Stivenas Alenas. Viešas pasmerkimas

Apie autorių

Stivenas Alenas (g. 1921, Niujorkas) dirbo radijuje ir televizijoje. Bandė vaidinti, muzikuoti, rašyti pjeses ir komedijas. Nuo 1950 m. vedė TV šou. Išleido 6 kn., tarp jų ir "Laišką konservatoriui" (1965), sukūrė daugybę dainų. Šis apsakymas yra iš rinkinio "14 pakviestųjų vakarėliui" (1955).

Tą 19.. m. rugsėjo 9 d. dangus buvo apsiniaukęs, todėl minioje, kuri šurmuliavo prie stadiono sienos, žmonės žvalgėsi į dangų, o tada skersakiavo į kaimynus ir sakė:
- Tikiuosi, nelis...

TV prognozė žadėjo nedidelį debesuotumą be lietaus. Buvo šilta. Žmonių būriai išnirdavo iš požeminės perėjos, ateidinėjo nuo autobusų stotelių ir automobilių stovėjimo aikštelių – užpildė plotą prie stadiono. Kaip skruzdėlės takais, žmonės praeidavo pro turniketus, lipo laiptais, išsisklaidydavo tribūnose, leidosi praėjimais.

Kojų šiūravimas, kuokas ir šurmulys, drėgstantys iš susijaudinimo delnai... Minia pildė betono taurę. Kai kurie nubėgdavo į tualetus, kiti apsirūpino Coca-Cola, treti iš uniformuotų tarnautojų ėmė nemokamas programas.

Tą ypatingą dieną įėjimas buvo nemokamas. Bilietų nepardavinėjo. Tiesiog skelbimus spausdino laikraščiuose ir rodė per TV; susirinko 65 tūkst. žmonių.

Žinoma, laikraščiai jau kelias savaites prognozavo, kad tai turi įvykti. Viso proceso metu, net tada, kai tik buvo renkami prisiekusieji, reporteriai neaiškiai užsimindavo apie tokį neišvengiamą sprendimą. Tačiau oficialiai paskelbė tik vakar. Televizija nežymiai aplenkė laikraštininkus. Šeštą valandą vakaro Vyriausybės atstovas padarė 5 min. trukmės pareiškimą.

- Mes labai susidomėję stebėjome, - kalbėjo Atstovas, apsivilkęs pilku kostiumu (švarkas puikiai derėjo su jo svarbos įvaizdžiu), - profesoriaus Ketridžo procesą. Šiandien rytą prisiekusieji nusprendė, kad jis kaltas. Tą nuosprendį per valandą patvirtino Aukščiausiasis teismas ir, taupymo sumetimais, Baltieji rūmai nusprendė padaryti eilinį skubų pranešimą. Rytoj įvyks Viešas pasmerkimas. Laikas: 2.30 po vidurdienio. Vieta: jankių stadionas Niujorke. Jūsų bendradarbiavimas visokeriopai skatinamas. Gyvenantys Niujorke...

Balsas kalbėjo toliau, tikslino detales; ir šįryt laikraščiai mirguliavo įprastai tokiais atvejais vaizdais su užrašais: "Pora iš Bronkso – pirmoji", "Studentai laukė visą naktį, kad išvystų Pasmerkimą", "Ankstyvi paukšteliai"...

Pusė antros stadione neliko nė vienos laisvos vietos ir žmonės ėmė užimti praėjimus. Liepta blokuoti aplinkines gatves ir uždaryti praėjimus į stadioną. Prekeiviai šmirinėjo po minią ir pardavinėjo šaltą alų ir dešreles su bandelėmis.

Frederikas Traubas sėdėjo beveik vakarų sektoriaus centre ir susidomėjęs apžvelginėjo medinę pakylą lauko viduryje. Ji buvo maždaug du kartus didesnė už profesionalaus bokso ringą. Pakylos viduryje buvo nedidelis pakylėjimas ant kurio buvo pastatyta paprasta medinė kėdė.

Kairiau jos stovėjo dar kelios kėdės vadovybei. Pakylos pakraštyje, taip sakant, prie rampos, buvo kaip ir tribūna su keliais mikrofonais. Pakyla buvo papuošta vėliavomis ir vėliavėlėmis.

Minia jau pradėjo grėsmingai gausti.

Stadium, Peschiera Dvi minutės trečios iš tunelio, vedančio į rūbines, išėjo nedidelė grupelė žmonių. Minia suūžė dar garsiau, paskui pratrūko plojimais. Žmonės atsargiai užlipo mediniais laipteliais, krūvele praėjo platforma ir susėdo ant jiems skirtų kėdžių. Traubas apsižvalgė aplink ir pastebėjo, kad aukštai viršuje, spaudos ložėje, įsižiebė raudonos TV kamerų švieselės.

- Puiku, - tarstelėjo Traubas savo kompanionui.

- Maža to, - atsakė tasai. – Dar ir efektinga.

- Manau, kad tai teisinga, - pasakė Traubas. – Tačiau vis dėlto man tai atrodo šiek tiek keista. To mes neturime.

- Todėl ir įdomu, - atitarė kompanionas.

Traubas kurį laiką įsiklausė į balsus aplink. Jo nuostabai, niekas neminėjo būsimo reginio. Aptarinėjo beisbolą, filmus, orą, paskalas, asmeninius reikalus – tūkstantį ir vieną temą, - tik ne apie tai, kas svarbiausia. Tarsi visi būtų tyliai susitarę nekalbėti apie Pasmerkimą.

Traubo apmąstymus nutraukė jo draugo balsas:
- Kaip nusiteikęs? Ar būsi pasiruošęs, kai užsiimsime reikalu? O tai mačiau tokių, kurie lemiamu momentu suskystėdavo...

- Bus tvarka, - užtikrino Traubas. Tada palingavo galva. – Ir vis tik nesitiki.

- Tu apie ką?

- Na bendrai, apie visa tai. Kaip tai prasidėjo? Kaip atradote, kad taip galima?

- Na, velniai žino, - atsakė draugas. – Man atrodo, kad tam vaikiui iš Harvardo universiteto pirmam kilo mintis. Žinoma, ir kiti iki jo mąstė apie minties ir materijos ryšį. Tačiau tas vaikis pirmasis moksliškai įrodė, kad materialius daiktus galima paveikti mintimi.

- Ar tik pradžioje nesitreniravo su žaidimo kauliukais, - pastebėjo Traubas.

- Taip, su jais. Pradžioje surado vaikinus, kurie galėjo po tuziną kartų iš eilės išmesti šešetuką. Ir iš tikro galėjo paveikti kauliuką tam krentant. Vėliau nustatė, iš kur tai, - ir paslaptis pasirodė esanti paprasta. Tie vyriokai, galėję valdyti kauliuką, buvo tiesiog žmonės, manę, kad jie tai gali.

Vėliau auditorijoje surinko 2000 žmonių ir privertė juos sukoncentruoti dėmesį, akd kauliukas turi iškristi kaip liepta. Ji ji būtent taip ir iškrisdavo. Jei gerai įsigilintumėm, tai viskas labai natūralu. Jei vienas arklys gali nutemti krovinį tam tikru atstumu tam tikru greičiu, tai dešimt arklių nutemps toliau ir greičiau. Jiems pavyko, kad 80% kauliukas kristų taip, kaip reikia.

- O kada gi kauliuką pakeitė gyvu organizmu? – paklausė Traubas.

- Nudvėsk, bet nežinau, - atsakė draugas. – atrodo, kad prieš kelis metus; ir vyriausybė pradžioje norėjo uždrausti šį reikalą. Atrodo buvo kažkokių nesklandumų su bažnyčia. Tačiau vėliau susiprato, kad to jau nesustabdysi.

- O šiandien daug žmonių ar kaip įprasta?

- Kaip politiniam nusikaltėliui normaliai. Dėl prievartautojo ar žudiko daugiau 20-30 tūkstančių nesurinksi. Žmonės prie visko priprato, jų taip lengvai neišjudinsi.

Iš už debesų išniro saulė; Traubas tylėdamas stebėjo, kaip dideli, tarsi geografinis žemėlapis, šešėliai slenka žole.

- Šyla, - kažkas pasakė. – Atrodo diena bus kaip reikia.

- Tikrai, - sutiko kitas.

Traubas pasilenkė ir ėmėsi rišti batų šniūrelį, tačiau kitą akimirką krūptelėjo nuo netikėto minios suriaumojimo. Grindys ėmė vibruoti.

Per lauką link pakylos ėjo trys žmonės. Du kiek atsilikę nuo trečiojo, ėjusio neužtikrintai ir nuleista galva.

Traubas žvelgė į palinkusią, kojas žole velkančią figūrą, jo pliką galvą ir netikėtai savyje pajuto kažkokį silpnumą ir lengvą pykinimą.

Atrodė, kad praėjo visa amžinybė, kol du apsauginiai ant pakylos užvilko nuteistąjį ir stumtelėjo link kėdės.

Kai nuteistasis atsisėdo ant kėdės, minia vėl sukaukė. Aukštas ir išvaizdus vyras žengė prie tribūnos ir atsikrenkštė (mikrofonai tą garsą paskleidė po visą stadioną). Tada pakėlė ranką prašydamas tylos.

- All right, - ištarė. - All right.

Žmonių sankaupa pamažu rimo ir nutilo. Traubo rankų pirštai stipriai susikibo. Jam buvo truputį gėda.

- All right, - pakartojo vyriškis. – Laba diena, ponios ir ponai. Jungtinių valstijų prezidento vardu sveikinu jus su eiliniu Viešu pasmerkimu. Kaip žinote, šiandien jūsų neapykanta bus nukreipta prieš asmenį, kurį Jungtinių valstijų teisingumas vakar pripažino kaltu, prieš profesorių Artūrą Ketridžą!

Ištarus tą vardą minios skleidžiamas triukšmas priminė išsiveržiančio ugnikalnio griausmą. Iš centrinių tribūnų metė kelis butelius, tačiau jie nepasiekė nuteistojo.

- Po minutės pradėsime, - tęsė spikeris, - tačiau pirmiausia noriu jums pristatyti garbingąjį Čarlzą Fulerį iš Prisikėlimo bažnyčios, esančios Aveniu parke. Jis sukalbės maldą.

Į priekį išėjo žemas žmogelis su akiniais, atsistojo prie mikrofonų į ankstesnio oratoriaus vietą, užsimerkė ir atsilošė.

- Tėve dangiškasis, - tarė jis, tasai, kuriam esame dėkingi už visas šio gyvenimo gėrybes, ir į tave kreipiamės – duok mums jėgų veikti pagal teisingumą ir tiesios dvasia. Medžiam tave, o Viešpatie, duok mums tikėjimą tuo, kad reikalas, kurį ketiname šiandien atlikti, yra tavo reikalas ir kad mes visi tesam kuklūs tavo dieviškosios valios vykdytojai. Nes pasakyta: užmokestis už nuodėmę – mirtis. Pažvelk giliai į šio žmogaus širdį, kad rastum ten atgailos grūdą, jei toks ten yra, o jei nėra, tai pasodink jį ten, o Dieve, savo gerumu ir savo malone.

Paskutinis trumpas patylėjimas, tada garbusis Fuleris atsikosėjo ir ištarė:
- Amen.

Minia, maldos metu stovėjusi tylėdama, pradėjo sėsti ir vėl suūžė. Prie mikrofonų priėjo ankstesnis kalbėtojas.

- All right, - tarė jis. – žinote, ką jums reikės padaryti, ir žinote, kodėl tai reikės padaryti.

- Taip, - riktelėjo tūkstančiai balsų.

- Tada prie reikalo. Šįkart džiaugiuosi pristatydamas vieną didžiausių amerikiečių, kurio, kaip sakė senovėje, nereikia pristatinėti. Neseniai buvęs Harvardo universiteto prezidentas, o dabar valstybės sekretoriaus patarėjas, ponios ir ponai, daktaras Hovardas S. Veltmeris!

Plojimų audra sudrebino orą stadione. Daktaras Veltmeris išėjo į priekį, paspaudė ranką spikeriui ir pasitaisė mikrofoną.

- Dėkoju, - tarė jis. – O dabar negaišime laiko, nes tai, ką turime padaryti, jei norime, kad viskas būtų tinkamai, pareikalaus visos mūsų energijos ir visų mūsų koncentravimosi sugebėjimų.

- Prašau jūsų, - tęsė, - nesiblaškyti ir sutelkti dėmesį į žmogų, kuris sėdi ant kėdės kairėje manęs, kuris, mano manymu, yra pats bjauriausias mūsų laikų nusikaltėlis – į profesorių Artūrą Ketridžą.

Minia suklykė.

- Prašau jus, - kalbėjo Veltmeris, - atsikelti. Tai yra, tegu kiekvienas atsistoja. Man dabar reikalingas kiekvienas iš jūsų... Matau, čia beveik 70 tūkstančių... Man reikia, kad kiekvienas jūsų tiesiai pažvelgtų į tą išgamą žmogaus pavidalu, į Ketridžą. Parodykite jam, kokią stebuklingą galią turite, galią, slypinčią jūsų emociniuose rezervuaruose, parodykite jam visą savo panieką, tegu žino, kas jis piktadarys, blogesnis už žudiką, kad jis išdavikas, kad niekas jo nemyli, kad niekur ir niekam jis nereikalingas, ne vienai gyvai sielai Visatoje, ir kad jį niekina karščiau nei Saulė.

Žmonės aplink Traubą mosavo kumščiais. Jų akys susiaurėjo, lūpų galiukai nulinko, rūsčios raukšlės išvagojo kaktas. Viena moteris nualpo.

- Darykite, - šaukė Veltmeris, - jūs tai jaučiate!

Traubas su siaubu pajuto, kad, veikiamas tų užkeikimų, kraujas greičiau cirkuliavo gyslomis, širdis nežmoniškai daužėsi. Jis pajuto jame kylančią neapykantą. Jis žinojo, kad neturi nieko prieš Ketridžą. Tačiau negalėjo neigti, kad kažko jame neapkenčia.

- Visų jūsų motinų vardu! – rėkė Veltmeris. – Visų būsimų jūsų vaikų vardu, meilės tėvynei vardu! Reikalauju, kad išlietumėte savo paniekos jėgą. Noriu, kad taptumėte žiaurūs. Noriu, kad būtumėte kaip žvėrys džiunglėse, kokie pat aršūs, kaip jie, kai gina savo irštvas. Ar neapkenčiate šito žmogaus?

- Taip, - suriaumojo minia.

0 Išgama! – rėkė Veltmeris, - tautos priešas, - ar girdi, Ketridžai?

Traubas aplaižė perdžiūvusias lūpas. Jis matė, kaip sėdėjusi kėdėje susigūžusi figūra staiga išsitiesė ir ranka nuplėšė apykaklę. Pirmas požymis, kad Jėga palietė savo auką. Minia susižavėjusi suriaumojo.

- Meldžiame, - šaukė Veltmeris, - jūsų, kurie žiūrite TV, prisijungti prie mūsų ir išreikšti savo neapykantą šiam niekšui. Kviečiu visos Amerikos žmones atsistoti savo būstuose! Pasisukite į rytus. Pažvelkite į Niujorko pusę, ir tegu neapykanta teka iš jūsų širdžių. Leiskite jai lietis laisvai ir be kliūčių!

Žmogus šalia Traubo žiaukčiojo į nosinę. Traubas čiupo žiūronus, kuriuos tasai akimirkai išleido iš rankų, ir, paskubomis sukiodamas reguliatorių, pažvelgė į Ketridžą. Ryškumas susiderino ir nuteistasis buvo matomas iš arti ir aiškiai. Traubas pamatė, kad jo akys pilnos ašarų, kad jo kūną krečia rauda ir kad jis nenuginčijai kenčia baisų skausmą.

Kemmler execution, 1890 - Jis neturi teisės gyventi! – šaukė Veltmeris. – Nukreipkite į jį savo neapykantą. Atsiminkite didžiausią įžeidimą, kurį kada nors patyrėte patys ar šeima, draugai, bendrapiliečiai. Sukaupkite ją, sustiprinkite ir nukreipkite kamuoliu į to velnio kūne galvą.

- Darom, darom, darom! – čaižiai klykė Veltmeris.

Tą akimirką Traubas užmiršo visas abejones ir buvo įsitikinęs neįtikėtinu Ketridžo nusikaltimų sunkumu, o Veltmeris užkeikė:
- All right, jau pavyksta. Dabar sutelkite dėmesį į dešinę ranką. Neapkenčiate jos, girdite? Sudeginkite audinius iki kaulo. Jūs tai galite! Darom! Sudeginkite jį gyvą!

Traubas nemirksėdamas žiūrėjo per žiūronus į dešinę Ketridžo ranką, kai nuteistasis pašoko ir sukdamasis nusimetė striukę. Kaire ranką užspaudė dešinę pažastį ;ir tada Traubas pamatė, kam pažasties oda tamsėja. Jis pradžių darėsi raudona, vėliau tamsiai purpurinė. Pirštai karštligiškai gniaužėsi ir atsigniauždavo, o Kertridžas savo kėdėje krūpčiojo ir sukosi tarsi dervišas.

- Taip, - drąsino Veltmeris, - gerai. Jums pavyksta. Susitelkite! Taip! Sudeginkite tą supuvusį kūną. Būkite kaip viešpaties baudžiantys angelai. Sunaikinkite tą parazitą! Taip!

Ketridžas jau nusiplėšė marškinius ir buvo matoma, kaip tamsėja viso kūno oda. Jis klykdamas pašoko nuo kėdės ir, nušokęs nuo pakylos, suklupo ant žolės.

- O nuostabu, - rėkė Veltmeris. – Jūsų Jėgą jį pasiekė. O dabar susiimkite rimtai! Einam!

Ketridžas lankstėsi, rangėsi ir raičiojosi žolėje, kaip ungurys, gyvas įmestas į įkaitusią keptuvę.

Traubas daugiau negalėjo žiūrėti. Jis padėjo žiūronus ir svyruodamas ėmė kilti aukštyn praėjimu.

Išėjęs už stadiono ribų, jis pėsčias nuėjo dar kelis kvartalus, kol atsigavo ir iškvietė taksi.  

Fantastikos skyrius
Prekiautojai skausmu
Apie taiką nešantį ginklą
Igoris Proninas. Rusiška idėja
Aleksandras Kacura. Pasaulis nuostabus
Sergejus Lukjanenko. Pusiaudienio fokstrotas
E. ir I. Chaliai. Gyvenimas vietoje gyvenimo
Fitz-Džeimsas O‘Brajenas. Kas tai buvo?
Vl. Berezinas. Riugeno aukštas dangus
Christopher Anvil. Euristika
P. Adams. Senamadiška muzika
R. R. Moore. Erdvė
Tolkieno stebuklinga pasaka
L. Aizenbergas. Jo gyvenimo metas
Fantastika kaip ypatinga kalba
I. Okstonas. Skruzdžių pyktis
Aklieji bei aiškiaregiai
Poezija ir skaitiniai
NSO svetainė
Kasijus