Volė Šojinka. Interpretatoriai  

<<<<< Skaitykite: pradžia (1 dalis)  |  2 dalis)  |  Trečia dalis

Ištraukos pristatymas

Egbo atstovauja kartą, kuriai skirta pertvarkyti tautą. Jis yra pirmasis interpretatorius, kuris pradeda romaną. Jo tėvų mirtis privertė jį rinktis ir grįžti į gimtąjį kaimą. Jo padėtis po įtartinos tėvų mirties buvo tarsi Hamleto – „būti ar nebūti“. Egbo buvo dvasiškai imlus. Jam bręstant nutiko daugybė įvykių. Baimės formavo jo jautrumą. Pvz., skrydis, patirtas vaikystėje, buvo viena jo įveiktų baimių. Toji baimė leido jam suprasti dievo buvimą: „Ar ne čia Dievas gyvena? – klausia jis tetos. Kitas vaikystės nutikimas buvo, kai jis apsistojo Varyje1) ir kartojo tą patį klausimą: „Ar ne čia Dievas gyvena?“.

Egbo gundomas Simės ir vaizduojamas kaip nepatyręs meilės reikaluose. Rašytojas šį svarbų gyvenimo momentą pateikia poetine kalba panaudodamas pasąmonės srauto techniką. Tai nauja patirtis Egbo ir nelengvas jo pasirinkimas: likti greta pamaldaus draugo ar patenkinti savo seksualinę aistrą.

Egbo įvedimas į seksualinį gyvenimą paskatina jo savimonę ir transformaciją. Po šio nutikimo jis pradeda dvasinį atgimimą. Šojinka palygina Egbo atgimimą su Atgailaujančiu jūreiviu2), nuo kurio kaklo nukrito negyvas Albatrosas tarsi jūreivio dvasinio atgimimo simbolis.

„Jis rengėsi miegoti ir nusirengė... Egbo buvo paliktas vienas tarp uolų ir artėjančio miško, apnuoginto ateinančios tamsos... Dabar, pirmąkart nuo vaikystės pakilimo į Dievo domeną, Egbo pajuto ir suprato baimę, buvo sustiręs prieš naują jos antplūdį. Nes tai nebuvo žmonių buveinė, o jis buvo pernokęs vaisius, šiuo metu šlovinantis žmogaus išlaisvėjimą“.

Šojinka pateikia Egbo kaip jorubių vyriausio dievo Oguno3) tamsiosios pusės įsikūnijimą. Tą pat drobėje pavaizduoja ir Kola. Egbo protestuoja, kad draugas jį naudoja modeliu Oguno blogajai pusei. Kola bando iliustruoti mitą, kur Ogunas žudo žmones, pabrėžti šio žiauriąją ir destruktyvią esmę. Kitas tamsios Egbo pusės pavaizdavimas yra, kai jis Ibadane įstumia studentę Simę į skausmo ir nelaimės liūną, o taip pat incidentas Majomio naktiniame baze, kur jo staigus pykčio protrūkis baigiasi muštynėmis su padavėju ir jo nederamu elgesiu su Džo Golder‘iu po Nojaus mirties.

Pagal Šojinką, Ogunas yra svarbiausias veikėjas jorubių pasaulio sampratos suvokimui – tiek kūrybinis, tiek destruktyvus. Egbo neranda pusiausvyros tarp šių dviejų priešybių. Jis tik perteikia du Oguno aspektus – įsiūtį ir maištą – ką ir pabrėžė Kola. Kad tai paneigtų Egbo skundžiasi Džoe Golderiui:
„Mano draugas turi nepaprastą talentą. Pažvelk į šitą, kur jis iš manęs padarė kraujo ištroškusį maniaką... Ar tai esu aš? Ar net Ogunas, kurį aš, atseit, atvaizduoju?“

4 dalis

Net vaikai žinojo apie Simę. Moterys klūpėdamos meldė dievą, kad vyrai nuklystų į šalį pas bet ką, tačiau kad likimo pirštas nenuvestų jų pas Simę. Nes pas Simę sužinoję apie naują požiūrį į gyvenimą ir meilę, vyrai išklysdavo iš į išsigelbėjimą vedančio kelio ir, smukę iki laukinių lygio, savo žmonas regėjo kaip senai išnykusių iliuzijų šešėlius. Simė žalojo vyrus ir draskė draugystę su jais. Simė buvo tokia atviraširdė, kad bet kuris vyras laikė, kad tai jis išdavė ją, o ne ji pražudė jį, ir aršiai gynė ją nuo įsiutusių moterų, nepastebinčių jos atviraširdiškumo. Žinoma, apie Simės meilės nuotykius buvo kuriamos dainos, pagiriamosios dainos ir prakeikiančios dainos – ne Simę, aišku, o moteris, išdrįsusias įžeidinėti nerūpestingumo deivę, Simę, Avilio karalienę, kurios oda buvo pastelės spalvos, žemės ir oro spalvos. Simė nereikalavo išaukštinimų, juos giedojo patys vyrai. Dažniausiai tai būdavo taip: išvydęs Simę poetas iškart pratrūkdavo ditirambais.

Visuomenėje Simė paprastai būdavo rami, nejudri, nedraugiška, abejinga gerbėjų miniai. O kartu ji pastebėdavo viską, ir kai jie išeidavo, patriukšmavę, paišlaidavę, sugėdinti – nes Simė gerdavo stiklinėmis lygiai su jais ir likdavo paslaptimi, kai jie tuo tarpu atsiverdavo, apsinuogindavo, prarasdavo jėgas ir balsą, tačiau negudrėjo – tik tada rinkdavosi Simė; ir vėl jos akys iš po sunkių vokų žvelgdavo atlapaširdiškai ir neįžvelgiamai.

- Eik čia! Ateik, jaunasis Egbo! – geografijos mokytojas, vienintelis žmogus mokykloje, matęs „šitame Egdo“ gerumo užuomazgas, pagriebė jį už rankovės ir nusitempė į savo klasę. Jis apžiūrėjo naują mėlyną striukę ir mokyklos ženklelį – užgimstančio savarankiškumo požymius, nes juos nešiojo tik paskutinėje klasėje. – Jaunasis Egbo, tu tikras stebuklas. Ar prisimeni, kad tave ketino šešis kartus mesti iš mokyklos? Šešis kartus! Jaunasis Egbo, tau reikia prašyti manęs pažymos apei šešis tavo išmetimus, nes pats toks faktas savaime negali sukrėsti jokio protingo žmogaus.
- Taip, sere, - sumišo Egbo. Tik geografijos mokytojas galėjo jį taip sugluminti.
- Jo, tu tam tikra prasme čempionas. Tad štai paklausyk. Seksualinį maniaką regiu iš tolo. Toks maniakas dabar prieš mane. Šalinkis moterų – supratai? O dabar dink man iš akių, kirmėle žmogaus pavidalu!

Šis mokytojas mėgo hiperboles. Visi žinojo, kaip Egbo bijojo moterų. Tačiau prieš savaitę mokytojus pasiekė gandas apie naktinį žygį, kuriame sudalyvavo ir net pasižymėjo Egbo. Apgirtę nuo harmatano4) ir artėjančios laisvės, šeši patrūkėliai su brandos atestatais surengė pirmąjį begėdišką naktinio klubo aplankymą. Labai greitai draugužiai pastebėjo, kad Egbo nė karto nešoko ir nuo jų atėjimo į klubą neištarė nė žodžio. Jo žvilgsnis buvo įsmeigtas į vieną tašką.

- Pažvelkite į Egbo. Tu ką, niekada moters nematei?
- Tai gi aišku. Šventikų sūneliai – didžiausi mergišiai.

Išlaikę baigiamuosius egzaminus, numetę paskutinius lapus nesenai buvusiems vaikytojams, jie staiga liovėsi skubėję – pats metų laikas, vėsus, trapus ir sausas, jiems teikė lengvumo, ir jie daugiau negalvojo nei apie terminus, nei apie kliūtis. Nerūpestinga buvo ir gamta su kylančiomis dulkėmis ir kyšančiais senos žolės kuokštais. Rytais ir vakarais oras gaivino ir gėlė, vidurdienį ratus sukantis vanagas žvalgėsi voverių ir pelių. Vakaro vėjas, prasiveržęs pro jaunuolynus, pro šiurkščios dramblių žolės bangas, buvo tarsi grynos palmių degtinės ragas po dešimties dienų pasninko – ir Egbo, praėjęs vos tris mylias, suskilusiomis lūpomis ir perdžiūvusiu gerkle, buvo visiškai girtas.

Jis sėdėjo prie stalo, užmiršęs apie savo nerangumą, nes neprisiminė savęs. Simė nemirtingu savo gyvenimo laikotarpiu valdė jai nepažįstamą minią ir niekam nerodė dėmesio. Jos stalas skendėjo kvatojime, bet tai tebuvo tušti juokai, nelinksminę Simės.

- Jos akys kaip žuvies, - sumurmėjo Egbo, o vaikinai leptelėjo:
- Mūsų vadas sau susirado memi vatą.

Simė pastebėjo jį. Jis žvelgė jai į akis ir kvailai galvojo apie šviežias kepenis mėsininko parduotuvėje, apie jų vėsią gelmę. Visą minutę Simė neatitraukdama akių žiūrėjo į Egbo ir jis, pasimetęs ir paklusnus, lėtai atsistojo, o kraujas jam trenkė į galvą, ir jis nieko nežinojo, išskyrus tai, kad simė žvelgia į jį. Šaltomis vėsiomis rankomis jis ėjo gatve tarsi aklas, atsitrenkdamas į padėklus su riešutais ir kepta mėsa, o gatvės prekeiviai kikeno ir kalbėjo:
- Dar vienas aklas nuo girtumo.

Jis klupinėdamas slinko namo ir, tarsi lyg turint aukštą temperatūrą, ausyse skimbčiojo cikados ir ūžė tamsi naktis; Egbo svyravo, tarsi jam būtų įgėlus pikta angis, ir džiaugėsi nuodais, slenkančiais jo gyslomis.

Kitą dieną Egbo pareiškė klasėje:
- Jei būčiau ją pamatęs prieš zoologijos egzaminą, būčiau parašęs rašinį apie bičių motinėlę. Kad kartą ir visiems laikams būtų užmiršta apie vadovėlius.

Mokytoja visad pasiklausydavo mokinių pokalbių:
- Na, ateini čia, jaunasis Egbo, tu jaunas, ale ankstyvas...

Vėliau Egbo prisipažino Simei:
- Buvau naivus pirmą ir paskutinį kartą.

Jis nedelsiant paliko mokyklą, pradėjo dirbti ir ėmė taupyti. „Jei kada nors tapsiu atsiskyrėliu, jau turėsiu patirtį“, - mąstė jis. Jis tik tiek valgė, kad nemirtų iš bado, o vieninteliu pasilinksminimu buvo biblioteka. Ir štai su 18 svarų kišenėje, ant tricolių batpadžių dėl didesnio ūgio ir pasitikėjimo, dryžuotu vilnoniu kostiumu, su kaklaraiščiu – iškrakmolinta apykaklė braižė kaklą – Egbo įsiveržė į Ibadaną, Simės rezidenciją. Reikėjo gi pas kažką apsistoti, - ir Egbo prisiminė apie bendraamžę, studentę. Atrodė, kad tai idealiai tinka, tačiau prie durų Egbo suabejojo, išvydęs priklijuotą kortelę:
„E. Ajo Dedžiadė, Krikščioniškojo jaunimo draugijos sekretorius. Pabelsk ir įeik su taika“.

Jis jau būtų pabėgęs, tačiau tada pats Dedžiadė atidarė duris:
- Egbo! Kaip tu čia atsidūrei?

Egbo negalėjo susilaikyti nenusišypsojęs:
- Ką tai reiškia? - jis krumpliais pabarbeno į kortelę. – Tik nesakyk, kad nori pratęsti šeimos tradiciją.
- Ooo, jei tik tu galėtum pasekti mano pavyzdžiu! – Dedžiadė irgi buvo šventiko sūnumi. Dedžiadė vyresnysis net galvojo imtis draugo sūnaus globos, tačiau tetulė ir klausyti apie tai nenorėjo: „Nei tau, nei senam diedui – senam velniui jis neatiteks. Pati užsiimsiu jo auklėjimu!“.

Studento Dedžiadės kambaryje galima buvo išvysti visus nuodėmingo gyvenimo baisumus. Jie puošė sienas įrėmintų citatų iš Šventojo rašto pavidalu. Egno netrukus suprato, kad pas Dedžiadę neras palaikymo.

- Tai būtų amoralu, - išsamprotavo Dedžiadė ir visos apeliacijos į draugiškumo jausmą buvo bevaisės. – Geriausia draugiškumo apraiška iš mano pusės – likti namuose ir melstis už tave.
- Nešvaistyk jėgų dėl manęs, - pasakė Egbo. – Geriau jau skaityk savo knygas.
- Aš visad pasimeldžiu prieš mokydamasis, - užtikrino jį Dedžiadė. – Apie 11-ą geriu arbatą. Jei mano maldos bus išklausytos, tu praregėsi ir grįši arbatai.

Egbo net supurtė nuo minties, kad Dedžiadės maldos gali būti išklausytos ir hjam teks gėdingai grįžti namo. Jis žingsniavo per universitetinį miestelį ir jo baimė augo. Dedžiagės požiūris jam netikėtai pasirodė protingas, teisingas ir draugiškas. Pamaldumas jam kėlė virpesį, o nuo tekstų rėmeliuose kaktą mušė šaltas prakaitas. Iš nevilties jis pradėjo melstis:
- Dieve gailestingas, leis man šiandien nusidėti. Užmiršk apie mano pasigailėtiną egzistavimą ir palaimink mano draugą ir jo knygas. Tegu jo skaistumas dar ryškiau nušvinta greta mano nuodėmingumo.

Tokiame savigraužoje irgi yra pamaldumo, mąstė Egbo. Juk galų gale, jis meldė tik kad jo auka būtų priimta.

Trečiame iš eilės naktiniame klube jis surado Simę. Jis ją pamatė ne iš karto, tačiau tokia minia galėjo susispiesti tik aplink ją. Visas vidinis kiemelis buvo pilnas Simės, atsiribojusios, bejausmės ir abejingos. Tie, kurie gyrėsi, kad Simė juos mylėjo, kad ji be jų negalėjo gyventi, nekėlė pasitikėjimo, nes Simė visad atrodė tolima, - ir tasai nutolimas darė ją nepriekaištingą žmonių akyse. Susidarė įspūdis, kad Simė neturi jokių ryšių su išoriniu pasauliu, ir tie, su kuriais ji permiegodavo, krisdavo į neviltį, nes neišvengiamai įsitikindavo, kad tarp jų nieko nebuvo. Šaltose Simės akyse, kurių spalva panašėjo į kepenis, bet koks pakartojimas atrodytų išniekinimu. Ir ji negalėjo savimi pasotinti tų, kuriems niekada ji nepriklausė, o vilties šešėlis juos varė iš proto, ir nuo jo jie negalėjo išgyti.

„Avilio karalienė, - mąstė Egbo. – Dėl jos vyrai maivosi ir išsidirbinėja kvailiais“. Jis stovėjo, nesiryždamas sėsti prie stalo ir paprašyti išgerti, nes tai pasmerktų jį keliui pas žvėrį, kuris tūno pasaloje ir pasiruošęs jį praryti. Taip kadaise būdamas berniūkščiu, ankstyvosios aviacijos metais, jis stovėjo neprižiūrėtame, apžėlusiame Vario aerodrome ir laukė, kad jį prarytų mažutis nerangus lėktuvėlis. Egbo buvo su teta, jis mąstė apie moters neatsargumą rizikuojant gyvybe dėl skarmalų pardavimo. Ir jis vėl prisiminė, kaip netikėtai žuvo tėtis su mama, tėvas Džonsonas ir jo žmona kunigaikštytė Egbo. Ant jo elementoriaus teta savo ranka užrašė „Egbo“ ir jis visam gyvenimui tapo Egbo. Paaugęs jis suprato, kad nepajėgia liūdėti Džonsono pavardės.

- Važiuosi mokytis į Lagosą, - pasakė teta. – Į Lagosą, kaip visi civilizuoti žmonės. Pas pagonį senelį išmoktum nebent skaičiuoti žmonas ir gauti duoklę nuo kontrabandos.

Ir jis prisiminė girią, kranto drėgmę ir kvapą, - ir baimė dingo. Jis nenorėjo lipti trapu, jis mušėsi, kabinosi už turėklų, ir net atsidūręs lėktuve, puolė prie lango, tuo prajuokindamas keleivius. Akimirkai jį nuramino motoro virpėjimas, tačiau netrukus rauda vėl prasiveržė. Tačiau tada jis pro langą pamatė laukus – tokiais jis juos matė vaikystėje, kai žaidė lėktuvą. Egbo aprimo. Jis pažvelgė žemyn, į upę ir verkiančias mangroves; ir atsisėdo krėsle, tiesus ir ramus. Dabar lange buvo dangus, plunksnuotas tarsi povo uodega, - ir jis pasisuko į tetą: „Mama, pasakyk, ar čia ir gyvena dievas?“

Baimė nuskendo tarsi negyvas paukštis upėje. Likusią skrydžio dalį Egbo miegojo.

Egbo atsisėdo prie stalo, nervingai kišenėje pačiupinėjo pinigų pluoštą tikrumui. Pribėgo vaikinas su plačiu randu smailiame veide. Jis ilgai stovėjo priešais jį, kol Egbo susiprato, kad jis laukia užsakymo:
- Viskio. Ne, konjako su limonadu. Prašau, dvigubą. Ir limonadą. Genevieve Nnaji

Vaikinas nurūko, o Egbo atsistojo. Atėjo laikas veikti, dabar ir tik dabar, dar iki tol, kol lūpomis palies gėrimą. Dabar ir tik dabar, kol ji nepakėlė akių ir jo nepažino jo. Neviltis jame buvo neįveikiama.

Viskas įvyko neįtikėtinai paprastai. Jis pakvietė Simę – ir ji atsistojo, nerūpestingai, nieko nežadėdama, tiesiog atsistojo, tarsi visąlaik laukė, kad ją pakvies. Egbo atsiprašė už šaltas rankas ir mikliai ją vedė, nes visad tarp vyresniųjų mokinių pasižymėjo šokio klase.

Aš liečiu ją, galvojo jis. Nejauti šito nepakanka? Einant toliau galima viską pražudyti. Nereikia skubėti. Reikia ilgos apsiausties iki tos akimirkos, kai bus galima neklausti. Gal užeiti pas ją į namus, aišku, po to, kai įsileis į išrinktųjų ratą.

Pats nustebo, kad rado tinkamus žodžius:
- Ką atsiųsti stalui? Viskio o gal ... džino?
- Tu labai jaunas, - atsakė ji. – Nesišvaistyk pinigais.

Nuviltas jis palydėjo ją prie būrio ir pastebėjo, kad vynas ant stalo buvo ne taurėmis, o buteliuose. O jis klausė jos tokio nieko!

Vakaras buvo kurčias ir be properšų, tačiau Egbo budėjo. Vyrai ateidavo ir nueidavo nieko nepešę: verslininkai, teisininkai, savimi pasitikintys gydytojai, nes medicina buvo pagarboje kaip aukšto intelekto požymis bei pergalė prieš švenčiausią baltojo žmogaus paslaptį. Simė buvo erškėčio krūmu naktyje, aplink kurį spiečiasi ir veltui sudega jonvabaliai.

Čia buvo ir prisišlieję, kuriuos ji pakentė kaip gynėjus, pasiuntinukus ir jos užgaidų vykdytojus. Šie perduodavo kitoms moterims nepalankius Simės vertinimus apie jas ir patys puoselėjo neišsipildysiančias viltis. Egbo sėdėjo nuošaliau, graužiamas pykčio ir pavydo, ir tol rijo konjaką, kol tasai krūtinės nepripildė liepsna. Kažkaip susiėmęs, jis ėmė apgalvoti padėtį ir jau beveik buvo pasiruošęs pusiaunakčio arbatai su Dedžiade. Ten jis suras tikrą nusiraminimą.

Nuo konjako viskas atrodė aptraukta harmatano4) vidurdienio dūmeliu. Egbo matė, kad ieško galo, susinaikinimo. Jis nepažino moterų. Kodėl gi ne Simė? Kodėl gi ne Simė jam atskleistų vieną iš būties paslapčių? Jis sau atsakė, kad reikalas ne tame. Viskas buvo gerokai rimčiau, nes tikroji dalykų esmė jam neleido trauktis. Kaip beprotis jis atsistojo, priblokštas nepaprastai paprastos minties. Štai kodėl jis ją persekioja – jis atėjo čia, kad amžiams ją išvestų iš šios minios. Vestų. Jis prisiminė savo atkaklumą, atsiskyrėlišką gyvenimą, abejingumą kitoms moterims – negi jis visa tai darė tik dėl vienos nakties? Ne, jis amžiams ją išsives. Simė privalo gyventi su juo po vienu stogu.

Jis stovėjo greta jos, o ji jam kartojo „ne, ne ir ne“. Egbo to negirdėjo:
- Aš nenoriu šokti.

Egbo negirdėjo.

- Užtikrinu tave, aš pavargau. Man nepatinka šis šokis. Kitą kartą – gerai?

Tačiau kaip ji nenori šokti su juo, kai jis privalo jai pasakyti tokį svarbų dalyką, o jei ji po akimirkos ims ir dings? Jis daug girdėjo apie sugebėjimus paslaptingai dingti. Štai Simė minios centre – ir staiga jos nėra, pasislėpė ir neaišku su kuo. Po šito Simė kelias ilgas savaites nesirodė viešumoje ir nepriiminėjo svečių.

Ir kaip ji gali jį taip kankinti ir kartoti „kitą kartą“, kai kitam kartui reiks ruoštis ko gero ilgiau nei šiam. Užburtas, nenumaldomas jis staiga pastebėjo, kad tempia ją už abiejų rankų ir tvirtina:
- Tačiau aš turiu tau tiek daug pasakyti!
- O ką, to negali padaryti čia? – jos balsas buvo tąsus, ji nepyko, bet ir neskatino.

Egbo įaugo į grindis... Argi tai ne stebuklas? Tavo veidas lygesnis už jūros smėlį atoslūgio metu ir jokiam krabui nešaus į galvą praropoti juo, joks nutrūktgalvis nesugalvos subraižyti besimaudančios upių dukters kūną... Jūrų karalienė... Jemojos5) dukra...

- Klausyk, drauguži, varyk iš čia. Ar nematai, kad dama nenori šokti.

Nepažįstamasis, kurį jis matė pirmąkart, kuris nieko jam nereiškia, imasi atsakyti už ją. Aš niekada nebūsiu jos akivaizdoje tokiu nebrendyla... niekada... greta šių žmonių, turtingų ir reikšmingų... Apie ką tik nesvajojau?.. Tačiau štai taip netekti galvos, klausyti kažkokio prielipos žodžių, jausti ant savo riešo grubią ranką – nusipurtyti ją, atstumti...

Egbo išgirdo, kaip jo paties balsas nuslopino muziką:
- Patrauk rankas!

Dėkui Dievui, manęs niekas čia nepažįsta. Išvoluoti šį tipą jo paties girtuose vėmaluose...

- Pats nešdinkis, drauguži! – ir jis vėl truktelėjo Egbo už rankos. - Kas tu toks, kad čia šakojuosi? – Iš vietų pakilo dar pora globėjų.
- Palikite jį ramybėje, - įsikišo Simė. – Ko prikibote prie berniuko?

Berniukas! Tad štai kas jis, berniukas!

Kažkaip, kažkur jis atsisėdo. Atsistoti jau neįmanoma, o ir ne laikas dabar išeiti. Laukimas nebuvo kankyne, nes jis jau nieko nematė ir negirdėjo. Jis net nepastebėjo, kaip dingo Simė.

Praėjo kelios valandos o gal minutės, ir smailas veidas su randu prisiartino prie jo 7-ą kartą:
- Taip, taip, atnešk dar. Viskio.
- Klausau sere. Ponia ne ger jo.
- Ką?
- Ponia. Nenori kad gert tu daug.

Egbo laukiniškai apsidairė, neturėdamas jėgų patikėti, kad Simės niekur nėra. Įniršęs jis sugriebė vaikinuką už ausies, pliaukštelėjo per kitą:
- Tu ką, šaipaisi iš manęs?

Vaipydamasis iš skausmo, vaikinas prisiekinėjo, kad nesijuokia.

- Na, dėstyk. Kokia ponia? Kur?
- Nta. Štai tami taksi.

Valios pastangomis Egbo prisivertė prablaivėti, kad atsikratytų haliucinacijos. Tačiau tebematė vaikinuką ir klausė jo įkyrių žodžių.

- Grąža, sere, - tačiau Egbo nepajėgė galvoti apie grąžą...

Taksi durys buvo pravertos. Simė sėdėjo viduje. Egbo nepajėgė pajudėti.

- Kas gi tau? Eik gi čionai!

Keiksnodamas savo nerangumą Egbo susirangė į mašiną.

Mano šventės dieną, mano šventės dieną... jis prisiminė daug mačiusių vaikinų žodžius apie tą jaudulį, kuris gali sukelti katastrofą... Negalia? Dieve, išbandymo akimirką neleisk man tapti šlapiu skuduru...

- Žinai, tau neverta stumdytis su dideliais vyrais. Tau juk bus blogiau.

Tačiau Egbo nepajėgė net pažvelgti į ją. Jis galvojo tik apie pabėgimą, svajojo būti bet kur, tik ne čia, o Dedžiadės kambarys atrodė jam ramybės ir amžinos laimės buveinė. Geriau atsisakyti visko, tačiau neiti taip į pažeminimą. Kaip jis tapo tokiu kvailiu? Jis atėjo pas ją prisimindamas tik vaikinų pasigyrimus bei pamoką ketvirtoje klasėje, kuri jam dabar atrodė nepadori, dabar, kai jis buvo greta aukščiausios realybės ir priešpriešų kovos.

Taksi sustojo – ir jis įkišo ranką į kišenę pinigų, tačiau Simė uždėjo ranką jam ant kišenės:
- Saugok pinigus, - jis krūptelėjo.

Namuose ji užrakino duris ir pasisuko į Egbo:
- Nesijaudink. Tu nelabai patyręs. Tiksliau, visai nepatyręs.

... Ką aš jai galiu pasakyti? Tarčiau žodelį, mano pasigyrimas sprogtų tarsi muilo burbulas. Nejaugi visos moterys vyrus mato kiaurai? Nejaugi jos gali mus perprasti iš pirmo žvilgsnio?..

Ji nuėjo į tolimąjį kambarį, ir Egbo apsidairė. Jis suvokė tik tai, kad Simė buvo netoliese.

... mano šventės valandą...

Simė grįžo. Jis darė viską, kad tik balsu neimtų kliedėti.

... Dieve, Dieve, o jei tai nuodėminga... Dieve, geriau jau aš visus metus vaikščiosiu nuleista galva, tačiau šiąnakt, šią vienintelią naktį, tebūna jos namai mano šventove, ir tegu aš amžiais neregėsiu kitos šviesos, o tik iš jos sklindančią šviesą...

- Tu nenusirengęs. Ne, palik tai. Aš padarysiu tai už tave.

Jis sukando dantis.

- Tu visai jaunutis, - kalbėjo ji, klūpėdama prieš jį. Egbo užsimiršęs žiūrėjo į ją. Jame tvyrojo tokia užuojauta, tokia baimė dėl jos, kad jis savęs klausė, ar ne meilė tik tai. Tačiau praėjo akimirka, ir ji pokštavo, nors jos veidas kaip visad išliko rimtas.

- Kaip daužosi tavo širdis. Nereikia taip jaudintis.

Ji jį palietė – ir Egbo pajuto, kaip žemės slysta iš po kojų. Jis pasijuto pavojuje, ir kad išsigelbėtų, paklausė:
- Tu nieko nemylėjai?
- Tsss!

Pro sukąstus dantis kvėpavimas švilpdamas veržėsi lauk, nuvydamas žodžius, kurių jis nepajėgė suprasti, žodžius, už kurių jis ketino įsitverti.

... aš toji vėtrungė vėjyje Vario aerodrome, kuri sukiojasi vėjyje ir smunka žemyn, kai vėjo nėra...

- Mielasis, apie ką tu?

... vėtrungė vėjyje, kuri smunka žemyn, kai vėjo nėra...

- Apie ką tu?

Jo mintys plaukė per visą jo gyvenimą; ir jis mąstė apie tai, ką reiškia tai, kas vyksta, jo praeičiai ir ateičiai.

... Dieve gailestingas, tegu daugiau neišvysiu šviesos...

- Apie ką, mielasis?

... Nes išdidumas nuodėmingas, o šis išdidumas pražūtingas. Dedžiade, Dedžiade, aš rytoj tau papasakosiu, Dedžiade, koks tavo primityvus tavo gyvenimas, koks primityvus ir negyvas.

Akimi nematomame sraute jo valtis braunasi pro aukštą nendryną ir neskęsta, o Dieve, neskęsta skylėta valtis...

- Mielasis, pasakyk, apie ką tu?

... ir nepūva prie kranto sklidina vandens... tamsi valtis plaukia rūke... gulėsiu tamsoje, raudosiu tamsoje...

<<<<< Skaitykite: pradžia (1 dalis)  |  2 dalis)  |  Trečia dalis


Paaiškinimai

1) Varis (Warri) – naftos perdirbimo centras ir uostas pietų Nigerijoje, Deltos provincijoje. Apie 1 mln. gyv. Viduramžiais buvo Benino dalimi. Kolonijiniu laikotarpiu buvo sostinė. Čia dominuoja krikščionių tikėjimas su vietinių religijų priemaišomis. Paskutinį 20 a. dešimtmetį čia vyko etniniai idžų, itsekirių ir urchobų susirėmimai.

2) Baladė apie senajį jūreivį - ilgiausia anglų poeto S. Kolridžo poema (1797–98), įėjusi į „Lyrinių baladžių“ (1798) rinkinį. Ji žymėjo poslinkį link šiuolaikinės poezijos ir angliškojo romantizmo. Joje yra viena ankstyvųjų poetinių „Skraidančiojo olandų“ versijų.
Poemoje aprašomi antgamtiški nutikimui jūreiviui ilgo plaukiojimo metu, kuriuos jis vėliau pasakoja atsitiktiniam pašnekovui. Pirmiausia audra nubloškia laivą prie Antarktidos, tačiau pasirodęs albatrosas išveda juos iš ledų. Tačiau jūreivis nušauna paukštį iš arbaleto, pats nesuprasdamas kodėl. Draugai jį už tai bara, tačiau rūkui išsisklaidžius, jam atleidžia. Tačiau prasideda daug dienų trunkantis štilis – ir vėl supykę kiti jūreiviai jam ant kaklo pakabina negyvą albatrosą. Tačiau štilis tęsiasi, pasirodo laivas vaiduoklis, kuriami Mirtis su Gyvenimu žaidžia kauliukais iš laivo komandos narių. Visus, išskyrus pagrindinį herojų, laimi Mirtis. Visi miršta, jis aplink laivą regi jūros gyvius, praregi ir ima juos ir visa kita šlovinti. Prakeiksmas praeina ir negyvas albatrosas nukrenta nuo jo kaklo.

3) Ogunas (portugal. Ogum) - jorubių dievybė (oriša, loa ir vodunas), karo ir geležies dievas, stichinių nelaimių kėlėjas, alkoholio gėrėjas ir gamintojas, tačiau ir pažemintųjų gynėjas. Vienas Obatalo ir Jemojos sūnų, brolio Šango, griaustinio ir žaibų dievo, varžovas. Nesantaika tarp brolių iškilo, kai paaiškėjo Oguno meilės su motina Jemoja reikalai. Žemiškame gyvenime laikomas pirmuojo Ifo karaliumi.
Ogunas atnešė žmonėms civilizaciją, išmokė apdirbti geležį, globoja viską, kas su ja susiję (kalviai, įvairūs metalo dirbiniai). Savo mečete nukerta visas kliūtis – anot legendos, į žemę atėjus žmonėms, jiems kelią užtvėrė tankus krūmynas, pro kurį kelią praskynė Ogunas.
Ogunas – tikras oriša, tiesmukiškas ir neieškantis išlygų, todėl kartais pasielgia neapgalvotai, įniršęs mūšyje nužudydavo savo sąjungininkus. Jis yra teisingumo globėjas – žmonės prisiekdavo Oguno vardu ant geležies gabalo ar peilio ašmenų (juos paliesdami ir liežuviu).

4) Harmatanas - sausas ir daug dulkių nešantis vėjas, būdingas teritorijose tarp Sacharos dykumos ir Gvinėjos įlankos. Pučia nuo lapkričio pabaigos iki kovo vidurio iš dykumos ir perneša daug smulkių dulkių. Jo metu smarkiai nukrenta oro drėgmė ir temperatūra.

5) Jemoja - jorubių vandenų deivė, oriša ir orišų motina, pagimdžiusi 14 jorubių dievų, Oguno upės ir gimdyvių globėja. Sako, kad gali išgydyti moterų nevaisingumą. Ji retai supyksta, tačiau supykusi gali būti labai žiauri ir destruktyvi – tarsi patvnusios upės vandenys. Dažnai vaizduojama tarsi undinė, siejama su mėnulio ir moteriškomis paslaptimis.
Vėliau jos kultas paplito Lotynų Amerikoje, kur susiliejo su Dievo motinos kultu, o taip pat garbinama kaip Juodoji madona (Kuba). Čia vadinama daugeliu vardų (Brazilijoje jos šventė prieš Naujuosius metus). Jai atneša gėlių, papuošalų, uždega žvakes.

Volė Šojinka: nobelistas
Visa tiesa apie Duras
Džeko Keruako “Kelyje”
Aldous Huxley. Suvokimo durys
Radoslavas Bratičius. Kur tu, Moze?
A.de Saint-Exupery. Mažasis princas
E. Hemingvėjus. Pavasariniai vandenys
Davidas Kartvelišvilis. Sekti vardan meno
Bianca Lamblin. Pasimetusios merginos memuarai
Deividas Konstantainas. Arbata Midlande
Stepių vilkas ir jo nepriklausomybė
Pasimetusios merginos memuarai
Christian Libens. Sekso poetika
C. Lewis. Didžiosios skyrybos
Czi Čen. Sodų sutvarkymas
Arthur Rimbaud. Nušvitimai
Czeslaw Milosz. Ulro žemė
Nobelio premijos laureatai
J. Radičkovas. Medgręžis
Riiti Jokomicu: Musė
Išsilaisvinę poetai
Skaitiniai
Vartiklis