Strugackiai. Pirmieji žmonės pirmajame plauste

Apie autorius >>>>>

Pakeleivinga mašina Markovas pasiekė posūkį į Selcus, davė vairuotojui pusrublį ir iššoko iš tamsios kabinos. Buvo apie 15 laipsnių šalčio. Markovas iškart tai suprato, kai pajuto, kaip limpa nosies šnervės. Jis žinojo tą požymį: jei šnervės limpa, vadinasi, žemiau 10. Sunkvežimis suburzgė, pabuksavo užpakaliniais ratais ant apledėjusios pakelės ir dingo už posūkio, šaltame ore palikęs kartoką, aitrų sudegusio benzino kvapą. Markovas liko vienas. Jam labai patikdavo toji minutė: pakeleivinga mašina dingsta už posūkio, lieka tik tylus, snieguotas miškas, o ir pusnys aplink, dar pilkas dangus viršuje, tik jis vienas, su kuprine ir šautuvu ant pečių, šaltis žnaibo skruostus, oras nepaprastai tyras ir malonus, o priekyje – dvi savaitės medžioklės, ištisos dvi nekalbaus miško ir pėdsakų sniege, ir ilgų žiemos vakarų šiltame eigulio namelyje savaitės, kai apie nieką nereikia galvoti, o tik džiaugtis sveikata, sniegu, ramiais gerais žmonėmis ir lėta viena į kitą panašių dienų tėkme.

Markas užsidėjo slides, pasitaisė kuprinę ant nugaros ir, perlipęs per atbrailą, nušliuožė į mišką nematomu, tačiau žinomu takeliu, vedančiu prie eigulio Palo Palyčiaus namelio. Kurį laiką jis dar girdėjo sunkvežimio gaudimą, o vėliau ir jis nutilo, tik girgždėjo ir šiugždėjo po slidėmis sniegas bei kažkur tolumoje karksėjo varnos.

Iki namelio buvo 8 km. Pėdsakų buvo nedaug, tačiau Markovas žinojo, kad Palas Palyčius nepaliks jo šiaip ir visko dar bus: ir pėdsakų, ir tetervinų, triukšmingai išlekiančių iš po sniego, ir šūvių, ir iki skausmo aštraus, azartiško pojūčio, kai tiksliai žinai, kad pataikei, o stambus paukštis sunkiai krenta į pusnį, ir atrodo, kad žemė suvirpa nuo smūgio.

Paprastai Palo Palyčiaus namelis sutikdavo triukšmingai. Dusliai amsėdavo, visame miške sunkią grandinę barškindamas, stambus Trezoras. "Cic, pasiutėli!" – piktai ant jo šaukdavo bobulė Marja, Palo Palyčiaus motina; ir staiga nei iš šio, nei iš to imdavo giedoti gaidys. Tačiau šįkart buvo tylu, ir Markovas netgi pamanė, kad nusuko į dešinę, kaip netikėtai atsivėrė laukymė ir jis pamatė namą. Jis iškart pajuto, kad atsitiko kažkokia nelaimė. Varteliai buvo atverti, kiemas tuščias, ir aplink tvyrojo tyla, keista ir nejauki.

Jis vis dar nesuprato, iš kur ta nelaimės nuojauta; o tada iškart suprato: buvo perdaug atlapotų durų. Duris į namą buvo atviros, o vištidės durys nuplėštos ir mėtėsi šone, ir kluono durys bei kažkodėl atidarytos durys į palėpę. Vienas langas buvo išdaužtas, Trezoro būda apversta, visame kieme mėtėsi raibos plunksnos, o išmintas sniegas aptaškytas raudomis dėmėmis. Sulaikęs kvapą, Markovas paskubomis nusiėmė slides ir įėjo į namą. Viduje visos durys irgi buvo atlapos, per išdaužtą langą traukė šaltis, tačiau dar tebebuvo šilta. Markovas pašaukė: "Ei, šeimininkai!", tačiau niekas neatsiliepė. Kambariuose, kaip visada, buvo švaru ir sutvarkyta, tačiau prieangyje ant žemės voliojosi didelis ryšulys.

Markovas išėjo į lauką, pašūkavo, pridėjęs delnus prie lūpų, ir ėmė bėgti aplink namą. Iš po kojų iššoko dryžuotas senolės katinas Murkis ir, pakėlęs uodegą, akimirksniu užlėkė ant namo stogo. Markovas sustojo ir jį pašaukė, tačiau katinas žvairavo ir, suglaudęs trumpas ausytes, taip gailiai ir iš dūšios sukniaukė "miuau-miuau", kad iškart tapo aišku: katinas čia regėjo tokių dalykų, kad negreit nurims ir patikės kieno nors gerais ketinimais. Vikings at Battle

Apėjęs namą, Markovas nusimetė kuprinę, užsidėjo slides ir užtaisė šautuvą. Šovinius su "dvejetuku" jis išmetė tiesiai į sniegą, o į vamzdžius sukišo "nulinukus", rimčiausia, ką turėjo. Jis neabejojo, kad įvykdytas nusikaltimas, ir, kokia kvaila galėjo atrodyti ta mintis, niekas kita neatėjo į galvą. Dabar jis matė, kad pro vartelius nutempė kažką sunkaus, tepantį krauju, ir matė, kad tas pėdsakas eina per laukymę ir dingsta už medžių. Aplink buvo daugybė pėdsakų, kurie Markovui pasirodė kažkokie keisti, tačiau nebuvo laiko aiškintis. Jis laikė paruoštą šautuvą ir nuėjo šalia bauginančios vilkties, kur ant suspausto sniego matėsi raudonos dėmės. "Niekšai, - jis svarstė šalta neapykanta, - žvėrys..." Jam buvo visiškai aišku: savo laiko Palas palyčius sulaikė užkietėjusį brakonierių ir tasai, atsėdėjęs kalėjime, pasirodė su girtais draugužiais, kad atkeršytų; ir tie užmušė Palą Palyčių su motina, o vėliau, išblaivėję, išsigando ir nuvilko kūnus į mišką, kad paslėptų. Jis aiškiai matė apžėlusius snukius ir degtine užpiltas akis ir pagalvojo, kad šaus ne į kojas, o kaip fronte.

Prie pat medžių pėdsakai išsiskyrė. Į dešinę vedė keistų pėdsakų grandinė ir, kai Markovas suprato, kas tai, jis sustojo nusivylęs. Tai buvo basų kojų pėdsakai. Ten, kur danga išlaikė ir neįsmuko, aiškiai matėsi basų pėdų atspaudai. Tai atrodė nepaaiškinama, ir kurį laiką Markovas svyravo, nežinodamas, ką daryti, tačiau vėliau vis tik nučiuožė palei krauju pažymėtą vilktį. Ji tęsėsi, vingiuodama tarp krūmų, žalios eglių šakos po ja išsitiesė, išsivadavę nuo sniego kepurių. Kartais vilktį perkirsdavo basų kojų vietinės. Tada Markovas priekyje pastebėjo kažkokį judėjimą ir sustojo, mėšlungiškai sugniaužęs šautuvą.

Priekyje krūmuose kažkas buvo – gyvas, margas, ryškus, tarytum išdažyta lėlė. Jis iškart sustingo ir Markovas negalėjo kaip reikia jį nužiūrėti. Pro užsnigtą lapuotį matėsi geltonos ir raudonos dėmės; ir Markovui pasirodė, kad girdi sunkų kvėpavimą. Jis žingtelėjo į priekį ir girgždančiu balsu šūktelėjo: "kas ten? Šausiu!" Niekas neatsiliepė. Tada akies krašteliu Markovas išvydo kažkokį judesį dešinėje ir staigiai pasisuko, į priekį atkišęs šautuvą.

Tiesiai į jį iš už medžių išbėgo keistas žmogus. Jei tas žmogus būtų su puskailinukais ar vatinuku ir rankose būtų laikęs kirvį arba šautuvą, Markovas automatiškai būtų nugriuvęs ant šono, į priekį išmesdamas dvivamzdį, ir šaltakraujiškai nušovęs jį. Tačiau žmogus buvo nuogas, visas išsitepęs raudonai ir geltonai, o rankoje nešėsi ilgą aštriu galu lazdą. Markovas išsižiojęs žiūrėjo, kaip tasai bėga neįprastai lengvai ištraukdamas Kojas iš sniego. Tada žmogus sulėtino žingsnį, visas išsilenkė ir surikęs laukiniu balsu sviedė ietį į Markovą. Markovas instinktyviai pritūpė ir, neišsilaikydamas ant sukryžiuotų slidžių, nugriuvo ant šono. Jis buvo labai nustebęs ir išsigandęs, tačiau vis tiek keistas ieties skrydis jį sukrėtė. Iš visos jėgos mesta, ji atsiskyrė nuo išsidažiusio žmogaus rankos ir lėtai nusklendė oru. Ji atsiliko nuo bėgančiojo, o vėliau greitėdama jį aplenkė ir pralėkė virš Markovo galvos su vibruojančiu švilpimu. Markovas dar girdėjo, kaip ji su triukšmo rėžėsi į tankmę, tarsi į krūmus būtų nukritusi sprogstamųjų kulkų serija, tačiau tuo metu ant Markovo užgriuvo iš visų pusių. Stiprios mažos rankos sugriebė jį už galvos, apvertė ant nugaros, jis pajuto stiprų nemalonų kvapą, stiprų smūgį į smakrą, suglebo ir atsijungė.

Atsipeikėjęs jis pajuto, kad guli ant sniego po medžiu. Girdėjosi nepažįstami balsai, kažkokie neaiškūs garsai, girgždesys. Nemaloniai ir aštriai dvokė. Jis iškart viską prisiminė ir atsisėdo, nugara atsiremdamas į kamieną. Prieš jį buvo plati laukymė, o joje pilna žmonių. Markovui sumirguliavo akyse. Visur maišėsi, visa gerkle rėkdami, mažo ūgio, nuogi, ryškiomis spalvomis išsidažę žmonės. Šalia Markovo toks pats žmogus rėkė ir mosavo ietimi. Kitoje laukymės pusėje ant sniego gulėjo ilgas pilkas statinys, panašus ne tai į lopšį, ne tai milžinišką, kiek sutrėkštą agurką. Vienas statinio galas buvo staigiai nukirstas, tarsi laivo užpakalinė dalis. Kitas buvo užaštrintas ir paketas aukštyn.

Markovas pasėmė sniego ir juos patrynė kaktą bei skruostus. Jis buvo be kepurės ir vatinuko, šautuvas kažkur dingo. Šalia stovintis žmogus pasisuko į Markovą ir kažką pasakė. Jo išvaizda buvo laukinė ir žiauri – platus prakaulus veidas, išdažytas geltonais zigzagais, nušiurę šviesūs plaukai, didelės piktos akys. Buvo pastebima, kad jis smarkiai sušalo ir žandikauliai kalena iš šalčio.

- Ko reikia? – pasakė Markovas. – Kas jūs? Flying Ship

Žmogus vėl kažką pasakė piktu gerkliniu balsu, tada bakstelėjo Markovą ietimi. Ietis buvo sunki, buka, be jokio antgalio. Markovas sunkiai atsistojo. Jį iškart supykino, ėmė svaigti galva. Žmogus vėl riktelėjo kelis žodžius ir vėl bakstelėjo ietimi, nestipriai, tačiau labai ryžtingai. Markovas, stengdamasis laimėti laiko, kad nustotų pykinti, paklusniai nuėjo pirmyn, o žmogus ėjo jam iš paskos, laikas nuo laiko pabaksnodamas jį tai kairėn, tai dešinėn, rodydamas kryptį. Jis ginė Markovą kaip jautį, o Markovas jautėsi visai sudaužytas ir niekaip negalėjo susikaupti. Neapsakomai skaudėjo galvą.

Prie galeros Markovas sustojo ir apsisukęs pažvelgė į savo varovą. Tas kažką surėkė, pagrasė ietimi ir nuėjo šalin. Visi laukymėje nugriaudėjo neapsakomu kauksmu, baisiai sužviegė kiaulė, ir Markovas išvydo, kaip ją tempia prie galeros borto. Kiaulę pakėlė ant rankų ir įvertė per siaurą plyšį, kurio iš pradžių Markovas nepastebėjo. Žmonės laukymėje liovėsi kaukti ir mosuoti ietimis, susigrūdo į krūvą ir priėjo prie galeros. Markovas save pagavo, kad bando juos suskaičiuoti. Jis suskaičiavo tris dešimtis išsidažiusiųjų ir dar keturis augius žmones pilka oda. Su augiais elgėsi nepagarbiai: ant jų užsimodavo, rėkė, o tai ir pribėgdavo bei pastumdavo ar įspirdavo, o tie tik besiraukydami prisidengdavo veidus ir ėjo ten, kur juos stūmė. Tai buvo ypač keista, nes jie buvo kaip kokie rinktiniai vyrai su galingais raumenimis...

Gausmas buvo kaip stotyje evakuacijos metu. Markovo galva plyšo iš skausmo taip, kad jis net blogai matė. Jis apčiupinėjo pakaušį – ten buvo didžiulis guzas, o plaukai sulipę ir sušalę.

Pilkaodžius lėtai nuvarė prie galeros ir sustatė į eilę prie Markovo; ir tai jam labai nepatiko, tuo labiau, kad apie dešimt ietininkų susigrūdo prieš juos vos už kelių žingsnių, rėkiančių vienas ant kito ir rodančių pirštais į Markovą ir augiuosius. Markovas nužvelgė savo kaimynus. Jų išvaizda buvo nukamuota ir paklusni, tad viltis jais nebuvo prasmės. Tada Markovas pastebėjo savo vatinuką. Jį vilkėjo vienas iš mažųjų, ko gero mažiausias ir išsidažęs nuo galvos iki kojų. Tas mažylis rėkė daugiau už kitus, piktai šokčiojo, mosavo prieš kitus ir spardėsi. Jo klausė, tačiau mažai. Galiausiai jis kažkuriam užvožė basliu per galvą, pribėgo prie augiųjų, čiupo vieną už rankos ir nusitempė. Tas silpnai priešinosi, kiek pastūgaudamas. Visi sukaukė, tačiau akimirksniu nutilo ir sužiuro į Markovą. Mažylis su vatinuku paliko augųjį, prišoko prie Markovo ir sugriebė už rankovės. Markovas trūktelėjo ir išsilaisvino. Visi pradėjo kalbėti, sumosavo rankomis ir staiga sulindo į galerą. Markovui akmuo nusirito nuo širdies. Trys augūs sulipo paskutiniai, sunkiai prasisprausdami pro siaurą plyšį.

Laukymė ištuštėjo. Prie galeros liko tik mažylis su vatinuku, jo pasirinktas dičkis, stovintis paniuręs tylioje neviltyje, ir Markovas. Mažylis apibėgo aplink galerą, pažvelgė į dangų, perbėgo žvilgsniu laukymę ir medžių viršūnes ir staiga sustaugė laukiniu balsu, įrėmęs ietį į dičkio krūtinę. Tas traukėsi atatupstas, nugara atsirėmė į bortą, nenuleisdamas akių nuo ieties, o mažylis vis artinosi, stumdamas jį prie užpakalinės dalies. Ten pasitraukė ir Markovas. Visi sustojo ir mažylis vėl ėmėsi šokčioti, keiksnotis ir rėkauti visa gerkle. Markovas niekaip negalėjo suprasti, ko jis nori.

- Ko rėki? – paklausė. Mažylis ėmė rėkauti dar garsiau. Markovas žvilgtelėjo į augųjį. Šis, plačiai išskėtęs kojas, visu kūnu stūmė plačią pilką virš jo pakibusią sieną. Matyt jis stengėsi pastumti visą galerą ir tai Markovui pasirodė tokiu beprasmiu dalyku, tarsi jis bandytų pastumti dviaukštį namą. Tačiau dičkis tame nematė nieko beprasmiško; jis įsitempęs stenėjo, rėmėsi į sieną krūtine ir rankomis. Tada ir Markovas įsirėmė į ją.

Siena virš jų kilo kokius 3 m. Apčiuopiamas atrodė tarsi medinė, tačiau greičiau pagaminta iš kažkokio mineralo, pilko, poringo, su tamsiomis nuotekomis. Mažylis įsirėmė ietimi ir irgi stūmė. Visi trys puškavo iš įtampos, stumdami ir remdamiesi, tarsi traukdami iš purvynės įklimpusią mašiną, ir Markovas jau norėjo mesti tą kvailą užmačią, kaip staiga pajuto, kad siena pasiduoda. Jis nepatikėjo. Tačiau siena pasidavė, ji traukėsi nuo jo, ir jam teko žingsniuoti, kad neparkristų. Jam atrodė, tarsi į vandenį stumtų sunkų plaustą. Mažylis pakėlė ietį ir suriko. Dičkis sustojo. Markovas dar kartą žingtelėjo ir taipogi sustojo.

Tai buvo neįprastas reginys: milžiniška nerangi galera vėtai šliaužė dugnu per sniegą, oras prisipildė girgždėjimo. Augusis, skersakiuodamas į mažylį, ėmė lėtai slinkti už borto. Mažylis jį aprėkė ir basliu trinktelėjo Markovui per petį. Markovas atšoko ir apsisuko. Mažylis irgi atšoko ir prieš save atstatė ietį. Jo judesiai buvo staigūs ir piktavališki. Tačiau dičkis staiga liovėsi slėptis ir iš visų jėgų puolė vytis nušliaužiančią galerą. O ši šliaužė vis greičiau.

Flying Ship Tada mažylis atšoko į šoną ir, aplenkęs Markovą, irgi nuskuodė paskui galerą. Markovas vis dar nesuprato, kas vyksta. Mažylis aplenkė dičkį, pašoko ir įsitvėrė už plyšio krašto. Jam priešais ištiesė rankas, pagriebė už jo rankų, už pažastų ir traukė į vidų. Augusis sucypė, rovėsi į priekį ir sugriebė tam už kojų. Mažylis siaubingai sustaugė ir išmetė ietį. Galera jau ne šliaužė, o sklendė oru, ir jos greitis sparčiai didėjo. Su triukšmu griuvo medis, stovėjęs jai ant kelio. Markovas žvelgė jai pavymui. Tai buvo siaubinga ir didinga: milžiniškas nerangus įrenginys, grubus ir kampuotas, kilo į dangų, vis aukščiau keldamas pirmgalį. Kurį laiką dičkio kojos dar tabalavo ore, o vėliau ir jį įtempė pro plyšį. Galera žvake lėkė į debesis. Markovas išgirdo griaudintį švilpesį, tarsi skrietų reaktyvinis lėktuvas, ir ji išnyko iš akių. Riaumojimas nutilo ir Markovas liko vienas.

Jis apžvelgė laukymę. Išmintas sniegas, raudonos dėmės ant sniego, plati tiesi nuošliauža iki pat žemės.... Jis pajuto pakaušį. Labai skaudėjo ir jis sudejavo. Reikėjo pasiekti gyvenamąją vietovę, o jis nežinojo, kur randasi, ir net nebandė susiorientuoti, nes galvoje viskas susimaišė.

Ėmė snigti, pritemo. Laikydamasis už galvos ir padejuodamas sulig kiekvienu žingsniu. Markovas nuėjo palei galeros paliktą žymę. Jis pamatė mažylio pamestą ietį ir ją pakėlė, norėdamas apžiūrėti, nors iš skausmo ašaros užliejo akis. Ietis buvo sunki, juoda, šiurkšti. Remdamasis į ją, Markovas nuėjo tolyn. Vis labiau snigo, vis labiau skaudėjo galvą ir netrukus Markovas liovėsi suvokti, kur ir kodėl jis eina.

Palas Palyčius triukšmingai baigė gerti arbatą, pastatė savo didelį ištapytą puodelį po virduliu ir, pasukęs kranelį, žiūrėjo, kaip besisukančia srovele bėga verdantis vanduo.

- Vikingai, sakai... - ištarė negarsiai.

Bobulė Marja stukseno kirviu, skaldydama pliauską pakurai. Name buvo šilta, išdaužtą langą užkišo skuduru. Markovas sėdėjo prie stalo ranka parėmęs subintuotą galvą.

- Blogai, brolau, - tarė Palas Palyčius. – Kai grįžau, pamačiau tavo kuprinę, iškart pagalvojau, kad blogai...
- Kodėl gi blogai? – silpnu balsu paklausė Markovas. – Atvirkščiai! Atradimas, Palai Palyčiau! Atradimas!
- N-n-taip, - neaiškiai nutęsė Palas Palyčius, į šalį nukreipdamas akis ir įpildamas arbatos.
- Manau taip, - silpnu balsu tęsė Markovas. – Atskrido jie iš toli, nežinau iš kur, tačiau, tikriausiai, jie ten turi ypatingų savybių medį ar mineralą. Ir ėmė statyti skraidančius laivus. Drąsūs, velniai!.. – ir jis susiraukė, nes supykino.

Palas Palyčius stuktelėdamas padėjo puoduką ant stalo.
- Kaip taip tau gaunasi, Olegai Petrovičiau, - pasakė jis. – Nežinau, nežinau... Nuogi laukiniai, tačiau skraido oru ir, vadinasi, kiaules vagia.... Nesueina! Baik apie tai galvoti, Olegai Petrovičiau. Geriau išgerk dar puodelį aviečių arbatos. Degtinės daugiau tau, ko gero, neduosiu, tegu galva sugyja, o arbatytę gerk. Bijau, kad nebūtum peršalęs...

Markovas lukterėjo, kol praėjo blogumas.
- reikia nedelsiant pranešti Maskvai, - pasakė jis. – Tiesiai į Mokslo akademiją. O kas dėl nuogų laukinių... Prieš 100 tūkst. metų, Palai Palyčiau, mūsų protėviai, tokie patys laukiniai, suraišiojo pirmąjį plaustą ir nuplaukė juo palei krantą. Jie juk nežinojo, kodėl plaustas plaukia, kodėl medis neskęsta. 100 tūkst. metų reikėjo laukti Archimedo, bet ką ten – daugelis to nežino ir šiandien. O protėviai plaukiojo, statė plaustus, vėliau valtis ir – plaukiojo. Juk Archimedo dėsnio prireikė tik tiems, kurie statė geležinius laivus, o mediniai puikiai plaukė ir be dėsnio. Taip ir šitie... Jiems nusispjauti, kodėl toji medžiaga skrenda oru. Pastatė laivą, susigrūdo į jį ir nuskrido laimikio ieškoti.

- N-taip, - tarė Palas Palyčius. – O, Olegai, štai ką... Nenorėjau tau sakyti, bet, matyt, reikia. Kliedi, pasivaideno tau.

Markovas nesuprasdamas įsispoksojo į jį:
- Kaip kliedžiu?
- Tai štai. Nuovarta tave apsvaigino. Nesusivokdamas viską nuo savęs nusiplėšei, viena palaidine po mišką klaidžiojai. Šautuvą kažkur numetei, tai jo aš ir neradau...
- Palauk, palauk, Palai Palyčiau, - pasakė Markovas. – O kaip tuščias namas? O kraujas ant sniego? O pėdsakai?.. Langas išdaužtas, visos durys atviros... Ir katinas Murkis...

Palas Palyčius krenkštelėjo ir pasikasė pakaušį.
- Reikia, gi, - tarė blizgančiomis linksmomis akimis. – Kaip tau viskas susiklostė!.. Kiaulę aš pjoviau, kiaulę! O ji man ištrūko ir – su peiliu – per kiemą į mišką! Aš iš paskos, paslydau ir į stiklą vožiau alkūne... Supratai? Trezorą nuo grandinės paleidau, motina išbėgo, irgi paskui kiaulę nubėgo... Juk taip, motin?
- Apie ką tu čia? – tarė bobulė Marja.
- Kiaulę, sakau, pjoviau! – šūktelėjo Palas Palyčius.
- A?
- Kiaulę, sakau!
- Nėr jos jau, - atitarė senolė linguodama galva. – nėr jau kiaulikės...
- Nieko nesuprantu, - pasakė Palas Palyčius. – Mokslų akademijos čia nereikia. Grįžau su kiaule, žiūriu – tavo kuprinė. Aš pėdomis. Pradžioje radau vietą, kur tau stuktelėjo. Vėliau slides radau. O jau vakarop žiūriu – pats eini, už medžių prisilaikydamas. Jau pamaniau, kad tave apiplėšė...
- Kur tai buvo?
- 5 km šiauriau, kur su tavim praeitais metais kiškius vaikėm.

Markovas patylėjo bandydamas prisiminti.
- O ietis? – paklausė jis. – Ar turėjau ietį?

Palas Palyčius pažvelgė į jį tarsi pagalvodamas.
- Nieko tu neturėjai, - pasakė ryžtingai. – Nei ieties, nei vatinuko. Tai mesk tai, užmiršk...

Markovas iš lėto užsimerkė. Galvą, tarytum jau aprimusią, vėl ėmė skaudėti. "O gal iš tikro – kliedesiai" – pagalvojo.
- Palai Palyčiau, - pasakė jis, - duok man dar degtinytės. Bijau, dabar neužmigsiu.
- Skauda? – paklausė Palas Palyčius.
- Skauda, - atsakė Markovas.

Skraidantis laivas... Skraidantys vikingai... Nieko tokio nebuvo ir būti negalėjo... Pirmieji žmonės pirmame plauste... Niekai, poezija.

Jis krenkšdamas persikraustė ant gulto, kur jam buvo pakloję. Kai jis užmigo, Palas Palyčius, užsimetęs puskailinukus, paėmė instrumentus ir išėjo į kiemą taisyti vištidės durelių. Per naktį snigti baigė, saulė buvo ryški, sniegas lauk blizgėjo neliestu baltumu. Palas Palyčius darbavosi su įkarščiu ir dukart taukštelėjo sau plaktuku į nykštį taip, kad iš po nago ištryško kraujas. Prie jo priėjo motina, atsirėmė, parėmė ranka skruostą.

- Vištų vėl užveisim. Pašenka? – paklausė ji.
- Užveisim, - niūriai atsakė Palas Palyčius. – Ir vištų užveisim, ir kiaulę. Ne pirmą kartą. Moskalenkovai neblogą šuniuką turi – reikia paimti... - Jis atsistojo ir ėmė purtyti sniegą nuo kelių.
- Tikri vokiečiai, - taigi-tas, - tarstelėjo bobulė, atsidususi.
- Pas vokiečius būtum rūsyje neatsėdėjusi, - pasakė Palas Palyčius. – O ir aš nebūčiau pasprukęs... Tu štai ką, motin... Tu apie tai niekam nė žodžio, o ypač apie lazdą, kurią parnešiau, o tu sudeginai.
- Juk aš nežinojau, Pašenka!.. Lazda kaip lazda.
- Tie jau to – sudeginai, tai sudeginai. O pasakoti vis tiek nereikia. Pasieks Olegą Petrovičių – labai supyks, o jo pykdyti visai nenoriu. O kad jis ant tavęs pyktų, irgi nenoriu. Supratai?
- Taip, supratau, - pasakė bobulė. – O lazda tai, oi kaip gražiai degė, ta lazda! Ir raudonai, ir mėlynai, ir žaliai – na tiesiog smaragdas! O kas tai buvo, Pašenka? Nejaugi vėl vokiečiai?
- Vikingai! – pasakė piktai. – Vikingai tai buvo, laukiniai, aišku?

Papildomi skaitiniai:
Fantastikos skyrius
Strugackiai. Narcizas
Paslaptingosios zonos
Polas Ešas. Kontaktas
Rausvų debesų šalis
Strugackiai. Kaip žuvo Kangas Strugackiai. Antrasis marsiečių antplūdis
Gogolis. Vakarai vienkiemyje prie Dikankos
Julijus Burkinas. Lauk! Į žvaigždes!
Strugackiai. Žmogus iš Pasifidos
A. Čechovas. Skraidančios salos
Laukinės gamtos šauksmas
Strugackiai. Smėlio karštinė
Jaroslavas Zyka. Nuosprendis
R. Silverbergas. Pamatyti nematomą žmogų
Sergejus Lukjanenko. Kurčias telefonas
Fitz-Džeimsas O‘Brajenas. Kas tai buvo?
R.Zelazny. T.Thomas. Loki kaukė
A. Platonovas. Saulės įpėdiniai
Žozefas Anri Roni. Žemės žūtis
L. Dilovas. Lagranžo taškas
Ž. P. Sartras. "Aminadavas"
Strugackiai. Šeši degtukai
V. Gvozdėjus. Pabėgimas
H. Riuzas. Linksmasis Rodžeris
H. Lampo. Dievo gimimas
Lukas Vangelis. 13 17 40
Julija Zonis. Megido
Poezija ir skaitiniai
NSO svetainė