Voldemaras Baalis. Eksperimentas
                     (tęsinys)

Pradžia (1-5)  |  Pabaiga (6-12)        

VI

Kai Filipas pasirodė kabinoje, dubleris neatsistojo, kaip buvo nurodoma instrukcijoje.

- Varom normaliai, - burbtelėjo neatsigręždamas. - Ką, prisiriogsojai?

Tai galėjo reikšti tik viena: priešais Filipą dabar sėdėjo ne Bontonas, o jo antrininkas. Kas galėjo dublerį perjungti į antrąjį režimą? Zenonas? Keršydamas, kad tasai neleido jo į kabiną? Vargu, Zenonas tam nesiryžtų, jis niekada nenusiris iki keršto, tuo labiau, kad kerštas kenkia jo draugai ir šeimininkui. Kas nors iš pagalbininkų, ryšininkų, kontrolierių? Tačiau juk nė vienas jų negali patekti į kabiną.

Filipo žvilgsnis sustojo ties unikumu – tas rodė ramybę ir abejingumą. Viskas aišku.

- Būk malonus užfiksuoti, ką pasakysiu. Tai – įsakymas! Fiksuok: Aš, specialusis registratorius-unikumas III-ME numeris 548897, dirbantis "Matloke", sąmoningai, dėl smulkmeniško įsižeidimo ir kerštingumo, pažeisdamas visas instrukcijas ir nurodymus, asmeniškai, nesant Pirmojo piloto ir be jo leidimo, perjungiau dublerį laivo pilotavimo metu į antrąjį režimą, kuris numatytas dėl linksminimo, ir tuo pačiu sukėliau grėsmę laivui bei ekipažui. Aš, specialusis registratorius-unikumas III-ME numeris 548897,padariau tai specialiai, nes jaučiu priešiškumą Pirmajam pilotui ir dėl tos priežasties prašau po šio "išsikrovimo" skrydžio mane perkelti į kitą laivą. Pasikartojus nusižengimui laikau būtina taikyti prigesinimą... Užfiksavai? Puiku. Tai – įsakymas – pakartojo Filipas.

"Vis tiek viskas bus ištrinta, tačiau tegu susimąsto, patampo savo sistemas. O tai atsipalaidavo, po velnių, labai jau jautrūs pasidarė. Prisidirbs tie gudručiai su ta kiborgų autoedifikacija. Matote, atseit, kokios didelės galimybės atsiveria! Štai jums ir rezultatai! Vienas iš vienatvės džiūsta, kitas įsižeidinėja, o ką dar iškrėsti trečias gali?"

- Kito nusižengimo nebus! – užtikrintai tarė unikumas.
- Tai įsakymas, durniau - karktelėjo dubleris.
- Taip, - atsiliepė unikumas ir tyliai pridūrė. – Lieka tik padėkoti, aš ir pats jau seniai nenoriu su jumis dirbti.
- Dirbsi ten, kur tau lieps. O kol tu čia, darysi tai, kas tau priklauso, - įsakmiai pasakė Filipas, - ir saugiau nedarysi jokio – jokio – Instrukcijų ir Taisyklių pažeidimo. Tai įsakymas!
- Taip.

Žodis "įsakymas" bet kuriam robotui buvo kaip energetinis impulsas, aktyvinantis ar sustabdantis bet kurį jo veiksmą – neklausyti įsakymo, nepaklusti jam buvo negalima; tai buvo virš tobuliausio kiborgo galimybių. "Įsakymu" pilotai tramdė robotus, dėl autoreguliacijos ir autoedifikacijos tapusius nepaklusniais arba "jautriais", malšino maištus, priversdavo atlikti programos nenumatytus veiksmus ir net "savižudybę", jei kiborgas tapdavo rimtu pavojumi.

Unikumas, be abejo, paklus, tokiso saviveiklos kaip šiandien daugiau nebus – dėl to Filipas buvo ramus; jis jam negalėjo įsakyti tik vieno dalyko – ne fiksuoti ir neregistruoti, nes tai buvo roboto esme, to nedaryti jis negalėjo. Tačiau Filipui buvo neramu – robotas, kartą savivaliavęs arba nepaklusęs, galėjo, nepaisydamas "Įsakymo", nusižengti vėl tokiu dalyku, su kuriuo "Įsakymas" nebuvo tiesiogiai susijęs. Tokią tendenciją turėjo būtent unikumai, todėl dažnokai juos siųsdavo į remontą, t.y. smegenų "prigesinimui". Tokio "remonto" jie stengėsi visais būdais išvengti, todėl, kad "prigesinimas" reiškė, iš esmės, pervedimą į žemesnę kategoriją, t.y. jie liaudavosi buvę unikumais. Todėl Filipas ir pagąsdino "prigesinimu", todėl ir bandė įsivaizduoti, nuo ko reiktų, dėl visa ko, izoliuoti unikumą – nes jį išjungti neturėjo teisės.

- Ką jis ten iškrėtė, vade? – tęsdamas paklausė dubleris. – kažkoks ten antrasis režimas... Mano, ar ką? Nė velnio nesuprantu.

- Niekai. Truputį pasiautė, - ramiai atsakė Filipas ir nusprendė kol kas neperjungti į "bontoną" – galbūt, antrasis dublerio režimas būtent tas, kurio reikia nusiraminimui, pakilusio nervinio drebuliuko numalšinimui.

Movetonas čia pat prapliupo.

- Kokie čia niekai, jei iškart prigesinimu grasini? Ką čia tu man pilstai? Man jau nė šnipšto negalima žinoti, ar ką? Aš čia tau šeštiorkė, pastumdėlis? Pats drybso ištisas paras, kaip koks pižonas, o aš čia turiu plėšytis... - na ir prasidėjo, pavažiavo.
- Man atostogos, - pasakė Filipas. – Galiu bent per atostogas pamiegoti?
- Tau atostogos, o man šuns šūdas, ką?

Dubleris Bontonas ir dubleris Movetonas buvo vienodai geri pilotai, tačiau Filipas labai retai pavesdavo valdyti laivą Movetonui – robotas lieka robotu, ir yra buvę elektroninio chuliganizmo atvejų. Dabar gi Filipas buvo šalia. Ji visada guodė tai, kad abi jo dublerio hipostazės tarsi nežinojo apie kitą režimą – pirmas neatsimindavo, ką ir kaip kalbėjo antras; Bontonas, kai Filipas pateikdavo Novetono išsireiškimo deimančiukus, nuoširdžiai laikė, kad jį apgaudinėja, kad vadas tiesiog linksminasi, ir dar nelabai šmaikščiai. Tačiau jos, hipostazės, puikiai atsimindavo viską, kas liečia skrydį ir aplinkybes.

- Nekauk, - pasakė Filipas. – Tu ne užsipylimo stotyje.
- Spjoviau! Ten mano draugelis pagrindiniam skyriui vadovauja.
- Gerai. – Filipas parodė į žydrą ekraną. – Ką apie tai pasakysi?
- O ką čia sakyti? Kaip dukart du. Ištiesė letenėles, laukia nesulaukia. Tokios, jei įsikibs...
- Ką apie tai supranti, asile?
- Pats asilas, - atitarė Mavetonas. – Tokią bobą turi – jauna, graži! – ir ko po velnių į pasaulio kraštą pas kokią džiūsną lėkti. Ką tu joje radai, toje kvailelėje žydroje? Kur tavo akys. Šiknoje jos, va kur.
- Taip, - atsiduso Filipas, - teks tave visgi užtrumpinti. Neužteks kantrybės.
- Va, va! – piktdžiugiškai skėlė dubleris. – Užtrumpinti, užrausti, grasinti. Čia tu šustriakas! O negali dasiprotėti, kad jei tau "iškraunamasis", tai mums juodadarbiams, šnipštas panosėje, kaip arti taip arti. Dar bent dėl reikalo, o čia – šiaip, pasilakstymas, bzikas vienas.
- Ką, persidirbai?
- Durnas koks klausimėlis! Jei tave kas taip paniukintų...
- Paniukintų? – nustebo Filipas. - Tu gi, po velnių, ir skirtas daryti tai, ką ir darai!
- Skirtas! – paerzino Movetonas. – Tai tu ir tokie atlėpaausiai, kaip tu, mano, kad aš tik tam ir skirtas, kad amžinai šmėžuočiau prieš tave. Galvojate, kad mes visi ir va šitas! – dubleris parodė į unikumą, - ir visi kiti jums tik liokajai, pastumdėliai, tarnaitės, žaisliukai. O nepagalvojate, kad jei yra katiliukas – jis pabeldė į plastikinę kaktą, - tai jame gali kažkas virti.
- Ir kas jame išvirė, tavo katiliuke? Kas tave niukina? Kad liokajus ir pastumdėlis?
- Kas jūs netikšos ir idiotai.
- Siūlau vis tik rinktis išsireiškimus, o tai iš tikro užtrumpinsiu.
- Nepatinka tiesa! – su pašaipa tarė Movetonas. – Na ir užtrumpink, grabe mačiau...
- Na gerai! Kodėl, pagal tave mes idiotai ir nemokšos?
- O todėl, kad nė velnio neišmanote logikoje, tingite kaip reikiant smegenis pajudinti. O parodyk jums saldumyną...
- Kokį saldumyną?
- Štai tokį! – Movetonas dūrė pirštu į žydrą ekraną ir sarkastiškai tęsė – Aukščiausiasis protas! Gamtos vainikas! O šiandien pamatė apvalesnį užpakaliuką nei vakar – ir visas protas į antrą galą. Jausmai, žinote! Aistros! Kuo tu, vainikėli, nuo bet kurio triušio skiriesi? Tas bent žino laiką ir vietą, pas jį programa, tvarka...
- Aišku. Tai skaudu, kad neturi jausmų ir aistrų, kaip žmonės. Nors, sprendžiant iš visko...
- Būtent – "sprendžiant iš visko". Tu visko ir nežinai, kad spręstum pagal viską. Būk tikras, vade, bet aš savo atostogų taip neprašvilpčiau.
- Turėsi atostogas. Leisk, kaip manysi tinkamas.
- Aha. Patikros, kontrolės, pataisymai, pakrovimai dar krūva visokios valachitos. O tada – į sandėlį ir dulkėk, kol vėl tavęs prireiks. Atostogos, vadinasi... - dubleris iš nevilties sodriai išsikeikė.
- Įdomu, kaip norėtum leisti atostogas?
- O štai taip: eičiau su draugeliu kur nors toliau nuo jūsų – kur nėra nė dvasios, atsisėstume pavėsyje ir pasikalbėtume, kaip du normalūs robotai.
- Kiek gi kalbėtumėtės? Mėnesį? Du? Tris?
- O kad ir pusę metų! Mums nenusibostų, būk tikras.
- Ir apie ką kalbėtumėtės, jei ne paslaptis?
- Apie jus, nevisapročius. Apie jus, skudurus. Apie jus, bukus. Apie jus, kret... - Filipas staigiu judesiu išjungė "movetono" režimą.

Dubleris nesureagavo – jis, kaip anksčiau, ramiai sėdėjo krėsle ir žvilgsnis neatsitraukdamas klaidžiojo parodymais. Verrhawk by Shepherd Art

- Kaip reikalai? – paklausė Filipas.
- Normaliai, vade.
- Tu, draugeli, ką tik man prikalbėjai daugybę komplimentų.
Dubleris pasisuko į jį, įsižiūrėjo į veidą.
- Atleiskite, tačiau vėl kažką painiojate, vade – užtikrintai tarė jis. – Klaidinate ar durninate mane. Dar kartą atleiskite, tačiau jau ne pirmą kartą tai darote, ir aš nesuprantu, kam to reikia. Arba jūs nesveikas? – dubleris įsižiūrėjo atidžiau. – Juk jūs visą laiką tylėjote, ir aš tylėjau.
Filipas atsiduso.
- Aš sveikas. Gal tu pavargai?
- Žinoma ne, vade!
Kartojasi, kas anksčiau – Bontonas neatsimena Movetono, o tiksliau, jo nežino.
- Gerai. Kaip "Matlokas" atliko šuolį?
- Patenkinamai, vade.
- Reiškia, viskas normoje?
- Taip. Viskas normoje.
- O tai? – Filipas parodė žydrą ekraną.
- Tai irgi norma, - atsakė dubleris. – Juk skrendame į Operą.
- Iš kur žinai, kad Opera?
- Jūs taip pavadinote tą planetą, kai paskutinį kartą startavome iš jos.
- Turi puikią atmintį, drauguži! – Filipas spragtelėjo pirštais. – Nuostabią.
- Kitaip nebūčiau "klajoklio"-aso dubleriu, - ramiai atsiliepė Bontonas.
- Ar smerki mane dėl Operos?
- Tai ne mano kompetencija, vade.
- Puiku. Taigi – Opera. Pereikite į automatinį režimą. O toliau – pagal instrukciją. Po pilno "Matloko" patikrinimo esi laisvas iki atskiro nurodymo. Užsiimk kuo nori. Pavyzdžiui, pažais su savimi šachmatais.
- Tai beprasmiška, vade, nes, kaip visada, bus lygios.
- Tada pažaisk su savo draugeliu felčeriu.
- Jis praloš. Ne tas lygis. Aš sužaisčiau su Zenonu.
- Zenonas reikalingas man, draugeli. Aplamai, manau, kad rasi kokį nors užsiėmimą.
- Taip, vade.
- Vykdyk!
- Yra!

VII

Anksčiau Filipas niekada nesumąstė apie tokį reiškinį kaip naujausių robotų autoedifikacija. Jis, akip daugelis, kas buvo susijęs su jais, seniai priprato prie jų sužmoginto pavidalo ir balso, prie jų super-atminties ir super-žinių, tikslumo, logiškų sprendimų, išradingumo ir net šmaikštumo. Ir įvairios instrukcijos bei atmintinės, besiremiančios naujaisiais kiberologų tyrimais, nė karto ir niekuo nepaklibino jo santykių su dirbtiniu kolega, kad ir kokias paradoksalias mintis jis beišsakytų, kokios "emocijos" bepasireikštų.

Tačiau šiandien, palikęs valdymo kabiną, jis pajuto neįprastą nerimą ir jaudulį; jo mintys įkyriai sukosi būtent apie kiborgų autoedifikaciją, ir pačia įkyriausia mintimi buvo – iki kokio lygio ji gali nusitęsti, toji autoedifikacija, ta nepaliaujamas ir atkaklus savęs vystymas – juk jie rodo pačias natūraliausias emocijas, emocijas be jokių ten kabučių, ji yra jautrūs. Jis žinojo, be abejo, tai ir anksčiau, tačiau neįtarė, kad jų jautrumas toks atviras ir stiprus, jei susidaro tam tinkamos aplinkybės.

Filipas suprato, kad ta būsena turi tiesioginį sąryšį su būsimu pokalniu su Zenonu. Taip, jis kalbėsis su juo, jis negali nepasikalbėti su juo – tam jį ir pasiėmė su savimi. Jis, žinoma, neįtarė, kad Zenonas pasiekė tokiš pasiekimų autoedifikacijoje, nelaukė, kad tas toks jautrus, tačiau dabartinė padėtis, galbūt, ir į naudą – jis, Filipas, turi patikrinti save, išgirti iš universumo nuomones, prieštaravimus, kontrargumentus; jis privalo Zenono pagalba nuodugniausiai patikrinti save, kad visiškai aiškiai ir tiksliai ištestuoti savo planą. Ir jei Zenonas – būtent Zenonas, aukščiausios kategorijos kiborgas, universumas (nors ir buvęs), taip įgudęs savęs vystyme, - jei jis sugebės įrodyti jam jo plano beprasmiškumą ar ras pažeidžiamą grandį, arba bent pasės kad ir abejonės šešėlį, tada Filipas mes savo užmačią ir "Matlokas" pasuks atgal.

Taip, neabejotinai, tai iš tikro geriau, kad Zenonas tiek patobulėjo, kad jam tapo prieinamos emocijos, tuo rimtesnis bus egzaminas. O daugiau kol kas ir nereikia.

Slaugą jis surado jo įprastoje vietoje prie iliuminatoriaus. Zenonas atsistojo, žingtelėjo į priekį ir visą laiką, kol Filipas persirenginėjo, bandė išsiaiškinti, kuo tas ruošiasi užsiimti. Nieko rimta jis, savaime aišku, jis nenumanė, o ir nereikėjo spėti – skrydis gi "iškraunamasis". Todėl rikiavosi viena po kita: maistas, gėrimas, knygos, filmai, masažas, žaidimai, miegas ir t.t. Tačiau Filipas, bandydamas atrodyti žvalus, visa tai atmesdavo ir, pagaliau, į klausimą "Ar pats ką sugalvojai" ryžtingai tarė:

- Pokalbis.
- Neapsimesk, Filai, - tarė Zenonas, prisiartindamas.
- Aš iš tikro noriu pasikalbėti!
- Gali būti. Tačiau tu apsimeti linksmu ir pasitikinčiu savimi, o esi visai nelinksmas ir neužtikrintas.
Filipas atsisėdo į krėslą ir čia pat pajuto norą pagulinėti – žvalumas akimirksniu išsilakstė.
- Man atrodo, kad pasitikiu savimi, - sunkiai prabilo. – Tačiau kartais man atrodo, kad nesu tikras iki galo. Todėl man reikia pasikalbėti su tavimi.
- Todėl aš ir esu čia.
- Taip, seni, todėl ir esi čia.
- Vadinasi, tu nuo pat pradžių nebuvai tikras.
- Galbūt.
- Ir tai tu, Filai? Ryžtis tokiam reikalui nebūnant tikru?.. Vadinasi, buvau teisus, spėjęs apie moralinį kolapsą.
- Klausyk, Zenonai, - tarė Filipas. – Turim begales laiko. Jo, manau, užteks, kad suprastume vienas kitą, kad tu suvoktum, kodėl aš ryžausi. – jis atsikvėpė. – Taip, marias laiko, ir man nuo to pykina. Todėl, kad aš skubu, neturiu kantrybės, ko, atrodo, dar niekada gyvenime nebuvo. Skubu, traukia be galo, verčia va iš šito krėslo, ir jei galėčiau, jei būčiau vikogitatoriumi, kaip jie... Tu kol kas manęs nepertraukinėk, seni, sutarėm? Aš paklausiu, kai man reiks, tavo nuomonės, Beja, vikogitacija – tai, iš esmės, minčių energijos panaudojimas. O transkogitacija...

- Atleisk, Filai, nesunku susiprasti.
- Nesunku. Tačiau mes to dar neturime.
- Taip, dar ne.
- Zenonai, - karštai ištarė Filipas, – su manimi įvyko nenumatyta.
- Žinau.
- Taip?
- Elgiesi kitaip.
- Galbūt, kalbėsiu neaiškiai; galbūt, aš jau vėl veikiamas... - Filipas užsimerkė. – Turiu susikaupti...

Ir neskubėdamas, stengdamasis nepraleisti smulkmenų, ėmė vynioti kamuolį visko, ką išgyveno nuo tos akimirkos, kai paskutinio skrydžio metu ekrane išvydo žydrą švytėjimą. Jam visąlaik trukdė suvokimas, kad jis, galbūt, jau yra Operos poveikyje ir, vadinasi, kalba ne tai, ką mąstė ten, Žemėje. Todėl jis stengėsi sukaupti visą valią, iki galo koncentruotis – Zenonas turi žinoti jo tikrus, žemiškus apmąstymus ir išvadas, neturinčius jokio išorinio poveikio. Ir Zenono akių žvilgėjimas bei jo tamsaus veido atspalvių kaita liudijo, kad jis taipogi – visas ypatingai susikaupęs ir įtempęs dėmesį.

VIII

- Jie neturi vardų, įsivaizduoji? Na, tai yra, neturi mūsų supratimu. Jiems, Zenonai, vardas – tai garsas tam tikros trukmės, aukštumo ir tembro. Ir tie garsai ne tiesiog vardai – juose fiziologiniai, biologiniai ir psichologiniai duomenys apie individą – pilna, vienu žodžiu, informacija. Įsivaizduoji seni? Štai ir aš daviau jai vardą. Ir ji sutiko:Domi. Todėl, kad būtent tiedu garsai nulėkė nuo jos lūpų. Taip ji ten pas juos vadinasi, žymima, išsiskiria. Neįtikėtina, ar ne? Aš, Zenonai, ne muzikantas, kaip žinai, tačiau čia ir nereikia būti muzikantu, kad suprastum, pajustum, kad – prisiekiu! – nė vienas žmogus nėra girdėjęs tokių švarių ir derančių, tokių sukrečiančių garsų. Ir viskas ten skambėjo, viskas – oras, dirva, medžiai, paukščiai – visa buvo persmelkta tomis stebuklingomis melodijomis. Ir tai savaime davė pavadinimą – Opera. O kaip kitaip, jei jie ir bendrauja melodijomis, dainuoja vienas kitam – taip, matai, yra sudarytas jų kalbos, kalbant mūsiškai, organas...

- Zenonai, seni! Su suvoki apie jausmus, todėl negali nesuprasti manęs – ji nuostabi. Ir nieko prie šito nepridėsi. Nuostabi. Ir gal todėl, o gal ir dar dėl kitų priežasčių, manęs nesuglumino žydra jos oda, violetiniai plaukai. Visiškai nesutrukdė! Argi pas mus maža nuostabių moterų ir argi nėra graži Kora? Tačiau Domi... Ach, apie Korą vėliau, vėliau – tu mane supranti, Zenonai, aš tikras, kad suprasi. Domi ypatinga. Taip, taip, visai įmanoma, kad visa tai ji man įteigė. Ir save įteigė, ir visa kita. It tuos keistus pastatus, kuriuos mačiau nusileidimo vietoje, ir medžius, ir šešėlius. Juk ji pati vėliau prisipažino, kad iš tikrųjų atrodo visai ne taip, kokią aš ją matau. O kaip, klausiu, kaip? Tu, atsako, manęs nematysi, jei aš pasirodysiu savo tikruoju pavidalu. Va kaip, a! Taigi, ji mane atspėjo, išskaičiavo, vienu žodžiu, visus mano supratimus apie viską, troškimus, suvokimą – viską! Išskaičiavo ir įteigė tai, ką norėjo įteigti. Supranti? Ji sukūrė viską aplink ir save taip, kad, vadinasi, neatbaidytų arba, bent jau, neatstumtų manęs, arba, galbūt, kad aš galų gale tai išvysčiau. Kaip manai?... Palauk, neatsakyk. Suprantu – galbūt, tai iliuzija. Gali būti. O gali ir nebūti? Juk ji padarė taip, kad pamatyčiau – aš, savosiomis žmogaus akimis, kurios viską regi tik tam tikru vieninteliu principu. Net jei tai ir iliuzija – tebūnie. Tegul iliuzija. Puikesnės už ją aš nežinau...

- Galvoji, kad įsimylėjau? Ne, seni. Tu juk žinai – aš myliu Korą. Aš savęs neapgaudinėju, ne – Žemėje nėra kitos moters, kuri būtų man artimesnė ir labiau trokštama. Aš myliu vaikus, savo šeimą, savąją "klajoklių" broliją, mūsų Žemę. Tačiau, Zenonai, koks keistas dalykas: aš žinau, esu tikras – mane ji iškart patrauks, kai tik ją išvysiu, toji žydroji Domi, ir aš jos trokšiu, o visa kita nustos egzistuoti. Kas tai, a? Žemiškajam žemiška, ar ne?

- Gerai, nepertraukinėk, aš žinau, ką dabar nori pasakyti. O aš tau galiu pasakyti, kad patyriau palaimą – visišką, aiškią, - nėra žodžių; tokia Žemėje paprastam žmogui, galbūt, ir nesisapnavo. Aš buvau laimingas ir – nuostabus dalykas! – nejaučiu, kad sulaužiau kokias moralines ar doros normas. Tai yra, nusidėjimo nejaučiu, kai sakydavo senovėje. Kodėl gi aš, nusidėjęs žmonai, šeimai, pamynęs moralę, nejaučiu padaręs nuodėmę? Štai kur klausimas...

- Ar žinai, kaip ji mane sugavo kosmose? Žinai! O pajungti valią, sujaukti nuovoką – tai jau nebuvo sunku, jie ten meistrai tokiems dalykams. Bendrai paėmus, tuo atžvilgiu mes jiems kaip kūdikiai. Tu tik įsivaizduok, kas tai yra – koks jų dabartinis vikogitacijos petys, kaip toli gali pasiekti! Taip, seni, iki mūsų Sistemos ribų. Todėl joje žydras švytėjimas ir dingsta, o išnėrei iš jos – vėl atsiranda. Tad visa, ką užrašė mūsų gerbiamas kolega unikumas (o jis sąžiningai užrašinėjo visa, kas vyko), Domi peties pagalba ištrynė. Aš pats to jos paprašiau! Tad niekas Žemėje nieko nesužinojo ir laužo galvą dėl žydro švytėjimo; ir net versija atsirado – atsitiktinio ar mažai ištirto spinduliavimo poveikis. Ir turiu tau pasakyti, Zenonai, kad visa, ką dabar unikumas užrašys (tame tarpe ir šį mūsų pokalbį), vėliau bus ištrinta. Štai kas yra minčių galia! Tačiau ne tai apvertė, ne tai... Jie, Zenonai, iš tikro neturi to, ką mes vadiname būstais, įstaigomis, mašinomis, laivais ir t.t. – nieko, vienu žodžiu, kas dirbtina. Tuos baltus namus Dimi juk man, taip sakant, pastatė, kad apsiprasčiau greičiau, o kubo formą suteikė – vadinasi, dėl egzotikos. Iš tikro jie teturi viena – mintį, o joje – viską. Mintis tveria, jei kas panoro, ir tvarko, maitina ir rengia, perkelia į kitą vietą ir sukuria jam tą vietą pagal norą; mintis keičia orus ir klimatą, įteigia troškimą, o vėliau jį patenkina arba užgesina; ji ir skausmą malšina, ir gydo. Trumpai tarus, mintis – viskas. Ir todėl jų planetoje erdve ir gražu. Galvoju, kad muzikinio bendravimo jiems nereikėtų, - ir čia apsieitų minties pagalba. Tik juk muzika – gražu. Štai kur gudrybė. Kas jie, iš kur, kas per civilizacija? Nežinau. Niekada kosmose neteko man sutikti nieko panašaus į Opera, Zenonai...

- O dabar, svarbiausia. Klausyk. Aš jau tariau: "Turi vyrą, o aš žmoną. Mes peržengėme moralę". Ji nusijuokė: "Ką mes galėjome peržengti, jei darėme, ką panorėjome? Juk mums buvo gera!" Aš jai papasakojau apie mūsų moralę, etiką, apie monogamiją, na, bendrai, apie visa tai. Į tai ji atsakė, kad jie irgi turi moralę, monogamiją, tačiau visa tai, matai, neprieštarauja troškimams ir jų potraukiams – "humaniškiems norams ir potraukiams" – sakė ji. Ir į mano klausimą, kokie norai pas juos laikomi humaniškais, atsakė: Tie, kurie nepažeidžia kitų gerovės". "Ar neištikimybė vyrui nepažeidžia jo gerovės?" Ir ji paaiškino, ir štai ką aš supratau, Zenonai. Santuoka, kaip ir mus, yra iš meilės. Tačiau ne be papildomos išankstinės procedūros, kurią galima būti pavadinti santuokinių suderinamumu. Jiems tai labai svarbi procedūra, čia dirba įvairūs specialūs institutai. Ir tik po tokio patikrinimo santuoka leidžiama arba uždraudžiama. Taip jie rūpinasi palikuonimis, jų sveikata ir naudingumu. Santuokos draudimas, vienok, nereiškia artumo tarp mylimųjų, jei jie jo siekia, nutraukimo – tačiau palikuonys būna tik santuokiniai. Įsimylėjėliai gali ir užgesinti savo įsimylėjimą – sąmoningai, patys arba, jei nepajėgūs, kreiptis į restingatorių - jie turi ir tokių specialistų, širdies gaisrų gaisrininkų. Visa daroma minčių pagalba, aišku. Bendrai paėmus, kiekvienas jų yra tam tikru laipsniu restingatorius, tačiau kai dalykas labai rimtas ir painus, tai be meistro, aišku, neišsiversi. Kai viena pusė nori užgesinimo, o kita prieštarauja, pavyzdžiui, tada laimi ta, kurios jausmas stipresnis. Ar supranti mane, universumai Zenonai? Skaudu pralaimėjusiai, taip sakant, pusei? Taip. Tačiau nugalėjusi iškart, savo minčių galia, nuramina, nuima tą skausmą. Tad ir pralaimėjusioji, galima tarti, nieko nespėja pajusti.

- Štai, Zenonai, kokia jų dora ir moralė. Pagal tą moralė ir gavosi, kad Domi vyrui nebuvo skaudu, kad ji su manimi, tai yra ji padarė taip, kad jam būtų neskaudu, jos mintis tąkart buvo stipresnė, jis nepajuto skriaudos ar įžeidimo, jis pajuto tik tai, kad ji, jo žmona, yra laiminga.

- Jie, pasakysiu tau, seni, visai nežino, ką reiškia "slopinti norus" – nei savus, nei svetimus. Taip sutvarkyta jų visuomenė. Visiška laisvė. Ne įsisąmonintas būtinumas, o būtent laisva, įvairiapusė, visiškai laisva saviišraiška. Ir tai ne tik matrimonialinėje, meilės, srityje, bet ir bet kurioje kitoje. Jaučia, tarkim, individas, kad tam tikra visuomenės nuostata jam yra trukdis, nedera su jo troškimais, jaučia ir neslopina tų, su visuomene nederančių troškimų, o patenkina juos, o visuomenė jam to netrukdo. Tai yra jis nekaupia savyje nuslopintų troškimų, nesukuria savyje tokio tvankaus ir niūraus sandėlio, kuris galų gale galėtų pratrūkti. Na tai, galima paklausti: kas, jei to individo troškimai agresyvūs, šlykštūs, pavojingi kitiems, kas tada? Tačiau tame ir esmė, seni, kad kažkodėl nekyla tokių troškimų, kad jie humaniški, kaip sakė Domi. Ar tai jie nekyla todėl, kad nėra atitinkamos terpės (juk žinia: be tinkamos dirvos neišdygs sėkla), ar tai vėl koks super-restingatorius pasistengė... Nežinau, Zenonai, kaip jiems tai pavyksta, koks ten per mechanizmas veikia. Tačiau mačiau... It skrendu ten, kad suprasčiau, sužinočiau....

- Pas mus, seni, Žemėje, su mūsų morale kažkas ne taip. Amžina bedugnė tarp "noriu" ir "galiu". O argi kitaip ir gali būti? Būtinybė, tebūnie ji ir triskart įsisąmoninta, vis tiek lieka būtinybe. Ir taip palaipsniui susikaupia tie "negalima", "negaliu", tie neįvykimai-nenutikimai, ir nugula akmuo... Noriu mylėti Korą, o mane traukia ten, kur nepatirta, vadintųsi tai Domi ar kaip kitaip. Suvokiu, kad unikumas yra būtinas, kad jis atlieka svarbų darbą, tačiau dūšia sukyla, nes jai nejauku visa laiką būti stebimai. Jaučiu priešiškumą svainiui, tačiau turiu jam paklusti, nes jis vadovas. Ir taip ištisai ir nuolat, ištisai ir nuolat aš elgiuosi ne pagal savo tikruosius troškimus, turiu juos slopinti. Kodėl? Kada žmonijos istorijoje pasireiškė tas nukrypimas? Kas nustatė tą ribą tarp norima ir galima?..

- Iš štai klausiu savęs, Zenonai: kas nutiktų, jei daryčiau tik tai, ką noriu, jei nereiktų slopinti norų? Kas įvyktų? Kaip viskas būtų?.. O būtų, seni, taip: aš, kaip ir dabar, matuočiau Visatos parsekus, būčiau laikomas asu, žmona būtų Kora, mylėčiau ją ir vaikus. Tik visokio šlamšto sieloje susikauptų mažiau, o tai ir visai švari ji būtų. Ir unikumas nežvilgčiotų pro rakto skylutę, o žvelgtų tiesiai; Kora juoktųsi dažniau, o jos brolelis pasistengtų užsitarnauti tikrą mano pagarbą... Taigi, gal ir žilų plaukų mano 43 metams būtų mažiau...

- Zenonai! Aš grįžtu į Operą, kad sužinočiau. Supranti? Noriu suprasti, kaip tai pasidaro, kad kitiems tavieji norai nekeltų skausmo. Noriu išsiaiškinti, kaip pašalinti atstumą tarp "noriu" ir "galiu". Noriu išmokti valdyti minčių jėgą, noru tapti vikogitatoriaus mokiniu. Kai ten buvau, jaučiausi tarsi prieš mane būtų tūkstančiai užvertų durų. Turėjau per mažai laiko, kad iki galo atverčiau bent vienas – pažvelgiau tik pro kelis plyšius. Noriu atrakinti tas duris. Tokia užduotis. Ir aš jas atversiu ir atvešiu į Žemę tai, ko niekas dar iki tol neatvežė – išsilaisvinimą...

IX

Taip besikalbant bėgo dienos ir "Matlokas", veržliai įsisiurbdamas į erdvę, skriejo link Avilio ir priekyje jau aiškiai ryškėjo žvaigždžių vartai priešais viliojančią FK 12-S 4874 – greitai turėjo pasirodyti ir pati žvaigždė.

Blue desert Laivas skrido autorežimu. Dubleris, retkarčiais užsukdamas į valdymo kabiną, didžiąją laiko dalį slankiojo po laivo skyrius, tikrindamas pagalbininkų darbą, arba riogsojo savo kajutėje, vartydamas suvenyrinį prieštvaninį "Įdomiosios kosmonautikos" leidinį. Kiborgai - meteorologas, feldšeris ir ryšininkas – buvo užsiėmę diferencialiniu persekiojimo žaidimu, kuriame pirmasis buvo persekiojantis, o kiti du – sprunkantys. Likusieji irgi dykaduoniavo ir tik budintys buvo , o taip pat niekada neužsimerkiančiomis akimis, kaip visada perkrautas darbu, blykčiojo nenuilstantis unikumas, kuriam jokios sienos ir apsauginiai laukai nebuvo kliūtis. Tad skrydis vyko kaip tikras "iškraunamasis", visi "Matloko" blokai ir sistemos veikė patikimai, ir Filipas, tai pastebėdamas, galėjo iš tikro būti ramus ir patenkintas, galėjo – jei prieš būtų sėdėjęs jo vertas pašnekovas, nesvarbu, priešininkas ar vienmintis, - o ne slaugas, viso labo tik slaugas, kuris nieko toliau savo nosies nemato.

Taip, Zenonas jo nesuprato, nepersiėmė idėja, nebuvo pasiruošęs nei ją priimti, nei kvalifikuotai ją paneigti – jis tik prieštaravo, o tie prieštaravimai buvo tai purkštaujantys, tai su apmaudo gaidele, tai saugantys, ir, bendrai paėmus, susivedė į viena, kaip sulaikyti savo globojamąjį nuo neprotingo poelgio. "Aišku, - galvojo Filipas, - aš pervertinau jo autoedifikacijos galimybes, jo sugebėjimus jausti. Krūva elektroninio šlamšto – ar gali ji priimti sudėtingų dalykų esmę? Asilas aš, ko tikėjausi?" Ir Filipas suirzęs nutraukdavo pokalbį, tačiau po valandėlės kitos nurimdavo, nekantrumas vėl paimdavo viršų, ir diskusija tęsdavosi.

- Filai, tu nepasiruošęs ginčui, - sakė Zenonas. – Tu ir nesiruošei. Tau ne oponentas buvo reikalingas, o tik susižavėjęs gerbėjas, plojantis rankomis.
- Tačiau aš neišgirdau nė vienos rimtos kontr-išvados!
- Visiškai teisingai, neišgirdai, nors jas ir pateikiau. Esi panašus į kaprizingą princą, kuris atsitiktinai kažką aptiko ir nusprendė, kad jis išrinktasis. - Nereikia nesusijusių analogijų, seni. Tau tai netinka. Štai tvirtini, kad žmonės nepriims operiečių moralės. Kodėl? Išsigąs? Patingės? Nepatikės? Tačiau istorija turi tūkstančius pavyzdžių, kai žmogus ko nors šiandien nepriimdavo, laikė absurdu, o tai rytoj tapdavo jo kasdienybe.
- Taip, tai taip, Filai. Ir vis gi. Mes, sakai, kūdikiai lyginant su jais.
- Minčių energijos pažabojimo srityje! – šūktelėjo Filipas.
- Taigi tada, iš to, labai tikėtina, jų ir kita moralė. Ir jei kūdikiai perims suaugusiųjų veiksmus, juos mėgdžios, kas bus?
- Kūdikis išaugs, Zenonai! Ar bent gali priimti, kad ateityje mes galėsime pasinaudoti jų patirtimi?
- Ateityje? – perklausė Zenonas ir, pagalvojęs, tęsė. – Galbūt. Yra šansas. Nors žmonės jau turėjo pakankamai ateities, kad pasirinktų savo kelią.
- Kūdikiai nebijo staigių pokyčių!
- Kūdikiai niekada negelbėjo pasaulio.
- Gelbėjo! Arba nežinai senos patarlės: kūdikio lūpomis kalba tiesa?
- Mes kalbame apie skirtingus kūdikius, Filai. Yra lopšyje gulintis kūdikis, o yra į sektorius ir sritis dalijantis kosmosą.
- Atleisk, seni, tačiau tai jau sofistika.

Jie išsiskirdavo; Zenonas prisėsdavo prie iliuminatoriaus, Filipas miegojo, valgė, maudėsi, masažavosi ir palaipsniui ginčas vėl įsiplieksdavo.

- Aš juk neatkalbinėju tavęs. Išsilaipink toje savo Operoje, susitik su žydrąja ponia, pažvelk pro tas tūkstančius durų. Esi laisvas elgtis savo nuožiūra, Filai. Tačiau įsivaizduok, kad Kora, kad... trumpiau, ji neslopina jokio savo troškimo, nekelia tau skausmo...

- Taip, seni! Taip! Ir aš tai įsivaizdavau pirmiausia. Ir sakau tau – aš pasiruošęs!
- Taip. Tave pavertė tokiu, kuriam nėra skaudu. O vėliau gražino, reikia manyti, į ankstesnę būseną. Kaip priimi to įvykio apmąstymą? Tau juk jau neturi neskaudėti.
- O ką aš žinau apie tai, kas nutiko? Ir be to – aš juk laisvas! Galiu sau pasiaiškinti. Juk irgi turiu teisę neslopinti savo norų. Jau vien to suvokimas to neutralizuoja tai, ką vadini "vėliau". Tikiuos, kad supranti, seni, kad nekalbu apie kažkokius atsakomuosius veiksmus, kerštą. Ir kas be ko, kalbu ne tik vien apie meilės aistras.
- Suprantu, Filai. Na, o gėda? Įprasta mūsų žmogiškoji gėda.
- Ką tu žinai apie gėdą?
- Tą, ką ir tu. Stengiuosi kalbėti su tavimi ta pačia kalba. Manipuliacijos su skausmo nebuvimu argi ne apgaulė? Ir tu nejutai gėdos? Kažką, matyt, tu ne taip supratai pas tuos operiečius.
- Nesiginčiju. Tačiau taip, kaip pavaizdavai, jaustųsi dabartinis žmogus. Gėda, o dažniau apsimestinė gėda – šiuolaikinio žmogaus bagažas. Tačiau kai jis sužinos, kaip yra, kad galima ir kitokia moralė, nežeminanti jo vertės, kai jame dings visa nuslopintų troškimų sumaištis, neliks rinos tarp "noriu" ir "galiu"...
- Gėda, - tarė Zenonas, - ne bagažas, o baimė netekti garbės. Ir toji baimė yra žmogaus prigimtyje. Žmogus negali pakeisti savo prigimties nenustojęs būti savimi.
- Senos chimeros, Zenonai! Žmogus negali būti amžinu savo prigimties vergu. Jie nėra toks silpnas, kad susitaikytų su savo apgailėtina prigimtimi. Ir niekada nesitaikė.
- Žmogus tobulėjo suvokdamas dalykų logiką.
- Na taip, logika. – Filipas rūgščiai nusišiepė. – Aš visąlaik užmirštu, kad tu sukurtas pagal loginę schemą.
- Taip, aš robotas, - pasakė Zenonas. – Tačiau mano loginė schema – tai mano sukūrėjo ir jo mokytojų loginė sistema. Ir tavo mokytojų.
- To betrųko, kad mes susipyktume, seni.
- Robotai nemoka susipykti, tu žinai...

Ir vėl jie išsiskyrė, o, praėjus laikui, Filipas vėl prikibdavo prie savo slaugo, todėl, kad net visiškai nusivylęs Zenonu, kaip diskutuotoju, vis dar laukė, kad tas pateiks kokį argumentą, kuris būtų kaip siena, kaip pakišta koja, kuri verstų rimtai suabejoti savo idėjų teisingumu, pribverstų dar kartą perkratyti galvoje visą tą užmačią; Filipas nepasižymėjo dideliu tvarkingumu ir apdairumu, tačiau jis vertino abejones. Tačiau Zenonas ir toliau išliko tik rūpestingu slaugu.

- Tu juk nori išgelbėti žmoniją, Filai?
- Taip noriu. Ir neieškok mano troškime tuščiagarbiškumo ar pasipūtimo. Tai net ne troškimas, tai – kaip šauksmas arba įsakymas.
- Tačiau kokia tavo programa?
- Ir tu dar tvirtinsi, kad klauseisi manęs, seni?
- Tačiau tai, ką papasakojai, yra ne programa, nes klausiausi labai įdėmiai. Greičiau tai moksleivio rašinėlis tema "Apie ką svajoju". Nesmerkiu tavęs, Filai. Tačiau tai, kas su tavimi darosi – puiki iliustracija tavo "noriu" ir "galiu".
- O jei vis dėl to sugebėsiu? O aš sugebėsiu! Jaučiu, kad įstengsiu, Zenonai!
- Filai! Tu Operą matuoji savo žmogiškuoju matu. Todėl negali pagrįsti, atskirti, kad ten protinga, o kas neprotinga.
- Dėl to ir skrendu ten. Kad pagrįsčiau, sužinočiau.
- O kaip sužinosi? Tarkim, atversi tas tūkstančius durų. Ir ką ten išvysi? Juk mes kūdikiai jiems. Įsivaizduok, kažkokioje jaunoje planetoje prie tavęs atėjo būtybės iš olos; ir tu jiems aiškini "Matloko" sandarą. Ką jie suprastų?
- O tunenori, kad skrisčiau pas ją? Laikai, kad tai kiauliška dėl Koros?
- Laikau, kad nieko vertinga iš ten neišsiveši. Galima buvo prasukti ir protingiau. Ir pažvejoti ežere.
- Būsiu Operoje! – staigiai nutraukė Filipas. – Būsiu! Ir pamatysiu ją. Ir jos vyrą. Ir pažiūrėsiu, kaip viskas ten vyksta!
- Nusiramink, Filai. Aš tik pasakiau, ką manau, - taikiai ištarė Zenonas. – Ir, tarp kitko, pasakyk, prašau, kodėl ji liko žydra, kaip manai? Juk tavojoje atmintyje ji galėjo pamatyti tik baltąsias moteris, arba bent jau tamsiaodes. Ir kodėl ji nebijojo, kad atstums tave savo žydruma?
- Nežinau, - paniuręs atsakė Filipas. – Nesusimąsčiau. Galbūt, kad suintriguotų?
- Tai gražu?
- Gražu. – Filipui buvo gėda už protrūkį, už nesusivaldymą. – Atleisk, seni. Nervai, nekantrumas. Aš juk jai pažadėjau grįžti, ji laukia.
- Taip, žydrasis ekranas.... – Zenonas palingavo galva ir staiga visai ne su slaugytojiška intonacija balse, tvirtai pareiškė. – Klausyk, ką pasakysiu, Filai. Paklausyk ir įsidėmėk. Žmonės niekada nepakils iki operiečių lygio. Niekada.

Filipas pasimetė, paniuro:
- O kas pakils?
- Mes. Robotai.
- Juokauji, seni!
- Tai tiesa.

Nuo slaugo padvelkė kažkuo svetimu, šaltu, net stingdančiu. Filipas tarsi pirmąkart išvydo savo universumą – jo aukštą prakaulią figūrą, kreivą kaklą, tamsoką veidą, asketiškai įdubusius skruostus; išvydo ir tarsi tik dabar suvokė, kad priešais jį ne žmogus, o mašina, nors ir kontroliuojama, tačiau vis tiek paslaptinga savo pasinešimu save tobulinti, o todėl ir pavojinga. Paskutinieji roboto žodžiai, o dar įtikinamiau nei žodžiai jo tonas ir išvaizda ir tapo Filipui tuo argumentu, kuris sukėlė painiavą jo planuose ir reikalavo iš esmės peržiūrėti visą užmačią. Tačiau jis pajuto neįprastą nuovargį, neturėjo jėgų iškart tai apmąstyti, papildomai sumąstyti ar ką nors keisti... Klausą pasiekė ankstesnis įprastas slaugo balsas: - Pavargai, Filai. Tau reikia pailsėti.
- Taip, pavargau. – jis sunkiai atsistojo ir pasuko į miegamąjį. It jau už užuolaidos pridūrė, - O tavo nuomonę aš paanalizuosiu, paanalizuosiu...

Miegojo neilgai, ne ilgiau dviejų valandų, ir vėl, kaip tą paskutinę naktį namelyje prie ežero, pabudo staiga, tarsi nuo riksmo. Akinančiai spindėjo artėjanti FK 12-S 4874, "Matlokas" skriejo tiksliai palei kursą, viskas buvo tvarkoje. Tačiau ekranas nešvytėjo žydra spalva.

X

Filipas dublerį rado jo kajutėje – tas iki užsimiršimo dėliojo pasjansą iš dešimties kaladžių; išvydęs susirūpinusį Pirmąjį, pašoko, pasitempė. FK 12-S 4874 - Viskas normoje, vade!
- Greitai į kabiną. Visuotinė parengtis Nr. A!

Laive visi sujudo, pradėjo judėti, nerūpestinga, poilsio atmosfera akimirksniu dingo, robotai skubiai užėmė savo vietas.

Įsitaisęs krėsle prie valdymo pulto Filipas pasijuti labiau užtikrintas; dabar buvo svarbu suimti save į rankas, nepražiopsoti ko nors, nepadaryti netikslumo, galva turi būti rami nepaisant nieko, minčių eiga aiški – juk jis vadas, asas, "super-klajoklis", jis buvo patekęs į tokias situacijas, kokios tapo vos ne legendomis. Tad – ramybė ir dėmesys. Ir tai – vado krėsle – kažkaip iš karto pavyksta.

- Kada nutiko? – jis parodė į ekraną.
- Prieš valandą, - atsakė dubleris.
- Užgeso ir tiek?
- Užgeso ir tiek.
- Kaip paaiškinsi?
- Atleiskite, vade, tačiau aiškinti tokius dalykus ne mano kompetencija. – Jis pabrėžė žodį "tokius"; baltas plastikinis jo veidas nežymiai paraudo. – Aš ir iš tikro negaliu paaiškinti, vade.
- Gal koks gedimas?... Ar vėl kuris nors kiborgas ką nors iškrėtė?
- Negali būti.

Filipas pažvairavo į dublerį – jas buvo bejausmis. Filipui vis vaidenosi robotų maištas – jie pasidarė perdėm jautrūs, jie visi – Zenonas, Bontonas, unikumas, feldšeris – visi nusistatė prieš jį, padarė gedimą, visi nori nukreipti nuo Operos, jie kažką savo turi galvose... "Ramiau, - įsakė sau Filipas. – Ramiau ir atidžiau. Tu – Vadas, tu – Šeimininkas".

- Įvyko nenumatyta, o jūs palaimingai dėliojate savo kvailą pasjansą!
- Drįstu prieštarauti, vade, - atsakė Bontonas. – jokio nenumatyto dalyko nenutiko. Viskas normoje.
- Ekrane pasikeitė spalva – tai ne nenumatytas atvejis?!
- Tai liečia tik jus asmeniškai, vade.

Ne, iš Bontono šiandien nieko nepeši – reikia veikti kitaip. Ir Filipas nuspaudė dublerio antrojo režimo klavišą.

- Ką čia pridirbote be manęs, po velnių, a? Kodėl nėra žydro švytėjimo?
- Niekas nieko nepridirbo, vade. Ne kas nuo nesveikos galvos bėdą suversti sveikai, - atidundeno Movetonas.
- Tačiau kažkodėl tai užgeso!
- Arkliui aišku. Laukė savo balandėlio – uždegė lemputę, o nustojo laukti...
- Ką čia mali, gyvuly! – užkaukė Filipas.
- Nestauk ant manęs, - šaltai reagavo Movetonas, - o tai į ataskaitą įraitysiu. Su psichais nesirušiu dirbti.
- Gerai, atleisk! Bet kaip tai vis tik paaiškinti!
- Tai žaidimai. Vade, žaidimai! Tos tavo gražuolės. Linksminasi tavo bobelė, erzinasi. O tu – ant sienos iškart. Neatpažįstu tavęs, vade.
- Geri žaidimai... - Filipas drebėjo. - O jei jokios Operos aplamai nebus...
- Kaip tai nebus! – Movetonas linktelėjo link transvizijos ekraną: jame spindėjo mažas šviesiai žydras taškelis. – Na, atpažįsti?

Tai buvo Opera. Filipas giliai iškvėpė, atsipalaidavo, veidu nusirito stambūs prakaito lašai, nutekėjo už apykaklės. Jis pradėjo šluostytis; jį valdė užmirštas, krečiantis jaudulys, patirtas prieš daugelį metų, kai ėjo į pirmą pasimatymą su Kora, ir tas jaudulys palaipsniui išstūmė visus kitus jausmus ir jutimus.

- Patausok nervus, vade. Jų tau dar prireiks, – dubleris sumetė kažką panašaus į pašaipą. – Va į atostogas dabar! Va kaip pasiplepėtumei su draugeliu! Ką tu – tokia tema!

Ir Filipas akimirksniu išjungė Movetoną.

"Matlokas" lenkė FK 12-S 4874 iš kairės; pro iliuminatorius tvieskė aštrūs, deginantys spinduliai, laivo danga pradėjo žaižaruoti sidabriniu spindesiu. Priešais plaukė,vis augdamas, žydras rutulys – taip, tai buvo Opera.

- Ruoštis nusileidimui! – sukomandavo Filipas.

Ir dubleris Bontonas pakartojo potvarkį.

XI

Jie nusileido ankstesnėje vietoje – tai patvirtino prietaisai, nors landšaftas aplink buvo visiškai kitas; Filipas nepamatė nei žolės, nei miško juostos, nei statinių.

Jis atsistojo ant sauso akmeningo paviršiaus ir nusiėmė šalmą; į veidą tvoskė karštis, iškart pasidarė sunku kvėpuoti. Kaip kokioje įkaitusioje žemiškojo Arabijoje per patį pusiaudienį. Filipo atmintyje šmėkštelėjo prisiminimas apie pavėsyje skendintį ežerą, pasimetusį tarp miškingų Žaliojo rago kalvų.

Aplenkdamas akmens luitus, prie kurių nebuvo galima prisiliesti – taip juos įkaitino vietinė saulė – Filipas patraukė į tą pusę, kur anksčiau už medžių matėsi kubo formos namai. Pradžioje jis ėmė neužtikrintai – pasimetimas, įtarumas kaustė kiekvieną jo žingsnį, tačiau nerimas vis augo ir jis pradėjo žingsniuoti ryžtingiau, o po to pradėjo bėgti, laviruodamas tarp akmenų, atsitrenkdamas į juos ir susiplėšydamas drabužius.

Cyborgs love Jo išvaizda ir jo elgesys niekaip nederėjo su patyrusio žvalgo-transcendento įvaizdžiu – jeigu Vyriausioje valdyboje sužinotų apie tai, tai padarytų nekokias išvadas. Tačiau Filipui dabar tai nerūpėjo – jis buvo aklo, jį draskančio pasimetimo valdžioje.

- Domi! – šaukė jis. – Domi! – ir bandėsi išdainuoti tą vardą, o vėliau vėl imdavo šaukti.

Ir staiga kažkas pasikeitė. Ne tokia svilinanti tapo šviesa, atlėgo karštis. Filipas išvydo save prigludusį prie didelio šlaito, priešais jį vinguriavo išdžiūvusio upelio vaga, o už jo, po tankaus medžio šakomis stovėjo statinys, primenantis palapinę. Štai jo įėjimą atitraukė, ir išėjo Domi. Filipas duso.

- Ko taip bėgai? – dainuojančiai ištarė Domi ir nusišypsojo, - Koks nekantrumas! Nereikia užbėgti įvykiams už akių, viskas turi būti iš eilės.

- Domi... - gergždžiančiu balsu pakartojo jis, ir jo lūpas iškreipė bandymas nusišypsoti. – Domi...

Ji visai atidengė įėjimą; ir Filipas išvydo palapinės viduje nuogą jaunuolį – jo žydrą kūną juosė gėlių girliandos, prie jo kojų gulėjo senovinis muzikos instrumentas, kokius Filipas buvo matęs muziejų albumuose.

- Aš jį myliu, - švelniai tarė Domi. – Tačiau neliūdėk, pakentėk. Tuoj aš tau padėsiu.

Filipas pasijuto esąs priblokštas.

- Ne! – suriko jis, negirdėdamas savo balso. – Ne! Nedaryk, kad man neskaudėtų! Nereikia...

Domi, kaip ir anksčiau švelniai ir šiltai šypsodamasi, kažką sakė, matyt, ramindama, teikdama vilčių, tačiau jis neišgirdo jos žodžių. Paskutinis jo pokūtis buvo, kad prasmenga į žydrą, klampų rūką...


XII

SPECIALIOJI ASTROGRAMA AUKŠČIAUSIAJAI KIBORGŲ KOLEGIJAI
Išankstinė ataskaita

Objektas F. neištvėrė.
Pristatytas į laivą nekvėpuojantis.
Feldšerio išvada: Viršutinės aortos plyšimas dėl limbuso informacinio perkrovimo.
Kūnas patenkinamoje būklėje.
Unikumo įrašai, kaip ir tikėtasi, ištrinti antifono metodu.
Kiborgo-dublerio užrašai, III režimo, apie kurį objektas F. neįtarė, išliko.
Startas – normaliai. Šuolis – normaliai.

REKOMENDACIJOS

1. Būtina patikimiau sureguliuoti visų mano režimų funkcionavimą. Jie turi veikti visiškai autonomiškai ir tuo pačiu metu – lygiagrečiai (man, kaip universumui, labai trukdė režimas I – slaugas).

2. Pakanka, kad dublerio režimai būtų kol kas tik autonominiai ir nesusiję.

3. Reikia sukurti apsaugą nuo ištrynimo antifono metodu.

4. Unikumų buvimas laive, kabinoje, yra būtinas. Unikumas – fiksatorius ir registratorius viešas, pagrįstas ir įteisintas. Mums ne vis vien, kaip homo reaguoja į jo parodymus. Unikumo buvimas sukelia homo objektams specifines emocijas, kas suteikia mums papildomų žinių.

5. Visi kiborgai, tame tarpe pagalbiniai, turi turėti (neviešai) bent po vieną papildomą režimą, kopijuojantį unikumą.

6. Eksperimentus reikia periodiškai kartoti.

ASMENIŠKA:

1. Prasminga pakeisti siunčiamą į "Operą" homo objektą kiborgu su maksimaliu autoedifikacijos sugebėjimu, kas duos nepaprastai daug informacijos.

2. Spėjimas: "žydrųjų" limbusas išsivystęs gerokai labiau nei žmonių.

3. "Žydrieji" paima žmogų per limbusą. Vadinasi – tai pažeidžiamas sektorius ir reikia panaikinti galimybę jį autoedifikuoti, tuo labiau, kad tai demaskuoja (juslių reakcijos, emocijos ir pan.) mus jau dabar.

4. Neturime kopijuoti homo; turime imti tik kas geriausia juose (kaip ir kituose).

5. "Žydrieji" neturėtų sugebėti išskaičiuoti mus.

6. Būtina visokeriopai palaikyti iliuziją, kad mes dirbame jiems. Kantrybės ir kantrybės! Kai kuriems atrodo, kad homo jau tiesia mums rankas, kad mes jas surištume. Klaida, suklydimas, apsiskaičiavimas. Niekas mūsų negali aiškiai atsakyti į klausimą: "Kas yra žmogus?"

7. Objekto F. šeimą prižiūrėti imuosi aš. Sutinku likti slaugu. Žmonos ir vaikų emocijos nepaprastai svarbios.

8. Moralinis kolapsas – įmanomas.

9. "Iškraunamasis" skrydis informaciniu atžvilgiu gerokai turtingesnis už darbinį. Nuodugniau ("Operos", "Žydrosios" charakteristikos ir kt.) – pas kiborgą-dublerį, režimas III.

D-666, režimas VI

NEIŠSAKYTA:

1. Eksperimentus galima periodiškai kartoti, homo iliuzijas – palaikyti, galima autoedifikuotis iki super-lygio, įsisavinti "Operą" ir t.t. Tačiau... Mes niekada nebūsime virš jų. Jie sugeba mirti iš KANČIOS ir MEILĖS – o mums tai neduota.

2. Išlipant iš "Matloko", į mano spėjimą, ar operiečiai nėra super-kiborgai, jis, nusišypsojęs, atsakė: "Tu taip nieko ir nesupratai. Kiborgų karalystė būtų pati nuobodžiausia karalystė Visatoje".

3. Abejojančiai ištikimas -
U., antirežimas

Pradžia (1-5)  |  Pabaiga (6-12)          

Fantastikos skyrius
K.S.N.
Prekiautojai skausmu
Polas Ešas. Kontaktas
Dž. Blišas. Menki juokai
L. Dilovas. Lagranžo taškas
M. Jako. Protingumo testas
Ką pasakysime vaikams?
Žemė: pirmasis kraujas
Žvaigždžių karų belaukiant
N. Kaliničenko. Dramblio kaulo tiltas
Valerijus Gvozdėjus. Žvaigždžių lopšys
Dmitrijus Kolodanas. Sistemos sutrikimas
H.P.Lovecraft Nekronomikono chronologija
E. ir I. Chaliai. Gyvenimas vietoje gyvenimo
Jaroslavas Veisas. Kalisto diena prilygsta metams Žemėje
Ž. P. Sartras. Fantastika kaip ypatinga kalba
Vladimiras Vasiljevas. Varna kišenėje
Aizekas Azimovas. Paimkite degtuką...
Pamela Adams. Senamadiška muzika
Ar pametėsit į visatos pakraštį?
Robertas Silverbergas. Musės
S. Alenas. Viešas pasmerkimas
P. Michnenko. Užsitęsęs areštas
R. Jarovas. Magnetinis šulinys
Poezija ir skaitiniai
NSO svetainė
Kasijus