Volė Šojinka. Interpretatoriai  

Pradžia   Skaitykite: tęsinį (2 dalį)  |  Trečią dalį

Interpretatoriai. Soyinka

Apie kūrinį

„Interpretatorius“ Nobelio premijos laureatas Volė Šojinka išleido 1965 m. Tai vienintelis autoriaus romanas, kuriame perteikiami socialiniai Nigerijos prieštaravimai. Nigerijai 1960 m. atgavus nepriklausomybę, netrukus išryškėjo neokolonializmo bruožai, įtaką jaunoje šalyje perėmė reakcingiausios feodalinės ir buržuazinės jėgos. Greitai suburžuazėjimas, korupcija, nevaržomos šalies turtų dalybos, ciniškas žiniasklaidos melas, „aukštuomenės“, mėgdžiojusios Anglijos Viktorijos laikų papročius, veidmainiškumas; tokioje aplinkoje „Interpretatoriai“ iškloja du populiariausius žodžius šalyje – „šūdas“ ir „mirtis“.

Kūrinyje bandoma suprasti jaunos Nigerijos inteligentijos, visuomenės „interpretatorių“ likimą, pateiktas 30-mečių nigeriečių, grįžusių iš JAV ir Anglijos universitetų ir turėjusių viltį kurti naują visuomenę, tačiau skaudžiau apgautų, vaizdas. Tai jų susvetimėjimo, dvasinio maišto istorija. Inžinierius Sekoni, menininkas Sago, ministerijos sekretorius Egbo, dėstytojas Bandelė – to paties likimo žmonės. Jis pamina savo visuomenės įstatymus. Jie nesutinka gyventi purve ir cinizme, mele ir veidmainystėje.

Dailininko Kolos apmąstymuose bei jo monumentalios drobės „Panteonas“ aprašyme Šojinka įkūnijo savo mintis apie meną. Tas paveikslas simboliškai pateikia, kaip iš pirmapradžio chaoso gimsta Žemė, naujas pasaulis. Tai atvaizduojama per jorubų tautos mitinius vaizdinius, per dievų figūras. Ypatinga Vaivorykštės dievo svarba, - tai Tiltas, Jungtis tarp žemės ir dangaus, tarp dabarties ir ateities. Kola atsisako tapyti Vaivorykštę pagal gražų, tačiau niekingą bailį Nojų, „atskalūną“. Atskalūnas negali būti Tiltu į ateitį. Nusišalinimo tema dar kartą pasirodo ryšyje su žurnalistu Sago. Įpykęs dėl negalimumo tapti nepriklausomu žurnalistu parsidavėliškame laikraštyje ironišku pavadinimu „Independent viewpoint“, jis pusiau juokais, pusiau rimtai sukuria savąją Tuštinimosi (Voidancy) filosofiją. Šis žodis (išvedamas iš anglų „void“-tuštuma bei „to void“ - tuštintis) romane įkūnija ir „tuštinimosi“, ir „tuštumo“ filosofiją. Defekalizacijos procesas prilyginamas rūkančiųjų opiumą nirvanai.

Vulgarizmas – yra pastebima stipri Soyinka pusė, kurią galima pastebėti ir šiame romane. Aludės epizode apie storąją šokėją Ovolebi pasakoma: „girdžiu, kaip šlepsi jos sėdmenys“. Vėliau Egbo aiškina: „-Aš tai užsikimščiau ausis jos krūtimis, ir jei dievas šauktų mane: „Egbo“, aš atsakyčiau: ‘Užeik vėliau, nieko negirdžiu’”. O Sago Tuštinimosi filosofijoje teigiama: „šikti yra žmogiška, o tuštintis - dieviška“. Visi tie vulgarizmai prideda komišką atspalvį rimtoms situacijoms bei pasitarnauja šoku mūsų moralės jausmui bei išreiškia „visuomenės veidmanystes“.

 

1 dalis

- Šis garsas man verčia vidurius, - murmėjo Sago, užsikišęs ausis, kad negirdėtų geležinių staliukų brūžavimo į betoną. Dechainva staiga šoktelėjo, ir ant jos kelių gulėjusi Sago galva vos netrinktelėjo į ranktūrį. Vienu judesiu jis apglėbė kėdes ir staliuką ir pritraukė arčiau sienos. Šokantys išsisukinėjo nuo chameleoniškų liūties liežuvių, o neramus vėjas blaškė juos. Per akimirką teliko tik orkestras.

Klapsėjimas truko gana ilgai, kol Egbo suprato jo prasmę. Jis pasibjaurėdamas pažvelgė į pratekėjusią priedangą ir šliūkštelėjo alų į lietų.

- Man nereikia užuojautos. Pasakykite dievui, kad jis savo ašarų nelietų į mano alų.

Sago trynė sprandą.

- Kaip tu šokai! Taip galima gorilai sprandą nusukti!
- Aš saugojau šukuoseną.
- Mano kaklas ir jos šukuosena! Kodėl nenešioji peruko? Tai madinga.
- Man nepatinka.
- Pamatę tavo šukuoseną žmonės pamanys, kad esi plika.

Nuo liūties atskirtas metrine bambukine pertvara – „jaukumas ir intymumas; apsilankykite atskiruose Kambano klubo kabinetus“, - Egbo stebėjo, kaip jo išniekintas alus pranyksta suputojusioje baloje.

- Pasirinkta. Skųstis nėra kuo.

Bandelė klausiamai pažvelgė į jį.

- Kalbuosi pats su savimi bei šia plepia bala.

Du irklai skrodė ramų vandenį, nebyli juosta tįso už valties tarp sustingusių mangrovės1) ašarų; oras buvo miręs: jie plaukė link iš vandens kyšančios aprūdijusios patrankos. Kartu su pūvančiomis valtimis ji palei krantą kėlė senos, išblukusios nuotraukos įspūdį. Irkluotojai sustabdė valtį prie patrankos vamzdžio. Įkišęs ranką į vandenį, Egbo žvelgė į sūroką ramybę, tamsią gelmę, slepiančią dumblėtą dugną.

- Tikriausiai supratot. Čia nuskendo tėvas ir motina.

Valtis nuplaukė toliau.

- Jūsų kinų išminčiai, aišku, paskelbs, kad tai melas. Kaip galima sakyti, kad tėvas ir motina nuskendo čia, kai šiandien vanduo ne tas, kuris buvo prieš metus ar net vakar2). Ar prieš akimirką. Bet juk mano senelis toli gražu ne filosofas. Jis čia paskandino patranką, kad pažymėtų vietą. Todėl aš ir sakau, kad tėvas ir motina žuvo čia.

Nė vienas nepažvelgė į jį, niekas nežinojo, ką pasakyti. Iš tolstančios patrankos išropojo smalsus krabas, ištiesė žnyples į saulę ir nučiuožė nuo vamzdžio, vandenyje tyliai sukėlęs ratilus. Vandens spalvos upių grundalai šmirinėjo po dabar sukežusias, o kadaise didingas kovines valtis. Nesibaigiantys mangrovės1) skliautai tęsėsi virš galvos; ir Kola nutraukė tylą“
- Ši mangrovė mane gniuždo.
- Mane irgi, - atsakė Egbo. – Vanduo mane persekios visą gyvenimą; nemėgstu dvelkiančio mirtimi. Atsimenu, kadaise Ošogbe3) valandų valandas gulėjau Ošunos4) girioje ir klausiausi, kaip plekši bangos. Tame buvo kažkas ramaus, raminančio. Gulėjau ten ir laukiau, kad tėvas su motina išeis iš vandens ir prakalbs. Tikėjau, kad jie tapo vandeniais ir kada nors išeis pas mane. Tačiau Ošunos giria visad liko pilka, aš kas vakarą ėjau prie kranto ir klausiausi, kaip plekši bangos. – Jis nusijuokė. – Už tai mane baudė. Globėjai nusprendė, tarsi ėmiau garbinti Ošuną. Bet kas man tas Ošuna? – Jis randa vedžiojo vandenyje, suvydamas balzganus dumblius. - Aišku, tai truko neilgai, tačiau kiekvieną dieną laukiau tamsos. Man patiko viskas, kas pritilę, paslaptinga. Per atostogas ateidavau su knyga. Vėliau pradėjau nuklysti toliau, prie seno pakabinamo tilto, kur vanduo nevaržomas sruveno per akmenėlius ir baltą smėlį. Ir ten buvo saulė. Ir ten buvo sava gelmė, bent jau kai ranka liečiau mirguliuojantį vandenį, kuriame lūžinėjo dangus. Viskas buvo ne taip, kaip girioje, kur mane gaubė prietema. Prie tilto ji pasitraukdavo, ir ją reikėjo liesti ranka, išlenkta tarsi paukštis.

Jam pasidarė gaila prisiminimų ir jis panoro viską išpasakoti iki pabaigos ir kuo suprantamiau.

- Noriu paaiškinti, kodėl mano praeitis man nepavaldi. Po tėvų mirties į čia negrįždavau. Aišku, tetulė mane čia atveždavo, kad senelis žinotų, kad aš dar gyvas. Paskutinį kartą man buvo 14. O, kad tai iš tikro būtų buvęs paskutinis kartas!

Egbo pastebėjo, kad Bandelė susiraukė:
- Kas tau?

Bandelė vien papurtė galvą.

- Tu su manimi nesutinki? Sekoni, ką pasakysi? Jei mirusieji neturi jėgų amžinai būti mūsų gyvenime, argi jiems ne geriau likti mirusiais?
- Ppanašūs sasamprotavimai grriauna bbūties sssoborą, tatatai paatį gggyvenimą.
- Bet ar tai nereiškia, kad privalom visada kreiptis į mirusiuosius? Kodėl patys mirusieji taip bijo prabilti pasaulyje?
- Bbū-būtent ttodėl mes ir prrrivalom pripažinti bbbūties sssoborą. Jis mums nedduoda jokių nuroodymų. Ttiltas kaip bbūties sssoboras neveeda iš tten į tten, ttiltas žvvelgia attgal ir ppirmyn.
- Pasaulyje turėtų būti daugiau tokių šventųjų kaip tu. Šeichas, - pasakė Egbo. Visiems būdinga sutrikdyti tylą; tu, bent jau, tai darai su kažkokiu tikslu.

Nevalingumas užvaldė jį, kiekvienas balsas atrodė esąs tolimo muedzino aidu. Staiga vidurdienio tvankumoje tylą pertraukė kaimas ir iš jų atėmė kalbos dovaną. Lėtai – tarsi staigiu judesiu jis pažeistų svarstyklių lėkštelių pusiausvyrą – Kola išsitraukė pieštuką ir ranka palietė irkluotoją. Valtis sustojo.

- Viskas kaip ir buvo, - tyliai ištarė Egbo. – Pabėgimas akimirkai nuo tikrovės pasaulio.

Žemės spalvos poliai ir virš jų lygių sienų pilkuma ir baltumas bei šimtinė šiaudinių stogų, panašių į lizdus. Į krantą po lentine uždanga ištrauktos margos valtys buvo blankūs atspindžiai tų dienų, kai žuvys maitinosi tais, kurie tarpusavyje ginčijo teisę į žvejybą. Dabar jos laukė metinių lenktynių ir žaidimų, atspindinčių buvusius karus. Gyvenvietė snaudė pavėsyje ir vinguriuojančiuose garuose, akimirkai apakindavo ryškiu baltumu ir vėl panirdavo į nejudrumą; netikėtai iš užutekio išplaukė plokščiadugnė ir patraukė prie nenaudingų valdžių eilės. Iš jos išlipo putlus pusiau apsirengęs vyras. Jis blizgėjo, tarsi paukštis suriebalavo jam šonus. Jis ištraukė valtį į krantą, ant pečių užsimetė maišą ir dingo šešėlyje. Irkluotojai užgulė irklus, tačiau Egbo juos sustabdė. Nepažįstamasis surišo laikus. Egbo pamatė nykštukus, sėdinčius prie milžino kojų. Bauginantis juokas kėlė siaubą pasigailėtinai susigūžusių žmonių grupelei, kuriai maloningai leista atvykti. Nesirūpindama tėvo garbe, tetulė išstūmė Egbo į priekį ir šūktelėjo vadui į ausį: „Štai tavo anūkas!“ Egbo prisiminė netikėtą senojo valdovo pasikeitimą, grėsmingo juoko pasikeitimą į iškilmingą ir nejudrią pozą, kuri kilstelėjo jį virš nykštukų ir pasisodino ant kelių. Egbo pajuto jo galvą ir veidą čiupinėjančių rankų vyriškumą. Ypač galvą. Pirštai lindo į plaukus ir kabinosi į kaukolę, tarsi norėdami pasiekti mintis. Pirštai patikrino raumenis ir krūtinę, ir pasigirdo uragano gausmas, buvęs džiugiu juoku. Tai buvo jų paskutinis susitikimas. Ir tada, tada tolstančio vado pavidalas. Jis žengė pakankamai tvirtai, net lenkė du nykštukus, savo nuolatinius palydovus, ir vis tik Egbo žinojo, kad jie – vedliai, kad vado rankos, liesdavos jų pakaušius, sužino kryptį. Prasijojęs prisiminimus, Egbo ėmėsi juos perskaičiuoti...

- Esant tokioms aplinkybėms, - prakalbo Kola, neatsitraukdamas nuo bloknoto, - jis viską spaudžia geležine ranka, visagalis dievas tarp mirtingųjų. Taip įsivaizduoju tavąjį senį. Ir balta, balta žilė.
- Dabar jis, tikriausiai, visai apako? – Egbo kreipėsi į irkluotojus. Tie neužtikrintai sujudo, užsikirsdami ir mikčiodami. Egbo pajuto draudimų kodeksą, o su tuo atėjo susvetimėjimo jausmas.
- Bet aš gi jo anūkas, - sumišo jis. – Aš jam ne svetimas.

Irkluotojai tylėjo. Egbo spaudė:
- Buvau vaikas, kai jį aplankiau paskutinį kartą, ir jau tada jo regėjimas pradėjo silpnėti. Ar dar ne visai apako?

Vyresnysis irkluotojas rado išeitį patarlėje:
- Į klausimą, kodėl jų mintys už odinių skydų, patarėjai atsakė: „Valdovas sako, kad jis aklas“.

Protėvių šešėliai virtine slinko priešais Egbo, jie stūmė ir traukė. O tos nuojautos ir abejonės kelionės pabaigoje, greta tikslo – argi jos ne bandymas prikelti praeitį, užmirštą ir nuostabią? Egbo krūptelėjo nuo tos minties. Bet kas aš, kad trikdyčiau praeitį? Kas? Jis tik žinojo, kad niekina amžius, aptemdžiusius jo ištakas.

Be to, jo sugrįžime buvo pavojus seneliui, ir tasai priėmė jį, žinodamas, kad rizikuoja valdžia. O, jei kalba būtų tik apie valdžią! Tačiau Egbo jau senai matė savo drąsos atramą ir išperkantį dėkingumą pačiame senolio buvime. O dabar viską griauna prašalaičiai ir pusžmogiai, atpūsti vėjo. Kalba apie šeimos garbę – juk pagaliau, aš iš Egbo giminės! Ką gi, jis čia gali pasilikti visam laikui. Svajoję apie išsilavinusį valdovą Paveldėtojų tarybos pasiuntiniai jam dedavė ramybės. Jis net mintyse ėmė lyginti vado valdžią su pilkomis Užsienio reikalų ministerijos kartotekomis. Pamažu jame įsitvirtino subtilių žabangų neapykanta ir baimė. Ko jiems reikia? Jis jiems nieko neskolingas! Bet juk valtimi praplaukė nepažįstamasis, ir kiekviename jo iškvėpime girdėjosi jų įkalbinėjimų garsai. Tai buvo nepažįstamasis, nuo jo atskirtas plona vienos kartos pertvara. Bet juk lygiai taip pat nuo kaimo prie kaimo plaukiojo jo tėvas, skelbdamas dievo žodį, kurį priimdavo ir kuris nieko nekeitė gyvenime. Ir atsitiktinė tėvo mirtis paliko daugiau abejonių, nei visi jo pamokslai. Jo motina buvo Egbo kunigaikštytė, ir jos naštą dabar tenka nešti. Ji turėjo paveldėti valdžią, tačiau mainais nuplaukė ten, kur dabar rūdija patranka... Jis daugiau neturėjo jėgų painioti visus giminystės raizgus ir jautė, kaip jie apipainioja jį.

Irklai retkarčiais panirdavo į vandenį, kad tėkmė nenuneštų valties toliau nuo kranto. Paklusdama migdančiam vidurdieniui, Sekoni galva palinko ant krūtinės. Tačiau likusieji sukluso, suvokdami nelaukto apsilankymo nejaukumą ir jo priežasčių rimtumą.

- Tai eisim pas mano senį?
- Nežinau, - atsakė Egbo.

Dabar, kai reikėjo lipti į krantą, jis kitaip matė savo dabartinį nusivylimą ir negalėjo atskirti baugų dėl giminės garbės dėl sudegusio ugnies rijiko. Galiausiai jis pasakė sau, kad gyvenvietė krante – tai mirtis. Ir vis tik jis traukė kaip galimybė pasislėpti nuo pasaulio, ir jis jautė jo pasenusių grėsmių ir bjaurių žiaurumų kvapą ir negalėjo nepripažinti jo tamsiosios gyvybinės galios.

- Kaip tai nežinai? Nesitempei gi mūsų į šią tolybę, kad pasakytum, kas nežinai?
- Aklas senis ir jo tauta laukia stebuklo iš mūsų mitinės visažinystės. Tačiau ką man gali duoti toks gyvenimas?
- Bent jau tiek žmonų, kiek norisi, - pasakė Bandelė.
- Taip, žinoma. Tai rimtas argumentas.
- O valdžia? – tarė Kola.
- Tokia valdžia gera tik kaip hobis. Ji didelė, jei tikėsim mano gundytojais, Neribota valdžia. Gali bendrauti su naujai apsireiškusiais dievais, gali juos grobti ir reikalauti išpirkos. Oso gyvenvietė valdo pagrindinius kontrabandistų kelius, ir ęia nepadės nei malūnsparniai, nei policijos kateriai. Vyriausybė gauna tik tai, ką senis savanoriškai atiduoda. Tai maža gyvenvietė, tačiau už ją turtingesnių nėra šiame krašte. Ir kaimynai puikiai žino savo naudą. Jie nuo senų laikų padeda Osui.
- Bet anksčiau ar vėliau viskas subyrės.
- Nenorėčiau to regėti.
- Tačiau kas sustabdys subyrėjimą? Ne tavo sukiužęs senis. - Tai galim padaryti tik mes.
- Bet ar panorėsim?
- Žinoma, ne. Mes pernelyg užsiėmę, tik neaišku kuo. Visada klausiu: kuo mes užsiėmę? Mes, tarsi tarnai, ant savęs nešam ateities šauklius, kurie širdyje – vergai ir iš esmės – muilo burbulai. Ar jums neatrodo, kad mūsų gyvenimas gali būti upės tėkmė, kuria plaukia kvailiai ir kuri atspindi ne mūsų pradėtą tautos judėjimą?
- Aš ne valstybės tarnyboje, - gūžtelėjo Bandelė.
- Tačiau tu pritari sistemai. Tu joje gyveni. Tu joje nendrės šerdis.
- Ir todėl valdžia traukia tave? – paklausė Bandelė.
- Nenoriu būti upės tėkme.
- Ir atskalūnu, - įsiterpė Kola.
- Kas tai?
- Atskalūnas – tai asmuo, kurio negaliu nutapyti, netgi prastai. Visiškas beveidis.

Irkluotojas įkišo ranką į vandenį ir nerimaudamas tarė:
- Po pusiaudienio potvynis keičia srovę.
- Mus nuneš nuo kranto?

Irkluotojas linktelėjo.

Bandydamas atrodyti naiviu Kola paklausė:
- O kiek žmonų turi tavo senis?

Egbo suprato ir nusijuokė:
- Gi sakiau, kar tai rimta priežastis. Galvojau apie tai. Rimtai ir ilgai. Kokia galimybė – ne tik pripildyti savo namus moterimis, bet ir būti už tai gerbiamu. Nežinau, kiek jis turi žmonų, bet aš turėčiau jų gausybę.
- Kam?
- O, aš apie tai svajojau dešimtis kartų. Senų papročių atgimimas. Pavyzdys visam pasauliui.
- Tu pirmasis iš mūsų kartos, kuris svajoja apie praeitį.
- Atvirkščiai. Daugpatystė labai šiuolaikiška. Žinoma, ji atsirado gilioje senovėje, tačiau kas tada tai vadino daugpatyste?
- Gerai, gerai. Ar lipsim į krantą?

Tarsi neišgirdęs klausimo, jis tęsė:
- Kartais ir aš pats mato to beprasmybę. Koks, pasakykite, skirtumas tarp nusususio upės žuvelioko ir purvinos uosto rupūžės? Koks skirtumas?
- Jokio.
- Ir tuo įsitikinčiau, jei, pasidavęs pagundai, užimčiau vado vietą. Skirtumo nėra. Kartais aš netgi galiu pasakyti sau: „Tavo senelis – vien tik išgarsėjęs plėšikas“. Bet ir tai nepadeda. Geriau būti pagarsėjusiu plėšiku nei gerklingu vergu.

Valtininkas parodė į vandenį. Tėkmė tapo pastebima, ji pūtėsi kaip raumenys po smauglio oda. Ji jus pasmaugs, galėjo pasakyti irkluotojas, uždusins undinių rankomis, nutemps į gilias bedugnes švelniai, motiniškai.

„Anksti, - pagalvojo Egbo, - anksti jums mėgautis dar vienu Egbo“. Reikėjo spręsti, o jis nepasirinko ar nežinojo, ką padarė.

- Gerai, plaukiam.
- Kur? Neparodei kur.

Gal Egbo norėjo, kad valtis pati imtų plaukti, nuo jo nuėmusi pasirinkimo naštą, tačiau Bandelė visada pasižymėjo atkaklumu. Ir Egbo paprastai pasakė:
- Pasroviui.
- Kaip atskalūnas? – nusikvatojo Kola.

Jo veide šmėkštelėjo pykčio šešėlis; jis neįstengė užmiršti paskutinio bandymo ir ypač to, kad kelias atgal liko atviras – kaip išsigelbėjimas. Jis apsidairė, ieškodamas, ant ko išlieti piktumą. Atsirado toks Lasunvonas, advokatas ir politikas. Jis visad lipo prie jų kompanijos ir buvo tarsi šiukšlių dėžė emocijų proveržiams, bet niekad nemurmėjo. Egbo tylėdamas žiūrėjo, kaip tą smaugia tampri studentiško, nuosavą valią įgavusi kaklaraiščio gumelė. Lasunvono Adomo obuolys šokčiojo, alus jame kilo aukštyn, o šnervės priminė dvi gaisrininkų žarnas. Vėl atsimerkęs, Egdo pamatė, kaip Lasunvonas šypsodamas lankstosi kompanijai. Interpretatoriai. Soyinka

Bandelė paėmė ištuštėjusį gretimą staliuką už plonos kojos ir pastatė šonu, tarsi skydą nuo lietaus ir vėjo šuorų. Sago netikėjai krūptelėjo.

- Tu drebi, - ištarė Dechainva, uždėjusi ranką ant kaktos
- Drėgna, - atsakė jis. – Aš nedrebu, tik niekaip nepriprantu prie drėgmės.
- Meluoji. Tu vakar persišaldei,- ji kreipėsi į kaimynus. – Jis vėl važiavo keliu į Apapę5). Žinote, ko? Pasijuokti iš purve įklimpusių mašinų.
- Netiesa. Aš ten provėžose ieškau naftos.
- Labai juokinga.
- Nė kiek. Reikia tik pamatyti, kaip ji sunkiasi tiesiog viduryje kelio.
- Dviračiu tokiu oru! Dėl to tave ir vadina komunistu. Žinai – tu pirmas sąraše, kuriuos reikia suimti be teismo.
- Tegu pirma priima tokį įstatymą.

Dechainva, vis dar pykdama, pasisuko į Bandelę:
- Jis grįžo skaudama galva, iš nosies varvėjo. Jam pofig.

Sago sutaisė grimasą ir apsivyniojo galvą šaliku. Įsitvyrojo tyla.

Dūda perskrodė naktį paskutine rėksminga nata; ir saksofonas pasitraukė į šešėlį; sužeista gyvatė šliaužė šalin nepadoriai šnypšdama. Kola išpaišė visas popierines servetėles ir Sekoni jam parodė vieną tuščią kampelį, tačiau tasai papurtė galvą.

- Čia nė pupa netilptų, - jis ėmė mosikuoti piešinių pluoštu tikėdamasis atkreipti padavėjo dėmesį. Sekoni iš jo paėmė šratinį rašiklį ir atverstame kampe nupiešė kažką panašaus į svogūną.

Kola pasidavė. Padavėjai būriavosi prie baro. Jie atrodė pavardę, be išvaizdos; du jų užhipnotizavo nuo stodo srūvantys vandens srautai. Kola pažvelgė į svogūną ir kreipėsi į Egbo:
- Apie ką kalbėjai?

Garsus džeržgesys pasigirdo aklame ore, išmirkusių nuogų gegnių skundas – lygtai kažkur būtų kritęs cinkas. Visi apžiūrinėjo žemus stogus, tačiau Sekoni matė lyg katė:
- Št-t-ai t-teen. – Ir iškart atsirito dundesys ir šlapias plytų stuksėjimas, o tada prislopintas stogų metalo džeržgimas.
- Vienas dantis, - paskelbė Egbo. – Iš sugedusių horizonto dantenų iškrito vienas dantis.
- B-bet t-teen ši-ši-iandien b-bus be-benamių, - Sekoni mikčiojo stipriau nei visad. – Mu-mums r-rreiktų ee-eiti t-ten ir p-padėti.

Sago ėmė knarkčioti. Paprastai griaustinis įkvėpdavo Egbo, tačiau šiandien jis markstėsi ir siuntė dangui priekaištus:
- Aš tavęs neprašiau džiaugtis mano nelaime!

Kola ėmėsi piešti ant kairės rankos. Bandelė, tarsi naminis gekonas, įsispraudė į kampą.

Žmonės sakė: „Stipri galva“; tuo tarpu dėl Egbo tebuvo vaikišku užsispyrimu, ir jis vėl pyktelėjo ant savo bejėgiškumo. Svetimi ir suaugę žmonės, ištraukę jį iš vandens, pasakė: „Stipri galva“. Tačiau jie neišgelbėjo vado dukros ir jos vyro. Jų kūnus iš vandens ištraukė tik vakarop. Ir prasidėjo kelias iš namų į namus, nes jo teta buvo tokios neramios prigimties, kad jis negalėjo tiksliai prisiminti jos veido. Mokyklos mokytojas, pirmasis jo globėjas, negailestingai jį baudė. Grįžusi iš Dagomėjos6), teta išgirdo jo klyksmus ir sudaužė rašalinę į mokytojo galvą. Po to jsi gyveno pas teulės kompanioną pirklį Ošogbe. Vienus ragus jam žmona keitė kitais. Jis nenorėjo dirbti parduotuvėje.

- Mano teta kompanijoje su jumis, - pareiškė jis, - tačiau tai nereiškia, kad turiu tapti jūsų pardavėju.

Buvo ir kai kas blogiau.

- Pasveikinant vyresniuosius, - mokė pirklys, - reikia gultis ant žemės.
- Kaip, tiesiai ant pilvo?
- Ant pilno, velnio sūnau.

Ir Egbo jį delikačiai pataisė:
- Mano tėvas buvo gerbiamu šventiku; ir jis niekad manęs nemokė gulis ant pilvo.

Pagriebęs rimbą, pirklys nuo Egbo nudyrė tris kailius.

- Berniūkšti! – rėkė jis. – Pantis tau proto įkrės!

Po kelių metų Egbo išsiuntė į internatą; ir pas pirklį jis grįždavo tik per atostogas. Globėjas jo laukdavo, ir jo pilva, išputęs nuo amalos, kliuksėjo virš siauro diržo. Egbo padėdavo lagaminą, susiimdavo ir vyresnįjį pasveikindavo stovomis. Iš po kėdės iššokdavo rimbas, tačiau prieš jį dabar atsirasdavo rimtų argumentų:
- Jei aš prie dievą tik klaupiuosi, tai kaip gulsiu ant pilvo prieš tave?

Ir pirklys sustingdavo, o rimbas drebėjo jo rankoje. Gal dievas nuklausė jų ginčą ir stojo Egbo pusėn? Išsigandęs tokios minties, Egbo laukė dangaus pykčio. Jis stengėsi ištisas dienas likti nepastebėtas, kalbėjo tik pašnibždomis, laukė, kad dievas užmirštų drąsią mintį ir jį patį.Bet nieko nenutiko savaitę, dvi, tris, ir Egbo vėl įsidrąsino. Jis vis tik teisus; ir jo žodis visai ne vaiko kleketavimas. Tačiau susidorojimui nesunku rasti priežastį - ir Egbo vėl rado Ošunos girioje prie upės; jis gulėjo ir klausėsi.

- Ką čia veiki, - paklausė jo.
- Medžiuosi – sekė atsakymas; ir jį nuplakė už sugrįžimą į pagonybę.
- Civilizuoti vaikai meldžiasi bažnyčioje – rėkė teta. – Bažnyčioje, o ne prakeiktoje pagoniškoje girioje.

Jie laukė lietaus pabaigos,kartais apsnūsdami.

Sago sujudo, prisitraukė Dechainvą ir sušnabždėjo:
- Pasakyk sąžiningai, ar atrodau toks tuščias kaip visi?

Tačiau jį nuklausė Bandelė ir tarė:
- Tuščiaviduris, kaip politikas spaudos konferencijoje.
- Šiedu iki šiol gyvi, - pasakė Dechainva apie Kolą, kurio delnas buvo išbraižytas rašalo linijomis, bei Sekoni, kuri kovėsi su akmenukais, bandydamas pasakyti nežinia ką. Aišku, apie akmenukus jis pats išsigalvojo, ir tai buvo vieninteliu jumoristiniu nukrypimu gyvenime, pilname kankinamo atvirumo...

- V-va-vaikystėje t-turėjau įp-protį ryti akmenukus... ir k-kai mik-k-čioju... jie pak-kyla iki g-gerklės ir t-t-r-rukdo.

Mikčiojimas būdavo ypač stiprus, kai Sekoni būdavo dėl ko nors susijaudinęs. Tuo labiau, kad dėl to viskas iš jo burnos įgaudavo komišką prasmę. Bandymai pasisakyti darė jį bejėgiu vaiku, ir jis maištavo prieš bandančių išsiveržti minčių spaudimą. Niekšybės, netvarka, nerišlumas, netgi paprasčiausi jo žodžiai ir veiksmai – visa tai priblokšdavo jį naujumu, ir jis prarasdavo kalbos dovaną.

Sago markstėsi ir nepaisydamas Dechainvos įkalbinėjimų rangėsi į šonus lyg gyvatė, ketindama įkąsti. Egbo nuolankiai jį skatino kažkokiu girtu šyptelėjimu:
- Na, ko tau reikia?

Sunkiai Sago pratarė:
- Pažiūrėkit, Egbo ultramarininis veidas. Čia ypatinga atmosfera.

Ant Egbo krito melsva šviesa iš akvariumo. Blyksniai žaidė ir Lasunvono veide.

Beužsnūstas Bandelė pažvelgė iš šešėlio ir nusprendė:
- Vadinasi, tebelyja.

Sekoni sukikeno. Kola pažvelgė į jį ir vėl paniro į darbą. Nieka snepavyko. Sekoni moka juoktis tik kažką prisimindamas. Į žmonių žodžius ir veiksmus jis atsako nerimu ir nesupratimu, tad, jo nepažįstant, gali pamanyti, kad jį kažkuo įžeidei. Kai kas nors Sekoni ką nors primena ar jis pats prisimena, jis trumpai paslaptingai nusijuokia.

Žuvytės akvariume ėmė žaisti. Jos plakė uodegomis, iškildavo ir leisdavosi, iš už akmenėlio stebėjo kažkokį nematomą persekiotoją. Lasunvonas įsijautė. Jis pagrasino žuvytėms pirštu ir tarė:
- Mes patys spąstuose, nors ir žinom, kur išeitis.

Sutrikę žuvytės apmirė. Sekoni beviltiškai kovėsi su akmenukais ir purtė galvą. Egbo paėmė Lavunsoną už kaklaraiščio ir pliaukštelėjo per pakaušį:
- Dievas tau neatleis!

Sago išsitiesė ir ėmė žvalgytis padavėjo:
- Prakeikta vėsa, reikia dar išgerti.
- Užteks, tu jau girtas.
- Tu čia vienintelė moteris ir privalai būti nepastebima. Nei žodžio, anei žodelio vyrų draugijoje.
- Tu tiesiog girtas.
- Aš blaivus. Velniai griebtų, aš blaivus. Viskuo kaltas tas nelemtas orkestras. Pirmoji nata mane pribaigė. Be to perėjimas nuo aukštuomenės vakarėlio prie lietaus būgnų. Lietaus ritmas pernelyg sudėtingas, ir negaliu jo pajustu. Kaip ir tu, mažyte.
- Tu per daug kalbi.
- O tau visai nereikėtų kalbėti. Be to, aš nenoriu būti kaip jie. Pažvelk, kokie jie. Vienintelis Šeichas prakalbtų, jei ne akmenėliai.

Dechainva prisiglaudė prie jo peties ir prisnūdo. Sago prisibijodamas galvojo, kad yra paliktas vienas įsikalbėjusi Sekoni malonei. Tarsi atsitiktinai, jis bakstelėjo Egbo koją, tačiau tasai tik atsitraukė. Jis įsižiūrėjo į Bandelės akis. Tasai į jį žvelgė savo įprastu budrumu:
- Nesibaimink, aš nemiegu.

Sago persisvėrė prie jo per stalą ir sušnabždėjo:
- Jis mane slegia, mane vimdo ir be jo.
- Dėl ko gi?
- Nepatikėsi, liūdžiu velionio šefo, sero Derinolės. Štai jau nemaniau, kad dėl jo išliesiu bent ašarėlę. - Tai buvęs teisėjas?
- Taip. Advokatai jį praminė Numirėliu. Jis buvo žmogumi, kol jo nenupirko politikieriai. Įdomu, kad kol buvo gyvas, aš jį niekinau.
- Aš maniau, kad tu nori atsikratyti liūdnų minčių.
- Teisingai. Tačiau Šeichas mane suneramino. Jis toks rimtas, kad tiesiog nežinai, ką daryti... Tarsi invalidas išlenda iš mašinos, ir neaišku, kaip jam geriau padėti. Palaikyti už alkūnės, atidaryti dureles ar tiesiog nepastebėti? Ar ištraukti ir paduoti ramentus? Kodėl jis toks neįmanomas? Niekaip negali priprasti.
- Ir nereikia. Nekreipk dėmesio.
- Lengva pasakyti. Taip nemoku. Kartais jį pertraukiu ir jaučiu, kaip visa jame kaunasi, tarsi aš jį dusinčiau, beveik uždusinau. Ir kaip įsigudrina Kola...
- Kola jį augo nuo nemalonumų.

Kola, aišku, viską girdėjo. Pirmąkart jis pagalvojo apie save tokiame vaidmenyje ir nusprendė, kad tai ne visai tikslu.

- Pasakyk man, - tęsė Sago, - kodėl jis išmąstė tą būties sambūrį.

Bandelė apsidairė. Sekoni nesiklausė, tačiau vis tik Bandelė pasakė:
- Vėliau, vėliau. Kola paaiškins geriau.

Mažai kas buvo abejingas Sekoni, o jo fantazijos atimdavo tiek laiko!

Estradoje pasirodė nauji muzikantai; šie atėjo ne varžytis su lietumi. Nedidelė apalo grupė buvo tarsi styginis trio, kvartetas arba solo smuikininkas, kuris groja Europos restoranuose dėl dosnių kišenpinigių. Klajojantys alkani muzikantai gyveno iš arbatpinigių. Paprastai jie užsiėmė mandagiu prievartavimu gatvėse, turguose, net privačiose kontorose. Jie mokėjo iššniukštinėti, kur kas nutiks, ir ruošdavosi krikštynoms gerokai iki gimstant kūdikiui. Jie darėsi įkyresni, taikėsi prie miesto poreikių, mokėsi iš baltųjų gastrolierių ir kokteilių priėmimuose buvo nepamainomi, kaip alyvuogė ant smeigtuko. Pradžioje jų melodijos, tada jų instrumentai – ypač kalbantis būgnas – įsibrovė į naktinius klubus. Galiausiai pasirodė jie patys, išnaudodami kiekvieną minutę, neužpildytą įprastine muzika. Kaip šie šiandieną. Visa labo viena gitara, trys būgnai, kurie tarsi dygo iš pažasčių; prislopinti moduliuojantys balsai. Jie profesionaliai įvertino nuotaiką, persimetė tarpusavyje, o ir publika nesuprato jų kalbos. Mada pasikeitė. Neigti juos nešiuolaikiška; ir po rėksmingo savireklaminio džiazo muzikos šuoro jie žadino gyvus jausmus ir užsiminė apie tai, ko publika neseniai gėdinosi.

Netikėtai, mosuodamas rankomis, įšoko metrdotelis.

- Kas juos įleido? – užriko jis, kad pasitikrintų turtingesnių užsisėdėjusių nuotaiką. Tačiau tie sumosavo rankomis, ir jis kikendamas pasislėpė už baro, patenkintas tuo, kad gaus nemokamą muziką.

- Tvano pabaigos šaukliai, - ištarė prabudęs Egbo.

Kola žvilgtelėjo į jį:
- Ką pasakei?

Padavėjai atgijo; ir Kola gavo naujų servetėlių.

- Turiu gultis ant pilvo, - dejavo Sago. – Nepatikėsite, tačiau mane vimdo nuo jų būgnų tembro.
- Sago.... – pavargusiu balsu tarstelėjo Dechainva.
- Aš nemeluoju. Tai nuo vibracijos. Muzika puiki, tačiau aš jos nevirškinu.
- Visada tau kažkas ne taip. Nežinau, kaip išgyvenai iki šios dienos. - Užsikiškit abudu! – šūktelėjo Egbo.

Numesti į tolimą praeitį, prie nepajuntamų prisiminimų, žmonės dainavo lietui lyjant, jau ne karingai, o pavargusiai, vos girdimai, ir vienas po kito klausytojai atgydavo, suirzę ir nuolankūs. Tačiau Egbo ir visiems prie stalo susižavėjimas staiga praėjo, nes Sekoni sumanė grumtis su akmenėliais. Jo kančios buvo baisios. Egdo karštligiškai laukė išsiveržimo.

- N-n-nihislistas! – tarsi variklio išmetimas. – Bb-bijai ggėrio. Pprrotingam žmogui gggrožio ar gge-rumo bbbaimė ... bbbailumas!
- Ar neleisi baigti klausyti muziką?

Egbo iš Kolos paėmė karikatūrą.

- Ji veikia man nervus, - pasakė Kola, tarsi aiškindamas, kodėl jis pavaizdavo moterį su tokiu pagurkliu, o jos kojas panašias į ančiasnapio. Tik dabar Egbo pamatė originalą. Niekas jų, išskyrus Sekoni ir Kolą, nepastebėjo, kaip ji užvaldė šokių aikštelę. Ji buvo viena sau ir jai nereikėjo partnerio. Milžiniška, jis užpildė visą tuščią erdvę ir į nieką nekreipė dėmesio. Ji judėjo lėtai, lietaus ritmu, apsisiautusi daina. Ir muzikantai ėmė groti pagal ją, aprėdydami ją garsais ir savo nuotaika.

Įsijautusi ji užvertė galvą, prisijungdama prie pseudotropinių palmių, bananų ir kitko, numaliavoto ant lubų viduryje, šviežumo. Vedantysis būgnininkas ėjo ant jos, užkabinęs jos kūną būgno kabliu. Žalios ir oranžinės lietaus juostos supo ją, krisdamos nuo skėčio formos pavėsinės, o jos atspindžiai kaitaliojosi kreivuose skėčio rankenos veidrodėliuose. Besikeičiantis vėjas ant jos pūtė vandens čiurkšles, tačiau ji jų nejautė. Būgnininkas traukėsi, rankove šluostydamas drėgną būgno paviršių, tačiau jo balsas buvo su šokančia.

Ilga, plona, apgaulingai trapi Bandelės ranka išplėšė karikatūrą iš Lasunvono, norėjusio ją mesti ant šlapių grindų.

- Tegu meta, - pasakė Egbo.
- Jos vieta baloje, - pasakė Lavunsonas.
- Tavo tuo labiau; tu baigsi baloje.
- Tegu advokatas pasisako, - pasiūlė Sago.
- Tegu, - sutiko Egbo. – Tik jis nuėjo per toli. Jis ruošiasi pareikšti jausmus.

Bandelė nusikvatojo.
- Palik Lavunsoną ramybėje, - tarė Sago. – Jis toks, koks yra.

Paėmęs iš Bandelės piešinį, Egbo pasakė:
- Šeichas teisus. Tu cinikas. O dabar paklausykim.
- Ko tu nepatenkintas?
- Jei nekeiptum dėmesio į pagurklį ir išgalvotus ančiasnapių... - Kodėl išgalvotų? Pažiūrėk į grindis. Kaip kitaip ji galėtų šokti baloje?

Egbo su pasišlykštėjimo gražino piešinį.

- Tau su smegenimis negerai, - daina, dejonė, praeities pasaka priminė pareigą; ir jis sugniaužė kumščius.

Tada atsilošęs ėmė stebėti šokėją, ir jos užsimiršimas persidavė jam. Tačiau įsiveržė karikatūra, ir jis viduje prakeikė Kolą.

- To per daug. Pažvelkite, moteris šoka visu kūnu, o ne vien sėdmenimis.

Ji ir toliau buvo pati sau, kojos vandenyje, mirguliuojantis Ovolebi aksomas su piešiniais – pernykštės mados riksmas – įmirkęs, tempiasi paskui ją. Egbo ją pavadino Ovolebi. Jis kelis kartą pakartojo tą vardą: Ovolebi, Ovolebi...

- Butent. Niekaip negalėjau prisiminti, kaip vadinasi tas piešinys, - pasakė Dechainva, tačiau Egbo jos neišgirdo. Jis stengėsi pažvelgti po užmerktais šokančios vokais. Ji daugiau nematė tekančių nuo skėčio srovių, ir vanduo tekėjo ant jos, nuolankią ir paslaptingą, kaip šventosios kalvos. Tokiomis naktimis skambant geležiniams varpams ir kviečiant plikiems būgnams net senos moterys dangui parodo raukšlėtas strėnas. Šokėja pasisuko, ir jis matė jos antakius, išlenktus tarsi vaivorykštė, jos kalvas ir pakriaušes.

- Tarsi upė per potvynį.

Ir Egbo užsimerkė, kad nematytų drėgnų krantų, kurių liūdėjo jo pečiai.

- Ir tai ne tik lietus, - teisinosi Kola. – Prakaitas, daugiausia prakaitas. Jos geležiniai raumenys, kaip kitaip išjudinsi tokią machiną.

Egbo paslapčiom žvilgtelėjo į originalą.

- Apšvietimas apgaulingas, - nenurimo Kola. – Tarkim, jos veide ramybė, tačiau toji ramybė...
- Ramybė! – neišlaikė Egbo. – Ramybė aukščiau bet kokios nuovokos. Anapusinė dievybės ramybė! Lovos ramybė po meilės. Ramybė! Ramybė – iš pačios meilės širdies?
- Kaip ten bebūtų. – pasakė Sekoni. Ji g-ggraži mmoteris.BR> - Ir tik? – jį perklausė Egbo. – Prieš tave pati juodosios moters esatis, o tu sakai...

Kola jam ištiesė naują šokėjos portretą. Egbo tyrinėjo jį.

- Kartais man norisi tave užmušti, bedievi teplioriau.
- Na ir kuo dabar tu nesutinki? – Kola numetė pieštuką.
- Kuo? O kur gi pritemę kalvos ir dūmuotos aižos? Kur jos? Vietojų jų tu nupiešei du apelsinus. – Jis buvo teisus. Net ant popieriaus jie siūbavo nepriklausomai nuo figūros.
- Štai pieštukas, imk ir pieškis pats.
- Negaliu, - pasidavė Egbo. – Negaliu, ir todėl tave reiktų paskandinti.
- Nesuprantu, prie ko čia apelsinai, - pasakė Lasunvonas. – Bet atrodo, dabar geriau.
- Advokatas aprobuoja, - pasakė Sago.
- Nekikenk, - įsižeidė Lavunsonas. – Ką tu iš tikro supranti?
- Pakankamai, kad matyčiau, kaip Egbo nori pergulėti su originalu.
- Su ja? – Lavunsono kvatojimas patraukė daugelio dėmesį. – Permiegoti su ja?
- O kodėl gi ne? – Egbo balse skambėjo iššūkis.
- Ji bjauriai riebi. Aš girdžiu, kaip šlepsi jos sėdmenys.
- Chamas, - Egbo nenuleido akių nuo neišreiškiamai savarankiškų apelsinų. Sago taip pat žiūrėjo į juos.
- Jie kaip dvyniai-palydovai kosmose.

Egbo įsispoksojo į jį, ir Sago pabandė užglaistyti kaltę:
- Tokio dydžio baltoji moteris būtų beformė, tačiau juodoji...
- Dar vienas apibendrinimas be pagrindo, - pasakė Lasunvonas.
- Ne toks ir nepagrįstas. Mačiau baltąsias ir juodąsias gimtojoje terpėje ir žinau, apie ką sakau. Ji milžiniška, tačiau joje nieko nereikalinga. Jai į naudą kiekviena kūno uncija, ji moteriška.
- O pats su ja eitum?
- Tik pabandyk! – Dechainva stuktelėjo jam į šoną.

Egbo nuo šokančios neatitraukė akių:
- Aš tai užsikimščiau ausis jos krūtimis, ir jei dievas šauktų mane: „Egbo“, aš atsakyčiau: „Užeik vėliau, nieko negirdžiu“.

Apimtas siaubo, Sekoni iškart perėjo į ataką:
- Nn-nne... T-taip nn-negalima... Mm-moteris religijos k-kūnas. Pppykdinti ją su dievu...
- Nebūk tok rimtas, Šeichai, - pasipiktino Sago. – Ką, negalima pajuokauti?

Sekoni ryžtingai papurtė galvą, ir Bandelė jam tarė: - Tu nesusilaikei ir pats sau pakenkei.

Kelias sekundes visi laukė atsakymo, ir galiausiai Sekoni sprogo:
- Ppp-pprofanacija!

Egbo nuo šokančios neatitraukė akių.

- Iš kur nusprendei, kad juokauju? Lietus atjungia nuo pasaulio ir atiduoda į meilės rankas, - murmėjo jis ir tada kreipėsi į Sekoni. – Ką radai bloga atodūsiuose dėl vaisių iš dievo gausybės rago?

Sekoni ėmėsi kovoti su žodžiais, tačiau jo žvilgsnis netikėtai krito į Kolos piešinį. Jis prisitraukė jį arčiau ir vos neužduso iš susijaudinimo.

- Nnežinojau, kad ttu-tu jė pperdarei, Ttttaip tikriau...

Kolos žandikaulis atvipo:
- Niekaip nežinai, kaip tau įtikti.
- Tai tu pritari tiems apelsinams? Paklausė ne mažiau priblokštas Lasunvonas.
- Apelsinas... mmelionas ... vir tttiek ... drėgmės sukauptis ... mm-moteriškumas.
- Na ir koks čia moteriškumas, - nusijuokė Sago. – Grynas puvinys - paklausk Kolos. - Nnne. Kkkola ttteisus. Ggaliausiai gggyvenimas, mmmeilė – vviskas atveda į visuotinės bb-būties sukauptį. O ddrėgmės ssukauptys... optimistinis ppožiūris į žm-mogiją. Kką Kkola padarė su kkūrybos si-simboliais... Nneužmirškite, mm-moteris tai mmeilės sukauptis, rreligijos sukauptis...

Sekoni buvo pirmaklasiu inžinieriumi. Kadaise kiekvieną dieną jis žvelgė į laivagalį, kur bandose iškildavo tiltai ir mokyklos, o besiplečianti vaga buvo kriokliu, kuris, kritęs jam į rankas, rimo, bėgo į turbinas ir pradėdavo kovą su pirmapradžiais milžinais miškinguose krantuose. Kartą banga jį užnešė aukščiau aukščiausių medžių ir net žemų debesų. Prieš jį plytėjo bekraštis granitinis bangomūšis. Jei kalnas neina prie tavęs, pats eik prie kalno, Mahometo vardu! Jis atvėrė delnus, ir išlaisvinta energija perkirto užtvaros monolitą ir didžiuodamasi nubėgo vaga, ir sukrėsti patriarchai krito prie jo kojų taisyklingomis geometrinėmis figūromis. Jis juos maišė tarsi kortas ir naujos gyvenimo formulės užpildė audringas užutekius. Išdraskyti jie išgrindė šalį nuo vieno krašto iki kito. Į žemę įsirėžė šachta, atvėrusi visą požeminių turtų katalogą. Sekoni į jį žiūrėjo žinančiu žvilgsniu ir tvarkingai vartė puslapius. Natūralaus vystymosi logiką magiškos keliamųjų kranų, gyvačių ir lianų, atsvertų geležinkelių ir automagistralių lygiagretėmis, chaoso su elektroninių smegenų nervų audiniu magiškos lygtys. Sekoni nubėgo trapu ir ėmėsi ieškoti giminingos sielos nejudančioje žibintų pašvaistėje, jau ištiesė ranką paspaudimui, tačiau ji paslydo ir nukrito ant rašomojo stalo...

- Čia prašau. Ko reiks, praneškite. Tai skambutis pasiuntinukui.

Čia buvo kondicionuojamas oras, ir skųstis neteko.

- Dokumentai parašui, sere...
- Prašau, štai pareiškimas atostogoms ir budėjimų tvarkaraštis...
- Paskola dviračiui... Paskola dviračiui... Tai turėtų būti segtuvas nr. 429. Patikrinsiu kartotekoje.. Tik būkite toks geras...
- Jūsų įnašas, sere. Ką jums ryte, kavos ar arbatos?
- Jus paskyrė į paruošiamąjį Komitetą pareiškimų jaunesniojo klerko pozicijai atrankai...
- Neužmirškite, šiandien valdybos susirinkimas. Jūsų dalyvavimas pagal pareigas būtinas...

Susirinkime upė jame išėjo iš krantų, ir valdybos nariai pažvelgė į jį, netikėdami savo akimis.

- Misteri Sekoni, jūs nukrypote nuo dienotvarkės.
- D-daugiau nn-neturiu jėgų pp-pasirašinėti šiuos dokumentus ir ppaskolas dviračiams...

Visų stabas, jei ne patyrusio pirmininkavusio išradingumas:
- Misteri Sekoni, prašau palaukti už durų.
- Kas jam, pasimaišė?
- O ir kas jis toks?
- Kam mums tokie visažiniai?
- Ne, ne, ne, - ramino juos pirmininkas. – Mes jį pervesime į kitą darbą. Jis nori dirbti.

Ir Sekoni išsiuntė į Idžiochą, „kur galima dirbti rankomis iki nuospaudų ant nugaros“, ir Sekoni pastatė eksperimentinę elektrinę. Ir pirmininkas pasakė, pakikendamas:
- Aš gi sakiau, kad tai mūsų žmogus. Atsiųskite man specialistą iš užsienio.

Šiltutis, ką tik po ekspertizės, - atėjo užsienio specialistas. Užsienietis, todėl nesusijęs.

- Būsite vieno nario komisija įvertinant ir išbandant elektrinę Idžioche, kurios pastatymas viršijo sąmatą.
- Tai kaip, geriau neįvesti į naudojimą? – suprantamai pamerkė akį užsienio specialistas.
- Geriau. Tik išreiškite tai technine kalba.

Užsienio specialistas išvyko į Idžiochą ir užbrokavo darbą. Pirmininkas perskaitė ataskaitą.

- Šis ekspertas niekada nepaves, - ir seilės jam tekėjo nuo gausių epitetų: „Neleistinas pereikvojimas, išskirtinis pavojus gyvybei, netinkamos medžiagos, nepateisinama rizika atiduodant eksploatacijai“. Jis sukikeno: - Nurašysim.

Ir elektros stotį nurašė, o į parlamento paklausimą atsakė: „Išprotėjusio inžinieriaus avantiūra“.

- Perduosim teismui? Atneškite man formą S 2/7 „Atsakingų darbuotojų perdavimas teismui“ ir vyriausiojo inžinieriaus Sekoni bylą apie statybą Idžioche.

Ir pirmininkas – nes elektrinę statė kompanija, užregistruota jo dviejų mėnesių amžiaus giminaitės vardu, - gavo kelis tūkstančius kaip kompensaciją ir atnaujino ieškinį, reikalaudamas dar kelių tūkstančių.

- Aš visada sakiau: nurašyti naudingiau, nei užbaigti statybą.

Ir jis pasakė Sekoni:
- Ekspertas laiko, kad jūsų projektas – nesąmonė. Taip, gerbiamasis, nesąmonė.
- Nn-nesąmonė? Nn-nesąmonė? – kartojo priblokštas Sekoni.

Ir laikraščiuose kilo triukšmas apie „išprotėjusio inžinieriaus“ žygius.

Sekoni šonu vaikščiojo Ibadano7) gatvėmis, nepastebimas, neišgirstamas vaikštinėjo tarp molbertų Kolos klasėse, jis laukė savo likimo artimiausiame valdybos posėdyje. Jam dažnai girdėdavosi motorų, jo surinktų iš nieko, gausmas. Iš milijono detalių, atkastų geležies atliekų krūvose pavaldžiose elektrinėse, automobilių ir garvežių kapinėse. Jis išprašinėjo jas iš paslaugaus tiekėjo, kuris valdžios nurodymu – ar net be jo – buvo pasirengęs dangų nuleisti ant žemės.

- Nn-nesąmonė? – pirmininkas tai pavadino nesąmone. Elektrinės net neišbandė. Dideliuose miestuose net dabar šaldytuvai veikia žibalu, o Sekoni galėjo užlieti Idžiocho merginas neono šviesa. – Seniūnas sukikeno. O nekantrus Sekoni ėmė kurti planą, pagal kurį po elektrinės būtų imtas naudoti ir vandentiekis. Nepatiklus seniūnas jam pažadėjo tris žmonas, įskaitant savą dukrą.

O pirmininkas pasakė: nesąmonė! Kai pakuros net neužkūrė!

Idžioche tarp statinių iš plytų gausiai suvešėjo žolė. Pakuros langą kuteno aukštas stiebas, ir Sekoni akimirkai pasivaideno plytų sienų juokas. Iš slėptuvės išlindo purvina galva, po jos kita. Berniukai suprato, kad yra aptikti, ir pabėgo. Sekoni užslinko tyla, gyvatės, susivyniojusios pie pamato, tyla, sustingusių kaušų tyla. Jie turėjo išsiversti virš piltuvo, iš kurio anglis krito tiesiai į pakurą. Jis didžiavosi šiuo įrenginiu. Jis nužingsniavo prie skydinės. Ant durų kabojo nauja spyna ir plačios baltos raidės dviem kalbomis: „Pavojinga gyvybei“. Jis apsidairė, ieškodamas ko nors sunkaus, pamatė didelį akmenį ir norėjo jį pakelti.

- Ach, tai jūs, inžinieriau.

Atsisukęs Sekoni susidūrė su seniūnu.

- Išgasdinau jus? Berniukai man pasakė, kad slankioja svetimas žmogus. Nusprendžiau nueiti ir patikrinti.

Svetimas žmogus! Praėjo vos du mėnesiai. Sekoni prisiminė vaikus, ir jie turėjo prisiminti jį. Seniūnas suprato jo minčių eigą.

- Jie, tikriausiai, jūsų nepažino dėl barzdos. Tada jos neturėjote.

Pats to nenorėdamas, Sekoni ranka palietė smakrą. Jis visai užmiršo, o tiksliau, niekad nesuvokė, kad jam išaugo barzda. Tai buvo nauja problema.

Seniūnas su nuogąstavimu žiūrėjo į Sekoni, bandydamas atspėti jo vizito tikslą. Jis liko neatspėtas, ir seniūnas darėsi vis atsargesnis.

- Jūs norite atsisveikinti su mumis?
- Aš gg-grįžau.
- O taip, žinoma. Čia daugelis jus prisimena.
- Nn-noriu išbandyti sstotį.

Seniūnas nepatikėjo ausimis. Jis klausiamai pažvelgė į Sekoni, tada ranka parodė statinius. Sekoni ryžtingai linktelėjo galva. Seniūnas surado žodžius:
- Norite, kad ji veiktų?

Sekoni linktelėjo dar ryžtingiau:
- Kkalba, kad ji nnegali vv-veikti, bet tai nn-nesąmonė.

Seniūnas neslėpė priešingumo:
- Sako, kad ji gali veikti. Suveiks ir sprogs. Ir susprogdins visą kaimą.

Ant Sekoni kaktos iššoko kraujagyslės, jis nerišliai sulemeno:
- Nn-netikėkite. Nn-netikėkite. Pp-pirma rreikia ją išbandyti...
- Jei jums norisi ją išbandyti, jaunuoli, užsiverskite ant nugaros ir neškitės kitur. Į mišką arba savo gimtąjį miestą. Mes žinom, kad elektra priklauso vyriausybei. Mes tai žinom. Ir baltieji tai žino. Vienas atvažiavo ir mums paaiškino. Baltieji žino, ką kalba.
- Mm-melas. Mm-melas. Jis ssakė, kad tai nn-nesąmonė. Nn-nesąmonė! O tas bbbaltasis net nnematė mano bb-brėžinių.
- Paklausyk gero patarimo, važiuok atgal, kol tavęs čia niekas nepamatė.

Sekoni negalėjo patikėti:
- Mums rreikia tik mm-malkų. Pp-pasiųskit vvaikus mmalkų, ir jos man t-ttiks vietoj anglių.
- Drauge mano, važiuok namo.
- Bberniukams pp-pakaks ppo kartą suvaikščioti mm-malkų – ir ji iškart ims vv-veikti. Duokit man mm-malkų – ir ant tt-to sstulpo įsižiebs l-llemputė.
- Dėkui. Mes pripratome prie žibalinių lempų. Kai vyriausybė įgalės, ji mums pastatys tikrą stotį.
- Tttik p-pabandyti, tttik vvienas bb-bandymas. Pppats pp-pamatysi...
- Išeik, kol nesusirinko žmonės...

Jis ranka palietė Sekoni petį, bet tas atšoko nuo jo ir pagriebė akmenį. Seniūnas nubėgo šaukdamas pagalbos, o Sekoni pradėjo daužyti naują spyną. Durys atsilapojo. Kai seniūnas grįžo su pagalba, Sekoni alyva tepė mašinas ir apžiūrinėjo prietaisus. Jis apsidairė ir paklausė seniūną:
- Ar atnešėte malkų?

Kai bebūtų keista, jis nesipriešino policijai. Buvo paskirta nauja komisija, tačiau Sekoni jau buvo psichiatrinėje ligoninėje.

Skaitykite tęsinį (2 dalį)  |  Trečią dalį


Pastabos

Mangrovė Gambijoje 1) Mangrovė - augmenijos sistema, kurią sudaro medžiai ir krūmai, augantys tropinėse srityse (pelkėse), vandenynų ir jūrų pakrančių potvynių-atoslūgių užliejamuose plotuose. Dauguma mangrovių augalų turi raizgytas orines ir pridėtines šaknis.

2) Iš tikro tai pasakė Demokritas: „į tą pačią upę dukart neįbrisi“, kadangi viskas teka, viskas keičiasi, ir upė nelieka ta pati.

3) Ošogbas - Osuno valstijos sostinė Nigerijoje. Apie 850 tūkst. žmonių, dauguma jų - jorubiai. Ošogbas buvo įkurtas 18 a. pradžioje medžiotojų iš gretimo kaimelio, kuris kentėjo nuo bado. Medžiotojai nusprendė apgyvendinti keletą savo šeimos narių netoli Osuno upės. Vėliau į Ošogbą pradėjo keltis fulbių žmonės, populiacija labai padidėjo dėl imigracijos iš kitų jorubų miestų. Per Ošogbą eina geležinkelis, vedantis nuo Lagoso iki Kano. Jame yra garsi Ošogbo Meno mokykla ir Oja Oba turgus.

4) Ošuna - dvasia (oriša) jorubų mitologijoje, atsakinga už meilę, intymius reikalus, grožį, turtus ir santarvę. Ji geranoriška, dosni ir miela, tačiau karštakošė ir gali sukelti destrukciją. Anot jorubių, nematoma Ošuna dalyvauja kiekviename sambūryje. Ji tebuvo vienintelė moteriškos lyties iš 16-os dvasių, siųstų kurti pasaulį, tad yra kaip ir “didžioji motina”.

5) Apapa - svarbiausias Nigerijos Lagoso miesto uostas. 1907 m. čia rastas vertingas 16 a. bronzinių papuošalų rinkinys, kuris šiuo metu saugomas Britų muziejuje. 2005 m. beveik už 1 mlrd. dolerių danų firmai paduotas pagrindinis konteinerių terminalas. Čia yra įsikūrė stambių firmų ir bankų. Pažymėtinas pastatas yra Folawiyo bokštai.

6) Dagomėja (Dahomey) – Afrikos karalystė Atlanto pakrantėje, gyvavusi maždaug 1600- 1894, kai ją kolonizavo Prancūzija (Prancūzijos Dahomėja) .Ši sritis yra gavusi „Vergų kranto“ pavadinimą. Įdomus reiškinys joje buvo moterų karinis dalinys, vadintas Dagomėjos amazonėmis. Buvo paplidę animistiniai voduno kultai, vėliau išplitę į Haiti ir kitas Amerikos vieta kaip Vudu.

1958 m., Prancūzijai suteikus autonomiją, buvo įkurta Dagomėjos respublika, vsišką nepriklausomybę gavusi 1960 m. 1975 m. pervardinta į Beniną (pavadinimas, politiškai neutralus visos etninėms grupės, kai Dagomėja primena fonų tautos dominavimą Dagomėjos karalystėje), kurioje iki 1990 m. vyravo marksistinė-lenininė ideologija.

7) Ibadanas (jorubų kalba – „savanos pakraštyje“)- miestas Nigerijos pietvakariuose, Ojo valstijos sostinė (apie 3,6 mln. gyv, dauguma jorubiai). Mieste yra universitetas, kelios gerai sukomplektuotos bibliotekos. Miesto komerciniu centru yra Dugbe rajonas, kuriame randasi ir Cocoa House, pirmasis dangoraižis Nigerijoje. Mieste buvo įrengta ir pirmoji televizijos storis Nigerijoje.

Afrikos studijų institute yra muziejus, kuriame demonstruojamos kelios labai vertingi iki-istoriniai bronzos raižiniai ir statulėlės.

Volė Šojinka: nobelistas
Riiti Jokomicu: Dievo arklys
E. Hemingvėjus. Pavasariniai vandenys
Radoslavas Bratičius. Kur tu, Moze?
A. De Saint-Exupery. Mažasis princas
Kurtas Vonegutas. Žmogus be šalies
Igoris Gamajunovas. Nepririšta valtis
Deividas Konstantainas. Arbata Midlande
Pasimetusios merginos memuarai
Teofilis Gotjė. Mada kaip menas
Czeslaw Milosz. Ulro žemė
Arthur Rimbaud. Nušvitimai
C. Lewis. Didžiosios skyrybos
Riiti Jokomicu: Musė
W. Szymborska. Eilėraščiai...
J. Radičkovas. Medgręžis
Nobelio premijos laureatai
Ž.P. Sartras. Šleikštulys
Skaitiniai
Vartiklis