Umberto Eco.
Fuko švytuoklė


(tekstai ir komentarai)

Turinys

U.Eco biografija

Recencija

Filosofija

Skaitiniai

Fantastika

NSO
 
 
Ankstesni puslapiai:

Gebura

Okultizmo mokslai

Vis moventi

Grafas Kaliostro

Azthar Septragen sako

Hiper-realios kelionės

Gnostikų koncepcijos

Mitas ir mokslas

Merkaba Kabaloje

Papildomi puslapiai:


Saulė ir Mėnulis

Erdvė ir laikas

F. Kafka ir kabala

R.Moore. Sapnai

C. Lewis. Didžiosios skyrybos


Gnostikai;žvaigždžiavaikiai


Kvantinė mechanika

Gyveno milžinai...<
5  Gebura, 40

Bailys, pakol jis gyvas, miršta nuolat...
(Shakespeare "Julius Caesar", II, 2)

[>>>>tolimesnis fragmentas, tesinys: 42 Dion Fortune]

<...> Dirbdamas su juo [Belbu] dažnai galvodavau, kodėl jis taikosi su tokia padėtimi. Manau, ne dėl pinigų. Jis puikiai išmanė savo amatą ir galėjo rasti geriau mokamą darbą.

Ilgai maniau, jog jis taip elgiasi siekdamas plėsti savąsias žmonių bukumo studijas iš tiesiog pavyzdinio taško. Tai, ką jis vadino kvailumu, nepasiekiamu paralogizmu, klastingais, į nepriekaištingos argumentacijos rūbą įvilktais svaičiojimais, žavėjo jį – jis tai nuolatos kartodavo. Bet ir tas jo elgesys tebuvo kaukė. Tai Diotevelis žaidė, gal tikėdamasis vieną dieną kokoje nors "Manuzio" knygoje rasti dar nematytą Toros kombinaciją. Ir aš įsitraukiau į šį darbą dėl žaidimo, dėl gryniausios pramogos, iš pašaipos, iš smalsumo, ypač po to, kai Garamondo leidykla paskelbė Hermio projektą.

Belbui buvo visai kitaip. Tai supratau tik pasirausęs po jo failus.

FILENAME: Kerštas žiaurusis kerštas

Taip ji ateina. Net jei kambaryje yra žmonių, ji trukteli mane už švarko apykaklės, atgręžia į save veidą ir bučiuoja. Bučiuodama Anna visada stovi ant pirštų galų. Ji bučiuoja mane, lyg žaistų fliperį. Kerstas

Ji žino, kad trikdo mane. Bet viešai mane išstato.
Ji niekada nemeluoja.
- Myliu tave.
- Sekmadienį susitiksim?
- Ne, savaitgalį praleidžiu su draugu...
- Norėjai pasakyti – su drauge.
- Ne, draugu, pažįsti jį, tai tas, kuris uvo su manim bare aną savaitę. Jau pažadėjau, juk nenori, kad laužyčiau žodį?
- Gali nelaužyti, bet neateik manęs... Prašau, turiu susitikti su autoriumi.
- Genijumi, kurį reikia iškelti?
- Vargšu, kurį reikia sunaikinti.

Vargšu, kurį reikia sunaikinti.

Atvykau į Pilado barą tavęs paimti. Ten tavęs neradau. Laukiau ilgai, po to išėjau vienas, kitaip galeriją jau būtų uždarę. Ten kažkas pasakė man, kad jūs jau išėjote į restoraną. Baigiau žiūrėti paveikslus – sako, menas miręs nuo Holderlino laikų. Restorano ieškojau 20 min., nes galerijų savininkai paprastai pasirenka tuos, kurie taps populiarūs tik kitą mėnesį.

Tu buvai ten, tarp įprastų veidų, o greta – vyriškis su randu. Nė akimirkai nesutrikai. Pažvelgei į mane kaip sąmokslininkė ir – kaip tau pavyksta vienu metu? – su nepasitikėjimu, lyg tardama: "Na, ką pasakysi?" Įsibrovėlis su randu nužvelgė mane kaip įsibrovėlį. Kiti, žinantys kas ir kaip, laukė. Turėjau rasti pretekstą kivirčui. Nebūčiau apsijuokęs, net jei jis būtų mane primušęs. Visi žinojo, kad esi ten su juo norėdama mane išprovokuoti. Pavyks tai ar ne – vaidmuo man jau buvo paskirtas. Šiaip ar taip, jie laukė spektaklio.

Vaidinti – tai vaidinti. Pasirinkau subtilią komediją: maloniai įsiliejau į pokalbį ir tikėjausi, kad kas nors liks sužavėtas mano savitvarda.
Vienintelis, kuris manim žavėjosi, buvau aš pats.
Bailiai esame tuomet, kai jaučiamės tokie esą.
Kaukėtas keršytojas. Kaip Klarkas Kentas globoju nesuprastus jaunuosius genijus ir kaip Supermenas baudžiu taip pat nesuprastus senuosius genijus.
Bendradarbiauju išnaudodamas tą, kuris neturėjo mano drąsos ir nemokėjo apsiriboti vien žiūrovo vaidmeniu.
Įmanoma? Visą gyvenimą baudžiant tuos, kurie niekada nesupras esą nubausti? Norėjai tapti Homeru? Še tau, elgeta, ir tikėk.
Nekenčiu tų, kurie bando man parduoti aistros iliuziją.

Komentarai ir paaiškinimai

Johanas Holderlinas (1770-1843)

Johann Christian Holderlin Johann Christian Holderlin buvo vienas iškiliausių ir įtakingiausių vokiečių "poetas tarp poetų" (Heideggeris) , rašytojų ir dramaturgų. Gimė Lauffen'e 1770 m. kovo 20 d. ir anksti, po dviejų metų, neteko tėvo. 14 m. amžiaus jis pradėjo lankyti Denkendorfe pradinę mokyklą, kurioje jau rašė eilėraščius. 1786-8 m. lankė vidurinę mokyklą Maulbronne, kurią baigęs pradėjo teologijos studijas Tiubingeno*) seminarijoje, kur susipažino su Šelingu ir Hegeliu. 1793 m. aplankė Jena, kur klausė Fichtės paskaitų, o taip pat susitiko su F.Šilingu ir Goethe.

Jo asmeninis gyvenimas nebuvo nei susitvarkęs, nei laimingas – jam trūko ir pinigų, ir pripažinimo, o meilė vedusiai moteriai galų gale sukėlė psichinę ligą. Jis parašė: "Aš mirtingas, gimęs meilei ir kančiai". Pats jis atmetė įprastą laimės sampratą – ir jam malonumai tebuvo "drungnas vanduo ant liežuvio". Esminis jo gyvenimo posūkis įvyko, kai 1793 m., kai pradėjo dirbti turtingo Frankfurto bankininko Jacob'o Gontard'o namuose. Jis platoniškai ir skausmingai įsimylėjo jo žmoną Susette, kurią savo eilėraščiuose vadino Diotima. Ta laimė truko trumpai. Tačiau iki pat 1800 jie susirašinėjo ir slapta susitikinėjo.

Savo kūriniuose, kaip "Hyperione" (1797-9), Holderlinas buvo kritiškas etinio idealizmo heroikai, garbino šventuosius gamtos aspektus ir bandė suvienyti religiją ir meną kaip pranašesnius už protą. Tuo jis artimas Šelingo Naturphilosophie, ypač gamtos iškėlimu ir Fichtės "ne-Aš" kritika. Tiesa, skirtingai nuo Šilerio ir romantikų, Holderlino menininko supratimas turėjo tragizmo aspektą, nes turi susvetimėjimo elementą būdamas tarpininku tarp dievų ir žmonių - kas labai įstrigo Heideggeriui (1889-1976), kurio susidomėjimui poezija paskutiniuoju kūrybos laikotarpiu didelę įtaką padarė būtent Holderlinas. Heideggeris rašė: "Poetas pagauna Dievo žaibų žodžius ir tuos žaibuojančius žodžius perkelia į žmonių kalbą".

Holderlinis rašė ir filosofinius veikalus bei nebaigtą tragediją "Der Tod des Empedokles". Trumpam išvyko į Prancūziją ir 1802 m. grįžęs į Vokietija sužinojo, kad Susette mirė. Jo psichinė sveikata pakriko. Kai jausdavosi geriau, vertė Sofoklio tragedijas. Gyvenimo pabaigoje Holderlino vis smarkiau sirgo šizofrenija. 1806 m. rugsėjo 11 d. prieš savo valią buvo uždarytas Tiubingeno Autenrieth klinikose. Likusius 36 m. pragyveno dailidės namuose. Mirė 1843 m. birželio 7 d.

Tarp Holderlino geriausių lyrikos kūrinių yra "Brod und Wein" (Duona ir vynas), elegija šlovinanti ir Kristų, ir Dionisą; "Der Archipelagus", odė su viltimi, kad Vokietija gali grįžti prie senovės Graikijos idealų; "Heiderberg" ir "Rhein", odės skirtos miestui ir upei bei patriotinė odė "Germanien". 1861 m. F.Nietzsche (irgi miręs psichiškai sirgdamas) parašė pakilią esė apie jo "pamėgtą poetą". Bet poetą visi beveik pamiršo. 1874 m. išėjo jo raštų rinkinys "Ausgewahlte werke", bet tik 20 a. jį "atrado" kaip didžiausią vokiečių poetą (po Goethe).

Diotima

Wenn aus der Ferne, da wir geschieden sind,
ich dir noch kennbar bin, dir Vergangenheit,
o du Teilhaber meiner Schmerzen,
einiges Gute bezeichnen dir kann...

Holderlino gyvenimas, poezija ir liga
Iš Wilhelm Waiblinger esė, 1830

... jei dabar kas nors užeitų į to nelaimingo žmogaus namus neturi tikėtis ten rasti poetą, linksmai vaikštinėjusį palei Ilysą su Platonu. Tačiau namas nėra baisus, jis yra pasiturinčio dailidės būstas; nepaprastai aukšto kultūros žmogaus pagal jo padėtį, kuris kalba apie Kantą,  Šelingą,  Fichtę, Novalį. Tieck'ą ir kitus. Pasiteiraujama apie Herr Bibliotekininką – nes Holderlinui vis dar patinka, kai kreipiamasi titulu – ir įeinama pro nedideles dureles. Viduje jau galima girdėti kalbant ir spėjama, kad Holderlinas nėra vienas, tačiau garbusis dailidė pasako, kad H. yra visiškai vienas ir kalbasi su savimi dieną ir naktį.

Pasvarstoma, belstis ar ne, ir apsisprendžiama nelengvai. Ir kai pagaliau pasibeldžiama, išgirstamas garsu ir stiprus "Įeikite!" Atidarius duris, viduryje kambario pastebima išvargusi figūra, kuri nusilenkia taip žemai, kiek tik gali ir nesiliauja berti komplimentus – ir tos manieros būtų labai malonios, jei jose nebūtų kažkokio skausmo. Žavimasi išvaizda, aukšta kakta pilna sunkių minčių, draugiškomis ir meiliomis akimis, gęstančiomis, tačiau tebeturinčiomis dvasią; matomi niokojantys psichinės ligos pėdsakai skruostuose, ties burna, nosį, virš akių susimetusi slegianti ir skausminga raukšlė. Apgailestaujant ir su liūdesiu pastebimi trūkčiojimai kartais prabėgantys jo veidu, priverčiantys mėšlungiškai kilstelėti pečius ir susitraukti pirštus. Jis vilki paprastu švarku ir mėgsta susikišti rankas į kišenes. Pasakoma keli prisistatymo žodžiai, sutinkami mandagiu nusilenkimu ir beprasmių žodžių srautu, sugluminančiu lankytoją. Gracingas kaip buvo ir, dėka išvaizdos, vis dar yra, H. jaučia būtinybę pasakyti ką nors draugiška svečiui, paklausti jo. Kai kas suprantama jo klausime, tačiau dažniausiai negalima atsakyti. O ir Holderlinas nelaukia atsakymo. Netgi priešingai, jis būna visiškai apstulbęs, jei lankytojas bando sekti minčių eigą. Daugiau apie tai vėliau, kai aptarsime pašnekesius su juo. O dabar labiau susirūpinama paviršutinišku įspūdžiu. Į lankytoją kreipiamasi "Jūsų aukštenybe", "Jūsų šventenybe" bei "Gailestingasis Herr Pater". Tuo pačiu Holderlinas yra labai prislėgtas; jis tokius vizitus pergyvena labai nepatogiai ir vėliau būna visada dar labiau sunerimęs...

... Iš pradžių jis rašė daug ir prirašydavo kiekvieną paduotą popieriaus lapą. Tai buvo laiškai, proza arba laisvuoju pindariškuoju stiliumi, jo brangiajai Diotima. Jis visiškai pritaikė tam tikrą stilių, o jų turinys buvo poeto prisiminimai, ginčai su Dievu ir graikų šlovinimas. Jo dabartinis minčių srautas dar nebuvo pasireiškęs.

Savo įsikūrimo pas dailidę pradžioje jį vis dar dažnai ištikdavo proto aptemimo ir įniršio priepuoliai, privertę šeimininką, kaip paskutinę priemonę, trinktelti įsiutusiam vyrui savo kietu kumščiu. Kartą Holderlinas išvijo vyrą ir visą jo šeimą iš namų ir užsirakino...

... Dailidės žmona, sūnus ar duktė dažnai vargšą žmogų nusivesdavo į daržą ar vynuogyną, kur Holderlinas rasdavo akmenį, ant kurio atsisėsdavo laukdamas, kol jie eis namo. Reikia pastebėti, kad žmonės su juo turėjo elgtis kaip su vaiku, jei norėjo, kad jis netaptų neramus.

Jei jis išeidavo iš namų, pirmiausia jam primindavo, kad reikia nusiprausti ir susitvarkyti, nes jo rankos dažniausiai būdavo purvinos, nes jis pusę dienos būdavo praleidęs raudamas žolę. Tada, aprengto, jo nereikėdavo vesti. Jis iki akių užsitraukdavo skrybėlę ir, jei tik nebūdavo per giliai savyje, kilstelėdavo ją sutikęs dviejų metų amžiaus vaiką. Reikia pagirti, kad jį pažinoję žmonės mieste niekada jo neužkabindavo ir leisdavo eiti savo keliu, dažnai sakydami vieni kitiems – ach, kokio šviesaus proto ir išsilavinęs buvo šis vyras, o dabar toks pamišęs. Tačiau dabar jam vienam išeiti neleidžiama, nebent priešais namą.

Pradžioje jis kartais aplankydavo puikų žmogų, Conz, neseniai mirusį. Šis darbštus ir energingas Senovės literatūros mylėtojas Tiubingene priešais Horschauer'io vartus turėjo sodą, į kurį dešimtmečius kasdien traukdavo prieš valandą iki vidurdienio. ... Jam verčiant Aischilą, Holderlinas, tada turėjęs daugiau jėgų, ateidavo pas jį. Jis galėjo pasidžiaugti skindamas gėles, - ir kai priskindavo didelę puokštę, jis galėdavo ją sudraskyti ir susikišti į kišenes. Kartais Conz jam duodavo knygą. Conz man pasakė, kad kartą Holderlinas pasilenkė virš jo ir garsiai perskaitė kelias Aischilo eilutes, o po to pratrūko konvulsyviu juoku: "Nesuprantu to. Tai kamalatta kalba", - nes naujų žodžių sukūrimas buvo vienas Holderlino keistenybių. Tie apsilaikymai palaipsniui liovėsi jam silpstant ant tampant vis niūresniu...

... "Hyperionas" galėjo užimti jį visai dienai. Šimtus kartų ateidamas jį aplankyti girdėdavau garsiai deklamuojant. Jo patosas buvo nepaprastas ir "Hyperionas" beveik visad gulėdavo atverstas ant stalo; jis dažnai garsiai skaitydavo jį man. Perskaitęs pasažą, jis sušukdavo energingai gestikuliuodamas: "O puiku, puiku! Jūsų aukštenybe!". Tada, perskaitęs truputį daugiau, netikėtai pridėdavo: "Matote, malonusis pone, kablelis ten!" ...

...

Didelės graikiškos raidėmis ant sienos virš jo stalo panteistinis Viena ir Visa (Hei kai pan) užrašas buvo jo vienas didžiųjų susidomėjimų. Jis dažnai ilgai kalbėdavosi su savimi žiūrėdamas į tą paslaptingą daugelio reikšmių ženklą ir vieną kartą tarė: "Dabar tapau ortodoksu, Jūsų šventybe! Ne, ne! Aš dabar studijuoju trečia Herr Kanto tomą ir labai įsitraukęs į naująją filosofiją". Paklausiau jo, ar prisimena Šelingą. Jis pasakė: "Taip, jis studijavo tuo pačiu metu, kaip aš, Herr barone!" Aš jam pasakiau, kad, greičiausiai, Šelingas buvo Erlangene ir Holderlinas atsakė: "Jis anksčiau buvo Miunhene". Jis manęs paklausė, ar aš kada nors esu kalbėjęsis su juo ir aš atsakiau, kad taip... Jis atsiminė Matisoną, Zolikoferį, Lavaterį, Heinsę ir daugelį kitų, išskyrus Gėtę, kaip minėjau anksčiau. Jo atmintis vis dar buvo stipri ir ilgalaikė...

... Taip pat daviau jam popieriaus užrašams. Tada jis atsisėsdavo prie stalo ir užrašydavo keletą sakinių juos rimuodamas, nors jie buvo visai beprasmiai, ypač paskutinieji, tačiau metrą išlaikė puikiai. Tada jis atsistodavo ir paduodavo man su gausiais komplimentais. Kartą jis pasirašė "Jūsų nusižeminęs ir nuolankiausias Holderlinas".


Klarkas Kentas ir Supermenas

Clark kent Comics Supermenas arba "Plieninis žmogus" pasirodė 1938 m. birželio mėn. "Action Comic" pirmame numeryje. Šį komiksų personažą sukūrė Joe Shuster ir Jerry Siegel. Jo legenda tokia: jis gimė kaip Kal-El Kryptono planetoje ir buvo pasiųstas į žemę tėvo sukurta raketa prieš pat susprogstant gimtajai planetai. Žemėje jis nusileido netoli Smallville miestelio, kur jį į šeimą priėmė malonūs Džonatanas ir Marta Kentai. Augdamas savyje atrado antgamtišką galią. Ir kai nesikauna su blogiu, jis gyvena normalų gyvenimą kaip Klarkas Kentas, dirbdamas vidutinišku "Daily Planet" reporteriu.

Mirus "tėvams", 1938 metais Klarkas nusprendžia panaudoti savo galias žmonijos labui. Jis sukuria stilizuotą kostiumą ir persikelia į Metropolis miestą. Jo galios auga, jis pradeda skraidyti (pradžioje jis galėjo tik nušokti iki aštuntadalio mylios). 1949 m. Supermenas sužinojo apie Kryptono egzistavimą.

Iš pradžių Supermenas nebuvo super-herojumi, o tiesiog niekšu, linkusiu dominuoti pasaulyje. Toks jis buvo pasakojime "Supermeno viešpatavimas", bet jo nepavyko parduoti. O ir 1935 m. jį atmetė laikraščiai, bijodami bylinėjimosi, nes jame įžvelgė nežymiai modifikuotą Hugo Danner'į iš 1930-ųjų Philip'o Wylie romano "Gladiatorius". Tačiau naujai įsikūrusi "DC Comics" 1935 m. spalio mėn. išspausdino kitą jų sukurtą personažą, daktarą Okultą. Ir ši kompanija ryžosi pabandyti sėkmę su Supermenu. Autoriai pardavė teisę spausdinti už 130 dolerių. 1941 m. buvo pranešama, kad kiekvienam jų yra mokama po 75 tūkst. dolerių į metus. 1946 m. jiedu pabandė išsireikalauti daugiau, bet DC juos atleido, o bylinėjimasis baigėsi 1948 m., kai jie už 200 tūkst, dolerių sutiko atsisakyti visų savo pretenzijų. Po stulbinančios filmo sėkmės 1978 m. (su Ch.Reeve) ir rašinių spaudoje apie varganą Supermeno autorių egzistavimą, "Warner Communications" jiems skyrė po 35 tūkst. dolerių pensiją iki gyvenimo pabaigos.

Su laiku Supermeno biografija keitėsi. 1986 m. "DC Comics" pasamdė John Byrne, kad iš naujo perkurtų Supermeno pasakojimą ir mitus apie jį. Tai "Plieninio žmogaus" variantas, kai Klarkas Kentas yra daugiau "kaip" realus asmuo, slepiantis savo, kaip Supermeno, gyvenimą. Paskutiniai pakeitimai jo istorijai padaryti 2004 m. mini-serijų cikle "Birthright".

Kartais, bet klaidingai, manoma, kad Supermeno idėją davė F.Nietzche antžmogis (Ubermensch), kuris yra bet kuris žmogus, kuri atmeta mintis, neturinčias pagrindo, ir rūpestį kitais. Labiau tikėtina, kad jo idėja paimta iš P.Wylie fantastinio romano "Gladiatorius", kuriame vyras su antgamtiškomis galiomis ateina į pagalbą žmonių rasei, bet žmonijos paniekinamas būtent dėl jo turimų galių. Kiti minimi įkvėpimo šaltiniai yra "Doc Savage" ir "Šešėlis".

 

*) Tiubingenas (Tubingen) – Vokietijos universitetinis miestas Badeno-Viurtembergo federalinėje žemėje, apie 40 km į pietus nuo Štutgarto. 90 tūkst. gyv. Eberhard Karls un-tas įsteigtas 1477 m. Jis garsėjo medicina, daug prisidėjo prie liberalios krikščioniškos teologijos. Jame studijavo M. Gimbutienė, A. Nyka-Niliūnas ir daug kt. lietuvių. Priemiestyje randasi Bebenhauzeno cistersų vienuolynas.