Volė Šojinka. Interpretatoriai  

<<<<< Skaitykite: pradžia (1 dalis)  |  2 dalis)  |  Trečia dalis  |  Ketvirta dalis

Ištraukos pristatymas

Šioje dalyje toliau atskleidžiama Nigerijos pokolonijinė korupcija, pateikiant Vinsalos (žr. 5-me skyriuje) ir Nvabuzoro pavyzdžius. Laikraščio „Nepriklausomas požiūris“ redaktoriumi Nvabuzoras paskirtas tam, kad gintų tą blogį, tad laikraštis vengė skelbti korupciją atskleidžiančius straipsnius. Pats laikraštis buvo įsikūręs dideliame pastate, tačiau lūšnyne. Laikraštis buvo laikomas partiniu organu ir jo vieta rodė esant vietinių nusikaltėlių paramą (žr. 5-me skyriuje). Kad sąžiningumo nereikia, su tuo susiduria Sago, parašęs straipsnį apie savo draugo Sekoni istoriją ir mirtį (apie ją skaitykite 1-me skyriuje). Jam redaktorius išaiškina (žr. >>>>>) nuostatas: „Jūs tylite; ir aš tyliu. Paprasta ir aišku. [...] Matote, tokia tvarka. Kažkas panašaus į abipusį apsidraudimą“. Taip Sagoe sužino, kad žurnalistika – nelaikoma šventu pašaukimu, menu ar sąžiningos saviraiškos priemone. Etikos standartai tebūnie lieka patogiai išdėstyti lentynose, o ši profesija begėdiškai komercializuojama: „žurnalistika mūsų šalyje – verslas ir nieko daugiau. Jūs privalote tai, ką liepia šeimininkas“. Ir Sago straipsnis lieka nepaskelbtu. Dėl to Sago pyksta ant vyriausybės sistemos ir jos lyderių ir jo pyktį vėliau galima pastebėti, kai Bandelė jam praneša apie ministro viešinimo kampaniją (10 skyrius): „Išvyti juos; kas jie, po velnių, mano esą, kaip jie drįsta piktnaudžiauti mūsų suverenumu, kurį tie neokolonialistai, reakcionieriai dėl bjaurių tikslų iškraipo; - deportuoti niekšus, šlovė Nigerijai“. Tokie žmonės kaip Sekoni ir Sagoe negalėjo įgyvendinti savo svajonių apie klestinčią ir sąžiningą Nigeriją.

Vinsalos asmenyje parodoma ir išsigimė Nigerijos visuomenės atstovai. Kai Sago, grįžęs iš Amerikos, darbinosi laikraštyje (žr. 5-me skyriuje), jo laukė interviu su valdybos nariais. Winsala jo prisistatymą vertina dėl tiesmukiškumo ir amerikietiško tono, tačiau kartu perspėja apie valdybos monopoliją: „Mano berniuk, nereikia bandyti vyresniųjų. Kai jauniklis atitrūksta nuo antilopės, pirma reikia pažiūrėti, ar krūmuose netyko tėvelis leopardas. Aš atskleisiu tau paslaptį ir, jei nori, galėsi įsitikinti, kas iš mūsų laimėjo. Pirmadienį vyriausiasis redaktorius tau paskambins ir pasakys, kad taryba atmetė tavo kandidatūrą. Matai, paskutinis žodis visad mūsų. [...] Darbas tavo – bet tau dar reikia jame įsitvirtinti“.
Jam duodama suprasti, kad už pareigas reiktų atsidėkoti – ir vakare viešbutyje jis apmoka Vinsalai už gėrimus. Kitą rytą Sago paskambina redaktorius, pranešdamas, kad jam liepta duoti darbą, - ir bando atspėti, kuo jis paveikė Vinsalą.

Taip pat šiame skyriuje Sago tęsia savosios Tuštinimosi filosofijos išdėstymą laikraščio pasiuntinukui (žr. >>>>>). Ją jis dėsto užpuolus depresijos priepuoliams. Tuštinimasis yra emocinės iškrovos priemonė. Po pokalbio su redaktoriumi, ši tema yra tarsi nutildymo, susidariusios tuštumos (anglų kalba „void“ - tuštuma bei „to void“ - tuštintis) pratęsimas. Tasai egzistencialistinis nihilizmas (skaitykite >>>>>) rodo jį esant visiškai nusivylusia būtybe: „Čia nėra nieko sudėtinga, Matiasai. Klausyk įdėmiai ir persiimk šūdo filosofija. ... šiandien aš skaitau apie nukrypimą visiems -izmams – nuo homeapatinio racionalizmo iki madingo egzistencializmo. [...] Defekacija yra vienintele tikra tikrojo Egoisto filosofija“. Bet jo je glūdi ir kūrybinė potencija: „Defekacija – kūrybinės energijos paskutinė auksinga gysla; jos paradokse randasi kūrybinio ritualo grūdas“. Šūdas yra rimtas dalykas, o valstybės ir visuomenės nesugebėjimas saugiai ir higieniškai su tuo susitvarkyti yra ir institucinės nesėkmės emblema, ir konkretus bei skaudus to pavyzdys. Bet kad ir kokia būtų komiška ir simbolinė išmatų galia, V. Sojinka neleidžia mums pamiršti tikrojo pasaulio, jo sukeliamų problemų.

Sago kuriama tuštinimosi teorija gali būti priimama kaip kompensacija už pasibjaurėjimą, jaučiamą dėl visur esančių išmatų Lagoso gatvėse įrodymų (žr. apie apvirtusią asenizacinę cisterną, o taip pat, pvz., epizodą, kai laikraščio pasiuntinukas veda jį į vietinį „tualetą“, žr. >>>>>).

10-me skyriuje sutinkame naują ypač kandžios satyros pavyzdį, kur pateikiamas priėmimas pas profesorių Ogvazorių. Ogvazoras yra labai išsilavinęs, bet veidmainiškas medicinos profesorius, vedęs anglę Karoliną ir atstovaujantis Nigerijos elito po nepriklausomybės paskelbimo paviršutiniškumą ir kolonijinę praeitį.
Vakarėlio metu ponia Ogvazor ragina ponią Fešėją laikytis „gerų“ manierų ir elgtis kaip išauklėtai „civilizuotai“ anglei – kad būtina, nori ar nenori, eiti su visomis poniomis kartu į viršų į tualetą, kad tik nebūtų matoma viena su vyrais – kai ponia Fešėja atsisako tai daryti („Aš nenoriu. ... Aš jau buvau [tualete] pirmame aukšte“). Toji scena parodo postkolonijinės inteligentijos (bei politikų) pretenzingumą ir baltųjų manierų mėgdžiojimą: giliai įsišaknijusias kaimiškas manieras, slepiamas kosmetika, makiažu ir užsienietiška kalba. Visai nelieka jokio afrikietiško tapatumo, bes perėmus buvusių baltųjų šeimininkų vietas nebūtinai tampama civilizuotomis baltaodėmis būtybėmis.

Štai kodėl jų namuose atsiranda ir plastmasinės dekoracijos, simbolizuojančios marionetes, būtybes, tik imituojančias gyvenimą. Beveik tą patį grubumą sutiksime ir romano pabaigoje, kur prof. Ogvazaras, Ajo Fejesis ir dr. Lumojė bei kiti virsta mažais niekšeliais, aptarinėjančiais studentės (suvedžiotos Egbo) nelaimę: pyktis, apkalbos, visiškas profesinės etikos nebuvimas, ypač daktaro Lumojė, kuris begėdiškai atskleidžia, kaip jis permiega su tokiomis merginomis, prieš padėdamas joms atlikti abortą.

6 skyrius

- Matiasai! Matiasai! Ateik čia, Matiasai!
Pasiuntinukas pažvelgė pro duris:
- Mane kvietėte, sere?
- Matiasai, tu dar mano mokinys?
- Oga?
- Aš žlugęs. Tu gerai pažįsti barmeną?
- Jis mano žemietis.
- Tada tu gali imti iš jo į skolą?
- Oga, aš jau prašiau. Tai sunku. Kai reikalas apie pinigus, niekas nenori pažinti žemiečių.
- Matiasai, tučtuojau eik ir negrįšk be dviejų įprastinių.
- Oga, aš gi sakiau.
- Matiasai, šiandien mes skaitome Bibliją. Eik.
- Gerai, oga. Aš pasistengsiu.

Pokalbis su redaktoriumi buvo kankinamai trumpas. Nvabuzoras išsikvietė į kabinetą ir pasakė:
- Paklausykite manęs, - jis rankose vartė ir maigė straipsnį apie Sekoni. Jis vadinosi „Kieno atsakomybė už avantiūrą?“: Sago surinko nepaneigiamas faktus.

Nvabuzoras pradėjo iš tolo:
- Beje, jūsų draugas, specialistas iš užsienio, jau išvyko. Tas pats, kuris nepalankiai atsiliepė apie elektrinę.
- Ką reiškia – išvyko?
-Tiesiog išvažiavo. Vadovybė sumokėjo jam už traumą, gautą vykdant tarnybines pareigas. Kaip manote, kiek jis susišlavė?
Sago gūžtelėjo pečiais.
- 8 tūkstančius. Plius du tūkstančius, priklausančius baigus kontraktą.
- Nnn,... taip.
- Neliūdėkite. Tai reiškia, kad jūsų straipsnis nedavė naudos. Bent jau... Mes galime patys tuo įsitikinti, jei panorėsime.
- Bet jūs nenorite?!
- Kaip čia pasakius... Palaukite... Alio!

Sago atsistojo:
- Geriau be aiškinimų. Tai kainavo pora savaičių sekinančio darbo.
- Sėdėkite, sėdėkite... Gerai jau, jei taip nemėgstate laukti... Alio... Aliu. Kalba Nvabuzoras. Sujunkite mane su pirmininku.
- Jei sąžiningai, aš geriau jau atsiimčiau straipsnį. Galiausiai, tai liečia tik mane patį.
- Tai ne žurnalisto elgesys, mano drauge. Netrukus jūs patys tai suprasite. Jūs įvykdėte užduotį, parašėte straipsnį, kita priklauso nuo mūsų. Priimkite tai... alio... alio... – jis ranka pridengė ragelį. – Paimkite pagalbinį ragelį.

Iš kito laido galo atsklido su niekuo nesulyginamas sero Derinolos balsas:
- Tai jūs, Nvabuzorai?
- Taip, sere. Norėjau paklausti dėl demaskavimų. Ar galima juos dėti į laikraštį?
- Ne. Dėkite į archyvą.
- Panaudojimui ateityje?
- Ne, medžiaga jau panaudota.
- Supratau, sere. – ir aiškiai dėl Sago paklausė: - Tad jie sutiko, sere?
- Tai ne telefoninis pokalbis.
- Žinoma, sere. Atsiprašau.
- Beje, o kas rašė straipsnį?
- Mūsų naujasis žurnalistas, sere.
- Ach, tasai... vaikinukas iš Amerikos?
- Taip, sere.

Seras Derinola nutilo – ir ilgam. Nvabuzoras vėl paklausė:
- Bet ar jis gerai parašė?
- Taip, visai patenkinamai.

Sago buvo priblokštas, nes Nvabuzoro balse nuskambėjo neslepiama pašaipa:
- Kokia laimė, kad mes jį įdarbinome!
- Jūs užmiršote, kad tai aš įsakiau priimti jį, - piktai šūktelėjo Derinola ir numetė ragelį.

Sago lėtai pasisuko į Nvabuzorą. Vyriausiasis redaktorius jį vėl pasodino į krėslą:
- Tokie tad reikalai. Dabar viską žinote.
- Ką būtent?
- Jūs tylite; ir aš tyliu. Paprasta ir aišku. Jūs padėjote pirmininkui išsipainioti iš kažkokios purvinos istorijos.
- Aš?
- Matote, tokia tvarka. Kažkas panašaus į abipusį apsidraudimą. Prieš spausdinant demaskuojančią medžiagą, mes parodome ją mūsų teisės konsultantui, o tas, savo ruožtu, tariasi su pirmininku. Tad spendimas priklauso ne nuo mūsų.
- Tęskite. Tai man labai pamokoma.
- Tada jis praneša oponentams, ką jis turi prieš juos. Jei tie nusprendžia, kad sugebės atsilaikyti, jie neprieštarauja. Priešingu atveju jie sako, kad jie ruošia medžiagą apie tokį ar kitokį iš mūsiškių, ir atsiunčia mums kopiją. Bendrai paėmus, aš gana aiškiai įsivaizduoju, į kokią istoriją įsivėlė seras Derinola. Jūsų straipsnis suspėjo kaip tik laiku. Todėl įvyko abipusiškai mielas sandoris: tyla už tylą.
- O kaipgi mano draugas?

Nvabuzoras gūžtelėjo pečiais, tarsi pasakydamas: „O ką aš galiu padaryti?“ Sago atsistojo:
- Tikriausiai neprieštarausite, jei perduosiu straipsnį kitam laikraščiui?
- Klausykite, Sago, aš šiuose reikaluose sukuosi jau 30 metų. Patikėkite, kažkada ir aš buvau idealistu. Aš ėjau iš laikraščio į laikraštį ir kaskart išeidavau su nuoskauda dėl tiesos. Tačiau patikėkite, žurnalistika mūsų šalyje – verslas ir nieko daugiau. Jūs privalote tai, ką liepia šeimininkas. Patikėkite manimi, Sago, mano žodžiu.

Sago paėmė rankraštį:
- Aš išsiuntinėsiu į kitus laikraščius.

Nvabuzoras palingavo galva:
- Tačiau jūs dirbate mums. Jums sumokėjo, ir tasai straipsnis – mūsų nuosavybė.
- O jei aš įteiksiu pareiškimą dėl atleidimo?
- Ne, ne, tai netinka. Kiti laikraščiai irgi nespausdins, užtikrinu jus. Nutiks tas pats, ir jie sužinos, kad dėl jūsų straipsnio įvyko džentelmeniškas susitarimas.
- Tokiu atveju...
- Ne, ne, ne, nesakykite to, kas jums pakenks. Užmirškite apie tai. Aš žinau, kad jaučiate atsakomybę už draugą; patikėkite manimi, jūs niekam nieko neskolingas. Galiausiai suprasite, kad kiekvienas už save.
- Taip tai platus požiūris į gyvenimą.
- Tai tikrai platus požiūris; ir, be to, vienintelis teisingas. Juk jūsų draugas ras naują darbą ir viskas užsimirš...

Durys garsiai užsitrenkė; ir Nvabuzoras paniro į darbus, įsitikinęs, kad viskas sueis į savo mietas.

Sago ištraukė savo foliantą ir padėjo ant stalo:
- Užeik, Matiasai, kas gero?

Matiasas įėjo su dviem aprasojusiais alaus buteliais:
- Jis sako, kad nelauks iki mėnesio pabaigos. Duoda į skolą iki šeštadienio.
- Puiku, prisėsk.
- Pradžioje reikia atkimšti, oga.
- Dėkoju, - jis išgirdo, kaip alus suburbuliavo pasiuntinuko gerklėje, o tada jam ištiesė tomą: - Atversk jį. Atversk bet kurį puslapį.

Matiasas pakluso greitai ir noriai, kaip žmogus, įpratęs prie vaišinimų.
- Puiku. Gerk, o aš skaitysiu:
„... Ir tyla defekantui būtina, kaip rūkstantis opiumas rytų mistikui. Tualeto anglų priemiesčio viloje tyla, kai šeimininkai ir kaimynai išėjo uždirbti duonos kasdieninės ir svečias-defekantas pradeda šventąsias apeigas. Toji tyla apčiuopiama. Atvirkščiai, mitas apie prancūzišką subtilumą tėra banali vulgari reklama, nes žmonės Prancūzijoje grbina ikrus dedančias rupūžes. Ten aš veltui ieškojau palaimingos tylos ir galiausiai, kad išvaduočiau save nuo žeminančio lankymosi bendrabučių tualetuose, pradėjau išeiti su kastuvu ir knyga į gretimą mišką, gelbstinčiai besitęsiantį daugelį akrų. Ten krūmų šešėlyje kasdien atsiduodavau pakylėtiems apmąstymams, skaičiau arba paprasčiausia klausiausi Galijos paukščių. Turiu prisipažinti, kad vis tik tai tebuvo improvizuota defekalizacija, nes man trūko komforto ir visiško raumenų atsipalaidavimo. Dar daugiau, pačia atsakingiausia akimirką drėgna žolelė staiga paliesdavo mano nuogumą – ir aš pašokdavau tarsi įgeltas gyvatės. Tačiau riziką prarasti savo vyriškumą su kaupu atpirkdavo toji mistinė patirtis, kurią suteikė drėgna, tanki, pilna paukščių tyla.
O dabar, mano draugai, privalau papasakoti apie gėdingą mano atskleidimą. Du bastūnai studentai panoro išsiaiškinti, ką mano būtyje reiškia keistas kastuvo ir knygos derinys. Jis susekė mane, - ir iki šiol man būna nejauku prisiminus, kaip buvau užtiktas atliekant intymiausią žmogaus organizmo funkciją. Tačiau pasirodė, kad jie gabūs mokiniai; ir greitai apsivalė nuo įprasto tabu, išleidę savo tridienį biudžetą artimiausiame bistro. Aš jiems atleidau nuodėmes ir vynas manyje atgaivino kilnumą. Todėl aš juos įšventinau į švenčiausią defekalizacijos esmę. Dabar mane kankina mintis, kaip giliai jie persiėmė mano filosofija. Kiek prisimenu, juos labiausiai pribloškė mano išradingumas. Jų požiūriu, tikroji defekalizacija pasireiškė būtent drėgnos dirvos, pomiškio, krūmynų ir viržių poveikiu. ‚Atgal į krūmus!‘ – buvo jų lozungas; ir aš išaiškinau jiems, kad defekalizacija reikalauja žmogaus sukurtų menų ir mokslų. Šviesa privalo būti matinė ir pritemdyta. Ozonatorius tarsi smilkytuvas privalo paskleisti tiksliai pagal momentą priklausančius aromatus. Kad defekanto mintis nepatektų į nusivylimo aklavietę, jis privalo apsirūpinti reikiamomis knygomis, o jo akys išvysti turi prideramus meno kūrinius. O klausą turi lydėti specialiai parinkta muzika, o ne atsitiktinis praskrendančių paukščių čiulbėjimas. Tris paras mes atsidavėme defekalizacijos dialektikai. ‚Tu defekantas sumulkiaburžuaziniu polinkiu, - šaukė jis – tu naudojiesi mūsų nacionaline meile polemikai!‘ ‚O jūs – defekantai, susižavėję pseudonefritiudu! – atšaudavau. – Jūs deviatoriai! Kaip negalite suprasti, kad defekalizacija reikalauja bažnytinės ramybės ir iškilmingumo!‘ Jie mane daužė Endriu Marvelo eilėmis apie žalias mintis žalioje tyloje. Jų traukos nekaltai gamtai ir atsiskyrimui į mišką nepajėgė įveikti net mano argumentai apie gyvatės įgėlimo pavojų. Neabejotinai, aš buvau laimingas pasėdamas defekalizacijos sėklas europietiškoje dirvoje, tačiau kažkuriuo būdu aš pralaimėjau dėl represyvių mano pasekėjų tendencijų...“.
[Red. skaitykite ankstesnį fragmentą]

Sago iškilmingai užvertė knygą ir kurį laiką abu atsidavė apmąstymams.

- Aš iškart supratau, Matiusai, kad tu – gamtos vaikis. Dar daugiau, tu tam tikru laipsniu apdovanotas aiškiaregyste. Nedaugelio žmonių pirštai taip paklusnūs sielai.
- Jei taip manote, oga.
- Taip, aš taip manau. Tyla. Joje visa esmė. Tyla. Tu genialiai atvertei rankraštį tyloje. Matiasai, gerasis mano drauge, tave man atsiuntė likimas, kad išgelbėtum mane nuo beprotnamio. Aš daug laimingesnis ne mano draugas šeichas Sekoni. Dabar jis ten, kur jis yra...
- Apsaugok, Dieve!
- Dievas neapsaugos, Matiasai. Žinai, aš ir neįtariau, kad pardaviau sielą ir kūną serui pirmininkui; ir dabar, kai aš, lyg šventasis Jurgis, dvi savaites koviausi su slibinu, jie man tiesiai pareiškia, net ne pareiškia, jo tranko snukį į stalą. „Tu Negyvėlio nuosavybė, - sako jie, - tad daryk, kas tau liepta“.
- Ne taip reikia galvoti, oga.
- Tam, kad būtų išgelbėtas garbusis baronetas, jiems reikia paspraginti Šeichą. Nekreipk dėmesio, Matiasai, man gaila tik savęs, o ir tai be priežasties. Tokie, kaip Sekoni, vis vien baigia gyvenimą ant laužo, tačiau, po velnių, aš visai nelinkęs dėti pakuras.
- Toks gyvenimas, - Matiasas pabaigė savo butelį.
- Tyla, Matiasai. Tyla. Aš pažinau visas tylos rūšis, tačiau atėjo laikas pažinti dar kelias naujas.

Ir tylėjimo įžadai. Už viską svarbiausia laikytis tylėjimo įžadų. Nepaisant meilės, nepaisant atsakomybės, nepaisant atiduoti save. Ir sąžinės graužatis, net sąžinės graužatis pasirodė esą bejėgė prieš tylų atsiskyrimą, kuriame tėvas Sekoni išgyveno iki pat mirties. Krikščioniška mergina! Toji siaubinga nuodėmė, tasai atsisakymas tėvo ir tikėjimo daugiau negraužė Al-chadži Sekoni atsiminimų, tačiau įžada yra įžadai, ir išdidumas gelbėjo jį nuo įprastos meilės sūnui. Prieš penkis metus jis stovėjo ties vedybų registracijos slenksčiu ir meldė, kad viesulo pyktis užgriūtų maištingo sūnaus kraują. Piligrimo mantija plaikstėsi už jo pečių kaip Liro liūto karčiai ant viržių laukymės asfalto. Ir jo susvetimėjimas buvo kankinantis ir neišsprendžiamas. „Aš niekada, niekada nepraversiu burnos, kad prabilčiau su tavimi. Tetrenkia mane didis Alachas, jei ištarsiu tau bent žodį!“

Ir dabar, pasisukęs išdidžia vyriška nugara į išsiskyrimo kančias, Al-chadži Sekoni vos neišprotėjo nuo nevilties ir rūpesčių. Ir savo namu pasirinko klinikų priimamąjį.

- Kas su juo, sere, pasakykite man, kaip jis? Ar pagis? Atminkite, kad jam niekuo neturi būti atsisakyta. Jei norite išsiųsi jį į užsienį pas specialistus, ... ne? O kalba, kad Šveicarijoje geriausi pasaulyje gydytojai. Tačiau, daktare, pasakykite, ar galiu jam kuo nors padėti, nors kuo nors? Apie ką jis kalba? Ar ką nors pamini? Ar apie ką nors kalba? Ne, ne, aš tiesiog taip paklausiau... Jis nesiekia ką nors konkretų pamatyti? Ne? Aš tiesiog girdėjau, kad kartais jiems kyla toks noras. O slaugė visąlaik greta? Bet juk... bus taip liūdna, jei jis staiga panors pamatyti draugus arba ... hm, na, giminaičius, o mes nesužinosime... ne, ne, jis neturi nei seserų, nei brolių.. Na-aa, taip kažko reikia, tarkim, klimato pakeitimo, ką apie tai manote daktare? Klimato pakeitimas, poilsis visada į naudą, a?

Gydytojas puikiausiai suprato, koks čia reikalas, ir vyresnysis jo pacientas išėjo namo beveik pagijęs. Artėjo piligrimystės laikas, ir Al-chadži Sekoni sužinojo, kaip apie stebuklą, kad jo sūnus rengiasi visai ne vasarai į Londoną ar mėnesiui į Veneciją. Jis išvyko į Meką. Ieškančios išsigelbėjimo Sekoni rankos buvo pilnos vilčių ir prisiminimų, kai jis bučiavo senosios Jeruzalės griuvėsius, o ne šventąjį Kaabos akmenį... Tačiau ką apie tai galėjo žinoti Al-chadži? O Sekoni ėjo per netikrų relikvijų ir suvenyrų turgų, o toli už jo nugaros daugiatūkstantinės minios baltais drabužiai po 40 kartų apibėgiojo juodą šventenybę, mirtinai sumindydama nukritusius. Sekoni pirštais lietė sugriautas senosios Jeruzalės sienas, negailestingas protėvių palikimui, sutrikdytas netikėtų užuominų ir staiga atsiradusių sąryšių... jis buvo apimtas siaubo, ir jo siaubo nebuvo galima išsakyti žodžiais.

Grįžęs į tėvynę, jis užsiėmė drožyba. Pirmąjį darbą, beprotišką figūrą iš medžio, pavadino „Kovotoju“. Jam niekas nepozavo, tačiau aukšto vyro piligrimo drabužiais veide ir torse neabejotinai buvo atpažįstamas Bandelė. Iki kančios įtemptuose rankų raumenyse, smaugiančiose pitoną, buvo ramuma, dinamika ir pusiausvyra. Ties šia skulptūra jis su užsimiršimu darbavosi mėnesį, tarsi pats būtų sustojęs jo kelyje. Kola prie savo dirbtuvių pristatė daržinę, skirtą Sekoni, ir su didėjančia pagarba stebėjo, kaip medis virsta savitą dvasią, magiškai sutramdytą kūrybos stebuklo. Bandelės veidas tebuvo tik triuku, slepiančiu autoriaus asmenybę, tačiau tai juk neišvengiama. Tik atletiška Bandelės figūra galėjo atitikti skulptoriaus sumanymą. Kola pasikvietė Džo Golderą, kuris pozavo „Panteonui“ – ir amerikietis Džo Golderas ilgai tylomis žiūrėjo į „Kovotoją“ ir iškart pasisiūlė pirktu jį. Tačiau Sekoni tik pakraipė galvą ir vėl ėmėsi darbo. Jis darbavosi – tai buvo paskutiniai rėžtuko prisilietimai – bekompromisiškai susitelkęs ir taip užtikrintai, kad Kola pradėjo abejoti, ar tikrai gerai pažįsta savo draugą ir ar jis nebuvo slapta visą gyvenimą drožėju.

- Ką gi, Džo, - apibendrino Kola, - laikas grįžti prie mūsų „Panteono“.
- Bet gal jis vis dėlto parduos? – nesiliovė Džo Golderas; ir Kola nekantriai, su pavydo natelėmis atkirto:
- Velniai griebtų tavo amerikietišką įsigijimą!

Kola žinojo, kad pavydi Sekoni dovanai. Jei tik „Kovotojas“ nebuvo tuo laimingu, nutinkančiu kartą gyvenime, aistros ir patirties sutapimu, Sekoni buvo įgimtas menininkas, kuris pernelyg ilgai kovėsi su talentu ir galiausia jį išreiškė taip akivaizdžiai, kad vietos abejonėms neliko. Niekas neliudijo apie tai, kad „Kovotojas“ – pirmasis naujoko kūrinys. Tą patį verdiktą ištarė ir Džo Golderas. Kola kurį laiką nesėkmingai kovėsi su drobe, tačiau tada atidėjo teptukus ir prisipažino:
- Sekoni išmušė mane iš vagos. Pratęsim rytoj.
- Nieko nesuprantu. Kas per bėda? Pernelyg artima tavo sumanymui?
- Kad būtų taip! Ne, paprasčiausiai pavydas. Po velnių! – sprogo Kola. – Tu pats žinai, kiek aš tąsausi su šia drobe.
- Bet juk tu dar nebaigei.
- Ne tame esmė. Tereikia tik pažvelgti, kaip dirba Sekoni. Ir tada – rezultatą. Dievu, tu tik pagalvok, kad jis visą gyvenimą bergždžiai bandė statyti elektrines.
- Nedurniuok, Kola. Tu gi puikus dailininkas...
- Baik.

Džo Golderas atsistojo ir norėjo prieiti prie molberto, bet Kola jį sustabdė:
- Kol kas tau nėra ten į ką žiūrėti. Aš pats žinau, kas man gavosi. Bet paklausyk, Džo, šis daiktas tau trenks į saulės rezginį. Aš naktimis eidavau į jį pažiūrėti, kad suprasčiau, iš kur kas kyla...
- Apie ką tu, Kola? Kaip gali į savo ir svetimą darbą žiūrėti tomis pačiomis akimis?
- Žinau. Tačiau kažkas rimtai mane sukrėtė, kai išvydau, kaip tas juodas žirgas imasi reikalo.
- Taip, tu tikrai tiesiog pavydi, - atitarė Džo Golderas.
- Aš ir neneigiu.

Pradžioje Džo Golderas, atrodo, juokavo, tačiau vėliau jo grynai moteriškas įgeidis nupirkti Sekoni skulptūrą tik sustiprino Kolos pavydą ir pasitikėjimą. Pašaipos prasidėjo pamažu, bet kai jis pajuto visą Kolos nevilties mastą. Jis tapo negailestingu, įkyriu ir net pikto norinčiu:
- Jei jos negausite man, nepozuosiu tau.
- Man ne iki pokštų, - atsakė Kola.
- Aš nejuokauju, - paprieštaravo Golderas.

Kitą dieną jis neatėjo į dirbtuves, ir Kola puolė jo ieškoti bibliotekoje, tada profesorių klube, tačiau Goldero nebuvo nei ten, nei ten. Jo nebuvo ir namuose. Pavėluota mintis nuvedė Kola į muzikos kambarį, iš kur sklido veriantis tenoras, išduodantis Džo Goldero buvimą. Pamatęs Kolą, jis liovėsi dainavęs:
- Man repeticija, - pareiškė jis.
- Vakar pas tave nebuvo jokių repeticijų.
- Vakar nebuvo, o šiandien yra.
- Nevoliok durniaus, tu žinai apie ką aš, - sušuko Kola.

Anglė akomponuotoja žvilgtelėjo į Kolą, tada į Golderą, susirinko natas ir pareiškė:
- Jums leidus, mes jau baigėme.

- Tai pozuosi? – paklausė jis, kai anglė išėjo.
- Tegu tavo draugužis parduoda savo skulptūrą, tada ir pozuosiu.
- Nevoliok durniaus, - Kola klestelėjo į krėslą. – Tu ką, pats nematai – tavo veidas taip sparčiai gyja, kad netrukus taps nereikalingas?

Amerikietis Džo Golderas, 3/4 baltasis, nekentė savo veido ir vertė jį patirti vis baisesnius išbandymus. Kažkaip kartą Džo Golderas, vaizdavęs Erinlę¹⁾ „Panteone“, pasirodė dirbtuvėse prisidengdamas veidą suglamžytu laikraščiu, nes saulė po vidurdienio negailėjo jo odos.

- Pas per pokštai! – isteriškai sušuko Kola.
- Jūsų saulė stipresnė nei maniau.
- Tu manai, - iš nevilties Kola patraukė paletę, - aš tapysiu tokį tavo snukį? – ir staiga užsikirto, nes Goldero veide netikėtai išvydo naują linijų derinį, naujai išryškėjusį charakterio bruožą. Bjaurumas pakeitė Džo Golderą. Jo akys pasidarė neproporcigai didelės. Po kažkada lygia oda iškilo gyslos, kaip ant žirgo galvos. Tai buvo žmogaus ties epilepsijos priepuoliu veidas. Jo bruožai iškreipė panieką sau, nes jis suprato, kad nepajėgus ištverti saulę taip lengvai, kaip Afrikos negras. Dar nepradėjęs darbo su „Panteonu“, Kola pastebėjo, kad Golderas gali būti vieno iš dievų modeliu; kai jis pradėjo su savo monumentalia drobe, Golderas nedelsiant tapo Erinle, nors ne taip akivaizdžiai, kaip Egbo – Ogunu. Dabar gi šerpetojanti oda nugairintame veide priminė prilipusias aukojamo paukščio plunksnas. Kola griebė teptukus, išspaudė kelias tūbeles ant paletės ir su įkarščiu ėmėsi darbo.

- Tik nesumanyk valytis veido, - meldė jis.
- Negaliu net paliesti jo. Neįsivaizduojate, kaip tai skauda.
- Ir kada gi liausies norėti būt laikomas negru?
- Kai 3/4 būsiu juodas.

Kitos dienos prabėgo karštligiškai. Lengvas skersvėjis dirbtuvėse plėšė nuo Džo Goldero nudegusios odos skiautes ir jos pasityčiodamos pleveno ore, kol nedingdavo už praviro lango. Golderą tai linksmino, o Kola siuto nuo negalėjimo ką nors padaryti. Kai turkiško sandalo formos nudegusios sepijos gabalas nusklendė nuo Goldero skruosto, iš savęs išėjęs Kola pagriebė jį teptuko galeliu ir užtepė drobėje greta Erinlės ausies.

Tada prasidėjo kova su vazelinu. Džo Golders elgėsi kaip vaikas – taip jis bijojo skausmo. Tačiau negailestingas Kola, nepaisydamas prieštaravimų, tepė jam veidą, kad nors kiek pristabdyto šerpetojimą.

- Man skauda, - cypavo Džo Golderas, saugodamasis nuo Kolos pirštų.
- Žinoma, skauda. O kas tavęs prašė kepinti savo fizionomiją?

Ir dabar Kola žvelgė į jautrią odą, ragino humaniškumui ir tik pykdė užsispyrusį pašnekovą. Golderas atsisėdo prie rojalio ir pradėjo parinkinėti spiričuelsus²⁾, kuriuos ruošė koncertui. Kola sparčiai priėjo prie jo ir energingai ant jo pirštųnuleido rojalio dangtį:
- Tai tu eisi?
- Ne.
- Gerai. Tačiau dabar tik pabandyk užeiti bent į vieną naktinį klubą. Saulė niekis su tuo, kas tavęs ten laukia.

Golderas krūptelėjo; Kola sužaidė ant jo įgimto bailumo:
- Neužmiršk, kad čia aš namuose, o tu – ne. Į bet kurį naktinį klubą... Tik pabandyk užeiti... – ir jis apsisuko ir išėjo.

Džo Gorderas susvyravo. Ibadanas be kabakų muzikos... ir jis paklusniai nuėjo į dirbtuves.

7 skyrius

Ir štai seras Derinola mirė. Sago nelabai pasitikėjo savo kojomis, tačiau vis tik jautė būtinybę nueiti į laidotuves. Iš jo, aišku, reikėjo didelio straipsnio, tačiau reikalas buvo ne tame. Ten būtinai bus fotografas, o oratorius su džiaugsmu jam įduos palydėjimo kalbos tekstą. Gulėdamas lovoje Sago aiškiai matė, kaip vyks pagrindinis vyksmas, tačiau jam norėjosi asmeniškai sudalyvauti laidotuvėse. Jis pasikėlė ant alkūnių ir pažvelgė pro langą. Oras buvo baisus. Lietus paskandino paskutines gyvenimo prošvaistes aplinkiniame pasaulyje. Oras buvo negyvas. Jis išgirdo už durų indų barškesį ir suprato, kad Dechainva grįžo iš darbo. Prakeikta niekšė. Ji specialiai barškina puodais, kad jį išbudintų. Vis tik jis jautėsi geriau: miegas padarė nedidelį stebuklą.

Durys atsivėrė:
- Tu dar gyvas?!
- Kiek valandų?
- Apie keturias. Valgysi?

Jis nukėlė koją ant grindų, tada kitą. O tada pareiškė:
- Aš galiu stovėti.
- Klausiu, ar valgysi?
- Jei verti. Tačiau pirma noriu į dušą.

Nepatenkintas Sago ilgai lindėjo vonioje; Dechainva jį kelis kartus pašaukė, bet jis neatsiliepė. „Gal jis vėl neteko sąmonės“, - nusprendė Dechainva ir puolė prie durų. Sago sėdėjo tuščioje vonioje piktai žvelgdamas į lanksčią žarną. Sucypusi ji užtrenkė duris, o Sago sukikeno:
- Klausyk, Dechainva, kodėl turi vonią, o nėra dušo?
- Žarna tavo rankose.
- Apie ką tu čia? A? tai juk pulverizatorius, lašelinė, slaptas eunucho džiaugsmas. Ar žinai, kas tai yra dušas? Tu juk mokeisi Anglijoje!
- Ne aš stačiau butą.
- Vakar ne tu tiesei kelią, šiandien ne tu statei butą. Tikiuosi, ne tu pati sumeistravai tą siaubingą garderobą?!

Tyla buvo labiausiai įžeidžiančiu atsakymu.

- Ir taip kiekviename naujame name. Vanduo teka per tave kažkaip kreivai, o tada pati sau užtveria kelią. Ir aplamai toji žarna per trumpa. Kaip aš galiu praustis, jei sėdžiu vonioje? Man reikia stipraus vandens srauto, mušančio į pakaušį ir išplaunančio pagirių likučius. – Jis nutilo. – Tu mane girdi?
- Įsivaizduok, kokiu būsi senatvėje. Nepakenčiamu senu niurzga.
- Bent jau žinai, su kuo turi reikalą.
- Žinau, nesijaudink.
- Ir dar kai ką tu sužinojai. Tikiuos, tau patiko?
- Ir kas tai dar?
- Ogi tai, kas tave mirtinai išgąsdino, kai kyštelėjai nosį į vonią, - jis patenkintas užkvatojo, per sieną jausdamas tylų Dechainvos įniršį. – Negaliu suprasti, kaip tu, civilizuota mergina, iki šiol neišsivadavai iš prietarų.
- Tu sprendi pagal amerikietiškas mokines.
- O tu iš jų nesijuok. Bet jau jų jaunikiams neskauda žemiau juosmens.
- Gal tai tiesiog ne jų jaunikiai, o gal tu susižadėjęs su visomis amerikietėmis?
- Na ir kas? Tik saugokis. Vieną gražią dieną tu suprasi, kad nuėjai pernelyg toli, ir tada tave paprasčiausiai išprievartaus. Kaip senais gerai laikais. Ką į tai pasakys tavo motušė?

Mintis suteikė malonumą Sago – ir jis ilgai juokėsi:
- O dieve, dieve, aš tiesiog girdžiu, kaip tu sakai: „Mamyt, aš nėščia, tačiau aš niekuo nekalta. Mane išprievartavo“. Ir tavo miela mamytė atsako: „Taip tau ir reikia. Argi nesakiau tau, kad nesusidėtum su yru iš Šiaurės“. Beje, tu man taip ir nepasakei, kas tas žmogus iš Šiaurės, su kuriuo tu susidėdavai.
- Jaunas gražus ministras su nuosava jachta.
- Nemalk niekų. Tokių žmonių nebūna.
- Kokia nors gandų nešiotoja iš houso nugirdo tavo pavardę ir nusprendė kad tu iš Šiaurės.
- Tikiuosi, ją ištiks infarktas, kai mes apsivesime.
- Gerai jau gerai. Tavo šeimai aš to nelinkiu.
- Dėl dievo, brangioji, linkėk. Aš nepakenčiu jų niekingų sieliūkščių ir sakau jiems tai tiesiai į akis.
- Bet, vis tiek, palik mamą ramybėje.
- O tu prašei ją palikti mane ramybėje?
- Prie ko čia tu? - Taigi ji atsibeldė iš Ibadano vien tam, kad paburtų prieš mane. Tai vadinama įsikišimu į svetimus reikalusi iš savanaudiškų ketinimų. Beje, tikiuosi, tu jai nepasakei, kaip viskas yra iš tikro?
- Dar ko. Kam man tai?
- Kas tave žino. Iš užuojautos jos kančioms galėjai jau nusileisti. Tu dievini gerti motinos ašaras.

Nesitikėdamas sulaukti atsakomosios reakcijos, Sago tęsė:
- Manau, kad tavo senelei vertėtų, kad tau įkrėstų protelio. Apie ją jau galima pasakyti: štai garbinga senatvė.
- Aš žinau, ji tave šlovina.

Penelė ilgai ir susirūpinusi apžiūrinėjo Dechainvą. „Ko tu tokia liesa. Tu buvai apkūnutė, kai grįžai iš baltųjų šalies, - ji skvarbiai pažvelgė Dechainvai į akis ir palingavo galva, su palengvėjimu ir susirūpinimu. – Ne, - sumurmėjo, - nepanašu. Bet paklausyk, kaip elgiasi šiuolaikinės merginos. Nebūk kvaile kaip visos jos. Jei laukiesi kūdikio – gimdyk! Kūdikis – nuostabu, gimdyk! Svarbu tik žinoti, kas tėvas. Mūsų guminėje niekada nesigėdino dėl vaikų, ką ten besakytų tavo mamaitė, Be to, tu jau suaugusi“.

Priblokšta Dechainva parodė į Sago:
- Senele, o kodėl tu kalbi prie jo?
- O kodėl gi ne? Jis gi tavo vyriškis. Jis gi nueis su tavimi visą kelią iki Ifės³⁾. Jaunuoli, manau tu protingesnis už ją. Jei gims kūdikis, pakvieskite mane, aš ir jį palaiminsiu. – Ji peržvelgė abudu. – Ir aplamai, ko jūs laukiate? Ko neapsivedate? Ne, ne, neužkalbėkite man dantų. Aš noriu žinoti tiesą. Jums reikia apsivesti ir man padovanoti proanūkių...

Apsimuturiavęs rankšluosčiu, Sago išėjo iš vonios.

- Valgis paruoštas, - pakvietė Dechainva.
- Atleisk, vargu ar aš pajėgsiu dabar valgyti. Pradžioje man reiktų prasivaikščioti.
- Gerai.

Sago prisilietė drėgnu prie jos kaklo ir žnybtelėjo jai. Ji cyptelėjo:
- Velniai tave griebtų!

Saulė nesirodė keturias dienas.

- Aš pasirengęs sutikt vos ne su negritiudu, kad nors kiek sušilčiau, - verkšleno Sago. Jis prisiminė, kad jam grįžus iš Europos ir Amerikos, irgi buvo lietų metas. Tada jį ne saulė jį apdegino, o dukart trenkė srovė – kartą palietus vandentiekio kraną, o kitąkart – kai bandė surinkti telefono numerį. Jis dėl to pasiskundė Matiasui, - ir tasai paaiškino:
- Ekonomijos režimas, oga. Vyriausybė nori darbo, elektros ir ryšių ministerijas sujungti į vieną, - ir jis pratrūko kvatoti.

Sago Matiaso pokštą panaudojo eiliniame straipsnyje, kur taip pat uždavė klausimą, kas iš trijų ministrų sugebės užmušti varžovus į vienintelį išlikusį postą. Po straipsnio sekė kruopščiai atrinkta 11-os pusbrolių deputacija, kurių Sago ir akyse nematė. Jie meldė jį būti atsargesniu. Nesusikurti priešų.

Artėjo sero Derinolos laidotuvių valanda. Matyt, giedojimas jau baigėsi, ir link kapinių pajudėjo laidotuvių procesija. Sago nusprendė eiti pėsčiomis. Net jei jis ir pavėluos, jis vis tik pažiūrės, kaip užkasa kapą ir kaip, galbūt, pats įbers saują.

Purvo čiurkšlė netikėtai jį apliejo nuo apačios iki viršaus.

- Dvokianti žiurkė! – surėkė Sago pykčio priepuolyje, nes tame įžvelgė niekšybę. Jis jau praėjo pro 5 ar 6 mestus automobilius ir pradėjo, kaip visada, garbinti Didįjį teisių lygintoją. Ir dar reikia, kad tą akimirką autobusas aplietų jį purvu!

Parsidavėliška žiurkė! Nuo noro pavyti autobusą šimtai žiogų sukruto jo galvoje – ir jis atsirėmė į gatvės žibintą, kad jie galėtų aprimti. Kelnės prarastos; ir jis dabar nesirinkdamas žingsniavo per balas, kulnais atsitrenkdamas į apsemtus akmenis. „Per tokį orą nesunku ir paskęsti, - mąstė jis. – Dievas nuplauna dangų ir visą purvą nuleidžia į žemę“. Nešvarumo pėdsakai buvo visur. Prie maisto krautuvėlės vandenyje plaukiojo palmių aliejaus ežerėlis. „Tai ricinos aliejus“, - nusprendė Sago.

Buvo dar vos penkios, o jam priešais jau judėjo asenizatoriai. „Mūsų mylimoje šalyje du dažniausiai naudojami žodžiai – mirtis ir šūdas“, - padarė jis išvadą. Kažkur prieš mėnesį Matiasas jam atnešė neįtikėtiną naujieną. „Prisiekiu, oga. Einame, pažiūrėsite patys“. Ir Sago nuėjo su savimi prigriebęs fotografą. Ryte autobusas, kuriuo važiavo Matiasas, atliko netikėtą viražą, kad aplenktų pavojingą vietą. Tai buvo už Nacionalinio atgimimo mokyklos kampo ir keli žingsniai nuo Abule Idžešo²⁰⁾. Sago išvydo tuščią automobilį ir asenizacinę cisterną, kurios turinys storu sluoksniu išsiliejo ant kelio. Kaip tai nutiko? Surūdijusi cisterna sprogo, o vairuotojas nesuspėjo laiku sustabdyti. 20 jardų už mašinos nusitęsė stora ir skysta masė, plebėjų ir ministrų, vietinių ir užsieniečių. Ant lygaus asfalto. Nvabuzoras keistai atsisakė dėti nuotrauką į straipsnį, remdamasis tuo, kad tai, atseit, kažkaip įžeis prenumeratorius.

- Bet juk visa ir taip guli, - įrodinėjo Sago. – Nešvarumai centrinėje gatvėje prieš mokyklą gyvenamajame rajone!

Po 5 d. Sago atvyko į tą pačią vietą ir Nvabuzorui pristatė naujas nuotraukas, tačiau tasai kategoriškai atsisakė pažvlgti į tą betvarkę. Nešvara viešpatavo prie aplinką. Ji aiškiai sumažėjo – šunys turi keistų įpročių, o kartu ir ne visi vairuotojai suspėdavo laiku sumanevruoti. Tačiau ji tebebuvo didinga ir uzurpatoriškai dvokiančia rudos spalvos krūvą.

Vėl nulijo. Sago netikėtai pajuto nuovargį ir iššaukė taksi. Jis ketino išsidrėbti užpakalinėje sėdynėje, kaip staiga ant vairuotojo kaklo pastebėjo drėgnas gyslas, panašias į telefono laidus. Už kokią partiją naktimis išstojo šis žulikas? Ir staiga, nujausdama ne ką, Sago ranka šmurkštelėjo į kišenę. Piniginės nebuvo; ji liko ant tualetinio staliuko pas Dechainvą. Sago nepastebimai apšniukštinėjo kišenės. Nė vieno varioko.

- Kur liepsite važiuoti Obalendėje⁴⁾?
- Į policiją.

Sago žinojo taksistų ir žulikų charakterį. Jis buvo linkę bet kokia kaina susitari su keleiviu, kad tik nepradėtų pokalbio su policija. Taksistas apsidairė ir iškart padarė klaidingą išvadą. Jo tonas iškart tapo nuolankiai meilikaujančiu:
- Oga, aš čia ne prie ko. Net policija nepajėgi nutraukti šį lietų.

Sago vos neišsidavė. Tačiau jis iškart rado išeitį iš padėties ir su grasinančia gaida tarstelėjo:
- Kodėl pas tave neveikia „kiemsargis“?
- Sere? – vairuotojas įsitikino savo prielaidos teisingumu. – Jūs sakėte „kiemsargis“?

Sago nesižemino, kad pakartotų klausimą.
- Oga, aš kaltas. Dar šiandien tikrinau mašiną. O tada pradėjo lyti ir tas dalykas liovėsi veikęs.
- Neturi spidometro.
- Ach, oga, kaip mes su tuo degam. Už aptarnavimą jie ima po 16 svarų. Kol tos užsienietiškos firmos čia Afrikoje.
- Sustokite!
- Oga, jūs pasakėte, sustoti?
- Aš pasakiau, stok! Sustok!
- Nepykite, oga... Maldauju, oga, jau turėjau nemalonumų už važinėjimą tik su vienu žibintu.
- Tu, ką, apkurtai! Sustok pagaliau!

Virtęs medūza vairuotojas sustojo. Jis buvo įsitikinęs, kad pražuvo, nes ne iš karto išpildė policininko reikalavimą. Jis jau laikė, kad prarado vairuotojo teises. Tie niekšai tiek ir težino, kaip plėšti vargšus taksistus.

Sago išlipo iš mašinos, kurį laiką dar žiūrėjo į išskydusį vairuotoją. Tada apsisuko ir, netaręs nė žodžio, nuėjo. Vairuotojas kiek palaukė, o tada nuvažiavo su neįtikėtino stebuklo pojūčiu. Jo ranka tebegniaužė sulamdytą penkių šilingų banknotą, kurį ruošėsi nepastebimai įkišti viršininkui.

Mašina pasuko už kampo ir Sago dėmesį patraukė baldų parduotuvė. Negrįsta gatvė jį skyrė nuo senųjų Alogomedžos kapinių. Kažkokie baldininkai, Jos nepasiekiamos Dechainvos didenybės Tiekėjai ir t.t., ir pan. Drabužinių rankenos buvo su tokiomis pat suakmenėjusiomis gėlėmis.

- Klausau jūsų, mano pone.
- Ne, ne, man nieko nereikia.
- Mes turime visko. Užsakyti galima bet kurį baldą.
- Na ne, aš tiesiog noriu apsidairyti.

Šalia drabužinių, rašomųjų stalų ir komodų stovėjo karstai, plokšti, mediniai, o tarp jų buvo du aukšti su bronziniais dangčio papuošimais. Sago pro langą žvilgtelėjo į kapines, kur į betonines plokštes buvo įmūryti stikliniai vainikai – ir iškart atpažino stalių įkvėpimo šaltinį. Sieloje jam palengvėjo. Vis tik jis susimąstė apie Dechainvos skonio lavinimą.

Nuovargį tarsi ranka nuėmė ir pats to nepastebėdamas perėjo visą Kartero tiltą⁵⁾. Ne, šiandien lagūna neatrodė kaip iš paveikslėlio, visa nežymiai garbanota, kaip Kolos Nata Kingas; šiandien virš jos nekilo suakmenėjusios palmės ir neblizgėjo smėlis. Lagūna buvo sviestmušė, kurioje mušamas ši sviestas⁶⁾; ir tarakoniški namukai iš ako stiebų⁷⁾ mėtėsi ant kranto, tarsi išėdų likučiai. Tiltas buvo tuščias, ir jis vėl pagalvojo, kad tokiu oru nieko nereiškia nuskęsti. Jis mašinaliai pažvelgė žemyn, tikėdamasis išvysti išpampusį senai nuskendusio žmogaus lavoną.

Ir, - koks stebuklas – staiga prasigiedrino. Arba, galbūt, salelėje lietus jau senai buvo liovęsis. Dangus sparčiai šviesėjo, jame prasivėrė turistinis saulėlydis, skambiai ir audringai kviečiantis mirčiai. Saulė laižė Sago lipniais spindulių liežuviais, o jis stovėjo ir žvelgė į vynus prancūziškos parduotuvės vitrinoje, stebėdamasis, kad dabar nepasiekiamų prabangių dalykų vaizdas jo nejaudina. Ir staiga stikle atsispindėjo mirtis.

Visko matęs automobilis – kažkas panašaus į 45-ųjų „voksholą⁸⁾ “ – judėjo taip lėtai, kad dveji, ėję laidotuvių procesijos priekyje, nuolat keliais atsitrenkdavo į bamperį. Tokio farso laidotuvėse Sago nebuvo matęs nuo pat gimimo. Automobilis važiavo su atidarytomis durelėmis, pro kurias kyšojo persikreipusio karsto galas. Lydinčiųjų buvo 11-a; jie atrodė kvailai, o jų sielvartas atrodė nesuvaidintas. Neįtikėtina, visi 11 buvo vyriškiai, tačiau dauguma jų verkė nesivaržydami. Karstas, paskui kurį jie vilkosi, buvo pasibaisėtinai išpuoštas pigiu paauksavimu, o ryškiai raudonas lakas priminė narkomano liežuvį.

- Kretinai, - sumurmėjo Sago. – Jei jau taip, tai geriau būtų pririšę karstą prie stogo. Mirusiajam juk jau vis vien, tačiau juk negalima iš laidotuvių daryti pajuoką!

Visi buvo baltomis striukėmis ir kelnėmis aiškiai svetimomis, teniso bateliais be raištelių ir suglamžytomis apykaklėmis. Kiekvienas, atrodė, kaltino save, kad mažai ką padarė mirusiojo atminimui. O mirusysis beprasmiškai kratydamasis, grasindamas išvirsti iš mašinos, tarsi visiems rodė liežuvį.

Sago netikėjo savo akimis. Prie vairo buvo baltasis. Beveik nesusivokdamas Sago prisijungė prie procesijos galo su keistu žmogumi, ir judėjo Maloni tilto gatve link trumpo tilto, simboliškai skiriančio gyvuosius nuo mirusiųjų karalystės. Jis pagalvojo, kad tai Ikojos priemiesčio⁹⁾ gyventojai, kur baltieji ir tamsiaodžiai persikėlėliai gyvena uždarą kolonijinį gyvenimą.

Po akimirkos procesijoje kilo sumaištis. Katafalko ratų trinksėjimas ir tūkstančių kojų trepsėjimas sukratė žemę. Sagio pagalvojo, ką tada turi jausti jo palydovai, o ypač liūdnasis baltasis už vairo. Jis norėjo patarti jam padidinti greitį, tačiau nusprendė pažiūrėti, kas bus, jei abi procesijos vienu metu žengs ant tilto. Taip ir nutiko. Su automatine vargetų pagarba turtui, Sago palydovai sustojo, užleisdami kelią lėtai plaukusiai automobilių ir lydinčiųjų myliai. Paskui katafalką slinko bent 40 mašinų, - ir visos buvo pilnos liepsnojančių gvazdikų. Karstas skendo vainikuose; ir dar daug vainikų nešė iš paskos. „Dėkui dievui, kad mūsų laidotuvės baigiasi orgijomis“, - pagalvojo Sago. Jei jis kada nors liks be darbo, jis nemirs iš bado. Tas pats vestuvėse, krikštynose, sužadėtuvėse, banketuose. Tačiau laidotuvės su išgertuvėse jose iki paryčių, 40 dienų trunkančiomis vaišėmis, o ir vėliau su netikėtomis šermenimis galėjo išmaitinti žmogų visą gyvenimą. Daugelis taip ir maitinosi.

Vienoje iš pirmųjų mašinų sėdėjo žmogus, nosį sukišęs į lapų pundą – matyt atsisveikinimo kalbą. Ir Sago, stovintis tarp vargetų, vėl pajuto pažeminimą. Jei anksčiau jie atrodė kvailai, tai dabar – išprotėjusiais. Jų sielvartas reikalavo kažko daugiau, nei susitaikymo priešais penkiamylę prabangią kohortą, judančią 4 mylių į valandą greičiu. Jie neliko abejingi svetimai prabangai ir niūriai žvelgė į priekyje stovinčių batelius, o priekinė pora – į aplankstytą „voksholo“ bamperį.

Vis tik sero pamėkliškas Derinolos katafalkas neatitraukė jų nuo minčių apie žmogų prie vairo arba, galbūt, jie įsivaizdavo nuosavo laidotuvės, kai judėjimas mieste sustos ne trims valandoms, o, tarkim, šešioms. Pusė lydinčiųjų serą Derinolą jau perėjo tiltą, kai į pagalbą vargetoms atskubėjo policininkas. Kapinėse, atskirti šimtų kapų, abu negyvėliai laukė išsiuntimo į bendrą paskirties punktą.

Sago, alkūnėmis prasistumdydamas pro ėjusius už sero Derinolos, prasibrovė iki vainikų. Nesislapstydamas jis iš kažkieno rankų paėmė stiklinį ir du iš gyvų gėlių.
- Stiklinis – šventajai dvasiai, gyvieji – sūnui ir tėveliui. Tu nemažai man skolingas, sere Negyvėli, ir, tikiuosi, šiandien man neturi pretenzijų.

Su vargais jis išsibrovė iš minios ir spėjo tai akimirkai, kai karstas ištraukinėjo iš mašinos. Sago tylėdamas atidavė vainikus kažkam stovinčiam šalia ir tik tada suvokė, kad vairuotojas visai ne baltasis, o negras-albinosas. Jis palaukė minutę ir staiga pajuto pasibjaurėjimą sau dėl minties, kad tame, kas vyksta, matė puikią medžiagą laikraščiui. Ir kai albinosas pasuko prie jo, tikriausiai, norėdamas padėkoti, jis apsisuko ir nuėjo šalin.

Jis vos ne bėgo iš kapinių. Jo galvoje dunksėjo garsiakalbių sustiprinti oratoriaus žodžiai. Sago pagreitino žingsnius, - lydimas tylos, kurią trikdė maždaug tokie žodžiai:
- Jo gyvenimas taps mums pavyzdžiu, jo idealizmas – mūsų viltimi, jo dvasios nemirtingumas – Nigerijos ateities, moralinio atsinaujinimo ir nacijos atgimimo užstatu...

8 skyrius

„Bėk, vargšas negre, bėk“, - bjauraus, seniai užmiršti eilėraštuko, kurį Sago perskaitė nacionalistiniame laikraščiūkštyje, priedainis nuskambėjo jo sąmonėje, kai pamatė minią, šmėžavusią po viešbučio „Excelsior¹⁰⁾ “ balkonu. Isterija prasidėjo prie Oyingbo turgaus¹¹⁾, kai profesionalūs veltėdžiai, išlaukę lietų priedangoje, pasileido palei prekystalius, griebdami savo duoną kasdieninę. Gaudynės buvo pačiame įkarštyje. Laikrodžių pardavėjai sukišo savo 17-akmenes prekes giliau į kišenes ir jungėsi prie persekiotojų. „Bėk, vargšas negre, bėk“, - rimuotojas irgi iš savo bėglio padarė Kristų, ir bėglys iš turgaus niekuo jam nenusileido. Pontijus Pilotas poste susvyravo tik akimirkai, tačiau pareigos jausmas paėmė viršų. Jis pasuko į minią savo iškrakmolintą nugarą ir tęsė rankų plovimą gatvės judėjimo sraute. Minia pro jį, slysčiodama ant šlapio asfalto ir griuvinėdama, purvina ir įsiaudrinusi, įsiveržė į automobilių stovėjimo aikštelę, prie progos prigriebė kokią porą rankinių ir aptamsino teritoriją priešais žemą fabriką, kuris vadinosi „Excelsior“ viešbučiu.

Sago iššoko iš autobuso į atsidūrė įvykių sūkuryje. „Bėk, Barabai, bėk, užuojauta visiems persekiojamiems. Bėk, vagišiau, didieji vagiai priims įstatymą, paskelbiantį tave grėsme visuomenei…“. Sago bėgo su visais… „Bėk Barabai, ta pati minia, jau pasikeitusi, rytoj sveikins garsųjį vagį, grįžusį iš 20-os komandiruotės aplink pasaulį. Tie patys žmonės, tarsi šunys, atneš jo mantijos padurkus dantyse“.

Persekiojamasis dūmė link lagūnos, žadėjusios abejotiną saugumą.

- Olė! Olė-ė-ė-ė!¹²⁾

Lagose panašios gaudynės vyko kasdien kaip aukštos moralės demonstracija ir galimybė mušti kas po ranka pakliuvo. Ne tai berniūkštis, ne tai vyriškis, bėgantysis bandė kažką sušukti besivejantiems, bet kai tik jis ištardavo žodį, minia pasiekdavo jį, ir jis vėl lėkė link tikslo. Dabar jis šaukė lagūnai neatsisukdamas:
- Aš nieko neėmiau, prisiekiu, nieko neėmiau...

Jis buvo ryto tyrą įkūnijančiu apgaviku – nesant saulės jo šilkiniai dansiki¹³⁾ ir siauros kelnės baltakiavo pilkame rūke. Be to jis buvo gražus. Kai jį atvilko atgal, jau vienomis tamsiomis trumpikėmis, jis buvo sulysusiu liaunu žmogumi, visai ne tuo šventu žmogumi, kurį kartu su Kristumi kabino ant kryžiaus. Sago toliau nevystė to vaizdinio. Su baltais dansiki jis būtų be jokių įtarimų bet kur, bėgdamas jis buvo gyvu neteisingumo įsikūnijimu. Vis tik jis bėgo nevikriai, net, sakytum, nesėkmingai – gal iš baimės. Tik balti besiplaikstantys dansiki sparnai jį nešė jo liesas kojas į įsivaizduojamą saugią vietą. Net jo sugrįžimas nebuvo visai negarbingas. Jis neteko savo šilkų, tačiau jis buvo tylus, o baimė dingo iš jo veido, o jo pasimetimu buvo priekaištas stambiam tipui, apžėlusia letena įsikabinusia į jo trumpikes.

Kraujas galėjo prasilieti jau seniai. Barabas buvo jau atsiplėšęs, tačiau kažkoks vairuotojas padidino greitį. Niūrus ryžtingumas jo bruožuose liudijo, kad jis pasirengęs sutraiškyti bėglį visa sunkvežimio galia. Barabas atšoko į šoną. Jam kilo nauja baimė: čia buvo Lagosas ir rytas, o jį galėjo tiesiog užmušti.

- Vairuotojas jį ketino užmušti! - nevalingai išsiveržė Sago.
- Užmušk niekšą! - šūktelėjo kažkas šalia.

Keistu ir beprasmiu sutarimu tas jaunuolis galėjo būti nužudytas. Sago susijaudino ir įsiuto. Ne tai, kad jis norėjo miniai duoti pamoką – vargu ar ji būtų supratusi – jis netikėtai ir stipriai sutelkė dėmesį į iki šiol snaudusius klausimus. Tokius kaip įprastinis minios barbarizmas, jos klasta prieš tuos, kurie priversti kasdien žemintis.

Jis įbėgo į viešbutį ir pažvelgė žemyn iš balkono. Dabar jis buvo virš persekiotojų ir matė, kaip Barabas išvengė užpuoliko, užgulusio jo pečius, smūgių. Sagoe apsidžiaugė, bet, nors daugumai tai buvo sportas, minia nespindėjo džiaugsmu dėl vagies miklumo. Tarsi smėlio elfai iš „Ogbodžu odės¹⁴⁾ “, minia vis labiau materializavosi su kiekvienu vos nepataikiusio atodūsiu, vertė jį trokšti gailestingo paleidimo.

- Bet aš nieko nepadariau, ... ką aš padariau?

Pabandęs pasiteisinti, jis staiga pripažino minios nuosprendį teisingu ir vėl nubėgo link lagūnos. Dabar minia užstojo jį ir Sago prisiminė apie plokščią viešbučio stogą. Uždusęs po bėgimo per 4-ais laiptų aikšteles, jis pasiekė viršų. Prie turėklų stovėjo žmogus; keistu sutapimu tas pats žmogus, buvęs su juo balkone. Sago negalėjo suklysti: albinosas tamsiais akiniais, kaftanu¹⁵⁾ ir feskos kepure¹⁶⁾.

- Neprileiskite jo prie vandens, … neprileiskite jo prie vandens, - atsklido iš apačios.

Minios supratimu vagis – visad supermenas. Jis gali iššokti iš 6-o aukšto ir nekvėpuodamas praplaukti po vandeniu per visą lagūną. Niekas neabejojo, kad jis paspruks, kai vos pasieks vandenį.

Barabas nušoko nuo apirusio šlaito, pargriuvo ir ant užpakalio nušliaužė pusę kelio. Tada pašoko ir pasislėpė už pakibusio kranto. Kai po 10 jardų vėl pasirodė, stabtelėjo, nusivilko varginančius drabužius ir, juos iškėlęs virš galvos, nubrido į netoliese kranto esančią salelę. Jo užmačia buvo aiški – kilus bet kokiai grėsmei ners į vandenį.

- Galbūt berniukas nekaltas.

Sago krūptelėjo – taip arti pasigirdo tas balsas. Nepažįstamasis priėjo. Kiek padvejojęs, Sago nusprendė būti mandagus:
- Nemanau.

Albinosas, kiek patylėjęs, ištarė:
- Jūs, matau, manęs nepažinote.

Sago pažvelgė į jį ir papurtė galvą. Albinosas grįžo prie ankstesnės temos:
- Neteisingas apkaltinimas bet kurį išgąsdins. Gal verta dėl to susimąstyti?
- Minia klysta retai, tačiau šiuo atveju galbūt jis ir nekaltas.

Minia prasiskyrė praleisdama kažkokį žmogų.
- Greičiausiai policininkas, - pasakė albinosas. - Vagį tai tik ramina, nes kitaip jam gyvam neištrūkti.

Suerzintas pašnekovo įkyrumo, Sago pasakė:
- Jūs, atrodo, daug žinote apie vagių gudrybes.
- O taip, - pritarė albinosas.

Tarp policininko ir vagies prasidėjo derybos. Tvarkos saugotojas šūktelėjo, kad minia skirstytųsi, ir ji nepatenkintai murmėdama atsitraukė. Tai pamatęs Barabas įsitikino pašnekovo įgaliojimais ir nuolankiai nubrido iš salelės į įstatymo apsaugą.

Minia prasiskyrė. Už drėgno slidaus kūno nebuvo kaip sugriebti ir policininkas jį tvirtai laikė už trumpikių. Buvę persekiotojai tarsi prarado susidomėjimą įvykiu. Kai kas kikeno, tačiau toli gražu ne visi; grasinimai pasikeitė santūriu smalsumu, nes daugelis vagį matė pirmąkart.

Sago negalėjo užmiršti vairuotojo žudiko veido; jis jį atpažino minioje, aiškiai nepatenkintą ir tebetrokštantį kraujo. Policininkas vedė Barabą pro jį ir jis sušukęs „Omo olė!¹⁶⁾ “ staiga smogė vagišiui į veidą. Minios santūrumo neliko ir ženklo. Barabą akimirksniu atplėšė nuo gynėjo ir apipylė šimtais nemiklių smūgių. Nesvarstydama Sago puolė žemyn su neaiškia viltimi išgelbėti mušamąjį. Staiga jis suvokė, kad albinoso jau seniai nebuvo ant stogo. Paskutiniame laiptų tarpe Sago sustojo. Nepaaiškinamas jausmas sutramdė jo proveržį ir jis sugrįžo ant stogo, kad pažiūrėtų, kaip elgsis albinosas. - Kaip jam dėjau! Ha-ya, tai buvo geras, tiesiai į snukį...
- Ole! E fi'gbati fun yeye!¹⁷⁾
- Duok lazdą. Alakori¹⁸⁾...

Po akimirkos albinosas pasirodė minioje ir sugriebė vagišių. Kartu su policininku jis atribojo jį nuo siautėjančių žmonių ir negailestingų įžeidinėjimų lavina užgriuvo albinosą. Tas neliko skoloje.

- Šikšnosparnių tėtušis!
- Vagys visad išvien!
- Ko slepiesi? Nusiimk savo tamsius gaga¹⁹⁾ ir parodyk savo snukį, kad atpažintumėm...

Garsus pašaipus juokas palydėdavo kiekvieną šūktelėjimą, tačiau niekas nedrįso paliesti albinoso…

- Jiems namie malkų neužteko! Jo motina pamiršo jį paskrudinti iki juodumo!

Albinosas įstūmė Barabą į liftą ir išsakė paskutinę nuomonę apie tai, kuo užsiima rėksnių motinos, ir jų seksualines ligas, kuriomis jos užsikrėtė nuo savo seserų. Minia paskutinį kartą pabandė smogti, bet liftas pajudėjo aukštyn ir jie liko it musę kandę.

Sago puolė į vestibiulį ir sustojo priešais liftą, kad pamatytų, kur nusivedė berniuką. Iš gatvės sklido nepatenkintos minios gausmas. Netrukus ji po du-tris žmones išsivaikščios ir nuobodžiaus laukdami kito pasilinksminimo – vedybų ar mašinų avarijos.

Lifto durys atsidarė ir albinosas išvedė vagišių į vestibiulį. Sago vėl suabejojo, prisimindamas albinoso bandymą užmegzti pokalbį. Tasai pats priėjo prie jo.
- Aš jums skoloje. Iki šiol nepadėkojau už dovaną mūsų anapilin iškeliavusiam broliui.
- Kažkaip nepamenu...
- Kapinėse prieš dvi savaites. Atnešėte vainikus ant jo kapo. - Žinoma. Albinosas prie vairo.
- Norėjau padėkoti jums, tačiau jūs greitai išėjote…
- Jūs gerai įsimenate veidus.
- Visai ne. Mačiau jūsų nuotrauką jūsų skyrelyje laikraštyje. Tada ir atpažinau jus.
- Ach, taip.
- Ar jis buvo jūsų draugas, mūsų amžiną atilsį brolis?
- Ne, aš jo nepažinojau.
- Nepažinojote?! - nustebo albinosas. - Bet..
- Prašau, nedarykite toli einančių išvadų. Aš paėmiau vainikus iš kitų laidotuvių, kur jų buvo perdaug.
- Aišku. Jūs – Dievo žmogus.
- Aš?
- Taip. Ir dar, misteri Sago, norėčiau, jums leidus, užeiti į jūsų laikraščio redakciją.
- Kada tik patogu. Ar žinote, kur ji?
- Taip. Man reikia pakalbėti su jumis apie vieną labai rimtą dalyką.

Albinosas ištiesė jam ranką, o Sago pagalvojo: o ko jam reikia? Albinosas nė karto nenusišypsojo ir jo akių nesimatė pro tamsius akinių stiklus. Tad kas gi jie, tie visko mačiusio „voksholo“, iš kurio kyšojo karstas, broliai? Gelbėdamas vagišių albinosas veikė taip ryžtingai ir užtikrintai, kad Sago pajuto šiurpuliukus. Albinosai visad jam kėlė atstumiantį pojūtį kaip kažkas fiziškai skirtingo nuo jo. Sago žvelgė, kaip tasai tolsta su jaunuoliu instinktyviai pasirinkdamas tamsų vestibiulio kampą. Jis atsisėdo veidu į sieną ir dabar tik jo baltas kaklas matėsi virš krėslo atkaltės, o rankos pakilo į viršų tarsi šikšnosparnio sparnai. Sago nusprendė atsisakyti spėliojimų ir iki susitikimo daugiau negalvoti apie albinosą.

9 skyrius

Ramiame tvarkingame Bandelės name gimtasis kaimas Egbo visad atrodė beprasmiškos, tačiau būtinos piligrimystės vieta. Nevaržomoje, pilnoje atsitiktinių garsų atmosferoje, kelionė į Osą atrodė rizikinga užmačia, kažkuo panašia į naftos paieškas.

Niekuo neįpareigojo radiolos kauksmas, lydintis jį į darbą, taksi pypsėjimai, gatvės prekeivių barniai ir viso to mechaninė kopija bylose, protokoluose ir diplomatiniame žargone.

Nerūpestingas liūdesys matant Osos sąjungos palikuonis … senelio žinutė … visa tai atgaivino pamirštus ryšius … Egbo Onosi siųstos delegacijos … jie visad sakė, kad tai likimas, kad tu skirtas ir pasirinktas … ir dar daug kitko … jo paties neįveikiama trauka prie ištakų … nepadorus džiaugsmas pagalvojus, kad jo bet kurią akimirką laukia karalystė, kurios įsikūnijimu buvo mitina, kurios veido jis neprisiminė ir netgi pagalvodavo, ar tik ji nepanaši į tetą, pagimdytą nervingo intakų vėjo … nežymus virpesys pamąsčius apie valdžią. Beprotybė. Jis tik lietė paviršių, kuris iškart išslysdavo. Kalba ne apie sujaudintą sąžinę, o apie gyvenimą ir protą; pasirinkimas buvo paprastas: skęsti ar neskęsti, nes savo galą Egbo visad įsivaizdavo po vandeniu… Girios prieblanda, kitas vanduo, atspindintis kabantį tiltelį ir tarsi pats kabantis ore. Sieloje liko neaiškios nuosėdos; ir jis vėl niro į seną melą. Murmėdamas apie tai, ar ilgai dar mirę trukdys gyviesiems.

- Kada gi baigsi perėti? - Bandelė pabandė atspėti draugo mintis. - Laikas rinktis. Žinai, laikas prinoko.
- Net pasirinkime yra prievarta žmogui. Žmogus privalo gyventi pats sau ir rinktis laisva valia, o ne verčiamas seniai atgyvenusio.
- Tu kalbi apie praeitį taip, tarsi ji mūsų nesuptų.
- Ji privalo mirti. Ne fiziškai. Kai aš galvoju apie sąstingius mūsų visuomenėje, apie negyvas gyvo medžio šakas, mane puola mirusieji. Kai žmogus miršta, viena ar kita prasme, neverta skirti per daug dėmesio tam, kuo jis buvo mums būdamas gyvu. Jo pareiga tame, kad būtų nedelsiant užmirštas. Patikėk, mirusysis neprivalo turėti veidą.
- Tau reiktų artimiau sueiti su Sago, - pratarė Kola.
- Jis politikierius.
- Ką nori pasakyti? Tu gi pats sakei man, kad naujieji afrikiečiai nelenda į politiką.
- Štai matai, tu net nesupratai apie ką kalba. Argi tu nesupranti, kad visa tavo pasaulinė ar nacionalinė politika pasmerkta pražūčiai, jei tik negailestingai nebaigsi su praeitimi.
- Tad kuo tu skundiesi? - paklausė Kola.
- Niekuo. Niekuo, kiek tai liečia asmeniškai mane.
- Na, o vis tik?
- Tai argi negalima užantspauduoti praeities ir atidėti ją į šalį? - neviltyje šūktelėjo Egbo. - Tegul ji būna nenaudingu anachronizmu, prie kurio prisilieti ir ramiai nueini šalin, neprisiimdamas jokių įsipareigojimų! Žmogui tai labai svarbu, kai dabartis, tokia pat bevaisė, pasireiški tik pabrėžtinai atstumiančiu drąsos trūkumu.
- Kas vėl nuveda mus į Osą, ar ne? - negriežtai pastebėjo Bandelė.
- Aš kalbu bendrai.
- Žinoma, žinoma, - ir jis nusijuokė atsistodamas, išgirdęs nekantrų beldimą į duris. Jis grįžo mosuodamas pluoštu popierių. - Studentų dovana. Vakar buvo paskutinis terminas, tačiau čia pirmas įteiktas rašinys. Kiekvienas nori savaip perdaryti Visatą ir niekam neateina į galvą, kad jo planai manęs netenkina.
- Na ko į mane įsispoksojai? - tarė Kola. - Aš juk nesiruošiu vežti jūsų į ekskursiją pas žmogėdras!?
- Aš tik noriu pasakyti, kad mirusiesiems ne vieta tarp gyvųjų, - pasakė Egbo. - Nereikia jų trikdyti, nes kitaip jie atsikelia iš kapų ir gyviesiems kelia neišsprendžiamas problemas. Ne jų reikalas kažkam mus įpareigoti.
- Tačiau kas sako, kad jie mus kažkam įpareigoja?
- Aš sakau. Jie gudriai išsklaido tavo ryžtą, kuris visad turi būti tavo galvoje.

Dar vienas studentas pabeldė į duris ir Bandelė įniršo:
- Nauji rašiniai. Beje, laikas eiti, o tai pavėluosim pas Džo.
- O kada pas jį prasideda?
- Devintą. O Šeichas ateis?
- Šeichas?

Egbo apsidairė ir prie grotuvo išvydo nejudantį Sekonį:
- Žinai, Sekoni, kartais man atrodo, kad tu nepastebimiausias asmuo pasaulyje.
- Kuri valanda?
- Varom. Galėsim pratęsti ginčą pakeliui.

Tačiau Sekoni jau vargo su konstrukcija, kuria užbaigė diskusiją:
- Vvvisatos sssusirinkime dddalyvauja išbaigttta gyvybės vvvienybė. Gggyvybė – kaip dddievybė, kkkurios dddaugių apraiškos tik iliuzija. Dddievybė vientisa. Kaip gggyvybė ar mmmirtis, jos abi rrrandasi visuotiniame bbbūties sssusirinkime…

Jis padarė pauzę, kuria pasinaudojęs Kola atsistojo:
- Einam. Šeichai, pratęsim kelyje.
- Ne, ne! - paprieštaravo Egbo. - Leiskime jam baigti!
- Pavėluosime į koncertą.

Grįžęs Bandelė ant stalo numetė naują šūsnį kūrinių.
- Tai važiuojam? O kaip Simė?²¹
- Aš jos palauksiu, - atsakė Egbo.
- Tai yra – tu pavėluosi?
- Tai priklauso nuo to, kada Simė ateis, - nusijuokė Egbo.
- O tu? Tu čia kiurksosi iki nukvakimo?
- Tai kad aš jau nukvakau. Mėnesį nemačiau moterų.
- O kaip Ovolebė, šokantys apelsinai? - atsargiai priminė Bandelė. - Tai buvo vos prieš dvi savaites²²⁾.
- Aš ir užmiršau.
- Jau užmiršai? - sudejavo Kola. - Tu, kurio krantai buvo praverti…
- Nešdinkis.
- Matyt Egbo sužinojo, kad ji ne moteris.
- Taip, taip, tu apie ją niekad neprasitarei.
- Jūs teisūs. Ji ne moteris, o matriarchato simbolis… Ar išeisite kada nors?!
- Pabandyk suspėti iki antros dalies. Džo pabaigoje visad dainuoja „Kartais aš laikau save našlaičiu²³⁾ “.
- Bandele, išvaryk šį nedėkingąjį, kol aš ne …
- Aš einu, Būtinai ateik.
- Aš visada ateinu.

Ovolebė? Atsitiktinumas. Kelionė į kaimą išmetė ją iš galvos. Simė – kitas reikalas. Egbo pamąstė, ar bent kartą pabudo nemąstydamas apie Simę. Su „našlaitės nekaltybės“ praradimu, kaip jis išsireiškė, atėjo pirmos atgailos kančios ir baimė nusidėti. Baimė. Jis manė, kad baimė išsisklaidė kartu su debesimis naktį jo pirmo pabėgimo metu, ta baimė nesugrįžo iki nakties pas Simę, kai jis pajuto siaubą prieš savo jausmų galią. Jis baiminosi mintyse atgaivinti tos nakties apreiškimus, nes jo kūnas būtų akimirksniu sujungęs žemę ir dangų, supurtęs jų pagrindus. Nė vienas žmogus neturėjo teisės patirti tai, ką patirdavo jis, ir kelti maištą prieš sutvarkytą pasaulį, Tik jis, iš esmės, berniūkštis, mokinys, ką tik iš panagių išsivalęs mokyklos fermos purvus...

Egbo tada pabudo po trumpo pamiegojimo.

- Brangusis…
- Kas tai? - paklausė sunerimęs Egbo.
- Apie ką tu?
- Kažkas mane palietė.
- Juokingas berniukas, - pasakė Simė.
- Juokingas? O tu tiki dievu?

Egbo negalėjo nulaikyti liežuvio. Jis žinojo, kad eina į didįjį gyvenimo iššūkį, į save nukreipdamas dangaus pyktį savo šventvagišku tiesos ir susižavėjimo teigimu.

- Kodėl apie tai paklausei?
- Na, tai ar tiki dievu?
- Žinoma, visi tiki.
- Ne visi. Paskutinėje klasėje aš vos netapau ateistu. Tačiau vėliau pamačiau, kad kai man ko nors labai norėjosi, aš būdavau apimtas gyvos baimės, kad toji jėga gali atsistoti mano kelyje.
- O tu užsispirdavai su savo norais?
- Taip. Todėl aš čia.

Simė jį suprato ir švelniai paglostė jo galvą.

- Tačiau štai ką norėjau tau pasakyti… Kažkas gera iš manęs išėjo… Dabar aš nusipelniau, kad dievas sukiltų ir mane nubaustų.
- Dėl ko?
- Dėl ko? Tu žinai, kieno šie žodžiai?
- Kieno?
- Bet ne tame reikalas. Tie žodžiai jau ateidavo man į galvą, o užmanymas tiek pat nuodėmingas kaip ir darbai. Bent jau taip mus mokė.
- Nežinau.

Labiausiai tą akimirką man norėjosi grįžti pas Dedžiadę. Egbo neįtarė esant tokioms plačioms jausmo, nuo kurio vėl siaubas apima jį ir žemė prasiveria po kojomis, valdoms. Geismas buvo svetimas jo gyvenimui. Jis žvalgėsi į Lagosą, į kuklų kambarėlį, buhalterines knygas ir sužiedėjusią duoną, paimtą parduotuvėlėje į skolą. Ir ryškiausiai jam iškilo pavojingi važiavimai dviračiu į tarnybą per sumaištį ir chaosą prie Karterio tilto.

- Ką darai?
- Rengiuosi…
- Bet kodėl?
- Kodėl? Aišku, kad grįžčiau pas šeimininką.

Jo balsas staiga pasidarė visai tylus, kai ji atėmė drabužius.
- Tu manai, … tu, e-e-e, tikiesi, kad liksiu čia visai nakčiai?
- Jei būtų norėjusi miegoti viena, kam atsivedžiau tave čia?

Daugiau priešinimosi neliko, Egbo zyzė, prašydamas pasigailėjimo:
- Tačiau aš išsekęs.
- Sakiau tau nekepti orkaitėje.
- Na, jau vėlu; man reikia pailsėti.

Simės balsas buvo švelnus ir pašaipus:
- Kas yra? Tai buvo tik pradžia. Mums dar reikia pažinti vienas kitą. Mes turime visą naktį ir dar rytdieną. Tau nėra ko važiuoti į Lagosą iki vėlaus vakaro.
- Kas turi tiek laiko? Bet, tu manai, … tu iš tikro iš manęs tikiesi daugiau? Iš kur, pagal tave, aš paimsiu tam jėgų?
- Tu toks juokingas žmogus. Tu galvoji, kad tiesiog permiegosi su moterimi ir paliksi ją šitaip? Ar tu nežinai, kad jai tai tik pradžia?
- O-o-o, tai tu nori mane visai pribaigti. Tau neįdomu, kad aš, tikriausiai, dulkinsiuosdar metus.
- Ach. Kur mano krepšys vario aerouoste, ką? Taip, taip, tu nieko nežinai, matai… eik, leisk man tau parodyti, … matai, tu aplamai nieko nežinai, … turi man atsiduoti.

Egbo stebėjosi savo kūnu, netikėjusio, kad kažkur iš vidaus galėjo vėl ateiti jėgų antplūdis, - tą naktį, vos dvi valandos po jo pirmojo įšventinimo. Ir vėliau, antrąkart jis jautėsi akmenlauže Abeokutoje²⁴⁾, kurioje išlaužė visą granitą, o jo vietą olose po žeme užpildė molingas lietaus vanduo.

Ilgas lėtas traukinys į Lagosą. Egbo jame matė išsigelbėjimo viltį. Pusiausvyra jo gyvenime buvo pažeista ir tą sekmadienį jis įsėdo į trokštamą traukinį ištuštėjęs, nusilpęs, nervingas ir bailus. Kažkas turėjo sužinoti, kažkas turėjo pabūti liudininku to, kaip stebuklingą naktį burtininkė Simė paėmė jį už rankos ir pravedė kankinamo pasididžiavimo keliais ir takais. Ir Egbo žvalgėsi į keleivių veidus, klausdamas savęs, ar jie pastebi jo transformaciją. Tačiau moteris su keturiais vaikiščiais sekmadieniniais apdarais bandė jį pavaišinti virta mėsa ir jamsa²⁵⁾, nuo ko jis atsisakinėjo su vis mažėjančiu mandagumu. Net bilieto pareikalavęs kontrolierius į tas nieko nepastebėjo.

Egbo virptelėjo, nujausdamas ratų stuksėjimą Olokemedžio tiltu, kai išvydo uolas, plaunamas Oguno upės²⁶⁾. Jos buvo nepaklusnaus dievo Olumo²⁷⁾ kojų pirštais; jis gulėjo po žeme, po mišku, po Ikereku, o prie Oguno upės tekyšojo tik jo milžiniškos kojos. Egbo išlipo iš traukinio Olokemedže, pusgirtis nuo salstelėjusio sunkaus traukinio dūmų kvapo. Lagosas matėsi tolumoje, kontora ir tarnyba prarado prasmę jo atnaujintame, bekraščiame gyvenime.

Šiandien jam norėjosi išgirsti ratų trinksėjimo iš po tilto – ir nieko daugiau. Kol traukinys pylėsi vandenį ir ėmė krovinius, Egbo pasiėjo bėgiais į priekį ir šlaitu nubėgo prie upės; jį persekiojo atitrūkę akmenukai, o taip pat praradimo ir įgijimo jausmas, į kurį įsiliejo ir sakralinis džiaugsmas.

Galbūt vis tik Simė gali verkti, nes plyšys tarp uolų priminė jos akis. Egbo gulėjo ant uolos ir laukė, kada traukinys pradunksės virš jo, tarsi senovės dievų kvatojimas ar jų bedugni įniršis. Jis neįtikinamai bandė įtikinėti save, kad sugebės pavyti traukinį pakeleivingu sunkvežimiu arba tiesiog šiuo pasieks Lagosą. Taip, ko gero, bus dar geriau.

Jis nuo savęs nusipurtė snaudulį ir nusirengė. Palaima išsimaudyti Simės ašarose, nes ašaros svetimos jos akims. Jis plaukiojo trumpai, nes nelauktas nuovargis vėl privertė jį išsitiesti ant uolos. Netrukus traukinys griaudėdamas pralėkė geležinėmis tilto sijomis, uolomis, ir Simės akių virpėjimas vėl pažadino jame kūną supurtančias svajones. Traukinio garsas nutilo tolumoje; ir Egbo liko vienas tarp akmenų, prie miško netoliese, nuogas besileidžiančioje prieblandoje.

Jis pabudo vidurnaktį ir ne iškart susivokė, kur randasi. Vidurnaktį, tamsoje, be žvaigždžių ir be jonvabalių, kitas krantas ūžė, sulaikydamas nesulaikomų vandenų spaudimą, dabar tamsių, kaip moterų dažytojų katilai, ir indigo spalvos srautai iš adiro²⁸⁾ audinių, kapsančių kaip ir kraujas į Oguno oriki²⁹⁾, tep, tep, tep, tep, šnabždant nesuskaičiuojamus protėvių vardus. Ir kur Simės odos blizgesys, kur buvo upės pakrančių šlaitai, kur buvo šviesos atspindžiai ant aštrių Olumo nagų?

Dabar, pirmąkart nuo vaikystės baiminosi įsiveržimo į užmirštų dievo valdas, Egbo pajuto ir suprato baimę, buvo sustiręs prieš naują jos antplūdį, nes tai nebuvo žmonių buveinė, o jis pats buvo nesunokęs žmonių giminės vaisiumi, neseniai atšventęs savo išsivadavimą.

Ir jis prisiminė savo dejones pas Simę… „Tegulėsiu aš tamsoje“, - ir jis nusijuokė, didžiajame žemės žiojėjime upės srautas aprimo, virtęs juodu lanksčiu liežuviu, ir jis nusijuokė, nes pasakyti žodžiai dar nenudžiūvo nuo jo lūpų… „Tegulėsiu aš tamsoje, raudosiu tamsoje…“. Mokytojas visad sakė: „iš ko vaikas juokiasi, nuo to ir pravirks“.

Jis pamilo tamsą, tylią ramumą. Tačiau ne tą mirties riaumojimą ir aklumą jos kelyje. Viską pramiegoti tamsiose kerštingo dievo olose. Kieno tolima užmačia? Kokia sirena nuslėpė kandančių brizų prisilietimą?

Kol jis išdrąsėjo, atsikratydamas baimės, ir neįpyko, iš tikro, labai įpyko. Koks kvailas sumanymas? Kieno juokas buvo tamsoje iš jo nelaimių? Ir jo pyktis augo nuo baimės prievartavimų.

Jei tai nuodėmė? - ir jis žinojo, kad jo nusilpimas kilo iš tai, tad baigė su tuo. Jei tai nuodėmė – tai … tegu būna atpildas, Mirtis!

Ir jis atsigulė ant akmens ir užsnūdo.

Ir išaušo rytas, išryškindamas sluoksnius uolose ir tilto grotas tolumoje: tai buvo vaivorykštė iš pilko juostinio plieno ir akmeninių pabėgių, kylančių ant atramų. Egbo atsistojo ir apsidairė aplink, nusimaudė ir nusistebėjo gyvenimu, nes jam atrodė, kad jis gimė naujai, jis jautė naktį praleidęs dievų buveinėje ir kelyje…. „Atmink savo pažadą, meldė jis atmink savo pažadą, nes aš išgyvenau šią naktį. Atmink šios nakties siaubus.

Jis išėjo iš čia su dovana, kurios negalėjo aptikti ant savo kūno, nes keleivis metė iššūkį dievams jų buveinėje ir išsivertė be jų palaiminimo. Jis pavadino tai patirtimi, grožio siekiu, pavojingu potraukiu prie moters sielos akmens druskos, apvogusios Gamtą.

Ir jis nusprendė, kaip vieta prie upės ir uolų po tiltu taps jo draustiniu, piligrimystės vieta.

- Einam, parodysiu stebuklą, - tarė Egbo.

Jis buvo vienas namuose. Bandelė išėjo į paskaitą, tarpduryje stovėjo sumišusi studentė. Jai buvo 19-a, ir rankose ji laikė suliniuotus puslapius, prirašytus stambiu nemoterišku braižu. Egbo nepaėmė iš jos kūrinio, jis mąstė, iš kur pas tokią smulkią merginą tokia keista rašymo maniera.

- Aš tik noriu palikti savo rašinį.
- Aš atspėjau. Bet juk jums reikėjo jį atiduoti vakar. - Ar galiu jį padėti ant stalo?
- Jūsų dėstytojo nėra namuose.
- Aš žinau.
- Tad jūs palaukėte, kol jis išeis. Ar gerai jus supratau? - Mergina pabandė įeiti į vidų, tačiau Egbo užtvėrė jai kelią.
- Jei neleidžiate man įeiti, paimkite mano rašinį.
- Na ne jau, dėkui. Aš nesiruošiu pagelbėti tinginiams.
- Jūsų draugas ne geresnis už mane. Jis negražins rašinių iki semestro pabaigos.
- A, jūs dar ir maištaujate? Kaip drįstate taip atsiliepti apie savo profesorių? Aš pasakysiu, kad jums parašytų dvejetą.
- Pasakykite. Jis žino, kad aš teisi. Jei jis galėtų, atsitemptų lovą į auditoriją ir skaitytų paskaitas gulėdamas.

Egbo iškilmingai nusilenkė:
- Turiu pripažinti, visiškai pritariu jūsų puikiai idėjai.
- Tad galiu palikti rašinį?
- Dabar žinoma.

Egbo palaukė, kol ji padėjo rašinį ant stalo, ir tarpduryje tarė:
- Pabūkite su manimi.

Ji susiraukė.
- Jums to neleidžia?
- Esmė ne leidime. Aš tiesiog negaliu. Dėkoju jums.
- Ir kodėl? Aš negeriu vienas, kas jau blogai. Mane kankina vienatvė, o tai gerokai blogiau. - Su manimi jums tai neišdegs, - ji staiga surimtėjo.
- Dieve gailestingas, ką, visos studentės aštrialiežuvės?
- Mes ne visos visiškos durnės.
- Aišku, aišku.

Ji linksmai pamojavo jam ranka:
- Tada iki pasimatymo. Gerkite savo malonumui. Bet neprisigerkite.

Egbo žvelgė, kaip ji tolsta ir jį apėmė netikėtas netekties jausmas. Vakar jis užsnūdo pusgirtis, nes Simė taip ir nepasirodė, ir pabudo su mintimi, kad, galbūt, ji vis tik atėjo ir palengvino jo kančias, kai jis … jis atsikėlė ir pasičiupinėjo šerius pasmakrėje. Dabar kaktoje išryškėjo raukšlės, o vos prieš mėnesį Simė iš jo galvos išrovė penkis žilus plaukus. Sukrėstas jis išdėstė juos ant tamsaus kopijavimo popieriaus lakšto. Kaip sparčiai jis suseno! Žili plaukai 28-eriais!

Jis nuskubėjo paskui merginą:
- Jūs taip ir nepaklausėte manęs apie stebuklą.
- Kokį stebuklą? - atrodo, kad klausimas ją kažkiek sudomino.
- Neprisimenate?! Kai atidariau duris ir išvydau jus…
- Ach, taip, - ji stabtelėjo. - Jūs pasakėte kažką maždaug taip „einam, parodysiu stebuklą“.
- Ir nepaklausėte, kokį stebuklą.
- Pamaniau, kad jūs beprotis.
- Štai kaip?!
- Arba kad kuriate eiles…
- Tai jau gailestingiau. Tad einam ir pažiūrimį stebuklą.
- Dėkui, bet ne. Kuo mane laikote?
- Laimingu atsitiktinumu.
- Ką tai reiškia? - ji susiraukė.
- Tiesiog susiruošiau aplankyti savo kūrinio šventovę. Nuo ryto vien apie ją galvoju, Seniai ten nebuvau.
- O prie ko aš čia?
- Palauk, vaikeli, prieisiu ir prie tavęs.
- Ką pavadinote vaikeliu?
- Prašau, nepertraukinėkite, Suprantate, man šiandien reikia palydinčiojo. Aš visad ten buvojau vienas. Pavydžiai saugojau jį. Prieš savaitę tokia mintis būtų atrodžiusi šventvagyste, bet šiandien… aš negaliu paaiškinti. Aš tik žinau, kad ir iki jūsų at ėjimo norėjau ką nors paimti kartu.
- Tačiau kodėl tada mane?
- O kodėl ne?! Tu niekuo ne prastesnė.
- Argi? - ji pašaipiai nusilenkė. - Dėkoju už garbę.
- Tad einam? Aš tik nueisiu paimti mašinos.
- Ach, kelionė mašina! Nori man padaryti įspūdį?
- Velniai griebtų jūsų paruoštus atsakymus!
- Dėkoju, mosjė vilke, už nuostabią improvizaciją.

Nepajėgdamas nuslėpti susižavėjimo, Egbo stabtelėjo:
- Jūs nepakartojama – protas ir įžūlumas. Dauguma mano pažįstamų studenčių į jus nepanašios.

Mergina pasuko link bibliotekos. - Tad važiuojam?
- Man reikia dirbti. Netrukus egzaminai.
- Baigiamieji?
- Dar ne. Bet vis tiek svarbūs. Man.
- Tu rimta moteris.
- Čia tenka būti rimtai.
- Vis tik, važiuojam. Tai netoli.

Ji surimtėjo, apie kažką susimąstė – ne apie jį. Kažkas ją neramino.

- Jūs manimi nepasitikite?
- Ne tai, - ji papurtė galvą.

Jau ilgą laiką, galbūt nesąmoningai, Egbo ruošėsi atlikti šventvagystę. Jam buvo būtina kam nors parodyti savo slėptuvę, paskutinį apčiuopiamą priminimą apie jo įšventinimą. Jam buvo būtina, kad kas nors su užuojauta išgyventų baisiąją naktį po tiltu. Simė tam netiko. Būdama išgyvenimo priežastimi, Simė, vis tik, nebuvo jo šventovės dalimi. Ji išklausytų jį įdėmiai. Tačiau neišvystų sielos virptelėjimo nuo sraunaus vandens iki senųjų dievų kapinių, kurių granitiniai paminklai aukštai iškyla virš pilkai melsvų užutekių. Pradžioje, tai liūdino jį, tačiau vėliau jis suprato, kad Simė visiškai priklauso terpei, kurioje ji valdovė nuo dabar ir amžinai. Simė buvo namuose tarp keturių sienų, ant spurguoto kurdiško kilimo. Jai svetimi po kojomis šiugždantys miškų draustinių spygliai, iškilūs skruzdėlynai, vėjo ošimas pušyse ir drėgni gelsvai rudi sustingę sakų lašai. Kartą Egbo jai atnešė vėrinį iš tų sustingusių lašų, o ji teištarė: „Juokingas tu berniukas“.

- Kur dirbi? - paklausė mergina.
- Užsienio reikalų ministerijoje. Į ten priima pačius patikimiausius.
- O kaip jie supranta patikimumą?
- Tai nelengva paaiškinti, tačiau, iš esmės, susiveda į tai – gali praleisti visas naktis viešnamiuose, nes jie afrikietiški, tačiau neturi teisės užkalbinti užsienio pasiuntinio dukros.

Jie nuvažiavo 20 mylių iki Iluguno³¹⁾ keliu, kuris raitėsi gyvate, ir Egbo visą laiką sau tvirtino: „Parodysiu šventovę nepažįstamam žmogui ir niekam daugiau“. Jis suprato, kad keista tokiomis aplinkybėmis be kokio nors tikslo ieškoti moters draugijos. Apie tą patį galvojo ir ji, ir pasitikinti ir nepriklausoma,

- Aš pasidaviau nuotaikai, - paaiškino ji. - Daugiau manęs neieškokite.
- Žinoma.

Ji paskubomis ir nepatikliai žvilgtelėjo į jį:
- Ko taip lengvai sutinki? Tu jau gavai diplomą ir tau vis vien, kaip aš gaištu laiką.
- Ne visai taip.
- Taip nutiko mano draugėms. Aš žinau, ką kalbu.
- Gerai, gerai, tegu būna pagal tave.

Ilugune Egbo nusipirko šviežiai keptos paukštienos. Ir po sėdynės išsirito jo nuolatinis palydovas, tuščias bakelis, ir Egbo sulėtino greitį ir ėmė dairytis po pakelės krūmus.

- Mus turi kas nors pasitikti?
- Taip, tačiau apie tai jis nežino. Palaukite, ir jis bus prie jūsų kojų.
- Iš kur jis atsiras?
- Nutrūks nuo karališkos palmės kaklo.

Ji iš visos širdies nusikvatojo.

- Geriau nesijuok jam į veidą, - perspėjo ją Egbo. - Aišku, jei norite paragauti jo pieno.
- Kur dingsi, jei pas jus tas bakelis.
- Ruoškis, visada ruoškis dievo atėjimui. Šiose vietose vandens negeria. Iš medžių teka palmių degtinė. Vanduo – miesto ir, deja, kaimo išmislas. Geriantis palmių degtinę miške nuo dievo atskirtas skaidriu oru. Jis neįpila vandens komunijai.

Ji suplojo delnais:
- Įkvepianti lekcija, nuostabu… sustokite, štai tai, ko jums reikia.
- Statinaitė vyno, kvapni paukštiena ir knyga, paslaptinga kaip ir tu, su manimi celėje…
- Tau patinka Omaras Chajamas?
- Vienas ketureilis.
- Tai vadinasi „Paslaptingoji, kaip tu“?
- Jei jus pažinčiau, nevadinčiau paslaptingąja.

Kelias beveik dingo ir Egbo vairavo tarp krūmų ir vijoklių, o sklidinas bakelis triukšmingai ridinėjosi ant grindų.

- Jei sudaužysite mašiną, tai taip jums ir reikia.
- Palmių degtinė neišduoda savų, patikėk.

Jis išjungė variklį:
- Įsiklausyk!
- Mes prie upės?
- Ji už kelių jardų. Štai tai, ką norėjau parodyti, - jis surado pažįstamą medį ir užtikrintai praskyrė krūmus. - Paskui mane. Atsargiai. Nepalikite pėdsakų.
- Kas yra?
- Minutėlę, - jis jau seniai gėdinosi savo egoizmo. Šimtus kartų sau sakė, kad privalo į čia atsivežti Sekoni ir visada atidėdavo iki kito karto.

Jie įėjo į pomiškį, atrodo dar neišniekintą žmogaus kvapo, ir jis parodė jai soborus, pastatytus ir paliktus likimo valiai didelių blizgančių skruzdėlių. Nauji kilo akyse, gyvi nuo pasiutusio statytojų šurmulio.

- Kaip darbštūs vienuoliai, - pastebėjo mergina.
- Tai atrodo beprasmybe – pastato ir palieka. Einam čia, parodysiu jums šedevrą, - jis praskleidė šakas ir sustojo, laukdamas susižavėjimo šūksnio, tarsi rodytų savo rankų tvarinį. - Argi ne Dievo motina su kūdikiu?

Vėjas nušlifavo dvi figūras iš granito, baugias savo realizmu tarsi skrendančių debesų pikai. Jos kyšojo, apjungtos groto, tarsi rudi antkapiai tarp tankių krūmų ir vos judančių palmių.

- Ko gero, dabar aš atsivešiu į čia Šeichą.
- Ką tokį?!
- Šeichą. Jo tikras vardas Sekoni. Jis skulptorius.
- Būtinai atsivežkite.
- Jei nebijote ir galite pabūti, kol nutįs šešėliai, galėsite pamatyti, kaip patamsėja grotas ir pašviesėja figūros.

Jie nužingsniavo prie upės, nubrido iki mėgstamo Egbo akmens, panašaus į delfino nugarą. Egbo žvelgė į mišką, kur už 20 mylių nuo čia buvo į susimąstymus paniręs Olumo.

- Netabaluok kojomis, - ištarė jis. - Aš priimu svečius.
- Nekaip iškepta, - atitarė ji, dantis suleidusi į paukštieną.

Egbo gurkštelėjo degtinės ir ištiesė bakelį jai:
- Atsargiau, - pasakė jis, - šios degtinės nelietė vandens ranka.

Ji pajuto, kaip degtinė nuteka smakru ant jos suknelės, ir Egbo su virpuliu nusisuko nuo jos mažų krūtų.

- Niekada negėriau tokios palmių degtinės.
- Bibliotekoje jos negausi.

Ji vėl surimtėjo:
- Vakar, ne, netgi šiandien rytą, jei kas būtų pasakęs, kad sėdėsiu Oguno³⁰⁾ centre, gersiu palmių degtinę ir valgysiu nedakeptą paukštieną…

Egbo ilgai žiūrėjo į ją, ir ji galiausiai paklausė:
- Kaip radai šią vietą?

Egbo papasakojo apie siaubingą naktį po tiltu. Ji sėdėjo koja maskatuodama vandenyje, o jis pasakojo apie tai, kaip tamsą pakeitė aušra.

- Ir nieko čia neatsivedei? Net Simės?
- Ne. Tai buvo atradimų naktis; ir juos padariau vienas. Būna, kad prabundi rytą ir savyje pajunti didžią dovaną, ir nebandai jos aiškintis. Aš dažnai važiuodavau į čia, gaudavau įkvėpimo ir pailsėdavau. Tai man reikia labiau už draugus, - jie visada kažkuo užsiėmę, o aš negyvenu nuo vieno įvykio iki kito. Tarsi gyvenimas – vien patirtis. Čia aš suvokiu, kad šito man pakanka. Čia aš ginu savo teises. Kada nors aš suprasiu, kad į čia reikėjo ateiti tik vieną kartą.
- Kas gi nutiko šiandien, kai nusprendėte…
- Ginti savo teises? Ne, apie tai dar anksti kalbėti.
- Na, aš viską suprantu, Kai kurie žmonės negali gyventi neužjaučiami.
- Tavo gera siela, tačiau tu klysti. Kas išdrįs save laikyti pilnaverčiu?
- Kas nors išdrįs. Tai netgi būtina.
- Ne ada, kai gauni diplomą su pagyrimu. Ir net ne tada, kai auklėjimas ir išsilavinimas tampa antrąja tavo prigimtimi.
- Bent jau būtinas pasitikėjimas savo jėgomis.
- Taip,atrodo, jumyse tą turite. Štai ryžotės važiuoti su manimi. Spjovėte į natūralius nuogąstavimus ir padorumus ir ryžotės rizikuoti.
- Negalvokite taip apie mane.
- O ką, aš neteisus? Jūs elgėtės kaip vienišas žmogus, ir aš jaučiu jums pagarbą.
- Geriau neplepėkime tuščiai. Man nepatinka tavo minčių eiga.
- Dar vienas praregėjimas. Intuicija jūsų nepaveda. Jei taip tęstume, pažintume vienas kitą geriau nei reikia.
- Na, kalbėkite apie ką norite, bet pakeiskite temą. Papasakokite apie ministeriją, apie bylas, apie ką norite.

Egbo prisilietė prie jos. Atžarumas buvo tik išoriniu jos apvalkalu. Atkakli savivalė ištirpo jo godžiose rankose. Joje tekėjo grubus kraujas, jis ištiško ant dievo pirštų, ir Egbo gėdydamasis nuplovė jį upės vandeniu. Jis prisipažino, kad po nakties pas Simę, dar niekad taip nebijojo.

- Kitą mėnesį man egzaminas, - pasakė ji. - Nebandykite manęs ieškoti.

10 skyrius

Bandelė su raktu rankoje stabtelėjo prie durų:
- Pamiršau perspėti, kad turiu svečią. Ir jis vargu ar tau patiks…
- Kad nebūčiau Lagose, pasiryžęs bet kokioms kančioms, - nuramino Sagoe. - Kas jis?
- Kažkoks žurnalistas, keliauja per Afriką tranzuodamas. Jo tokie fotoaparatai, kokių nuo gimimo nemačiau
- Anglas?
- Vokietis. Tačiau save laiko amerikiečiu.
- Štai kaip!?
- Jis tau pasirodys nepakeliamu. Kaip ir man.
- Jei reikalai pasiek kraštutinumą, persikraustysiu pas Kolą.
- Nepatariu. Jis eina iš proto nuo „Panteono“. Kaip visuomeninis galvijas, jis dabar niekam nepajėgus.

Ant laiptų pasigirdo drambliškas trepsėjimas ir riaumojimas:
- Tai tu, Bandili?

Tada sekė šuolis nuo penkto laiptelio ir triukšmas už durų. Terlionė su spyna truko minutę. Ją lydėjo užkeikimai pakentėti, palaukti ir šūksniai: „Tuoj, kas su tomis prakeiktomis durimis“ – ir jos staiga atsilapojo ir rožinis ovalas plačiai išsišiepė, o rožinė plaukuot letena pradėjo jiems išsukinėti rankas ir skambiai plekšnoti per nugaras.

- Kaip sekasi, niekše? - jis išplėšė iš jų lagaminus. - Tai tavo draugas iš Užsienio reikalų ministerijos? - ir jis sugrūdo juos į svetainę, rankose laikydamas po butelį alaus.

Tada žvėriena nurovė laiptais aukštyn rėkaudamas:
- galvojau, kad neateisi; kaip tavo draugui Amerika; noriu su juo pakalbėti; ar buvai Čikagoje?
- Kas per pokštai? - sumišo Sagoe.
- Neturiu supratimo.
- Ką nori tuo pasakyti?

Bandelė tik gūžtelėjo pečiais ir gurkštelėjo alaus.
- Tai juk tavo namai! Įsitaisei asmeninį juokdarį?!
- Sutikau jį pas Džo Golderą.
- Kas dar toks per Džo Golderas?
- Amerikietis dėstytojas. Istorikas. Su juo dar susitiksi. Bendrai paėmus, tada Džo Golderas nusiplovė ir paliko man šį komediantą.
- Ir tu pasikvietei jį pas save?!
- Kažkaip neprisimenu, - Bandelė liūdnai papurtė galvą. - Štai jis.

Piteris nusirito žemyn ir prisistatė:
- Aš Piteris. Hello!
- Tu amerikietis? - paklausė Sagoe. Jis neįstengė atsistoti iš krėslo, nes Piiteris apglėbė abi atkaltes ir prikišo veidą prie Sagoe veido.

Tada jis vėl užtarškėjo painiodamas visus akcentus:
- Yes. Ne, žinoma. Aš vokietis, tačiau su amerikietišku pasu. Noriu prisigerti. Taip gaila, kad negalėjau važiuoti su visais į Lagosą, tifriausiai Bandilis tau sakė. Tai tfu fakar surengei orgiją? Nuostafus žmogus jūsų ministras, tikras vaikinas. Parkvietė mane vikendui į savo resitenciją.
- Važiuose? - apsimestinis Bandelės nerūpestingumas pralinksmino Sagoe.
- Žinoma, tokia garbė.
- O koks ministras? - pasidomėjo Sagoe.
- Nežinau. Kažkoks. Gaus veltui reklamą Amerikoje.
- O tada pareikš, kad visi žodžiai iškraipyti.
- O tada – velniop juos, pasiprimena tegu, kaip drįso įžeisti mūsų tėvynės suverenitetą, neokolonistai, neokapitalistai, reakcionieriai nedorais tikslais iškraipo, išvyti išsigimėlį, šlovė tau, Nigerija…

Šaldytuvas suvirpėjo nuo neįprasto įniršio. Taipogi dėl Piterio buvimo.
- Tavo draugas fainas faikinas. Apie ką jis čia rėkė?
- Apie tai, kad tu bevaisis auglys baltaplaukių bestijų civilizacijos sąvartyne, - sušnypštė Sagoe.

Piteris užsikvatojo;
- Pradžioje tu šauki taip, kad namas dreba, o tada šnypšti taip , kad nė žodžio nesuprasi.
- Taip man būna, - sutiko Sagoe.
- Kas naujo Užsienio reikalų ministerijoje?
- Naujų šnipų dar nesugavo. Gal pakliūsi tu.

Piteris savo juoku priminė vadą Vinsalą:
- Bandili, tavo draugas fats fainiausias fisoj Afrikoj, Bandili, pagal tave, aš šnipas?
- Taip nemanau, Piteri.
- Jis į tave nepanašus. Bandilis toks rimtas, o tavo draugas nieko pliauškia. Bo šimtą metų pfu nedasiprotėsi, kad jis iš Užsienio reikalų ministerijos. - Bandili, kas fer reikalai? Argi jis ne…
- Tu apsirikai, Piteri, - tai Sagoe, jis žurnalistas.
- O aš maniau, kad tfu lauki draugo iš ministerijos.
- Jo lėktuvas vėluoja. Jis dar atvyks.

Sagoe buvo nusivylęs. Jis žvilgtelėjo į Bandelę, o tas žvilgsniu leido suprasti, kad viską paaiškins vėliau.

- Tai tfu laisvos profesijos asmuo? - Piteris vėl pradėjo išsukinėti jam ranką. - reikia tfarti, kad dabar aš čia kaip namie.

Bandelė krūptelėjo.
- Velniai griebtų tavo subtilų familiarumą, - sumurmėjo Sagoe, nusisukdamas nuo pamazgų duobės, kuria trenkė iš Piterio burnos, Jis atsistojo. - Einu į dušą.
- Ką veiksim šiandien. Bandili? Dafauži atšvenčiam susitikimą su kolega žurnalistu.
- Matai, aš pakviestas į priėmimą.
- Puiku, važiuosim visi!

Bandelė atrodė susikrimtęs:
- Tu nežinai mūsų papročių. Tai šeimyninis sambūris.
- Tai tu paimsi mane? Aš gi jūsų šeimos narys. Aš save laikau nigeriečiu. Tu žinai, aš čia kaip namie. Aš susidraugavau su paprastais žmonėmis, valgau pakelės užeigose, kaip nigerietis, - jis užsičiaupė, pamatęs, kad Sagoe atidaro duris. - Tgu kur, drauge? Fonia gi antram aukšte.
- Viskas tvarkoje, - kantriai paaiškino Bandelė. - jis vyksta į dušą skirtą tarnams.
- Cha, feisingas tavo draugas. Feisingas vaikinas. Aš, žinai, pats mėgstu ceremonijas. Palauk, Bandili, yra idėja. Pražiuojam pradžioj į fakarėlį, tada į kabaką ir prigriebsim šliundryčių, Ką pasakysi?
- Žinoma, Piteri.

Paeksperimentavęs, Pieris apsistojo ties viskiu:
- Ką aš mėgstu jankiuose. Žinai, kai ten nuvyksi į naktinį klubą, visi į tave susmeigia akis, nes geriu iš kakliuko. Amerikiečiai negaišta laiko stiklinėms, jie geria fiesiai iš kakliuko.

Bandelė atsiduso, mintyse išmesdamas butelį, nes dabar negalėtų pasiūlyti tai, kas jame liko, tems, kuriuos laiko draugais. Sagoe grįžo į kambarį bambėdamas:
- Per šitą idiotą pamiršau pasiimti muilą ir rankšluostį.

Jis nespėjo prieiti prie antrojo aukšto, kaip Piteris jau vijosi jį. Sagoe norėjo užsirakinti vonioje, tačiau jau buvo per vėlu: raktas skambtelėjo ant grindų. Iš nevilties, nes Piterio masė užėmė visą tarpdurį, jis pasisuko į veidrodį ir pradėjo skustis. Jis smarkiai išsimuilino pasmakrę ir viršutinę lūpą, kad negalėtų praverti burnos Ar tik tas kretinas neišgirdo jo bambėjimo?

- Gal nori gurkštelti, kol skufiesi? Nori gurkštelti?

Sagoe papurtė galvą.

- Kas čia? A, kremas po skutimosi? Cha, cha, - viskis ir čia naudingesnis. Gurkštelk! Kas tau? Dafai geriau išgeriam. Aš fisad užsivedęs, kai grįžtu namo. Šeima – tai kalėjimas. Dar ir kokia!
- PRAŠAU, NEKIŠK BUTELIO MAN Į BURNĄ!

Bandelė sukikeno ir, sukaupęs jėgas, ėmė laukti grįžtant Piterį.

- O tas vaikinas - neprisileida. Kas jam?
- Jo ir paklausk.
- Negaliu suprast, ko jis siunta. Kas jam, a? Aš fik norėjau pasiūlyt jam išgerf, - jis nurijo didelį gurkšnį. - Gersi, Bandili?

Bandelė pakratė galvą.

- Na ką tu, davai prisifvatinam!
- Aš geriu alų.
- Ok. Gurkštelk vikio ir praskiesk alumi. Kas čia su fisais vyksta?

Jis kyštelėjo butelį Bandelei ir tasai apsimetė, kad jį paima. Butelis barkštelėjo į grindis ir Bandelė ramiai grįžo prie alaus. Pieris buvo spėrus kaip žaibas. Jis čiupo šluostę ir pasakė vonios durims:
- Tavo draugas kvaištelėjo! Kokio velnio ir mėfo gerą gėrimą?

Jo balse skambėjo nuoširdus nuliūdimas ir jis kruopščiai ėmė šluostyti grindis, samprotaudamas, kaip geriau sukelti orgiją visame mieste.

Garaže Bandelė stabtelėjo:
- Tu tikrai nori į tą priėmimą?
- Kad ir kur, tik ne su Piteriu. Dieve mano per penkias minutes tas tipas pavertė mane virpančia medūza. - Gerai, važiuojam.
- O ką jis pasakys, kai supras, kad jį palikom?
- Jis sugalvos kokį nors paaiškinimą. Jis storaskūris.
- O ką tu jam sakei apie lėktuvą?
- Norėjau jo atsikratyti. Pasakiau, kad mano draugas diplomatas su šeima grįžta iš Kanados ir apsistos pas mane.
- Egbo atvyks?
- Jis iš čia niekur ir nosies nekišo. Kažkokia mergiotė jam sujaukė smegenis.
- Negaliu patikėti.
- Pats pamatysi.
- Negaliu patikėti.

Gatvė buvo užkimšta automobilių, suvažiavusių į priėmimą ir Sagoe tarė:
- Davai grįžtam ir einam pėsčiomis.
- Šunys mus aplos, - Bandelė papurtė galvą. - Arba įkas, arba palaikys padavėjais.
- O taip, jie snobai. O ką jie daro pamatę dviratininkus?
- Žiūrint, kas važiuoja. Padavėjus praleis, o dėstytojus aplos: kom-mu-nis-tai!
- Tai daro įspūdį,

Automobilio prieblandoje Bandelės veidas atrodė sausas ir nejudrus:
- Visa tai niekai. Jei važiuosi amerikietišku paskutinės markės automobiliu, šunys suguls ant kelio ir leisis pervažiuojami.

Susiliejęs šmaikštavimų, kikenimų ir pletkų gaudesys juos pasitiko ties įėjimu į mirties namus. Nuo punšo pusės atsklido čaižus balsas, imituojantis keistą kažkokios anglosaksų genties dialektą:
- … ir tada jai atsirado susidomėjimas mūsų choru, todėl Džonas pasakė: „pažiūrėsima, kas bus toliau“.

Bendrą kikenimą pakeitė sodrus bosas:
- Jo išvykimas į Londoną man pasirodė kiek skubotas., - et ir ši replika paskendo kikenimo jūroje.
- Kaip manai, ar čia mes prasibrausime iki butelių?
- Pasidarbuok alkūnėmis ir visi prasiskirstys.
- Palauk. Matau tamsius veidus, ar jie nigeriečiai?
- Išorė apgaulinga. Einam!

Tarp indų su užkandomis Sagoe išvydo šviežių vaisių ir puolė prie jų sušukdamas:
- Velniop patriotizmą! Kas gali būti geriau už europietišką obuolį?!
- Tai apgaulė, - nuramino Bandelė. - Įsitikink pats.

Sagoe apėmė įsiūtis:
- Koks kretinas sugebėjo pakišti plastmasinius vaisius? Taip, taip, Bandele, minutėlę – jis tik dabar atkreipė dėmesį į kambario įrengimą ir, apsisukdamas ant kulno, sucaksėjo liežuviu.

- Kas nutiko? Ach, tu vėl apie vaisius.
- Kaip pasakytų Matiasas: „O-cho-cho!“

Nuo lubų ant nematomų siūlų kabojo citrinų kekės. Jų blizgesys, pakeitę gyvastį, liudijo, kad jie tokios pat kilmės kaip ir obuoliai. Sienas puošė fantastinės negyvos gėlės keisčiausiuose vazonuose. Tarp jų ant meniškos plastmasinės sijos vijosi dirbtinis vijoklis. Lubas dengė plastmasinės samanos. Prie įėjimo kabojo natiurmortas su apelsinu, dviem kriaušėmis ir bananų keke – tiesiai iš europietško plastmasių fabriko.

- Aš pasiklydau šiame suakmenėjusiame miške. Kas šių namų šeimininkai?
- Niekas.
- Jiems, matyt, ir smegenys suakmenėjusios.

Iš triufelių pusės atsklido:
- Aš gi sakau, aš dėl jos atsisakiau atostogų. Moterys su nesveikais inkstais nepakenčia mūsų, afrikiečių. Ji tokia jautri katytė, Kas dabar ją prižiūri?

Bandelė atsargiai nuėmė Sagoe ranką nuo savo rankovės:
- Aš viską girdėjau. Ramento man nereikia.
- Ne, tu girdėjai?! Tai yra aš neapsirikau, kad tai girdėjau?
- Taip-taip, pažvelk į stalą su gėrimais.
- Kas tas juodas durnius, kuris klauso taip atidžiai? Tasai valytojas su smokingu?
- Tyliau. Tai mūsų naujasis profesorius. Tai jis surengė priėmimą.
- … ir sakau jums, kad ji plėšosi į dalis. Alergija visiems afrikiečiams. Tokia pa...simaišiusi, - ir profesorius vėl linktelėjo.
- Aš bent suprasčiau, jei ji kalbėtųsi su baltuoju…

Sagoe apėmė keistas jaudulys, atsiradęs pirštų galiukuose. Nugara nubėgo skruzdėlytės, pranašaudamos kažką dviprasmiška ir pavojinga. Link jų ėjo ponia.

- Dabar teks atsiskaityti už gėrimą, - šnipštelėjo Bandelė. - Tu juk be kaklaraiščio.
- Ką tai reiškia?
- Namų šeimininkė. Linkiu sėkmės.
- Labas vakaras, Bandele, - ištarė ponia. - Nemačiau, kaip atėjote.

Iš jaudulio Sagoe prisireikė į tualetą.

- Atleiskite, aš pavėlavau. Aš ką tik iš Lagoso.
- Važiavote naktį šitu keliu? Tai labai pavojinga… beprotis. Aš visad priverčiu vyra paimti vairuotoją, kai jis važiuoja taip vėlai.
- Negalėjau leisti pavėluoti į priėmimą, - pasakė Bandelė į Sagoe vos neišmetė taurelės.
- Kaip miela iš jūsų pusės. O kas jūsų draugas?

Sagoe ryžtingai žingtelėjo į priekį:
- Mes susitikome prieangyje, aš nespėjau prisistatyti. Aš Edvardas Akinsola, o jūs, tikriausiai, šių namų šeimininkė… - kažkas gaudė jame: jos pirštai skambčiojo kaip varpeliai, kulnai mušė kaip Big Benas, jai vertėjo prisegti vietoje rožės flakoną su kvepalais.

Ji ištiesė ranką su pirštine iki alkūnės:
- Labas vakaras> Mudu, atrodo, nesame pažįstami?
- Atrodo, - Sagoe į ranką paėmė pirštinę, - O kas ten pas jus viduje – slidi žuvis?
- Jūs, tikriausiai, čia naujokas?
- Aš ką tik iš Amerikos.
- Suprantu, iš Valstijų. Tai viską paaiškina, - Sagoe žvelgė į ją laukdamas paaiškinimų jos paaiškinimui, - ir jo patenkino jo smalsumą. - Amerikiečiai be ceremonijų, ar ne?
Priblokštą Sagoe vėl apėmė įniršis, tačiau ji atšaukė jo galimą atsakymą klausimu:

- Jau pradėjote paskaitas?
- Ne, aš užsiimu tiriamuoju darbu … pavyzdžiui, man reikia išsiaiškinti, kodėl iš jūsų krūtinės kyšo dirbtinė rožė…
- Aš pamiršau, paskaitos jau baigėsi. Dabar egzaminai ir panašiai.
- Taip, taip, - sutiko Sagoe. - Egzaminai ir panašiai.

Ji maloniai nusišypsojo:
- Bet kuriuo atveju jums reikia kažkiek laiko apsiprasti. Įsivaizduoju, kaip tai sunku. Vakar jūs dar sudentas, o šiandien jau reikia vesti lekcijas. Tikriausiai nelengva persiorientuoti. Būk malonus, Bandele, palydėk jį iki arbatos staliuko.
- Su didžiausiu malonumu, misis Ogvazor.
- Beje, ar radote ką užkąsti? Čia pas mus viskas lyg furšetas. Jei skubate, galite paimti…
- … plastmasinį obuolį. Jis buvo nepaprastas. Dėkoju.

Šeimininkė juos paliko. Sagoe viskas viduje virė, o Bandelė kikeno.

- Iš ko, po velnių, čia dabar kikeni? - sprogo Sagoe.
- Iš tavęs. Buvo taip jautru.
- Nematau čia jokio jautrumo.
- Nenusimink. Elgeisi visai neblogai; tiesiog tu dar nepasiruošęs susitikimams su tokia publika.

Prie laiptų susikaupė aštrių kulniukų taukšėjimas. Visos moterys, prasibrovę pro minią, stovėjo ten kažko laukdamos. Sagoe norėjo paklausti Bandelės, ar tai nereiškia priėmimo pabaigos, kai prie jų priėjo pats profesorius:

- Pamaniau, kad čia su jumis Kerolina.
- Ji ką tik čia buvo.
- O, mano briangusis, visos ledi jau liaukia.

Tuo metu nuo minios atsiskyrė pati misis Ogvazor ir priėjo prie profesoriaus. - Kerolina, briangioji, visos ledi tavęs jau laukia.
- Žinau. Aš ieškojau tavęs, kad pasakyčiau, kad mes kylame į viršų. Tu čia susitvarkysi?
- Žinoma, briangioji.
- Matau, kad jau susipažinai su naujuoju dėstytoju, - Sagoe aiškiai suprato šių žodžių prasmę. - Aš paprašiau Bandelės palydėti jį iki arbatinio staliuko. Jis dar neįprato prie mūsiškio gyvenimo būdo.

Kaip Viktorijos laikų marionetė, profesorius nusilenkė su neslepiama panieka, ir Sagoe sunkiai susitvardė nepažiūrėjęs, ar jo kelnės užsegtos.

- Einam, briangioji, - profesorius paėmė ją už parankės. - Ledi jau senai užsiliaukė.

Karolina atseikėjo Bandelei arbatinį šaukštelį šypsenos ir nutolo šlamant sukniai.

- Aš gi sakiau, kad reikėjo pasirišti kaklaraištį.
- Aš tau sukėliau gėdą?
- Galėjai. Ir neatstatomą. Tačiau tu jai pasakei, kad mes nepažįstami.
- Ach, taip. Na, vis vien. Turiu šeštą jausmą tam. Beje, man geriau negadinti tau reputacijos.
- Nesirūpink, ji jau seniai sugadinta. Maksimumas, ko galiu iš jų tikėtis, tai mandagumas.
- Tada kam tu vaikštai į šiuos priėmimus?
- Argi kartais nėra malonu stebėti žmones, kurie negali tavęs pakęsti?!
- Tavo keistas skonis.
- Ne keistesnis nei jų. Tai kodėl jie mane kviečia?
- Leisiu pasakyti, kad nematau jokio priešiškumo tarp jūsų.
- Tai juk ir yra civilizacija. Mes čia visi labai civilizuoti.

Vestibiulis pratuštėjo. Moterys būriavosi prie laiptų, laukdamos ženklo kilti į viršų. Išsilavinę, nepriekaištingi vyrai susigrūdo priešingoje pusėje. Profesoriui teko į vietą nuvesti vos kelis, ir jis tai padarė beveik šnabždėdamas. Atnešė kavą, prasidėjo vaišinimasis cigaretėmis. Pagal tylų susitarimą jie visi stovėjo nugaromis į laiptus, kol jais lipo ponios. Viskas buvo taip galantiška ir nepriekaištinga, kad Sagoe negalėjo nesusižavėti. Dabar profesorius šnabždėjo svečiams, kad tualetas pirmame aukšte visiškai jų naudojimuisi. Sagoe jį aptiko jau seniai. Jame kilo susijaudinimas ir jis neklystamai jautė, kad dabar kažkas turi nutikti arba jį ištiks infarktas.

Kėlimąsi į viršų užlaikė jauna moteris, kuri kažką kantriai aiškino porai mostikuojančių pirštinių. Prieš kelias minutes ji apie kažką gyvai aptarinėjo su vyrais, tačiau jie mikliai dingo, kai už jų nugarų tyliai kostelėjo misis Ogvazor. Tačiau moteris nesuprato tokių ženklų ir kai misis Ogvazor galiausiai jai paaiškino, ko iš jos reikalaujama, ji paprieštaravo:
- Dėkoju, misis Ogvazor, bet gal vėliau.

Tyla tapo nepakeliama ir Sagoe pagavo pokalbio tęsinį.

- Man nesinori, - sakė viešnia.

Malonumas tirpo šeimininkės veide:
- Tačiau, mano brangioji, tai juk nepatogu. Visos ponios dabar turi pasikelti į viršų. Jos laukia jūsų, mano brangioji.
- Tačiau man nesinori.
- Jūs negalite nežinoti įprasto etiketo taisyklių. Jei j9s jų nežinote, pažiūrėkite, ką daro visos, ir sekite jų pavyzdžiu, - jos balse pasigirdo griežtos gaidelės.
- Taigi aš prieš 1o minučių buvau pirmojo aukšto tualete. Dabar tiesiog nenoriu.
- Esmė ne tame, norite ar nenorite… - šeimininkas balsas staiga pagarsėjo ir ji, susigriebusi, žvilgtelėjo į vyrų pusę. Tie paskubomis pasislėpė už dūmų uždangos. Sagoe mėtė šalį visus sąlygotumus ir priėjo prie laiptų, kad pasiklausytų. Ponios stovėjo nugaras atsukę į apsikiaulinusią merginą. Misis Ogvazor pabandė dar kartą pasaldinti piliulę:
- Mieloji mano, esmė tame, kad reikia pakilti į viršų, pasidažyti lūpas…
- Aš nesidaau lūpų.
- Tačiau jums norisi atsigaivinti, misis Fešėja. Ir aplamai, jei nepakilsite, jums teks likti vienai su vyrais.

- Neturiu nieko prieš dėl to.
- Jūs nepakeliama, misis Fešėja. To iš jūsų nelaukiau. Nesuprantu, kam jums prireikė šokiruoti mus.
- Ar aš ką nors šokiruoju!? - viešnia išplėtė akis.
- Na vis tik einam, miela mergaite, - ji valdingai paėmė ją už rankos. - Einam.

Misis Fešėja sustabdė šeimininkę, draugiškai uždėdama ranką jai ant peties:
- Veskite su savimi kitas. Ir nepalikite manęs vienos pernelyg ilgai.

Su tuo viskas privalėjo baigtis ir prieš keletą dienų taip būtų ir įvykę. Tačiau dabar profesorienė buvo pirmojo priėmimo jos gyvenime šeimininkės vaidmenyje ir nutikusi scena neabejotinai iškilo į viešumą. Jai, retai sutinkamai juodajai misis profesorienei, jos pačios namuose visų akivaizdoje iššūkį metė paprasta mergiotė, namų šeimininkė! Ir tuo tarpu etiketo taisyklės buvo misis Ogvazor pusėje.

- Eisi su manim nedelsiant, - pareiškė Karolina, - nes kitaip nelauk, kad kas nors kada nors tave pakvies į šiuos namus.
- Aš tai suprantu.

Į pagalbą šeimininkei atėjo viešnia. Misis Ogvazor jau seniai ruošėsi nueiti, tačiau kelias prieš ją aptemo ir prailgo. Juo ir nubėgo į pagalbą atskubėjusi misi Draivern, ginekologo žmona.

- Mes jūsų užsilaukėme, misis Ogvazor, - ji paėmė šeimininkę už pirštinės ir išdidžia nusisukusi nuo atstumtosios, nusivedė Karoliną prie 40 su trupučiu į viršų suvytų ponių.

- Ar tos merginos vyras čia? - paklausė Sagoe ir, kai Bandelė linktelėjo, pratęsė. - Galiu lažintis, kad iškart nustatysiu jį.
- Tai nesudėtinga.

Vyro pakaušiu tekėjo prakaitas. Niekas nenulaikė jo vietoje išskyrus jo norą, kad po juo prasmegtų grindys. Jo judesiai buvo sukaustyti, sudegusi cigaretė prilipo prie pirštų.

- Dabar jis sprogs, - tarė Sagoe. - Žemė jo nepasiglemž, todėl jis pakils. Su peteliškės kaklaraiščio sparnais.
- Jis jau kuria atsiprašymą. Aš pažįstu Ajo.

Fešėjos stiklas barkštelėjo į stalą, jis ištiesė pečius ir su pasmerktojo ryžtingumu pasitraukė atsiribodamas nuo žmonos. Vienu metu Bandelė ir Sagoe puolė į vestibiulio centrą. Sagoe nustūmė Bandelę:
- Tau su jais gyventi. Nesikišk!

Tačiau pavėlavo net Sagoe. Kola su Egbo atėjo į pačią scenos pradžią. Dabar jis ryžtingai priėjo prie visų paliktos merginos ir jie lėtai įsisuko šokyje palei baleto muziką, tyliai sklidusią iš garsiakalbių. Sagoe paėmė savo stiklą ir su apsimestiniu pasibjaurėjimu ištarė:
- Kai tik svečias, iškart seras Galaadas³²⁾.

Tai buvo „Populiariosios ištraukos iš garsių baletų“, šiuo atveju iš „Gulbių ežero“. Kampe stovėjo prakaitu apsipylęs neryžtingasis Fešėjas. Budraus profesoriaus išsitiesinusi nugara suteikė jam ryžtingumo ir jis žingtelėjo į priekį.

- Feš! - šūksnis jį sustabdė ir apsidairęs su palengvėjimu atsiduso, kad tai tik Bandelė.
- Sveikas, O aš jau ruošiausi išeiti.
- Vos prasidėjus šokiams? - Ir čia Bandelę aplankė laiminga idėja. - Tau ką, reikia eitu užrakinti studentus?

- Ką? Hm… aš … ką pasakei?
- Baik apsimetinėti. Visi gi žino, kad dirbi sargu Šechu bendrabutyje.
- Ką? Hm… Iš kur žinai? - jo mintys išsilakstė kaip išgąsdintos pelės. - Kas tau pasakė?
- Baik, Feš… - tą akimirką profesorius liūdnai kilstelėjo adapterį nepažvelgęs į šokančiuosius.

Sagoe vėl išblaivėjo nuo susijaudinimo. Profesorius grįžo prie vyrų; namų garbė buvo atstatyta.

- Puiku! - Sagoe balsas užgožė visus kitus. - Uždėkime džudžu arba tvistą. Profesorius sustingo pakelta koja, vyriškas kampas sustingo nuo netikėtumo. Bokalai pakibo ore kaip būna, kai girtas tamada³³⁾ griūna krūtine ant stalo. Tai buvo tyla kokia būna pateikus negaliojantį čekį. Improvizuoto tualeto tyla, pagalvojo Sagoe. Profesorius pagaliau tęsė judėjimą, o jo veide tokia išraiška, kad kiekvienas svečias paklausė kaimyno:
- Tikiuosi, jis atėjo ne su jumis.

Ir kiekvienas svečias atsiduso nuo minties, kad jo kaimynas lieka kandidatu į vakantinę vietą tame ar kitame komitete. Vis tik, sprendžiant iš visko, Dž.D. Ogvazoras nusprendė nekreipti dėmesio į nemalonų incidentą. Profesoriaus vardas jį įpareigojo gerumui, pvz., kilnumui. Jo veidas kvietė ramybei ir susilaikymui siaubingos provokacijos akivaizdoje. Bendrija pakluso ir pokalbiai pamažu atgijo. Egbo prisijungė prie Kolos, stovinčio salės viduryje, iškart prie jų priėjo Sagoe, tačiau įžeistas vyras nusitempė Bandelę į šoną ir pradėjo kamantinėti, iš kur jis viską žino.

- Gandai, - nesitraukė Bandelė. - Tačiau gandai iš labai patikimų šaltinių.

O viskas baigsi tuo, kad jis pakvietė Bandelę pietų.

Trečio laipsnio dėstytojas Adeola įsigudrino sužinoti, kur universiteto aplankymo metu pietavo Gvinėjos prezidentas ir dabar dėstė jų nuoširdaus pokalbio turinį:
- Taip, taip. Pietavau su prezidentu. Puikus vyrukas.

Nnodžekvė paprašė profesoriaus tėviško patarimo dėl kasmetinių atostogų ir tada ėmė girti jo bronzinius kandeliabrus.

- Kandeliabrai? - perklausė profesorius.
- Taip, taip, - patvirtino Nnodžekvė.

Besibaimindamas pasirodyti nemandagiu, Ogvazoras iškart pateko į ištiestus tinklus:
- Jie labai brangūs, - pasakė jis. - Tačiau Kerolina taip jų norėjo.

Nnodžekvė prisijungė prie kitos grupės, kad nieko nelaukdamas praneštų apie naujausią Ogvazaro pasisakymą.

- ... tai, žinoma, profesionali paslaptis, - kalbėjo daktaras Lumojė, - tačiau ar žinote, kad viena iš jūsų studenčių nėščia? - Pasigirdo pasibaisėjimo šūksniai. - antrakursė atvyko pas mane į kliniką ir paklausė, ar negaliu jai padėti. Aš jai, žinoma, paaiškinau, kad neužsiimu panašiais dalykais. Patariau jai palaukti kelias savaites ir tada vykti namo ir viską sutvarkyti pas tėvus.
- To ji mažiausiai norėjo. Dauguma jų negali tikėtis tėvų užuojautos.
- Na, tokios užuojautos ji nesulaukė ir iš manęs. Aš nesiruošiu rizikuoti septyniais metais dėl svetimo malonumo. Jei to būčiai atsikandęs pats, tai, bent jau, kaip nors būčiau apie tai išsireiškęs… - visų juokas pakilo virš šampano burbuliukų.

Profesorius Singeris rankose vartė peleninę ir Ogvazaras apdovanojo jį plačia šypsena:
- Ji jums patinka?
- Mielas daiktelis, o taip, žinoma, labai mielas.
- Nupirkau jų žmonai gimtadienio proga. Šešis vienetus. Ir dar kiandeliabrus.
- Atsiprašau… ką pasakėte?
- Bronzinius kiandeliabrus. Naudingi namuose. Kas dėl dovanų, tai aš žmogus priaktiškas. O Kerolina taip mėgsta kiandeliabrus.

Likusią vakaro dalį profesorius Singelis slampinėjo po namus, tikėdamasis ant sienų pamatyti bronzinius kandeliabrus.

Mirties namuose, kuriuose suakmenėję smegenys tarnavo puikia žaliava Dechainvos baisiojo garderobo rankenoms, Sagoe atrasdavo vieną stebuklą po kito – iki pat kybančių nuo konsolių žalių ir tamsių plastmasinių vynuogių kekių, supamo amžinai žaliuojančios dirbtinės lapijos.

Daktaras Adžilo neigė, kad į namus parsiveda prostitučių.
- Ne toliau garažo, - prisiekinėjo jis, tačiau nesėkmingai, nes Ogvazaras pasirodė už jo nugaros. - Kalba, kad misteris Udedo nemoka už elektrą. Kur prapuola pinigai?
- O su kuo dabar Salubi? Patikinu jus, kad jis sugadintas berniukas. Neleidžia praeiti studentėms.
- Vieną gražią dieną Taryba išieškos iš jo už morialinį pakrikimą, - tarstelėjo Ogvazoras.

Aštriaskruostis nusitaikė į Bandelę, bet atsidūrė greta Sagoe.

- Vykis, jei sugebėsi, - šnabžtelėjo Bandelė ir ištirpo minioje. Sagoe buvojo įkvėpimo valdžioje. Jis buvo besvoris, kaip tikrasis defekantas po klizmos. Jo pašnekovas veikė jį kaip ricinos aliejus.

- Tu – ropė, - atsakė Sagoe į pasisveikinimą.
- Nesupratau.
- Pasakiau, kad tu – ropė.
- Kas jūs? Aš jūsų nesuprantu.
- Nesupranti? Nekalbi angliškai?
- Cha, cha. Žinoma, kalbu. Tik angliškai ir to nesigėdinu.
- Tada prašau atleidimo. Matyt tave palaikiau kitu.
- Nieko tokio. Aš iš pradžių nustebai. Aš Pinkšeris.
- Pinčeris?
- Ne, cha, cha. Pinkšeris. Jūs čia neseniai?
- Taip ir ne. Aš profesoriaus žentas.

Bandelė sėkmingai nusiplovė ir Sagoe pajuto, kad pareigą atliko iki galo. Jis prarado bet kokį susidomėjimą naujuoju pašnekovu, tačiau Pinkšeri, atrodo, jį įsisūnijo ir nesitraukė nė per žingsnį. Iš pradžių jis nusprendė, kad pataikaudamas profesoriaus žentui, galės kilstelėti laipteliu visuomenėje, tačiau po to suprato savo klaidą. Pinkšeris žinojo viską apie visus profesorius, dekanus ir redaktorius – buvusius ir esamus – viską apie mokslo tarybos narius ir jos pirmininką iki intymiausių jų šeimų smulkmenų ir jis žinojo paprastą faktą, kad Ogvazaras turi tris sūnus ir vieną dukterį, penkiametę, jo nusivylimų šaltinį, nes negalėjo viešai jos pripažinti, nes buvo nesantuokine ir gyveno privačiame pansionate Islingtone³⁴⁾. O tai buvo jo mylima dukra, jo plastmasinės akies vyzdys… Tad Sagoe buvo apsišaukėlis ir atvyko į priėmimą, kad pavogtų šeimos sidabrą, tad reikėjo pasekti jį ir tokiu būtu padaryti paslaugą juodaodžiui elitui, kurį jis slapta niekino, tačiau kuri, po velnių, dievina meilikavimą ir pagyras, ir todėl leidžia gauti naudos.

Ir Pinkšeris taip prilipo prie Sagoe, kad nebuvo jokios galimybės jo atsikratyti. Jis tapo tikra bausme ir Sagor galvoje kildavo sadistinės mintys susidorojimui su persekiotoju.

Ir staiga Pinkšeris staiga tarsi išsigando. Iš jo gerklės išsiveržė sužeisto žvėries garsas, o akys iš išgąsčio išvirto. Jis atšoko per tris žingsnius ir nugara atsitrenkė į svečių grupelę. Sagoe į pagalbą pasikvietė mąstymą ir jutimus ir staiga suprato pasimetimo priežastį. Rankoje jis laikė jau antrą obuolį, kurį ruošėsi pasiųsti pirmajam iš paskos . Jis miglotai beprisiminė, kad jo ranka jau prieš tai atliko panašų judesį.

Du ryškūs blyksniai reiškė Pinkšerio akinių skrydį, kuris pasilenkė, kad pakeltų juos, tačiau prieš jam atsitiesiant antrasis obuolys išlėkė pro langą, o Sagoe rankoje atsidūrė kriaušė. Pinkšeris svyravo iš pasimetimo tarsi Sagoe nuo viskio ir palaimos:
- ką… Ką jūs, po velnių, darote?!
- Maitinu šunį!
- Ką, ... norite šmaikštauti?! Jūs pro langą mėtote šeimininko nuosavybę, - tuo metu Sagoe išmetė ir kriaušę. - Išprotėjote! Kokią teisę turite išmetinėti šiuos daiktus?!
- Kokius daiktus?
- Papuošimus. Ir neapsimetinėkite, kad nesuprantate.
- Tai vaisiai, o ne papuošimai, - ir pro langą išskrido bananų kekė.
- Baikite, arba aš pranešiu profesoriui, - ir Pinkšeris žingtelėjo link Sagoe.
- Dar žingsnis ir pašauksiu šunį.
- Baikite išsidirbinėti.
- Išsidirbinėti?! Laikote mane palaimintu?! Darkite, ką norite, bet saugokite nosį. Šunys čia pikti, - jis paskubomis norėjo išmesti ir vazą, tačiau čia jam sutrukdė šeimininkė. Jis ją aplenkė ir laimėjo pirmąją repliką: - Prieš mums išsiskiriant, leiskite nuoširdžiai jus pasveikinti su jūsų vyro paskyrimu į profesorius.
- Tai labai miela iš jūsų pusės, bet ar būsite tiek malonus man paaiškinti…
- Supratau, kurlink jūs sukate. Visi svečiai privalo būti su smokingais. Tai klaida, jiems derėjo ateiti gedulingais rūbais.
- Pasakykite, kas jūs ir kodėl išmetinėjate papuošimus pro langą?
- Sakiau jums, madam, kad esu UNESCO ekspertas miestų statybos srityje.
- Aš nemėgstu familiarumų, - ji įsmeigė į jį negyvą žvilgsnį.
- Jis, tikriausiai, girtas, misis Ogvazos, - įsiterpė Pinkšeris.
- Tai melas, pone mažakrauji kabliuk.
- Kokiame fakultete skaitote paskaitas?
- Architektūros.
- Mes neturime architektūros fakulteto, - griežtai paprieštaravo profesorienė.
- Tai ir nenuostabu. Pažvelkite į savo namus: saviveikla!
- Būkite malonūs… - Žinoma, jūsų namas užburiantis. Tikriausiai užsienietiško projekto.

Jos ceremoningumas pradingo. Sagoe suprato, kad ji ieško profesoriaus. Pinkšeriui tai reiškė pasitaikiusią puikią progą užsitarnauti balų. Jis savo liesu kūneliu užstojo šeimininką ir pradėjo:
- Paklausykite, mano drauge. Spėju, kad jūs čia – nekviestas svečias.
- Dar būtų! - šeimininkė net atsilošė iš pasibjaurėjimo.

Ir tada Sagoe netikėtai paklausė:
- O jūs ežių kartais neauginate? - nuo ko Pinkšeris panikoje net pasitraukė į šalį. - Mat, - Sagoe šypsena tapo nuolanki, - man visąlaik dilgčioja nugarą, - tada jis apsidairė ir palinkčiojo kiekvienam svečiui atskirai.
- Reikia kviesti pagalbą, misis Ogvazor, - šnabždėjo Pinkšeris, - Man atrodo, kad jis beprotis.
- Taip galvoji, - Sagoe urzgė kaip paranojiškas siaubo filmų veikėjas, susiruošęs šokti iš šešto aukšto. Pinkšeris šaižiai suspiegė ir 50 galvų atsisuko į jo pusę. Profesorius atsiprašė ir pradėjo brautis prie jų pro taures ir cigarečių dūmus. Sagoe apmąstė atsitraukią. - Pamąstęs, madam, aš sutinku jums gražinti visą plastmasinį gausybės ragą. Jei jūsū užtarėjas teisus ir vaisiai tikrai vien tik papuošimai, šunys j nelies. Jie neės bet kokio mėšlo, - ir greičiau, nei misis Ogvazar atspėjo jo ketinimus, jis paėmė ir pabučiavo jos ranką.

Ogvazaras jau buvo čia.

- Sveikinu, profesoriau, - Sagoe plačiai nusišypsojo. - Linkiu daug tokių pat puikių susitikimų! - Sagoe nusprendė, kad namų šeimininkas nėra dvasininkas ir nepradėjo bučiuoti jam rankos, apsiribodamas stipriu rankos paspaudimu. Ir su nepaprastu jam greičiu jis pasilenkė ir pauostė dirbtinę rožę, prisegtą prie profesorienės krūtinės. _ Dieviškas aromatas! Kaip tikros, - ir jis strimgalviais išbėgo iš namo.

Ėjo jis sparčiai, tikėdamasis vijimosi. Sulojo paskutinis šuo ir jis sustojo. Susijaudinimas silpo, bet širdis dar garsiai plakė krūtinėje. Beprotybė nuvijo jį atgal. Jis apėjo Ogvazarų namą ir pasislėpė krūmuose, tačiau netikėtai paslydo, Po kojomis gulėjo plastmasinė citrina. Sagoe paėmė jį ir, slėpdamasis šešėlyje, priėjo prie atidaryto lango. Visi dar buvo neišsiskirstę, visi, be abejo, aptarinėjo jį. Pinkšeris žvalgėsi pro langą, bandydamas įžiūrėti išmestus vaisius. Sagoe susiraukė: „Pinkšeri, negundyk manęs“. Ir jis sukaičiavo iki penkių, kad duotų laiko Pinkšeriui pasitraukti. Tačiau tasai tebestovėjo prie lango ir kažką sakė Ogvazerių porai. Citrina buvo lengva ir Sagoe prislinko arčiau. „Nurimk, vėjau!“ - sumurmėjo ir sviedė citriną. Ji trenkė Pinkšeriui per lūpas – netikėtas, pilnas mistinių afrikietiškos nakties siaubų smūgis. Velnio drugelis, šikšnosparnio mėšlas, mirtis, žudynės.

Pinkšeris, nesuprasdamas, ką daro. Pakartojo Sagoe žygdarbį, užgriuvo ant tituluotų šeimininkų.

[ Pirmos dalies pabaiga ]

<<<<< Skaitykite: pradžia (1 dalis)  |  (2 dalis)  |  Trečia dalis  |  Ketvirta dalis  

---

Paaiškinimai:

¹⁾ Erinlė - jorubių tradicijoje garsus medžiotojas, vėliau tapęs oriša. Kartais apibūdinamas kaip ir kaip žiniuonis žolininkas ar žemdirbys. Jo vardas gali būti kilęs iš erin („dramblys“) ir ile („žemė“ arna namas). Yra medicinos ir žvejų globėjas. Vaizduojamas žuvies pavidalu, gyvena tiek sausumoje, tiek vandenyje. Jo kultas išplitęs po visą buvusios Ojo karalystės teritoriją. Jo šventyklose yra apvalių nugludintų akmenų iš Erinlės upės. Pasakojama, kad jis apgynė Ilobu gyventojus nuo fulanių užpuolimų. Jis vadinamas ir Inle Kubos, Brazilijos ir kitose afrikiečių diasporose.

²⁾ Spiričuelsai (angl. spirituals) – krikščionių muzikos žanras, dvasinga muzika, dažnai siejama su afroamerikiečiais. Išsivystė maždaug 19 a. 6-7 dešimtmetyje JAV kaip modifikuotos vergų iš Pietų valstijų dainos. Jų šaltiniu yra religiniai himnai, į Ameriką užvežti baltaodžių misionierių. Jų temomis dažnai yra Senojo Testamento temos, ypač susijusios su išsilaisvinimu. Dainos buvo pritaikomos kasdienio gyvenimo sąlygoms bei buičiai ir folkloriškai apdorojamos. Spiričuelsai apėmė charakteringus afroamerikiečių atlikimo elementus (kolektyvinė improvizacija, būdinga ritmika, ...). Jie nemažai paveikė džiazo atsiradimą.

³⁾ Ifė - senovinis jorubių miestas Nigerijos pietvakariuose, dabartinėje Osuno valstijoje, 218 km į šiaurės rytus nuo Lagoso. Gyvena apie 0,5 mln. gyv, Jame randasi Obafemi Avolovo universitetas. Garsus bronzinių ir terakotinių skulptūrų menu (12-14 a.)
Ifė buvo seniausia ir svarbiausia Jorubalando valstybėlė, iš kurio kildinama visa jorubų tauta. Pagal mitus, čia Olodumare įsakymu nusileido dievas Obatala, kuris sukūrė žemę ir visą žmoniją (plačiau apie tai >>>>>). Pagal archeologinius kasinėjimus Ifėje gyventa jau 5 a. pr.m.e. Maždaug 8 a. miestas ėmė vystytis ypač sparčiai ir tapo svarbiausiu meno ir kultūros centru Benino civilizacijos regione. Kažkur tarp 11 ir 15 a. Ifėje valdė legendinis valdovas Oduduva - manoma, kad jis buvo ateivis iš tolimos šiaurės (musulmonai palaiko legendą, kad jis buvo kilęs iš Mekos). Po to jo svarba sumenko.

⁴⁾ Obalende - iškraipytas jorubių kalbos posakis Ibi ti Oba le wa de, reiškiantis „Kur karalius (Oba) vijosi mus“. Taip vadinasi Lagoso salos rajonas.

⁵⁾ Karterio tiltas - vienas iš 3-ių tiltų, jungiančių Lagoso salą (Idumota vietovė) su žemynu (Iddo). Jį 1901-ais pastatė britų kolonijinė vyriausybė. Jis pavadintas buvusio Logoso kolonijos valdytojo Žilberto Tomo Karterio(1848-1927) garbei. 8-o dešimtm. pabaigoje tiltas buvo išmontuotas, perprojektuotas ir perstatyta.

⁶⁾ Ši medžio sviestas - sviestas iš ši medžių (Vitellaria paradoxa) vaisių. Jis baltas arba kreminis, kietas, turi malonų riešutų kvapą. Jį naudoja maistui ir gydymo tikslais, Europoje jis taip pat yra ir žaliava margarinui bei kosmetikai.
Sviestą keliais etapais gamina paprastai moterys. Per lietų laikotarpį surenka subrendusius vaisius, tada statinaites su jais bent 12-ai dienų užkasa į žemę, kad supūtų minkštimas ir būtų lengviau išimti sėklas, kurias tada verda, kad jie neimtų dygti. Kitame etape jas be pertraukos kepina 4 d., - ir tada jas galima saugoti 9 mėn.
Toliau ruošiant sėklų kevalą skaldo akmeniu; kauliuką kaitina 24 val., o tada skaldo irgi akmeniu. Tada jį grūda grūstuvėje gaudami rudoką masę, į kurią vis įpila vandens ir maišo, vis nupildami sunkesnes nuosėdas – taigi, tam reikia daug vandens Gautas putas verda daugelį valandų, o tada nuima viršutinį sluoksnį ir jį atvėsina. Tai ir yra ši sviestas.
Ši medis (Vitellaria paradoxa arba Butyrospermum parkii) arba karitė ar Vitelarija nuostbioji (afrikinis sviestmedis) - erikinių (Ericaceae) šeimos augalas. Auga Afrikos savanose nuo Gvinėjos iki Sudano. Per sausrą numeta lapus, o prasidėjus lietums ant nuogų šakučių skleidžiasi žiedai, tik po to medis sulapoja. Medis brandos amžių pasiekia sulaukęs 30 m. ir gali gyventi kelis šimtmečius. Gali siekti 20 m aukščio. Vaisiai – geltonos persiko dydžio uogos, kurių minkštimas valgomas, saldaus skonio. Vaisiaus viduryje – stambus riešutėlis. Mediena naudojama kurui ir kaip statybinė medžiaga.

⁷⁾ Ako stiebai (Ako Ibepe) - vyriškų papajų (kurios tik žydi, bet nemezga vaisių) stiebai.

⁸⁾ Vauxhall - britiškų mašinų markė, gaminama „Vauxhall Motors“, A. Vilsono įkurta 1857 m.; 2021 m. tapo „Stellantis“ filialu. Pavadinimas kilo nuo Voksholo rajono prie Temzės. Automobilius gamina nuo 1903 m. Ji buvo pbangių automobilių gamintoja, kol 1925 m. ją įsigijo „General Motors“. 1948 m. pradėjo “naujo” modelio automobilius.

⁹⁾ Ikoja - prabangiausias Lagoso rajonas, esantis Obalendės šiaurės rytuose, vakarine dalimi prieinantis Lagoso salą. Ji spopuliarus tarp Nigerijos aukštuomenės. Britų vyriausybė Ikoją nuo Lagoso salos buvo atskyrus MakGregoro kanalu, tačiau dabar jis jau užpiltas. Ikoja pasižymi dar ir tuo, kad čia daugiausia Lagose lyja.

¹⁰⁾ Excelsior viešbutis - 4-ių aukštų viešbutis, pastatytas 1961-ais, Logoso Apapa priemiestyje esančiame netoli Lagoso lagūnos priešais Lagoso salą.

¹¹⁾ Oingbo turgus - ultramodernus turgaus kompleksas Ebute Metta rajone. Jis reiškia „už didžiojo medžio kelio“ ir įsikūrė iki 1851 m. Jis vienas seniausių ir didžiausių Lagose. 1991 m. jis buvo nugriautas, kad būtų perstatytas ultrašiuolaikiniu stiliumi.

¹²⁾ Olė (jorubių k.) - „vagis“.

¹³⁾ Dansiki - laisvo kirpimo megztiniai marškiniai, dažniausiai siuvami iš spalvingų, Afrikos įkvėptų medvilnės raštų arba iš vienspalvių audinių, dažnai su lopinėtomis kišenėmis ir siuvinėjimais ties iškirpte ir rankogaliais. Amerikos madoje pasirodė 20 a. 7-me dešimtm., kai juos palaikė juodųjų pasididžiavimo ir baltųjų kontrkultūriniai judėjimai. „Dasiki“ perimtas iš jorubių kalbos „danšiki“, kuri yra vyrų nešiojama trumpa tunika be rankovių. Jorubiai žodį pasiėmė iš Hausa dan ciki (pažodžiui „apatiniai“), trumpos tunikos, vyrų nešiojamos po laisvesniais drabužiais. Darbiniai dansiki pradžioje siūti iš rankinio audimo audinio spalvotomis juostomis.

¹⁴⁾ Ogbodžu odės - „Šaunusis karys 400 dievybių miške“ (1938). Tai pirmasis jorubių rašytojo D.O. Fagunwa romanas ir pirmasis romanas jorubių kalba, pasakojantis Akara-Oguno nuotykius. Jį 1968 m. į anglų kalbą išvertė V. Šojinka.

¹⁵⁾ Kaftanas - viršutinis vyrų drabužis, iauras, vieneiliu arba dvieiliu užsegimu, ilgomis rankovėmis, dažniausiai sujuosiamas per liemenį. Buvo siuvamas iš aksomo, milo arba gelumbės. Atsirado Artimuosiuose Rytuose, kur jį juos dėvėjo ir moterys. Nuo 13 a. paplito Europoje.

¹⁶⁾ Fesas arba festas (iš turkų k. fes) - raudona fetrinė nupjauto kūgio formos kepurė; pavadinimas nuo Feso miesto Maroke, kur jas gamino. Šios kepurės paplito visoje buvusioje Osmanų imperijoje, kur jas 19 a. jau dėvėjo įvairių religinių ir etninių grupių atstovai.
Anglijos karališkieji Afrikos šauliai, verbuoti Rytų Afrikoje, dėvėdavo raudonus ar juodus fesus stačiais šonais, tuo tarpu Vakarų Afrikoje veikę šauliai dėvėjo žemus raudonus fesus. 

¹⁶⁾ Omo olė – vagiliūkštis; omo (jorubių k.) - vaikas, ole - vagis.

¹⁷⁾ Ole! E fi'gbati fun yeye! (jorubių k.) - Vagis! Gauk už dyka!

¹⁸⁾ Alakori – “greičiau“. Alakori yra jorubių žodis apibūdinantis kažką, kas yra tingus ar vengia darbo ar atsakomybių.

¹⁹⁾ Gaga (jorub k.) - akiniai.

²⁰⁾ Abule Idžeša - rajonas Mušine, netoli Igbobi ir Akoka rajonų, kiek aukščiau Lagoso lagūnos.

²¹⁾ Apie Simę žr. >>>>>

²²⁾ Apie Ovolebę žr. >>>>>

²³⁾ Našlaitis - tradicinė dvasinė daina, sukurta vergovės JAV laikais. 19 a. 8-me dešimtm. ją dainavo Fisk Jubilee Singers. Dažnai dainuojama juodaodžių pilietinių teisių judėjime. Daina yra skausmo ir nevilties išraiška, dainininkui juos palyginant su tėvų netekusio vaiko beviltiška padėtimi.

²⁴⁾ Abeokuta („po uolomis“) - miestas pietvakarių Nigerijoje, Oguno valstijos sostinė, prie Oguno upės. Apie 600 tūkst. gyv. Transporto mazgas, žemės ūkio regiono centras, maisto, cemento pramonė. Abeokuta buvo teritorijoje, kurioje gyveno jorubų etninė subgrupė egbai.  Kai grėsmėjo Dahomėjos karalystė vakaruose, rengianti grobiamuosius žygius medžiojant vergus. Daug pabėgėlių ieškojo prieglobsčio akmeningose vietose, kur ir stovi Abeokuta. 1825 m. pabėgėliai čia įkūrė įtvirtintą miestą, kuris sustiprėjęs 1851 ir 1864 m. sugebėjo apsiginti nuo Dahomėjos, o 1893 m. egbai įkūrė Jungtinę egbų vyriausybę, kuri buvo prijungta prie Nigerijos.

²⁵⁾ Jamsai - apibendrintas kai kurių dioskorėjos genties sukultūrintų augalų su valgomaisiais šakniagumbiais (irgi vadinamais jamsais) pavadinimas. Auga daugelyje vidutinio klimato ir tropikų regionuose. Vertingas maistinis augalas.

²⁶⁾ Oguno upė - 480 km ilgio upė Nigerijoje, įtekanti į Lagoso įlanką; jos vardu pavadinta Oguno valstija. Išteka netoli  Sepeterio and Šakio miestų auktutinėje Oyo valstijos dalyje. Vienu metu ji buvo svarbiu prekių gabenimo keliu tarp Abeokutės ir Lagoso.  Jorubių religijoje jos dievybe yra Jamaja, visų orišų motina, tad prie jos gyvenančiųjų upė yra garbinama.

²⁷⁾ Olumo („olu“ – dievybė; „mo“ – suformuota) – 137 m aukščio kalva pietvakarių Nigerijoje, Abeokutoje, naudota kaip natūrali tvirtovė 19 a. tarpgentinių karų metu. Jos globėja jorubių garbinama kaip oriša. Dabar yra vienas iš turistinių objektų.

²⁸⁾ Adiras („adi“ – sujungti; „re“ - dažyti) - dažytų audinių tipas pietvakarių Nigerijoje, tradiciškai gaminamas moterų, naudojant rezistinio dažymo metodus, kad būtų gaunamas audinys iš skirtingų spalvų. Paplitęs tarp egbų Oguno valstijoje.

²⁹⁾ Oriki - šlovinanti dainuojamoji poezija jorubių kultūroje. Joje naudojami tiek trumpos, tiek ilgos (dievų ar mirtingųjų) vardų formos. Ja išreiškiama, kas yra vaikas ar kuo tikimasi jį būsiant.

³⁰⁾ Ogunas - valstija Nigerijos pietvakariuose. Sostinė Abeokuta. Tai agrarinis regionas, daugiausia auginantis kakavmedžius. Pagrindiniais vandens keliais yra Oguno ir Jevos upės. Senaisiais laikais vakarinėje dalyje gyveno egbų ir jevų tautos, priklausiusios Oyo karalystei. Valstijoje išvystyta ir alaus gamybos, palmių aliejaus, cemento, dviračių padangų ir medžio apdirbimo pramonė.

³¹⁾ Ilugunas yra kaimiška vietovė pietvakarių Nigerijos Oguno valstijoje, daugiausia Odedos savivaldybei, dažnai laikoma „vartais į Nigeriją“. Ji randasi maždaug 4 km nuo Abeokutos. Joje yra Iluguno geležinkelio stotis. Šis regionas pasižymi giliomis tradicijomis ir paveldu, būdingu pietvakarių Nigerijai. Čia gyvena ilugunai, priklausantys jorubių etninei grupei. Bendruomenė daugiausia verčiasi žemės ūkiu ir garsėja vietine Garri Kila (iš manijokų gaminamo produkto) gamyba.

³²⁾ Galaadas (Galahad) - karaliaus Artūro Apvaliojo stalo riteris, vienas iš trijų šv. Gralio ieškotojų, pasižymėjęs skaistumu ir moraliniu tyrumu. Pirmiausia pasirodo „Lancelote-Gralyje“, o tik vėliau pasirodo išsami jo žygdarbių istorija.

³³⁾ Tamada - šventės ar masinio renginio (siauresne prasme, vestuvių) vedėjas (tvarkdarys). Pas gruzinus jis tostų prižiūrėtojas, pristatantis kiekvieną tosto sakytoją.

³⁴⁾ Islingtonas (Islington) - Didžiojo Londono rajonas, esantis Londono šiaurėje. Čia gyvenę saksai pradžioje ją vadino Giseldone (Gislos įtvirtinta kalva), vėliau transformavosi į Isledon, o maždaug 17 a. įgavo dabartinį variantą. Sąryšis su Nigerija yra daugiausia per Dž. Džeksoną (Jason Utitofon Jackson, g. 1981 m.), tapusį pirmuoju nigeriečų kilmės Islingtono meru (2025-26). Jis inicijavo 1,6 mln. svarų sterlingų vertės psichikos sveikatos programą, skirtą jauniems juodaodžiams vyrams.

Volė Šojinka: nobelistas
Visa tiesa apie Duras
Džeko Keruako “Kelyje”
V.T. Vittachi. Subudo reporteris
Aldous Huxley. Suvokimo durys
Radoslavas Bratičius. Kur tu, Moze?
A.de Saint-Exupery. Mažasis princas
E. Hemingvėjus. Pavasariniai vandenys
Davidas Kartvelišvilis. Sekti vardan meno
Pirmasis Nobelio laureatas: Siuli Priudomas
Bianca Lamblin. Pasimetusios merginos memuarai
Deividas Konstantainas. Arbata Midlande
Stepių vilkas ir jo nepriklausomybė
Hamsunas: svajotojas ir užkariautojas
Pasimetusios merginos memuarai
Arthur Rimbaud. Nušvitimai
Czeslaw Milosz. Ulro žemė
Nobelio premijos laureatai
Riiti Jokomicu: Musė
Skaitiniai
Vartiklis