Atominis karas pokario fantastikoje. Vartiklis

Atominis karas pokario fantastikoje

„Po atominių sprogimų... mums tavo visiškai aišku, kad tos bombos ir dar baisesnės griovimo jėgos, kurių pirmtakėmis jos yra,
gali per akimirką sunaikinti viską, ką sukūrusi žmonija, ir sutraukyti visus ryšius tarp žmonių“, H. Velsas. Išlaisvintasis pasaulis, 1914
Taip pat skaitykite Velsas apie atominę bombą

„Netekusi objekto nutrūko Istorija; civilizacijai, apie kurią ji pasakojo, atėjo galas“, R. Merlis. Malvilis

„Tą akimirką prasidėjo ir pasibaigė karas… Bombardavimas baigėsi, vos tik lėktuvai, skriejantys 5000 mylių į valandą greičiu, priartėjo prie tikslo ir prietaisai apie jį perspėjo pilotus. Ir taip pat akimirksniu, tars mostas pjautuvu, karas pasibaigė… Miestas pakilo į orą. Atrodė, kad bombos ir miestas susikeitė vietomis. Dar viena neįtikėtina akimirka – naujas, neatpažįstamas, su neįtikėtinai aukštais pastatais, apie kuriuos nesvajojo joks statytojas, pastatais, iš susmulkinto cemento, iš į gabaliukus sudraskyto metalo, nuolaužų debesyje, su išsilaksčiusiomis durimis ir langais, pamatais ir stogais, spindintys ryškiais dažais – tarsi aukštyn šovęs krioklys vietoje to, kad lietųsi žemyn, tarsi fantastiška freska, miestas sustingo ore, o tada subyrėjo ir išnyko“.

Tai ištrauka iš R. Bredberio „451^o Farengeito“ (1953), o čia kita ištrauka iš kito kūrinio R. Merlio „Malvilis“ (1972) - šiuos du garsius kūrinius skiria 20 metų:

„… Ten, už lango, už suskilusių sienų tvyrojo mirusi planeta. Ją nužudė per patį pavasario įkarštį, kai medžiai ką tik išleido lapelius, o urvuose atsirado triušiukai. Dabar niekur nėra jokio žvėries. Jokio paukščio. Nėra net vabzdžių. Tik išdeginta žemė. Būstai virto pelenais. Tik kai kur styro apsvilę medžių kamienai. Pasaulio sąvartynuose – paliktų tikriausiai gyvais tarsi bandomosios jūrų kiaulytės, būtinos kažkokiam milžiniškai eksperimentui. Nepavydėtinas likimas. Šioje milžiniškoje pasaulinėje lavoninėje loko vos keletas veikiančių plaučių, varinėjančių orą. Kelios gyvos širdys varinėjančios kraują. Kelios mąstančios galvos. Mąstančios. Tačiau dėl ko?..“

Ant Hirosimos ir Nagasakio 1945-ais numestos bombos mokslinę fantastiką (MF) paveikė įvairiai. Fantastai atsidūrė dviprasmiškoje situacijoje. Iš vienos pusės, jie pasirodė teisūs savo pranašystėmis. Kai kurie jų tapo mokslo populiarintojais ir konsultantais apie socialinius ir technologinius pokyčius. Net rimti leidiniai ėmė spausdinti fantastikos apsakymus, anksčiau laikytus tik bulvarinės spaudos žanru. Pasikeitė ir žanro „ekonomika“ - fantastai jau galėjo išgyventi vien iš rašymo. Iš kitos pusės, praturtėję rašytojai nusivylė ir buvo įsibaiminę dėl būdų, kuriais vyriausybė siūlė panaudoti savo „kraštutinį ginklą“. I. Azimovas 1969 m. prisipažino, kad būtų linkęs būti laikomas „išprotėjusiu“ iki gyvenimo pabaigos nei „išgelbėtas branduolinio karo, Damoklo kardu kabojusio virš pasaulio, kaina“.

Dažniausia pirmąja reakcija buvo paskelbti, kokie „stebuklai” laukia naujajame Atomo amžiuje. Netgi Teodoras Stardžonas, kurio „Griaustinis ir rožės“ (1947) buvo vienu ankstyviausių rimtesnių kūrinių, vaizduojančių atominio karo

Th. Sturgeon’o „Memorialas“ (1946) buvo vienas iš daugelio pasakojimų apie branduolinio karo neišvengiamumą ir kaip jo išvengti arba, jei jau neišvengiama, kaip kovoti. Tikėdamas, kad kariškiai galės suvaldyti ir riboti branduolinius tyrimus, jei May-Johnson’o bilis⁵²⁾ bus priimtas, Th. Sturgeon’as pritaikė tradicinį MF vaizdinė formą, įtraukdamas vienišą herojų-mokslininką ir slaptą laboratoriją dykumoje. Grenfelas sukuria priemonę, leidžiančią „visiškai anihiliuoti“ materiją urano skilimo metu, gaunant dar daugiau energijos. Jis įsitikinęs, kad amžina radioaktyvi duobė, susidariusi jo bandymo metu, bus įspėjimu apie destruktyvias branduolinio karo pasekmes. Karas, kilęs kaip atsakas į Grenfelo sprogdinimą, sunaikina vis gyvybę Žemėje.
Th. Sturgeon’as, kaip ir Philip Wylie, sunaikinęs visą planetą panašaus stiliaus apsakyme „Kvaila klaida“ (1946) buvo labai kritiškas dėl ego, ne tik leidžiančio, bet ir skatinančio vienišą mokslininką vykdyti potencialiai pavojingus bandymus neatsižvelgiant į galimas pasekmes. Nors nevaržomas tyrinėtojas akivaizdžiai nebuvo socialiai saugus (Ph. Wylie siužetas sukasi apie tarptautinės mokslo bendruomenės nesugebėjimą patikrinti veikėjo paskaičiavimus), abu autoriai yra gana kritiški dėl poreikio dirbti nerangiuose mokslo tyrimo institutuose ir vyriausybių įvestais apribojimais (o šie aplamai tapo būdingu MF bruožu).

pavojus, išsakė tokį požiūrį. Jo pirmasis kūrinys šia tema „1945-ųjų rugpjūčio 6-oji“ baigėsi prieštaringu sakiniu: „[Žmogus] sužinojo, kad jis pats yra pakankamai didis savęs nužudymui arba gyvenimui amžinai“. Kitais žodžiais, branduolinė energija yra alfa ir omega; ji atneša tiek Armagedoną, tiek nemirtingumą.

Tačiau Theodore Sturgeon’as buvo ir labiau analitinis. Jis 1945 m. gruodžio mėn. „Astounding Science Fiction“ rubrikoje „Žalvariniai vinys“ paskelbė laišką, kuriame gyrė branduolinės energijos galimybes keičiant pasaulį. Tačiau jis greitai nusivylė valstybės politika, o taip ir rašytojais, kuriuos apsakyme „Memorialas“ (1946) pavadino „žodžių pardavėjais“ – anot jo, jie turėjo būti labiau atsakingi dėl savo vertinimų. Praktiškai visi buvo mirtinai įsibaiminę dėl baisių atomo galimybių; jie baiminosi už žmoniją, tačiau iš tikro patys nebijojo, nes neįsivaizdavo, kad kažkas nutiktų su kažkuo, išskyrus nebent palikuonis.

Buvo ir kitokių reakcijų: vilčių dėl techninių galimybių išvengti bauginančios žūties, naivaus autoritarizmo, kylančio iš nepasitikėjimo populistine demokratija, ir retkarčiais pasitaikančių baimės, kad naujas ginklas gali sunaikinti visą žmoniją, apraiškų. Bet bendrai imant, nepilnų poros dešimtmečių laikotarpyje daugumos kūrinių atominio karo vaizdavimas buvo neguodžiantis. Fantastikai nepavyko sėkmingai interpretuoti naujos tikrovės. Dauguma kūrinių nebuvo nei moksliškai pagrįsti, nei meniškai patenkinami. Ir jau netrukus, skaitytojai ėmė rašyti į žurnalus, kad jie „kiek pavargo nuo aptaršytų, pilnų mutantų civilizacijų likučių ir jų pastangų atsistatyti“ (1948 m.). O praėjus 7 m. po bombardavimų piktas Horace Gold’as⁴⁵⁾ iš „Galaxy“ žurnalo paskelbė atsisakymą priimti „atominės žūties“ istorijas („Gloom and Doom“, 1952 m. sausis).

Nestebino, kad po Hirosimos daugybė rašytojų pateikė pasakojimus apie atominius karus, kurie pasižymėjo aiškiai perspėjančiu tonu. Vien 1946-ieji pateikė R. Bredberio „Piknikas milijonui metų“, Polio Karterio¹⁾ „Paskutinis tikslas“, Bertramo Čandlerio²⁾ „Netikra aušra“, Čano Deiviso³⁾ „Nakties košmaras“ ir „Nutildykite būgnus“, Henrio Kutnerio⁴⁾ „Lietaus patikrinimas“, T. Stardžono „Memorialas“.

Chandler Davis’as „Nakties košmare“ (1946) civilinės gynybos darbuotojai bando surasti branduolinio ginklo komponentus, slapta įvežtus į Niujorką. Jo herojus mano, kad miestas turi būti decentralizuotas, kad pramonės įmonės nebūtų stambiomis, vertomis branduolinio smūgio. Tačiau bombos surinkimo mieste akivaizdoje, evakuacija ir decentralizacija gali tik padidinti paniką ir palengvinti nelegalių dalykų pranikimą į miestą. Anot autoriaus, nuolatinis spaudimas, kilęs dėl galimo slapto ar atviro branduolinio smūgio stebėjimas vestų į netoleruotiną ir neturinčią sprendimo politinę situaciją. Apsakyme šnipai pabėga, nes jų sugavimas ar net vien atskleidimas įstumtų JAV į karą. Kris Nevill’io⁵³⁾ „Šaltajame kare“ (1949) apie branduoliniais ginklais apginkluotas kosmines storis, spaudimas išreiškiamas psichologiniais terminais, kai net geriausi patikrinimo metodai nepajėgūs užkirsti kelio savižudiškam ir naikinančiam užpuolimui.
Kaip ir daugelis jo kolegų, Ch. Davis’as situaciją matė kaip techniškai neišsprendžiamą, kaip apsisaugoti nuo neatremiamo ginklo, o ne kaip politinę problemą. Nedaug fantastų manė, kad karo galima išvengti – ir daugelis jų išradinėjo būdus, kaip kariauti nepanaudojant branduolinių ginklų.

Piknikas milijonui metų

Tai R. Bredberio rinkinio „Marso kronikų“ (1950) paskutinis (ir, ko gero, geriausias rinkinyje) apsakymas, parašytas netrukus po Antrojo pasaulinio karo ir pirmąkart paskelbtas 1946 m. vasarą „Planet Stories“ (vėliau pavadinimas pakeistas į „Atostogos Marse“). Jame pasakojame iš Timočio požiūrio taško. Per visą rinkinį žmonės vyko iš Žemės, kad Marse viską pradėtų iš naujo – vieniems sekėsi geriau, kitiems prasčiau – ir galiausiai nežinome, kas laukia šeimos iš Minesotos. Tėvas su berniukais deda dideles viltis į naują utopiją, tačiau kraštovaizdyje ryškėja didelis nesėkmės pokytis. Jiems žvalgantis tinkamo miesto, negali negalvoti apie visus tuos nesėkmingus bandymus.

Jame pasakojama, kaip penkių asmenų šeima nusileidžia raketa Marse „žvejybos“ išvykai. Mama, tėtis ir trys sūnūs sėda į motorinę valtį kelionei kanalu. Iš berniukų tik Timotis atkreipė dėmesį į tėčio veiksmus ir į tai, kad atvyko pasiėmę tiek daug atsargų. Ir dar jis pastebi, kad tėtis baikštus – jis nuolat žvalgosi į dangų ir jautriai reaguoja į bet kokį garsą. Ypač išgąsdina tolimas sprogimas – tik atplaukęs tėtis praneša, kad tai sprogo jų raketa. Ir tada Timas supranta, kad „žvejyba“ tebuvo tik pretekstas. Tačiau jis neišsiduoda, tačiau bando išsiaiškinti daugiau. Jis stebi, kaip tėtis prikišo ausį prie radijo, tačiau nieko neišgirdo – ir pasakė motinai: „Pagaliau viskas baigta“. „Viskas“ – tai buvo galimybė grįžti namo. Nebuvo radijo ryšio, tad jų niekas negalėjo rasti Marse. Tada tėvas paaiškino vaikams, kad jie atvyko į Marsą naujam gyvenimui, be veidmainysčių ir destrukcijos, ir niekada negrįš į Žemę, į Mineapolį. Ten jis buvo politiku, stengėsi būti nuoširdus rinkėjams, tačiau tapo nubaustas.

Vaikai nusiminė, tačiau jis pažadėjo jiems kasdien aiškinti, kol jie supras, kodėl buvo būtina palikti Žemę. Jiems leido pasirinkti Marso miestą naujam gyvenimui, o kaimynai iš Žemės planavo irgi atvykti, tad jie su jų dukromis pradės naują (tobulą) bendruomenę.

Ir kai jie pagaliau įsikūrė viename iš miestų, berniukai paprašė parodyti marsiečius. Tėtis nuvedė prie upės ir liepė pasilenkti ir žiūrėti žemyn – tačiau berniukai tematė tik savo pačių atspindžius, o tėtis pasakė, rodydamas tiesiai į vandenį – „Štai jie!“ Šeima iš Mineapolio dabar ir buvo marsiečiai! Todėl tai, ką kalbame, rašome, skaitome apie Marsą – visa tai apie mus, mūsų gyvenimą ir mūsų problemas...

Kūrinyje kritikuojami Žemės vystymosi keliai ir tai, kad mokslas turi tendenciją aplenkti kitus kultūros aspektus. Žemei priekaištaujama naujųjų marsiečių, norinčių mokytis iš senosios civilizacijos klaidų, vardu:
„Aš deginu gyvenimo būdą – tą patį, kurį dabar degina Žemėje. Atleiskite, jei kalbu kaip politikas, bet juk aš buvęs valstijos gubernatorius; ir buvau sąžiningas, o jie manęs už tai neapkentė. Gyvenimas Žemėje negalėjo būti tokia, kad ką nors padarytum kaip reikia. Mokslas pernelyg veržliai ir per toli išsiveržė į priekį ir žmonės pasiklydo mašinų viduje; jie, tarsi vaikai, pernelyg užsiėmė įdomiais dalykėliais, gudriais mechanizmais, malūnsparniais, raketomis. Ne tuo užsiėmė – be galo sugalvodavo vis naujas mašinas – vietoje to, kad mokytųsi jas valdyti. Karai darėsi vis labiau griaunantys ir galiausiai pražudė Žemę. Štai ką reiškia radijo tyla. Štai nuo ko mes bėgome! ... Žemė žuvo. Praeis amžiai, kol atsinaujins tarpplanetinis susisiekimas – jei aplamai atsinaujins“.

Perkeldamas tai į Žemę, skaitytojas turėtų pamąstyti, kiek kartų žmonės bandė pradėti viską iš pradžių kurdami idealistines bendruomenes. Ar įmanoma jas sukurti izoliuotai nuo likusio pasaulio? Tad argi manote, kad tos šeimos bandymas bu sėkmingas?!

Pirmiausia, tie vaikai, turėsiantys tapti bendruomenės pagrindu, nedalyvavo priimant sprendimą keltis į Marsą? Nors Timas įtarė, kad tai daugiau nei žvejyba, jis vis tik tiksliai nesuprato, kas įvyko. Kad ir kaip tėvas tvirtintų, kad priėmė teisingą sprendimą, negi teisinga pasmerkti vaikus gyvenimui, kurio jie negalės palikti?! Ir argi tai žada sėkmę būsimai bendruomenei?

Ir pagaliau, ar etiška palikti netinkamą gyventi Žemę vietoje pasistengimo ją pagerinti ateities kartoms? Šiuose Bredberio apsakymuose tokios pastangos mažai minimos. Negi žmonės mano, kad žmonija gyvuos amžinai net sunaikinusi supančią aplinką?

Kitais metais pasirodė Poulo Andersono „Rytojaus vaikai“ (kurio pesimizmas kažkaip susimaišė su tęsinių, įskaitant tų pačių metų „Logikos grandinę“), Bimo Paiperio⁵⁾ „Laikas ir vėl laikas“, Tomo Šeredo⁶⁾ „P reiškia Pabandymas“ ir minėtas bei geriausiai žinomas T. Stardžono „Griaustinis ir rožės“.

Jau po Hirosimos, L. Ron Hubbard‘as parašė romaną „Pabaiga dar neatėjo“ (1947), teigiantį, kad nėra alternatyvos, kuri būtų geresnė. Iš pažiūros, jame naudojami įprastiniai elementai: jaunas stuomeningas ir genialus fizikas (bei slaptas agentas) Č. Martelas varžosi su karikatūrišku tarptautinio bankininkų konspiracijos lyderiu Fabrekenu, turinčiu nuoseklią filosofiją. Č. Martelas veikia tik iš asmeninių motyvų arba demokratiniais principais. Ir nors Č. Martelas kaltina Fabrekeną išdavus atominės bombos paslaptis Sovietų sąjungai, kad būtų išprovakuotas branduolinis karas, šio idealai pateikiami kaip stabilumas. Jis perspėja savo sąjungininkus, kad „užbaigiame pramonės anarchiją ir su tu ir nacijų anarchiją. Ir priversti visi baimintis kvailio paklaikusiomis akimis su dviejų P. Andersonas: Rytojaus vaikai penių vertės idėja, kuris sukels pasaulį prieš mus - vienintelius, kurie gali atnešti stabilumą tam pragarui žemėje, kurį žmonės vadina gyvenimu“. Vis tik galiausiai Č. Martelo pajėgos laimi prieš Fabrekeną, nors pats Č. Martelas ir žūsta. Tačiau, kai pagaliau įsigali demokratinė mokslininkų vyriausybė, du jo artimiausi draugai ir sąjungininkai pamato, kad toji nesiskiria nuo Fabrekeno, išskyrus tik tai, kad Č. Martelo moksliniai ginklai galingesni ir visuotinesni. Atrodo, kad L. Ron Hubbard‘as (kaip ir R. Heinlein’as „Beverčiame sprendime“, 1941) buvo įsitikinęs elito (tegu ir ne karinio) diktato būtinybe, nes matė, kad visos valdžios formos nevertos pasitikėjimo – ar jos būtų mokslinės, ar politinės.

Vis tik „atominės žūties“ kūriniai niekada nedominavo MF žurnaluose, nors ir pasirodydavo juose (kaip P. Andersono „Rytojaus vaikai“ - „Astounding Science Fiction“ 1947 m. kovo mėn. ir kiti). Geriausi jų pasirodydavo greta žurnalų kaip kad P. Franko „Vargas, Babele“ (1959), N. Shute „Pliaže“ (1957; kitas pavadinimas „Paskutinis krantas“) ir kitų rašytojų, kurie ir yra parašę MF kūrinių, bet jų reputacija nėra kaip fantastų.

Tačiau tada atominio karo tema išseko iki 6-o dešimtm. pradžios su Džeimso Blišo „Negimusiojo kova“ (1950), Deimono Naito⁷⁾ „Deimonas Naitas. Be trenksmo
Be trenksmo“ (1949) ir Roberto Hanlaino „Nakties košmaro projektas“ (1953). Vis tik rašytojų, 6-me dešimtm. blaiviau žiūrinčių į atominį karą, buvo mažuma.

Įdomu, kad gausiuose kosminių karų aprašymuose branduoliniai ginklai buvo panaudojami tik retai. Viešpatavo senieji spinduliai, planetas traiškančios priemonės. Bet ir H. Kutneris nebuvo vieninteliu, įžvelgusiu, kad branduoliniai ginklai pajėgūs Žemę paversti žvaigžde („Įtūžis“, 1947). Ir kai kurie kariškiai matė naujas superginklo perspektyvas. Valteris Karigas⁸⁾ 1946 m. nedideliame pamflete „Karas Atomo amžiuje?“ Trečiąjį pasaulinį karą tarp JAV ir Galaxia aprašo su jėgos skydu aplink JAV, kovos robotais, biologiniu ginklu ir kitais Buko Rodžerio⁹⁾ dalykėliais. Ši fantazija buvo pateikta kaip karinių reikalų eksperto rimta prognozė. Jis buvo ypač susirūpinęs parodyti, kad ateinanti branduolinių ginklų era nepaliks Karinio jūrų laivyno „ant ledo“.

Atrodo, kad fantastai vis tik neįvertino naujojo ginklo. Tai išsiliejo pernelyg perdėtu optimizmu. Federiko Brauno¹⁰⁾ „Laiške Feniksui“ (1949) istorija pasakojama žmogaus, kuriam radiacijos sukelta reta liga jam buvo naudinga, nepaprastai pratęsusi jo gyvenimo trukmę. Iš 180 tūkst. m. perspektyvos jis aiškina, kad žmonių rasė, nors daug kartų pakartotinai sunaikinama ir atsikurianti, išgyvens.

A.E. van Vogto „Monstre“ (1948, vėliau pervardintas „Prikėlime“) ateiviai prikelia seniai išnykusios žmonių rasės, susinaikinusios branduoliniame konflikte, atstovą. Jis atkurs ir suteiks nemirtingumą likusiai žmonijai. Atrodo, kad tikėjimas žmogaus Nesunaikinama valia iki šiol nemirusi, sprendžiant iš Rono Hubardo „Mūšio laukas – Žemė: 3000-ųjų saga“ (1982), kuriame grupelė drąsių škotų, kelių Tibeto vienuolių ir talentingo jauno inžinieriaus ne tiesiog sumuša įsiveržėlius, Žemę nuniokojusiems su branduoliniais ginklais, bet ir užkariauja visą galaktinę imperiją (perėjimas nuo lanko ir strėlių prie branduolinių ginklų įvyksta labai lengvai).

A. Klarko „Loophole“ (1946) marsiečiai, įbauginti Hirosimos ir Nagasakio, bando neleisti Žemės ginklams pasklisti po Saulės sistemą, uždrausdami Žemei kosminius skrydžius. Tačiau žemiečiai atlieka materijos transmisiją ir bombarduoja Marsą. Čia daugelis linkę pamiršti, kad dauguma Jungtinėse tautose sveikino atominės bombos panaudojimą prieš Japoniją; ir kol ji išliko JAV monopolija, ji laikyta žmogaus dvasios triumfu ir amerikietišku gyvenimo būdu. Tokie kūriniai kaip Klarko parodo to laikmečio dvasią.

Nuo 1954 m. branduolinis karas tapo kita fantastikos kliše. Pasaulis susirūpino branduoliniais bandymais. 1955 m. branduolinio karo temą palietė daugiau kūrinių nei bet kuriais kitais metais nuo 1946-ųjų. Tai ir Sirilo Kornblato „Ne šį rugpjūtį“, Džono Vindemo „Chrisalidai“ (1955) ir pirmasis Valterio Milerio¹¹⁾ „Giesmė Leibovičiui“ skyrius. Šiame kūrinyje žmonijos dvasinio gelbėtojo vaidmens imasi katalikų bažnyčia, sukūrusi kažką panašaus į Žinių saugojimo ordiną, tačiau net ji nepajėgi išvaryti civilizacijos dvasią graužiantį kirminą - ir naujas karas padeda tašką tiek vienuolių viltims, tiek pačiai žmonijai. Giesmė Leibovičiui

Praėjus dešimtmečiui po Hirosimos atominis karas vėl tapo tikru. Tik šįkart nebuvo apokaliptinio siaubo, o problema, kuriai reikėjo rasti sprendimą. Atsiradus tikimybei, kad netrukus visos tautos gali turėti atominę bombą, Džekas Viljamsonas pasiūlė, kad grubi demokratijos forma gali būti pasiekta tarp gyventojų paskleidus pigius, kompaktiškus „ekvalaizerius“ („The Equalizer“, 1947), išdėstant populistinę Taikos per jėgą koncepciją (taip pat skaitykite Apie taiką nešantį ginklą...). Bet dar 1941 m., kai branduolinis ginklas tapo neišvengiama tikrove, o ne galios metaforija, kaip kad buvo ankstesnėje MF, R. Hainlainas pasiūlė, kad žmonių emocijos ir išankstiniai nusistatymai leis tik vieną politinės valdžios tipą – karinė diktatūrą su branduolinio ginklo monopolija (iš tikro ne atomine bomba, o radioaktyvomis dulkėmis). Ir nors apsakymą pavadino „Bevertis sprendimas“ (1941), vis tik manė, kad tai gali būti vienintelis sprendimas.

Atominė bomba netgi buvo palaikoma naudinga. Populiariausia jos sukelta mutacija buvo ne aklumas, ne galūnių atrofavimasis, o telepatija. Geras pavyzdys yra Dž. Vindemo „Chrisalidai“ (1955). Ankstesni kūriniai buvo Vilmar Šir¹²⁾ rinkinio „Atomo vaikai“ (1953) ir H. Kutnerio rinkinio „Mutantas“ (1953) apsakymai; tik visi H. Kutnerio apsakymai („Plikių pasakojimai“) išskyrus vieną, buvo parašyti iki Hirosimos, tad šioji jų neįtakojo. Po karo jis parašė dar keistesnį pasakojimą „Rytoj ir Rytoj“ (1946), kurioje mutantai-telepatai atsirado dėl branduolinio karo; ir sąlytis su paraleliniu pasauliu rodo, kad toks karas yra pirmuoju žingsniu link utopijos, kurioje, esant drastiškai sumažėjusiai populiacijai, klesti mokslas, gyvenimo trukmė pailgėjusi, o ligos išgydytos (ir suteikta viltis, kad bomba gali padėti įveikti vėžį). Tačiau „Rytoj ir rytoj“ įvedė ir naują temą, tapusią standartine po Hirosimos, - baimę, kad įžeisti žmonės draus mokslinius tyrimus – besikartojusią vis naujame kūrinyje. Geresniais jų pavyzdžiais yra Li Breket „Ilgas rytojus“ (1955), Edgaro Pangborno¹⁴⁾ „Devis“ (1964) ir Edmundo Kuperio¹⁵⁾ „Vaikščiojantis debesimis“ (1973). P. Andersonas Maurėjų cikle šią temą įvairiai vystė nuo 1947 m., kurio naujesnysis buvo „Orionas turėtų patekėti“ (1983). Ir V. Milerio „Giesmė Leibovičiui“ (1959) teigia, kad mokymosi atgaivinimas gali nuvesti tik į naują ir dar labiau apokaliptinį karą. Anot jo, geresniu pasauliu žmonijai yra ne Dangus; juo yra kita planeta.

V. Mileris pateikė ir naują pesimistinį aspektą – karą kariaus robotai („Kvailas padavėjas“, 1952). Šią temą išvystė Filipas Dikas¹³⁾ dviejuose įsimintinuose kūriniuose „Antroji atmaina“ (1953) ir „Gynėjai“ (1953), o pilniausiai perteikė „Priešpaskutinėje tiesoje“ (1964), kurioje kalti ne robotai, o juos panaudojantys žmonės. Visuose šiuose jo kūriniuose technologija pateikiama kaip blogis, o sprendimas ateina ne standartiniu to meto fantastikoje būdu (technologiniu), o politinėmis priemonėmis.

Kartais spėjimai buvo tiesiog juokingi, pvz., Čarlzas Meinas¹⁶⁾ savo „Potvynis ištekėjo“ (1958; 1977 m. peržiūrėta versija vadinosi „Troškulys!”) įsivaizduoja, kad atominė bomba gali pramušti vandenyno dugną, ir taip juos „išdžiovinti” pro spragą išbėgus vandeniui.

Kai kurie autoriai nenorėjo taikstytis su realistinėmis atominės bombos pasekmėmis ir išmąstė dar labiau apokaliptines pasekmes. Pvz., Edmondo Hamiltono „Mieste pasaulio pabaigoje“ (1951) miestą į tolimą ateitį perkelia virš jo numetus atominę bombą. Jo gyventojai ne tik išvengia bombardavimo; jie iš naujo branduolinėmis priemonėmis įžiebia mirštančios planetos vidines ugnis. Tokį pat keliavimą laike vėliau atgaivino R. Hainlainas „Farnhamo nuosavybėje“ (1964).

Tikrosios branduolinių ginklų esmės nesupratimas greit nesibaigė, ką iliustruoja Bernard Malamud‘o¹⁷⁾ „Dievo malonė“ (1982), pasakojanti apie neo-Nojaus potvynio bangą, o vaismedžių nepuola jokie kenkėjai, o jos veikėjas be problemų santykiauja su šimpanze. Nors B. Malabudas rašė filosofinę alegoriją, o ne mokslinės fantastikos kūrinį, tačiau vis tik daug kas joje tiesiog absurdiška.

Dauguma monstrų atsirado per atominę bombą (tapusia nauju jų inkubatoriumi); paprastai kaip pačių branduolinių ginklų metaforą. Terence Roberts¹⁸⁾ „Status Quo“ (1955) išperina dinozaurų kiaušinius; Andrė Norton'o¹⁹⁾ „Jūrų apsiaustis“ (1957) sutveria jūrų pabaisas, Margot Bennet²⁰⁾ „Ilgas kelias atgal“ (1959) pažeria milžiniškų mutavusių gyvūnų ir vabzdžių. O štai Allen A. Adler‘io²¹⁾ „Mach I: Jonus planetos istorija“ (1957) Žemę užpuolę ateiviai atomines bombas ėda tarsi saldainius; A.E. Can Vogto „Snaudžiančiame“ (1948) branduoliniai bandymai pažadina pusiau protingus pasaulį griaunančius mechanizmus.

Paplūdimyje Daugelis šių autorių iš tikro rašė ne apie pačią bombą; jie tiesiog asimiliavo ją į senai gyvavusias konvencijas. Beveik kiekvienas atominio karo aspektas vienaip ar kitaip trivializuojamas. Pat Frank‘o²²⁾ „Mr. Adamas“ (1946) beveik visuotinę sterilizaciją paverčia farsu. Kitu farsu yra Densil N. Barr‘o²³⁾ „Viengalvis (1955). Rasinio išnaikinimo vaizdas sutinkamas Sherwood Springer‘io²⁴⁾ „Nėra Nodo krašto“ (1952) ir Wallace West‘o²⁵⁾ „Edis trumpai“ (1953).

Žmonijos apturėta patirtis (Hirosima ir Nagasakis) įkvėpė John Hersey²⁶⁾ „Hirosimą“ (1946). Dar skausmingesni kūriniai parašyti iš aukų požiūrio taško: Tamiki Hara²⁷⁾ „Vasaros gėlė“ (1947), Edita Morris²⁸⁾ „Hirosimos gėlės“ (1959) bei „Hirosimos sėklos“ (1965), o taip pat Masuji Ibuse²⁹⁾ „Juodasis lietus“ (1965-66). Vis tik labiau realistiškesni branduolinio karo pavaizdavimai parašyti šalia mokslinės fantastikos (tepaminėsiu tik A. Hakslio „Beždžionę ir būtybę“ – įmantrų, bet rimtą kūrinį, kuriame išgyvenę, šįkart Naujojoje Zelandijoje, surengia kelionę povandeniniu laivu į Ameriką – ir ką ten randa? sulaukėjusius kanibalus, išpažįstančius tam labai tinkamą naują „mirties religiją“).

1959-ieji atnešė įsimintinų kūrinių – ne tik pat Pat Frank‘o bestseleris „Vargas, Babele“ (nors ir ne be trūkumų), bet ir stiprus Mardochėjo Rošvaldo³⁰⁾ „Septintasis lygis“, pateikęs visuotinės mirties temą, tik toliau išvystytą nei Nevil Shute „Pliaže“ (1957) – ekocidą. O geriausiu ko gero buvo Helen Clarkson³¹⁾ „Paskutinė diena“ apie radioaktyvius kritulius virš mažos, izoliuotos bendruomenės.

Susidomėjimą branduolinio karo tema neabejotinai padidino „Pliaže“ (1957) sėkmė ir 1959 m. S. Kramerio⁵⁴⁾ susuktas filmas. Jame sukrečia finalinė scena – vėjas tuščioje aikštelėje gainioja popieriaus lapus – lapelius, raginančius pasmerktuosius kankinančiai mirčiai savanoriškai palikti šį gyvenimą bei didelis transparantas „Dar nevėlu, broli!“ Siaubingas užrašas – juk žmonių jau nėra!
J. Jefferson Farjeon‘o³²⁾ „Pasaulio mirtis“ (1948), nors demonstruoja realių branduolinio karo efektų nežinojimą, tačiau pateikia slėptuvę, kaip kapą tų, kurie tikėjosi išsigelbėję – skirtingai nuo kitų kūrinių, slėptuves laikę efektyvia išsigelbėjimo priemone. Efektyviai sugriautą Londoną vaizduoja Peter Crowcroft‘o³³⁾ „Nukritęs dangus“ (1954), pratęsianti post-katastrofinę tradiciją – tonu ir forma mažai besiskiriantis nuo M.P. Shiel‘o³⁴⁾ „Purpurinis debesis“ (1901).

Pasaulis po branduolinio karo – irgi plačiai išsiliejusi tema. Be jau minėtų ir vėliau minimų autorių, jos ėmėsi ir Li Breket, kurios „Ilgas rytojus“ (1955), vaizduoja pasaulį praėjus vienai kartai po branduolinio karo, kai gyvenimas jau tarsi ir vėl susiklostė, nors ir primityviu pavidalu (bendruomenėse, sektose), tačiau baimė išlikusi, o ir visad atsiranda drąsuolių, išstojančių prieš sociumą; ir dar legenda apie Bartonstauno miestą, kur, atseit, žmonės tebegyvena kaip anksčiau… Martin Caidin‘o³⁶⁾, vėliau išgarsėjusio kaip „Žmogus šešiems milijonams dolerių“ autoriaus, „Ilga naktis“ (1956) yra viena iš knygų realistiškai vaizduojančių branduolinės ugnies šėlsmą, uždusinusį ir iškepusį žmones slėptuvėje. Vėliau F. Diko satyrinio romano „Daktaras Bladmanis“ (1965) pasaulis - bedančiai žmonės, protingos žiurkės su katėmis, išdeginta žemė; ir Daktaras Mirtis, nuo kurio priklauso pusiausvyra šiame pasaulyje... Ph. Wylie: Rytoj

Philip Wylie „Kvailoje klaidoje“ (1946) katastrofos mastas iš tikro fantastinis – grandininė reakcija sunaikina ne tik Žemę, bet ir Mėnulį; tuo tarpu liko neįsidėmėtinu jo antikomunistinis pasakojimas apie šnipus „Kontrabandinė atominė bomba“ (1951). Tačiau Ph. Wylie tapo vyriausybės patarėju civilinės gynybos klausimais; ir jo romanas „Rytoj!“ (1954) yra vienu kruopščiausių tarp amerikiečių galimų atominio smūgio pasekmių aprašymu. Bet jausdamas, kad „Rytoj!” buvo pernelyg optimistiškas, „Triumfe“ (1963) jis jau sunaikino pusę Žemės rutulio. Vis tik neabejotinai minėta išimtimi yra Ph. Wylie „Pliaže“; baigiamajame šio ciklo kūrinyje, civilinė gynyba yra nenaudinga, o pergalė – pajuoka.

Situacija po 1959-ųjų pasikeitė. Rašytojai suprato, kad netiesa kad tema išsisėmus, ir kad yra rinka tokiems kūriniams. Vienu geriausių kūrinių buvo Alfred Coppel’o³⁷⁾ „Tamsusis gruodis“ (1960). Kaip vienas žmonių, paspaudusių mygtukus viską nušluojančio branduolinio karo metu, dabar klajoja po ištuštėjusį kraštą ieškodamas žmonos ir dukros ir save laiko nusikaltėliu ir ima laikytis labai gilaus pacifizmo. Tad Kopelas, kaip ir M. Ibuse³⁸⁾ „Juodajame lietuje“ (1965), perteikia veikėjo patirtą šoką.

Po 1959-ųjų rašytojai sukūrė daug gerų kūrinių. Sutrumpintas sąrašas būtų F. Leiberio³⁹⁾ „Ilgųjų peilių naktis“ (1960), Dž. Blišo „Priesaika“ (1960), Daniel F. Galouye⁴⁰⁾ „Tamsioji Visata“ (1961), B. Oldiso „Žilabarzdis“ (1964), F. Diko „Kruvini pinigai“ (1965), Johnny Byrne „Vakarykštės dienos sodai“ (1965), Dž. Blišo „Kitą dieną po teismo“ (1971), James Tiptree, Jr⁴¹⁾ „Namo ėjęs žmogus“ (1972), E. Pangborn‘o „Devis“ ciklas (ypač „Šlovės kompanija“, 1975), George R.R. Martin‘o „... vienai vakardienai“ (1975), Syd Logsdon‘o⁴²⁾ „Per daug meilus atsisveikinimas mirti“ (1981), Vonda McIntyre⁴³⁾ „Sapnų gyvatė“ (1978), Paul O. Williams Perber'io⁴⁴⁾ ciklas (1981-83),

Paskutiniaisiais dešimtmečiais gerų šiai temai skirtų kūrinių procentas didesnis nei bendrame fantastikos sraute. Bet lieka atviras klausimas – ar kas nors į juos įsiklauso?

Atominė bomba, seksualumas ir bendruomeninis gyvenimas

Vienas fantastikos gerbėjas 8-me dešimtm. per interviu pasakė: „Skaitau fantastiką, kad stimuliuočiau savo protą, o ne lytines liaukas“.

Fantastikos žanrui vis nepavyksta atsikratyti kilmės bulvariniuose nuotykių leidiniuose, su jų polinkiu veiksmui, melodramoms ir lėkštiems veikėjams, šleifo. Kaltinti seksizmu (beje, kaip ir rasizmu) mokslinę fantastiką (MF) bulvarinės spaudos puslapiuose yra lengva. Žurnalų skaitytojai buvo silpnai segreguoti – ir segreguoti ne pagal lytį, o pagal klasę ir apeliuoja į buržuaziją (kitaip tariant, viduriniąją klasę, perkančią tuose žurnaluose reklamuojamas prekes). Ir nors pradžioje jų skaitytojai buvo gana vargani, tačiau tai pasikeitė po karo. Ir kai pradžioje buvo dar segreguoti ir pagal amžių (paaugliai), vėliau šių skaičius sumažėjo. Ir nors jų skaitytojais jau nebuvo beveik vien vyrai (kaip 95% 5-me dešimtm.), vis tik 1973 m. fantastikos konvente moterų tebuvo tik 35%. Ir tai turėjo pasekmes – ankstyvoji fantastika kurta jauniems vyrams, kurie po karo kopė aukštyn socialinės padėties laiptais. Ir nors ant tų žurnalų viršelių būdavo moterų su chromuotais antkrūčiais, jų viduje aplamai nebūdavo krūtų – tuo metu dauguma paauglių-skaitytojų gyveno su tėvais, kurie kontroliavo, ką jie skaito (nors tėvai ir nėra pats svarbiausias veiksnys, lėmęs seksualumą juose).

Ir matyt MF gerbėjai palaikė daugumos, tame tarpe ir mokslo bendruomenės požiūrį. Nobelio premijos laureatas Robertas Millikanas „Scribners“ 1930 m. vasario mėn. numeryje, tuo metu būdamas CalTech prezidentu, išjuokė humanistinę mokslo kritiką, pabrėžiančią, kad mokslas neturi vertybių ir jo bendruomenės dehumanizaciją: atseit, pačiais beprasmiškiausiai žalingais visuomenės elementais yra emocionali, žalinga, pernelyg seksuali literatūra ir menas. Didesnė mokslinės bendruomenės dalis tuo metu buvo konservatyvi, įsitikinusi verslo teigiamais privalumais.

Netgi tos retos 4-ojo dešimtm. moterys-fantastės mieliau rašė apie vienišo, neretai atstumto vyriškio su šautuvu (ar kalaviju) nuotykius, kai galėjo rašyti apie visai ką kita (ką, beje, darė C.L. Moore). Tai kažkiek siejasi ir su tradicine mitologija, kurioje siekta rasti kažkokį sakralinį talismaną, magiškos kultūros vienybės su gamta ir Dievu simbolio, kad būtų išgydytos visuomenės negandos. Ir čia verta paminėti du aspektus. Pirma, jos herojai, bent jau europietiškoje tradicijoje, buvo nevedę, o antra – „tikroji kelionė – tai sugrįžimas“. Veikėjo sugrįžimas ir integracija į visuomenę (arba nesėkmingas to bandymas) dažnas daugelio mitų (tuo pačiu ir MF) motyvas.

Straipsnio pradžioje minėto besiskundžiančiojo fantastika paminėti „mutantai“ irgi verčia suklusti. Daugelyje pasakojimų po atominės katastrofos buvo ir mutantų... O kaip toli galima nukrypti nuo sekso kalbant apie reprodukciją?!

Damon Knight’o „Deimonas Naitas. Be trenksmo
Be trenksmo“ (Not with a Bang, 1950) su dviprasmišku pavadinimu pasakoja apie paskutinį atominį karą išgyvenusį vyrą, kuris bando permiegoti (aišku, dėl rasės pratęsimo) su paskutine išgyvenusia moterimi, drovia sanitare. Viltys dėl žmonijos ateities žlunga, kai vyrą paralyžius užklumpa toje vietoje, į kurią jo partnerė niekada savo noru neįeitų – vyrų tualete. Atviresnis Wilson Tucker’io⁴⁶⁾ romanas „Ilga, garsi tyluma“ (1952), kuriame vienintelė moteris sugundo vyriškį į savo olą, kur jis (kaip tik laiku) aptinka žmonių kaulų – ji, užpulta ir beviltiškomis aplinkybėmis, tapusi kanibale.

Margaret St. Clair⁴⁷⁾ „Skylėje Mėnulyje (1952; ldris Seabright pseudonimu) dėl biologinio ginklo moterys tapo nenumaldomai patrauklios vyrams, tačiau nešioja užkrečiamą ligą, kurioms pačios yra atsparios, tačiau ta liga pražudo vyrus. Vargu ar nepasitikėjimas seksualumu (atskiru atveju, ir moters) galėtų būti labiau išreikštas, net ir moters-rašytojos. Tačiau tai neturėtų stebinti – tai neatskiriama dalis požiūrio į žmones, kilusio 5-me dešimtm. Santykiai tarp žmonių buvo tapę tokie trapūs, kad jie neatlaikydavo šoko po katastrofos, jei tik ta katastrofa nebuvo sušvelninta elito, visad gyvavusio MF, ir jų naudotų technologijų. Juk, galiausiai, tai buvo lobotomijos ir trankvilizatorių naudojimo psichiatrijoje pradžios epocha.

Panašu, kad MF psichologiniais aspektais nuėjo dviem kryptimis. Arthur Leo Zagat’o⁴⁸⁾ „Lempos verguose“ (1946) karus sukelia tik masinė psichozė. Milžiniškais kupolais apgaubtuose miestuose-valstybėse yra savo tendencijų tokioms psichozėms, tačiau jas viso pasaulio mastu seka Komisija, įgaliota, padidėjus betvarkai, paskleisti ore ir vandenyje trankvilizatorius. I. Azimovas dviejuose apsakymuose, vėliau įtrauktuose į 3-ią „Fondo“ trilogijos tomą, „Dabar matai tai -“ (1948) ir „- Ir dabar ne“ (1949) parodo, kad vystymuisi galaktikoje į naują imperiją ir prie kažko, primenančio utopiją, vadovaus „Antrasis fondas“, slaptas organas, galintis manipuliuoti žmonių emocijomis. Po kelių metų Robert Sheckley „Akademijoje“ (1954) linksmins jam įprastu makabrištu stiliumi, kai paternalistinės visuomenės nariai privalės nešiotis „sveikatingumo matuoklius“. Jie praranda darbą, kai jų nervingumas pernelyg padidėja, o viršijus nustatytą lygį privalo kreipti gydymui.

Tačiau susirūpinimas psichologiniais dalykais nebūtinai vertė autorius priimti autoritarinius sprendimus. 1948 m. Albert Manley rašė J. Campbell’ui⁴⁹⁾, skatindamas „Astounding Science Fiction“ redaktorių pateikti „ką nors patikimo sociologine ar psichologine kryptimi“, nes supažindinimas su branduoline ar kitomis technologijomis vargiai gali išgelbėti pasaulį, kuriam gresia atominis ginklas. Jis siūlė A.E. van Vogto straipsnių ciklą apie grafo Alfred Korzybski’o⁵⁰⁾ „Bendrąją semantiką“. A.E. van Vogtas parašė sudėtingą nuotykių romaną „Pasaulis A“ (1945) ir A. Manley pasiūlytas straipsnių ciklas žadėjo tai, kas jam atrodė „savotiška psichoanalize visiems … geriausiu būdu kovoti su ta pasaulinio susinaikinimo tendencija“.

Po „Pasaulio A“ publikacijos žurnalo laiškų skiltyje įsiplieskė ginčai apie A. Korzybskį, semantiką ir apie tą, ką jisai pavadino „ne-aristoteliška“ logika. Tie ginčai kažkuria prasme buvo pirmtakai platesnių ir karštesnių ginčų apie L. Ron Hubbard’ą ir jo naująjį psichologinį „Dianetikos“ mokymą (pristatytą „Astounding Science Fiction“ žurnale 1950 m. gegužę). Semantika (A.E. van Vogto interpretacijoje) ir dianetika turėjo vieną bendrą bruožą – jų pirminiu dėmesiu buvo asmeninė terapija. Jiedu abu laikė savo sistemas panacėjomis, kurios, taikomos atskiriems žmonėms, privalėjo sužadinti visuomenę ir pakeisti esamas politines organizacijos formas. Naujoje visuomenėje nereiks formalaus atstovavimo. Tačiau iki tol žmonės išlieka žiaurios būtybės, kurioms reikia apynasrio (beje, dauguma L. Ron Hubbard’o pateiktų „engramų“ [psichologinių traumų randų] pavyzdžių buvo įspausti žmonių sąmonėje dėl nelaimingų santykių ar net santuokos). Tad A.E. van Vogt'as ir L. Ron Hubbard’as atsidūrė viename gale (tiek gerai psichologiškai sutvarkyta visuomenė, kad konfliktai tiesiog negalimi), o I. Azimovas ir A. Zagat’as – kitame (autoritarinis emocijų valdymas taikaus progreso labui).

Griaustinis ir rožės Theodore Sturgeon’as netruko rimtai kritikuoti pasaulį su branduoliniais ginklais, „Griaustinyje ir rožėse“ (1947) jis smerkia jų, kaip keršto, panaudojimą, tapusį esminiu JAV branduolinės strategijos argumentu Šaltojo karo metu. Slaptoje kalnų bazėje (kartu su visais Šiaurės Amerikos gyventojais) miršta nuo spindulinės ligos po netikėto nežinomo užpuoliko smūgio. Bazėje yra ir vienintelis mygtukas, galintis aktyvinti šalies galią. Dainininkė ir TV vedėja meldžia karius nepanaudoti mygtuko, nes, atseit, JAV sugriovimas vargu ar yra pakankama priežastis, kad likusį pasaulį paverstų netinkamu gyvenimui. Vienas seržantas, pradžioje įtariai žvelgęs į dainininkę, ją įsimyli, kai supranta, kad ji mirtinai susirgusi spinduline liga. Jis sunaikina centrinį valdymo mygtuką, kurį atsitiktinai aptiko su draugu, tačiau tam jam tenka nužudyti draugą… Kūrinys padarė stiprų įspūdį MF mėgėjų bendruomenei.

Jame ir neįprastas moters įvedimas. Moteris – sentimentali namų ir židinio saugotoja. Seržanto meilė išreiškiama ne seksualiai, o veiksmu (sunaikinant valdymo mygtuką). Kaip Edgar Allan Poe „Annabelle Lee⁵¹⁾“ (1849) ir dauguma 19 a. žurnalų moterims veikėjų, meilės ir seksualumo įsikūnijimas pernelyg tyras ir pernelyg nutolęs, kad paprastas mirtingasis galėtų jį turėti.

„Griaustinis ir rožės“ buvo temų, prie kurių Th. Sturgeon’as grįždavo per vis savo gyvenimą, lydinys. Pvz., „Santykiuose su žalia beždžione“ (1958) jis aiškiai priešpastato veikėją, netelpantį į tradicinės MF rėmus, faktiniam asmeninių santykių žinojimui ir pasekmėms, o to supratimo nebuvimas atveria kelią slaptai ateivių invazijai.

Jame Fricas Rizas (Fritz Rhys) yra tas, kuris supranta, kaip viskas veikia. Jis užimtas žmogus ir nuolat važinėja į Vašingtoną, kad ką nors pakonsultuotų socialinės pagalbos ar reabilitacijos klausimais. Fiziškai stambus ir stiprus, jis yra tipinis MF veikėjas, tačiau vienintelis asmuo, kurio jis nesupranta, yra jo žmona Alma, buvusi medicinos slaugė. Vieną vakarą jie dviese sutinka jauną vyriškį, kurį mušė būrys vaikinų. Jie išgelbsti jį ir prižiūri. Tasai Lulvo savo manieromis yra labai moteriškas ir Rizas įtaria, kad jis homoseksualus. Ir Rizaui gana juokinga, kad Alma jį įsimyli, ką jis toleruoja, nes tai „viena tų merginų“; ir net patarinėja, kaip tam elgtis, kad nebūtų sumuštas – būti grubiu ir nesirengti taip spalvingai ir nebūsi „žalia beždžione“, kurią užsipuola kitos beždžionės narve vien dėl tavo spalvos. Ir jsi leidžia Almai ir Lulvo paskutinį kartą pasimatyti, prieš jaunuoliui paliekant namus. Bet aišku, kad Lulvo visai ne homoseksualus, o nežemietis, žvalgantis Žemę – ir Rizas ką tik davė jam patarimą, kad jo gentainiams būti nepastebimiems Žemėje. O santykiams su Alma yra fizinis nesuderinamumas, kurio Rizas niekad nepastebės, nes Lulvo niekad nebūna be drabužių. O viename aiškiai dviprasmiškų epizodų, Alma šaiposi iš stipriojo Rizo, nes jame yra kažkas baisiai mažas...

Th. Sturgeon’o nedomina nei Rizo anatomija, nei kūno sudėjimas ar kad kuri nors jo dalis tokia pat maža kaip ir jo žmonių ir jų santykių supratimas. Jis nesupranta bnei žmonos, nei svečio. Jis suskirsto informaciją į kategorijas ir negali jų praplėsti tiek, kad įtrauktų naują informaciją. Bet Th. Sturgeon’as savo satyrine plunksna parodo ir kai kurias pačios MF charakteristikas. Aiškindamas Lulvo, kad žmonės visad pavojingesni ir kvailesni grupėmis, jis kaip „supratingas vaikinas“ žino, kad minia suplėšys į gabalus bet ką dėl baimės prieš kitus ir, be abejo, kitoks požiūris į seksą yra pavojingas skirtumas tokiam neišmaniam žvėriui kaip minia. Jam, Lulvo iužpuolusi banda ir Bastiliją šturmavusi minia yra lygios – abiejose nėra jokio žmogiškumo ar konstruktyvumo.

Lulvo, žvelgdamas iš nežemiečio perspektyvos, mato, kad Rizas tikrai nekenčia žmonių – jis į juos žvelgia iš aukšto ir per aukštą nebendravimo barjerą. Jis tikras vyras, o kiti patiria nesėkmes būdami mažesni už jį. Net savo patarimuose jis pasisako ne u sąžiningumą, o painų fasadų tinklą, už kurio galima paslėpti tai, kas yra iš tikro. Jis žargonu nurodo Lulvo „likti spintoje“. Lulvo tai priima kaip praktinį dalyką, tačiau jis pažeidėjas, galbūt, ir šnipas. Rizas nėra nei gėjus, nei pažeidėjas, tačiau jis jaučia savo skirtingumą, elitinį pranašumą, tai, ką kitas pavadintų arogancija, nors Lulvo tai vadina mizantropija. Nenuostabu, kad jis nepasitiki socialiniais santykiais ir kolektyviniais veiksmais! Susvetimėjimas ir izoliacija – svarbiausi išgyvenimo elementai.

Rizo požiūris, toks išplitęs MF, buvo užginčytas 6-me dešimtm. Pirmasis stambus Judith Merril apsakymas „Tai tik motina“ (1948) pabrėžė besitęsiančią motiniškos meilės stiprybę. Žavi ir ne pagal metus išsivysčiusi mergaitė dėl tėvus paveikusios radiacijos gimė be rankų ir kojų. Gimdyme nedalyvavęs tėvas nuo luošimo patiria siaubą. Visi kiti mato joje žavų ir protingą vaiką. Ir nors apsakymas kažkiek sentimentalus, jis vis tik pabrėžia motinos meilę, o ne technologinio vystymosi pasekmes.

O jos „Šešėlis virš židinio“ (1950) yra moters augimas branduolinės krizės akivaizdoje. Romanas yra neįprastas savo supratimu apie tęstinį asmeninį gyvenimą ir bendruomenės infrastruktūrą, nepaisant netikėtai paskelbto karo sukeltos dezorientacijos. Pradžioje jauna namų šeimininkė Gladys Mitčel iš Vestčesterio stengiasi palaikyti savo priemiesčio buitį laukdama žinių apie vyro likimą subombarduotame Manhetene. Tačiau plečianti skaro sumaiščiai ji priversta prisitaikyti. Beveik vien jos namuose vykstanti istorija apima daugybę besikeičiančių asmeninių santykių – tarnaitės, 15-metės dukros, kaimynas, pasirodantis ir kaip civilinės gynybos darbuotojas, ir kaip potencialus prievartautojas. Loto dukra

Kai jos vyras, bejėgiškai sergantis, pagaliau grįžta namo, Mitčel yra ramstis, į kurį jis remiasi. Ji gali susidoroti su nauja situacija, o jis negali. Be to, nors ir atmesdama savo kaimyno grubius seksualinius siekius, ji sugeba bendrauti su kitais vyrais kaip su lygiais. Ji su šeima mokosi gyventi bendruomenėje, kuri, nors ir apimta karo, pamažu vėl įsitvirtina kaip bendruomenė.

Atrodo, kad joks rašytojas nesuprato geriau paniekos stiprėjančiai industrinei visuomenei ir jos pasekmių nei Ward Moore apsakymuose „Lotas“ (1953) ir „Loto dukra“ (1954). Tikėdamasis, kad branduolinis smūgis Los Andželui nepaveiks kanjonų, draudimo agentas Deividas iš Malibu su šeima pasitraukia į šiaurę. Gelbėdamasis nuo bėgančiųjų minios, jis važiuoja universalu, prikrautu įrankių ir ginklų. Pabėgimas kiek komiškas, tiek bauginantis – ir net branduolinis karas negali nutraukti šeimos kivirčų. Iš tiesų, Deividas bėga nuo kai ko daugiau nei paprastas žuvimas – jį kankina fantazija, kad jo žmona ir kaimynas yra meilužiai ir kad nė vienas iš abiejų berniukų nėra jo. Jis juos tris palieka tebeveikiančioje degalinėje ir toliau gyvena su dukra Erika, kuri, anot jo, yra „tikra“ jo palikuonė.

Po kelių metų (jau apsakymo tęsinyje) Deividas gyvena rąstinėje trobelėje skurde su dukra ir sūnumi, gimusiu iš incesto. Jis baisiai nepatyręs (šaudąs karves vietoje jų ganymo). Pabėgdamas į „Teritoriją“, jis į ten atsinešė nemėgstamą buitį. Piktėjanti ir vis labiau nepatenkinta Erika ne kartą ragina jį dėti daugiau pastangų dėl namų ir (kokia ironija!) maldauja pasinaudoti automobiliu ir radijo imtuvu, kad būtų galima surasti kitus išgyvenusius, kurie, galbūt, yra labiau sėkmingesni. Ir neabejotinai sūnui mirštant iš bado – dykynė yra aklavietė.

Jo prielaidos apie branduolinį karą buvo visai netikslios. Jis jį matė kaip amerikiečių pasirinkimą barbariškumo ir „evoliucijos akligavio“, o jo kalnų trobelė turėjo būti vidurio keliu. Tačiau būtent jis degradavo. Jis laikė, kad civilizacija – lengvai pažeidžiamas apvalkalas; taip ir buvo, tačiau tik jam, atsisakiusiam jos. Galiausiai jį su mirštančiu sūnumi meta ir Erika, kad grįžtų į nukentėjusią, tačiau išlikusią bendruomenę. Jam lieka tik mirštantis palikuonis ir niūri stovykla, kurioje baigiasi maisto atsargos.

Branduolinio karo krizė ir būtinas asmeninių ir visuomeninių santykių prisitaikymas apnuogino nepasitikėjimą, kurį MF autoriai jautė daugeliu atvejų tiek porų, tiek atskirų grupių atvilgiu. Problemos buvo socialinės ir politinės, o ne technologinės. MF, kaip ir amerikietiškoje kultūroje, vyrai pirmiausia buvo laisvi avantiūristai, o moterys – institutų saugotojomis. Tų prielaidų apie lyčių vaidmenis rėmuose natūraliai išaugo siejimas uždarumo su moterimis, o seksualumo - su stagnacija ir mirtimi. O kadangi net baimės ir nepasitikėjimo sąlygomis seksualiniai ir socialiniai santykiai yra būtini rūšies išlikimui, daugelis MF kūrėjų pasijuto nejaukiai – jie jie gana dažnai kūriniuose vengė sekso. Tas vengimas nesunkiai galėjo būti perkeltas į autoritarinių sistemų pakaitalą, tapusį būdingu MF, ką parodytų vėlesniųjų Robert Heinlein’o „Užtenka laiko meilei“ (1973) ir Ursula K. Le Guin „Prarastieji“ (1974) palyginimas.

Beje, minėtose istorijose panaudoti santykinai mažos galios branduoliniai ginklai, leidę išlikti nepažeistas, izoliuotas sritis. Bet ginklai darėsi vis labiau destruktyvūs ir vis labiau po karo „gyvieji pavydės mirusiems“ (kaip sakė N. Chruščiovas).

Romano „Prarastieji“ (The Dispossessed, 1974) veiksmas vyksta Uraso planetoje, kurios Thu valstybėje laimi revoliucija. A-Jo valstybės vadovai, baimindamiesi panašaus scenarijaus, susitaria su savo revoliucionieriais-anarchistais, kad atiduos mažai tinkamą gyvenimui Anareso planetą. Ten įkūnijama anarchizmo utopija. Kontaktai tarp planetų nutrūksta ir vyksta tik reta prekyba. Bet genialus fizikas siekia siekia atgaivinti kultūrinį ryšį tarp planetų, tačiau Anareso visuomenė jį smerkia – ir jis išvyksta į Urasą. Ten jis baigia kuri matematinę teoriją apie akimirksninį ryšį ir transportavimą. Bet nepasitikėdamas A-Jo vadovybe, kuri gali nusisavinti jo darbą, jis atradimą perduoda Žemės pasiuntiniui, - taip atiduodamas jį bendram naudojimui.

¹⁾ Polis Karteris (Paul Carter, 1926-2016) – JAV socialinis istorikas ir rašytojas, fantastiką pradėjęs „Paskutiniu tikslu“ (1946), kur po atominio karo žmonija pasislėpė po žeme, o kariškiai toliau tebesikauna puldami tuneliais. Atrodo, beprotybei nebus galo. Jis taip pat parengė kritikos studiją „Rytojaus kūrimas: 50 m. žurnalui ‚Science Fiction‘" (1977). Su G. Bendorfu parašė novelę „Prozerpinos duktė“ (1989).

²⁾ Bertramas Čandleris (Arthur Bertram Chandler, 1912-1984) – anglų kilmės australų fantastas. Karjerą pradėjo jūrininku. 1944 m. išspausdino pirmąjį apsakymą „Tai reiškia karą“. 1956 m. persikėlė į Australiją, kur tebebuvo jūreiviu. Parašė apie 40 fantastinių romanų. Plačiai panaudojo lygiagrečios visatos temą. Taip pat vaizdavo Australiją, tapsiančią pagrindine jėga pasaulyje. Jo kūriniuose nemaža sekso scenų. „Netikroje aušroje“ pasakoja apie atominį karą Mėnulyje. Kutneris: Mutantas

³⁾ Čandleris Deivisas (Horace Chandler Davis, g. 1926 m.) – amerikiečių kilmės Kanados matematikas, rašytojas ir pedagogas. Į Kanadą persikėlė 1962 m. ir dėstė Toronto un-te. Jo pagrindiniai moksliniai tyrinėjimai yra tiesinės algebros ir operatorių teorija Hilberto erdvėje. Publikuoti pradėjo 1946 m. ir vienu pirmųjų kūrinių buvo „Nakties košmaras“ (1946), kuriame ragina decentralizuoti pramonę rengiantis Trečiajam branduoliniam karui. Aktyviai rašyti liovėsi apie 1970 m. – „Janilsų vardų“ išleidimas buvo užlaikytas beveik 20 m. (1994).

⁴⁾ Henris Kutneris (Henry Kuttner, 1915-1958) – amerikiečių fantastas, aktyvus ir siaubo žanre. Pirmąjį siaubo apsakymą „Kapinių žiurkės“ publikavo 1936 m., o pirmą fantastinį apsakymą „Kosminių kelių riteriai“ – 1937 m. Daugiausia skelbėsi įvairiais pseudonimais. Rašė kartu su žmona Catherine. Pasižymėjo ironiškais fantastiniais kūriniais, pvz., apie mutantus Gogbenus, romanas „Pasaulių šaltinis“ ir kt. Draugaudamas su Lovecraft‘u prisidėjo keliais pasakojimais Cthulhu mitų tema.

⁵⁾ Henri Bimas Paiperis (Henry Beam Piper, 1904-1964) – amerikiečių fantasto pseudonimas, kuriuo parašė daugybę apsakymų ir keletą romanų. Žinomiausias ciklu „Tero žmonijos istorija“. Pirmasis apsakymas buvo „Vėl ir vėl” (1947), 1956 m. adaptuotas radijo programai. Taip pat parašęs ciklą „Paralaikas“ apie alternatyviąją istoriją. Iš romanų paminėtinas „Vienišos žvaigždės planeta“ (1958).

⁶⁾ Tomas Šeredas (Thomas L. Sherred, 1915-1985) – amerikiečių fantastas, žinomiausias apsakymu „Pabandymas“ (1947, E for Effort). Nebuvo labai produktyvus ir parašė tik vieną romaną „Ateivių sala“ (1970), juodo jumoro istorija apie ateivių apsigyvenimą Žemėje. „P reiškia Pabandymas“ pusiau su jumoru, tačiau būdingu pesimistiniu stiliumi aprašo „Tome Viewer“ prietaiso, leidžiančio peržiūrėti ateities ir praeities įvykius, naudojimo pasekmes. Galiausiai „kameros“ patekimas kariškiams priveda prie paskutinio karo, kaip ir nuspėjo pasakotojas-auka.

⁷⁾ Deimonas Naitas (Damon Francis Knight, 1922-2002) – amerikiečių fantastas, redaktorius, kritikas. Pirmąjį apsakymą „Tiger Ride“ (1941) parašė karu su Dž. Blišu. 5-o dešimtm. apsakymai, kartais irgi su Dž. Blišu, vidutiniško įdomumo iki ironiškojo „Deimonas Naitas. Be trenksmo
Be trenksmo“ (1949), Ievos ir Adomo stiliaus, kai po branduolinio karo žmonija nušluota nuo žemės paviršiaus išskyrus porą, susitikusią Salt Lake miesto restorane. Vyrą kartais štinka paralyžius ir kai tai nutiko vonioje, jis miršta, nes moteris yra pernelyg drovi, kad įeitų ir jį išgelbėtų. 6-o dešimtm. pradžioje parašė eilę apsakymų apie žmonijos vystymosi problemas, kontaktus su nežemiškomis civilizacijomis, tame tarpe „Rūpestis žmogumi“ (1950). Pirmas fantastinis romanas – „Pragaro šaligatviai“ (1955). 1967 m. pasirodo labai filosofinis apsakymas „Ar palaikai suteiks tau šlovę?“ (1967) apie moralinę Dievo atsakomybę už žmonijos žūtį per branduolinį karą. Be to išleido ir du eilėraščių rinkinius: „Ghouls Feeding“ (1944), „TAB A“ (1993).

⁸⁾ Valteris Karigas (Walter Karig, 1898-1956) – amerikiečių jūrų kapitonas, rašytojas, daug rašęs apie sąjungininkų jūrų operacijas Antrojo pasaulinio karo metu. Taip pat parašė scenarijų TV serialui „Pergalė jūroje“ (1952- 53). Keats Partick‘o pseudonimu rašė detektyvinius kūrinius. Taip pat parašė satyrinį romaną „Zotz!“ (1947) apie archeologą ir lingvistą Dž. Džonsą.

⁹⁾ Bakas Rodžeris (Buck Rogers) – išgalvotas personažas, pasirodęs F. Nolano „Armagedonas, 2419-ieji“ (1928). Vėliau jis pasirodė ir kitų medijų variantuose – kaip kosmoso įsisavinimo simbolis.

¹⁰⁾ Federikas Braunas (Fredric Brown, 1906-1972) – amerikiečių fantastas, mistinių ir detektyvinių kūrinių autorius. Nors yra ir parašęs ir stambių kūrinių, vis tik kritika labiau vertino jo apsakymus (1-3 puslapių apimties). Pasižymėjo jumoro panaudojimu. Jo apsakymas „Arena“ (1944) buvo adaptuotas epizodui TV serialui „Žvaigždžių kelyje“.

¹¹⁾ Valteris Mileris (Walter Michael Miller Jr., 1923-1996) – amerikiečių fantastas, plačiausiai žinomas vieninteliu išleistu gyvam esant romanu „Giesmė Leibovičiui“ (1959), kuriame civilizacija sunaikinama branduolinio karo („Ugnies tvano“). Kilo didelis priešiškumas prieš technologijas, bet kuriems nors kiek išsilavinusiems ar net mokantiems skaityti grėsė susidorojimas, knygos buvo naikinamos. 3174 m. altertiniečių Šv. Leibovičiaus ordinas dar išlaikė kažkiek žinių, kurias tik dalinai suprato. Bet „Tamsieji amžiai“ jau baigiasi, randasi nauji šviesuoliai – ir 3781 m. žmonija vėl turi branduolinius ginklus bei kosminius laivus. Ir vėl jie sprogsta... Kyla ekologinė katastrofa ir tik rykliai išlieka nerdami į gilius vandenis... „rykliai labai alkani tais metais“.

¹²⁾ Vilmar Šir (Wilmar House Shiras, 1908–1990) – amerikiečių fantastė, kurios žinomiausias kūrinys yra apsakymas „Slepiantis“ (1948) apie labai gabius vaikus (mutantus, gimusius po sprogimo branduolinio saugykloje, ieškančius savo vietos pasaulyje. Ji su dviem tęsiniais sudaro pirmus tris „Atomo vaikų“ (1953) skyrius. Dikas: „Gynėjai

¹³⁾ Filipas Dikas (Philip Kindred Dick, 1928-1982) - amerikiečių rašytojas, labiau žinomas savo fantastiniais kūriniais. Jo kūryba apjungė filosofinius ieškojimus, fantastiką, socialinę kritiką; ji susiliečia su ontologine abejone, neapibrėžtumu, politikos poreikiu mene. Jis paliečia egzistencinius klausimus: „kas yra tikrovė?“ ir „kas yra žmogus?“. Buvo stipriai paveiktas K. Jungo. Jo kūrinių kontekstas – metas po Antrojo pasaulinio karo, Hirosimos, „šaltojo karo“ sąlygomis ir susirūpinimo dėl galimo branduolinio konflikto. „Gynėjuose“ (1953) žmonės tik po 8 m., kai pasislėpė po žeme, sužino, kad robotai juos apgaudinėjo, kad tebetęsia karą – iš tikro jie melavo žmonėms, o patys atstatinėjo pasaulį, kad jų kūrėjams būtų į kur grįžti. Panašus „posūkis“ ir „Priešpaskutinėje tiesoje“ (1964), tik čia apgaulę skleidžia ne robotai, o paviršiuje gyvenantys žmonės.
Taip pat skaitykite >>>>>

¹⁴⁾ Edgaras Pangbornas (Edgar Pangborn, 1909-1976) – amerikiečių rašytojas, kūręs mistikos, istorijos ir fantastikos kūrinius. Rimtą literatūrinę veiklą pradėjo fantastiniu apsakymu „Angelo kiaušiniu“ (1951). „Babilono muzikos mokytojas“ (1954) yra apie gyvenimą post-apokalipsiniame Niujorke, tačiau geriausiu jo kūriniu laikomas kitas post-apokaliptinis romanas „Deivis“ (1964) apie represyvia teokratinę visuomenę, išsivysčiusią ant sugriauto pasaulio griuvėsių – šis pasaulis vėliau tapo ir jo sekančių apsakymų bei paskutinio romano „Šlovės palyda“ (1974) tema.

¹⁵⁾ Edmundas Kuperis (Edmund Cooper, 1926-1982) – anglų poetas ir produktyvus rašytojas. Buvo individualistas ir ateistas. Jo fantastikos veikėjai yra nepaprasti vyrai, veikiantys neįprastose ir tolimose aplinkose. Jo romanas „Neužtikrintas vidurnaktis“ (1958) yra apie androidus, kurie pasirodė apie tą laiką. Du jo romanai aprašo moterų dominavimą, kai dėl genetinių ir fizinių priežasčių vyrai tapo nebūtini: „Nuo 5 iki 12“ (1968), „Kam reikia vyrų“ (1972). „Vaikščiojantis debesimis“ (1973) pasakoja, kad net po dviejų Angliją nuniokojusių branduolinių karų, jaunas išradėjas sukuria oro balioną ir juo apgina kaimą nuo užpuolikų.

¹⁶⁾ Deividas MakVeinas (David McIlwain, 1921-1981) – anglų rašytojas, pasirašinėjęs Čarlzas Eriko Meino (Charles Eric Maine) pseudonimu, o taip pat detektyvus pasirašinėjęs Richard Rayner‘io ir Robert Wade pseudonimais. Po karo dirbo redaktoriumi TV ir radijuje; 1952 m. BBC pateikė pirmąją savo radijo pjesę „Spaceways“, kuri išpopuliarėjusi virto romanu, o vėliau ir filmu (1953). Žinomiausias jo romanas „Timeliner“ (1955) apie mokslininką, atliekantį bandymus su laiko mašina, tam, kad į ateitį pasiųstų savo žmonos meilužį (irgi pirma, 1954 m., parašytą kaip radijo pjesę „Einšteino greitkelis“).

¹⁷⁾ Bernardas Malamudas (Bernard Malamud, 1914-1986) – žydų kilmės amerikiečių rašytojas, pedagogas. Jo pirmas romanas „Įgimtas meistras“ (1952) buvo adaptuotas į filmą (1984). Pagal jo „Boksininką“ (1966) taip pat susuktas filmas (1968); knyga yra apie antisemitizmą Rusijos imperijoje ir 1982 m. buvo uždrausta Niujorke. Paskutiniu stambiu jo kūriniu buvo fantastinis apokaliptinis romanas „Viešpaties malonė“ (1982).

¹⁸⁾ Aivenas Sandersonas (Ivan Terence Sanderson, 1911-1973) – britų biologas ir rašytojas, kriptozoologas ir keliautojas. Po karo susidomėjo kriptozoologija (ir sugalvojęs patį žodį „kriptozoologija“) ir tapęs jos populiarintoju, o taip pat nepaaiškinamais artefaktais. Apie paranormalius reiškinius bei fantastinius kūrinius skelbė Terence Roberts pseudonimu.
Taip pat skaitykite >>>>>

¹⁹⁾ Andrė Norton (Andre Alice Norton, 1912-2005) – amerikiečių fantastė, daug kūrusi fentezy stiliumi. Pirmąją knygą karinio romano žanro „Princo pavedimas“ išleido 1934 m. Fantastiką pradėjo kurti 1947 m. („Kraterio vaikai“) – žymiausi kūriniai: romanas „Žvaigždžių vartai“, kosminių operų ciklas „Saulės karalienė“, ciklai „Burtų pasaulis“ ir „Elfų trilogija“. Viso per 130 romanų.

²⁰⁾ Margot Bennett 1912-1980) – škotų kilmės scenaristė ir rašytoja, geriausiai žinoma savo 5-6 dešimtm. detektyviniais kūriniais. Parašė du mokslinės fantastikos romanus: „Ilgas kelias atgal“ (1959) apie tai, kaip britai kolonizavo Afriką, po kurio sekė branduolinis holokaustas, ir „Tas vasaros žemės drebėjimas“ (1955). Taip pat parašė mokslinį vadovą „Vadovas moteriai dėl atominės radiacijos“ (1964).

²¹⁾ Alenas Adleris (Allen Adler, 1916-1964) – žydų kilmės amerikiečių rašytojas, scenaristas, įvairiai susijęs ir su teatru. Kartu su I. Bloku parašė scenarijų filmui „Uždraustoji planeta“ pagal Šekspyro „Audrą“. Tačiau tapo makartizmo auka ir buvo įtrauktas į juoduosius sąrašus filmo industrijoje. Alas Babylon

²²⁾ Patas Frankas (Harry Hart "Pat" Frank, 1908-1964) – amerikiečių rašytojas, laikraštininkas, vyriausybės konsultantas Antrojo pasaulinio karo metu. Geriausiai žinomas romanais „Uždrausta sritis“ (1956) ir post-apokaliptiniu romanu „Vargas, Babele“ (1959), kuriame karas prasideda amerikiečių raketai numušus rusų žvalgybinį lėktuvą. Mažam miesteliui Floridoje, pirmamm patyrusia branduolinius smūgius, pavyksta išgyventi įkvepiant vietiniam lyderiui ir kukliai gyventi. Jis taip pat parašė ne grožinės literatūros 160 psl. brošiūrą „Kaip išgyventi vandenilinę bombą ir kodėl“ (1962). „Mr. Adamas“ (1946) skirtas radiacijos poveikiui sukeliančiam vyrų nevaisingumą. Tai įvyksta sprogus branduolinei elektrinei prie Misisipės, kai pasklido nežinomo tipo spinduliuotė. Vaisingu likęs tik Adamas, incidento momentu buvęs mylios gylyje po žeme.

²³⁾ Densilas Nivas Baras (Densil Neve Barr) - anglų rašytojo Douglas Norton Buttrey (1918-1994) pseudonimas. Jo „Viengalvis“ (1955) vysto apokalipsinę temą, kai vaisingu lieka tik vienas vyras.

²⁴⁾ Volesas Vestas (Wallace West, 1900-1980) - amerikiečių fantastas; teisininkas. Pradėjo spausdintis su „Loup-Garou“ (1927). Pradžioje rašė tik apsakymus; romanus pradėjo tik po karo, daugiausia perdarydamas prieškarinius apsakymus. Kai kurie jo apsakymai (pvz., „Dulkės“; 1935) buvo ankstyvieji bandymai atkreipti dėmesį į aplinkos užteršimą. „Atlantidos valdovai“ (1952) yra susiję pasakojimai apie Atlantidos valdovus ir mokslininkus, kurie nuskendus salai persikėlė į graikų panteoną.

²⁵⁾ Šervudas Springeris (Sherwood Springer, 1912-2000) – amerikiečių fantastas. Pirmasis kūrinys – „Alias a Woodoo“ (1952).

²⁶⁾ Džonas Hersis (John Richard Hersey, 1914-1993) – amerikiečių rašytojas, žurnalistas, vienas pirmųjų „naujosios žurnalistikos“ praktikų, kai meniniai dalykai adaptuojami į mokslo populiarinimo reportažus. Knyga apie ant Hirosimos numestos atominės bombos pasekmes pripažinta geriausia amerikiečių žurnalistikoje. Gimė Kinijoje misionierių šeimoje – apie misionierius jo pirmoji knyga „Pašaukimas“ (1985).

²⁷⁾ Tamiki Hara (1905-1951) – japonų rašytojas, išgyvenęs Hirosimos bombardavimą, žinomas atominės bombos žanro kūriniais, iš kurių žinomiausias „Natsu no Hana“ (Vasaros gėlė, 1947), kurią sekė „Iš griuvėsių“ (1947) ir „Preliudija į anihiliaciją“ (1949). Taip pat šia tema parašė ir eilėraščių. Paskutinė jo knyga „Širdies troškimų žemė“ (1951) išleista jau po mirties – joje kontempliuoja savižudybę, kurią ir atlieka atsiguldamas ant bėgių prieš atvažiuojantį traukinį.

²⁸⁾ Edita Moris (Edith (Edita) Dagmar Emilia Morris, 1902-1988) – švedų kilmės rašytoja ir politinė aktyvistė. 1925 m. ištekėjo už amerikiečio. Literatūrinę karjerą pradėjo apakymais, o pirmą romaną „Mano brangusis iš Liūtų“ parašė 1943 m., o žinomiausias romanas yra „Hirosimos gėlės“ (1959), iš dalies paremta jos sūnaus, dirbusio JAV žvalgyboje, apsilankymu Hirosimoje netrukus po bombardavimo.

²⁹⁾ Masudzi Ibuse (Masuji Ibuse, 1898-1993) – japonų rašytojas, geriausiai žinomas romanu „Juodasis lietus“ (1965-66). Publikuotis pradėjo 3-me dešimtm., daugiausia intelektualias fantazijas. Šlovę atnešė „Juodasis lietus“, kelių personažų dienoraščių forma pasakojantis apie Hirosimos bombardavimą ir jo pasekmes jaunai moteriai, lėtai mirštančiai nuo spindulinės ligos.

³⁰⁾ Mardochėjus Rošvaldas (Mordecai Marceli Roshwald, 1921-2015) – žydų kilmės iš Ukrainos amerikiečių mokslininkas ir rašytojas. Vėliau persikėlė į Izraelį, kur studijavo filosofiją, istoriją ir sociologiją. Žymiausias jo kūrinys yra post-apokalipsinis „Septintasis lygis“ (1959).

Jame karininkas pasakoja savo jausmus ir įsipareigojimus iš slėptuvės giliai po žeme, kurią palaipsniui tebegriauna tebesitęsiantys bombardavimai. Iš jo tikimasi priešo sunaikinimo ir slėptuvės pavertimo citadele išrinktai žmonių grupei – bet net ir 7 lygis nesaugus artėjant pasaulio pabaigai. Taip pat parašė „Mažąjį Armagedoną“ (1962), kuriame atkartoja nuogąstavimus, tačiau satyrine nata, bei apžvalgą „Sapnai ir košmarai: mokslas ir technologijos mituose ir literatūroje“ (2008).

³¹⁾ Elena MakKloi (Helen McCloy, 1904-1992) – amerikiečių rašytoja, mistinių kūrinių autorė, pasirašinėjusi Helen Clarkson, pseudonimu. Jos populiarus sukurtas persoažas buvo Dr. Basil Willing, pirmąkart pasirodęs „Mirties šokyje“ (1938); dažnai išnaudojo doppelganger temą. „Paskutinėje dienoje“ (1959) vaizduojama Sala prie Naujosios Anglijos per ir po Trečiojo pasaulinio branduolinio karo, sukelto Šaltojo karo nelankstumu. Galiausiai jame paskutiniu nuo radiacijos miršta ir mąslus pagrindinis veikėjas.

³²⁾ Džozefas Fardžeonas (Joseph Jefferson Farjeon, 1883-1955) – anglų detektyvų ir mistinių kūrinių autorius, dramaturgas, scenaristas. Vienu žymesnių jo kūrinių buvo pjesė „Skaičius 17“ (1925), adaptuota daugeliui filmų. „Pasaulio mirtyje“ (1948) į mirusią Žemę atvyksta ateiviai, kur suranda anglo dienoraštį, parašytą praėjus keliems dešimtmečiams po Antrojo pasaulinio karo ir kaip tik prieš prasidedant Trečiajam. Jam pavyksta su keliais draugais išgyventi požeminėje slėptuvėje, tačiau ateiviai neranda nieko – atrodo, kad Žemė visai negyva. Liūdna nata...

³³⁾ Piteris Kraukroftas (Peter Crowcroft, 1925-1982) – anglų aktorius ir rašytojas; nuo 1963 m. gyvenęs JAV. Pasirašinėjo daugeliu pseudonimų. „Nukritęs dangus“ (1954) aprašo post-apokalipsinį Londoną, kuriame sociologas lieka paskutiniu gyventoju, gyvenančiu barbariškomis sąlygomis. Jis aptinka aklų vaikų gentį, tarp kurių yra viena jautri moteris, Ieva, su kuria sumąsto pradėti naują civilizaciją pasaulį, vis dažniau apibūdinamą pastoraliniais terminais.

³⁴⁾ Metjus Fipsas Šielas (Matthew Phipps Shiell, 1865-1947) – britų rašytojas, kūręs mistinio siaubo, ankstyvosios fentezi ir mokslinės fantastikos žanruose. Gimęs Montserato saloje, rašyti pradėjo 11 m. Į Angliją atvyko 1885-ais. Rašė populiarias istorijas su tęsiniais, paremtais politinėmis aktualijomis, tapusias knygų „Geltonojo pavojaus“ (1898) ir „Karo propagandos“ (1899) pagrindu. Tačiau žinomumą atnešė „Purpurinis debesis“ (1901) – post-apokaliptinis pasakojimas apie Adomą Džefsoną, kuris grįžęs iš ekspedicijos į Šiaurės polių, pamato, kad yra vienintelis likęs gyvas po pasaulinės katastrofos, kurią sukėlė Purpurinis debesis. Tačiau jis sutinka moterį ir pradeda naujos žmonijos atgimimą.

³⁶⁾ Martinas Kaidenas (Martin Caidin, 1927-1997) – amerikiečių rašytojas, scenaristas; lakūnas, aeronautikos ir aviacijos žinovas. Žinomiausias romanas „Kiborgas“ (1972), kurio pagrindu sukurtas „Žmogus šešiems milijonams dolerių“ serialas (1973-78). Taip pat parašė nemažai kūrinių karo istorijos (ypač aviacijos) temomis. (9-me dešimtm. pradėjo tvirtinti turįs telekinezės galių. Antgamtinių elementų įtraukė į romaną apie Bermudų trikampį „Trys kampai į niekur“ (1975).

³⁷⁾ Alfredas Kopelas (Alfredo Jose de Arana-Marini Coppel, 1921-2004) – amerikiečių rašytojas, Antrojo pasaulinio karo metais buvęs naikintuvo pilotu. Išėjęs į atsargą atsidavė rašymui, pradžioje, 6-7 dešimtm. į pigius žurnalus daugelio žanrų kūrinius. Žinomiausias fantastiniais kūriniais, kurių pirmuoju buvo „Neprotingumo amžius“ (1947). Robert Cham Gilman pseudonimu leido jaunimui skirtą ciklą apie „Rhada“ (1968-85). „Degantis kalnas“ (1983) yra alternatyvi istorija apie tai, kas būtų, jei JAV būtų užėmę Japoniją. O pirmuoju fantastiniu romanu buvo „Tamsusis gruodis“ (1960), kaip per branduolinį karą nukentėjusios JAV veikėjas ieško savo šeimos ir naujai atranda pacifizmą. Juodasis lietus, 1969, rež. Imamura

³⁸⁾ Masudzi Ibusė (Masuji Ibuse, 1898-1993) – japonų rašytojas, kuriam pasaulinę šlovę atnešė „Juodasis lietus“ (1965; ekranizuotas 1989 m.), kuriame kelių išgyvenusių dienoraščių forma iš introspektyvaus požiūrio pasakojama Hirosimos bombardavimo ir jo pasekmių jaunai moteriai, lėtai žudomai spindulinės ligos, istorija. Ankstyvaus laikotarpio kūriniai - intelektualios fantazijos, kurioms būdingas alegorijų su gyvūnais panaudojimas, istoriniai elementai ir kaimo gyvenimo vaizdai.

³⁹⁾ Fricas Leiberis (Fritz Reuter Leiber Jr., 1910-1992) – amerikiečių fantastas, labiausiai žinomas kūrinių serija apie Fafhrdą ir Pilkąjį Peliautoją. Taip pat aktyviai žaidė šachmatų turnyruose, vaidino kine bei teatre, rašė pjeses ir eilėraščius. Ankstyvajai kūrybai įtaką padarė H.P. Lovecraft‘o „Cthulhu Mythos; paskutiniaisiais šio gyvenimo metais susirašinėjo su juo, o ir pats rašė „Cthulhu Mythos“ apsakymus (pvz., „Paskendusi žemė“), taip pat yra parašęs kelias esė apie patį Lovecraftą.
1969 m. mirus žmonai, Leiberis persikėlė gyventi į San Franciską, kentė nuo depresijos ir alkoholizmo. 1977 m. parašė romaną „Mūsų tamsos ledi“, kurio pagrindinis veikėjas buvo žmoną praradęs alkoholikas rašytojas. 8-ame dešimtmetyje gyveno skurde, tebegėrė.
„Ilgųjų peilių naktis“ (1960) – post-apokaliptinis romanas apie gyvenimą radioaktyvioje dykumoje, kurioje tėra vienas pasirinkimas – žudyti arba būti nužudytu.

⁴⁰⁾ Danielis Galoujė (Daniel Francis Galouye, 1920-1976) – amerikiečių fantastas. Antrojo pasaulinio karo metu buvo lakūnas bandytojas, buvo sužeistas, todėl vėliau turėjo sveikatos problemų. 6-7 dešimtm. skelbė noveles ir apsakymus įvairiuose fantastikos žurnaluose, kurių pirmąja buvo „Atgimimas“ (1952). Pirmasis jo romanas „Tamsioji Visata“ (1961) gavo Hugo premiją. Praėjus daug laiko po branduolinio karo, Sugriautoje žemėje kultūra vystėsi giliai po žeme, kur išlikusiųjų palikuonys gyvena akli aklinoje tamsoje. Nuo kasdieninės rutinos iki kosmologinių problemų toji kultūra labai savita ir originali, tačiau knyga baigiasi kiek nemaloniu pabėgimu iš tos tamsos į „nušvitimą“. Be šio parašė dar 4-is romanus, kurių žymiausias „Simuliakronas-3“ apie simuliuojamą tikrovę.

⁴¹⁾ Alisa Šeldon (Alice Bradley Sheldon, 1915-1987) – amerikiečių psichologė ir rašytoja-fantastė, plačiau žinoma James Tiptree, Jr. pseudonimu. Dirbo CŽV nuo jos įkūrimo datos. Pirma fantastine publikacija buvo „Komivojažerio gimimas“ (1968). Nusišovė po antro vyro žūties. Apsakymas „Namo ėjęs žmogus“ (1972) pasakoja apie Džoną Delgano, išsiųstą į tolimą ateitį, o grįžęs jis randa žmoniją po branduolinio karo sugrįžusią į bronzos amžių.

⁴²⁾ Sydas Logsdonas (Syd Logsdon, g. 1947 m. ) – amerikiečių mokytojas ir rašytojas. Jo pirmasis romanas „Jandrax“ (1979) pasakoja apie tai, kaip praėjus porai kartų po žvaigždėlėkio avarijos, planetoje susikūrė dvi skirtingos visuomenės: keleivių, kurią vienija Monomitas, ir iš laivo išvytos įgulos. Antrasis romanas „Atsisveikinimas su mirtimi“ (1978) jau skirta branduolinio karo temai: veiksmas vyksta 23 a. Indijoje; konfliktas su musulmonais šiaurėje; o žmonių klonavimas vykdomas siekiant kompensuoti post-branduolinę žmonių sterilizaciją (vis tik atrodo, kad klonavimas parodijuoja indų tikėjimą reinkarnacija).

⁴³⁾ Vonda Nil Makintairas (Vonda Neel McIntyre, 1948-2019) – amerikiečių fantastė ir biologė. 1973 m. gavo „Nebula“ premiją už apysaką „Apie rūką ir žolę bei smėlį“, vėliau tapusią romano „Sapnų gyvatė“ (1978) dalimi. Taip pat Vonda parašė kelis romanas sagai „Žvaigždžių karai“ ir serialui „Žvaigždžių kelias“. Prieš pat mirtį užbaigė romaną „Pasaulio kreivė“ (2019).

⁴⁴⁾ Polis Viljamsas (Paul O. Williams, 1935-2009) – amerikiečių fantastas, haiku poetas. Garsiausias „Perberio ciklas“, aprašantis Šiaurės Ameriką po tūkstančio metų po „ugnies laiko“, per kurį žmonija beveik sunaikinta. Dauguma veiksmo vyksta palei Misisipės upę. Artūras Takeris. Ilga, garsi tyla

⁴⁵⁾ Horacijus Goldas (Horace Leonard Gold, 1914-1996) – žydų kilmės amerikiečių fantastas, redagavęs „Galaxy Science Fiction“ (1950-61). Karo metu išsivystė tokia stipri agorafobija, kad beveik 20 m. nėjo iš buto. Išleido apsakymų rinkinį „Senasis Die Ričas“ (1955) ir parašė pora romanų.

⁴⁶⁾ Artūras Takeris (Arthur Wilson "Bob" Tucker, 1914-2006) – amerikiečių rašytojas, žinomas mistiniais, nuotykių bei fantastikos (Bob Tucker pseudonimu) kūriniais. Tapo fantastikos analitiku ir kritiku, sukūręs „kosminės operos“ terminą. Leido fanziną „Le Zombie“ (1938-2001; pavadinimas atsirado dėl daugelio netikrų pranešimų apie jo mirtį). Pirmasis atspausdintas apsakymas buvo „Tarpžvaigždinė stotis“ (1941), o garsiausiu romanu tapo „Ramios Saulės metai“ (1970) apie keliones laiku siekiant išsiaiškini būsimus politinius ir socialinius įvykius. „Ilga, garsi tyluma“ (1952) yra post-apokaliptinis romanas, kuriame rytinė JAV dalis už Misisipės atsiduria karantine dėl branduolinio ir bakteriologinio užpuolimo. Vienas išgyvenusių bando grįžti per upę.

⁴⁷⁾ Margarita St. Kler (Margaret St. Clair, 1911-1995) – amerikiečių fantastė, dar naudojusi Idris Seabright ir Wilton Hazzard pseudonimus. Parašė apie 130 apsakymų (dauguma mistinių) ir 8 romanus, ypač produktyvi 6-me dešimtm. Paskutiniai trys romanai sudaro tarsi trilogiją, kurių veiksmas vyksta netolimos ateities šiaurinėje Kalifornijoje su wicca elementais.

⁴⁸⁾ Artūras Zeidžetas (Arthur Leo Zagat, 1896–1949) – amerikiečių teisininkas ir bulvarinis rašytojas bei fantastas. Plačiausiai žinomas apysakų ciklu „Rytoj“ (1939-41).

⁴⁹⁾ Džonas Vudas Kempbelas (John Wood Campbell Jr., 1910-1971) – amerikiečių fantastas ir „ Astounding Science Fiction “ redaktorius (nuo 1937 m.). Pradėjo kurti fantastiką dar studentaudamas. Pirmieji spausdinti kūriniai labai palankiai priimti skaitytojų. 4-o dešimtm. pradžioje ima bodėtis fantastikos primityvumu ir ieško naujų stiliaus ir tematinių išraiškų. Jo apsakymas „Prieblanda” (1934), tikriausiai įkvėptas H. Velso straipsnio „Žmogus po milijono metų“ (1893), pasakoja apie paslaptingą keliautoją autostopu, tvirtinantį, kad jis atkeliavo laiku iš 3059-ųjų ir yra nuvykęs keletą milijonų metų į ateitį, kurioje mašinos daro viską už žmones, kurie regresuoja tiek socialiai, tiek intelektualiai, tampa apatiški, o populiacija susitraukia iki minimumo. Rašytojo karjerą baigia apysaka „Kas eina?“ (1938), laikoma vienu geriausių MF trilerių ir triskart ekranizuota (1951, 1982, 2011). Tapęs „Astounding“ redaktoriumi pradeda fantastikos reformą. Jo garbei pavadintos dvi premijos.

⁵⁰⁾ Alfredas Korzibskis (Alfred Habdank Skarbek Korzybski, 1879-1950) – lenkų kilmės amerikiečių mokslininkas, žinomas darbais kalbos ir mąstymo tyrimų srityse. Sužeistas Pirmajame pasauliniame kare, 1916 m. atvyko į Kanadą, o vėliau – į JAV. Sukūrė „bendrosios semantikos“ mokymą. Teigė, kad gamtos pažinimą riboja tiek žmogaus nervų sistema, tiek kalbos, tad nėra betarpiškos prieigos prie tikrovės, o daugiausia, ką galime žinoti, tai ką atfiltruoja smegenų reakcijos į tikrovę. Parašė knygą „Mokslas ir psichinė sveikata“ (1933). Žinomiausias jo posakis: „Žemėlapis – tai ne teritorija“.

⁵¹⁾ Annabel Lee (1849) - paskutinis užbaigtas E.A. Po eilėraštis, vystantis, kaip ir daugelyje kitų poeto kūrinių, jaunos moters žūtį. Pasakotojas ją įsimyli taip, kad net angelai ima jam pavydėti. Meilė jai nedingsta net po jos mirties – jis guli prie jos kapo ir tiki, kad jų sielos susijungusios amžinai.

⁵²⁾ May-Johnson’o bilis - įstatymas dėl branduolinės energijos priežiūros, reguliavimo ir valdymo, svarstytas 1945 m. spalį, bet atmestas senatoriaus A.H. Vandenbergo. Jį Laikinojo komiteto nurodymu rengė teisininkai K. Royall’as ir W.L. Marbury, o svarstymui Atstovų rūmuose pristatė kongresmenas A.J. May, o Senate – senatorius E.C. Johnson’as. Jis taip pat sulaukė aršios kritikos iš mokslininkų pusės – dėl galimos didelės armijos įtakos bei nuobaudų griežtumo.

⁵³⁾ Krisas Nevilis (Kris Ottman Neville, 1925-1980) – amerikiečių chemikas ir fantastas. Jo garsiausias kūrinys dilogija „Bettyann“ (1970, 1973) laikoma MF klasika. Jame ateivė, likusi vaikystėje Žemėje, užmezga gilius ryšius su žmonėmis. Atvykus jos gentainiams jos „gelbėti, išryškėja jos nepaprasti sugebėjimai (formos keitimas, telepatija, išgydymas...). Ji nusprendžia pasilikti ir pašvęsti gyvenimą žmonėms. Buvo sintetinių dervų ir JAV chemijos pramonės žinovu. Buvo bendraautoriumi ir su žmona Lila. Jo kūrybai būdingi jumoras ir saviironija. Daugiasluoksnis floros aprašymas ir aštrus ekologinių problemų iškėlimas apsakyme „Zilo miškas“ (1967) paveikė daugelį kitų rašytojų.

⁵⁴⁾ Stenlis Krameris (Stanley Earl Kramer, 1913-2001) – amerikiečių režisierius, vaizdavęs aštrias socialines dramas. Žinomiausi filmai: „Niurnbergo procesas“ (1961), „Skinsi audrą“ (1960; kreacionizmas prieš evoliuciją), „Durnių laivas“ (1965), komedija „Tas beprotiškas, beprotiškas, beprotiškas pasaulis“ (1963; apie automobilių lenktynes), „Pliaže“ (1959; pagal N. Šiuto romaną apie branduolinio karo pasekmes) ir kt. Parašė autobiografiją „Tas beprotiškas, beprotiškas, beprotiškas pasaulis“ (1997).