Sapnas arba
Johano Keplerio pomirtinis rašinys apie Mėnulio astronomiją,
paskelbtas jo sūnaus, medicinos kandidato, magistro Liudviko Keplerio

 
Pradžia  |  Tęsinys: Dvasia iš Levanijos  |  Pabaiga

Žodis apie Levanijos sapnavimą

1630 m. lapkričio 15 d. Regensburge mirė astronomas ir matematikas Johanas Kepleris, mažai žinomas, skurde, iki dugno išgėręs karčią nepriteklių taurę. Jo palikimą sudarė dveji marškiniai, 73 neparduoti astronominių lentelių egzemplioriai ir fantastinės apysakos rankraštis, kurio likimas tapo toks pat nelinksmas, kaip ir paties mokslininko gyvenimas: 1634 m. pavadinimu „Sapnas” buvo išleistas lotynų kalba, o tada ilgam užmirštas.

Kodėl didis mokslininkas, šlove užgožęs Ptolemėjų ir Koperniką, atradęs tris amžinus Levanijos gyventojas: Kepleris: Sapnas dangaus kūno judėjimo dėsnius, ėmėsi fantastikos žanro? Jam nedavė ramybės klausimas: ar Mėnulyje gyvena protingos būtybės ir kaip joms atrodytų dangus? Jis vėliau rašė: „Jei mus išvis iš Žemės, tai ši knyga bus naudingu vadovu Mėnulio emigrantams ir piligrimams“. Anot paties Keplerio, jis troško astronomines žinias paskleisti masėse. Tais laikais tai daryti buvo nelengva“: net išsilavinę asmenys atmesdavo Koperniko „erezijas“, buvo įnikę į astrologinius ženklus, sparnuotas planetas stumdančias dvasias...

Kaip tais laikais įsivaizdavo Mėnulį? Jau senovėje astronomai nustatė, kad tai dangaus kūnas. Bet apie Mėnulio dėmes ginčai nerimo net ir išradus teleskopą. Plinijus, tarkim, manė, kad Mėnulyje kaupiasi Žemės miazmai ir garai. Kita antikos teorija Mėnulį pateikė kaip gerai nupoliruotą veidrodį, kuriame atsispindi Žemės žemynai. Ir tik Plutarchas sugebėjo prisikasti iki šiuolaikinių sampratų apie Mėnulio kraterius ir kalnus. Kepleris buvo su tuo susipažinęs ir linko pripažinti Plutarcho požiūrį.

Pirmasis „Sapno“ variantas datuotas 1609 m. Vėliau, kai jau buvo išrastas teleskopas, Kepleris „Sapnui“ parašė tarsi kokius kritinius komentarus. „Sapnas“ vietomis primena jumoru trykštantį „Gargantiua ir Pantagriuelio“ stilių – Kepleris tarsi sklando fantazijos sparnais. Vien patekimas į Mėnulį sukelia šypseną: šviesos bijančių elfų pagalba. O ten šalis, apgyvendinta įvairių keistų gyvūnų, įsikūrusių giliuose plyšiuose, urvuose, besislepiančių nuo deginančio karščio bei stingdančio speigo.

Tačiau aplinka aprašoma nepaprastai tiksliai. Taip pat miriadais švieselių mirga Paukščių takas, o erdvę skrodžia planetos, kometos... O štai ir Volva, niekada nenusileidžianti milžiniška mūsų Žemė. Mėnulio disko papraštyje ji atrodo kaip įkaitęs kupolas. Tai Kepleris aiškino gana tankia Mėnulio atmosfera – iš čia ir prielaida, kad nematomoje Mėnulio pusėje viskas sukaustyta ledų ir sniegų, siaučiant viską stingdantiems vėjams.
Žemėje sapnuojantysis iš Mėnulio įžvelgia įvairias figūras: milžino apglėbta mergina (Europa ir Afrika), katė (Skandinavija), siūbuojantis varpas (Amerika). Neseniai atrasta Australija ir pasakiškos pietų sritys išsivystė į vienaragio siluetą. Tik Kepleris nepamini poliarinių sričių – iki jas tyrinėtojai prisikas tik po kelių dešimtmečių.

Kepleris pats sumeistravo teleskopą. Geometrinė kraterių tvarka įtikino jį apie protingos civilizacijos buvimą, stačiusios miestus – juk pagrindiniu mėnuliečių rūpesčiu buvo susidaryti šešėlį nuo svilinančių Saulės spindulių. Tam būstai turėjo tenkinti griežtus reikalavimus.

Šiandien, kai jau yra po Mėnulį pasivaikščiojusių žmonių, kai jį pagręžiojo žemiečių aparatai, kai kurios Keplerio mintys gali pasirodyti naiviomis. Bet jau tada Kepleris dėstė amžinas tiesas: aiškino apie potvynius ir atoslūgius, nuspėjo ekliptikos svyravimą, visuotinę traukos jėgą. Jis yra dar vienas didžiojo mokslininko paminklas, kurį čia ir pateikiame.

Šviesiausiam ir kilniausiam valdovui ir valdytojui Filipui[X1],
Heseno[x2] landgrafui, Kancenelenbogeno, Ditco, Cigenchaino, Nitau ir kt. grafui,
mano kilniausiam globėjui ir t.t.

Šviesiausias ir kilniausias globėjau! Kai mano tėvas Johanas Kepleris, jo imperatoriškosios didenybės matematikas, pakankamai pavargo nuo Žemės judėjimo, jo mintys miego metu nukrypo prie Mėnulio judėjimo ir astronomijos. Nežinau, ką pranašavo tas sapnas. Mums, Johano Keplerio vaikams, jis, be abejonių, tapo labai liūdno nutikimo pranašu, o tėvui toks reikšmingas sapnas buvo pakankamai malonus ir netgi labai trokštamas. Mat, kai „Sapnas" buvo parašytas ir buvo leidykloje, mano tėvas (deja!) paniro į sapną, kuris pasirodė esąs sunkus ir netgi mirtinas. Jo siela iškilo virš Mėnulio pasaulio (kaip tikimės) eterio erdvėje ir paliko mus ne tik su visomis karo meto nelaimių, skriaudų ir nepriteklių savivalei, bet ir beveik be jokių lėšų pragyvenimui[x3]. Visus rūpesčius, susijusius su „Sapno" spausdinimu, prisiėmė mano sesers vyras, mokyčiausias ir žinomiausias Jokūbas Barčas. Medicinos daktaras, paskirtas Strasbūro universiteto matematikos profesoriumi, tačiau ir jį pakirto neišgydoma liga ir jis numirė, taip ir nespėjęs užbaigti leidybos.

Tuo tarpu grįžau į Vokietiją iš kelionės, keliavęs kartu su vienu austrų baronu[x4]. Dvejus metus neturėjau žinių iš savo artimųjų. Iš Frankfurto parašiau jiems į Lusatiją prašydamas pranešti, ar jie sveiki ir kaip gyvena. Ir štai mano pamotė, nuskurdusi našlė su keturiais našlaičiais, atvyksta pas mane šiais audringais laikais ir į netinkamiausią vietą, jei atsižvelgsime aukštą pragyvenimo lygį. Ji atsivežė su savimi neužbaigtus „Sapno" egzempliorius ir meldė mane padėti jai, nors ir pačiam reikia pagalbos bei paramos. Atskiru atveju, mano pamotė norėjo, kad užbaigčiau „Sapno" leidimą. Tačiau ko gero galėčiau tikėtis iš šio kūrinio, tapusio tokiu lemtingu mano tėvui ir mano sesers vyrui?[x5] Ir vis tik sūnus neturi slėpti žinomo ir gerbiamo tėvo vardo. Jei jam neduota aukštinti tėvo šlovę savu talentu, tai jam reikia, kiek leidžia jėgos, paremti ją. Todėl negalėjau atsakyti pamotei ir sutikau, kiek galiu, išpildyti jos prašymą.

Sumanyto reikalo užbaigimui man vis tik trūksta rėmėjo. Nesėkmingai jo ieškočiau tarp kariškių. Jie mažai domisi Mėnulio rutulio astronomija, nes jų mintys užimtos kitokiais rutuliais ir rutuliukais: kariškiai be atvangos priversti dairytis, kad jų nesudraskytų į skutelius ar nesužeistų muškietos kulka arba patrankos sviedinys. Todėl vargu ar galėčiau rasti tinkamesnį už Jus, šviesiausiasis valdove, kurio mano sumanyto leidinio globa galėtų suteikti nemažai džiaugsmo. Esi pakankamai įgudęs matematikoje[x6], tolimas nuo karo baisumų[x7] ir ne kartą parėmęs mano tėvą, kai šis dar buvo gyvas. Tad našlaičiai labai viliasi, kad neatsakysi globos nei jiems, nei šiam leidiniui[x8]. Per mane jie nuolankiai pateikia save ir „Sapną" tavajai šviesiausiajai didenybei bei jo Šviesiausiajai sutuoktinei[x9] ir kuo karščiausiai meldžiasi dievui, kad tasai saugotų tavo šviesiausiuosius didenybės ir garbiosios žmonos kūno ir dvasios sveikatą bei saugotų tavąsias valdas nuo priešo užpuolimų ir karo keliamų sugriovimų.

Klestėk, o kilniausias valdove, ilgus metus dievo ir savo šalies naudai.

Frankfurtas prie Maino,
1634 m. rugsėjo 18 d.

Jūsų Šviesiausiosios didenybės nuolankus tarnas
Liudvikas Kepleris, magistras, medicinos kandidatas

 

Redaktoriaus paaiškinimai

[x1]  Filipas III (1581-1643) – Heseno-Bucbacho landgrafas (nuo 1609). Jis buvo išsilavinęs ir daug keliavęs asmuo, kalbėjo 8-iom kalbomis, domėjosi matematika ir sukaupė vertingą biblioteką. Astronominiams stebėjimams Bucbache įrengė observatoriją ir pasigamino keletą astronominių instrumentų. Susirašinėjo su Kepleriu ir Galilėjumi. 1621 ir 1622 m. kartu su Kepleriu matavo Saulės dėmių apimtis.

[x2]  Hesenas – viena iš Vokietijos centre esančių federalinių žemių su sostine Visbadenu. Pavadinimas kilęs iš senovės germanų chatų genties.

[x3]  Kepleris mirė pakeliui pas imperatorių į Regensburgą, kad gautų bent dalį atlyginimo ir 6% palūkanas iš dviejų indėlių Aukštutinės Austrijos Nekilnojamo turto ižde - kelionės metu smarkiai persišaldė ir mirė. Įpėdiniams liko panešioti drabužiai, 22 florinai, 29 tūkst. florinų neišmokėto atlyginimo, 27-I paskelbti ir daugybė nepaskelbtų rankraščių.

[x4]  Tai Johanas Joachimas von Sinzendorfas.

[x5]  Neabejotinai makabriškas pokštas. Bent vienas skaitytojas jį suprato paraidžiui – tai padarė prof. Gerard de Vries 1677 m. paskaitoje apie Mėnulio gyventojus, kur teigė, kad Kelerio sūnus Liudvikas, bandydamas išleisti šį kūrinį, baiminosi tėvo ir svainio likimo. Pierre Bayle priėmė labai rimtai de Vries žodžius savo straipsnyje apie Keplerį.

[x6]  Landgrafo matematiniai sugebėjimai matomi iš jo 1623 m. birželio mėn. laiško Kepleriui. Filipas siekė astroniminius stebėjimus pakelti iki Tycho Brahės lygio (3-5 sekundės). Jis klausė Keplerio patarimo, kaip tiksliau ir lengviau paskaičiuoti sferinius trikampius. Landgrafą domino ne tik dangiški reikalai – jam rūpėjo ir tikslūs žemės matavimai.

[x7]  Landgrafas stengėsi apsaugoti savo valdas nuo karo baisumų.

[x8]  Nėra įrodymų, kad landgrafas prisidėjo prie „Sapnų“ leidimo. Tam prieštarauja ir Liudviko teiginys tituliniame lape, kad kūrinys „atspausdintas ... autoriaus įpėdinių lėšomis“.

[x9]  Mirus pirmajai Landgrafo žmonai, Filipas III 1633 m. birželio 2 d. vedė Kristiną Sofiją, rytų Fryslando markizę.

1. Sapnas arba Mėnulio astronomija

 
Pradžia  |  Tęsinys: Dvasia iš Levanijos

Keppler. Somnium Lunara 1608 m. tarp imperatoriaus Rudolfo ir jo brolio erchercogo Matviejaus kilo karštas ginčas. Stebėdami, kaip elgiasi priešingos pusės, daugelis norom nenorim prisiminė įvairius atvejus iš Bohemijos istorijos. Paskatintas visuotinio susidomėjimo, aš visa galva panirau š Bohemijos legendų skaitymą. Tarp kitų man pakliuvo istorija apie merginą Libušę, žinomą savo magijos menu. Vieną kartą naktį, baigęs stebėti žvaigždes ir Mėnulį, nuėjau miegoti ir giliai įmigau. Man prisisapnavo, tarsi skaitau iš mugės parsineštą knygą. Štai kas buvo parašyta toje knygoje.

„Vadina mane Durakotu1). Mano tėvynė – Islandija2), kurią senovėje vadino Tula. Mano motina Fiolksilda3) neseniai mirė4), todėl dabar, kaip to ir troškau, galiu rašyti, ką tik noriu. Gyva būdama mano motina atidžiai sekė, kad nieko neužrašinėčiau5). „Daug yra piktų žmonių6), - sakė ji man, - reiškiančių pasibjaurėjimą mokslu, kalbančių niekus apie tai, ko nepajėgus pasiekti jų bukas protas, ir sumąstančių įstatymus, darančius žalą visai žmonių giminei7). Nemažai žmonių, nuteistų pagal tuos įstatymus8), žuvo Heklos prarajose9)". Mano motina niekada neatskleidė mano tėvo vardo10), tačiau iš jos žodžių žinojau, kad jis buvo žvejys ir mirė garbaus amžiaus, sulaukęs 150 metų, kai man ėjo dar tik treti metai, 70-ais jų bendro gyvenimo metais11).

Kai dar buvau visai vaikas, motina, paėmusi mane už rankos, o kartais užsikėlusi ant pečių, dažnai pasiimdavo mane į Heklos kalno šlaitus12). Tie pasivaikščiojimai paprastai būdavo apie Jonines, kai Saulė danguje matoma visą parą, o naktis nei akimirkai neateina13). Laikydamasi daugybės apeigų, motina rinkdavo kai kuriuos žolynus, kuriuos vėliau namuose džiovindavo14). Ji siuvo maišiukus iš ožkų odų, prikimšdavo juos žolių ir nešdavo į netoliese esantį uostą, kad parduotų laivų kapitonams15).

Kartą iš smalsumo slapta prarėžiau vieną maišiukų. Nieko neįtardama, mano motina jau ruošėsi paduoti jį pirkėjui, kai iš maišelio ant žemės pabiro žolės ir drobinis skudurėlis, išsiuvinėtas keistais ženklais16). Įpykusi, kad per mane neteko savo kuklaus uždarbio, motina, vietoje to, kad gražintų paimtus pinigus, vietoje maišelio kapitonui atidavė mane patį. Kitą rytą mūsų laivas nelauktai paliko uostą ir, pasinaudodamas palanku vėju, pasuko į Bergeną Norvegijoje17). Po kelių dienų pakilo stiprus šiaurės vėjas ir nunešė mūsų laivą kažkur tarp Norvegijos ir Anglijos18). Kapitonas paėmė kursą į Daniją ir pravedė laivą pro sąsiaurius, nes turėjo pavedimą perduoti Islandijos vyskupo laišką danui Tycho Brahei19), gyvenusiam Veno saloje. Nuolatinis laivo supimas ir neįprastai šiltas oras20) man kėlė baisų blogumą, nes tuo metu man tebuvo neseniai sukakę 14 m. Pagaliau mūsų laivas pasiekė krantą. Kapitonas kartu su laišku perdavė mane Veno salos žvejui21) ir, pareiškęs viltį apie greitą sugrįžimą, nuplaukė.

Kai įteikiau laišką, Brahė nepaprastai apsidžiaugė it tiesiog užvertė mane klausimais22). Aš nesupratau, apie ką jis klausinėja, nes, neskaitant kelių žodžių23), nemokėjau danų kalbos. Brahė savo mokiniams, kurių turėjo begales24), griežtai paliepė dažniau kalbėtis su manimi. Taip, kilnaus Brahės dėka25), po kelių savaičių jau pakenčiamai galėjau susikalbėti daniškai ir, turiu pasakyti, kad mano noras išmokti danų kalbos nė kiek nebuvo mažesnis už jo ir jo mokinių norą, Negalėjau nesižavėti daugybe iki tol neregėtų daiktų, o mano šeimininkai nesiliovė stebėtis tų žinių, kurias perdaviau apie savo tėvynę, gausa.

Po kažkiek laiko kapitonas grįžo, kad pasiimtų mane. Ar reikia sakyti, koks didelis buvo mano džiaugsmas, kai sužinojau, kad jo ketinimams nelemta išsipildyti26).

Užsiėmimai astronomija be galo žavėjo mane, nes Brahė su savo mokiniais visas naktis praleisdavo stebėdami žvaigždes ir Mėnulį, naudodami tobuliausius instrumentus27). Tai man priminė motiną. Ji irgi turėjo įprotį kiekviena proga pasitarti su Mėnuliu28).

Taip laimingas atsitiktinumas leido man, kilusiam iš labai varganos šeimos puslaukinėje šalyje. Prisiliesti prie dieviškiausio iš mokslų, o įgytos žinios leido man pasiekti dar daugiau.

Kelis metus praleidęs Veno saloje pajutau, kad kilo nenumaldomas noras pamatyti gimtus kraštus. Pamąstęs nusprendžiau, kad mano žinios man leidžia užimti kokį nors svarbų postą savo tėvynėje. Atsisveikinęs su savo globėju, leidusiam man išvykti, nuvykau į Kopenhagą. Kadangi gerai mokėjau kalbą ir šalį, man pavyko rasti pakeleivius su džiaugsmu sutikusius mane saugoti. Ir štai po penkių metų išsiskyrimo aš vėl žengiau gimta žeme.

Pirmas dalykas, kuris man suteikė džiaugsmo grįžus: mano motina kaip anksčiau buvo veikli ir neužmetė ankstesnio užsiėmimo. Išvysti mane gyvą ir dar tapusį svarbia persona jau buvo didelė paguoda. Visus tuos metus ji liūdėjo sūnaus, kurio neteko, pasidavusi pykčio proveržiui. Tuo metu artinosi ruduo29), o jį keitė ilgos naktys, nes mūsų kraštuose, pradedant tuo mėnesiu, kai gimė Kristus, Saulė vos bepateka pusiaudienį ir iškart leidžiasi30). Kadangi darbus nutraukė priverstinė pertrauka, motina nuo manęs nesitraukė nė per žingsnį ir visur sekė mane, kur tik bevykčiau su rekomendaciniu laišku. Kartais ji klausinėdavo manęs apie šalis, kuriose man teko pabuvoti, kartais ją labiau domino dangus. Motina buvo nesava iš džiaugsmo, kad prisiliečiau mokslo apie dangų. Lygindama tai, ką pati žinojo, su mano atsakymais31), motina ne kartą šūktelėdavo, kad dabar gali ramiai mirti, nes po savęs palieka sūnų, kuris paveldės vienintelį jos turtą – žinias32).

Savo prigimtimi būdamas labai imlus naujos žinioms, savo ruožtu klausinėjau motiną apie mokslus, kuriuos ji žinojo, bei apie mokytojus, išmokinusius ją čia – šalyje, taip nutolusioje nuo kitų šalių. Kartą, radusi tinkamą metą, motina man papasakojo visą istoriją nuo pat pradžių, pranešdama maždaug šitai.

„Durakote, mano sūnau! Laimingas burtas teko ne tik toms šalims, kuriose teko tau pabuvoti, bet ir mūsų kraštui. Nereikia sakyti, kaip atšiauriai mus spaudžia šaltis, tamsa ir kiti nepritekliai, kuriuos jaučiu tik dabar, iš tavęs sužinojęs, koks palankus kitų šalių klimatas. Tačiau ir pas mus yra protingų žmonių33). Mums tarnauja išmintingiausios dvasios34), besibjaurinčios skaisčia kitų kraštų saule ir triukšmingais jų gyventojais. Jiems mielos mūsų sutemos; ir jie su mumis dalyvauja dvasinguose pašnekesiuose. Tarp dvasių yra devynios svarbiausios35). Vieną jų pažįstu ypač gerai36). Norint iškviesti tą delikačią ir nekalčiausią dvasią37), būtina nupiešti 21 ženklą38). Jis ne kartą padėjo man per akimirką persikelti į kitus krantus39), vos man paminėjus apie juos. Jei pamąsčius apie baisius atstumus, skiriančius mus nuo kai kurių kitų šalių40), mane apimdavo baimė, tai klausinėdama gaudavau apie juos tokį pat išsamų įsivaizdavimą, tarsi pati būčiau ten pabuvojusi41). Apie daug iš to. Ką tau pavyko išvysti savo akimis, nugirsti ar pasisemti iš knygų, dvasia man papasakojo tais pačiais išsireiškimais kaip ir tu. Man norėjosi, kad tu su manimi nuvyktum į vieną šalį, kurią dvasia dažnai minėjo kalbėdama su manimi. Nuostabiausius dalykus ji pasakojo man apie tą šalį. Vadinosi ji Levanija 42)".

Aš iškart sutikau, kad motinai vertėtų iškviesti savo mokytoją, ir prisėdau, nekantriai laukdamas išgirsti siūlomos kelionės planą ir šalies aprašymą. Tuo metu jau buvo atėjęs pavasaris. Pilnėjantis Mėnulis imdavo šviesti, vos tik Saulė pasislėpdavo už horizonto, ir buvo susijęs su Saule po Jaučio ženklu43). Motina nuo manęs atsitraukė44), nueidama iki artimiausio kelio išsišakojimo45), ir, pakėlusi balsą iki pat rėkimo, ištarė kelis žodžius46), išreiškiančius jos prašymą. Atlikusi visus ritualus, motina vėl priėjo prie manęs47). Perspėjančiai ištiesusi dešiniąją ranką, ji davė ženklą tylėti ir atsisėdo greta manęs48). Vos mes, kaip buvom sutarę, spėjome ant galvos užsimesti drabužius49), kaip pasigirdo dūstantis duslus balsas50). Nieko nelaukdamas jis pradėjo pasakoti ir mums perdavė, kas rašoma toliau, - beje, kalbėjo jis islandiškai.

Tęsinys: Dvasia iš Levanijos


Pastabos
[Johano Keplerio darytos kelių metų laikotarpiu: nuo 1620 iki 1630 m.]

Redaktoriaus pastaba: šiam skyreliui redaktorius parengė atskirus komentarus, pateikiamus puslapio pabaigoje. Jie žymimi kaip nuoroda laužtiniuose skliaustuose [kn].

1) Pats šio žodžio [Durakotas] skambesys buvo pasufleruotas man prisiminimo apie panašiai skambančius tikrinius žodžius, pasitaikančius Škotijos[k1], šalies, turinčios pakrantę su Airijos jūra, istorijoje.

2) Mūsiške vokiečių kalba „Islandija" reiškia Ledinė žemė. Toje tolimoje saloje suradau vietelę, kur buvo galima įsitaisyti miegoti ir sapnuoti pamėgdžiojant filosofus, pažengusius mano pasirinktame žanre. Taip Ciceronas persikėlė į Afriką, kai susiruošė pasapnuoti[k2]. Tame pat vandenyne Platonas įkurdino Atlantidą, kad iš pasakos semtųsi karinio šaunumo paramą[k3], o Plutarchas savo plonoje knygoje[k3] „Kalba apie žmogų, matomą Mėnulio diske" po ilgų svarstymų išvyksta į Amerikos vandenyną ir pateikia tokį salų išsidėstymo aprašymą, kokį šiuolaikinis geografas pateiktų, tikriausiai, apie Azorų salas, Grenlandiją ir Labradoro[k5] teritorijas, - sritis, išsidėsčiusias aplink Islandiją. Kiekvieną kartą, kai perskaitinėjau tą Plutarcho knygą, mano stebino, kaip galėjo nutikti, kad mūsų sapnai ar pasakos sutapo taip tiksliai. Kadangi galiu pasitikėti savo atmintimi, man nesunku atkurti aplinkybes, kurioms esant buvo parengtos atskiros mano knygos dalys, nes ne visos jos buvo įkvėptos Plutarcho skaitymu. Turiu labai seną dokumentą, kurį tu, kilnusis Kristoforas Bezoldas[k6], parašei savo ranka. 1593 m. tu, pasinaudodamas mano užrašais[k7], suformulavai apie [20] tezių apie dangaus reiškinius Mėnulyje ir pateikei jas Vitasui Miuleriui[k8], nepamainomam pirmininkaujančiam filosofiniuose disputuose, tikėdamasis gauti jo pritarimą ir sudalyvauti dispute. Tuo metu Plutarcho darbai man dar nebuvo žinomi. Vėliau aš aptikau dvi Lukiano „Teisingų istorijų" knygas senovės graikų kalba ir pasirinkau jas kaip vadovėlius[k9], kad įvaldyčiau tą kalbą. Mano užduotį palengvino tas malonumas, kurį patyriau skaitydamas drąsią pasaką, turinčią kai kurias taiklias pastabas apie Visatos prigimtį bendrai, kaip savo pratarmėje teigė pats Lukianas. Jis taip pat palieka Heraklio stulpus ir išeina į vandenyną, kur kartu su laivu pagriebtas sūkurio, nunešamas į Mėnulį. Būtent čia ir glūdi pirmieji mano kelionės į Mėnulį, vėliau man tapusios įkvėpimo šaltiniu, pėdsakai. 1595 m. Grace[k10] pirmąkart aptikau Plutarcho knygą, atkreipęs į ją dėmesį skaitydamas Erazmo Reingoldo[k11] komentarus Peurbacho[k12] „Teorijoms", o 1604 m. Prahoje aš pateikiau plačias ištraukas iš Plutarcho savo knygoje „Optinė astronomijos dalis"[k13]. Ir vis tik neišvardintos salos aplink Islandiją paskatino mane pasirinkti Islandiją savo įsivaizduojamame sapne. Tikrosios priežastys buvo tokios. Tuo metu Prahoje buvo pardavinėjama nedidelė Lukiano knyga apie kelionę į Mėnulį, Rolenhageno[k14] sūnaus išversta į vokiečių kalbą, įrišta kartu su šv. Brendano istorija bei šv. Patriko skaistykla[k15] žemės gelmėje po Hekla, Islandijos ugnikalniu. Kadangi Plutarchas, sekdamas pagoniškos teologijos mokymu, sielų skaistyklą įkurdino Mėnulyje, aš nusprendžiau, kad Islandija – geriausia vieta tam, kuris trokšta vykti į Mėnulį. Dar labiau įtikimą rekomendaciją šiai salai išgavau ir Tycho Brahės, apie kurį bus kalbama vėliau, pranešimo[k16]. Savo vaidmenį suvaidino ir prisiminimai apie kadaise perskaitytą vieno olando ataskaitą, žiemojusio ledu padengtoje Naujojoje žemėje[k17]. Iš tos ataskaitos aš paėmiau daugelį pratimų astronomijai, vėliau (1604) įtrauktų į mano knygą „Optinė astronomijos dalis".

3) Ant buto, man suteikto leidus Karlo universiteto[k18] rektoriui Martinui Bachačekui[k19], sienos kabojo senovinis Europos žemėlapis. Jame greta Islandijos salos buvo žodis „Fiolks". Ką jis bereikštų[k20], jo keistas skambesys man patiko ir aš prie jo prijungiau „Hilda" – žinomą žodį, senovės vokiečių kalba reiškiantį „moteris"[k21]. Būtent šis žodis įeina į tokius vardus kaip Brunhilda, Matilda, Hildegardas, Hiltrūda ir kitus.

4) Mano nuomone, labiau tikroviška, kai sūnus apie slaptus motinos užsiėmimus praneša po jos mirties, nei darytų užrašas esant gyvai savo gimdytojai. Kartu norėjau pažymėti, kad negudrią patirtį arba, pasinaudojus medicinine terminija, empirinę praktiką reikėtų laikyti motina, suteikusią gyvybę Mokslui. Kol Nemoksliškumas klesti tarp žmonių, Durakotui, (kaip ir jo motinai) nėra saugu visiems atskleisti slaptąsias daiktų pirmaprades priežastis. Laukdamas momento, kai Nemokšiškumas nusibaigia nuo senatvės, Durakotas turi stengtis tos neerzinti tos raganos, sulaukusios jau gana senyvo amžiaus. Mano „Sapno" tikslas yra tas, kad Mėnulio pavyzdžiu pateikčiau įrodymus Žemės judėjimo naudai arba, jei tiksliau, kontr-argumentus prieštaravimams, kylantiems iš visuotinio Žemės judėjimo hipotezės nepriėmimo. Laukiau, kad toji senovinė Nemokšiškumo atmaina jau senai mirusi ir ištrinta iš išsilavinusių žmonių atminties, tačiau ji vis dar priešinasi suraizgytame kamuolyje su daugybe mazgų, užtrauktų ne per vieną šimtmetį. Senoji motina buvimą mūsų universitetuose, tačiau tokį, kad mirtis jai atrodo labiau trokštama nei gyvenimas.

5) Pastaba prarasta.

6) Nesenos kelionės metu[k22] su manimi, beje, ne tik su manimi, bet ir gana didele Koperniko teorijos šalininkų, nutiko štai kas. Kažkoks teologas[k23], besilaikantis Augsburgo mokymo, aštriai užsipuolė mus tvirtai įsitikinęs, kad jam Šventajame rašte pavyko rasti ginklą, galintį mus sutriuškinti. Išvestas iš kantrybės argumentų, kuriuos mūsų grupės nariai pateikė gindamiesi, jis pakėlė balsą ir, prisiekęs visais šventaisiais, išrėkė, kad mūsų mokymas „prieštarauja visom protingom prielaidom". Tada nutraukiau atkaklų tylėjimą (iki tol sėdėjau, nebyliai sekdamas ginčą) ir pasakiau: „Tai štai kas nuo tavęs atstumia net pačius nemandagiausius tavo šalininkus! Juk jei tu savo ribotu proteliu suprastum šio mokymo naudą, būtinumą ir prieinamumą, tai senai būtum liovęsis remtis argumentų iš Šventojo rašto galia[k24], ir būtum radęs priimtinesnį paaiškinimą, kaip tau ne kartą teko daryti kitais atvejais. Tačiau tavo protas bejėgis ir nematai, kad tiesos kruopelytė yra ir mūsų pateikiamuose argumentuose. Mokslas, neprieštaraujantis astronomų ir fizikų išvadoms, negali ‚prieštarauti visom protingom prielaidoms". Tai, kas nelemta suprasti vienam, gali suprasti kuris nors kitas, geriau susipažinęs su dalyko esme.

7) Kiekvienas kenčia nuo kokios nors neteisybės. Koperniko darbo atžvilgiu pagrindinė neteisybė kyla iš žmonių, nesigaudančių astronomijoje (aiškinančių knygos pavadinimą ne palei autoriaus sumanymą, o klaidingai). Jie laiko, tarsi Koperniko knygos negalima skaityti, pirmiausia nepašalinus iš jos Žemės judėjimo. Pritarti tokiai nuomonei – tas pat, kaip teigti, kad Koperniko knygos negalima skaityti, pradžioje jos neįmetus į ugnį. Laikydamas, kad tokiems žmonėms reikia prieštarauti ne loginėmis išvadomis, o juoku, sukūriau tokią epigramą:

Kad nenusidėtų poetas, jį reikia kastruoti.
Sėklidžių netekęs, stums dienas jas skaičiuojant.
O Pitagore, mintim galintis iš grandinių paliuosuoti;
Tau jie duoda gyvenimą grandinėm sukaustant.

8) Tikiuosi, kad šios nedidelės knygos egzempliorius pateks į rankas iššaukiančios satyros „Ignacijaus konklavas", kuris pačioje savo kūrinio pradžioje, pasivadinęs vardu, mano adresu meta skaudinančią pastabą. Tada veiksmo eigoje priverčia vargšą Koperniką stoti prieš Plutono teismą. Jei klystu, tai pas Plutoną patekti galima per bedugnes Heklos prarajas (žr. pastabas 2, 5 9). Jūs, mano draugai, kurie gerai žinote ir mano reikalus, ir priežastį, privertusią atlikti paskutinę kelionę į Švabiją, o ypač tie, kurie prieš tai matė „Sapno" rankraštį, palaikysite, kad ši nedidelė knygelė ir sekę įvykiai buvo pikta lemiantys man ir mano šeimai. Sunku nesutikti su sumis. Baisi mirties šmėkla, kai užkrėtimas palietė neišgydomą žaizdą ar buvo nuryti nuodai. Ne mažiau baisi buvo virš mūsų šeimos pakibus nelaimės šmėkla, kai „Sapno" rankraštis ėmė eiti per rankas. Tarsi kibirkštis nukrito ant sauso žolės! Tai sakydamas turiu omenyje, kad mano žodžiai įkrito į tamsius protus, įtariančiu, kad ir visa kita yra tamsu. Pirmąjį egzempliorių su savimi iš Prahos į Leipcigą, o iš ten 1611-ais į Tiubingeną prigriebė baronas fon Forkersdorfas ir dvariškiai, sekę jo elgesį ir užsiėmimus. Kas galėjo pagalvoti, kad bakalėjininko krautuvėlėje (ypač, jei atsirasdavo žmonių, kuriems „Fiolksildos" vardas atrodė įtartinas dėl specifinės Durakoto motinos veiklos) buvo kalbama apie mano sukurtą istoriją? Ir vis tik būtent iš bakalėjininko namų Tiubingene vėliau plito patys kvailiausi gandai. Tapusi galvų, neturinčių proto, laimikiu, tie gandai, pučiami nemokšiškumo ir prietarų, plykstelėjo ryškia liepsna. Kiek suprantu, laikote, kad mano šeima būtų išvaduota iš nemalonumų, užgriuvusių ją paskutiniaisiais 6 metais, o man nebūtų reikėję vykti į užpraeitų metų kelionę, jeigu man nebūtų atėję į galvą sulaužyti Fioksildos iš mano „Sapno" draudimą. Pasvėręs viską, nusprendžiau atkeršyti savo sapnui už visus nemalonumus, tekusius mano šeimai, ir išleisti šią knygą, kurios pasirodymas bus dar viena bausme mano priešininkams.

9) Ugnikalnio Heklos istorija žinoma iš žemėlapių ir geografijos knygų. Mąstydamas apie bausmę, prisiminiau pasakojimą apie Empedoklį. Anot Diogeno Laertiečio, Empedoklis užsiropštė ant Etnos, kad po mirties gautų dieviškus pagarbinimus, šoko į kraterį ir susidegino liepsnose. Tikėtina, kad negęstančios ugnies priežasčių ieškodamas jis akla drąsa nuėjo taip toli, kad jau negalėjo grįžti. Kai po jo kojomis pratrūko plutele pasidengęs pelenų paviršius, jis pasigailėjo savo smalsumo, tačiau buvo jau per vėlu. Su gyvenimu atsisveikino ne todėl, kad aistringai troško savo likimo, o prieš valią, su kartėlio dejonėmis. Panašus likimas ištiko ir Gajų Plinijų, galingo Vezuvijaus išsiveržimo metu prasibrovusio per nesiliaujantį pelenų ir akmenų srautą į Pompėją, kur ketino užsiimti Gamtos tyrinėjimais, ir uždususio dvokiančia siera ir pelenų dalelėmis, užkimšusiomis kvėpavimo takus. Taipogi legendos byloja, kad Homeras ir Aristotelis neteko gyvenimo vandenyje, pirmasis pasiryžęs išspręsti žvejų problemą, o antrasis Euriposo sąsiauryje nepajėgęs priešintis atoslūgio tėkmei. Daug žmonių panašiai sumoka už meilę mokslui tuo, kad pasmerkia save skurdui ir sukelia grubių turčių neapykantą.

10) Čia leidau savo pajuokauti apie barbariškus neišsilavinusių žmonių papročius. Beje, jei pritarsime, kas pasakyta anksčiau, ir Nemokšiškumą laikysim mokslo motina, o Protą – tėvu, tai aišku, kad motina arba visai nežino apie tėvą, arba slepia jį.

11) Buchananas, Škotijos ir Orknio salų istorinės apžvalgos autorius, mini žveją, sulaukus 150 m. tapusiu kelių vaikų tėvu su jauna žmona.

12) Todėl, kad aukščiau randasi sniegynai ir iškyla uolos, o pačioje viršūnėje, kaip liudija istorikas, iš žemės gelmių veržiasi ugnis.

13) Taip vyksta todėl, kad Islandija yra netoli Poliarinio rato. Apie tai aš girdėjau ir iš Tycho Brahės, kuris rėmėsi Islandijos vyskupo pranešimu.

14) Medicina ir astronomija – susiję mokslai ir kilę iš to paties šaltinio – siekio pažinti gamtos reiškinius. Praktinis žolių rinkimas paprastai susijęs su prietarais

15) Tikrai ar klaidingai, tačiau geografai turį įpratimą tvirtinti, kad, atseit, iš Islandijos plaukiančių laivų kapitonai gali panorėję iššaukti vėją, pučiantį bet kuria kryptimi, - jiems tereikia atverti oru pripūstus kailius. Jei pasakytą priskirsim vėjų rožės rumbams, magneto strėlytei bei valdymui vairu, tai tvirtinimas taps beveik teisingas. Viso yra 32 vėjai. Koks iš 16-os bepūstų iš vieno pusrutulio, jį papildžius vairininko meistriškumu, jis, valdomas vairo, padidins greitį į tą pusrutulį nustatytu kursu. Kita vertus, vėjams, pučiantiems iš kito pusrutulio, vairininkas privers plaukti laivą pirmyn tai vienu, tai kitu bortu. Šis manevras vadinamas „halsavimu". Jis tarytum padeda pakeisti vienus vėjus kitais, pučiančiais iš priešingo pusrutulio.

16) Islandijos vyskupas pranešė Tycho Brahei, kad islandų merginos, bažnyčioje klausydamos dievo žodžio, turi įprotį kai kuriuos išgirstus žodžius ar išsireiškimus nepaprastai sparčiai išsiuvinėti įvairiaspalviais siūlais drobėje.

17) Tai yra kursu Šiaurės jūroje tarp Škotijos ir Orknio salų.

18) Nenuostabu, nes kapitonas neturėjo įprastinio maišelio ir jsi negalėjo pasipriešinti šiaurės vėjui ir nuplaukti į paskirties tašką – Norvegiją.

19) Šias žinias, kaip ir pateiktas 13-oje pastaboje, man pranešė Tycho Brahė.

20) Ticho Brahė kažkaip parašė Heseno landgrafui, kad šiaurės elnias, gyvenančio šiaurėje elnio atmaina, neprigis Danijoje, nes toji šalis, kad ir kaip joje šalta, gerokai šiltesnė už Botniją, Suomiją ir Laplandiją, iš kur kilęs tas gyvūnas. Visai leistina priskirti tą patį šaltumo lygį ir Islandijai, esančiai prie Šiaurės poliaus.

21) Toje nedidelėje saloje, nederlingoje ir uolėtoje, gyvena tik žvejai (jų yra apie 40).

22) Šis vyras, tikras filosofas, turėjo įprotį be perstojo uždavinėti klausimus, siekdamas išsiaiškinti jį dominančius dalykus, labai vertino panašius pranešimus, ne kartą grįždavo apgalvoti tai, ką jam pavyko sužinoti, ir siekė pritaikyti įgautas žinias gamtos dėsniams.

23) Nors abi kalbos, danų ir islandų, priklauso vokiečių grupei, jos turi gana nemažų skirtumų. Kaip žinoma, Islandija – dabar Norvegijos, įvedusios savo valdymą Islandijai ir gretimai Grenlandijai maždaug prieš šimtą metų, kolonija. Kaip aiškėja iš kai kurių Venecijos pirklių, patyrusių laivų sudužimus, pranešimų, prieš du šimtus metų Orknio salų gyventojai irgi kalba ir papročiais priklausė vokiečių grupei.

24); 27) Mokinių retai buvo mažiau nei 10, o kartais pasiekdavo 30. Tycho Brahė paprastai mokė juos kaip elgtis su įvairiais prietaisais, skirtais dangaus kūnų stebėjimui, piešti piešinius, atlikti paskaičiavimus, atlikti cheminius bandymus ir daugelio kitų dalykų, būtinų, jei norima užsiimti mokslu.

25) Turėdamas nemažą turtą ir gavęs stambų palikimą, Tycho Brahė nesiskaitė su jokiomis išlaidomis mokslo tyrinėjimams. Nuolat siekdamas tikslo, paprastai laikomo nepasiekiamu, jis nepažino nuovargio. To pavyzdžiu gali būti jo sukurtas stebėjimo metodas, kai Tycho Brahė buvo priverstas susikauti su pačia žmogaus regėjimo prigimtimi ir laimėti prieš ją.

26) Kartais šis vyras linksminosi užlaikydamas svečius, norėjusius atsisveikinti su šeimininku ir palikti salą, nes, atseit, valtininkai atsisakydavo tuos perkelti į krantą. Svečiams nelikdavo nieko kita, tik pasilikti, nebent kuris jų mokėjo skraidyti.

27) Žr. 24-ą pastabą.

28) Tuo metu buvau paniręs į Martino del Rio skaitymą apie magijos tyrinėjimus ir žinojau Virgilijaus eilutę

Visagalė dainą Mėnulį nukabindavo nuo dangaus.

Dangaus erdvė ypač tiko sumanymui. Iš tikro, Mėnulis Islandijoje neretai matomas tada, kai kitos tautos regi pilnatį. Įvairių autorių tvirtinimu, magija paplitusi tarp šiaurės tautų ir visai tikėtina, kad garsiosios tamsos dvasios tik ir laukia ilgų naktų atėjimo. Juk Islandija yra toli šiaurėje. Neginčijama ir kita: laisvas laikas, atsirandantis dėl prieblandos ir nenutrūkstamų naktų, skatina apmąstymus filosofinėmis temomis. Tai patvirtina ir šviesiausiasis Viurtembergo hercogas Julijus Frederikas. Garsiosios kelionės metu jis pabuvojo ir šiaurės kraštuose, jo, jo žodžiais, jam teko sutikti labai mokytų žmonių, kurie savo filosofiją svetimšaliams dėstė taip sklandžiai, kas reta tarp mūsų.

29) Šį metų laiką laikiau patogiausią kelionei iš Danijos karalystės į Islandiją.

30) Šis tvirtinimas, atitinkantis sferinę astronomiją, seka iš 13-os pastabos.

31) Grįžkite prie 28-os pastabos.

32)

Mato vežėjas sapne vežėčias,
Ginčius nakties regėjimuos regi teisėjas;
Turtai, kuriuos dienomis veržiamės įgauti,
Naktimis ateina sapnuose.

33) Prieš tai minėtas vyskupas tikino Tycho Brahę, kad Islandijos žmonės pasižymi labai imliu protu.

34) Išmintingos dvasios – ne kas kita, kaip mokslai, atskleidžiantys reiškinių pirmaprades priežastis. Šią alegoriją skatina reikšmė graikiško žodžio „daemon", kuris kilo iš „daien" – žinoti (dvasia – daemon – kaip visažinė). Priėmę tokią prielaidą, dar kartą perskaitykite 28-ą pastabą, pradedant žodžiais „neginčijama ir kita".

35) Tikroji priežastis, dėl kurios pasirinkau skaičių 9, išslydo iš mano atminties. Galbūt, mąsčiau apie devynias mūzas, nes pagal pagoniškus įsitikinimus jos irgi yra dievybės, t.y. būtent tuo, ką turėjau omenyje kalbėdamas apie „dvasias"? Arba, gali būti, į skaičių 9 įtraukiau šiuos dalykus: 1) metafiziką, 2) mediciną, 3) etiką, 4) astronomiją, 5) astrologiją, 6) optiką, 7) muziką, 8) geometriją, 9) aritmetiką.

36) Aš įsitikinęs, kad čia turėjau omenyje arba Uraniją tarp mūzų, arba astronomiją tarp mokslų. Jei šiauriečiams dėl šalčio netrūktų daug ko iš to, kas būtina gyvenimui, tai turėčiau pasakyti, kad užsiėmimams astronomija jie turėtų pranašumus prieš kitus, nes šiaurės kraštuose skirtumai tarp dienos ir nakties pastebimesni, o tokie reiškiniai labai skatina susidomėjimą astronomija.

37) Jei kalbama apie mūzas, tai visoms kitoms mūzoms būdingas melagingumas. Jei tai, kas pasakyta, taikoma mokslams, tai medicina ne tik gydo, bet ir moko gaminti nuodus, neatidūs užsiėmimai ja gimdo alchemikus, metafizika absurdiškai pervertina savo tikslus ir savo išpūstomis ir iščiustytomis subtilybėmis kelia sumaištį pripažintuose moksluose, etika rekomenduoja kilniaširdiškumą, o tai ne kiekvienam į naudą., astrologija palaiko prietarus, optika pateikia iliuzijas, muzika skatina aistrų kunkuliavimą, geometrija – neteisingą valdymą, aritmetika – godumą. Tačiau štai geriausias paaiškinimas: nors visos Islandijos dvasios delikačios ir nekaltos (taigi, ir neturi nieko bendra su bjauriomis ir apgavikiškomis dvasiomis, kurios bendrauja su magais ir burtininkais, kurių piktadarystės nenuginčijamai įrodytos jų pačių gynėjo Porfirijaus), mano tvirtinimas ypač teisingas, jei jį taikysime astronomijai, dėl savitos šio mokslo prigimties.

38) Bandydamas surasti priežastį, paakinusią mane pasirinkti būtent šį skaičių, aš sugebėjau nustatyti tik, kad kiek raidžių arba ženklų turi žodžiai „Astronomia Copernicana" (lot. Koperniko astronomija) ir kiek yra planetų, kurios yra septynios, porų. Įdomu, kad ir skirtingų galimų dviejų žaidimo kauliukų rezultatų skaičius sutampa su mano nurodytu: juk 21 – trikampis skaičius (trikampio pagrindas 6). Alegorija su dvasios iškvietimu paimta iš del Rio traktato ir magijos, tačiau turi ir tam tikrą filosofinę prasmę. Išsireiškimas „ją iškvietė" tapatus išsireiškimu „ją pašaukė vardu".

39) Apie nuostabią suomių šiaurės tautos ir jos kaimynų loparių sugebėjimą perkelti žmones oru mini Olafas ir kiti autoriai. Aš gi viską suvedžiau į mokymą apie gamtines dienas, zonas ir klimato juostas bei olandų patirtimi, įsitikinusių plaukiojimų po Šiaurės Ledyniuotąjį vandenyną metu, kad ir tolimose vietose viskas vyksta taip, kaip jau senai žinom ir mokom mes, astronomai.

40) Mano ankstesnė pastaba pritaikoma visiems žmogui prieinamiems Žemės kampeliams, o tai, kas dabar pasakyta, dangaus erdvei.

41) Žinomame juoke sakoma: „Geriau tuo patikėsiu, nei imsiu aiškintis". Daugelis žmonių ne kartą klausia, ar mes, astronomai, nenudribome iš dangaus. Jiems „Žvaigždžių šauklyje" atsakė Galilėjus, iš esmės rėmęsis savo idėjomis; dar stipriau –išvados proto, kurio liudijimas, kaip žiemodami pastebėjo olandai, aukščiau už visus prieštaravimus. Žr. 39-ą pastabą.

42) Mėnulis senovės hebrajų kalba vadinasi „Lebana" arba „Levana". Galėjau tą šalį pavadinti Selenitida, tačiau senovės hebrajų žodžiai, mažiau įprasti mūsų ausiai, sukelia didesnė pagarbą ir ypač pageidaujami okultiniuose amatuose.

43) Čia dar kartą mano priimtos pradinės prielaidos neišvengiamai atvedė prie kranto, kadaise pasirinkto Plutarcho, nes šis autorius taip pat mini apie pakartotiną Saturno įėjimą į Jaučio ženklą. Žingsniai, atvedę mane prie šio pasirinkimo, tokie. Saulę ir Mėnulį patalpinau jų sostuose, kaip priimta pas astrologus. Tačiau Saulė į savo namus Liūto ženkle įžengia anksčiau, nei Durakotas spėja grįžti į Žemę. Jei ne ta aplinkybė, Saulę būtų galima patalpinti Liūto ženkle, o Mėnulis, dildamas ir augdamas, taip pat būtų savo name Vėžio ženkle. Dabar gi toks šviesulių išsidėstymas sukeltų nepatogumus: man tektų Saulę talpinti žemiau rytų horizonto, nes mano sumanymui labiau tinka naktis nei diena. Atsižvelgdamas š visus tuos sunkumus, aš išbraukiau Vėžio ženklą ir atsisakiau tų metų, kai Saturnas būna Vėžio ženkle, būtent 1593 m., tų pačių metų, kai tu, Bezoldai[k5], savo ranka parašei tezes disputui apie Mėnulį. Užbrauktas eilutes iki šiol randu saugomame pirmajame egzemplioriuje. Pamąstęs, tėvynėje praleidusiam žiemą Durakotui, parinkau kovą, kai saulė randasi gerame astronominiame ženkle (tiksliau, pavasario lygiadienyje) ir rengiasi pasiekti egzaltaciją Avino ženkle. Vadinasi, jei reikia, kad Mėnulis augtų, t.y. būtų gretimame Saulei ženkle, tai jis neturi turėti sosto jokiame kitame ženkle ir pasiekti egzaltaciją būtent Jaučio ženkle. Kad Mėnulį būtų galima matyti kartu su kitais dangaus šviesuliais, man teko Saulę, atėjus nakčiai, nuleisti už vakarų horizonto. Dabar pasiekiau norimą, ypač dėl lėtai besileidžiančių ženklų. Jei Mėnulis randasi juose, tai jis gerai matomas: visas Mėnulio kūnas apimtas ryškiai šviečiančio pusmėnulio. Šį reiškinį aprašiau „Optikoje", „Pokalbyje ji Galilėjaus žvaigždžių šaukliu" ir, galiausiai, „Sutrumpintoje Koperniko astronomijoje". Kad Saturnas irgi būtų jungtyje su Mėnuliu, o jungtis astrologai laiko visų okultinių mokslų pagrindu, jį reikia talpinti Jaučio ženkle. Taip prieiname laiką, sutampantį su gausiausių Tycho stebėjimų data, - 1589 m. kovo 11 (21) d.. kai, be kitko, jungtis vyko Plejadžių žvaigždyne. Savo veikale „Apie pasaulio harmoniją" pastebėjau, kad žmonės, gimę Plejadėms esant šalia Mėnulio, pasižymi ypatingu vaizduotės gyvumu. Be to, astronominiai pasvarstymai leidžia tvirtinti, kad šis žvaigždynas palankus augančio Mėnulio stebėjimui. Tokie 1598 m. balandžio 8 d, ir liepos 27 d. Stebėjimai aprašyti mano „Optikoje" (III skyrius, p. 347).s

44), 46), 47) Tai irgi magiškas ritualas. Astronomijos dėstyme jam atitinka tai, kas turėtų būti išdėstyta mažai žodžių ir nepritaikoma jokiai interpretacijai. Atvirkščiai, kiekvienas teisingas atsakymas reikalauja ramaus apmąstymo, atgaminimo galvoje atitinkamų idėjų ir tikslaus žodžių parinkimo. Būdamas Prahoje, atlikdamas kokį nors stebėjimą, dažnai laikiausi ypatingo ritualo. Kai žiūrovai ar žiūrovės susirinkdavo, aš, kol jie buvo užsiėmę pokalbiais, nuo jų slėpiausi už namo, pasirinkto demonstracijai, kampo, palikdamas atvirą tik langą su labai maža skylute, gesinau šviesą ir ant sienos baltą drobulę. Užbaigęs visus tuos pasiruošimus, sušaukdavau žiūrovus. Tokios buvo mano ceremonijos, mano ritualai. Jums norisi simbolių? Stambiomis raidėmis lentoje rašiau tai, ką laikiau tinkamiausia žiūrovams. Sekdamas magišku ritualu, brėžiau raides iš galo link pradžios, kaip priimta pas senovės žydus. Tada rašmenimis išmargintą lentą išnešdavau į dienos šviesą ir, atvertęs aukštyn kojomis, pakabindavau atvirame ore. Viskas, kas parašyta joje, buvo projektuojama ant baltos sienos namo viduje. Jei vėjelis lauke judino lentą, tai rašmenys ant sienos siūbavo pirmyn-atgal.

45) Tie žiūrovai, kuriuos minėjau ankstesnėje pastaboje ir kurie dar gyvi, atgaivinę savo atmintį, supras, koks „kelio išsišakojimas" buvo mano namuose. Tačiau laikas nuo laiko „išsišakojimai" pasitaiko ir pateikiamoje dangaus kūnų judėjimo schemoje. Tie išsišakojimai būna dviejų rūšių. Pirmasis išsišakojimas – tai Saulės padėtis lygiadienio metu, kai kertamas pusiaujas ir ekliptika. Brahės rankraščiuose yra Saulės aukščio stebėjimai, atlikti lygiadienio taške. Antrasis išsišakojimas – Mėnulio, esančio Vangenio gale, užeinantis mazgas arba drakono uodega. Astronomas privalo ypatingai atkreipti dėmesį į tą uodegą, kad žinotų, kada Mėnulis yra savo ribose. Pavyzdžiui, kai Mėnulis ura prie pietinio pakraščio Jaučio gale, tai jo padėtis ragina astronomus stebėti jo ribų plotį.

46), 47) Žr. 44-ą pastabą.

48) Ir aš, būdavo, prisijungdavau prie panašių žaidimų, suteikiančių didelį pasitenkinimą žiūrovams, suprantantiems, kad tai žaidimai.

49) Būtent šis ritualas (o, koks jis magiškai magiškas!) leido man neužilgo iki susiklostant šios knygos planui, stebėti Saulės užtemimą 1605 m. spalio 2 d. Jūs, Neibergo pfalcgrafo pasiuntiniai, matyt, prisimenate tą įvykį, nes dalyvavote jo metu. Imperatoriaus sodų paviljono balkone nebuvo obskuros kameros ir, kad dienos šviesa netrukdytų stebėjimams, mums teko galvas apsigaubti savais drabužiais.

50) Nemanau, kad įvairių instrumentų pagalba nebūtų galima atkurti atskiras balses ir priebalses, ir tuo pačiu pamėgdžioti žmogaus balsą. Bet kokia bebūtų dirbtinė kalba, jos skambėjimas greičiau primins girgždesį ir bildesį, nei gyvą balsą. Man atrodo, kad panašiame mechanizme slepiasi spąstai prietaringiems ir pernelyg patikliems. Įsijautę į meną, atliekantį savo magiškus triukus, jie įsivaizduoja, tarsi su jais bendrauja dvasios. Ir vis tik aš laikau, kad kiti turi stiprų pagrindą tvirtinti, kad tokie nutikimai iš tikro atsitinka, nei man neigti be jokių nuorodų į asmeninę patirtį.

Todėl aš su malonumu prisimenu savo kolegą, palaimintos atminties Matiasą Zeifartą, kurį Tycho Brahė paliko savo įpėdiniu. Zeifartas tris mėnesius praleido pagal Tycho Brahės nurodymus skaičiuodamas vienerių metų Mėnulio efemerides. Jis turėjo balsą, labai primenantį prieš tai aprašytą dirbtinį balsą. Apimtas melancholijos ir protinio sutrikimo, Zeifartas niekur nerado ramybės ir, galiausiai, mirė nuo neišgydomos vandenligės.

Tęsinys: Dvasia iš Levanijos


Redaktoriaus komentarai

Pastaba: Redaktorius parengė dalį komentarų Keplerio pastaboms „Sapnui“. Jie dar nėra užbaigti (tik pirmoms 6-ioms), tad vėliau bus papildomi...

[k1]  Žinių apie Škotiją Kepleris sėmėsi iš George Buchanan‘o „Rerum Scoticarum historia“ (1581), kaip matosi iš 11) pastabos. Kad pagrįstų teiginį, kad galai ir britai kalbėjo panašia kalba, jisai nagrinėjo vietovių pavadinimus: „Ne tik keli kilę iš ‚dur‘, kuris senovės galų ir britų kalba reiškia ‚vanduo‘... Galų kalboje, Duracotti...“. Buchanan‘o knygoje Kepleris randa šio svarbaus galų miesto pavadinimą, minimą ir Juliaus Cezario „Galų karuose“, pas Straboną ir Ptolemėjaus „Geografijoje“. Iš jo jis „nusižiūrėjo“ veikėją Durakotą.

[k2]  Savo dialogų apie „Respubliką“ 6-joje knygoje Ciceronas mini vieną savo pašnekovų, kuris atvyko į Afriką, kur susapnavo garsųjį „Skipiono sapną“.

[k2]  Platonas pasakojimą apie Atlantidą priskyrė ne sapnui, o Egipto žyniui. Atremiant neįtikėtinos Atlantidos užpuolimą Atėnų karinės pajėgos pasiekė savo garbės viršūnę.

[k3]  Plutarcho (apie 46-119) „Veidas Mėnulyje“ yra vertingiausia senovės knyga apie Mėnulį. Jame aptariamas mitas parodant Mėnulio vaidmenį pasaulyje ir sielų gyvenime. Jame pateikiamas platoniškasis požiūris į gamtos filosofiją priešpastatant ją stoikų sampratai.

Veikale kalbama apie klausimus, liečiančius astronomiją, kosmologiją, geografiją, katoptriką [„atspindėtą veidrodyje“, t.y. optiką]. Tai nėra mokslinis traktatas. Jis populiariai išdėsto to meto įvairias teorijas apie Mėnulio prigimtį ir savybes.

[k4]  Tai, ką Plutarchas apibūdino kaip mitą, prasideda saloje, kurios „atstumas nuo Britanijos yra 5 dienų kelionės trukmės plaukiant tiesiai į vakarus; vienodu atstumu nuo jos ir viena nuo kitos, trys kitos salos randasi daugiausia ta kryptimi, kuria saulė leidžiasi vasarą”. Ir nors Plutarchas tikina, kad tai „ne daugiau nei pasaka“, Kepleris laiko, kad Plutarchas mini faktus. O kadangi šis pradiniu tašku rinkosi Britų salas, tai tikėtina, kad jis kalba apie Islandiją ir gretimas salas. Tačiau Labradoras[k5] nėra sala (todėl Kepleris ir mini „teritoriją“, o Azorai yra gerokai į pietus, o ne šiaurės vakarus. Taigi, tiko tik Grenlandija, kurią Kepleris papildė dviem kitom salomis, kurios vėliau dingo iš mūsų atlasų. Šiuos samprotavimus Kepleris išdėstė pastabose „Veido Mėnulyje“ vertimui.

Nors nuo „Naujojo pasaulio“ atradimo (1492) jau buvo praėję daugiau nei šimtmetis (žr. Amerikos atradimas), naujai atrastų žemių suvokimas dar nebuvo pakankamas. Tad ir Kepleris neturėjo svaraus pagrindo Plutarcho „didįjį žemyną“ tapatinti su Amerika.

[k5]  Labradoras - regionas šiaurės rytų Kanadoje. Jį sudaro Niufaundlando ir Labradoro provincijos dalis, esanti Labradoro pusiasalyje. Vikingų kronikose Labradoras buvo minimas Marklando vardu.

[k6]  Ch. Bezoldas (Christopher Besold, 1577-1638) į Tiubingeno un-tą įstojo 14 m. amžiaus. Po 12 mėn. jis gavo bakalauro laipsnį ir 1593 m., iš vyresnio studento Keplerio gavęs kai kurių idėjų apie Mėnulį akademiniams disputams, tapo kandidatu ginti magistro laipsnį, kurį gavęs 1595 m. rugsėjo į d., pradėjo studijuoti teisę. Po 6 m. ta tema jis apsigynė daktaro laipsnį. 1610 m. Tubingeno un-te ėmė dirbti teisės profesoriumi – ir dėstė čia apie ketvirtį amžiaus. 1605 m. laiške Bezoldas priminė Kepleriui: „Jūs buvote geru mokytoju“. Nors jų nuomonės skyrėsi kai kuriais pagrindiniais klausimais, jie išliko draugais – pvz., kai piršosi Keplerio vienintelei seseriai Margaritai, Kepleris klausė Bezoldo apie jos sužadėtinį. Kepleris buvo vienu trijų, kuriems Bezoldas dedikavo savo mintis apie „Naująjį pasaulį“. Apie Bezoldo vietą keplerio motinos teisme už raganavimą žr. E. Rosen. Kepler and Witchcraft Trials// The Historian, 1966, no. 28

[k7]  Viena iš Keplerio esė laikė, kad pirmasis judesys arba atrodantis kasdieninis dangaus sukimasis tėra atrodymas iš tikro sukeltas Žemės sukimosi. Tačiau Bezoldo tezės nesirėmė šia paminėta esė.

[k8]  Vitas Miuleris (Vitus Muller, 1561-1626) – vokiečių protestantų teologas ir filologas, Tiubingeno un-to profesorius (nuo 1587).

[k9]  Kepleris didelę reikšmę suteikia labai trumpam Lukiano aprašymui – ypač, kai tas tiesiai sako: „niekas, ką sakau, nėra tiesa“.
Taip pat apie Lukiano kūrinius žr. apie >>>>> bei >>>>>

[k10]  Gracas - miestas pietinėje Austrijos dalyje prie Muros upės; Štirijos žemės sostinė. Antrasis pagal dydį Austrijos miestas.

[k11]  Erazmas Reinholdas (Erasmus Reinhold, 1511-1553) – vokiečių astronomas ir matematikas, laikytas įtakinto savo meto astronomijos dėstytoju, Koperniko teorijos šalininkas, tačiau spaudžiamas Liuterio ir Melangtono, buvo priverstas jos atsisakyti ir dėstyti Ptolemėjaus sistemą. Jis sukatalogizavo didelį žvaigždžių kiekį. Parašė komentarus G. Peurbacho[k12] „Naujajai planetų teorijai“. O svarbiausias jo darbas – planetų judėjimo lentelės, sudarytos remiantis Koperniko sistema ir pavadintos Prūsijos kunigaikščio Albrechto garbei. Jos buvo geriausios iki Keplerio Rudolfo lentelių pasirodymo. Jo garbei pavadintas krateris Mėnulyje.

[k12]  Georgas Peurbachas (George Peurbach, 1423-1461) parašė astronomijos įvadą „Naujos teorijos apie planetas“, pirmąkart paskelbtą praėjus tuzinui metų po jo mirties. Vėliau šis populiarus įvadus buvo išleistas su Erazmo Reinholdo[k11] komentarais bei esė „Mėnulio šviesa“, kurioje sakoma: „Apie tai, kas sudaro Mėnulį, yra daug įvairių filosofų nuomonių, kurias studijuojantys ras pas Plutarchą, Diogeną Laertietį ir kitus“. Būtent ši pastaba atkreipė Keplerio dėmesį į Plutarcho „Veidą Mėnulyje“.

Reinholdo pastabas Kepleris labai vertino ir laikė vertomis skaityti studijuojantiems: „šioje mažoje knygelėje yra daugiau šviesos nei visuose“ amžininko Žozefo Skaligerio rašiniuose. 1599 m. laiške Kepleris cituoja įrodymą iš Reinholdo esė.

[k13]  Prahoje gyvendamas Kepleris parašė (bet išleido Frankfurte prie Maino) iškilų veikalą, kuriame padėjo šiuolaikinės optikos pagrindus.

[k14]  Georgas Rolenhagenas (George Rollenhagen, 1542-1609) buvo savo laiku labai populiarus vokiečių poetas, Magdeburgo mokyklos rektorius. Tame jiems 1603 m. jo sūnus Gabrielius išleido „Keturias knygas apie nepaprastas keliones“, kuriame Lukiano „Teisingos istorijos“ buvo trečioji.

[k15]  „Šv. Patriko skaistykla“ pirmąkart surašyta 12 a. Vieta, kur pamaldieji galėjo pažiūrėti gyvenimą po mirties, buvo kažkur Airijoje. Vėliau ji buvo identifikuota kaip Lough Derg, kurios istorinis Patrikas niekada nebuvo aplankęs. Dėl priežasčių, minimų 76) pastaboje, Kepleris įėjimą į skaistyklą [iš Airijos] perkelia į Islandiją .

[k16]  Taip pat žr. 13) Keplerio pastabą. Viena geresniųjų danų astronomo biografijų tebeišlieka John Louis Emil Dreyer „Tycho Brahe“ (1890).

[k17]  16 a. pabaigoje olandai atliko tris nesėkmingus bandymus šiaurės keliu pasiekti Kiniją. Vienas jų, Gerritde Veer, 1598 m. Amsterdame išleido tų kelionių aprašymus. Po 2 mėn. tas pats leidėjas išleido vertimą į lotynų kalbą („Darium nauticum“), kurio kopiją Kepleriui 1599 m. gegužės 24 d. atsiuntė jo draugas Colmann Zehentmair‘as.
Apie lietuvių ankstyvąsias keliones į Kiniją skaitykite Mūsų krašto keliautojai į Kiniją

[k18]  Šv. Romos imperatorius Karlas IV Prahos universitetą įsteigė 1348 m.

[k19]  Martynas Bachačekas (Martinus Bachaczii de Naumierzicz, 1539-1612) – laisvųjų mokslų magistras, Prahos un-to rektorius (1599–1600), daug nuveikęs Universitetui ir liaudies švietimo lygio pakėlimui. 1590-1606 m. leido kalendorius ir astronomines prognozes.

Bachačekas 1605 m. kovo 2 d. rašė draugui: „Imperatoriškosios didenybės matematikas Johanas Kepleris gyvena su manimi. Mes dažnai susitinkame ir taip pat stebime novą... Šiam tikslui statausi nedidelį medinį bokštą ir darbas jau beveik baigtas. Iš jo bus daromi stebėjimai matematiniais instrumentais“.
Vėliau „Singuliariame reiškinyje“ (1609) Kepleris paminės Bachačeką kaip liudininką stebėjimo, kurį atliko 1607 m. gegužės 18/28 d.

[k20]  Kepleris nesupranta žodžio „Fiolx“ prasmės. Čia nutrūksta analogija su jo išgalvotu Durakotu, kuris gimęs ir užaugęs Islandijoje suprato islandų kalbą, kurios Kepleris nemokėjo. Islandų kalboje nėra žodžio „Fiolx“. Kai kuriuose senuose žemėlapiuose Islandija buvo žymima „Fixlanda“, „Fixlandia“ arba „Frixlanda“, tačiau tai skiriasi nuo Keplerio klaidingai perskaityto „Fiolx“, nes jis mini, kad šis taikomas ne visai Islandijai, o tik jos vietovei. Žemėlapiuose Islandijos vietovės dažnai palydimos žodžiu „fjoror“, reiškiančiu „fiordas“. Keplerio regėjimas niekada nebuvo labai geras, o gal raidės žemėlapyje buvo neryškios?

[k21]  „Hilda“ reiškia „moteris-karė“.

[k22]  Iš Linco, Aukštutinės Austrijos sostinės, 1620 m. rudenį jis vyko į Vurtembergą, kad padėtų motinai gintis nuo kaltinimo raganavimu. Į Lincą jis grįžo po daugiau nei metų, 1621 m. lapkritį.

[k23]  Kepleris elgiasi labai apdairiai neminėdamas Koperniko sistemos oponento vardo. Tačiau paraštės pastaboje jis nurodo laiką – „1620 metais“.

[k24]  Kepleris buvo kartu ir tikintis krikščionis, ir Koperniko sistemos šalininkas. Pirmajame didesniame savo veikale „Kosmografijos paslaptis“ (1596) jis buvo įtraukęs skyrių apie Biblijos ir Koperniko sistemos suderinamumą, tačiau jį pašalino patartas Tiubingeno kolegų.

1598 m. Kepleris rašė M. Mastlinui, Tubingeno profesoriui, jį supažindinusiu su Koperniko mokymu: „Pamėgdžiokime pitagoriečius net papročiais. Jei kas prie mūsų prieis privačiai, atsakysime tam atvirai. Viešai patylėkime. Kodėl astronomiją sugriauti pačios astronomijos priemone? Pasaulis pilnas tokių žmonių, kurie nuo žemės paviršiaus visai nušluoti astronomiją, jei ji siejasi su Koperniku, o specialistams atimti pajamas. Tačiau šie negali pragyventi patys ar iš oro Tad astronominiuose reikaluose elkimės taip. Kad gautume palaikymą ir nebadautume“.
Tačiau Keplerį paskyrus imperijos matematiku, savo iškiliausio veikalo „Naujoji astronomija“ pratarmėje jis jau drąsiai teigia, kad Koperniko pažiūros suderinamos su Biblija.
M. Mastlinas prie Keplerio „Kosmografinės paslapties“ be Keplerio žinios prijungė Rheticus‘o laišką „Pirmasis pranešimas“ – ir viena iš trijų to priežasčių buvo tai, kad tai „trumpas komentaras daugeliui miglotų Koperniko fragmentų“ ir todėl (kaip rašė Kepleriui), kad „jūs jį dažnai minėjote...“.

Pastaba: Vėliau bus pateikta daugiau komentarų...

Tęsinys: Dvasia iš Levanijos  |  Pabaiga

Volteras. Mikromegas
Mėnulis ir jo ypatybės
Ralph Robert Moore. Erdvė
Arthur Rimbaud. Nušvitimai
Džekas Londonas. Tūkstantis mirčių
Rože Kaijua. Sapnų apžavai ir problemos
Aleksandras Kacura. Pasaulis nuostabus
Mėnulis atskleidžia savo nematomą veidą
A. Tolstojus. Inžinieriaus Garino hiperboloidas
F. Šuonas. Kas Saulė, o kas Mėnulis?
R. de la Serna. Nauja sapnų teorija
A. Čechovas. Skraidančios salos
Tolkieno stebuklinga pasaka
Volė Šojinka. Interpretatoriai
K. Kavafis. Barbarų belaukiant
Sigitas Parulskis. Ateiviai
Kosminė opera ir Marsas
Ž. P. Sartras. Šleikštulys
Astrologijos kiltis
Fantastikos skiltis