galouye40) „Tamsioji Visata“ (1961), B. Oldiso „Žilabarzdis“ (1964), F. Diko „Kruvini pinigai“ (1965), Johnny Byrne „Vakarykštės dienos sodai“ (1965), Dž. Blišo „Kitą dieną po teismo“ (1971), James Tiptree, Jr41) „Namo ėjęs žmogus“ (1972), E. Pangborn‘o „Devis“ ciklas (ypač „Šlovės kompanija“, 1975), George R.R. Martin‘o „... vienai vakardienai“ (1975), Syd Logsdon‘o42) „Per daug meilus atsisveikinimas mirti“ (1981), Vonda McIntyre43) „Sapnų gyvatė“ (1978), Paul O. Williams Perber'io44) ciklas (1981-83),

Paskutiniaisiais dešimtmečiais gerų šiai temai skirtų kūrinių procentas didesnis nei bendrame fantastikos sraute. Bet lieka atviras klausimas – ar kas nors į juos įsiklauso?


Trumpos biografijos

1) Polis Karteris (Paul Carter, 1926-2016) – JAV socialinis istorikas ir rašytojas, fantastiką pradėjęs „Paskutiniu tikslu“ (1946), kur po atominio karo žmonija pasislėpė po žeme, o kariškiai toliau tebesikauna puldami tuneliais. Atrodo, beprotybei nebus galo. Jis taip pat parengė kritikos studiją „Rytojaus kūrimas: 50 m. žurnalui ‚Science Fiction‘ (1977). Su G. Bendorfu parašė novelę „Prozerpinos duktė“ (1989).

2) Bertramas Čandleris (Arthur Bertram Chandler, 1912-1984) – anglų kilmės australų fantastas. Karjerą pradėjo jūrininku. 1944 m. išspausdino pirmąjį apsakymą „Tai reiškia karą“. 1956 m. persikėlė į Australiją, kur tebebuvo jūreiviu. Parašė apie 40 fantastinių romanų. Plačiai panaudojo lygiagrečios visatos temą. Taip pat vaizdavo Australiją, tapsiančią pagrindine jėga pasaulyje. Jo kūriniuose nemaža sekso scenų. „Netikroje aušroje“ pasakoja apie atominį karą Mėnulyje. Kutneris: Mutantas

3) Čandleris Deivisas (Horace Chandler Davis, g. 1926 m.) – amerikiečių kilmės Kanados matematikas, rašytojas ir pedagogas. Į Kanadą persikėlė 1962 m. ir dėstė Toronto un-te. Jo pagrindiniai moksliniai tyrinėjimai yra tiesinės algebros ir operatorių teorija Hilberto erdvėje. Publikuoti pradėjo 1946 m. ir vienu pirmųjų kūrinių buvo „Nakties košmaras“, kuriame ragina decentralizuoti pramonę rengiantis Trečiajam branduoliniam karui. Aktyviai rašyti liovėsi apie 1970 m. – „Janilsų vardų“ išleidimas buvo užlaikytas beveik 20 m. (1994).

4) Henris Kutneris (Henry Kuttner, 1915-1958) – amerikiečių fantastas, aktyvus ir siaubo žanre. Pirmąjį siaubo apsakymą „Kapinių žiurkės“ publikavo 1936 m., o pirmą fantastinį apsakymą „Kosminių kelių riteriai“ – 1937 m. Daugiausia skelbėsi įvairiais pseudonimais. Rašė kartu su žmona. Pasižymėjo ironiškais fantastiniais kūriniais, pvz., apie mutantus Gogbenus, romanas „Pasaulių šaltinis“ ir kt. Draugaudamas su Lovecraft‘u prisidėjo keliais pasakojimais Cthulhu mitų tema.

5) Henri Bimas Paiperis (Henry Beam Piper, 1904-1964) – amerikiečių fantasto pseudonimas, kuriuo parašė daugybę apsakymų ir keletą romanų. Žinomiausias ciklu „Tero žmonijos istorija“. Pirmasis apsakymas buvo „Vėl ir vėl” (1947), 1956 m. adaptuotas radijo programai. Taip pat parašęs ciklą „Paralaikas“ apie alternatyviąją istoriją. Iš romanų paminėtinas „Vienišos žvaigždės planeta“ (1958).

6) Tomas Šeredas (Thomas L. Sherred, 1915-1985) – amerikiečių fantastas, žinomiausias apsakymu „Pabandymas“ (1947, E for Effort). Nebuvo labai produktyvus ir parašė tik vieną romaną „Ateivių sala“ (1970), juodo jumoro istorija apie ateivių apsigyvenimą Žemėje. „P reiškia Pabandymas“ pusiau su jumoru, tačiau būdingu pesimistiniu stiliumi aprašo „Tome Viewer“ prietaiso, leidžiančio peržiūrėti ateities ir praeities įvykius, naudojimo pasekmes. Galiausiai „kameros“ patekimas kariškiams priveda prie paskutinio karo, kaip ir nuspėjo pasakotojas-auka.

7) Deimonas Naitas (Damon Francis Knight, 1922-2002) – amerikiečių fantastas, redaktorius, kritikas. Pirmąjį apsakymą „Tiger Ride“ (1941) parašė karu su Dž. Blišu. 5-o dešimtm. apsakymai, kartais irgi su Dž. Blišu, vidutiniško įdomumo iki ironiškojo „Be sprogimo“ (1949), Ievos ir Adomo stiliaus, kai po branduolinio karo žmonija nušluota nuo žemės paviršiaus išskyrus porą, susitikusią Salt Lake miesto restorane. Vyrą kartais štinka paralyžius ir kai tai nutiko vonioje, jis miršta, nes moteris yra pernelyg drovi, kad įeitų ir jį išgelbėtų. 6-o dešimtm. pradžioje parašė eilę apsakymų apie žmonijos vystymosi problemas, kontaktus su nežemiškomis civilizacijomis, tame tarpe „Rūpestis žmogumi“ (1950). Pirmas fantastinis romanas – „Pragaro šaligatviai“ (1955). 1967 m. pasirodo labai filosofinis apsakymas „Ar palaikai suteiks tau šlovę?“ (1967) apie moralinę Dievo atsakomybę už žmonijos žūtį per branduolinį karą. Be to išleido ir du eilėraščių rinkinius: „Ghouls Feeding“ (1944), „TAB A“ (1993).

8) Valteris Karigas (Walter Karig, 1898-1956) – amerikiečių jūrų kapitonas, rašytojas, daug rašęs apie sąjungininkų jūrų operacijas Antrojo pasaulinio karo metu. Taip pat parašė scenarijų TV serialui „Pergalė jūroje“ (1952- 53). Keats Partick‘o pseudonimu rašė detektyvinius kūrinius. Taip pat parašė satyrinį romaną „Zotz!“ (1947) apie archeologą ir lingvistą Dž. Džonsą.

9) Bakas Rodžeris (Buck Rogers) – išgalvotas personažas, pasirodęs F. Nolano „Armagedonas, 2419-ieji“ (1928). Vėliau jis pasirodė ir kitų medijų variantuose – kaip kosmoso įsisavinimo simbolis.

10) Federikas Braunas (Fredric Brown, 1906-1972) – amerikiečių fantastas, mistinių ir detektyvinių kūrinių autorius. Nors yra ir parašęs ir stambių kūrinių, vis tik kritika labiau vertino jo apsakymus (1-3 puslapių apimties). Pasižymėjo jumoro panaudojimu. Jo apsakymas „Arena“ (1944) buvo adaptuotas epizodui TV serialui „Žvaigždžių kelyje“.

11) Valteris Mileris (Walter Michael Miller Jr., 1923-1996) – amerikiečių fantastas, plačiausiai žinomas vieninteliu išleistu gyvam esant romanu „Giesmė Leibovičiui“ (1959), kuriame civilizacija sunaikinama branduolinio karo („Ugnies tvano“). Kilo didelis priešiškumas prieš technologijas, bet kuriems nors kiek išsilavinusiems ar net mokantiems skaityti grėsė susidorojimas, knygos buvo naikinamos. 3174 m. altertiniečių Šv. Leibovičiaus ordinas dar išlaikė kažkiek žinių, kurias tik dalinai suprato. Bet „Tamsieji amžiai“ jau baigiasi, randasi nauji šviesuoliai – ir 3781 m. žmonija vėl turi branduolinius ginklus bei kosminius laivus. Ir vėl jie sprogsta... Kyla ekologinė katastrofa ir tik rykliai išlieka nerdami į gilius vandenis... „rykliai labai alkani tais metais“.

12) Vilmar Šir (Wilmar House Shiras, 1908–1990) – amerikiečių fantastė, kurios žinomiausias kūrinys yra apsakymas „Slepiantis“ (1948) apie labai gabius vaikus (mutantus, gimusius po sprogimo branduolinio saugykloje, ieškančius savo vietos pasaulyje. Ji su dviem tęsiniais sudaro pirmus tris „Atomo vaikų“ (1953) skyrius. Dikas: „Gynėjai

13) Filipas Dikas (Philip Kindred Dick, 1928-1982) - amerikiečių rašytojas, labiau žinomas savo fantastiniais kūriniais. Jo kūryba apjungė filosofinius ieškojimus, fantastiką, socialinę kritiką; ji susiliečia su ontologine abejone, neapibrėžtumu, politikos poreikiu mene. Jis paliečia egzistencinius klausimus: „kas yra tikrovė?“ ir „kas yra žmogus?“. Buvo stipriai paveiktas K. Jungo. Jo kūrinių kontekstas – metas po Antrojo pasaulinio karo, Hirosimos, „šaltojo karo“ sąlygomis ir susirūpinimo dėl galimo branduolinio konflikto. „Gynėjuose“ (1953) žmonės tik po 8 m., kai pasislėpė po žeme, sužino, kad robotai juos apgaudinėjo, kad tebetęsia karą – iš tikro jie melavo žmonėms, o patys atstatinėjo pasaulį, kad jų kūrėjams būtų į kur grįžti. Panašus „posūkis“ ir „Priešpaskutinėje tiesoje“ (1964), tik čia apgaulę skleidžia ne robotai, o paviršiuje gyvenantys žmonės.
Taip pat skaitykite >>>>>

14) Edgaras Pangbornas (Edgar Pangborn, 1909-1976) – amerikiečių rašytojas, kūręs mistikos, istorijos ir fantastikos kūrinius. Rimtą literatūrinę veiklą pradėjo fantastiniu apsakymu „Angelo kiaušiniu“ (1951). „Babilono muzikos mokytojas“ (1954) yra apie gyvenimą post-apokalipsiniame Niujorke, tačiau geriausiu jo kūriniu laikomas kitas post-apokaliptinis romanas „Deivis“ (1964) apie represyvia teokratinę visuomenę, išsivysčiusią ant sugriauto pasaulio griuvėsių – šis pasaulis vėliau tapo ir jo sekančių apsakymų bei paskutinio romano „Šlovės palyda“ (1974) tema.

15) Edmundas Kuperis (Edmund Cooper, 1926-1982) – anglų poetas ir produktyvus rašytojas. Buvo individualistas ir ateistas. Jo fantastikos veikėjai yra nepaprasti vyrai, veikiantys neįprastose ir tolimose aplinkose. Jo romanas „Neužtikrintas vidurnaktis“ (1958) yra apie androidus, kurie pasirodė apie tą laiką. Du jo romanai aprašo moterų dominavimą, kai dėl genetinių ir fizinių priežasčių vyrai tapo nebūtini: „Nuo 5 iki 12“ (1968), „Kam reikia vyrų“ (1972). „Vaikščiojantis debesimis“ (1973) pasakoja, kad net po dviejų Angliją nuniokojusių branduolinių karų, jaunas išradėjas sukuria oro balioną ir juo apgina kaimą nuo užpuolikų.

16) Deividas MakVeinas (David McIlwain, 1921-1981) – anglų rašytojas, pasirašinėjęs Čarlzas Eriko Meino (Charles Eric Maine) pseudonimu, o taip pat detektyvus pasirašinėjęs Richard Rayner‘io ir Robert Wade pseudonimais. Po karo dirbo redaktoriumi TV ir radijuje; 1952 m. BBC pateikė pirmąją savo radijo pjesę „Spaceways“, kuri išpopuliarėjusi virto romanu, o vėliau ir filmu (1953). Žinomiausias jo romanas „Timeliner“ (1955) apie mokslininką, atliekantį bandymus su laiko mašina, tam, kad į ateitį pasiųstų savo žmonos meilužį (irgi pirma, 1954 m., parašytą kaip radijo pjesę „Einšteino greitkelis“).

17) Bernardas Malamudas (Bernard Malamud, 1914-1986) – žydų kilmės amerikiečių rašytojas, pedagogas. Jo pirmas romanas „Įgimtas meistras“ (1952) buvo adaptuotas į filmą (1984). Pagal jo „Boksininką“ (1966) taip pat susuktas filmas (1968); knyga yra apie antisemitizmą Rusijos imperijoje ir 1982 m. buvo uždrausta Niujorke. Paskutiniu stambiu jo kūriniu buvo fantastinis apokaliptinis romanas „Viešpaties malonė“ (1982). 18) Aivenas Sandersonas (Ivan Terence Sanderson, 1911-1973) – britų biologas ir rašytojas, kriptozoologas ir keliautojas. Po karo susidomėjo kriptozoologija (ir sugalvojęs patį žodį „kriptozoologija“) ir tapęs jos populiarintoju, o taip pat nepaaiškinamais artefaktais. Apie paranormalius reiškinius bei fantastinius kūrinius skelbė Terence Roberts pseudonimu.
Taip pat skaitykite >>>>>

19) Andrė Norton (Andre Alice Norton, 1912-2005) – amerikiečių fantastė, daug kūrusi fentezy stiliumi. Pirmąją knygą karinio romano žanro „Princo pavedimas“ išleido 1934 m. Fantastiką pradėjo kurti 1947 m. („Kraterio vaikai“) – žymiausi kūriniai: romanas „Žvaigždžių vartai“, kosminių operų ciklas „Saulės karalienė“, ciklai „Burtų pasaulis“ ir „Elfų trilogija“. Viso per 130 romanų.

20) Margot Bennett 1912-1980) – škotų kilmės scenaristė ir rašytoja, geriausiai žinoma savo 5-6 dešimtm. detektyviniais kūriniais. Parašė du mokslinės fantastikos romanus: „Ilgas kelias atgal“ (1959) apie tai, kaip britai kolonizavo Afriką, po kurio sekė branduolinis holokaustas, ir „Tas vasaros žemės drebėjimas“ (1955). Taip pat parašė mokslinį vadovą „Vadovas moteriai dėl atominės radiacijos“ (1964).

21) Alenas Adleris (Allen Adler, 1916-1964) – žydų kilmės amerikiečių rašytojas, scenaristas, įvairiai susijęs ir su teatru. Kartu su I. Bloku parašė scenarijų filmui „Uždraustoji planeta“ pagal Šekspyro „Audrą“. Tačiau tapo makartizmo auka ir buvo įtrauktas į juoduosius sąrašus filmo industrijoje. Alas Babylon

22) Patas Frankas (Harry Hart "Pat" Frank, 1908-1964) – amerikiečių rašytojas, laikraštininkas, vyriausybės konsultantas Antrojo pasaulinio karo metu. Geriausiai žinomas romanais „Uždrausta sritis“ (1956) ir post-apokaliptiniu romanu „Vargas, Babele“ (1959), kuriame karas prasideda amerikiečių raketai numušus rusų žvalgybinį lėktuvą. Mažam miesteliui Floridje, pirmai patyrusiai branduolinius smūgius, pavyksta išgyventi įkvepiant vietiniam lyderiui ir kukliai gyventi. Jis taip pat parašė ne grožinės literatūros 160 psl. brošiūrą „Kaip išgyventi vandenilinę bombą ir kodėl“ (1962). „Mr. Adamas“ (1946) skirtas radiacijos poveikiui sukeliančiam vyrų nevaisingumą. Tai įvyksta sprogus branduolinei elektrinei prie Misisipės, kai pasklido nežinomo tipo spinduliuotė. Vaisingu likęs tik Adamas, incidento momentu buvęs mylios gylyje po žeme.

23) Densilas Nivas Baras (Densil Neve Barr) - anglų rašytojo Douglas Norton Buttrey (1918-1994) pseudonimas. Jo „Viengalvis“ (1955) vysto apokalipsinę temą, kai vaisingu lieka tik vienas vyras.

24) Volesas Vestas (Wallace West, 1900-1980) - amerikiečių fantastas; teisininkas. Pradėjo spausdintis su „Loup-Garou“ (1927). Pradžioje rašė tik apsakymus; romanus pradėjo tik po karo, daugiausia perdarydamas prieškarinius apsakymus. Kai kurie jo apsakymai (pvz., „Dulkės“; 1935) buvo ankstyvieji bandymai atkreipti dėmesį į aplinkos užteršimą. „Atlantidos valdovai“ (1952) yra susiję pasakojimai apie Atlantidos valdovus ir mokslininkus, kurie nuskendus salai persikėlė į graikų panteoną.

25) Šervudas Springeris (Sherwood Springer, 1912-2000) – amerikiečių fantastas. Pirmasis kūrinys – „Alias a Woodoo“ (1952).

26) Džonas Hersis (John Richard Hersey, 1914-1993) – amerikiečių rašytojas, žurnalistas, vienas pirmųjų „naujosios žurnalistikos“ praktikų, kai meniniai dalykai adaptuojami į mokslo populiarinimo reportažus. Knyga apie ant Hirosimos numestos atominės bombos pasekmes pripažinta geriausia amerikiečių žurnalistikoje. Gimė Kinijoje misionierių šeimoje – apie misionierius jo pirmoji knyga „Pašaukimas“ (1985).

27) Tamiki Hara (1905-1951) – japonų rašytojas, išgyvenęs Hirosimos bombardavimą, žinomas atominės bombos žanro kūriniais, iš kurių žinomiausias „Natsu no Hana“ (Vasaros gėlė, 1947), kurią sekė „Iš griuvėsių“ (1947) ir „Preliudija į anihiliaciją“ (1949). Taip pat šia tema parašė ir eilėraščių. Paskutinė jo knyga „Širdies troškimų žemė“ (1951) išleista jau po mirties – joje kontempliuoja savižudybę, kurią ir atlieka atsiguldamas ant bėgių prieš atvažiuojantį traukinį.

28) Edita Moris (Edith (Edita) Dagmar Emilia Morris, 1902-1988) – švedų kilmės rašytoja ir politinė aktyvistė. 1925 m. ištekėjo už amerikiečio. Literatūrinę karjerą pradėjo apakymais, o pirmą romaną „Mano brangusis iš Liūtų“ parašė 1943 m., o žinomiausias romanas yra „Hirosimos gėlės“ (1959), iš dalies paremta jos sūnaus, dirbusio JAV žvalgyboje, apsilankymu Hirosimoje netrukus po bombardavimo.

29) Masudzi Ibuse (Masuji Ibuse, 1898-1993) – japonų rašytojas, geriausiai žinomas romanu „Juodasis lietus“ (1965-66). Publikuotis pradėjo 3-me dešimtm., daugiausia intelektualias fantazijas. Šlovę atnešė „Juodasis lietus“, kelių personažų dienoraščių forma pasakojantis apie Hirosimos bombardavimą ir jo pasekmes jaunai moteriai, lėtai mirštančiai nuo spindulinės ligos.

30) Mardochėjus Rošvaldas (Mordecai Marceli Roshwald, 1921-2015) – žydų kilmės iš Ukrainos amerikiečių ir rašytojas. Vėliau persikėlė į Izraelį. Žymiausias jo kūrinys yra post-apokalipsinis „Septintasis lygis“ (1959). Septintasis lygis Jame karininkas pasakoja savo jausmus ir įsipareigojimus iš slėptuvės giliai po žeme, kurią palaipsniui tebegriauna tebesitęsiantys bombardavimai. Iš jo tikimasi priešo sunaikinimo ir slėptuvės pavertimo citadele išrinktai žmonių grupei – bet net ir 7 lygis nesaugus artėjant pasaulio pabaigai. Taip pat parašė „Mažąjį Armagedoną“ (1962) bei apžvalgą „Sapnus ir košmarus: mokslas ir technologijos mituose ir literatūroje“ (2008).

31) Elena MakKloi (Helen McCloy, 1904-1992) – amerikiečių rašytoja, mistinių kūrinių autorė, pasirašinėjusi Helen Clarkson, pseudonimu. Jos populiarus sukurtas persoažas buvo Dr. Basil Willing, pirmąkart pasirodęs „Mirties šokyje“ (1938); dažnai išnaudojo doppelganger temą. „Paskutinėje dienoje“ (1959) vaizduojama Sala prie Naujosios Anglijos per ir po Trečiojo pasaulinio branduolinio karo, sukelto Šaltojo karo nelankstumu. Galiausiai jame paskutiniu nuo radiacijos miršta ir mąslus pagrindinis veikėjas.

32) Džozefas Fardžeonas (Joseph Jefferson Farjeon, 1883-1955) – anglų detektyvų ir mistinių kūrinių autorius, dramaturgas, scenaristas. Vienu žymesnių jo kūrinių buvo pjesė „Skaičius 17“ (1925), adaptuota daugeliui filmų. „Pasaulio mirtyje“ (1948) į mirusią Žemę atvyksta ateiviai, kur suranda anglo dienoraštį, parašytą praėjus keliems dešimtmečiams po Antrojo pasaulinio karo ir kaip tik prieš prasidedant Trečiajam. Jam pavyksta su keliais draugais išgyventi požeminėje slėptuvėje, tačiau ateiviai neranda nieko – atrodo, kad Žemė visai negyva. Liūdna nata...

33) Piteris Kraukroftas (Peter Crowcroft, 1925-1982) – anglų aktorius ir rašytojas; nuo 1963 m. gyvenęs JAV. Pasirašinėjo daugeliu pseudonimų. „Nukritęs dangus“ (1954) aprašo post-apokalipsinį Londoną, kuriame sociologas lieka paskutiniu gyventoju, gyvenančiu barbariškomis sąlygomis. Jis aptinka aklų vaikų gentį, tarp kurių yra viena jautri moteris, Ieva, su kuria sumąsto pradėti naują civilizaciją pasaulį, vis dažniau apibūdinamą pastoraliniais terminais.

34) Metjus Fipsas Šielas (Matthew Phipps Shiell, 1865-1947) – britų rašytojas, kūręs mistinio siaubo, ankstyvosios fentezi ir mokslinės fantastikos žanruose. Gimęs Montserato saloje, rašyti pradėjo 11 m. Į Angliją atvyko 1885-ais. Rašė populiarias istorijas su tęsiniais, paremtais politinėmis aktualijomis, tapusias knygų „Geltonojo pavojaus“ (1898) ir „Karo propagandos“ (1899) pagrindu. Tačiau žinomumą atnešė „Purpurinis debesis“ (1901) – post-apokaliptinis pasakojimas apie Adomą Džefsoną, kuris grįžęs iš ekspedicijos į Šiaurės polių, pamato, kad yra vienintelis likęs gyvas po pasaulinės katastrofos, kurią sukėlė Purpurinis debesis. Tačiau jis sutinka moterį ir pradeda naujos žmonijos atgimimą.

36) Martinas Kaidenas (Martin Caidin, 1927-1997) – amerikiečių rašytojas, scenaristas; lakūnas, aeronautikos ir aviacijos žinovas. Žinomiausias romanas „Kiborgas“ (1972), kurio pagrindu sukurtas „Žmogus šešiems milijonams dolerių“ serialas (1973-78). Taip pat parašė nemažai kūrinių karo istorijos (ypač aviacijos) temomis. (9-me dešimtm. pradėjo tvirtinti turįs telekinezės galių. Antgamtinių elementų įtraukė į romaną apie Bermudų trikampį „Trys kampai į niekur“ (1975).

37) Alfredas Kopelas (Alfredo Jose de Arana-Marini Coppel, 1921-2004) – amerikiečių rašytojas, Antrojo pasaulinio karo metais buvęs naikintuvo pilotu. Išėjęs į atsargą atsidavė rašymui, pradžioje, 6-7 dešimtm. į pigius žurnalus daugelio žanrų kūrinius. Žinomiausias fantastiniais kūriniais, kurių pirmuoju buvo „Neprotingumo amžius“ (1947). Robert Cham Gilman pseudonimu leido jaunimui skirtą ciklą apie „Rhada“ (1968-85). „Degantis kalnas“ (1983) yra alternatyvi istorija apie tai, kas būtų, jei JAV būtų užėmę Japoniją. O pirmuoju fantastiniu romanu buvo „Tamsusis gruodis“ (1960), kaip per branduolinį karą nukentėjusios JAV veikėjas ieško savo šeimos ir naujai atranda pacifizmą. Juodasis lietus, 1969, rež. Imamura

38) Masudzi Ibusė (Masuji Ibuse, 1898-1993) – japonų rašytojas, kuriam pasaulinę šlovę atnešė „Juodasis lietus“ (1965; ekranizuotas 1989 m.), kuriame kelių išgyvenusių dienoraščių forma iš introspektyvaus požiūrio pasakojama Hirosimos bombardavimo ir jo pasekmių jaunai moteriai, lėtai žudomai spindulinės ligos, istorija. Ankstyvaus laikotarpio kūriniai - intelektualios fantazijos, kurioms būdingas alegorijų su gyvūnais panaudojimas, istoriniai elementai ir kaimo gyvenimo vaizdai.

39) Fricas Leiberis (Fritz Reuter Leiber Jr., 1910-1992) – amerikiečių fantastas, labiausiai žinomas kūrinių serija apie Fafhrdą ir Pilkąjį Peliautoją. Taip pat aktyviai žaidė šachmatų turnyruose, vaidino kine bei teatre, rašė pjeses ir eilėraščius. Ankstyvajai kūrybai įtaką padarė H.P. Lovecraft‘o „Cthulhu Mythos; paskutiniaisiais šio gyvenimo metais susirašinėjo su juo, o ir pats rašė „Cthulhu Mythos“ apsakymus (pvz., „Paskendusi žemė“), taip pat yra parašęs kelias esė apie patį Lovecraftą.
1969 m. mirus žmonai, Leiberis persikėlė gyventi į San Franciską, kentė nuo depresijos ir alkoholizmo. 1977 m. parašė romaną „Mūsų tamsos ledi“, kurio pagrindinis veikėjas buvo žmoną praradęs alkoholikas rašytojas. 8-ame dešimtmetyje gyveno skurde, tebegėrė.
„Ilgųjų peilių naktis“ (1960) – post-apokaliptinis romanas apie gyvenimą radioaktyvioje dykumoje, kurioje tėra vienas pasirinkimas – žudyti arba būti nužudytu.

40) Danielis Galoujė (Daniel Francis Galouye, 1920-1976) – amerikiečių fantastas. Antrojo pasaulinio karo metu buvo lakūnas bandytojas, buvo sužeistas, todėl vėliau turėjo sveikatos problemų. 6-7 dešimtm. skelbė noveles ir apsakymus įvairiuose fantastikos žurnaluose, kurių pirmąja buvo „Atgimimas“ (1952). Pirmasis jo romanas „Tamsioji Visata“ (1961) gavo Hugo premiją. Praėjus daug laiko po branduolinio karo, Sugriautoje žemėje kultūra vystėsi giliai po žeme, kur išlikusiųjų palikuonys gyvena akli aklinoje tamsoje. Nuo kasdieninės rutinos iki kosmologinių problemų toji kultūra labai savita ir originali, tačiau knyga baigiasi kiek nemaloniu pabėgimu iš tos tamsos į „nušvitimą“. Be šio parašė dar 4 romanus, kurių žymiausias „Simuliakronas-3“ apie simuliuojamą tikrovę.

41) Alisa Šeldon (Alice Bradley Sheldon, 1915-1987) – amerikiečių psichologė ir rašytoja-fantastė, plačiau žinoma James Tiptree, Jr. pseudonimu. Dirbo CŽV nuo jos įkūrimo datos. Pirma fantastine publikacija buvo „Komivojažerio gimimas“ (1968). Nusišovė po antro vyro žūties. Apsakymas „Namo ėjęs žmogus“ (1972) pasakoja apie Džoną Delgano, išsiųstą į tolimą ateitį, o grįžęs jis randa žmoniją po branduolinio karo sugrįžusią į bronzos amžių.

42) Sydas Logsdonas (Syd Logsdon, g. 1947 m. ) – amerikiečių mokytojas ir rašytojas. Jo pirmasis romanas „Jandrax“ (1979) pasakoja apie tai, kaip praėjus porai kartų po žvaigždėlėkio avarijos, planetoje susikūrė dvi skirtingos visuomenės: keleivių, kurią vienija Monomitas, ir iš laivo išvytos įgulos. Antrasis romanas „Atsisveikinimas su mirtimi“ (1978) jau skirta branduolinio karo temai: veiksmas vyksta 23 a. Indijoje; konfliktas su musulmonais šiaurėje; o žmonių klonavimas vykdomas siekiant kompensuoti post-branduolinę žmonių sterilizaciją (vis tik atrodo, kad klonavimas parodijuoja indų tikėjimą reinkarnacija).

43) Vonda Nil Makintairas (Vonda Neel McIntyre, 1948-2019) – amerikiečių fantastė ir biologė. 1973 m. gavo „Nebula“ premiją už apysaką „Apie rūką ir žolę bei smėlį“, vėliau tapusią romano „Sapnų gyvatė“ (1978) dalimi. Taip pat Vonda parašė kelis romanas sagai „Žvaigždžių karai“ ir serialui „Žvaigždžių kelias“. Prieš pat mirtį užbaigė romaną „Pasaulio kreivė“ (2019).

44) Polis Viljamsas (Paul O. Williams, 1935-2009) – amerikiečių fantastas, haiku poetas. Garsiausias „Perberio ciklas“, aprašantis Šiaurės Ameriką po tūkstančio metų po „ugnies laiko“, per kurį žmonija beveik sunaikinta. Dauguma veiksmo vyksta palei Misisipės upę.

Papildomai skaitykite:
Į kur kvietė Aelita?
Mokslinė ir ne mokslinė
Kas leistina fantastikoje?
Didžioji Marso revoliucija
Velsas apie atominę bombą
Apie taiką nešantį ginklą...
Mitologija Visatos masteliu
Atgalinė kelionė prie pasakų
S. Lemas. Robotų psichologija
A. Cvetkovas.  Ateities pabaiga
Mūsų anūkai pasieks žvaigždes...
Mokslinė fantastika ir jos priešaušris
Psichikos jėga, atomu ir reaktyvine raketa
Toji kosminė 19-ojo amžiaus antra pusė
Pirmosios astronautės fantastikoje
Mokslininkų indėlis fantastikai
Į žvaigždes – pas kitus protus
Kosminės operos bangomis
L. Kaganovas. Komutacija
Transportas fantastikoje
Julija Zonis. Megido
S. Lemas. Soliaris
Fantastikos skiltis
Vartiklis