FILENAME: Kerštas žiaurusis kerštas

Taip ji ateina. Net jei kambaryje yra žmonių, ji trukteli mane už švarko apykaklės, atgręžia į save veidą ir bučiuoja. Bučiuodama Anna visada stovi ant pirštų galų. Ji bučiuoja mane, lyg žaistų fliperį.

Ji žino, kad trikdo mane. Bet viešai mane išstato.
Ji niekada nemeluoja.
- Myliu tave.
- Sekmadienį susitiksim?
- Ne, savaitgalį praleidžiu su draugu...
- Norėjai pasakyti – su drauge.
- Ne, draugu, pažįsti jį, tai tas, kuris uvo su manim bare aną savaitę. Jau pažadėjau, juk nenori, kad laužyčiau žodį?
- Gali nelaužyti, bet neateik manęs... Prašau, turiu susitikti su autoriumi.
- Genijumi, kurį reikia iškelti?
- Vargšu, kurį reikia sunaikinti.

Vargšu, kurį reikia sunaikinti.

Atvykau į Pilado barą tavęs paimti. Ten tavęs neradau. Laukiau ilgai, po to išėjau vienas, kitaip galeriją jau būtų uždarę. Ten kažkas pasakė man, kad jūs jau išėjote į restoraną. Baigiau žiūrėti paveikslus – sako, menas miręs nuo Holderlino laikų. Restorano ieškojau 20 min., nes galerijų savininkai paprastai pasirenka tuos, kurie taps populiarūs tik kitą mėnesį.

Tu buvai ten, tarp įprastų veidų, o greta – vyriškis su randu. Nė akimirkai nesutrikai. Pažvelgei į mane kaip sąmokslininkė ir – kaip tau pavyksta vienu metu? – su nepasitikėjimu, lyg tardama: "Na, ką pasakysi?" Įsibrovėlis su randu nužvelgė mane kaip įsibrovėlį. Kiti, žinantys kas ir kaip, laukė. Turėjau rasti pretekstą kivirčui. Nebūčiau apsijuokęs, net jei jis būtų mane primušęs. Visi žinojo, kad esi ten su juo norėdama mane išprovokuoti. Pavyks tai ar ne – vaidmuo man jau buvo paskirtas. Šiaip ar taip, jie laukė spektaklio.

Vaidinti – tai vaidinti. Pasirinkau subtilią komediją: maloniai įsiliejau į pokalbį ir tikėjausi, kad kas nors liks sužavėtas mano savitvarda.
Vienintelis, kuris manim žavėjosi, buvau aš pats.
Bailiai esame tuomet, kai jaučiamės tokie esą.
Kaukėtas keršytojas. Kaip Klarkas Kentas globoju nesuprastus jaunuosius genijus ir kaip Supermenas baudžiu taip pat nesuprastus senuosius genijus.
Bendradarbiauju išnaudodamas tą, kuris neturėjo mano drąsos ir nemokėjo apsiriboti vien žiūrovo vaidmeniu.
Įmanoma? Visą gyvenimą baudžiant tuos, kurie niekada nesupras esą nubausti? Norėjai tapti Homeru? Še tau, elgeta, ir tikėk.
Nekenčiu tų, kurie bando man parduoti aistros iliuziją.

Holderlino gyvenimas, poezija ir liga
Iš Wilhelm Waiblinger esė, 1830

... jei dabar kas nors užeitų į to nelaimingo žmogaus namus neturi tikėtis ten rasti poetą, linksmai vaikštinėjusį palei Ilysą su Platonu. Tačiau namas nėra baisus, jis yra pasiturinčio dailidės būstas; nepaprastai aukšto kultūros žmogaus pagal jo padėtį, kuris kalba apie Kantą,  Šelingą,  Fichtę, Novalį. Tieck'ą ir kitus. Pasiteiraujama apie Herr Bibliotekininką – nes Holderlinui vis dar patinka, kai kreipiamasi titulu – ir įeinama pro nedideles dureles. Viduje jau galima girdėti kalbant ir spėjama, kad Holderlinas nėra vienas, tačiau garbusis dailidė pasako, kad H. yra visiškai vienas ir kalbasi su savimi dieną ir naktį.

Pasvarstoma, belstis ar ne, ir apsisprendžiama nelengvai. Ir kai pagaliau pasibeldžiama, išgirstamas garsu ir stiprus "Įeikite!" Atidarius duris, viduryje kambario pastebima išvargusi figūra, kuri nusilenkia taip žemai, kiek tik gali ir nesiliauja berti komplimentus – ir tos manieros būtų labai malonios, jei jose nebūtų kažkokio skausmo. Žavimasi išvaizda, aukšta kakta pilna sunkių minčių, draugiškomis ir meiliomis akimis, gęstančiomis, tačiau tebeturinčiomis dvasią; matomi niokojantys psichinės ligos pėdsakai skruostuose, ties burna, nosį, virš akių susimetusi slegianti ir skausminga raukšlė. Apgailestaujant ir su liūdesiu pastebimi trūkčiojimai kartais prabėgantys jo veidu, priverčiantys mėšlungiškai kilstelėti pečius ir susitraukti pirštus. Jis vilki paprastu švarku ir mėgsta susikišti rankas į kišenes. Pasakoma keli prisistatymo žodžiai, sutinkami mandagiu nusilenkimu ir beprasmių žodžių srautu, sugluminančiu lankytoją. Gracingas kaip buvo ir, dėka išvaizdos, vis dar yra, H. jaučia būtinybę pasakyti ką nors draugiška svečiui, paklausti jo. Kai kas suprantama jo klausime, tačiau dažniausiai negalima atsakyti. O ir Holderlinas nelaukia atsakymo. Netgi priešingai, jis būna visiškai apstulbęs, jei lankytojas bando sekti minčių eigą. Daugiau apie tai vėliau, kai aptarsime pašnekesius su juo. O dabar labiau susirūpinama paviršutinišku įspūdžiu. Į lankytoją kreipiamasi "Jūsų aukštenybe", "Jūsų šventenybe" bei "Gailestingasis Herr Pater". Tuo pačiu Holderlinas yra labai prislėgtas; jis tokius vizitus pergyvena labai nepatogiai ir vėliau būna visada dar labiau sunerimęs...

... Iš pradžių jis rašė daug ir prirašydavo kiekvieną paduotą popieriaus lapą. Tai buvo laiškai, proza arba laisvuoju pindariškuoju stiliumi, jo brangiajai Diotima. Jis visiškai pritaikė tam tikrą stilių, o jų turinys buvo poeto prisiminimai, ginčai su Dievu ir graikų šlovinimas. Jo dabartinis minčių srautas dar nebuvo pasireiškęs.

Savo įsikūrimo pas dailidę pradžioje jį vis dar dažnai ištikdavo proto aptemimo ir įniršio priepuoliai, privertę šeimininką, kaip paskutinę priemonę, trinktelti įsiutusiam vyrui savo kietu kumščiu. Kartą Holderlinas išvijo vyrą ir visą jo šeimą iš namų ir užsirakino...

... Dailidės žmona, sūnus ar duktė dažnai vargšą žmogų nusivesdavo į daržą ar vynuogyną, kur Holderlinas rasdavo akmenį, ant kurio atsisėsdavo laukdamas, kol jie eis namo. Reikia pastebėti, kad žmonės su juo turėjo elgtis kaip su vaiku, jei norėjo, kad jis netaptų neramus.

Jei jis išeidavo iš namų, pirmiausia jam primindavo, kad reikia nusiprausti ir susitvarkyti, nes jo rankos dažniausiai būdavo purvinos, nes jis pusę dienos būdavo praleidęs raudamas žolę. Tada, aprengto, jo nereikėdavo vesti. Jis iki akių užsitraukdavo skrybėlę ir, jei tik nebūdavo per giliai savyje, kilstelėdavo ją sutikęs dviejų metų amžiaus vaiką. Reikia pagirti, kad jį pažinoję žmonės mieste niekada jo neužkabindavo ir leisdavo eiti savo keliu, dažnai sakydami vieni kitiems – ach, kokio šviesaus proto ir išsilavinęs buvo šis vyras, o dabar toks pamišęs. Tačiau dabar jam vienam išeiti neleidžiama, nebent priešais namą.

Pradžioje jis kartais aplankydavo puikų žmogų, Conz, neseniai mirusį. Šis darbštus ir energingas Senovės literatūros mylėtojas Tiubingene priešais Horschauer'io vartus turėjo sodą, į kurį dešimtmečius kasdien traukdavo prieš valandą iki vidurdienio. ... Jam verčiant Aischilą, Holderlinas, tada turėjęs daugiau jėgų, ateidavo pas jį. Jis galėjo pasidžiaugti skindamas gėles, - ir kai priskindavo didelę puokštę, jis galėdavo ją sudraskyti ir susikišti į kišenes. Kartais Conz jam duodavo knygą. Conz man pasakė, kad kartą Holderlinas pasilenkė virš jo ir garsiai perskaitė kelias Aischilo eilutes, o po to pratrūko konvulsyviu juoku: "Nesuprantu to. Tai kamalatta kalba", - nes naujų žodžių sukūrimas buvo vienas Holderlino keistenybių. Tie apsilaikymai palaipsniui liovėsi jam silpstant ant tampant vis niūresniu...

... "Hyperionas" galėjo užimti jį visai dienai. Šimtus kartų ateidamas jį aplankyti girdėdavau garsiai deklamuojant. Jo patosas buvo nepaprastas ir "Hyperionas" beveik visad gulėdavo atverstas ant stalo; jis dažnai garsiai skaitydavo jį man. Perskaitęs pasažą, jis sušukdavo energingai gestikuliuodamas: "O puiku, puiku! Jūsų aukštenybe!". Tada, perskaitęs truputį daugiau, netikėtai pridėdavo: "Matote, malonusis pone, kablelis ten!" ...

...

Didelės graikiškos raidėmis ant sienos virš jo stalo panteistinis Viena ir Visa (Hei kai pan) užrašas buvo jo vienas didžiųjų susidomėjimų. Jis dažnai ilgai kalbėdavosi su savimi žiūrėdamas į tą paslaptingą daugelio reikšmių ženklą ir vieną kartą tarė: "Dabar tapau ortodoksu, Jūsų šventybe! Ne, ne! Aš dabar studijuoju trečia Herr Kanto tomą ir labai įsitraukęs į naująją filosofiją". Paklausiau jo, ar prisimena Šelingą. Jis pasakė: "Taip, jis studijavo tuo pačiu metu, kaip aš, Herr barone!" Aš jam pasakiau, kad, greičiausiai, Šelingas buvo Erlangene ir Holderlinas atsakė: "Jis anksčiau buvo Miunhene". Jis manęs paklausė, ar aš kada nors esu kalbėjęsis su juo ir aš atsakiau, kad taip... Jis atsiminė Matisoną, Zolikoferį, Lavaterį, Heinsę ir daugelį kitų, išskyrus Gėtę, kaip minėjau anksčiau. Jo atmintis vis dar buvo stipri ir ilgalaikė...

... Taip pat daviau jam popieriaus užrašams. Tada jis atsisėsdavo prie stalo ir užrašydavo keletą sakinių juos rimuodamas, nors jie buvo visai beprasmiai, ypač paskutinieji, tačiau metrą išlaikė puikiai. Tada jis atsistodavo ir paduodavo man su gausiais komplimentais. Kartą jis pasirašė "Jūsų nusižeminęs ir nuolankiausias Holderlinas".