Umberto Eco. Fuko švytuoklė
(tekstai ir komentarai)
|
Ankstesni puslapiai:
Gebura
Okultizmo mokslai
Vis moventi
Grafas Kaliostro
Azthar Septragen sako
Hiper-realios kelionės
Gnostikų koncepcijos
Mitas ir mokslas
Merkaba Kabaloje
Papildomi puslapiai:
Saulė ir Mėnulis
Erdvė ir laikas
F. Kafka ir kabala
R. Moore. Sapnai
C. Lewis. Didžiosios skyrybos
Gnostikai;žvaigždžiavaikiai
Grigaliaus kalendorius
Kvantinė mechanika
Gyveno milžinai...
|
5 Gebura, 40
|
Bailys, pakol jis gyvas, miršta nuolat...
(Shakespeare Julius Caesar, II, 2)
[>>>> tolimesnis fragmentas, tesinys: 42 Dion Fortune]
|
Iš karto pastebėjau skirtumą tarp to pasiaukojimo, su kuriuo Belbas dirbo prie savo godotinų autorių Garamondo leidykloje, bandydamas
gauti jų knygas, kuriomis galėtų didžiuotis, ir tos grobuoniškos aistros, su kuria jis ne tik bandydavo apsukti nelaiminguosius Manuzio
klientus, bet ir siųsdavo į Via Marchese Gualdi visus, kurių nelaikė vertais Garamondo leidyklos pvz., pulkininką Ardentį.
Dirbdamas su juo dažnai galvodavau, kodėl jis taikosi su tokia padėtimi.
Manau, ne dėl pinigų. Jis puikiai išmanė savo amatą ir galėjo rasti geriau mokamą darbą.
Ilgai maniau, jog jis taip elgiasi siekdamas plėsti savąsias žmonių bukumo studijas iš
tiesiog pavyzdinio taško. Tai, ką jis vadino kvailumu, nepasiekiamu paralogizmu, klastingais, į
nepriekaištingos argumentacijos rūbą įvilktais svaičiojimais, žavėjo jį jis tai nuolatos
kartodavo. Bet ir tas jo elgesys tebuvo kaukė. Tai Diotevelis žaidė, gal tikėdamasis vieną
dieną kokioje nors Manuzio knygoje rasti dar nematytą Toros kombinaciją. Ir aš įsitraukiau į
šį darbą dėl žaidimo, dėl gryniausios pramogos, iš pašaipos, iš smalsumo, ypač po to, kai Garamondo leidykla paskelbė Hermio projektą.
Belbui buvo visai kitaip. Tai supratau tik pasirausęs po jo failus.
FILENAME: Kerštas žiaurusis kerštas
Taip ji ateina. Net jei kambaryje yra žmonių, ji trukteli mane už švarko apykaklės, atgręžia
į save veidą ir bučiuoja. Bučiuodama Anna visada stovi ant pirštų galų. Ji bučiuoja mane, lyg žaistų fliperį.
Ji žino, kad trikdo mane. Bet viešai mane išstato.
Ji niekada nemeluoja.
- Myliu tave.
- Sekmadienį susitiksim?
- Ne, savaitgalį praleidžiu su draugu...
- Norėjai pasakyti su drauge.
- Ne, draugu, pažįsti jį, tai tas, kuris uvo su manim bare aną savaitę. Jau pažadėjau, juk nenori, kad laužyčiau žodį?
- Gali nelaužyti, bet neateik manęs... Prašau, turiu susitikti su autoriumi.
- Genijumi, kurį reikia iškelti?
- Vargšu, kurį reikia sunaikinti.
Vargšu, kurį reikia sunaikinti.
Atvykau į Pilado barą tavęs paimti. Ten tavęs neradau. Laukiau ilgai, po to išėjau vienas,
kitaip galeriją jau būtų uždarę. Ten kažkas pasakė man, kad jūs jau išėjote į restoraną.
Baigiau žiūrėti paveikslus sako, menas miręs nuo Holderlino laikų. Restorano ieškojau 20
min., nes galerijų savininkai paprastai pasirenka tuos, kurie taps populiarūs tik kitą mėnesį.
Tu buvai ten, tarp įprastų veidų, o greta vyriškis su randu. Nė akimirkai nesutrikai.
Pažvelgei į mane kaip sąmokslininkė ir kaip tau pavyksta vienu metu? su nepasitikėjimu,
lyg tardama: "Na, ką pasakysi?" Įsibrovėlis su randu nužvelgė mane kaip įsibrovėlį. Kiti,
žinantys kas ir kaip, laukė. Turėjau rasti pretekstą kivirčui. Nebūčiau apsijuokęs, net jei jis
būtų mane primušęs. Visi žinojo, kad esi ten su juo norėdama mane išprovokuoti. Pavyks tai
ar ne vaidmuo man jau buvo paskirtas. Šiaip ar taip, jie laukė spektaklio.
Vaidinti tai vaidinti. Pasirinkau subtilią komediją: maloniai įsiliejau į pokalbį ir tikėjausi, kad kas nors liks sužavėtas mano savitvarda.
Vienintelis, kuris manim žavėjosi, buvau aš pats.
Bailiai esame tuomet, kai jaučiamės tokie esą.
Kaukėtas keršytojas. Kaip Klarkas Kentas globoju nesuprastus jaunuosius genijus ir kaip
Supermenas baudžiu taip pat nesuprastus senuosius genijus.
Bendradarbiauju išnaudodamas tą, kuris neturėjo mano drąsos ir nemokėjo apsiriboti vien žiūrovo vaidmeniu.
Įmanoma? Visą gyvenimą baudžiant tuos, kurie niekada nesupras esą nubausti? Norėjai tapti Homeru? Še tau, elgeta, ir tikėk.
Nekenčiu tų, kurie bando man parduoti aistros iliuziją.
|
|
Komentarai ir paaiškinimai
|
Federikas Gualdis (g. apie 1600 m.) italų kilmės alchemikas, nors skelbėsi esąs vokiečių kilmės. Venecijoje
buvo 1660-78 m., o iki tol apie jį nieko nežinoma. 1660 ir 1663 m. jis veneciečiams siūlė priemones prieš pasikartojančius potvynius.
Taip pat turėjo kalnakasybos žinių, nes 1663-66 m. dirbo su kalnakasyba susijusius darbus Kroto turtingai giminei. Jį už jo užsiėmimus
alchemija skundė inkvizicijai, tačiau toji nesiėmė proceso prieš jį. Jam priskiriamas ilgas veikalas De lapide philosophorum, - apie
alchemiko svajonę paversti šviną auksu. Iš Venecijos dingo taip pat paslaptingai, kaip ir joje pasirodė. U. Eco Fuko švytuoklėje apie jį
užsimena, kaip poreikį Milane turėti jo vardo gatvę: Via Marchese Gualdi randasi Manuzio leidykla, leidžianti ezoterinius leidinius.
|
Johanas Holderlinas (1770-1843)
Johann Christian Holderlin'as buvo vienas iškiliausių ir įtakingiausių vokiečių poetas tarp poetų
(Heideggeris), rašytojų ir dramaturgų. Gimė Lauffen'e 1770 m. kovo 20 d. ir anksti, po
dviejų metų, neteko tėvo. 14 m. amžiaus jis pradėjo lankyti Denkendorfe pradinę mokyklą,
kurioje jau rašė eilėraščius. 1786-8 m. lankė vidurinę mokyklą Maulbronne, kurią baigęs pradėjo teologijos studijas
Tiubingeno*) seminarijoje, kur susipažino su Šelingu ir
Hegeliu. 1793 m. aplankė Jeną,
kur klausė Fichtės paskaitų, o taip pat susitiko su F. Šilingu ir
Goethe.
Jo asmeninis gyvenimas nebuvo nei susitvarkęs, nei laimingas jam trūko ir pinigų, ir pripažinimo, o meilė vedusiai moteriai
galų gale sukėlė psichinę ligą. Jis parašė: Aš mirtingas, gimęs meilei ir kančiai. Pats jis atmetė įprastą laimės sampratą ir jam malonumai
tebuvo drungnas vanduo ant liežuvio. Esminis jo gyvenimo posūkis įvyko, kai 1793 m., kai
pradėjo dirbti turtingo Frankfurto bankininko Jacob'o Gontard'o namuose. Jis platoniškai ir
skausmingai įsimylėjo jo žmoną Susette, kurią savo eilėraščiuose vadino Diotima.
Ta laimė truko trumpai. Tačiau iki pat 1800 m. jie susirašinėjo ir slapta susitikinėjo.
Savo kūriniuose, kaip Hyperione (1797-9), Holderlinas buvo kritiškas etinio idealizmo heroikai, garbino šventuosius gamtos aspektus ir
bandė suvienyti religiją ir meną kaip pranašesnius už protą. Tuo jis artimas Šelingo
Naturphilosophie, ypač gamtos iškėlimu ir Fichtės "ne-Aš kritika.
Tiesa, skirtingai nuo Šilerio
ir romantikų, Holderlino menininko supratimas turėjo tragizmo aspektą, nes turi susvetimėjimo elementą būdamas
tarpininku tarp dievų ir žmonių - kas labai įstrigo Heideggeriui (1889-1976),
kurio susidomėjimui poezija paskutiniuoju kūrybos laikotarpiu didelę įtaką padarė būtent
Holderlinas. Heideggeris rašė:
Poetas pagauna Dievo žaibų žodžius ir tuos žaibuojančius žodžius perkelia į žmonių kalbą.
Holderlinis rašė ir filosofinius veikalus bei nebaigtą tragediją Der Tod des Empedokles.
Trumpam išvyko į Prancūziją ir 1802 m. grįžęs į Vokietija sužinojo, kad Susette mirė. Jo psichinė sveikata pakriko.
Kai jausdavosi geriau, vertė Sofoklio tragedijas. Gyvenimo
pabaigoje Holderlino vis smarkiau sirgo šizofrenija. 1806 m. rugsėjo 11 d. prieš savo valią
buvo uždarytas Tiubingeno Autenrieth klinikose. Likusius 36 m. pragyveno dailidės namuose. Mirė 1843 m. birželio 7 d.
Tarp Holderlino geriausių lyrikos kūrinių yra "Brod und Wein" (Duona ir vynas), elegija
šlovinanti ir Kristų, ir Dionisą; "Der Archipelagus", odė su viltimi, kad Vokietija gali grįžti prie
senovės Graikijos idealų; "Heiderberg" ir "Rhein", odės skirtos miestui ir upei bei patriotinė
odė "Germanien". 1861 m. F. Nietzsche (irgi miręs psichiškai sirgdamas) parašė pakilią esė
apie jo "pamėgtą poetą". Bet poetą visi beveik pamiršo. 1874 m. išėjo jo raštų rinkinys
"Ausgewahlte werke", bet tik 20 a. jį "atrado" kaip didžiausią vokiečių poetą (po Goethe).
Diotima
Wenn aus der Ferne, da wir geschieden sind,
ich dir noch kennbar bin, dir Vergangenheit,
o du Teilhaber meiner Schmerzen,
einiges Gute bezeichnen dir kann...
Holderlino gyvenimas, poezija ir liga
Iš Wilhelm Waiblinger esė, 1830
... jei dabar kas nors užeitų į to nelaimingo žmogaus namus neturi tikėtis ten rasti poetą, linksmai vaikštinėjusį palei
Ilysą su Platonu.
Tačiau namas nėra baisus, jis yra pasiturinčio dailidės būstas; nepaprastai aukšto kultūros žmogaus pagal jo padėtį, kuris kalba apie
Kantą, Šelingą,
Fichtę,
Novalį. Tieck'ą ir kitus. Pasiteiraujama apie Herr Bibliotekininką
nes Holderlinui vis dar patinka, kai kreipiamasi titulu ir įeinama pro nedideles dureles. Viduje jau galima girdėti kalbant ir spėjama,
kad Holderlinas nėra vienas, tačiau garbusis dailidė pasako, kad H. yra visiškai vienas ir kalbasi su savimi dieną ir naktį.
Pasvarstoma, belstis ar ne, ir apsisprendžiama nelengvai. Ir kai pagaliau pasibeldžiama,
išgirstamas garsu ir stiprus "Įeikite!" Atidarius duris, viduryje kambario pastebima išvargusi
figūra, kuri nusilenkia taip žemai, kiek tik gali ir nesiliauja berti komplimentus ir tos
manieros būtų labai malonios, jei jose nebūtų kažkokio skausmo. Žavimasi išvaizda, aukšta
kakta pilna sunkių minčių, draugiškomis ir meiliomis akimis, gęstančiomis, tačiau
tebeturinčiomis dvasią; matomi niokojantys psichinės ligos pėdsakai skruostuose, ties burna,
nosį, virš akių susimetusi slegianti ir skausminga raukšlė. Apgailestaujant ir su liūdesiu
pastebimi trūkčiojimai kartais prabėgantys jo veidu, priverčiantys mėšlungiškai kilstelėti
pečius ir susitraukti pirštus. Jis vilki paprastu švarku ir mėgsta susikišti rankas į kišenes.
Pasakoma keli prisistatymo žodžiai, sutinkami mandagiu nusilenkimu ir beprasmių žodžių
srautu, sugluminančiu lankytoją. Gracingas kaip buvo ir, dėka išvaizdos, vis dar yra, H.
jaučia būtinybę pasakyti ką nors draugiška svečiui, paklausti jo. Kai kas suprantama jo
klausime, tačiau dažniausiai negalima atsakyti. O ir Holderlinas nelaukia atsakymo. Netgi
priešingai, jis būna visiškai apstulbęs, jei lankytojas bando sekti minčių eigą. Daugiau apie
tai vėliau, kai aptarsime pašnekesius su juo. O dabar labiau susirūpinama paviršutinišku
įspūdžiu. Į lankytoją kreipiamasi "Jūsų aukštenybe", "Jūsų šventenybe" bei "Gailestingasis Herr Pater".
Tuo pačiu Holderlinas yra labai prislėgtas; jis tokius vizitus pergyvena labai nepatogiai ir vėliau būna visada dar labiau sunerimęs...
... Iš pradžių jis rašė daug ir prirašydavo kiekvieną paduotą popieriaus lapą. Tai buvo
laiškai, proza arba laisvuoju pindariškuoju stiliumi, jo brangiajai Diotima. Jis visiškai pritaikė tam tikrą stilių,
o jų turinys buvo poeto prisiminimai, ginčai su Dievu ir graikų šlovinimas. Jo dabartinis minčių srautas dar nebuvo pasireiškęs.
Savo įsikūrimo pas dailidę pradžioje jį vis dar dažnai ištikdavo proto aptemimo ir įniršio
priepuoliai, privertę šeimininką, kaip paskutinę priemonę, trinktelti įsiutusiam vyrui savo kietu
kumščiu. Kartą Holderlinas išvijo vyrą ir visą jo šeimą iš namų ir užsirakino...
... Dailidės žmona, sūnus ar duktė dažnai vargšą žmogų nusivesdavo į daržą ar vynuogyną,
kur Holderlinas rasdavo akmenį, ant kurio atsisėsdavo laukdamas, kol jie eis namo. Reikia
pastebėti, kad žmonės su juo turėjo elgtis kaip su vaiku, jei norėjo, kad jis netaptų neramus.
Jei jis išeidavo iš namų, pirmiausia jam primindavo, kad reikia nusiprausti ir susitvarkyti,
nes jo rankos dažniausiai būdavo purvinos, nes jis pusę dienos būdavo praleidęs raudamas
žolę. Tada, aprengto, jo nereikėdavo vesti. Jis iki akių užsitraukdavo skrybėlę ir, jei tik
nebūdavo per giliai savyje, kilstelėdavo ją sutikęs dviejų metų amžiaus vaiką. Reikia pagirti,
kad jį pažinoję žmonės mieste niekada jo neužkabindavo ir leisdavo eiti savo keliu, dažnai
sakydami vieni kitiems ach, kokio šviesaus proto ir išsilavinęs buvo šis vyras, o dabar toks
pamišęs. Tačiau dabar jam vienam išeiti neleidžiama, nebent priešais namą.
Pradžioje jis kartais aplankydavo puikų žmogų, Conz, neseniai mirusį. Šis darbštus ir
energingas Senovės literatūros mylėtojas Tiubingene priešais Horschauer'io vartus turėjo
sodą, į kurį dešimtmečius kasdien traukdavo prieš valandą iki vidurdienio. ... Jam verčiant
Aischilą, Holderlinas, tada turėjęs daugiau jėgų, ateidavo pas jį. Jis galėjo pasidžiaugti
skindamas gėles, - ir kai priskindavo didelę puokštę, jis galėdavo ją sudraskyti ir susikišti į
kišenes. Kartais Conz jam duodavo knygą. Conz man pasakė, kad kartą Holderlinas
pasilenkė virš jo ir garsiai perskaitė kelias Aischilo eilutes, o po to pratrūko konvulsyviu
juoku: "Nesuprantu to. Tai kamalatta kalba", - nes naujų žodžių sukūrimas buvo vienas
Holderlino keistenybių. Tie apsilaikymai palaipsniui liovėsi jam silpstant ant tampant vis niūresniu...
... "Hyperionas" galėjo užimti jį visai dienai. Šimtus kartų ateidamas jį aplankyti
girdėdavau garsiai deklamuojant. Jo patosas buvo nepaprastas ir "Hyperionas" beveik visad
gulėdavo atverstas ant stalo; jis dažnai garsiai skaitydavo jį man. Perskaitęs pasažą, jis
sušukdavo energingai gestikuliuodamas: "O puiku, puiku! Jūsų aukštenybe!". Tada,
perskaitęs truputį daugiau, netikėtai pridėdavo: "Matote, malonusis pone, kablelis ten!" ...
...
Didelės graikiškos raidėmis ant sienos virš jo stalo panteistinis Viena ir Visa (Hei kai
pan) užrašas buvo jo vienas didžiųjų susidomėjimų. Jis dažnai ilgai kalbėdavosi su savimi
žiūrėdamas į tą paslaptingą daugelio reikšmių ženklą ir vieną kartą tarė: "Dabar tapau
ortodoksu, Jūsų šventybe! Ne, ne! Aš dabar studijuoju trečia Herr Kanto tomą ir labai
įsitraukęs į naująją filosofiją". Paklausiau jo, ar prisimena Šelingą. Jis pasakė: "Taip, jis
studijavo tuo pačiu metu, kaip aš, Herr barone!" Aš jam pasakiau, kad, greičiausiai, Šelingas
buvo Erlangene ir Holderlinas atsakė: "Jis anksčiau buvo Miunhene". Jis manęs paklausė,
ar aš kada nors esu kalbėjęsis su juo ir aš atsakiau, kad taip... Jis atsiminė Matisoną,
Zolikoferį, Lavaterį, Heinsę ir daugelį kitų, išskyrus Gėtę, kaip minėjau anksčiau. Jo atmintis vis dar buvo stipri ir ilgalaikė...
... Taip pat daviau jam popieriaus užrašams. Tada jis atsisėsdavo prie stalo ir
užrašydavo keletą sakinių juos rimuodamas, nors jie buvo visai beprasmiai, ypač
paskutinieji, tačiau metrą išlaikė puikiai. Tada jis atsistodavo ir paduodavo man su gausiais
komplimentais. Kartą jis pasirašė "Jūsų nusižeminęs ir nuolankiausias Holderlinas".
|
Klarkas Kentas ir Supermenas
Supermenas arba "Plieninis žmogus" pasirodė 1938 m. birželio mėn. "Action Comic" pirmame numeryje
Šį komiksų personažą sukūrė Joe Shuster ir Jerry Siegel. Jo legenda tokia: jis gimė kaip Kal-El Kryptono planetoje ir buvo pasiųstas į žemę tėvo
sukurta raketa prieš pat susprogstant gimtajai planetai. Žemėje jis nusileido netoli Smallville miestelio,
kur jį į šeimą priėmė malonūs Džonatanas ir Marta Kentai. Augdamas savyje atrado antgamtišką galią.
Ir kai nesikauna su blogiu, jis gyvena normalų gyvenimą kaip Klarkas Kentas, dirbdamas vidutinišku "Daily Planet" reporteriu.
Mirus "tėvams", 1938 metais Klarkas nusprendžia panaudoti savo galias žmonijos labui.
Jis sukuria stilizuotą kostiumą ir persikelia į Metropolis miestą. Jo galios auga, jis pradeda
skraidyti (pradžioje jis galėjo tik nušokti iki aštuntadalio mylios). 1949 m. Supermenas sužinojo apie Kryptono egzistavimą.
Iš pradžių Supermenas nebuvo super-herojumi, o tiesiog niekšu, linkusiu dominuoti
pasaulyje. Toks jis buvo pasakojime Supermeno viešpatavimas, bet jo nepavyko parduoti. O
ir 1935 m. jį atmetė laikraščiai, bijodami bylinėjimosi, nes jame įžvelgė nežymiai modifikuotą
Hugo Danner'į iš 1930-ųjų Philip'o Wylie**) romano Gladiatorius. Tačiau naujai įsikūrusi "DC
Comics" 1935 m. spalio mėn. išspausdino kitą jų sukurtą personažą, daktarą Okultą. Ir ši
kompanija ryžosi pabandyti sėkmę su Supermenu. Autoriai pardavė teisę spausdinti už 130
dolerių. 1941 m. buvo pranešama, kad kiekvienam jų yra mokama po 75 tūkst. dolerių į
metus. 1946 m. jiedu pabandė išsireikalauti daugiau, bet DC juos atleido, o bylinėjimasis
baigėsi 1948 m., kai jie už 200 tūkst, dolerių sutiko atsisakyti visų savo pretenzijų. Po
stulbinančios filmo sėkmės 1978 m. (su Ch. Reeve) ir rašinių spaudoje apie varganą
Supermeno autorių egzistavimą, Warner Communications jiems skyrė po 35 tūkst. dolerių pensiją iki gyvenimo pabaigos.
Su laiku Supermeno biografija keitėsi. 1986 m. DC Comics pasamdė John Byrne***), kad iš
naujo perkurtų Supermeno pasakojimą ir mitus apie jį. Tai Plieninio žmogaus variantas, kai
Klarkas Kentas yra daugiau kaip" realus asmuo, slepiantis savo, kaip Supermeno, gyvenimą.
Paskutiniai pakeitimai jo istorijai padaryti 2004 m. mini-serijų cikle Birthright".
Kartais, bet klaidingai, manoma, kad Supermeno idėją davė F. Nietzche antžmogis
(Ubermensch), kuris yra bet kuris žmogus, kuri atmeta mintis, neturinčias pagrindo, ir rūpestį
kitais. Labiau tikėtina, kad jo idėja paimta iš P. Wylie fantastinio romano Gladiatorius,
kuriame vyras su antgamtiškomis galiomis ateina į pagalbą žmonių rasei, bet žmonijos
paniekinamas būtent dėl jo turimų galių. Kiti minimi įkvėpimo šaltiniai yra Doc Savage ir Šešėlis.
| |
*) Tiubingenas (Tubingen) Vokietijos universitetinis miestas Badeno-Viurtembergo
federalinėje žemėje, apie 40 km į pietus nuo Štutgarto. 90 tūkst. gyv. Eberhard Karls un-tas įsteigtas 1477 m. Jis garsėjo medicina,
daug prisidėjo prie liberalios krikščioniškos teologijos. Jame studijavo M.
Gimbutienė, A. Nyka-Niliūnas ir daug kt. lietuvių. Priemiestyje randasi Bebenhauzeno cistersų vienuolynas.
**) Filipas Vailis (Philip Gordon Wylie, 1902-1971) amerikiečių rašytojas, fantastas ir satyrikas. Jo
kūriniai išreiškia kritinius ir filosofinius požiūrius į žmogų ir visuomenę, susiformavusios jo tyrinėjimų biologijos, etnologijos,
fizikos ir psichologijos srityse. Pagal jo kūrinius susukta apie 10 filmų. Jo mokslo populiarinimo knyga Gyvačių karta
(1942) tapo bestseleriu. Triumfe (1963) JAV-TSRS kare naudojant nešvarias bombas siekiant maksimizuoti pasekmes
Šiaurės pusrutulyje gyvi išlieka tik pagrindiniai veikėjai, pasislėpę labai giliose slėptuvėse.
***) Džonas Birnas (John Christopher Byrne, 1935-2008) airių rašytojas, BBC tekstų kūrėjas. 7-me
dešimtm. dirbo redaktoriumi ir rašė apsakymus. Rašė scenarijus TV serialams ir filmams iš jų trys scenarijai Daktarui Kas.
|