J. Nikitinas. Kur gi teisingumas?

Apie autorių

Jurijus Nikitinas (g. 1939 m.) – ukrainiečių kilmės rašytojas fantastas; rašo ir aštraus siužeto politinius kovinius romanus-ciklus („Rusai ateina“), istorinius romanus. Įvedė naują kogistikos kryptį literatūroje. Dirbo geologinėje žvalgyboje Tolimuosiuose rytuose, 1964 m. grįžęs į Ukrainą ėmė dirbti gamykloje liejiku, sportavo.Tuo pačiu metu ėmė rašyti mokslinės fantastikos apsakymus; dalyvavo steigiant fantastikos mėgėjų klubus. Pirma knyga – fantastinių apsakymų rinkinys „Žmogus, pakeitęs pasaulį“ (1973). Po “Auksinės špagos” (1979) buvo smarkiai peikiamas ir persekiojamas, - ir apie 7 m. nedalyvavo literatūriniame gyvenime. Vėliau persikėlė į Maskvą, paskutinio 20 a. pradžioje įsteigė leidyklą „Slibinas Goryničius“ (dabar jau neveikia). Išleido apie 60 knygų, iš kurių žinomiausios – slaviškosios maginės fantastikos knygos iš ciklo „Trys iš miško“ (nuo 1993 m.).

- Šią biologinę rūšį visąlaik persekiojo nelaimės. Nuo pat pradžių. Ir atsirado ji iš, mūsų požiūriu, mažiausiai prisitaikiusios beždžionių atšakos gana silpnos žvaigždės sistemoje Galaktikos pakraštyje.

Juos negailestingai naikino kitų planetos gyvybės formų atstovai, nes taip vadinamieji žmonės negalėjo apsiginti nei ragais, nei kanopomis, nei nagais. Jie neturėjo nei nuodų, nei galingų dantų, Prezentacija negalėjo nei skraidyti, nei įsikasti į dirvą... Išgyvendavo tik tie, kurie, gindamiesi nuo stambių plėšrūnų, griebdavo lazdas ir akmenis. O kad apsaugotų nuo šalčio savo silpną, su prastai reguliuojama temperatūra kūną, jie išmoko naudotis ugnimi. Tai buvo visai neseniai; mūsų planetoje jau egzistavo globali aukštos kultūros civilizacija.

Taip... nenormalus rūšies vystymasis atvedė prie to, kad taip vadinamų žmonių stambiausi galvos smegenų skyriai nustojo veikti. Vystėsi tik žievė, šios vienpusės evoliucijos metu nuslopinusi ir telepatiją, ir aiškiaregystę, ir visa kita, be ko mes tiesiog negalite įsivaizduoti pilnaverčio protingo egzistavimo.

Galvos smegenų žievės hipertrofija jų civilizaciją nukreipė ne į biologinį, o į mašininį-techninį kelią, kuris, savo ruožtu, sukėlė planetos naudingų iškasenų išeikvojimą. Artėjanti krizė privertė tas būtybes sukurti sintetines medžiagas ir atrasti branduolinę energiją. Jų planetos skurdumas, o taip pat sunkiai suprantama šiai rūšiai būdinga trauka neištirtiems dalykams vertė juos ieškoti naujų pasaulių.

Tačiau ir naujai atrastuose pasauliuose jie kažkodėl neužsibūdavo. Palikę nedidelę koloniją, jie vėl ir vėl skrido į kosmosą, visą laiką didindami savo laivų apimtis ir galią. Ir štai kas paradoksalu!.. Jie dabar tapo visos Galaktikos šeimininkais, o mūsų senovinė civilizacija, panašiai kaip šimtai kitų panašių, priversta rinkti tuos žinių trupinius, kurie nukrenta nuo jų stalo...

Pranešėjas paraudo ir uodegos galiuku nusišluostė akis.

Papildomi skaitiniai:
A. Šalinas. Futurija
Sergejus Chortinas. Radinys
V. Maryševas. Mitliandija
Robertas Aberneti. Atžala
J. Nikitinas. Baisus pasaulis
P. Podzorovas. Alyvos šakelė
Jaroslavas Kudlakas. Simbiozė
Kosmoso musės ir musytės
S. Klenčas. Iš Visatos gilumos
Aleksandras Smirnovas. Sena legenda
I. Rosochovatskis. Gerieji gyvūnėliai
Dmitrijus Vronskis. Pagrindinis gyvenimo atsakymas
Strugackiai. Pirmieji žmonės pirmajame plauste
A. Beliajevas. Ar lengva būti vėžiu?
A. Azimovas. Neįprastas draugas
S. Lukjanenko. Kurčias telefonas
Elena Pervušina. Panoptikonas
Nikolajus Blochinas. Replikos
Ar mąsto žmogus?
Poezija ir skaitiniai
Fantastikos skiltis
Vartiklis