I. Okstonas. Skruzdžių pyktis

Apie autorių

I. Okstonas (1828-1862) – Ivano Davidovičiaus Oksenšterno pseudonimas. Pasirašinėjo ir kitais pseudonimais: V. Gaikino, Iv. Gvozdevo, Selkoro Kuliko ir kt.

 

I. Keistas avilio pirkėjas

Dirbdamas savo mažame ūkelyje, ką tik perkėliau bičių spiečių ir nuėjau prie kontrolinio avilio, kad pažiūrėčiau, kiek medaus sunešė per parą. Mano nuostabai, prie kontrolinio avilio, įdėto į didelę būdelę iš lentų, kurios užpalines duris buvau palikęs atdaras, stovėjo aukštas liesokas seniokas su ilga balta barzda. Sudėjęs rankas už nugaros, jis mąsliai žvelgė į kontrolinio avilio svarstykles.

Kai priėjau prie jo, jis pažvelgė į mane protingomis, skvarbiomis akimis, kokias paprastai turi rimti mokslininkai, ir prakalbo gilaus įsitikinimo tonu:
- Naudojatės labai netiksliu svėrimo prietaisu. Tarsi dirbtumėte ne su vabzdžiais, o su jaučiais,

Nevalingai nusišypsojau, išgirdęs tokius nepažįstamojo žodžius, ir pastebėjau, kad man didelio tikslumo ir nereikia.

Mokslininkas, - jau neabejojau, kad tai koks nors zoologas ar botanikas, - palingavo galva ir griežtu balsu tarė:
- Didelė klaida iš jūsų pusės tenkintis apytiksliais skaičiais ten, kur svarbu didelis tikslumas. Beje, tikslių duomenų gavimui jūsų metodas ir netinka. Sverdami medaus prieaugį ar sumažėjimą, ar atsižvelgiate į bičių sumažėjimą? Akivaizdu, kad ne, nes nematau tam skirtų jokių pritaikymų.
- Norite to, kas neįmanoma, - nustebęs atsakiau. – Kaip galima atsižvelgti į išskridusių bičių dingimus? Juk tam tektų kasdien pasverti visas bites atskirai nuo avilio. Užduotis visiškai neįmanoma.
- Žinoma, išvyti tam tikslui visas bites iš avilio - ir neteisinga, ir nemoksliška, - sutiko nepažįstamasis, - tačiau ten, kur reikalą turime su tūkstančiais, labai padeda mechaniniai skaitliukai...

Nustebės klausiau tų, kaip man atrodė, naivių samprotavimų žmogaus, mano paprastam darbui taikančio reikalavimus, paprastai tinkamus chemijos laboratorijoje ar vaistinėje.

Mūsų pokalbį nutraukė pasirodęs vaikinas su beždžionės veidu, kuris jau iš tolo gestikuliavo ir skleidė garsus, panašius į karvės mykimą. Seniokas vaikinui padarė atsakomąjį gestą, o tada tarė man:
- Ar negalėčiau pas jus įsigyti avilio su bičių šeima ir būtiniausių priemonių jų priežiūrai.

Sutikau jam atiduoti vieną avilį, pažadėdamas asmeniškai pristatyti jį jam į sodą. Neįprastas mano ūkio lankytojas pasivadino profesoriumi Oržu, gyvenančiu miesto pakraštyje. Į mano bityną atėjo lydimas kurčnebylio tarno.

„Įdomu, - pamaniau, - kokį skaitliuką bitėms įrengs profesorius Oržas, tikslių skaičių šalininkas“.

II. „Skruzdėlių sode“

Jau kitą dieną profesoriui Oržui nuvežiau vieną „Dadan-Blatt“ [rėminio tipo sistema]. Kurčnebylio tarno padedamas aš pastačiau avilį sode, paties profesoriaus nurodytoje vietoje.

- Jūs manęs palaukite balkone, o aš netrukus grįšiu, - pasakė profesorius ir nuėjo į namo vidų.

Iš atviros terasos gerai matėsi visas sodas, apsuptas aukšta lentine tvora. Tai, iš esmės, buvo ne sodas, o aptverta dykynė su keliais skurdžiais medžiais. Kas mane nustebino, tai skruzdėlynai sode: dykynėje jų buvo keli, o vienas jų, nuo balkono tesantis už trijų žingsnių, buvo įspūdingo dydžio.

Ar skruzdėlės vienos pačios galėjo čia įsirengti skruzdėlynus? Tuo abejojau. Juk skruzdėlynui reikia atitinkamų medžiagų, o jų arti nebuvo. Negalėjo juk skruzdėlės keliauti penkis varstus į spygliuočių mišką, kad atsineštų spyglių!

Nusišypsojau pagalvojęs, kad mano naujas pažįstamas užsiima skruzdėlyste. Be jokios abejonės, tie skruzdėlynai buvo atnešti iš miško, o skruzdėlės gauna maisto pasirūpinant jų šeimininkui.

Pagalvojau apie avilio likimą, pastatytą žemėje, kur gausu skruzdėlių. Naujai iškeptas bitininkas rizikuoja likti be medaus, o be mechaninio bičių skaitliuko teks dar gaminti ir skaitliuką skruzdėlėms, ... vagiančioms medų.

Praėjo penkios minutės – profesorius nesirodė. Nesimatė ir jo kurčnebylio tarno. Nusižiovavau kartą, kitą iš nuobodulio, abejingai žvilgčiodamas į man nepažįstamą balkone esantį prietaisą.

Kurčnebylis minutėlei išėjo į balkoną, pasuko kažkokį prietaiso svertą ir vėl dingo.

Kažkodėl staigiai pasikeitė nuotaika. Netikėtas liūdnumas be jokios priežasties suspaudė širdį. Liūdesys keitėsi pojūčiu, kurio nepajėgiu apibūdinti. Tai buvo kažkoks sąmonės aptemimas: lioviausi suvokti, kur randuosi ir kodėl. Visi daiktai aplink mane susimaišė į vieną chaotišką krūvą. Kažkas gniuždančio, nesuvokiamo užplūdo mano protą, o baisiausia buvo tai, kad protas dinginėjo, - mano „aš“ kažkur nuplaukdavo.

Pradžioje pajutau baimė nuo tų visiškai naujų ir nesuprantamų išgyvenimų, tačiau vęliau įkritau į kažkokį keistą užsimiršimą. Kai atsipeikėjau iš tos keistos būsenos ir vėl pamačiau daiktus tokiais, kokius matau visada, mane užplūdo nauja baimės banga: ar tik nebuvo toji mano būsena prasidedančios beprotybės simptomu? Kur garantijos, tad tasai priepuolis nepasikartos?

Su baime apsižvalgiau ir atvertame lange, esančiame man u nugaros, pamačiau profesoriaus Oržo veidą. Jis įdėmiai žvelgė į mane. Tačiau kodėl į mane žiūrėjo pro langą, o neatėjo į balkoną? Juk žinojo, kad jo laukiu...

Galiausiai jis pasirodė duryse, kaip visada rimtas ir ramus. Tačiau jo akyse įžvelgiau vos pasteimą pašaipą.

„Jis mane hipnotizavo“, - man šmėkštelėjo mintis, ir aš supratau, kad mano baiminimasis dėl sveiko proto neteko pagrindo. Aš beveik džiugiai sutikau šį svarbiai rimtą senioką, atleidęs jam už hipnozės seansą.

Profesorius per balkoną išėjo į sodą, prie artimiausio skruzdėlyno, ir keletą kartų šakele perbraukė per jo paviršių, kas smarkiai sujudino skruzdėles. Po šio berniokiško išsišokimo Oržas vėl pakilo į balkoną, praeidamas pažvairuodamas į mane.

Mano sąmonė vėl užplūdo keistų, ką tik mano išgyventų jutimų banga: mano „aš“ dingo drumzliname chaose, beprotiško pykčio priepuolis apėmė visą mano esybę. Atsipeikėjęs pajutau esąs keista poza: mano dešinė ranka buvo uždėta ant profesoriaus peties, o kaire buvau įsikabinęs į jo surdutas skverną. Jaučiausi nejaukiai, o profesorius, kaip man atrodė, išlaikė ankstesnį bejausmį veidą.

- Atleiskite, profesoriau, - ištariau pasimetęs ir susigėdęs, - tačiau su manimi vyksta kažkas neįprasta.... kažkokia velniava.... gal paaiškinsite man, ką tai reiškia?

Profesorius atsikosėjo ir atsiliepė tyliu balsu:
- Nesijaudinkite, nieko ypatinga neįvyko. Tiesiog mano sode kiek neįprastas klimatas, ir lankytojams nutinka visokių kazusų.
- Bijau, kad man prasideda beprotystė.
- O ne, prašau, negalvokite apie tai! – padrąsinančiu tonu pasakė profesorius, - patikėkite man: jums negresia joks pavojus.

Profesorius paskubomis pakeitė pokalbio temą apie bičių priežiūrą, atsiskaitė su manimi už pristatytą avilį; ir aš palikau tą keistą skruzdėlių sodą, neišsklaidęs savo abejonių. Pakeliui man kilo nepasitikėjimo Oržui jausmas ir pasigailėjau, kad nepareikalavau iš jo rimčiau pasiaiškinti dėl jo hipnozės seanso.

Juk pas jį atvykau su reikalais, o visai ne dėl to, kad tapčiau kokio nors eksperimento auka. Iš apsilankiusių žmonių daryti „bandomuosius gyvulėlius“, - tau jau virš cinizmo!

III. Neįprasti bandymai su skruzdėlėmis

Netrukus po mano minėto vizito pas profesorių Oržą atsitiktinai sužinojau, kad Oržas daug dėmesio skiria vabzdžiams, atskiru atveju, skruzdėlėms.

Skruzdėlynai, kuriuos mačiau jo sode, buvo tikrai atvežti iš miško. Skruzdėlių Oržui reikėjo kažkokiems bandymams. Aš spėjau, kad ir bites profesorius įsigijo tuo pačiu tikslu.

Po trijų savaičių, pergalėjęs piktumą ant hipnotizuojančio profesoriaus, kurio keisti eksperimentai mane sudomino, aš nugabenau jam kai kuriuos užsakytus bičių priežiūros reikmenis ir 10 svarų medaus. Nusprendžiau būti ypatingai atsargus ir jokiu būdu neleisti su manimi atlikti kokių nors hipnozės seansų.

Pasakiau profesoriui, kad labai domiuosi jo darbais tiriant skruzdes. Profesorius, matyt, prisiminęs, kaip buvau sudomintas, kai lankėsi mano sklype, nemanė, kad patogu iškart atsikratyti manęs ir nusprendė man parodyti savo laboratoriją:
- Suprantu jūsų smalsumą, - pasakė man Oržas, - juk ir jūs, kaip ir aš, dirbate su vabzdžiais, nors jūsų visai kiti tikslai!
- Tačiau perspėju jus, profesoriau, - pasakiau Oržui, - šiandien man nesinori patirti vietinio bjauraus klimato. Kitais žodžiais tariant, nenoriu dar kartą patirti jūsų hipnozės.
- Hipnozės! – šyptelėjo Oržas. – Ne, tai visai kas kita... Tačiau šiandien, prižadu, nieko panašaus nepasikartos.

Jis prižada! Vadinasi tai, kas man čia nutiko praeitą kartą, be jokių abejonių. Tad kam tas išmoningas mokslininko melas apie ypatingą klimatą? Jam buvau linkęs pratrūkti pykčiu ir priversti Oržą atsakyti, tačiau iškart susigrizbau. Juk pasinaudojau maloniu mokslininko kvietimu apžiūrėti jo laboratoriją – argi verta tokią akimirką su juo susibarti.

Oržas nusivedė mane į savo namuką. Du jo kambariai buvo paversti laboratorija. Ant ilgų stalų, sukaltų iš paprastų lentų, pamačiau daugybę dėžučių, indelių, stiklainių, kolbų ir mėgintuvėlių; ten buvo ir mikroskopai, lupos ir daugybė kažkokių kitų, man nežinomų prietaisų, apie kuriuos, pagal išorinį pavidalą, galėjau spėti, kad jie susiję su elektra ir radijo technika.

- Man neužtektų laiko išaiškinti atskirai kiekvieno iš tų prietaisų reikalingumą, - pasakė profesorius, tarsi perskaitęs mano mintis, - tepasakysiu, kad visi jie turi vienokią ar kitokią paskirtį mano bandymuose, skirtuose skruzdžių energijai.
- Skruzdžių energijai? – perklausiau. Okstonas. Skruzdėlės

Profesorius nieko neatsakė, tarsi būtų neišgirdęs mano klausimo, ir nusivedė mane į sodą. Ten pamačiau kelis mano jau matytus įvairaus dydžio skruzdėlynus. Jie buvo paprastų miško skruzdėlių skruzdėlynai.

Sustojau prie didžiausio iš jų, kurio paviršiuje buvo daugybė skruzdėlių, labai judrių, nes buvo karšta diena.

- Tai Babilonas, - tyliai ištarė profesorius. – Mano kiekvienas skruzdėlynas turi savo pavadinimą (Oržas man dar parodė į Troją ir Memfį). Įdėmiai įsižiūrėkite: pamatysite, kad judančią „Babilono“ skruzdėlių masę sudaro ne vienos rūšies skruzdėlės. Šiame skruzdėlių mieste taikiai sugyvena daugybė skruzdžių rasių (profesorius pradėjo jas vardinti lotyniškai: formica rufa, f. fusca, f. sanguinea ir t.t.). Visų rūšių skruzdžių kiaušinėliai buvo dedami prie rudųjų miško skruzdėlių, skruzdėlyno pradinių statytojų, kiaušinėlių, - ir taip turime internacionalų skruzdėlių miestą.
- O ar nėra rudųjų skruzdėlių auklėtiniai jų vergais? – paklausiau.
- Man nepavyko aptikti „Babilone“, kad vienos skruzdės engtų kitas; visų rūšių skruzdės skruzdėlyne jaučiasi šeimininkėmis. Skruzdės vergvaldžiai, maitinantys sau vergus ir pačios be jų pagalbos negalinčios maitintis, neturi nieko bendra su mano „babilonietėmis“. Beje, aš perleidžiu teisę kitiems aiškintis socialinio skruzdžių gyvenimo subtilybes*). Mane tas klausimas tedomina tik prabėgomis...
- Tokiu atveju, koks gi šio dirbtinai internacionalizuoto skruzdėlyno tikslas?
- Bandymai su įvairių rūšių skruzdžių energijos sąveika.

Pamatęs, kad nesupratau, profesorius tęsė:
- Radau būdą, kaip savo nuožiūra valdyti skruzdėlių elektros energiją. Patys sutikite, kad milijonai judesių skruzdėlyne turi kažkokią priežastį... Kai kurie iš mūsų pirmtakų ir net amžininkų linkę aiškinti gyvybę ypatingą „gyvybine jėga“. Tarkim, kad jie teisūs, – profesorius šyptelėjo. – Ir tada mano, taip sakant, vitališkasis aparatas**) yra tos gyvybinės jėgos kondensatoriumi.

Su tais žodžiais profesorius Oržas priėjo prie prietaiso, kurį pradžioje palaikiau meteorologine būdele ir ėmė junginėti įvairias svirteles ir reguliatorius.
- Stebėkite skruzdėlyną! – paliepė man.

Nustebęs ėmiau stebėti, kad po skruzdėlyną ropinėjančių skruzdėlių judesiai pamažu lėtėja ir, galiausiai, visai liaujasi: skruzdėlynas tapo nusėtas skruzdėlių lavonais.

- Jūs jas nužudėte kažkokiais spinduliais! – išsakiau savo spėjimą.
- Ne, - atsakė Oržas, aš tik visą šio skruzdėlyno energiją pervedžiau į savo prietaisą! O dabar ją gražinsiu.

Naujas Oržo rankos judesys prie stebuklingo prietaiso, - ir skruzdėlės pradėjo pamažu atgyti; po minutės skruzdėlynas atrodė kaip įprasta.

- Tačiau tai tiesiog stebuklas! – pastebėjau.
- Nedaugiau nei radžio virsmas!.. O dabar žiūrėkite: aš iš skruzdėlyno iškeldinsiu visas formica fusca skruzdėles!

Oržas paėmė kažkokį daiktą, nuo kurio laidas buvo nutįsęs į namą, ir su juo atsistojo už penkių žingsnių nuo skruzdėlyno. Netrukus išvydau, kaip juoda vienos rūšies skruzdėlių juosta nutįso nuo skruzdėlyno profesoriaus link.

- Pas jus kažkoks magnetas! – susipratau.
- Būtent!.. Jis veikia dabar tik formica fusca panašiai, kaip prie magneto nukrypsta radžio b spinduliai! ***). Tačiau taip pat sėkmingai galiu iš skruzdėlyno iškeldinti ir bet kurią kitą skruzdžių rūšį.

Profesorius nutraukė bandymą, ir skruzdėlės, kurių dešimtys tūkstančių susirinko prie jo kojų, ėmė ropinėti, ieškodamas kelio į skruzdėlyną, iš kurio jas buvo ištempusi nenumaldoma jėga...

IV. Daugiau apie skruzdžių energiją

Oržas paspaudė mygtuką būdelės sienoje, o aš laukiau naujo „stebuklo“. Tačiau pasirodė, kad profesorius tik šviesos signalu pašaukė tarną, kuris išėjo į prieangį su klausiančiąja mina beždžioniškame veide. Oržui davus signalą, kurčnebylis akimirkai dingo name, o tada vėl išėjo, paskui save tempdamas ilgą ploną vielą. Profesorius paėmė laido galą ir pritvirtino jį prie stulpelio, įkalto greta didelio skruzdėlyno.

- Dabar einam į balkoną! – pasiūlė Oržas.

Ten jis parodė nedidelį ratuką, maždaug vieno colio skersmens, kuris greitai sukosi.

- Šis mažytis variklis juda „Babilono“ elektros energijos dėka, - pasakė Oržas. – Esant tokiam mechanizmo dydžiui, skruzdės beveik nejaučia brangios energijos praradimo.
- Vadinasi, skruzdžių energiją galima panaudoti... pavyzdžiui, tramvajaus judėjimui!
- Žinoma, kaip ir bet kurią elektrą! Tačiau tam tektų imti ją šimtų tūkstančių skruzdėlynų... Tačiau, - tęsė profesorius po pauzės, - kodėl apsiriboti tik skruzdėmis?! Jei aš taip plačiau išvysčiau tyrimus sy skruzdžių elektros energija, tai tik todėl, kad jau senai pastebėjau, kad skruzdės – tai tikri gyvi elektroskopai, jų reagavimo į elektros reiškinius prasme. Tačiau aš visai neketinu sustoti pusiaukelėje. Ir ... ką gali žinoti? Galbūt, su laiku mes, vietoje elektrinių statymo, pradėsim energiją išgauti iš žmonių.

Šią keistą mintį priėmiau kaip pokštą.

Pabaigai man teko išvysti dar vieną profesoriaus Oržo laukiniško meno „triuką“. Tuo metu, kai jo kurčnebylis tarnas erzino skruzdėles, stuksendamas skruzdėlyną lazda, Oržas į kondensatorių kaupė „piktą“ skruzdžių energiją ir tada, pasiuntęs ją į gretimą skruzdėlyną, sukeldavo jo sujudimą....

Iš profesoriaus Oržo namų išėjau kaip iš „pasakų šalies“ kampelio. Man grįžtant namo man švystelėjo netikėta mintis: tas mano proto aptemimas be priežasties, įvykęs pirmojo apsilankymo metu, sukėlęs man mintį apie hipnozės seansą, - ar tik jis neturėjo tiesioginio ryšio su profesoriaus Oržo tyrinėjimais išgaunant skruzdžių energiją?

Prisimindamas visas to nutikimo smulkmenas, kurioms anksčiau neskyriau reikšmės, vis labiau įsitikinau, kad profesorius su manimi atliko kažkokį bandymą, paveikdamas mane skruzdžių energijos spinduliais. Ką reiškia mano keista, neprotinga būsena, kai praradau įprastą pasaulio suvokimą? – tik tai, kad mano „aš“ kuriam laikui buvo įkrautas svetima mano prigimčiai energija. Kitaip sakant, kažkuriam laikui buvau paverstas skruzdėle.

Prieš eidamas miegoti, skaičiau patrauklią Vasmano****) knygą apie psichinį skruzdėlių gyvenimą. Ir su mintimis apie skruzdėles prisnūdau...

... Ant mano kambario sienų pasirodė skruzdės; jos išropojo iš kažkokių slaptų plyšių, jū skaičius augo, netrukus neliko jokio apmušalų plotelio, kuriame nebūtų skruzdžių. Kokia jų rūšis? Jos pernelyg didelės nei mūsų skruzdėlynų gyventojos; o kartu jų spalva, galvos forma ir elgsena žadino mintį, kad jos „iš kitos planetos“.

Tarp miego ir nemiegojimo girdėjau šiugždėjimą, kurį kėlė visa toji govėda, ropinėjanti po mano kambarį.

Ir staiga išvydau profesorių Oržą. Jis įėjo į kambarį ir tyliai prislinko prie mano lovos. Profesoriaus akyse sužibo laukinė ugnelė:
- Klausykit! Aš noriu, kad žmonės išnaikintų vienas kitą, - tarė jis iš neapykantos iškreiptu veidu. – Žemės išlaisvinimas iš pabaisų, vadinamų žmonėmis, - štai maniškis socialinės problemos sprendimo būdas!.. Ši rūšis užkrauta nežmonišku energijos kiekiu. Šių skruzdžių pykčio energiją įkroviau mūsų miesto gyventojus, ir dabar jie sunaikins vienas kitą mirtinai susikibę. O jūs... jus!..

Profesorius pakrutino ūsus, tarsi kokia skruzdėlė; pamačiau, kad ant jo juodo, blizgančio kūno iškilo trikampė galva, su ilgais žnypliškais žandikauliais. Profesoriaus akys sublizgo baisiu žalsvu blizgesiu... Dar sekundė, ir milžiniška skruzdėlė puolė man ant krūtinės, prislėgdama mane savo svoriu, tarsi sunkiu luitu, ir suspaudė mano kaklą baisiais žandikauliais.
Okstonas. Skruzdėlės

Aš klaikiai surikau ir prabudau išpiltas šalto prakaito.

- Kas tau? – pasigirdo susirūpinęs brolio, miegojusio tame pat kambaryje, balsas.

- Mane smaugė skruzdė. Baisus košmaras... – sumurmėjau atsakydamas ir ieškodamas degtukų, kad uždegčiau lempą. Šviesoje apžiūrėjau sienas ir įsitikinau, kad ant jų nėra skruzdėlių.

Likusią nakties dalį miegojau giliu miegu.

V. Baisi prof. Oržo bandymų pabaiga

Rugpjūčio gale, man besiruošiant profesoriui Oržui išsiųsti dar vieną užsakytą avilį, mane sukrėtė netikėta žinia apie profesoriaus ir jo kurčnebylio tarno mirtis. Juodu rado negyvus „skruzdėlių aikštelėje“, o jų kūnai buvo smarkokai apgraužti skruzdėlių. Kurčnebylio lavonas gulėjo ant paties smarkiai ištausto skruzdėlyno.

Teismo medicinos tyrimas parodė, kad Oržas ir tarnas buvo pasmaugti, o tarnas mirė nuo gerklę užkimšusių skruzdėlių. Ant mirusiųjų kūnų rasta daugybė mėlynių ir subraižymų.

Įtartas nužudymu suimtas eigulys, profesoriaus tiekėjas. Tačiau suimtasis atkakliai neigė bet kokį dalyvavimą tame nusikaltime.

Visos profesoriaus vertybės buvo nepaliestos.

Mano „virtimo skruzde“ profesoriaus namų balkone ir tolomesni apmąstymai apie „skruzdžių energiją“ davė tinkamą raktą paslapties atskleidimui... Laikiau savo pareiga duoti parodymus teismo tyrėjui, nes buvau įsitukęs savo įtarimų teisingumu ir norėjau padėti niekuo nekaltam eiguliui.

Profesorius Oržas bandymus su „skruzdžių energija“ ėmė daryti su žmonėmis! Tai buvo esminis punktas.

Profesoriaus Oržo ir jo kurčnebylio tarno psichikoje prieš mirtį neliko nieko žmogiška. Tai buvo dvi didelės skruzdėlės, kurios susigrūmė mirtinai neapkęsdamos viena kitos.

Profesorius Oržas, subtilus išsilavinęs mokslininkas, perėmęs skruzdžių psichiką, netapo tokia pat skruzde, kaip jo puslaukinis tarnas: tai buvo dvi skirtingos skruzdėlės. Ir anksčiau nuslėpti silpni antipatijos vienas kitam instinktai, virtus skruzdėlėmis, akimirksniu išaugo iki baisios, beprotiškos neapykantos.

Nėra abejonių, kad Oržui pavyko galingame kondensatoriuje sukaupti didelį „skruzdžių energijos“ kiekį. tada visa ta energija buvo išlaisvinta – sąmoningai ar atsitiktinai. Ir jei dar tarsim, kad kondensatorius buvo pakrautas „skruzdžių pykčiu“, tai tolimesnis ją gavusių žmonių elgesys tampa suprantamas.

Juk ir man buvo momentas, - ten, balkone, - kai nesąmoningo pykčio priepuolio apimtas bandžiau smaugti profesorių. Tačiau tada aparatą, reguliuojantį skruzdžių energijos srautą, valdė Oržas, ir pavojingas eksperimentas buvo laiku nutrauktas...

Kurčnebylis tarnas, perėmęs įpykusio vabzdžio psichologiją, užpuolė profesorių ir ėmė jį smaugti. Profesorius, matyt, gynėsi su tokiu pat įpykimu, tačiau, būdamas silpnesnis, buvo nugalėtas.

Tačiau kodėl tarno lavonas gulėjo pačiame skruzdėlyne? Aš aiškinu tai taip.

Įkrautas „skruzdžių pykčio“, kurčnebylis, nužudęs profesorių, nesąmoningai nuskubėjo prie skruzdėlyno, tarsi pats būtų tapęs skruzdėle. Su ta pačia supykdytos skruzdės psichologija, jis pradėjo kovą su skruzdėlėmis ir, negrįždamas į žmogaus sąmonę, užduso nuo burną ir nosį užkimšusių skruzdžių...

* * *

Iš N. atvykusi moteris, pasiskelbusi profesoriaus Oržo giminaite, susirinko visus keistus savo dėdės prietaisus ir juos išsivežė... kam atiteko tie prietaisai ir ar jų naujas savininkas tęs nebaigtus profesoriaus Oržo darbus, - parodys laikas.


Išnašos

*) Įdomių žinių apie gyvūnų, atskiru atveju, „visuomeninių vabzdžių“ (bičių, skruzdėlių, vapsvų ir kt), psichiką ir socialinius instinktus pateikiama knygoje G.E. Cigleris. Dvasinis gyvūnų gyvenimas, o taip pat S.V. Pokrovskis. Juodoji karalienė ir jos tauta.

**) Aiškus paradoksas: vitalizmas kaip tik nubrėžia ribą tarp „gyva“ ir „negyva“; taigi, „vitališkasis aparatas“, „gyvybinės jėgos mašina“, savyje derinanti ir viena, ir kita, - prieštarauja mokymui apie skirtingą organinių ir neorganinių esybių ir reiškinių prigimtį. Geresnio pavyzdžio vitalizmo idėjų absurdiškumui nesugalvosi!

***) Žr. M. Kiuri. Radioaktyvumas.

****) Vasmanas – žinomas skruzdėlių gyvenimo tyrinėtojas ir žinovas. Jo tyrinėjimai ir bandymai populiariai išdėstyti Lunkevičiaus knygoje „Skruzdėlių gyvenimas“. Taip pat žr. Augustas Forelis „Žmogus ir skruzdė“.

Papildomi skaitiniai:
Fantastikos skyrius
Džonas Sledekas. Ralfas 4F
A. Birsas. Prakeiktas sutvėrimas
Laukinės gamtos šauksmas
Dmitrijus Volodichinas. Mieloji
J. Nikitinas. Kur gi teisingumas?
Atgalinė kelionė prie pasakų
Natalija Lebedeva. Sena ferma
S. Lukjanenko. Kurčias telefonas
R. Silverbergas. Pamatyti nematomą žmogų
Fitz-Džeimsas O‘Brajenas. Kas tai buvo?
O. Korabelnikovas. Sparnų prisilietimas
Mokslinė fantastika ir jos priešaušris
Romenas Jarovas. Vėjas nuo viršūnių
Sergejus Lukjanenko. Pusiaudienio fokstrotas)
Ž. A. Roni. Nepažintasis pasaulis
Janušas Zaidelis. Pasivaidenimas
Planetų judėjimo pakeitimai
A. Kacura. Pasaulis nuostabus
Strugackiai. Šeši degtukai
Lino Aldani. Onirofilmas
Žozefas Anri Roni. Ksipehūzai
Harriet Zinnes. Sparnai
Polas Ešas. Kontaktas
Janušas A. Zaidelis. Riba
Poezija ir skaitiniai
NSO svetainė