Volė Šojinka. Interpretatoriai  

<<<<< Skaitykite: pradžia (1 dalis)  |  2 dalis)  |  Trečia dalis  |  Ketvirta dalis

6 dalis

- Matiasai! Matiasai! Ateik čia, Matiasai!
Pasiuntinukas pažvelgė pro duris:
- Mane kvietėte, sere?
- Matiasai, tu dar mano mokinys?
- Oga?
- Aš žlugęs. Tu gerai pažįsti barmeną?
- Jis mano žemietis.
- Tada tu gali imti iš jo į skolą?
- Oga, aš jau prašiau. Tai sunku. Kai reikalas apie pinigus, niekas nenori pažinti žemiečių.
- Matiasai, tučtuojau eik ir negrįšk be dviejų įprastinių.
- Oga, aš gi sakiau.
- Matiasai, šiandien mes skaitome Bibliją. Eik.
- Gerai, oga. Aš pasistengsiu.

Pokalbis su redaktoriumi buvo kankinamai trumpas. Nvabuzoras išsikvietė į kabinetą ir pasakė:
- Paklausykite manęs, - jis rankose vartė ir maigė straipsnį apie Sekoni. Jis vadinosi „Kieno atsakomybė už avantiūrą?“: Sago surinko nepaneigiamas faktus.

Nvabuzoras pradėjo iš tolo:
- Beje, jūsų draugas, specialistas iš užsienio, jau išvyko. Tas pats, kuris nepalankiai atsiliepė apie elektrinę.
- Ką reiškia – išvyko?
-Tiesiog išvažiavo. Vadovybė sumokėjo jam už traumą, gautą vykdant tarnybines pareigas. Kaip manote, kiek jis susišlavė?
Sago gūžtelėjo pečiais.
- 8 tūkstančius. Plius du tūkstančius, priklausančius baigus kontraktą.
- Nnn,... taip.
- Neliūdėkite. Tai reiškia, kad jūsų straipsnis nedavė naudos. Bent jau... Mes galime patys tuo įsitikinti, jei panorėsime.
- Bet jūs nenorite?!
- Kaip čia pasakius... Palaukite... Alio!

Sago atsistojo:
- Geriau be aiškinimų. Tai kainavo pora savaičių sekinančio darbo.
- Sėdėkite, sėdėkite... Gerai jau, jei taip nemėgstate laukti... Alio... Aliu. Kalba Nvabuzoras. Sujunkite mane su pirmininku.
- Jei sąžiningai, aš geriau jau atsiimčiau straipsnį. Galiausiai, tai liečia tik mane patį.
- Tai ne žurnalisto elgesys, mano drauge. Netrukus jūs patys tai suprasite. Jūs įvykdėte užduotį, parašėte straipsnį, kita priklauso nuo mūsų. Priimkite tai... alio... alio... – jis ranka pridengė ragelį. – Paimkite pagalbinį ragelį.

Iš kito laido galo atsklido su niekuo nesulyginamas sero Derinolos balsas:
- Tai jūs, Nvabuzorai?
- Taip, sere. Norėjau paklausti dėl demaskavimų. Ar galima juos dėti į laikraštį?
- Ne. Dėkite į archyvą.
- Panaudojimui ateityje?
- Ne, medžiaga jau panaudota.
- Supratau, sere. – ir aiškiai dėl Sago paklausė: - Tad jie sutiko, sere?
- Tai ne telefoninis pokalbis.
- Žinoma, sere. Atsiprašau.
- Beje, o kas rašė straipsnį?
- Mūsų naujasis žurnalistas, sere.
- Ach, tasai... vaikinukas iš Amerikos?
- Taip, sere.

Seras Derinola nutilo – ir ilgam. Nvabuzoras vėl paklausė:
- Bet ar jis gerai parašė?
- Taip, visai patenkinamai.

Sago buvo priblokštas, nes Nvabuzoro balse nuskambėjo neslepiama pašaipa:
- Kokia laimė, kad mes jį įdarbinome!
- Jūs užmiršote, kad tai aš įsakiau priimti jį, - piktai šūktelėjo Derinola ir numetė ragelį.

Sago lėtai pasisuko į Nvabuzorą. Vyriausiasis redaktorius jį vėl pasodino į krėslą:
- Tokie tad reikalai. Dabar viską žinote.
- Ką būtent?
- Jūs tylite; ir aš tyliu. Paprasta ir aišku. Jūs padėjote pirmininkui išsipainioti iš kažkokios purvinos istorijos.
- Aš?
- Matote, tokia tvarka. Kažkas panašaus į abipusį apsidraudimą. Prieš spausdinant demaskuojančią medžiagą, mes parodome ją mūsų teisės konsultantui, o tas, savo ruožtu, tariasi su pirmininku. Tad spendimas priklauso ne nuo mūsų.
- Tęskite. Tai man labai pamokoma.
- Tada jis praneša oponentams, ką jis turi prieš juos. Jei tie nusprendžia, kad sugebės atsilaikyti, jie neprieštarauja. Priešingu atveju jie ako, kad jie ruošia medžiagą apie tokį ar kitokį iš mūsiškių, ir atsiunčia mums kopiją. Bendrai paėmus, aš gana aiškiai įsivaizduoju, į kokią istoriją įsivėlė seras Derinola. Jūsų straipsnis suspėjo kaip tik laiku. Todėl įvyko abipusiškai mielas sandoris: tyla už tylą.
- O kaipgi mano draugas?

Nvabuzoras gūžtelėjo pečiais, tarsi pasakydamas: „O ką aš galiu padaryti?“ Sago atsistojo:
- Tikriausiai neprieštarausite, jei perduosiu straipsnį kitam laikraščiui?
- Klausykite, Sago, aš šiuose reikaluose sukuosi jau 30 metų. Patikėkite, kažkada ir aš buvau idealistu. Aš ėjau iš laikraščio į laikraštį ir kaskart išeidavau su nuoskauda dėl tiesos. Tačiau patikėkite, žurnalistika mūsų šalyje – verslas ir nieko daugiau. Jūs privalote tai, ką liepia šeimininkas. Patikėkite manimi, Sago, mano žodžiu.

Sago paėmė rankraštį:
- Aš išsiuntinėsiu į kitus laikraščius.

Nvabuzoras palingavo galva:
- Tačiau jūs dirbate mums. Jums sumokėjo, ir tasai straipsnis – mūsų nuosavybė.
- O jei aš įteiksiu pareiškimą dėl atleidimo?
- Ne, ne, tai netinka. Kiti laikraščiai irgi nespausdins, užtikrinu jus. Nutiks tas pats, ir jie sužinos, kad dėl jūsų straipsnio įvyko džentelmeniškas susitarimas.
- Tokiu atveju...
- Ne, ne, ne, nesakykite to, kas jums pakenks. Užmirškite apie tai. Aš žinau, kad jaučiate atsakomybę už draugą; patikėkite manimi, jūs niekam nieko neskolingas. Galiausiai suprasite, kad kiekvienas už save.
- Taip tai platus požiūris į gyvenimą.
- Tai tikrai platus požiūris; ir, be to, vienintelis teisingas. Juk jūsų draugas ras naują darbą ir viskas užsimirš...

Durys garsiai užsitrenkė; ir Nvabuzoras paniro į darbus, įsitikinęs, kad viskas sueis į savo mietas.

Sago ištraukė savo foliantą ir padėjo ant stalo:
- Užeik, Matiasai, kas gero?

Matiasas įėjo su dviem aprasojusiais alaus buteliais:
- Jis sako, kad nelauks iki mėnesio pabaigos. Duoda į skolą iki šeštadienio.
- Puiku, prisėsk.
- Pradžioje reikia atkimšti, oga.
- Dėkoju, - jis išgirdo, kaip alus suburbuliavo pasiuntinuko gerklėje, o tada jam ištiesė tomą: - Atversk jį. Atversk bet kurį puslapį.

Matiasas pakluso greitai ir noriai, kaip žmogus, įpratęs prie vaišinimų.
- Puiku. Gerk, o aš skaitysiu:
„... Ir tyla defekantui būtina, kaip rūkstantis opiumas rytų mistikui. Tualeto anglų priemiesčio viloje tyla, kai šeimininkai ir kaimynai išėjo uždirbti duonos kasdieninės ir svečias-defekantas pradeda šventąsias apeigas. Toji tyla apčiuopiama. Atvirkščiai, mitas apie prancūzišką subtilumą tėra banali vulgari reklama, nes žmonės Prancūzijoje grbina ikrus dedančias rupūžes. Ten aš veltui ieškojau palaimingos tylos ir galiausiai, kad išvaduočiau save nuo žeminančio lankymosi bendrabučių tualetuose, pradėjau išeiti su kastuvu ir knyga į gretimą mišką, gelbstinčiai besitęsiantį daugelį akrų. Ten krūmų šešėlyje kasdien atsiduodavau pakylėtiems apmąstymams, skaičiau arba paprasčiausia klausiausi Galijos paukščių. Turiu prisipažinti, kad vis tik tai tebuvo improvizuota defekalizacija, nes man trūko komforto ir visiško raumenų atsipalaidavimo. Dar daugiau, pačia atsakingiausia akimirką drėgna žolelė staiga paliesdavo mano nuogumą – ir aš pašokdavau tarsi įgeltas gyvatės. Tačiau riziką prarasti savo vyriškumą su kaupu atpirkdavo toji mistinė patirtis, kurią suteikė drėgna, tanki, pilna paukščių tyla.
O dabar, mano draugai, privalau papasakoti apie gėdingą mano atskleidimą. Du bastūnai studentai panoro išsiaiškinti, ką mano būtyje reiškia keistas kastuvo ir knygos derinys. Jis susekė mane, - ir iki šiol man būna nejauku prisiminus, kaip buvau užtiktas atliekant intymiausią žmogaus organizmo funkciją. Tačiau pasirodė, kad jie gabūs mokiniai; ir greitai apsivalė nuo įprasto tabu, išleidę savo tridienį biudžetą artimiausiame bistro. Aš jiems atleidau nuodėmes ir vynas manyje atgaivino kilnumą. Todėl aš juos įšventinau į švenčiausią defekalizacijos esmę. Dabar mane kankina mintis, kaip giliai jie persiėmė mano filosofija. Kiek prisimenu, juos labiausiai pribloškė mano išradingumas. Jų požiūriu, tikroji defekalizacija pasireiškė būtent drėgnos dirvos, pomiškio, krūmynų ir viržių poveikiu. ‚Atgal į krūmus!‘ – buvo jų lozungas; ir aš išaiškinau jiems, kad defekalizacija reikalauja žmogaus sukurtų menų ir mokslų. Šviesa privalo būti matinė ir pritemdyta. Ozonatorius tarsi smilkytuvas privalo paskleisti tiksliai pagal momentą priklausančius aromatus. Kad defekanto mintis nepatektų į nusivylimo aklavietę, jis privalo apsirūpinti reikiamomis knygomis, o jo akys išvysti turi prideramus meno kūrinius. O klausą turi lydėti specialiai parinkta muzika, o ne atsitiktinis praskrendančių paukščių čiulbėjimas. Tris paras mes atsidavėme defekalizacijos dialektikai. ‚Tu defekantas sumulkiaburžuaziniu polinkiu, - šaukė jis – tu naudojiesi mūsų nacionaline meile polemikai!‘ ‚O jūs – defekantai, susižavėję pseudonefritiudu! – atšaudavau. – Jūs deviatoriai! Kaip negalite suprasti, kad defekalizacija reikalauja bažnytinės ramybės ir iškilmingumo!‘ Jie mane daužė Endriu Marvelo eilėmis apie žalias mintis žalioje tyloje. Jų traukos nekaltai gamtai ir atsiskyrimui į mišką nepajėgė įveikti net mano argumentai apie gyvatės įgėlimo pavojų. Neabejotinai, aš buvau laimingas pasėdamas defekalizacijos sėklas europietiškoje dirvoje, tačiau kažkuriuo būdu aš pralaimėjau dėl represyvių mano pasekėjų tendencijų...
“.
[Red. skaitykite ankstesnį fragmentą]

Sago iškilmingai užvertė knygą ir kurį laiką abu atsidavė apmąstymams.

- Aš iškart supratau, Matiusai, kad tu – gamtos vaikis. Dar daugiau, tu tam tikru laipsniu apdovanotas aiškiaregyste. Nedaugelio žmonių pirštai taip paklusnūs sielai.
- Jei taip manote, oga.
- Taip, aš taip manau. Tyla. Joje visa esmė. Tyla. Tu genialiai atvertei rankraštį tyloje. Matiasai, gerasis mano drauge, tave man atsiuntė likimas, kad išgelbėtum mane nuo beprotnamio. Aš daug laimingesnis ne mano draugas šeichas Sekoni. Dabar jis ten, kur jis yra...
- Apsaugok, Dieve!
- Dievas neapsaugos, Matiasai. Žinai, aš ir neįtariau, kad pardaviau sielą ir kūną serui pirmininkui; ir dabar, kai aš, lyg šventasis Jurgis, dvi savaites koviausi su slibinu, jie man tiesiai pareiškia, net ne pareiškia, jo tranko snukį į stalą. „Tu Negyvėlio nuosavybė, - sako jie, - tad daryk, kas tau liepta“.
- Ne taip reikia galvoti, oga.
- Tam, kad būtų išgelbėtas garbusis baronetas, jiems reikia paspraginti Šeichą. Nekreipk dėmesio, Matiasai, man gaila tik savęs, o ir tai be priežasties. Tokie, kaip Sekoni, vis vien baigia gyvenimą ant laužo, tačiau, po velnių, aš visai nelinkęs dėti pakuras.
- Toks gyvenimas, - Matiasas pabaigė savo butelį.
- Tyla, Matiasai. Tyla. Aš pažinau visas tylos rūšis, tačiau atėjo laikas pažinti dar kelias naujas.

Ir tylėjimo įžadai. Už viską svarbiausia laikytis tylėjimo įžadų. Nepaisant meilės, nepaisant atsakomybės, nepaisant atiduoti save. Ir sąžinės graužatis, net sąžinės graužatis pasirodė esą bejėgė prieš tylų atsiskyrimą, kuriame tėvas Sekoni išgyveno iki pat mirties. Krikščioniška mergina! Toji siaubinga nuodėmė, tasai atsisakymas tėvo ir tikėjimo daugiau negraužė Al-chadži Sekoni atsiminimų, tačiau įžada yra įžadai, ir išdidumas gelbėjo jį nuo įprastos meilės sūnui. Prieš penkis metus jis stovėjo ties vedybų registracijos slenksčiu ir meldė, kad viesulo pyktis užgriūtų maištingo sūnaus kraują. Piligrimo mantija plaikstėsi už jo pečių kaip Liro liūto karčiai ant viržių laukymės asfalto. Ir jo susvetimėjimas buvo kankinantis ir neišsprendžiamas. „Aš niekada, niekada nepraversiu burnos, kad prabilčiau su tavimi. Tetrenkia mane didis Alachas, jei ištarsiu tau bent žodį!“

Ir dabar, pasisukęs išdidžia vyriška nugara į išsiskyrimo kančias, Al-chadži Sekoni vos neišprotėjo nuo nevilties ir rūpesčių. Ir savo namu pasirinko klinikų priimamąjį.

- Kas su juo, sere, pasakykite man, kaip jis? Ar pagis? Atminkite, kad jam niekuo neturi būti atsisakyta. Jei norite išsiųsi jį į užsienį pas specialistus, ... ne? O kalba, kad Šveicarijoje geriausi pasaulyje gydytojai. Tačiau, daktare, pasakykite, ar galiu jam kuo nors padėti, nors kuo nors? Apie ką jis kalba? Ar ką nors pamini? Ar apie ką nors kalba? Ne, ne, aš tiesiog taip paklausiau... Jis nesiekia ką nors konkretų pamatyti? Ne? Aš tiesiog girdėjau, kad kartais jiems kyla toks noras. O slaugė visąlaik greta? Bet juk... bus taip liūdna, jei jis staiga panors pamatyti draugus arba ... hm, na, giminaičius, o mes nesužinosime... ne, ne, jis neturi nei seserų, nei brolių.. Na-aa, taip kažko reikia, tarkim, klimato pakeitimo, ką apie tai manote daktare? Klimato pakeitimas, poilsis visada į naudą, a?

Gydytojas puikiausiai suprato, koks čia reikalas, ir vyresnysis jo pacientas išėjo namo beveik pagijęs. Artėjo piligrimystės laikas, ir Al-chadži Sekoni sužinojo, kaip apie stebuklą, kad jo sūnus rengiasi visai ne vasarai į Londoną ar mėnesiui į Veneciją. Jis išvyko į Meką. Ieškančios išsigelbėjimo Sekoni rankos buvo pilnos vilčių ir prisiminimų, kai jis bučiavo senosios Jeruzalės griuvėsius, o ne šventąjį Kaabos akmenį... Tačiau ką apie tai galėjo žinoti Al-chadži? O Sekoni ėjo per netikrų relikvijų ir suvenyrų turgų, o toli už jo nugaros daugiatūkstantinės minios baltais drabužiai po 40 kartų apibėgiojo juodą šventenybę, mirtinai sumindydama nukritusius. Sekoni pirštais lietė sugriautas senosios Jeruzalės sienas, negailestingas protėvių palikimui, sutrikdytas netikėtų užuominų ir staiga atsiradusių sąryšių... jis buvo apimtas siaubo, ir jo siaubo nebuvo galima išsakyti žodžiais.

Grįžęs į tėvynę, jis užsiėmė drožyba. Pirmąjį darbą, beprotišką figūrą iš medžio, pavadino „Kovotoju“. Jam niekas nepozavo, tačiau aukšto vyro piligrimo drabužiais veide ir torse neabejotinai buvo atpažįstamas Bandelė. Iki kančios įtemptuose rankų raumenyse, smaugiančiose pitoną, buvo ramuma, dinamika ir pusiausvyra. Ties šia skulptūra jis su užsimiršimu darbavosi mėnesį, tarsi pats būtų sustojęs jo kelyje. Kola prie savo dirbtuvių pristatė daržinę, skirtą Sekoni, ir su didėjančia pagarba stebėjo, kaip medis virsta savitą dvasią, magiškai sutramdytą kūrybos stebuklo. Bandelės veidas tebuvo tik triuku, slepiančiu autoriaus asmenybę, tačiau tai juk neišvengiama. Tik atletiška Bandelės figūra galėjo atitikti skulptoriaus sumanymą. Kola pasikvietė Džo Golderą, kuris pozavo „Panteonui“ – ir amerikietis Džo Golderas ilgai tylomis žiūrėjo į „Kovotoją“ ir iškart pasisiūlė pirktu jį. Tačiau Sekoni tik pakraipė galvą ir vėl ėmėsi darbo. Jis darbavosi – tai buvo paskutiniai rėžtuko prisilietimai – bekompromisiškai susitelkęs ir taip užtikrintai, kad Kola pradėjo abejoti, ar tikrai gerai pažįsta savo draugą ir ar jis nebuvo slapta visą gyvenimą drožėju. Yoruba dievai

- Ką gi, Džo, - apibendrino Kola, - laikas grįžti prie mūsų „Panteono“.
- Bet gal jis vis dėlto parduos? – nesiliovė Džo Golderas; ir Kola nekantriai, su pavydo natelėmis atkirto:
- Velniai griebtų tavo amerikietišką įsigijimą!

Kola žinojo, kad pavydi Sekoni dovanai. Jei tik „Kovotojas“ nebuvo tuo laimingu, nutinkančiu kartą gyvenime, aistros ir patirties sutapimu, Sekoni buvo įgimtas menininkas, kuris pernelyg ilgai kovėsi su talentu ir galiausia jį išreiškė taip akivaizdžiai, kad vietos abejonėms neliko. Niekas neliudijo apie tai, kad „Kovotojas“ – pirmasis naujoko kūrinys. Tą patį verdiktą ištarė ir Džo Golderas. Kola kurį laiką nesėkmingai kovėsi su drobe, tačiau tada atidėjo teptukus ir prisipažino:
- Sekoni išmušė mane iš vagos. Pratęsim rytoj.
- Nieko nesuprantu. Kas per bėda? Pernelyg artima tavo sumanymui?
- Kad būtų taip! Ne, paprasčiausiai pavydas. Po velnių! – sprogo Kola. – Tu pats žinai, kiek aš tąsausi su šia drobe.
- Bet juk tu dar nebaigei.
- Ne tame esmė. Tereikia tik pažvelgti, kaip dirba Sekoni. Ir tada – rezultatą. Dievu, tu tik pagalvok, kad jis visą gyvenimą bergždžiai bandė statyti elektrines.
- Nedurniuok, Kola. Tu gi puikus dailininkas...
- Baik.

Džo Golderas atsistojo ir norėjo prieiti prie molberto, bet Kola jį sustabdė:
- Kol kas tau nėra ten į ką žiūrėti. Aš pats žinau, kas man gavosi. Bet paklausyk, Džo, šis daiktas tau trenks į saulės rezginį. Aš naktimis eidavau į jį pažiūrėti, kad suprasčiau, iš kur kas kyla...
- Apie ką tu, Kola? Kaip gali į savo ir svetimą darbą žiūrėti tomis pačiomis akimis?
- Žinau. Tačiau kažkas rimtai mane sukrėtė, kai išvydau, kaip tas juodas žirgas imasi reikalo.
- Taip, tu tikrai tiesiog pavydi, - atitarė Džo Golderas.
- Aš ir neneigiu.

Pradžioje Džo Golderas, atrodo, juokavo, tačiau vėliau jo grynai moteriškas įgeidis nupirkti Sekoni skulptūrą tik sustiprino Kolos pavydą ir pasitikėjimą. Pašaipos prasidėjo pamažu, bet kai jis pajuto visą Kolos nevilties mastą. Jis tapo negailestingu, įkyriu ir net pikto norinčiu:
- Jei jos negausite man, nepozuosiu tau.
- Man ne iki pokštų, - atsakė Kola.
- Aš nejuokauju, - paprieštaravo Golderas.

Kitą dieną jis neatėjo į dirbtuves, ir Kola puolė jo ieškoti bibliotekoje, tada profesorių klube, tačiau Goldero nebuvo nei ten, nei ten. Jo nebuvo ir namuose. Pavėluota mintis nuvedė Kola į muzikos kambarį, iš kur sklido veriantis tenoras, išduodantis Džo Goldero buvimą. Pamatęs Kolą, jis liovėsi dainavęs:
- Man repeticija, - pareiškė jis.
- Vakar pas tave nebuvo jokių repeticijų.
- Vakar nebuvo, o šiandien yra.
- Nevoliok durniaus, tu žinai apie ką aš, - sušuko Kola.

Anglė akomponuotoja žvilgtelėjo į Kolą, tada į Golderą, susirinko natas ir pareiškė:
- Jums leidus, mes jau baigėme.

- Tai pozuosi? – paklausė jis, kai anglė išėjo.
- Tegu tavo draugužis parduoda savo skulptūrą, tada ir pozuosiu.
- Nevoliok durniaus, - Kola klestelėjo į krėslą. – Tu ką, pats nematai – tavo veidas taip sparčiai gyja, kad netrukus taps nereikalingas?

Amerikietis Džo Golderas, 3/4 baltasis, nekentė savo veido ir vertė jį patirti vis baisesnius išbandymus. Kažkaip kartą Džo Golderas, vaizdavęs Erinlę1) „Panteone“, pasirodė dirbtuvėse prisidengdamas veidą suglamžytu laikraščiu, nes saulė po vidurdienio negailėjo jo odos.

- Pas per pokštai! – isteriškai sušuko Kola.
- Jūsų saulė stipresnė nei maniau.
- Tu manai, - iš nevilties Kola patraukė paletę, - aš tapysiu tokį tavo snukį? – ir staiga užsikirto, nes Goldero veide netikėtai išvydo naują linijų derinį, naujai išryškėjusį charakterio bruožą. Bjaurumas pakeitė Džo Golderą. Jo akys pasidarė neproporcigai didelės. Po kažkada lygia oda iškilo gyslos, kaip ant žirgo galvos. Tai buvo žmogaus ties epilepsijos priepuoliu veidas. Jo bruožai iškreipė panieką sau, nes jis suprato, kad nepajėgus ištverti saulę taip lengvai, kaip Afrikos negras. Dar nepradėjęs darbo su „Panteonu“, Kola pastebėjo, kad Golderas gali būti vieno iš dievų modeliu; kai jis pradėjo su savo monumentalia drobe, Golderas nedelsiant tapo Erinle, nors ne taip akivaizdžiai, kaip Egbo – Ogunu. Dabar gi šerpetojanti oda nugairintame veide priminė prilipusias aukojamo paukščio plunksnas. Kola griebė teptukus, išspaudė kelias tūbeles ant paletės ir su įkarščiu ėmėsi darbo.

- Tik nesumanyk valytis veido, - meldė jis.
- Negaliu net paliesti jo. Neįsivaizduojate, kaip tai skauda.
- Ir kada gi liausies norėti būt laikomas negru?
- Kai 3/4 būsiu juodas.

Kitos dienos prabėgo karštligiškai. Lengvas skersvėjis dirbtuvėse plėšė nuo Džo Goldero nudegusios odos skiautes ir jos pasityčiodamos pleveno ore, kol nedingdavo už praviro lango. Golderą tai linksmino, o Kola siuto nuo negalėjimo ką nors padaryti. Kai turkiško sandalo formos nudegusios sepijos gabalas nusklendė nuo Goldero skruosto, iš savęs išėjęs Kola pagriebė jį teptuko galeliu ir užtepė drobėje greta Erinlės ausies.

Tada prasidėjo kova su vazelinu. Džo Golders elgėsi kaip vaikas – taip jis bijojo skausmo. Tačiau negailestingas Kola, nepaisydamas prieštaravimų, tepė jam veidą, kad nors kiek pristabdyto šerpetojimą.

- Man skauda, - cypavo Džo Golderas, saugodamasis nuo Kolos pirštų.
- Žinoma, skauda. O kas tavęs prašė kepinti savo fizionomiją?

Ir dabar Kola žvelgė į jautrią odą, ragino humaniškumui ir tik pykdė užsispyrusį pašnekovą. Golderas atsisėdo prie rojalio ir pradėjo parinkinėti spiričuelsus2), kuriuos ruošė koncertui. Kola sparčiai priėjo prie jo ir energingai ant jo pirštų nuleido rojalio dangtį:
- Tai tu eisi?
- Ne.
- Gerai. Tačiau dabar tik pabandyk užeiti bent į vieną naktinį klubą. Saulė niekis su tuo, kas tavęs ten laukia.

Golderas krūptelėjo; Kola sužaidė ant jo įgimto bailumo:
- Neužmiršk, kad čia aš namuose, o tu – ne. Į bet kurį naktinį klubą... Tik pabandyk užeiti... – ir jis apsisuko ir išėjo.

Džo Gorderas susvyravo. Ibadanas be kabakų muzikos... ir jis paklusniai nuėjo į dirbtuves.

<<<<< Skaitykite: pradžia (1 dalis)  |  (2 dalis)  |  Trečia dalis  |  Ketvirta dalis


Paaiškinimai:

1) Erinlė - jorubių tradicijoje garsus medžiotojas, vėliau tapęs oriša. Kartais apibūdinamas kaip ir kaip žiniuonis žolininkas ar žemdirbys. Jo vardas gali būti kilęs iš erin („dramblys“) ir ile („žemė“ arna namas). Yra medicinos ir žvejų globėjas. Vaizduojamas žuvies pavidalu, gyvena tiek sausumoje, tiek vandenyje. Jo kultas išplitęs po visą buvusios Ojo karalystės teritoriją. Jo šventyklose yra apvalių nugludintų akmenų iš Erinlės upės. Pasakojama, kad jis apgynė Ilobu gyventojus nuo fulanių užpuolimų. Jis vadinamas ir Inle Kubos, Brazilijos ir kitose afrikiečių diasporose.

2) Spiričuelsai (angl. spirituals) – krikščionių muzikos žanras, dvasinga muzika, dažnai siejama su afroamerikiečiais. Išsivystė maždaug 19 a. 6-7 dešimtmetyje JAV kaip modifikuotos vergų iš Pietų valstijų dainos. Jų šaltiniu yra religiniai himnai, į Ameriką užvežti baltaodžių misionierių. Jų temomis dažnai yra Senojo Testamento temos, ypač susijusios su išsilaisvinimu. Dainos buvo pritaikomos kasdienio gyvenimo sąlygoms bei buičiai ir folkloriškai apdorojamos. Spiričuelsai apėmė charakteringus afroamerikiečių atlikimo elementus (kolektyvinė improvizacija, būdinga ritmika, ...). Jie nemažai paveikė džiazo atsiradimą.

Volė Šojinka: nobelistas
Visa tiesa apie Duras
Džeko Keruako “Kelyje”
V.T. Vittachi. Subudo reporteris
Aldous Huxley. Suvokimo durys
Radoslavas Bratičius. Kur tu, Moze?
A.de Saint-Exupery. Mažasis princas
E. Hemingvėjus. Pavasariniai vandenys
Davidas Kartvelišvilis. Sekti vardan meno
Pirmasis Nobelio laureatas: Siuli Priudomas
Bianca Lamblin. Pasimetusios merginos memuarai
Deividas Konstantainas. Arbata Midlande
Stepių vilkas ir jo nepriklausomybė
Hamsunas: svajotojas ir užkariautojas
Pasimetusios merginos memuarai
Arthur Rimbaud. Nušvitimai
Czeslaw Milosz. Ulro žemė
Nobelio premijos laureatai
Riiti Jokomicu: Musė
Skaitiniai
Vartiklis