Šiaurės Korėjos mokslinė fantastika. Vartiklis

Sklęsdamas virš Ramiojo vandenyno „begalinio paviršiaus“ į Filipinus skrenda lėktuvas. Staiga keli keleiviai pradeda šaukti. Netrukus pilotas praneša, kad lėktuve yra bomba, kuri sprogs, jei orlaivis priartės prie žemės mažiau nei per 3 km.
„Lėktuvas virto mūšio lauku. Kapitonas, akivaizdžiai išsigandęs, veltui bandė raminti spiegiančius, iš siaubo paklaikusius keleivius“.

Tik vienas žmogus išlaiko šaltą protą: jaunas Šiaurės Korėjos diplomatas, kuris įsitikinęs, kad jo šalis ras sprendimą ir išgelbės visus iki vieno. Ir jis teisus. Išmanūs Šiaurės Korėjos mokslininkai ir inžinieriai sukuria paslaptingą antigravitacinį lauką, kuris sustabdo lėktuvą ore. Bomba pašalinama, keleiviai išlaipinami iš lėktuvo ir saugiai sugrąžinami ant žemės paviršiaus.

Šiame Yi Kumcholio¹⁾ apsakyme „Pakeisti kursą“ (Hangno rul pakkura, 2007) bylojama apie solidarumą, taiką ir meilę tėvynei, parodomas sudėtingas literatūros ir politikos santykis. Pirmą kartą jis paskelbtas 2004 m. žurnale „Choson munhak“ („Korėjiečių literatūra“), o po 13 m., Šiaurės Korėjai (ŠK) pareiškus, kad ji pajėgi surengti išpuolius Jungtinių Valstijų teritorijoje, buvo perspausdintas. „Kažin ar įmanoma nepastebėti politinės žinutės kiekviename Šiaurės Korėjos mokslinės fantastikos kūrinyje“, – sako mokslo istorikas Dong-Von Kimas²⁾. Mėlynoji ausis

Šiaurės Korėjoje (ŠK) mokslinės fantastikos (MF) žanras nėra ypač smarkiai išvystytas, - iš dalies ir dėl šalies izoliatumo, ideologinės cenzūros bei žemo ekonomikos ir technologijų išsivystymo. Žanras lukštenosi ir plunksnavosi po aukščiausiųjų lyderių sparnu. Buvęs diktatorius Kim Čong Ilas (1941-2011) savo kalbose minėjo MF knygas ir nustatė gaires autoriams, skatindamas vaizduoti optimistinę šalies ateitį. Tad fantastika ten egzistuoja, tačiau skiriasi nuo tarptautinių standartų. Didesnė įvairovė vaikų literatūros srityje, nes vaikams vis dar leista svajoti ir fantazuoti, tad išleidžiamos tokios knygos kaip „Sniego karalienė“, „Alisa stebuklų šalyje“, „Ozo šalies burtininkas“ ir pan. O štai fentezi ir mistikos kūrinių visai nėra.

Pirmasis mokslinės fantastikos apsakymas Šiaurės Korėjoje pasirodė 1950 m. žurnale „Mokslo pasaulis“ - tai buvo Vladimiro Obručevo apsakymo „Planetos skrydis“ vertimas. Pirmieji Šiaurės Korėjoje sukurti mokslinės fantastikos kūriniai pasirodė po kelerių metų, jau po Korėjos karo. Tarp ankstyvųjų fantastikos rašytojų buvo Sok Yun-gi, Pae Pung’as ir Hong Sung-von’as („Paskutinė gyvybės linija“, 1965).

MF dažnai plėtojamos tokios temos kaip kelionės į kosmosą, geranoriški robotai, ligas gydantys nanobotai ir vandenynų gelmių tyrinėjimai. Juose nėra ateivių ir supergalių turinčių veikėjų. Čia tikrieji superherojai – ypatingieji ŠK mokslininkai ir technologai, ant savo pečių laikantys visą pasaulio problemų naštą. Pvz., Čonsano Chvano „Mėlynojoje ausyje" (P’uruun isak, 1988) jauni mokslininkai sukūrė jūrų augalus, leidžiančius naikinti vėžinius auglius – jo pagrindinė idėja yra vandenyno įsisavinimą tautos naudai (pasakojama, kad apie ją teigiamai atsiliepė pats Kim Čong Ilas; o Čonsanas Chvanas išleido „Mokslinės fantastikos kūrybą“ (1993) su gausybe Kim Čong Ilas citatų). Ir tokių knygų nemažai ir dažnai jų veiksmas perkeltas į tolimą ateitį. O nuo 2000-ųjų ir „Choson munhak“ pradėjo publikuoti fantastinius apsakymus.

MF istorijose dažnai daug politinės įtampos, jose vyksta „kvapą gniaužiantys Šiaurės Korėjos ir JAV susidūrimai“, pasak Jang Hyuko³⁾, jauno matematikos absolvento, prieš keletą metų pabėgusio iš ŠK ir dabar profesoriaujančio Brauno un-te (JAV, Rodo sala). Kaip ir apsakyme „Pakeisti kursą“, ŠK mokslinėje fantastikoje korėjiečiai paprastai stengiasi ką nors išgelbėti, o amerikiečiai vaizduojami piktadariais, kurie gviešiasi „monopolizuoti karines technologijas, kad galėtų imti viršų pasaulyje“. Priešprieša nebūtinai tik su JAV; pvz., Kimo Čholjo „Naftos telkinio tamsusis debesis“ (2000) yra apie kovą prieš japonų kapitalistus, sprogdinančius korėjiečių pastatytą dirbtinį naftos telkinį ir pavagia jame esantį produktą. Slaptieji agentai praninka į priešo štabą, atskleidžia jo nusikaltimus ir suranda pavogtą naftą. Pati kova su priešu vaizduojama kaip technologijų kova, kurioje Šiaurės Korėja yra pažangesnė (pvz., specialia šviesa sunaikinami japonų pavogti brėžiniai).

Vakarų skaitytojui tokie siužetai gali atrodyti absurdiški, skirti nebent stiprinti tautos, mažai bendraujančios su likusiu pasauliu, pasitikėjimą. Tačiau, panagrinėjus juos nuodugniau, atsiskleistų daugiau jų suvokimo niuansų.

„Skaitydamas „Pakeisti kursą“ nuolat pagaunu save galvojantį: jei tai būtų Holivudo filmas, o herojai – amerikiečiai, mano reakcija būtų visai kitokia, – prisipažįsta Sidnio un-to dėstytojas Benoit Berthelier’is⁴⁾, publikavęs keletą straipsnių apie korėjiečių literatūrą. – Kai susiduri su pažįstamomis siužeto struktūromis ir motyvais, bet protagonistai ir antagonistai sukeisti vietomis, atsiranda atitolinimo efektas, verčiantis klausti, kodėl tik tam tikros gerųjų ir blogųjų vaidmenų konfigūracijos atrodo neprieštaringos“.

Dabartinis Šiaurės Korėjos vadovas Kim Čen Unas taip pat pabrėžia mokslą ir technologijas ir teigia, kad socialistinė visuomenė negali būti sukurta be sparčios mokslo ir technologijų plėtros. Nuo Kim Chong-uno valdymo pradžios 2011 m. didelis dėmesys buvo skiriamas Šiaurės Korėjos mokslo plėtrai, ir tai atsispindi ir MF. Pvz., Yi Kumčolio ir Song-ho Hano romane „P-300 failai“ (2014) pasakojama apie žmones, kuriuos piratai pagrobė per įvairias kompiuterines sąsajas. Jame žmonės yra glaudžiai susiję per smegenų bangas, o jų ryšiai sudaro didįjį „Tėvynės“ kolektyvą. Naujos technologijos panaudojamos, siekiant suvienyti žmones ir sustiprinti jų ištikimybę tiek šaliai, tiek jos vadovybei.

Iš pradžių Šiaurės Korėjos MF rėmėsi sovietine literatūra. Šiaurės Korėją nuo pat jos įkūrimo 1948 m. valdęs Kim Ir Senas įkvėpimo sėmėsi iš Josifo Stalino, kuriam valdant, Rytų bloko rašytojai ir menininkai turėjo laikytis oficialių turinio ir stiliaus direktyvų, tad kiekvienas eilėraštis, apsakymas ar romanas privalėjo atitikti partijos ideologiją. Mintis, kad literatūra gali būti naudojama propagandai skleisti, patiko Kim Ir Senui, todėl jis rekomendavo korėjiečių autoriams versti sovietinius kūrinius. Taip pat jiems liepta rašyti savo istorijas, vaizduojančias klestinčią komunistinę visuomenę. Dėl to fantastika ŠK net labiau išvystyta nei Pietų Korėjoje.

Menas ir literatūra buvo svarbios politinės priemonės, ypač didelio maisto trūkumo laikotarpiais. MF yra vienas iš būdų parodyti ŠK visuomenės ateitį kaip utopiją. Pvz., Tong-sop Kim’o apsakyme „Grūdo augalo paieška“ (1964) studentų grupė lankosi gamykloje, kur jie džiugiai stebi, kaip ryžių sėklos gabenamos konvejeriais, o paskui užkasamos dirvožemyje, kad augtų po dirbtinės saulės spinduliais. Tereikia tik 50 val., kad be didelių pastangų būtų gautas gausus derlius, nepriklausomai nuo aplinkos sąlygų. Panašiai ir Shin Seung-gu „Jaunuolis vaivorykštėje“ (2011) pasakoja apie mokslininką, į vandenyną pripumpavusį deguonies, todėl užaugo nepaprastai daug žuvies. Maisto problema būtų kaip ir išspręsta, tačiau atsiranda sunkumų pristatyti žuvį į kiekvieną šalies kampelį. Jaunuolis pasiūlo leisti žuvims skristi, tačiau jo pasiūlymas atmetamas, nes skraidančios žuvys priklauso fentesi, o ne MF sričiai. Tada jis panaudoja vamzdžius, kurie veikia maitinami saulės lęšių. Taip mokslas leidžia šaliai savarankiškai užtikrinti pakankamai maisto savo žmonėms.

Pagrindinės ankstyvosios Šiaurės Korėjos MF temos sukosi apie paprastų žmonių, kurie pasitelkę mokslą ir technologijas siekia pagerinti save ir pasaulį, gyvenimą ir kovas. Tiek Šiaurės Korėjoje, tiek Sovietų Sąjungoje skambėjo lozungai „Ištaisyti gamtos klaidas!“ ir „Žmogus, keisdamas gamtą, keičiasi pats“, tad ir literatūrose dažni siužetai apie gamtą sutramdantį žmogų.

Intensyvėjant Šaltajam karui, Sovietų Sąjungos įtaka Šiaurės Korėjoje stiprėjo, tad 1957 m., kai į kosmosą buvo paleistas palydovas „Sputnik“, ŠK rašytojai šventė šį pasiekimą. Poetas Paek Sokas⁵⁾ parašė poemą „Trečiasis palydovas“ (Che 3 In’gong wisong), kurioje apie kelionę „už atmosferos ribų“, „tarp žvaigždynų ir asteroidų“ pasakojama iš paties keliaujančio objekto perspektyvos. Sėkminga „Sputniko“ misija reiškė, kad amerikiečiai jau nebekontroliuoja dangaus, o tai buvo labai reikšminga žinia ŠK gyventojams, kurie prisiminė, kaip vos prieš keletą metų per Korėjos karą JAV oro pajėgos bombardavo jų šalį. Kai kuriais skaičiavimais, amerikiečių lėktuvai numetė 635 tūkst. tonų bombų, iš kurių 32 tūkst. tonų sudarė napalmas. Žuvo nuo 12-15% gyventojų, o iš Pchenjano ir kitų didžiųjų miestų iš esmės liko tik griuvėsiai.

Žvelgiant per šią prizmę, poema apie „Sputniką“ simboliška: joje šlovinami sovietai, vartojamos išsilaisvinimo ir laisvės sąvokos. Palydovo misija buvo „komunizmo galios ir absoliučios moralės įrodymas“, 2021 m. straipsnyje „Šiaurės Korėjos literatūra: paslėpta pasakojimų prasmė“ rašo korėjiečių literatūros tyrinėtoja Kim Minsun, kuri kartu paaiškina, kodėl korėjiečių fantastikoje paprastai nėra aukščiausių jų vadovų: „Įsivaizduoti ir projektuoti ateitį jų, kurie niekada negali būti kalti, yra praktiškai neįmanoma“.

1959 m. sovietai pridėjo dar vieną pasiekimą – „Luna 2“ tapo pirmuoju kosminiu aparatu, pasiekusiu Mėnulio paviršių. MF istorijos apie Mėnulio misijas Šiaurės Korėjoje tapo hitu, nes Mėnulis buvo mitinis objektas, intrigavęs įvairaus amžiaus žmones.

MF kūriniuose dažnai pasirodydavo vaikai. Autoriai „aukštino jaunus, drąsius, darbščius, moksliškai mąstančius ir smalsius ŠK berniukus ir mergaites, kurie (dažnai vadovaujami sovietų) žlugdė Amerikos imperialistų kėslus ir užmačias“, 2014 m. straipsnyje „Skriskim į Mėnulį: mokslinė fantastika Šiaurės Korėjos vaikų žurnale „Adong Munhak“ [„Vaikų literatūra“] (1956–1965)“ rašo tyrinėtoja Dafna Zur⁶⁾. Daugelyje šių istorijų ryškinama šios mažos šalies galia ir įtaka pasauliui, kartu pabrėžiant, kaip teigia D. Zur, „lemiamą mokslo žinių vaidmenį Šiaurės Korėjos valstybės išlikimui“. Skaičiai ir mokslinis žargonas – daugmaž tikslūs – atliko jaunų protų pažindinimo funkciją, o įtraukiančiais siužetais siekta teikti pramogą ir įkvėpti, įtikinti piliečius rinktis visokeriopai naudingą karjerą mokslo ir technologijų srityse.

Tačiau palydovais ir Mėnulio zondais domėjosi ne visi. Šios idėjos buvo per daug tolimos daugeliui Šiaurės Korėjos kaimiečių, kurie laukus tebearė jaučių traukiamais mediniais plūgais. MF autoriai panūdo sudominti ir juos, todėl kurpė istorijas apie technologiją, kuri valstiečiams siejosi su išsilaisvinimu, – apie traktorių. Ši žemės ūkio mašina galėjo pakeisti jų gyvenimą ir padėti pasiekti aukštesnį statusą visuomenėje.

Traktorius buvo galingas ir sovietinės propagandos simbolis, jis vaizduotas daugelyje romantinių dramų ir komedijų. „Sovietiniame kine moterims patrauklus vyras yra ne gražuolis, o tas, kuris moka vairuoti traktorių“, – straipsnyje „Erotiškasis“ traktorius sovietiniame kine“ teigia Bar Ilano un-to Izraelyje profesorė Rina Lapidus⁷⁾. Daugelyje sovietų filmų, pavyzdžiui, romantinėje komedijoje „Turtinga nuotaka“ (1937), romantinėse dramose „Traktorininkai“ (1939) ar „Tai atsitiko Penkove“ (1957), traktoriai buvo šventenybės, o juos valdantys mechanikai – kone superherojai.

Tačiau broliški Šiaurės Korėjos ir Sovietų Sąjungos ryšiai į 7-o dešimtm. pabaigą ima trūkinėti, kai korėjiečiai pradeda propaguoti savąją čiučche⁸⁾ (dažnai verčiamą kaip „rėmimasis savimi“ ar „apsisprendimas“) ideologiją, akcentuojančią politinę nepriklausomybę ir savarankiškumą. Šalies įkūrėjas Kim Il-songas (1912–1994) susiejo šią čiučchės idėją su liaudies revoliucijos, kuri būtų laisva nuo imperijos, arba Vakarų, įtakos, koncepcija. Per šį persiorientavimą ŠK įsigalėjo suvokimas, kad jų šalis – svarbiausia pasaulyje, įsivyravo jos kaip išskirtinio „rojaus žemėje“ retorika.

Pasiremdama čiučche, MF pirmiausia sutelkia dėmesį į galimybę formuoti gamtą ir visuomenę pagal Šiaurės Korėjos žmonių valią, kad jie taptų savo likimo šeimininkais. MF pradėjo atsirasti vis daugiau ŠK mokslininkų ir inžinierių, tyrinėjančių kosmosą ir susikuriančių savų technologijų, pavyzdžiui, atrandančių naujų energijos šaltinių ar naudingųjų iškasenų. Drauge korėjiečių autoriai vis daugiau įkvėpimo sėmėsi iš kinų kolegų; tiek Šiaurės Korėjos, tiek Kinijos mokslinėje fantastikoje ypač pabrėžiamas nacionalizmas ir patriotizmas.

ŠK rašytojai netgi turėjo literatūros teorijos vadovą, pasak mokslo istoriko Dong-Von Kimo, instruktuojantį, „kaip būsimiems savo kūriniams pritaikyti Kim Ir Seno idėjas“ ir „pateikiantį Kimo pasisakymus tam tikra tema bei tinkamas jų interpretacijas“. Kai 8-me dešimtm. Kim Čong Ilas oficialiai paskiriamas savo tėvo įpėdiniu, šios tendencijos dar labiau sustiprėjo. Propaganda persiėmęs Kim Čong Ilas pabrėžė, kad MF autoriai turį kurti literatūrą, atitinkančią partijos ideologiją. Jie turį vaizduoti, kaip socializmas triumfuoja prieš kapitalizmą ir kaip balistinių raketų programa užtikrina šalies saugumą.

Kad būtų išvengta paklydimų, rankraščius autoriai privalėjo pateikti cenzūros biurui, šis uždegdavo žalią šviesą leidybai. Kadangi net ir nedideli nukrypimai galėjo lemti ilgalaikes pasekmes, dauguma rašytojų vengė rizikuoti ir neperžengdavo nubrėžtų siužetų rėmų. Kilus abejonėms, autoriai griebdavosi savicenzūros.

Iš kitų rašytojų paminėtini Pak Chongnyol’as (pvz., jo „Gimimas arba stiprūs sparnai“) ir Yi Ch'olman’as (pvz., jo „Sprogdinanti naujiena“).

Nors Šiaurės Korėjos MF yra neįprasta, Vakarų pasaulyje ji beveik nežinoma. Nedaug kūrinių kirto šalies sieną ir iki šiol nė vienas nebuvo išleistas anglų kalba. B. Berthelier’is, kuris išvertė „Pakeisti kursą“, tikisi, kad vieną dieną jam pavyks sudaryti korėjiečių MF apsakymų antologiją. Šie jį žavi. Anot jo, „Pakeisti kursą“ pasižymi „unikaliu įspūdingos mokslinės fantastikos stiliumi, čia susipynę Šaltojo karo antagonizmas, šnipų romanų motyvai ir novatoriškos karinės technologijos“. Kai kurie iš šių elementų išryškėja kūrinio pradžioje, kur rašytojas Yi Kumcholas pristato savo pagrindinį veikėją Kim Sodžiną, bebaimį Šiaurės Korėjos diplomatą, po ilgo gyvenimo Jungtinėse Valstijose skrendantį namo.

Įlipęs į lėktuvą Sodžinas prisimena užsienyje praleistą laiką. Jis galvoja apie Amerikoje matytus užsieniečius, kurie paliko gimtąsias šalis, „suvilioti laisvojo pasaulio pažadų“. Dažnai šie žmonės „be tikslo bastosi gatvėmis“ tokių vietų kaip Niujorkas, kurį autorius aprašo išsamiai:

Prabangūs apartamentai daugiaaukščių viršūnėse, bruzdžios Manhatano alėjos, Harlemo lūšnynai ir siaubinga jų smarvė… Ištvirkusios Niujorko gatvės, kur naktimis džiazas kvaitino žmones, sakytum pasiglemždamas jų sielas. Mirksinčios neoninės šviesos, deginančios akių tinklainę…

Lėktuve Sodžinas sėdi šalia jaunos rusės Ninos Vasiljevnos, kuri taip pat grįžta namo iš Amerikos. Drauge keliauja jos tėvas, žilas astrofizikas Vasilijus Ivanovičius. Moteris „praeitą rudenį per automobilio avariją Niujorke“ neteko motinos, todėl laukia nesulaukia, kada sugrįš į Rusiją, kur jaučiasi saugi.

Kai pasklinda žinia, kad lėktuve padėta bomba, Sodžinas išlaiko šaltakraujiškumą. Paguodą jam teikia mintys apie savo šalį:

Kaip nuliūstų tėvynė, patyrusi, kad vienas iš jos sūnų virto pelenais, pasklidusiais po svetimą dangų. Ak, jei tik galėčiau paskutinį kartą pažvelgti į tėvynės lygumas ir kalnus, nebūtų taip gaila… Ar nespėčiau dar ką padaryti dėl savo tėvynės?

Galiausiai kapitonas praneša žemei, kad lėktuve bomba, ir netrukus apie šį incidentą jau žino visas pasaulis. Kiekvienos Žemės šalies prašoma teikti siūlymų, kaip išgelbėti keleivius, tačiau tik viena šalis geba rasti sprendimą: Šiaurės Korėja. Taigi lėktuvo kursas keičiamas Pchenjano kryptimi.

Tuo tarpu lėktuvo keleiviai sužino, kad bombą padėjo kažkokia amerikiečių grupuotė, norinti nužudyti rusą Vasilijų Ivanovičių. Astrofizikas, „paviliotas… laisvės ir demokratijos“, dirbo JAV korporacijoje, bet viską metė, supratęs, kad amerikiečiai jo žinias kėsinasi panaudoti kariniams tikslams ir „ketina kosmose dislokuoti branduolinius ginklus“. Galvodamas apie aplinkinius, persigandusius dėl savo gyvybės, astrofizikas daro išvadą: „Šio lėktuvo keleiviai pasmerkti tapti naujausiomis globalistinės Amerikos strategijos aukomis“.

Tačiau tragedija neįvyksta – viską išsprendžia Šiaurės Korėjos mokslininkai. Jie sustabdo lėktuvą ore, virš Pchenjano sukūrę antigravitacinį lauką. Robotai išmontuoja bombą, o išgelbėti keleiviai oro balionais saugiai pasiekia Žemę. Istorija baigiasi tuo, kad rusų mokslininkas Pchenjane susirinkusiam tarptautiniam žurnalistų būriui liaupsina savo kolegas iš Šiaurės Korėjos. Tada autorius prideda ir savo moralą, teigdamas, kad orlaivį išgelbėjęs laukas iš tiesų galėtų apsaugoti ir visą šalį: „Galbūt net visą Šiaurės Korėjos žemę galėtų uždengti toks nematomas skydas“.

Pasak Kim Minsun, visa ši istorija, regis, sukurpta „dėl šios išvados“. „Tuo siekiama parodyti, kad pasaulis suvokia [Šiaurės Korėjos] galybę“.

„Pakeisti kursą“ ir kiti Šiaurės Korėjos MF kūriniai visą gyvenimą pragyvenusiuosius Vakaruose gali gluminti. Pagrindiniai šių istorijų herojai dažnai blaškosi tarp dviejų savasčių: jie ginčijasi dėl visko, kas susiję su technologijomis, siekdami mokslinės tiesos atmeta bet kokį išankstinį nusistatymą. Bet drauge aklai seka partijos nubrėžtomis gairėmis, neabejodami jos sprendimais ar autoritetu.

„Povandeniniame laive“ iš Kim Kwang Nam’o⁹⁾ ciklo „Šviesi ateitis“

Mokslinėje fantastikoje „idealus herojus ideologiškai tvirtai tiki Aukščiausiuoju vadovu, todėl teisingumas ir tiesa nekelia sumaišties“, sako minėtasis pabėgėlis Jang Hyukas. „Šiaurės Korėjoje vertybių sistema yra visai kitokia“.

Aukščiausiojo vadovo portretui dunksant fone, o propagandos mašinai kartojant tokius šūkius kaip „Mes darome viską, ką nusprendžia Partija!“ arba „Į gerovę tik savo jėgom“, rašyti apie ateitį gali būti sudėtinga. Kai kada įsivaizdavimas, kokia nuostabi ŠK galėtų būti, gali išduoti dabartinius jos trūkumus.

„Mokslinė fantastika neatsiejama nuo ateities numatymo, ir tai yra didelė problema, – sako režisierius Antuanas Kopola¹⁰⁾, tyrinėjęs tiek Šiaurės, tiek Pietų Korėjos kiną. - Šiaurės Korėjoje visuomenė yra tobula, socialinė hierarchija tobula, tad kam svajoti apie [dar tobulesnę] ateitį? Kaip vaizduotis ateitį, jei visuomenė jau dabar tobula?“
Kontrastas tarp MF istorijų ir kasdienio žmonių gyvenimo tik dar labiau išryškėjo. „Bent jau nuo 20 a. paskutinio dešimtmečio tarp Šiaurės Korėjos MF kūriniuose vaizduojamos rožinės ateities ir šalies gyvenimo realybės esama net ne atotrūkio, o neperžengiamos bedugnės“, – viename iš 2018 m. straipsnių pabrėžė Dong-Von Kimas.

Ir nors šis žanras rašytojus stato į keblią padėtį, kita vertus, jis suteikia ir tam tikros veiksmų laisvės. B. Berthelier’is nurodo: „Autoriai linkę pasitelkti elementus, kurių neaptiksi kituose ŠK literatūros kūriniuose, pvz., vaizduoja užsienio šalis, tarptautines intrigas, įtampą, net smurtą. Išskyrus istorijas apie karą ar pasipriešinimą, kituose žanruose smurto vaizdavimas ribojamas, nes pagal oficialią valdžios liniją Šiaurės Korėjoje beveik nėra nusikaltimų, nes mūsų liaudis – gera liaudis“.

Šia laisve buvo naudojamasi ir anksčiau, Sovietų Sąjungos laikais, kai MF autoriai kartais užimdavo kritišką poziciją režimo atžvilgiu. Pvz., Jevgenijus Zamiatinas satyriškai vaizdavo stiprėjantį totalitarizmą, ir nors 1921 m. išleistą jo romaną „Mes“ cenzūros valdyba uždraudė, jis plito savilaidos būdu – žmonės nelegaliai spausdindavo kūrinio kopijas ir platino iš rankų į rankas.
Vėliau mokslinę fantastiką sovietinės visuomenės kritikai, pasinaudodami laisvėmis, kurių negalėjo suteikti joks kitas žanras, pasitelkė broliai Arkadijus ir Borisas Strugackiai, pvz., romane „Gyvenama sala“ (1969) jie pavaizdavo totalitarinę valstybę, kuri nuolat kariauja su kaimynais ir visiškai nesirūpina savo piliečiais, bet iš šių varguolių reikalauja entuziastingos padėkos šalies vadovams – vadinamiesiems Nežinomiesiems tėvams.

Šiaurės Korėjos rašytojams patiriant vis didesnį Vakarų poveikį, pamažu keičiasi ir jų kuriamos istorijos. B. Berthelier’is pastebi: „Naujausioje mokslinėje fantastikoje atsirado tam tikrų sensacingumo, įtampos, sąmokslo motyvų, tikriausiai susijusių su didesniu užsienio žiniasklaidos prieinamumu šalyje. Man tai inovatyvu, nes Šiaurės Korėjos literatūros istorijoje nieko panašaus nėra buvę.“

¹⁾ Yi Kumčolis (arba Kimas Čholjis) - Šiaurės Korėjos rašytojas, rašantis apie šnipus, technotrilerius bei mokslinę fantastiką, o taip pat kūrinius vaikams. Jis į Šiaurės Korėjos mokslinę fantastiką įtraukė naujų elementų: erotizmą, įtampą (neužtikrintumą) ir paslaptingas konspiracijas. Jo kūriniai pasižymi stipria antivakarietiška ir nacionalistine nuostata, kur antagonistais dažniausiai būna JAV, Pietų Korėja ar Japonija. Pažymėtini romanai: „Naftos telkinio tamsusis debesis“ (2000), „Pakeisti kursą“ (2004), „Raudonas blyksnis“ (2002).

²⁾ Dong-Von Kimas - korėjiečių mokslo istorikas. Dėstė universitetuose ir institutuose (tame tarpe Harvardo universitete ir Pietų Korėjos mokslo ir pažangiųjų technologijų institute), o nuo 2008 m. yra D. Kimo fondo Rytų Azijai prezidentas. Jo pagrindinės tyrimų sritys yra 19 ir 20 a. fizikos istorija bei mokslo ir technologijų istorija Korėjoje ir Japonijoje. Toms temoms buvo skirtos dvi jo knygos. Paskutiniu metu rengia dvi knygas: apie kosminių spindulių tyrinėjimus ir „Samsung Electronics“ istorija su akcentu inžinerijai.

³⁾ Jang Hyukas - iš Šiaurės Korėjos kilęs matematikas, Brauno un-to profesorius, daugiausia besidomintis aritmetinių hiperbolinių daugdarų ir Laplaso-Beltrami operatoriaus savitosiomis funkcijomis/vektoriais (eigenfunctions). Su „ Google“ „DeepMind“ komanda sukūrė natūralios kalbos „protavimo“ sistemą (patobulintą „Gemini“ su „Deep Think“).

⁴⁾ Benua Berteljė (Benoit Berthelier) - prancūzų mokslo istorikas. Domėjimosi sritys: socializmas Rytų Azijoje, Šiaurės Korėja, Korėjos visuomenė, kultūra ir literatūra. Rengia knygą „Literatūros vieta“ apie jos vietą Korėjos išsilaisvinimo procese (1945-1950).

⁵⁾ Paekas Sokas (Paek Ki-haeng, 1912-1996) - Šiaurės Korėjos poetas, žinomas Paek Seok vardu. Pirmasis jo eilėraštis „Čongdžu tvirtovė“ paskelbtas 1935 m., o kitais metais išleido ir eilėraščių rinkinį „Elnias“. Atkūrus Korėjos grįžo į gimtąjį Čongdžu; buvo kritikuojamas Šiaurės Korėjos literatūrinių sluoksnių. 1962 m. tapo piemeniu kolektyvinėje fermoje ir liovėsi rašyti. Jo kūrybos publikavimas Pietų Korėjoje buvo griežtai uždraustas, tačiau nuo 1987 m., kai po Korėjos karo buvo išleista pirmoji jo knyga, jo kūrybą pradėjo iš naujo įvertinti. Savo kūryboje naudojo ne vien Phenando dialektą, bet ėmė žodžius ir iš kitų dialektų. Savo kūryboje bandė išlaikyti Korėjos kaimiškąją kultūrą ir tradicijas. Ryški nostalgija namams, kaip vietai su dvasinėmis vertybėmis („Lapės olos kaimo žmonės“).

⁶⁾ Dafna Zur - žydų kilmės amerikiečių literatūrologė, vertėja, Stanfordo un-to profesorė, dėstanti kursus apie Korėjos literatūrą, kiną ir populiariąją kultūrą. Yra paskelbusi straipsnių apie Šiaurės Korėjos mokslinę fantastiką, vaikų literatūrą.

⁷⁾ Rina Lapidus - Rusijoje gimusi žydų literatūrologė, Nar Ilano un-to Tel-Avive profesorė (nuo 1986 m.). Į Izraelį jos tėvai išvyko 1976 m. Specializuojasi rusų, šiuolaikinės hebrajų ir jidiš literatūros srityje, literatūros teorijomis, žydų istorija Rusijoje. Išleido keletą knygų.

⁸⁾ Čiučche - kimilsungizmo (1974 m. Kim Čong Ilo įvestų 10-ies monolitinės ideologijos įvedimo principų koncepcijos) dalis (čiučche sasang). Pradžioje laikyta marksizmo-leninizmo variantu, vėliau jį vystant (9-10 dešimtm.) nuo jo atsiskyrė, stipriai pabrėžiant individą, valstybės tautiškumą ir nepriklausomybę - šalis klestės, kai taps savarankiška, pasiekusi politinę, ekonominę ir karinę nepriklausomybę. Pats žodis čiučche kilęs iš kinų-japonų „šutai“ ir įvestas 1887-ais, verčiant vokiečių filosofijos terminą „Subjekt“ į japonų kalbą – ir pasirodė K. Markso vertimuose. Korėjietiški K. Markso vertimai irgi naudojo „čiučche“. Dabartiniame politiniame kontekste čiučche turi „savarankiškumo“, „autonomijos“ ir „nepriklausomybės“ konotaciją ir dažnai priešpastatoma kaip priešingybė sadae, priklausomybe nuo didžiųjų valstybių.

⁹⁾ Kim Kwang Nam (g. 1953 m.) - Šiaurės Korėjos dailininkas, dirba Pchenjano pagrindinėje meno studijoje (nuo 1993 m.). Cikle „Šviesi ateitis“ perteikia utopinę Šiaurės Korėjos viziją, įtakotą sovietinės ideologijos, kurią vakariečiai gali priimti kaip ironiją, tačiau tai suaugusiojo realizuota vaikystės svajonė.

¹⁰⁾ Antuanas Kopola (Antoine Coppola) - prancūzų režisierius, Azijos ir ypač Korėjos kino žinovas, SKKU profesorius (Seule). Išleido „Pietų Korėjos kinas nuo konfucionizmo iki avangardo“ (1996). 2008 m. leido žurnalą „Cinémas d'Asie orientale“. 2009 m. paskelbė straipsnį „Šiaurės Korėjos kinas: masinio naikinimo ginklas“. Nuolatinis KBS World Radio svečias. Azijoje pastatė kelis filmus -„Apnuogintas Seulas“ (2001), „Šamano vidus“ (2002) ir kt., o taip pat kelis filmus Prancūzijoje: dokumentinės fantastikos „Komunarai“ (2007), „Ateities moteris“ (2017), eksperimentinį „Sublimis“ (2025) ir kt.