Žodis apie Levanijos sapnavimą

1630 m. lapkričio 15 d. Regensburge mirė astronomas ir matematikas Johanas Kepleris, mažai žinomas, skurde, iki dugno išgėręs karčią nepriteklių taurę. Jo palikimą sudarė dveji marškiniai, 73 neparduoti astronominių lentelių egzemplioriai ir fantastinės apysakos rankraštis, kurio likimas tapo toks pat nelinksmas, kaip ir paties mokslininko gyvenimas: 1634 m., praėjus 4 m. po Keplerio mirties, pavadinimu „Sapnas” nedideliu tiražu buvo išleistas lotynų kalba, o tada ilgam užmirštas. Tuo metu vyko Trisdešimt metų karas...

Kodėl didis mokslininkas, šlove užgožęs Ptolemėjų ir Koperniką, atradęs tris amžinus Levanijos gyventojas: Kepleris: Sapnas dangaus kūno judėjimo dėsnius, ėmėsi fantastikos žanro? Jam nedavė ramybės klausimas: ar Mėnulyje gyvena protingos būtybės ir kaip joms atrodytų dangus? Jis vėliau rašė: „Jei mus išvis iš Žemės, tai ši knyga bus naudingu vadovu Mėnulio emigrantams ir piligrimams“. Anot paties Keplerio, jis troško astronomines žinias paskleisti masėse. Tais laikais tai daryti buvo nelengva“: net išsilavinę asmenys atmesdavo Koperniko „erezijas“, buvo įnikę į astrologinius ženklus, sparnuotas planetas stumdančias dvasias...

Kaip tais laikais įsivaizdavo Mėnulį? Jau senovėje astronomai nustatė, kad tai dangaus kūnas. Bet apie Mėnulio dėmes ginčai nerimo net ir išradus teleskopą. Plinijus, tarkim, manė, kad Mėnulyje kaupiasi Žemės miazmai ir garai. Kita antikos teorija Mėnulį pateikė kaip gerai nupoliruotą veidrodį, kuriame atsispindi Žemės žemynai. Ir tik Plutarchas sugebėjo prisikasti iki šiuolaikinių sampratų apie Mėnulio kraterius ir kalnus. Kepleris buvo su tuo susipažinęs ir linko pripažinti Plutarcho požiūrį.

Pirmasis „Sapno“ variantas datuotas 1609 m. Vėliau, kai jau buvo išrastas teleskopas, Kepleris „Sapnui“ parašė tarsi kokius kritinius komentarus. „Sapnas“ vietomis primena jumoru trykštantį „Gargantiua ir Pantagriuelio“ stilių – Kepleris tarsi sklando fantazijos sparnais. Vien patekimas į Mėnulį sukelia šypseną: šviesos bijančių elfų pagalba. O ten šalis, apgyvendinta įvairių keistų gyvūnų, įsikūrusių giliuose plyšiuose, urvuose, besislepiančių nuo deginančio karščio bei stingdančio speigo.

Tačiau aplinka aprašoma nepaprastai tiksliai. Taip pat miriadais švieselių mirga Paukščių takas, o erdvę skrodžia planetos, kometos... O štai ir Volva, niekada nenusileidžianti milžiniška mūsų Žemė. Mėnulio disko papraštyje ji atrodo kaip įkaitęs kupolas. Tai Kepleris aiškino gana tankia Mėnulio atmosfera – iš čia ir prielaida, kad nematomoje Mėnulio pusėje viskas sukaustyta ledų ir sniegų, siaučiant viską stingdantiems vėjams.
Žemėje sapnuojantysis iš Mėnulio įžvelgia įvairias figūras: milžino apglėbta mergina (Europa ir Afrika), katė (Skandinavija), siūbuojantis varpas (Amerika). Neseniai atrasta Australija ir pasakiškos pietų sritys išsivystė į vienaragio siluetą. Tik Kepleris nepamini poliarinių sričių – iki jas tyrinėtojai prisikas tik po kelių dešimtmečių.

Kepleris pats sumeistravo teleskopą. Geometrinė kraterių tvarka įtikino jį apie protingos civilizacijos buvimą, stačiusios miestus – juk pagrindiniu mėnuliečių rūpesčiu buvo susidaryti šešėlį nuo svilinančių Saulės spindulių. Tam būstai turėjo tenkinti griežtus reikalavimus.

Šiandien, kai jau yra po Mėnulį pasivaikščiojusių žmonių, kai jį pagręžiojo žemiečių aparatai, kai kurios Keplerio mintys gali pasirodyti naiviomis. Bet jau tada Kepleris dėstė amžinas tiesas: aiškino apie potvynius ir atoslūgius, nuspėjo ekliptikos svyravimą, visuotinę traukos jėgą. Jis yra dar vienas didžiojo mokslininko paminklas, kurį čia ir pateikiame.

             Pradžia  |  Dvasia iš Levanijos  |  Pabaiga

Keplerio „Sapno“ istorija

Vieninteliu J. Keplerio fantastiniu kūriniu yra „Sapnas“ (išleistas 1634 m., jau po jo mirties). Kepleris prie „Sapno“ dirbo beveik visą gyvenimą ir jame atsispindi jo požiūrių evoliucija.

Mėnulio fazės
G. Dorė. Uraganas Miunhauzeno laivą nuneša į Mėnulį
1593 m. J. Kepleris, dar Tiubingeno universiteto studentas, parašė nedidelį kūrinėlį apie Mėnulio astronomiją: kaip reiškiniai būtų stebimi esant jame. Jo draugas K. Bezoldas pagal šį jaunatvišką kūrinį sudarė tezes ir pasiūlė pravesti studentų disputą – tačiau jį uždraudė universiteto valdžia (tai „Sapno” komentaruose aprašo pats Kepleris [k6]).

Prie Mėnulio astronomijos Kepleris sugrįžta 1609 m. 1610 m. balandžio 19-os laiške G. Galilėjui jis rašo: „Praeitą vasarą 1593 m. pradėtą rankraštį aš praplėčiau iki pilnos Mėnulio geografijos. ... Ar kas gali patikėti, kad milžiniškas okeanas, skiriantis Žemę ir Mėnulį, galima kirsti ramiau ir saugiau, nei siauras Adrijos, Baltijos jūrų ar Lamanšo erdves?.. Nuspėju laivą arba bures, pritaikytas dangaus vėjams; o tada atsiras žmonių, nepabijosiančių netgi tarpplanetinės erdvės tuštumos,... tad norintiems imtis tokios kelionės, sukurkime astronomiją, - Jūs, Galilėjau, -Jupiterio, o aš - Mėnulio“.

Dar iki to J. Kepleris susidomėjo Plutarcho knyga „Veidas Mėnulyje“, kurią iš graikų kalbos išvertė į lotynų ir pabandė atkurti trūkstamas jos vietas.

Nuo 1621 m. beveik dešimt metų Kepleris pildo „Sapną“ gausiais komentarais, kelis kartus viršijančiais pačios knygos apimtį. Apie komentavimą 1623 m. gruodžio 4 d. laiške M. Bernegeriui*), draugui Strasbūre, praneša:„Pradėjau taisinėti savąją Mėnulio astronomiją arba, tiksliau, prieš du metus aiškinti ją pastabomis... Mano brošiūroje tiek pat eilučių, kiek ir problemų, kurias iš dalies turi išspręsti astronomija, iš dalies – fizika ir iš dalies – istorija. ... Aš noriu išspręsti visas problemas nuosekliai panaudodamas tekstą lydinčias pastabas“.

Knygos herojų į Mėnulį neša dvasia (demonas). Kokiu naiviu mums šiandien atrodytų naudojamas būdas, Kepleris jau prieš 400 m. kosminės kelionės sunkumus. Pirmiausia, jis pažymi, kad keliauti gali tik treniruoti asmenys („nepriimame vangių, nutukusių ir ligotų žmonių, tačiau mielai imame tuos, kurie mielai leidžia laiką be perstojo jodinėdami ar dažnai plauko“). Tada atkreipiamas dėmesys į perkrovas starto metu („jis pajunta tokį pastūmimą, tarsi jį būtų iššovę iš patrankos... kūno organus reikia išdėstyti taip, kad liemuo neatitrūktų nuo klubų, o galva nuo kūno ir smūgis vienodai pasiskirstytų po visus organus“). Skrydžio metu reikia atlaikyti baisų šaltį ir oro trūkumą. Tam tikrame taške Žemės ir Mėnulio traukos jėgos susilygina. Susirūpinama ir skrydžio stabdymo klausimu. Apie tai skaitykite „Sapno“ skyrelyje „Dvasia iš Levanijos“.

Mėnulyje žmogus turi saugotis tiek karštų Saulės spindulių, įkaitinančių Mėnulio paviršių, tiek baisaus speigo, užeinančio Mėnulio naktį. Tai galioja ir vietiniams Mėnulio gyventojams. Šiems taip pat atrodo, kad Mėnulis nejuda, o žvaigždės sukasi aplink jį. Jis kruopščiai paskaičiuoja laikus ir stebimus reiškinius Mėnulyje.

J. Kepleris suvokia traukos jėgą – jis laiko, kad ji abipusė ir priklauso nuo kūnus skiriančio atstumo. Jis teisingai suprato potvynių ir atoslūgių esmę: „Saulės ir Mėnulio kūnai traukia vandenyno vandenis jėgomis, panašiomis į magnetizmą“. Tais laikais net Galilėjus neįstengė tai įvertinti: „Tarp iškilių žmonių, samprotavusių apie šį nepaprastą gamtos reiškinį, labiausiai mane stebina Kepleris, kuris, turėdamas laisvą ir skvarbų protą bei būdamas gerai susipažinęs su Žemės judėjimais, leido Mėnuliui turėti valdžią vandeniui, nepaprastas savybes ir kitus vaikiškumus“.

Kepleris įvedė ir inercijos terminą, kuriuo žymėjo ramybėje esančių kūnų priešinimąsi judėjimui. Šią sampratą jis taikė ir dangaus kūnams. „Naujojoje astronomijoje“ jis rašė: „planetų rutuliai savo prigimtimi privalo būti materialūs, ... jie linkę ramybei arba judėjimo nebuvimui“.

„Sapne“ jis žengia tolyn, 75 pastaboje nagrinėdamas atvejį, kai jėgos judančiam kūnui susilygina, teigia: „tada kūno tarytum niekas neveikia jokia kryptimi“, o kūnai juda savaime.

Pradžia  |  Dvasia iš Levanijos  |  Pabaiga  


Kaip Kepleris gynė raganavimu apkaltintą motiną

Štai kaip tai galima įsivaizduoti:
Pusamžis matematikas kratosi karieta per kaulus stingdantį šaltį Vokietijos keliais. Gyvenime patyręs daugybę nelaimių, dabar jis skuba, kad išvengtų dar vienos. Praėjus 4 dienims po Kalėdų ir 2 dienoms po savo 48 m. gimtadienio gautas sesers laiškas pranešė, kad jo našlė motina kaltinama raganavimu. Dėl to, kaip pats manė, jis irgi buvo kažkiek atsakingas.

Jis ką tik buvo parašęs pirmąjį mokslinės fantastikos kūrinį – alegoriją, propaguojančią Koperniko sistemą, aprašančią gravitacijos poveikius dešimtmečiai prieš tai, kai I. Niutonas formalizavo juos į dėsnius, ir kelionę į Mėnulį apie 300 m. iki tol, kai tai įvyko tikrovėje (žr. apie pirmuosius žmones Mėnulyje). Kankinimų ratas

Tai vyko 1617-ais. Tais laikais Dievas buvo galingesnis už Gamtą, o Šėtonas tikresnis ir stipresnis už gravitaciją. Vos keli žmonės buvo įsitikinę, kad Žemė sukasi aplink savo ašį kartu skriedama aplink Saulę. Kepleris turėjo paneigti ankstesnius požiūrius, įvesti terminą orbita ir tapti pirmuoju, pritaikiusiu matematiką astronomijoje. Ir visa tai jis turėjo suderinti su horoskopų sudarinėjimu, ginti spontanišką naujų gyvūnų rūšių atsiradimo pelkėse ir iš medžių sakų hipotezę, tikėti, kad pati Žemė yra sudvasintas kūnas, turintis virškinimą ir kvėpuojantis…

Su heliocentrine Koperniko sistema 22 m. amžiaus J. Kepleris susipažino Tiubingeno liuteronų un-te. Tada jis parašė disertaciją apie Mėnulį, bandydamas parodyti, kad Žemė sukasi aplink savo ašį ir kartu skrieja aplink Saulę. Jo bendrakursis teisės studentas Christoph Besold’as buvo taip sudomintas Keplerio straipsnio, kad pasiūlė surengti viešus debatus. Universitetas kategoriškai tai uždraudė.

Keplerio radikalios mintys padarė jį labai „nepatikimu“; jam buvo uždrausta mokyti matematiką Graco liuteronų seminarijoje. Grace jis buvo jaunų moterų, laikytų apsėstomis demonų, egzorcizmo liudininku. Jis matė ryškių spalvų dūmus, kylančius iš moters pilvo ir blizgančius vabalus, ropojančius iš kitos moters burnos.
Bet religiniam persekiojimui stiprėjant (netrukus virstant Trisdešimties metų karu, žiauriausiu religiniu karu Europoje) gyvenimas Grace tapo nepakeliamas. Protestantai buvo verčiami tuoktis ir krikštyti vaikus pagal katalikų apeigas. Buvo tikrinami namai, eretiškos knygos buvo konfiskuojamos ir sunaikinamos. Mirus Keplerio dukrai, jam nebuvo leista ją palaidoti, kol nesusimokėjo katalikų bažnyčiai. Reikėjo persikraustyti, nors su šeima tai nebuvo lengva – ir jis prisiminė danų astronomo Tycho Brahe kvietimą į Bohemiją.

Jis atliko varginančią 500 km kelionę į Prahą, kur 1600 m. vasario 4-ą jį šiltai pasitiko garsusis danas. Jis buvo taip susižavėjęs jaunojo kolegos teoriniu pasiruošimu, kad leido analizuoti savo dangaus stebėjimų užrašus, kuriuos kruopščiai saugojo nuo svetimų akių. Tačiau likimas jo vėl nepagailėjo – nelauktai, sulaukęs vos 54-ių, mirė Tycho Brahe. Po 2 d. Kepleris buvo paskirtas vietojo jo imperatoriškuoju matematiku. Per kitus 3 m. jis išvedė tris planetų judėjimo dėsnius.

Prieš 3 šimtmečius Dantė savo „Dieviškoje komedijoje“ žavėjosi naujais laikrodžiais, tiksinčiais Anglijoje ir Italijoje: „Vienas ratukas sukasi ir varo kitą“. Tai išsivystė į Visatos kaip laikrodžio metaforą. Savo pirmojoje knygoje „Kosmografinė paslaptis“ Kepleris iš jos pašalino Dievą kaip laikrodininką, palikdamas tik jėgą, valdančią dangaus judėjimą: „Dangaus mašina nėra kažkas kaip dieviškas organizmas, o labiau yra tarsi laikrodis, kuriame atskiras svoris varo visus ratukus“; jame „sudėtingų judesių visuma valdoma vienos magnetinės jėgos“. Ir ne „meilė, kuri judina saulę ir kitas žvaigždes“, o gravitacija buvo toji „vienintelė magnetinė jėga“.

O tais nerimastingais 1617-ais, karietos ratai jau sukosi po J. Kepleriu. Į ilgai truksiančią kelionę jis įsidėjo Vinčenco Galilėjaus1) „Dialogą apie senąją ir dabartinę muziką“, vieną įtakingiausių to laikmečio kūrinių apie muziką, kuri tiek pat žavėjo Keplerį kiek ir matematika. Po 3 m. jis parašys nuosavą „Pasaulio harmoniją“, kurioje suformuluos trečią ir paskutinį planetų judėjimo dėsnį – apie priklausomybę tarp orbitos periodo ir jos ašies. Jis leido paskaičiuoti planetų atstumą nuo Saulės.

Ir kol jis skubėjo, kad padėtų motinai teisme, inkvizicija Romoje rengėsi paskelbti, kad tvirtinimas, kad Žemė sukasi, yra erezija, už kurią baudžiama mirtimi. Prieš jį vėrėsi neaiškus gyvenimas: imperatorius Rudolfas II buvo miręs, Kepleris daugiau nebėra karališkasis matematikas ir patarėjas mokslo klausimais, jo mėgiamas 6-metis sūnus mirė nuo raupų (nuo kurių vaikystėje nukentėjo ir pats Kepleris, palikusių randus jo odoje), pirmoji žmona mirė, neatsigavusi nuo sielvarto ir pati pasigaudama raupus. Ir dar prieš jį vėrėsi dviejų pasaulių sistemų susidūrimas...

1609 m. J. Kepleris užbaigė mokslinės fantastikos kūrinį, t.y. tokį, kuriame mokslas yra pagrindinis siužeto pagrindas. „Somnium“ arba „Sapnas“ pasakoja apie jauną astronomą, kuris nukeliauja į Mėnulį. Jis sklidinas mokslinės išmonės ir simbolikos.

1610 m. laiške Galilėjui, kuriame pirmąkart paminimas „Sapnas“, jis įvertina kosminę kelionę taip:
„Kas galėtų tikėti, kad milžiniškas vandenynas galėtų būtų perplauktas paprasčiau ir saugiau nei siauras Adrijos, Baltijos ar Anglų kanalo plotas“.
Po Keplerio įžvalgos, kad kažkada „laivai gaudys dangaus brizus“, keliautojai jau nesibaimins kosmoso tamsios tuštumos. Ateities tyrinėtojams jis siūlosi:
Tad tiems, kas išvyks į tokią kelionę, parenkim astronomiją: tu, Galilėjau - Jupiterio, ir aš - Mėnulio.

„Sapne“, kurį laiške Galilėjui Kepleris apibūdino kaip „Mėnulio geografiją“, keliautojas Mėnulyje sutinka selenoidus, tikinčius, kad Žemė, kurie ją vadina Volva, sukasi aplink juos. Tą pavadinimą Kepleris panaudoja sąmoningai, taip pabrėždamas Žemės sukimosi faktą. „Sapnas“ buvo Keplerio ketinimu žmonėms atskleisti Koperniko heliocentrinės sistemos modelį. Tačiau visuomenė vis dar buvo mieguista toms idėjoms. O Keplerio keblią padėtį dar gilino ir tai, kad jo motina Katharina buvo pirmoji, jį supažindinusi su astronomija, kai ji jį, tada 6-metį, pasiėmė ant gretimos aukštos kalvos ir leido gėrėtis 1577 m. Didžiąja kometa (C/1577 V1). Marso orbita. Astronomia Nova

„Sapno“ parašymo metu Kepleris buvo jau iškiliu mokslininku. Pasiremdamas Tycho Brahe duomenimis, jis pašventė dešimtmetį skaičiuodamas (ir ne mažiau kaip 7 kartus apsirikdamas) Marso orbitą. Ką tik paskelbęs pirmąjį savo dėsnį, sugriaunantį ankstesnį įsitikinimą, kad dangaus kūnai juda apskritimais, jis parodė, kad planetos skirtingais greičiais apie Saulę juda elipsėmis. Kepleris nustatė tikrąją Marso orbitą (nustatęs, kad jos periodas yra 687 m.), o tada pagal ją pabandė nustatyti Žemės orbitą. Jis stebėjo, kaip keičiasi kampas tarp abiejų planetų. Jis įsivaizdavo, kad pats persikelia į Marsą ir, pasinaudodamas trigonometrija, paskaičiavo atstumą iki Marso… Tuos rezultatus jis paskelbė knygoje „Astronomia nova“ (Naujoji astronomija), kurioje matematiškai pagrindė Koperniko teoriją.

Tačiau jis juto, kad kažkas svarbaus ir pastovaus yra su žmonių psichologija: mokslinis įrodymas yra perdaug sudėtingas, perdaug griozdiškas, perdaug abstraktus, kad įtikintų mažiau moksliškai pasirengusius; jis nėra tai, kas įveiktų jų siaurą požiūrį dangaus klausimais, o tam reikia paprasto pasakojimo. Ir 3 amžiai iki poetei Muriel Rukeyser2) pasakant, kad „Visata sudaryta iš istorijų, o ne atomų“, Kepleris suprato, kad reikia kito, ne mokslinio būdo, tai pateikti. Ir taip gimė „Sapnas“...

Net ir Viduramžiais Frankfurto knygų mugė viena gausiausių ir J. Kepleris dažnai dalyvaudavo joje, siūlydamas savo knygas bei susipažindamas su kitomis svarbiomis mokslinėmis publikacijomis. Jis į ją atsinešė ir „Sapno“ rankraštį, kur kiti dalyviai buvo pakankamai išsilavinę, kad suprastų kūrinio alegorinę prasmę. Bet kažkas pasisuko kreivai: kažkur apie 1611 m. viena rankraščio kopija pateko į turtingo jauno kilmingojo rankas ir paplito po Europą. Anot Keplerio, ji netgi pasiekė John Donne ir įkvėpė šį aštriai katalikų bažnyčios satyrai „Ignatius His Conclave“. Kartu iki 1615-ųjų kopijos pasiekė ir mažiau išsilavinusius skaitytojus, kuriems dingo jo moksliškumas, simbolizmas ir intelektialus sudėtingumas. Juos ypač patraukė vienas pasakojimo elementas: pasakotojas yra jaunas astronomas save apibūdinantis kaip „į mokslą pasinešusios prigimties“, mokęsis pas Tycho Brahe. Jie iškart atpažindavo J. Keplerį ir pasakojimą priimdavo ne kaip išmonę, o kaip autobiografiją. Tai buvo problemų šaltinis, nes kitas pagrindinis pasakojimo veikėjas buvo pirmojo motina - žolininkė, užkerėjusi dvasias, kad šios padėtų sūnui kelionėje. Ir iš tikro - Keplerio motina buvo žolininkė.

Tai kas nutiko po to, sunku nuspręsti, ar tai buvo sąmoningas veiksmas, ar iš nežinojimo ir kvailumo. Pagal Keplerį, vietinis barzdaskutys išgirdo apie pasakojimą ir pajuto, kad gavo šansą apkaltinti Kathariną raganavimu. Jis turėjo ir motyvą, nes jo sesuo Ursula Reinhold buvo pasiskolinusi pinigų iš Katharinos ir jų negražino. Ji taip pat buvo išsipasakojusi senajai našlei, kad pastojo nuo vyriškio, o ne nuo savo vyro. Katharina neatsargiai tai perpasakojo Johano jaunesniajam broliui, iš kurio ta žinia pasklido po mažą miestelį. Kad išvengtų skandalo, Ursula turėjo darytis abortą. Po tos primityvios tais laikais procedūros ji kaltino Kathariną jos užkerėjimu. Netrukus Ursula įkalbėjo 24-is vietinius liudyti apie senyvos moters burtininkavimą: vienas kaimynas tvirtino, kad jo dukters ranka nutirpo, kai praeidama Katharina perbraukė per ją gatvėje; mėsininko žmona prisiekinėjo, kad skausmas pervėrė jos vyro šlaunis praeinant Katharinai; šlubas mokytojas savo negalią siejo su prieš 10 m. įvykusiu lankymusi Katharinos namuose, kai jis ten gurkšnojo iš alavinio puodelio... Ir Kepleris tikėjo, kad „Sapnas“ prietaringams miestelėnams įdavė įrodymus dėl jos motinos raganavimo ir bent jau jo sūnus jame pateiktas kaip burtininkas...

Iš savo pusės Katharina niekuo sau nepadėjo byloje. Dygaus charakterio ir skandalinga, ji pirmiausiai pabandė apkaltinti Ursulą šmeižtu – visai šiuolaikiniu amerikiečių stiliumi. Tačiau Ursulos šeima buvo susijusi su vietine valdžia. Tada ji pabandė papirkti magistratą, pasiūlydama sidabrinę taurę, kas buvo priimta kaip kaltumo patvirtinimas. Per visą tą sumaištį nuo epilepsijos mirė Keplerio mažylė duktė, o po poros metų nuo raupų ir 4-metis sūnus.

Vos išgirdęs, J. Kepleris ėmėsi motinos gynybos ir tam atidavė 6 m., kartu bandydamas tęsti mokslinę veiklą. Iš Linco pirmiausia parašė įvairias peticijas, o tada suorganizavo teorinę gynybą. Jis pareikalavo teismo dokumentų apie kaltintojų pareiškimus ir jo motinos tardymo įrašų. Tada dar kartą atvyko, susitiko su Katharina kalėjime ir daugelį valandų kalbėjosi, kad daugiau sužinotų apie miestelio gyventojus ir įvykius. Jis ėmėsi paneigti visus 49 motinai priskirtus „gėdos taškus“ apeliuodamas į įvykių gamtines priežastis: jis patvirtino, kad Ursula turėjo abortą, kad merginai nutirpo ranka, nes nešė perdaug plytų, kad mokytojas susižeidė koją įgriuvęs į griovį, kad mėsininkas kentė nuo juosmens skausmų...

Nė viena Keplerio epistoliarinė pastanga nesuveikė. Kathariną leista suimta. Rugpjūčio naktį ginkluoti vyrai įsiveržė į jos dukters namus ir rado Kathariną, pasislėpusią kupare lininiams audiniams, kai išgirdo triukšmą. Ji buvo nuoga, nes taip miegodavo vasarą. Pagal vienus pasakojimus, jai leido apsirengti, o pagal kitus – vežė nuogą kupare, kad nesukeltų viešo pasipiktinimo. Ji buvo kankinama ant rato – velniško prietaiso, naudojamo išgauti prisipažinimus. Sena moteris 14 mėnesių buvo laikoma tamsioje kameroje, sėdėdama ir miegodama ant akmeninių grindų, prie kurių ji buvo prikaustyta stora geležine grandine. Tačiau ji nieko neprisipažino.

Galiausiai Kepleris paliko mokymo pareigas ir vėl parvyko į gimtąjį miestelį per patį Trisdešimties metų karo įkarštį. Gal jis jau gailėjosi parašęs „Sapną“?!

Prieš daug metų, 1595-ais, dar būdamas studentu Tiubingene, Kepleris perskaitė Plutarcho „Veidą Mėnulyje“ – pasakojimą apie keliautoją, kuris plaukė į salas, esančias šiauriau Britanijos, kuriose gyveno žmonės, žinoję slaptą kelią į Mėnulį. Tame pasakojime nėra jokio mokslo – tik fantazija. Tačiau tik 1605-ųjų Saulės užtemimas jam suteikė įžvalgą, kad planetos juda elipsėmis.

Jis suvokė gravitacinį poveikį keliautojui kosmose. Kai laivas paliktų Žemės gravitacinės traukos zoną, jau judėjimui nereiktų jokios papildomos jėgos – tai inercija šiuolaikiniu supratimu, nuspėta keli dešimtmečiai iki pirmojo Niutono dėsnio suformulavimo. Ir dar jis nurodo fizinius reikalavimus keliautojui į Mėnulį (skaitykite >>>>>):
Į savo kompaniją nepriimame vangių, nutukusių ir ligotų žmonių, tačiau mielai imame tuos, kurie mielai leidžia laiką be perstojo jodinėdami ar dažnai plauko Indijoje, įpratę maitintis džiūvėsiais, česnaku, vytinta žuvimi ir kitu mažai patraukliu maistu.
Ir čia dar pats Kepleris prideda pastabą (nr. 59):
Čia užsimenama epigrama, kurioje šmaikščiai atsiliepiau apie Mestlino, tuo metu buvusio mano mokytoju, kūno sudėjimą:

Kuo mažiau mėsos neša dailus skeletas,
Tuo lengviau link dangaus jo šeimininkas kelias.

Po 3 šimtmečių poliarinių sričių tyrinėtojas Ernest Shackleton’as3) išdėstė panašius reikalavimus keliautojams į Antarktidos ekspediciją:
Pavojingai kelionei už mažą atlygį, į baisų šaltį, ilgiems tamsos mėnesiams reikalingi, pastoviame pavojuje, su abejotinu sugrįžimu, garbe ir pripažinimu sėkmės atveju.

Kai Peggy Peregrine išreiškė susidomėjimą energingų moterų trejeto vardu Shackleton‘as sausai atrėžė: „Ekspedicijoje nėra vietų kitai lyčiai“. O dar po pusės amžiaus Valentina Tereškova tapo pirmąja kosmonaute.

Po daugelio metų kovos prieš prietarus J. Kepleris pagaliaus pasiekė, kad jo motina būtų išlaisvinta. Tačiau 75 m. moteris niekada neatsigavo nuo patirtos traumos ir šaltos žiemos Vokietijos kalėjime. Ji netrukus 1622 m. balandžio 13 d. mirė, pratęsdama jos sūnaus netekčių seką. Po 500 m. Emily Dickinson4) parašė eilėraštį apie Keplerio paveldą:

Each that we lose takes part of us; 
A crescent still abides, 
Which like the moon, some turbid night, 
Is summoned by the tides.

Keli mėnesiai po motinos mirties, Kepleris gavo laišką iš Christoph Besold’o, dabar jau sėkmingai dirbančiu advokatu ir teisės profesoriumi. Jis pasiekė, kad kunigaikštystėje būtų uždraustos raganavimo bylos be Aukščiausiojo teismo mažiau prietaringame Štutgarte leidimo:
„Nors nei jūsų, nei jūsų motinos vardas nepaminėtas įsake, visi žino, kad jie yra jo pagrinde. Jūs atlikote neįkainojamą paslaugą visam pasauliui ir vieną dieną jūsų vardas dėl to bus pašlovintas“.

Kepleris nedžiūgavo dėl įsako – galbūt jis žinojo, kad politiniai ir kultūriniai pokyčiai vargiai yra tokie patys. Jis likusius gyvenimo metus praleido rašydamas pastabas „Sapnui“ – jų buvo net 123; tikras hipertekstas, savo apimtimi prilygstantis pačiam kūriniui – kad pašalintų galimybę klaidingai suprasti kūrinį.

Pastaboje nr. 96 jis tvirtina, kad „pagrindinė viso „Sapno" tezė“ – „Žemės judėjimo įrodymas arba, greičiau, argumento prieš Žemės judėjimą, besiremiančio jusliniu suvokimu, paneigimas“. Po 50-mt pastabų jis pakartoja, kad jis numatė alegoriją kaip “malonų atsakymą” Ptolemėjaus požiūrio siaurumą:
Kiekvienam aišku, kad žvaigždės sukasi aplink Žemę, kai Žemė lieka vietoje. Aš sakau, kad yra aišku, kad Mėnulio gyventojų akims mūsų Žemė, kuri jiems yra Volva, sukasi aplink jų vietoje esantį Mėnulį. Ir jei Mėnulio gyventojų suvokimas yra apgaulingas, aš lygiai taip pat teisingai galiu sakyti, kad Žemės gyventojų jutimai klaidina.

Kitoje išnašoje Kepleris apibrėžė gravitaciją kaip „jėgą panašią į magnetinę – abipusę trauką“ ir apibrėžia pagrindinį dėsnį:
Traukos jėga yra didesnė, kai kūnai yra arčiau vienas kito nei kai toliau. Tad kūnai stipriau priešinasi atskyrimui, kai jie arti vienas kito.

Dar kitoje tolimesnėje pastaboje jis nurodo, kad gravitacija yra visuotinė jėga, veikianti kūnus už Žemės ribų ir kad Mėnulio trauka yra atsakinga už Žemės potvynius:
Aiškiausias ryšio tarp Žemės ir Mėnulio įrodymas yra jūros atoslūgiai ir potvyniai.

Tai kas dabar suprantama dažnam mokiniui, Keplerio laikais buvo toli nuo to, kad būtų priimtina. Galilėjus, daug kur teisus, daug kur ir klydo, pvz., jis tikėjo, kad kometos yra Žemės garai, ką aiškiai paneigė Tycho Brahe, stebėjęs Didžiąją 1577-ųjų kometą, paskatinusią 6-metį Keplerį astronomijai. Ir Galilėjus lyg ir neneigė, kad potvynius sukelia Mėnulis, tačiau šaipėsi iš Keplerio ir net ne privačiame laiške, o „Dialoge apie dvi pagrindines pasaulio sistemas“ rašė: „Toji mintis man visiškai atgrasi... - labiausiai mane stebina Kepleris, kuris būdamas gerai susipažinęs su Žemės judėjimais, leido Mėnuliui turėti valdžią vandeniui, nepaprastas savybes ir kitus vaikiškumus“.

J. Kepleris ypač didelį dėmesį skyrė tai „Sapno’ daliai, kurią laikė atsakinga už jo motinos apkaltinimą raganavimu – 9-ias dvasias. Iškviestas pasakotojo motinos. 34 pastaboje jis aiškina, kad tai ne kas kita, kaip graikų mūzų simboliai. Vienas mįslingiausių „Sapno sakinių teigia: „Vieną jų pažįstu ypač gerai. Norint iškviesti tą delikačią ir nekalčiausią dvasią, būtina nupiešti 21 ženklą“. Ir iškart 38 pastaboje jis aiškina, kad 21 nurodo raidžių kiekį „Astronomia Copernicana“ pavadinime. Toji dvasia atstovauja Uraniją, kuri globoja astronomiją, kurią Kepleris laiko patikimiausiu iš mokslų. Ir kai po pusantro šimtmečio '>V. Heršelis atrado 7-ąją planetą, jis ją pavadino Uranu tos pačios mūzos garbei.

Ir vėliau jaunasis Bethovenas girdėjo apie atradimą ir vienos savo kompozijos paraštėse užrašė: „ką jie galvos apie mano muziką apie Uranijos žvaigždę“. Dar po dviejų šimtmečių, kai Anna Druyan ir K. Saganas ruošė „Auksinę plokštelę“, kad perteiktų sampratą apie žmoniją, Bethoveno 5-ji simfonija išskriejo į kosmosą kartu su Laurie Spiegel5) kūriniu, besiremiančiu Keplerio „Pasaulio harmonija“.

J. Kepleris neabejojo platesniu savo alegorijos politine intencija. Jis tikėjosi, kad pamatę absurdą Mėnulio gyventojams Mėnulį laikant pasaulio centru, Žemės gyventojai gali suabejoti savo įsitikimų teisingumu.

Kepleris padarė dar vieną pastebėjimą, šimtmečiais aplenkusį savo laikmetį ir net 17 a. prancūzų filosofo Francois Poullain de la Barre’s6) gairę, kad „mąstymas neturi lyties“. Keplerio laikais, iki atsirandant genetikai, buvo tikima, kad vaikai turi panašumų į motiną, nes yra gimę po tuo pačiu žvaigždynu. Tačiau Kepleris puikiai žinojo, kaip jis skyrėsi nuo Katharinos, kokie skirtingi buvo jų požiūriai ir likimai. Ir kaip mokslininkas jis suprato, kad jo motinos tamsumas buvo iš ne iš piktųjų dvasių, o iš to, kad ji negavo tinkamo išsilavinimo. 4-je „Pasaulio harmonijos“ dalyje vieną skyrių paskiria „metafiziniams, psichologiniams ir astrologiniams“ klausimams:
Žinau moterį, kuri gimė beveik tokiomis pačiomis aplinkybėmis, kurios temparamentas neabejotinai buvo labai neramus, tačiau iš to ji ne tik neturėjo pranašumo mokantis iš knygų (nenuostabu moteriai), bet ir sujudino visą savo miestelį ir sulaukė liūdno likimo.

J. Kepleris leidžia suprasti, kad kalba apie savo motiną ir kitame sakinyje atkreipia dėmesį, kad ji niekad nepasiekė tai, ką jis turėjo: „Aš gimau vyru, o ne moterimi; skirtumas, kurio astrologai veltui ieško danguje“.


Trumpos biografijos

*) Matijus Bernegeris (Matthias Bernegger, 1582-1640) vokiečių filologas, astronomas, rašęs lotyniškai. Jau 1612 m. Į lotynų kalbą išvertė G. Galilėjo „Tractatus de proportionum instrumento“, o 1632 m. tasai paprašė į lotynų kalbą išversti jo „Dialogus“. Būdamas pacifistu, pasisakė prieš „šventą karą“ prieš protestantus.

1) Vinčenco Galilėjus (Vincenzo Galilei, apie 1520-1591) - italų liutnistas, kompozitorius, muzikologas; astronomo Galilėjaus tėvas. „Dialoge apie senąją ir dabartinę muziką“ (1581) jis toliau vystė mintį, kad antikinė muzika ir jo laikmečio muzika yra nesuderinamos. Jo „Enarmonikos aptarimas“ (1591) kritiškai vertina amžininkų mikrochromatinės muzikos eksperimentus. Taip pat parengė du madrigalų ir instrumentinių pjesių (daugiausia liutnai) rinkinius (1574, 1587).

2) Muriel Rukeyser (1913-1980 ) – amerikiečių poetė ir politikos aktyvistė, geriausiai žinoma eilėmis apie lyčių lygybę, feminizmą, socialinį teisingumą ir judaizmą. Viena stipriausių kūrinių yra ciklas „Mirusiųjų knyga“ (1938) apie „Vanagų lizdo“ tunelio avariją. Jos eilėraštis „Būti žydu 20-me amžiuje“ buvo priimtas į Amerikos reformų ir rekonstrukcionistinių judėjimų maldaknyges.

3) Ernestas Šakletonas (Ernest Henry Shackleton, 1874-1922) – airių keliautojas, poliarininkas, surengęs 3 ekspedicijas į Antarktidą. 1901-04 m. jis dalyvavo R. Skoto vadovaujamoje ekspedicijoje į Antarktį. Jos tikslas buvo pasiekti Pietų ašigalį. Jis kartu su R. Skotu ir E. A. Vilsonu šunų kinkiniu pasiekė 82o17? pietų platumos, tačiau sunkiai susirgo ir buvo išsiųstas atgal į laivą. 1908-09 m. laivu „Nimrod“ nuplaukęs iki Roso salos, kurioje peržiemojo, o tada keliomis grupėmis bandė pasiekti Pietų ašigalį (nukeliavo iki 88o23? pietų platumos). 1914-17 m. surengė dar vieną ekspediciją į Antarktį, tačiau 1915 m. vasarį laivą „Endurance“ Vedelio jūroje sutraiškė ledai. 1921 m. „Quest“ laivu surengė paskutinę ekspediciją į Antarktį, kurios tikslai buvo gana migloti, tačiau kelionės pradžioje Pietų Džordžijos saloje mirė nuo širdies smūgio - ir buvo ten palaidotas.

4) Emilė Dikinson (Emily Elizabeth Dickinson, 1830-1886) – amerikiečių poetė. Gyveno labai uždarą gyvenimą, o jos kūrybą, išskyrus kelis eilėraščius, buvo paskelbta tik po mirties. Jos lyrikai būdinga filosofinė pakraipa, polinkis į misticizmą, gamtos, meilės, mirties motyvai, intymios, kartais ironiškos intonacijos, paradoksai, novatoriškas eiliavimas. Jos garbei pavadintas krateris Veneroje.

5) Laurie Spiege (g. 1945 m.) – amerikiečių kompozitorė, žinoma elektroninės muzikos kompozicijomis. Siekė panaudoti technologijas muzikoje. Taip pat grojo gitara ir liutna. Jos kompozicija J. Keplerio "Harmonices Mundi" tema buvo pasirinkta „Voyager“ auksinės plokštelės garsų sekcijos pradžiai, o „Nuosėdos“ panaudotas filme „bado žadynės“ (2012).

6) Fransua de la Barre (Francois Poullain de la Barre, 1647-1723) – prancūzų dvasininkas, filosofas, dekartizmo šalininkas. Jis dekartistinius principus pritaikė „moterų klausimui“ ir parašė keletą veikalų, skirtų socialinei filosofijai, pasisakydamas už lyčių lygybę. 1673 m. jis paskelbė „Apie lyčių lygybę“ atmestamas idėją, kad vyrų ir moterų mąstymas skiriasi, paskelbdamas, kad „mąstymas neturi lyties“. 1774 m. jis išleidžia „Apie moterų edukaciją“ panaudodamas Sokrato dialogą.

Volteras. Mikromegas
Mėnulis ir jo ypatybės
Ralph Robert Moore. Erdvė
Arthur Rimbaud. Nušvitimai
Džekas Londonas. Tūkstantis mirčių
Rože Kaijua. Sapnų apžavai ir problemos
Aleksandras Kacura. Pasaulis nuostabus
Mėnulis atskleidžia savo nematomą veidą
A. Tolstojus. Inžinieriaus Garino hiperboloidas
F. Šuonas. Kas Saulė, o kas Mėnulis?
R. de la Serna. Nauja sapnų teorija
A. Čechovas. Skraidančios salos
Tolkieno stebuklinga pasaka
Volė Šojinka. Interpretatoriai
K. Kavafis. Barbarų belaukiant
Sigitas Parulskis. Ateiviai
Kosminė opera ir Marsas
Ž. P. Sartras. Šleikštulys
Astrologijos kiltis
Fantastikos skiltis