Polina Kopylova. Raudonos burės ir pilka mašina

Apie autorę

Polina Kopylova (g. 1976 m.) – rusų rašytoja, poetė, kritikė. Gimė Leningrade, 1993 m. baigė St.-Peterburgo Kino ir televizijos un-tą, o nuo 2002 m. gyvena Suomijoje, yra Suomijos rusakalbių bendruomenių koordinatore. Skelbiasi neturinti politinių pažiūrų.
Fantastikoje debiutavo 1997 m. išleisdama romaną „Šventųjų žemių metraščiai“, taip ir likusiu vieninteliu stambiu kūriniu. Ji skelbia apsakymus periodikoje ir teminėse antologijose, rašo kritinius straipsnius.

Barža kyšojo iš perlinio mirguliuojančio paviršiaus it netikęs dantis – šonu nugulusi ant dugno, pusiau išdegusi po bučinio su jūrų mina, kurią atnešė atmintinas 194x, m. uraganas. Tarsi uraganas norėjo juos įtikinti, kad toje pasaulio pusėje tikrai vyksta karas. Baržos gaila, jau taip puikiai ji puošė vaizdą, kad ir be burių, tačiau, kita vertus, gerai ant mina atnešė ne prie žvejų katerio: visi gyvi, sveiki, tik 2-3 stiklai artimiausiuose nameliuose išlėkė.

Na ir tiek to. Vis tiek niekas į čia nevyksta – metai kaip baigėsi karas, žmonės nuskurdo, stengiasi kiek gali, taupo – ne iki svajonių, o ir primiršo per tuos metus apie vietinę garsenybę. Jei, duok Dieve, vėl patrauks – galima išsimokėtinai paimti naują baržą – iškart nusipirkti taigi brangoka... O nepažeistos burės guli sausoje palėpėje. O tokias burias ne visur ir gausi. Tikrai ypatingos burės.

Pakumpęs ilgšis senis šyptelėjo ir nuo prieplaukos patraukė į kaimą, stipriai lazdele stuksendamas į riedulius. Kaimas negarsiai skambėjo įvairiais garsais: iš kažkurio atviro lango kažką murmėjo radiola, kažkur dusliai į lentą trynė drabužius, kažkur keptuvėje čirškė kepamas maistas, nirzgėjo kažkieno mažylis, reikliai kudakavo vištelė. Skambus lazdelės stuksenimas įsipynė į tą melodiją, persipindamas su kitais garsais, tačiau kartu egzistavo tarsi nepriklausomai – tarsi dešimtąja takto dalimi priekyje ar po bendros kasdieninio gyvenimo dienos muzikos.

Nedidelė aikštelėje priešais užeigą, dviem ratais užvažiavęs ant siauro šaligatvio, stovėjo pilkas automobilis. Jis buvo panašus į didelį sunkų vabalą – kuprotai apvalainas, su lūžiu priekinio stiklo viduryje. Senis tiksliai žinojo, kad toki kaime niekas neturėjo. Kaime tik jis kadaise turėjo mašiną, iki karo, - tada ją atidavė sūnui, kuris mieste turėjo kontorą „Transporto ir kitų priemonių nuoma“. Ant durelių buvo pažįstamas ženklas: pilkasis automobili buvo išsinuomotas jo sūnaus kontoroje. Kai jis lankė Gustą, kas buvo dažnokai, tas visada pasididžiuodamas parodydavo garažą, tačiau tokių didelių mašinų senis neprisiminė. Ši buvo nauja, vadinasi, sūnui vėl ėmė sektis. Pasigirdo lengvi žingsniai – senis atsisuko ir sustingo, kaip sustingsta, bijodami nubaidyti rečiausią drugelį ar pažadinti miegantį kūdikį. Ant šaligatvio stovėjo žema trapi moteris. Jos rankos šviesiomis pirštinėmis spaudė blykčiojantį fotoaparatą, šviesios palaidinės dvi sagos viršuje buvo atsegtos, galvą supo plona kasytė, iš po kurios ant tamsoko kaklo brovėsi žila garbana.

- Atleiskite, prašau, ar gerai čia pasistačiau mašiną?
- O kai kaip ją galima pasistatyt negerai? Nebent ant stogo apversti!

Moteris nusišypsojo ir neskubėdama įdėjo savo fotoaparatą į ant peties kabantį jo dėklą:
- Atleiskite, ar kartais atsitikinai jūs ne Chinas?
- Visiškai neatsitiktinai. Chinas Menersas jūsų paslaugoms. Jei išsinuomojote mašiną Menerso kontoroje ir atvažiavote čia, tai jums negalėjo nerekomenduoti susirasti mane – nors manęs ieškoti ypatingai nereikia, mūsų kaime pusantros gatvės, o aš beveik visada gatvėje, išskyrus penktadienio ir šeštadienio vakarus, kai atidarau užeigą.
- Taip-taip. Štai ir puiku. Tiesą sakant neturiu jokio reikalo. Tiesiog daug girdėjau apie jūsų kaimą, tačiau vis neprisiruošiau atvažiuoti.
- Tai dabar visi neprisiruošia. Visi užkirmijo. Gegužė, pats sezono įkarštis, - o mes daugiau žvejyba užsiimam nei suvenyrais. Tiksliau sakant, suvenyrais mes visai neuždirbame, teko uždaryti dirbtuves. Mieste dar kai ką parduoda, iš senų atsargų.
- Taip, laivelius su raudonomis burėmis, mačiau, - ji lengvai plekštelėjo per fotoaparato futliarą.
- Na tai ką, norite pasivaikščioti po kaimą? Ir kaip, beje, liepsite jus vadinti? Mano vardą tai jau žinote.
- Mano vardas Alisa, pone Chinai.

Senasis Chinas tūptelėjo ir atkišo alkūnę. Ji paėmė parankę – taip bent atrodė jai, nes pats Chinas nieko nepajuto, išskyrus lengvą prisilietimą.

- Pradėti mums reikia nuo dirbtuvių, t.y. dabar tai dirbtuvės, o taip namas, kur jiedu gyveno, tėvas ir dukra, Asolė, su kuria visa tai ir nutiko.
- Nerakinamos? – nustebo ji, paskui jį įeidama į žemą dviejų kambarių kotedžą, kurio abu kambariai dabar buvo užgriozdinti varstotais ir lentynomis su lako stiklainiais. Viskas buvo pašluota, nei drožlelės, nei pjuvenėlės ant grindų. Kvepėjo medžiu ir apleistu negyvenamu namu.
- O kam rakinti? Kam to reikia? Kai čia dirbo ir buvo saugomos medžiagos, tai, aišku, rakindavo. Juk čia ne vien kopijas drožė, - čia ir modelius gamino, iš vertingų medžio rūšių, vienetinius, pagal užsakymus. Tam buvo pasamdytas raudonmedžio meistras. O dabar nėra ko saugoti.
- Sakote, kad ji čia gyveno?
- Na taip, iki 16-os metų. Ir raudonas bures, reik manyti, išvydo iš šio lango.

Kol svečiai gėrėjosi tolumoje tarsi žvynais blizgančia jūra, Chinas pagalvojo: kaip šaunu, kad iš čia nesimato pusiau nuskendusios baržos.

- O ... Aselė, ji pati nuo pat vaikystės buvo ... neįprasta? Ar buvo galima pamanyti, kad jos laukia toks likimas? Ar tiesiog jai pasisekė? Ju šimtai merginų svajoja apie kažką panašaus, tačiau išsipildė – tik jai.
- Kad neįprasta buvo, tai tiesa, tikra tiesa, tokias, kaip žinote užvedylomis (zadavala) vadina: tyli, tyli, tarsi jų žodžiai nieko nereikštų, o tada taip pasakys, kad ir neaišku, ką pasakyti norėjo, o tu jautiesi kaip paskutinis kvailys. Na tik tai taip atrodo. Tokie jau jie žmonės, kad su jais aiškintis reikia, - o kam noras? Visiems sava galva skauda. Tad, taip, galima sakyti, kad toji mergina buvo neįprasta. Ir atrodė atitinkamai. Tarsi būtų nupiešta. Gaila, kad jos tėvas išvažiuodamas paėmė visas nuotraukas. Kai kas, tiesa, kabo mano užeigoje, vėliau, jei norite, parodysiu. Tai tiesa, paveikslai, portretai. Ne tai, kad labai būtų į save panaši, - bet kažkiek pavyko. Norite dar čia žvalgytis ar einam prie jūros?
- Einam prie jūros!

Chinas dabr stukseno riedulius su kažkokiu sutelktu išdidumu.

Diena buvo gera, rami; kai kas miegojo po rytinės žūklės, kai kas užsiėmė reikalais mieste: katerių eilė prie prieplaukos žiojėjo tuščiomis vietomis. Buvusieji vietoje džiugino akį naujais dažais ir riebiu naujai išsmaluotų bortų juodumu. Pavadinimai ant bortų atspindėjo naivius kaimiškus įsivaizdavimus apie grožį.

- Aš, žinote, liaučiausi vadinti katerius Asolės vardu. Kam duoti gražų pavadinimą tokiam laiviūkščiui? Geoiau vadintų žuvų pavadinimais – vis tik žuvys mus maitina. Bet – ne. Štai, atleiskite, šį kevalą pavadino „Runa“, ministro dukters garbei, turėjusiai romaną su cirkininku... Kokia, sakykite, „Runa“? Bent jau būtų dyzelinis – o tai tarška-patarška.
- O – šita? – Alisa parodė pusiau nuskendusią baržą.
- O šita? Tai dvistiebė barža 189,..-ųjų. Mūsų vienintelė, taip sakant, karinė netektis.
- Čia vyko karas?
- Apsaugok viešpatie – ne čia, o Europoje.
- Europoje vyko karas?!
- Ee... – Chinui dilgtelėjo, kad su viešnia ne viskas gerai. Kaip ji gali nežinoti apie karą? Beje, tai ne jo reikalas. Dabar reikia išvengti slidžios temos? – Jūs tikriausiai gyvenote vienumoje... Pas mus, čia, tiesą sakant irgi ne per daug smulkiai rašė laikraščiuose. Mes gi neutrali pusė.

Viešnia suraukė antakius viš savo saulės akinių ovalų.
- Taip... – ji ištarė lėtai, - gyvenau nuošaliai. Tai būdinga mano užsiėmimams. Aš rašau...
- Aaaa, tada aišku!..
- Taigi po 1914-ųjų karo buvo dar vienas karas – ar aš teisingai supratau?
- Taip, visiškai teisingai, ir prasidėjo 1939-ais. Vokietija užpuolė Lenkiją. O tada įsivėlė anglai, prancūzai, komunistai – kas tik neįsivėlė. Ir visa tai truko 6 metus. O mums atplukdė miną. Ir žinote, kuo viskas baigėsi? Vokietija vėl prakišo! Švariai!

Chinas dar norėjo pasakyti, kad vokiečių vadus ketina teisti, tačiau pastebėjo, kad jo palydovė susikaupusi žiūri į jūrą, - ir nutylėjo. Tikriausiai, ji susitaikė su mintimi apie karą, kurio nebuvo jos gyvenime – net ir laikraščių antraščių pavidalu. Jos veidas buvo tarsi miegančios, kuri sapnuoja pranašiškus sapnus, vos atspindimus nežymiuose antakių, lūpų ir blakstienų judesiuose. Pakankamai, jo nuomone, palaukęs Chinas paklausė:
- O ką jūs rašote?

Ji atsakė ne iš karto, tarsi svarstydama, ar sakyti tiesą, ar sumeluoti:
- Aš – pasakas. Ilgas pasakas, suaugusiems. Sakyčiau, nesu labai garsi...

Chinas vyptelėjo, taip ir nenustatęs, kiek tame tiesos:
- O mums čia pats gyvenimas pasaką parašė. Priplaukė laivas raudonomis burėmis, iš jo nuleido valtį – ir Asolė dingo už jo borto. Kitą dieną išvyko jos tėvas, Longrenas. Tarp kitko, jau senai galvojau, ar apie tai nesudėjus knygos. Svajonė – einama prekė, kai ji tampa tikrove. Žinote, kaip su loterija? Tereikia kam nors laimėti milijoną – ir kitą dieną negausi jokio loterijos bilieto. Taip ir čia. Tereikia išsipildyti vienai svajonei – ir šimtai merginų nusprendė, kad joms gali atsitikti tas pats. [Red.: skaitykite Loterijų matematika]
- O kaip ji jūsų nuomone, to nusipelnė?
- Ko?
Laivas raudonomis burėmis - Ar Asolė nusipelnė savo svajonės išsipildymo? Juk tai atsitiktinumas – grynas atsitiktinumas, - ne? Kodėl tai nutiko būtent jai, o ne kam kitam, - senas pasakotojas, pranašystė, o tada kapitonas su raudonomis burėmis, stebuklas? Ar ji tai užsitarnavo? Už ką stebuklu ją padovanojo Dievas? Iš visų – ją?

Bangos tarsi nenoriai plakė prieplaukos pagrindą. Saulės spindulys, krisdamas pro tolimą žemų debesų properšą, vandenyje sukeldavo žaismingą mirguliavimą. Chinas nuvijo viziją: raudoni atšvaitai žalsvokame vandenyje:
- O ji čia prie ko?

Moteris kilstelėjo antakius.

- Nemeluosiu, savo laiku dažnokai susimąstydavau, už ką jai krito tokia laimė, kai mes čia apsipylę prakaitu dirbam dėl duonos kąsnio ir nieko nematom, išskyrus žuvų žvynus. Prisipažinsiu, gerokai apkroviau tokiais apmąstymais savo smegenis. Ir kai ką išvargau. Ir jei jums įdomu, galiu tai išdėstyti – nors tai skamba visai ne pasakiškai.
- Man įdomu. Tačiau žinote, kad nutiko vėliau? Lygiai po trijų dienų aš ant prieplaukos radau jauną porą. Jie atėjo pažiūrėti vietos, kurioje įvyko stebuklas! O tada – dar ir dar! Kasdien! Pradžioje mane tai erzino – o ir kitus. Asolė išplaukė – o mes likome ant kranto ir esame priversti kęsti miesto kvailius, kurie mums trukdė gyventi. Jie nuomavosi mūsų valtis – ir mes iš pat pradžių iš įpykio iš jų plėšėme trigubai – tačiau vėliau sumąsčiau, kad iš to galima uždirbti, ir įtikinau mūsiškiu, kad vaikyti porelių neverta.
Tada man į galvą atėjo dar kai kas. Mūsų paaugliai paprastai padėdavo tėvams, ypač ne sezono metu, ir aš juos pasodinau klijuoti laivelius su raudonomis burėmis. Aš juos pasodinau vietoje Longreno jo paties namuose, juk jis stovėjo tuščias, nupirkau jiems medžio, klijų, tokios pat spalvos skudurų ir pas tą patį pardavėją. Pradžioje jie darė paprastus daiktus ir juos pardavinėjo prie užeigos. Tačiau juos noriai pirko prisiminimui. Kartą pastebėjau, kad pas mus pradėjo atvykti ne tik skurdžiai, bet ir padoriai apsirengusios merginos, su savo gerbėjais, kartais net automobiliais. Ir juos mažai domino tie laiviūkščiai. Jiems reikėjo kai ko geresnio. Tada aš ir suradau raudonmedžio meistrą. Kai kurie vietiniai užsisakė raudonas bures savo valtims, ir tokias nuomavosi noriau.
Žodžiu, porelės vyko pas mus tarsi pas Lurdo Dievo motiną. – ir aš supratau, kad svajonė – visai ne tokia kvailystė, jei ją paverti preke. Tad sušaukėme kaimo susirinkimą ir pasiskirstėme atsakomybėmis. Beje, jo metu aš griežtai patariau vietiniams mažiau gerti, kad jų vaizdas negadintų nuotaikos įsimylėjėliams. Meilė – subtilus dalykas ir nepakenčia, kai greta riaugėja. Pradėjau savo įstaigą uždarinėti anksti, štai kas. Kai kas kaip ir anksčiau ėjo žūklauti, kai kas vežiojo jaunimą po raudonomis burėmis, kai kas pardavinėjo laivelius ir lėles. Mes atidarėme suvenyrų kioską, o man teko išmokti gaudytis vynuose, nes ne kiekvienai porelei tiko alus. Pas žmones atsirado papildomų pinigų. Visus tarsi krėtė karštligė – tiesa sakant, beveik 40 metų, iki paskutinio karo, čia buvo tikra aukso karštligė, neturint jokių aukso gyslų. Tiksliau, mūsų gyslą vadino Asole, o mes ją atradome tada, kai ji išnyko.
Ir ką jūs manote? Prieš karą tik čia, kaime, buvo dvi nemažos suvenyrų parduotuvės, mano restoranas su virėju iš Europos, barža su raudonomis burėmis, kurią nuomavom vestuvių baliams ir vakarėliams, ji ji plaukiojo jūra grojant džiaz-bendui iš paties Niu Orleano – gal ir ne geriausiam džiaz-bendui iš ten, bet ir ne prasčiausiam. Mes tiekėme suvenyrus į Lisą. Mes buvome viena iš lankytinų vietų visose turizmo agentūrose. Vienu metu į čia iš miesto netgi kursavo autobusas. Ant kojų pastačiau sūnų ir jam daviau solidžią sumą savo verslo pradžiai – ir jis ją gerai panaudojo.
Ir visą laiką mąsčiau – už ką jai tokia laimė? Mes čia ją nelabai mėgome, reikia pasakyti – tad tas klausimas gerokai mane vargino. Taip mintijau iki pat to momento, kad man nušvito, kad ji čia visai ne prie ko. Nes laimė buvo skirta ne jai.
Mes buvo įprastu skurdžiu žvejų kaimu, kuriame turėjome irklines valtis, savadarbius tinklus; ir mes per amžius nebūtume išbridę iš skurdo, jei likimas mums nebūtų atsiuntęs Asolės. Suprantate? Tai buvo dovana mums. Dabar visi turi gerus motorinius katerius. Yra du dideli dyzeliniai kateriai, kuriais laimikį gabendavome į Lisą. Čia įsteigėme žvejybos kooperatyvą „Gyvasis Kapernos auksas“ *), štai jo kontora greta mano užeigos. Turistai pas mus kol kas nevažiuoja; ir mes dabar pragyvenam tik iš žvejybos, ko mums užtenka ir dar kažkiek lieka – ir tai šiais sunkiais laikais. Kooperatyvas jau sukaupė tokį kapitalą, kad mes čia mąstome apie sūdymo cecho įrengimą, sūdymui ir marinavimui, nes tokiai produkcijai yra paklausa. Atkursim autobusų susisiekimą, kad darbininkai galėtų atvažiuoti iš miesto. Jūs užeikite į bet kuriuos namus – visur šaldytuvai, radijas, patefonai, ne prasčiau nei mieste! O pastatysim cechą – pravesim vandentiekį ir pastatysim katilinę. Ir atkreipkite dėmesį – žmonės negirtuokliauja. Aš užeigą atidarau penktadieniais ir šeštadieniais – žmonės užsuka išgerti bokalo ir eina miegoti. Jokių muštynių, policiją paskutinį sykį kvietėme dar prieš karą. Tad stebuklas buvo skirtas mums. Ir mes jo nepražiopsojome.

Jis atvėrė girgždančias užeigos duris. Iš vidaus tvoskė valčių smala (sienos kolorito išlaikymui buvo išmuštos senų valdžių bortais) ir išsikvėpusiais tabako dūmais.

- Ar nenorite glintveino sušilimui? Aš vaišinu – jūs pirmas svečias po karo.

Chinas uždegė žibalinį virtuvą, įtaisytą tiesiai prie baro.

- Neatsisakysiu,... - ji atrodė pasimetusi.
- Mes juk, kaip sakiau, nelabai mėgome Asolę. Matote, kaime žmonės gyvena tarsi didelė šeima. Jie pyksta, taikosi, metų metus – tačiau tai šeima. Ir įsivaizduokite, kad šeimoje kažkas elgiasi kaip pavainikis. Tai prasidėjo dar nuo Longreno. Mes čia nuo senų laikų žūklavome, o jis pasuko į jūreivius. Žmoną Merę, Asolės motiną, atsivežė iš miesto – o dėl jo daugelis dūsavo, bet jis to nepastebėjo. Su ta Mere irgi tamsūs reikaliukai. Tarp jų buvo geras amžiaus skirtumas, dešimt metų – ir viskas atrodė taip, tarsi Merė jam už kažką skolinga. Apie tai niekas nekalbėjo, tačiau atrodė, kad jis ją ištraukė iš kažkokios duobės. Tikiuos, tai jūsų neįžeis, bet kartais manau – ar tik nebuvo ji gatvės mergiščia, žinote, iš tų, kurios gatvėje atsidūrė ne dėl savo kaltės? Tačiau ji gyveno mūsų kaime, niekam bloga nedarė – ir niekas neturėjo preteksto su ja elgtis netinkamai. Vienintelis daykas, kad ji visai nemokėjo tvarkytis su pinigais, ir tuo metu, kai Longrenas grįžo iš reiso, ji buvo tiek skolose, kiek šilkuose. Nuostabu, kaip jai tai pavykdavo, juk jis uždirbdavo daugiau už mūsiškius ... tiesa sakant, dėl to ji ir papuolė į bėdą. Mano miręs tėvas, vyresnysis Menersas, turėjo savo išdidumo elementą. Jis nemirko jūroje, negėrė kaip kiti ir – tebūnie tai nuodėme – save laikė geresniu už kitus. Toks buvo jo nusistatymas. Ir štai Merė atėjo pas jį pasiskolinti pinigų, o jis nusprendė, kaip sakoma, išsidirbinėti. Davė jau užuomina, kad linkęs priimti skolą natūra... Na... suprantate. Tai buvo pokštas. Jis su kiekviena boba juokavo, tačiau visi žinojo, kad jei jis nueitų į šalį, mano amžiną atilsį motušė būtų paleidus po pasaulį basą. Ir jis pirmasis, kuris tai žinojo. Jis būtų jai davęs pinigų, tačiau nusprendė parodyti savo įprotį. Ji nubėgo, nuvyko į miestą užstatyti žiedą, pakeliui peršalo, atgulė ir sudegė... Pasakysite, čia laikas priekaištauti mano tėtušiui? Jo irgi nelabai gailėjo – tačiau jis buvo savas. Tada sugrįžo Longrenas, ir viena tetulė, slaugiusi Merė ir Asolę, jam papasakojo visą tą istoriją. Tačiau ji ją pasuko kitu kampu. Ir Longrenas pajuto pyktį mano tėvui. Juk jam nepasakė visos tiesos. Būtų geriau žinojęs mano tėtušį ir jo juokus, - na tikriausiai, jis būtų gerai palamdęs jam šonus, gal ir kaulus būtų sulaužęs, tačiau tėtis būtų likęs gyvas. Tačiau jis tai plaukiojo, tai gyveno kitur, užeigoje nesirodė, jo žmona buvo ne vietinė – iš kur jis galėjo žinoti, kaip pokštauja mano tėtušis! Taigi, kartą išėjo taip, kad ano tėvas į bėdą pateko matant Longrenui; per audrą jį valtyje nunešė tolyn nuo molo, tai buvo tikra mirtis. Jis meldė jam mesti virvę – irLongrenas nenumetė. Stovėjo, tylėjo, o tada šūktelėjo, kad, girdi Merė irgi prašė... Įsivaizduojate, ką turėjo pagalvot mano tėtis, juk jis žinojo, kad juokavo! Tegu kvailai, bet vis tiek juokavo... Taigi, jį blaškė jūroje kelias paras ir iškratė visą dvasią. Su motuše likome dviese. Stojau prie baro keturiolikos metų. Išmesdavau lauk girtus vyrukus – kitaip jie man būtų išdaužę užeigą ir man būtų eiti per pasaulį, nes nebuvau žveju! Aišku, galėjau susitvarkyti su tinklais ir valtimi, tačiau daug prigaudęs nebūčiau!

Jis nuo virtulio pasėmė kaušą su rūkstančiu glintveinu, supylė į dvi aukštas stiklines, ir ant padėklo atnešė prie stalo.

- Ir štai, tiesą sakant, nuo tada vietiniai negalėjo pakęsti nei Longreno, nei Asolės, Paklausėte, kodėl nesikreipėme į teismą? O kam to reikėjo? Vien tik išlaidos, iš Longreno nė grašio negausi, o ir nešti šiukšles iš namų mūsuose nepriimta. Mes manom, kad tegu Dievas teisia. Užteko to, kad niekas jam nepaduodavo rankos. Mergiotės, aišku, buvo gaila – nedavė jai praeiti, erzino. Dabar gerai suprantu, kad ji niekuo nebuvo kalta. Tačiau suaugusieji kalba, vaikai klauso, o tada kimba. O šiaip ji buvo ne prie ko, o ir ne blogesnė už kitas – padėjo tėvui gaminti žaislus, tvarkėsi namuose... Ne blogesnė u-ž kitas, tačiau kitokia. Iš dalies tai mes ją padarėme kitokia.Vėliau gerai paklausinėjau kitų, kas dar prisiminė tuos įvykius, - sutarėm dėl to, kad ji buvo mergaitė kaip mergaitė. Ir nebūtumėm prie jos kibę – būtų užaugusi tokia pat žveje, kaip likusios. Gal ne tokia plepia, bet tai jau privalumas.
- Ir nesužinojote, kas jai nutiko?
- Ne. Pradžioje ir nesinorėjo, vėliau nebuvo laiko, sukomės kaip prakeikti, o tada, kai jau buvo ir pinigų, tarkim, sumokėti privačiam sekliui, - aš nesiryžau. Mūsų preke buvo svajonė apie stebuklą ir laimė. Jei staiga būtų paaiškėję, kad ji nelaiminga, kad ją pametė, mes būtume atsidūrę ant seklumos. Ir atrodo, kad ne vienas taip galvojau, nes per visus tuos metus aš negirdėjau, kad kas būtų bandęs išsiaiškinti jos likimą. Tiesa, kapitonas buvo iš Europos, o tai, žinote, toloka privatiems sekimams ir brangoka.
- O kaip patys galvojate – ji nelaiminga?
- Aš, prisipažinsiu,netikiu, kad mergina gali būti laiminga su vyru, kuris gali išmesti krūvą pinigų raudonoms burėms – vien tam, kad pasirodytų jai šauniu. Jei jis būtų atvažinėjęs į mūsų kaimą, su ja buvęs, už jos garbę mušęsis su mūsiškiais – tada patikėčiau. O taip... Duok jai laimės, Dieve.

Jis gurkštelėjo glintveino, akimis peržvelgė pustamsę užeigą, kurios išmaniai aprūkusi išvaizda buvo miesto teatro dekoratoriaus vaisiumi ir spragtelėju jungiklį: šoninėje sienoje vienu metu sužibo dažai.

- Štai čia, tiesą sakant, ir yra tie portretai, apie kuriuos kalbėjau. Su jais taipogi susijus istorija, tad, jei nenusibodau su savo pasakojimais...
- Ne-ne! – atsiliepė viešnia. Chinas staiga dingtelėjo, kad ji maža jaunesnė už jį – o jis pats vietiniu požiūriu jau senai kuo tikriausias senis, ir visa ši istorija, kurią taip užsidegęs jis jai išdėstė, - visa ši istorija jau taip toli praeityje, juk nuo tada praėjo – palauk – taip, 50 metų. Žiūrėk tu man, lygiai 50. Kam buvo 23. Asolei – 16. Laikas rengti šventę.
- Štai, taigi, portretai. Juos iš atminties piešė vienas keistas žmogus. Jo vardas Filipas, o dažniau vadino – Palaimintasis anglininkas. Tai pat iš gyvenančių nuošaliau. Jis pas mus dirbo kūriku, gėrė, taip sakant, karčiąją – toje pat užeigoje, ir tuo pačiu negalėjo manęs pakęsti. Tai jis visur paskelbė, kas nutiko Asolei, nes su ja draugavo – per jį pas mus ir patraukė porelės prisilietimui, taip sakant, prie stebuklo. O pats jis pusmetį vaikščiojo paniuręs – taip smarkiai, kad manėme, kad pakvaiš. Jis nepakvaišo, tačiau metė kūriko darbą ir persimetė į dailininkus. Tada kaip tik į madą atėjo tapymas – pirma Europoje, o tada atsirito ir iki mūsų.
Jis, reikia pripažinti nosies nerietė. Paišė visada gatvėje tai, ką Dievas jam nurodė, o su juo visada buvo raudono vyno butelis, per dieną jis jį ir išdažydavo. Savo drobėmis jis susimokėdavo miesto užkandinėse už maistą. Tada jį pastebėjo laikraštininkai ir pavadino „pirmuoju Liso naivistu“. Jo paveikslus pradėjo pirkti turčiai. Net miesto Menų muziejuje yra pora jo darbų: „Žydinti anglių pintinė“ ir „Megina-Musė“, - jei neklystu. Tačiau didžioji jų dalis pasiskirstė po privačias rankas ir po įstaigas. Ir aš juos surenku – pamažu, kad nepakelčiau kainų. Nes ketinu čia atidaryti muziejų. Tai nėra pelningas reikalas, tačiau, taip sakant, gerbtinas – ir kaip tik pagal mano amžių tinku būti Prižiūrėtoju. Beje, kol Filipas buvo gyvas, jis man neleido nusipirkti nė vieno savo paveikslo. Iki tokio lygio buvo pikta menantis, - Chinas tai pasakė net su kažkokiu pasididžiavimu; ir ji nusišypsojo. – Visa tai nupirkau jau po jo mirties. Taigi, čia ta pati „Mergina-Musė“, tik skirtingai apšviesta ir skirtingomis pozomis. Tai ir yra Asolė, vienintelis jos atvaizdas.

Viešnia ilgai apžiūrinėjo drobes, kurios autorius, per raudoną vyną, nemokšiškumą arba naivumą nesirūpino tuo, kad derintų su perspektyva ir proporcijomis. Drobės buvo trys – vienoje gausūs, ruožais nubraukti dažai reiškė saulėtą vakarą, kitame portrete, dailininko nuomone, nereikėjo laiko požymių ir buvo nutapytas baltame fone, trečiame, melsvame, viešpatavo raudonos burės ir iš „Merginos-Musės“ tesimatė tik balkšvas profilis su tamsiu pakeltų blakstienų lanku.

- Šito jis tai nematė, - paaiškino Chinas. – pats išgalvojo.

Seklys Bliksas, Lise žinomas pravarde Sparva už užsispyrimą, apžiūrinėjo į ofisą užėjusius klientus: aukštą, išblyškusį tarsi lingė vyriškį su bakenbardais, kepure su „krabu“ ir miline be atpažinimo ženklų, ir jo sūnų, Karališkųjų jūrų pajėgų uniforma, žilais plaukais, ordinų juostelėmis vienoje krūtinės pusėje ir tuščia rankove, užkišta už diržo.

Vyresnysis pastebėjo, kad pamiršo nusiimti kepurę, susimėtė ir nusiėmė ją atsiprašančiu mostu, Abu buvo pastebimai susirūpinę – tačiau nerimą rodė saikingai, kas būdinga žmonėms, kurie net pačioje sudėtingiausioje padėtyje neužmiršta savo reikalų. Jie buvo kapitonais, jie mokėjo ir komanduoti, ir paklusti – ir žmonėms, ir aplinkybėms. Bliksui tereikėjo tik apsispręsti, ar jis privalo jiems būti žmogumi ar aplinkybe.

- Taigi, mieli ponai, prieš jus išklausant, privalau pasakyti, kad jūsų reikalas, imsiuosi jo ar ne, liks griežtai tarp mūsų ir nebus paviešinta be jūsų tiesioginio nurodymo. O dabar jums visas mano dėmesys.
- Mes atplaukėme vakar, šeštą valandą vakare, nuosava jachta „Paslaptis“. Mes – tai aš, mano vardas Grėjus, mano žmona Asolė ir mano jaunesnysis sūnus Haroldas. Kelionę sumanėme kai dovaną mano žmonai – mūsų vedybų 50-mečiui... Jas šventėme šiuose vandenyse, tokio pat pavadinimo laive. Tai buvo jos noras, ir aš buvau laimingas, galintis jį išpildyti. Mes turėjome surengti kruizą palei pakrantę, primenantį mūsų vestuvinę kelionę prieš pusę amžiaus, tačiau variklio gedimai privertė mus gulti į reidą. Rytą ji nepasirodė per pusryčius – jos kajutė buvo tuščia, nebuvo valties prie dešinio borto – vėliau ją radome uoste.
- Kiek metų jūsų žmonai? - 66-i, pone Bliksai.
- Ar ji galėjo pati susitvarkyti su valtimi? Aš nedidelis jūrinių reikalų žinovas.
- Mama gali susitvarkyti su viskuo, kas plaukioja, - nusišypsojo sūnus.
- Ji dešimt metų plaukiojo su manimi tuo pačiu burlaiviu ir tikrai gali susitvarkyti laive su viskuo, nuo valties iki šturvalo, nors aš dažnai pats nesuprasdavau, kaip jai tam pakanka jėgų.
- Ar teisingai jus suprantu, kad jūsų žmona Asolė ir yra ta pati Asolė, kuri išplaukė laivu su raudonomis burėmis?

Po trumpos akimirkos kapitonas patvirtino:
- Taip, tikrai ji.
- Pone Grėjau, aš, žinoma, jau dabar galiu spėti, pvz., kad, pasinaudodama susidariusia padėtimi, ji nuvyko į gimtąjį kaimą... Tačiau, jei leisite, ir toliau užduosiu klausimus. Ar teisingai suprantu, kad jums ypač svarbi išlikti inkognito?
- Visiškai teisingai. Aš jau sakiau, kad me siš principo nesiruošėme užsukti į jokį uostą. Aš girdėjau, kad vienu metu čia buvo tarsi koks jos kultas, ir nenorėjau, kad ji apie tai žinotų, - man atrodo, ją tai įžeistų. O be to ji ir neprašė sustoti.
- Ar jai būdingi spontaniški poelgiai? Pvz., išeiti be perspėjimo?
- Kaip čia pasakius... Kartais, taip. Pone Bliksai, turiu palengvinti jūsų triūsą ir pirma pats papasakosiu tai, kas, tikiuos, jums padės. Mat jos gimtajame kaime ją nelabai mėgo. Tai pirma. Tačiau tai ne taip svarbu dabar. Svarbu kita. Matote, tarp šimtų žmonių, kuriems gyvenime nusišypso laimė, visad atsiras vienas ar du, kuriems laimės giesmė negali nuslopinti sąžinės balso. Asolė – viena jų. Aš jau sakiau, kad mes dešimt metų visi kartu plaukiojom burlaiviu – aš, mano uošvis Longrenas, Asolė ir mūsų švedės Giotenburge bei juoda kaip smala akušerė iš Kapos. Paskutiniai gimdymai buvo sunkūs, ir gimdymus priimdavo visų spalvų odos pribuvėjos. Vėliau gydytojai mums uždraudė turėti daugiau vaikų ir pasiūlė pradėti gyventi sėsliai. Dešimt metų Asolė gyvenimą matė nuo „Paslapties“ denio – o tada staiga jai teko tapti mano gimtojo dvaro šeimininke. Ir jai pradėjo atrodyti, kad ji neverta viso to – mano meilės, turtų, mūsų puikiųjų vaikų, nes aplink daugybė žmonių, kurie ne tokie laimingi nei ji. Man pačiam žinomi tie jausmai, tačiau bėgant metams išmokau save įtikinti, kad padėti žmonėms reikia pagal savo jėgas – ir ne tiesiogiai, o labiau savo pavyzdžiu, kad jie galėtų patys tai pasiekti. Ji išklausė mane ir sutiko – tačiau vėliau jai vėl pasimaišė skurdžius, nuskriaustas vaikas, puolusi moteris, ir viskas prasidėdavo iš nauja. Išlaidos manęs visai nejaudino, suprantate. Man labiau nerimą kėlė tai, kad ji kenčia – o ji kentėjo. Labdara paguodos nenešė. Jai visąlaik atrodė, kad ji daro per mažai, neatleistinai mažai. Ji vos nesusižavėjo revoliuciniu judėjimu ir vos į jį neįtraukė manęs – tačiau ją atstūmė rusų bombistai, apie kuriuos rašė laikraščiai, bei priešiškumo kitaip mąstantiems dvasia, kuri persunkė tą judėjimą net nuosaikiose jo apraiškose. O tada trinktelėjo karas... Ji nuėjo į med. seseles ir buvo, kiek suprantu, gera mielaširdinga sesele, kol vieną bemiegę naktį jos nepribaigė tas paprastas klausimas – už kokius nuopelnus ji laiminga ir kokią tam ji turi teisę tuo metu, kai kiti nelaimingi. Galima suprasti – ant jos rankų mirė berniukai, kurie buvo maža vyresni už mūsų pirmagimį, suluošinti, einantys iš proto nuo kančių ir nesupratimo – už ką jiems tokia bausmė? Po savaitės ligoninės viršininkas jėga ją išsiuntė namo – ji negalėjo valgyti, tiesiog pajuodo... Nepaprasta, ji atsigavo, kai mūsų vyresnįjį pašaukė į frontą. Jai atrodė, kad tai jos pareiga – paaukoti sūnų. Ji neverkė. Tačiau man buvo baisu galvoti apie, kokiomis mintimis ji jį palaidojo. Vis tik jo nebuvimas ir laiškai iš fronto paveikė teigiamai. Jis grįžo iš karo su dviem lengvų sužeidimų randais, ir bendroje visus dėl taikos užplūdusios euforijos bangoje ji, kaip man atrodė, galutinai išgijo. Tačiau aš susimąstydavau apie tai, kad ją reikia atriboti nuo skausmingų naujienų. Nusipirkome žemės sklypą kitoje pasaulio pusėje, nuošalėje, pastatėme ten dvarelį ir su visa šeima į ten atsikraustėme. Ten ssikūrėme nuosavą pasaulį – jai. Jame buvo vietos nedideliems kartėliams, kuriuos buvo galima įveikti, tačiau lauk išvijome visas neįveikiamas nelaimes. Tai pasirodė ne taip sudėtinga – užteko neskaityti centrinių laikraščių, neklausyti radijo ir reguliariai papildyti biblioteką, ir taip jau milžinišką, knygomis apie šaunią praeitį arba miglotą ateitį. Vietoj laikraščių su pavėlavimu iš kaimyninio miesto gaudavome „Savaitinį biuletenį“, tiek nekaltą, kad kartais jį buvo galima skaityti vaikams nakčiai. Mes šioje žemėje įrengėme – na taip, kažką panašaus į komuną, - tačiau, kadangi turėjau milijonieriaus ir keistuolio reputaciją, mūsų tai nejaudino. Vaikai tuo metu jau seniai mokėsi pansionuose ir kadetų korpusuose, toli nuo namų, ir rašė mums jautrius laiškus... Vėliau jie susituokė ir mus aplankydavo su savo šeimomis. Tačiau kažkaip savaime suprantamai susiklostė, kad mes nekeliaujame. Vienatvėje ji ėmė rašyti knygas – tam tikras ilgas pasakas, kuriose atgimdavo pasaulis. Kai ką netgi pavyko išleisti. Spėju, ji suprato, kad jos kančios kankina ir mane, - ir taip, nebyliu susitarimu neskaudinti vienas kito gyvenome tol, kol nepradėjo bręsti naujas karas. Aš, aišku, turėjau radiją. Ir rasdavau laiką, kada galėjau slapta jo paklausyti. Žinojau pasaulio įvykius – man jau Aš, aišku, turėjau radiją. Ir rasdavau laiką, kada galėjau slapta jo paklausyti. Žinojau pasaulio įvykius – man jau 33-iais niežtėjo po mente, kai iš dinamikų lojo vokiškai, o bailiu aš niekada nebuvau. Ir kai tapo visiškai aišku, kad bus karas, ėmiausi priemonių jo išvengimui. Susitariau su „Savaitiniu biuleteniu“, kad jie išleis vieną numerį specialiai mums. Ir ten nebus nė vienos žinutės apie karą, kad ir kada jis beprasidėtų. Vyriausiasis redaktorius netgi sutiko parašyti tą laikraštį – jis buvo supratingas žmogus. Todėl mūsų pasaulyje nebuvo nei Perl-Harboro, nei Stalingrado, nei Aušvico... O mano sūnūs po poliarinius vandenis vedė mokslo tyrimo laivus, o netarnavo Šiaurės konvojuje. Haroldas, pvz., neteko rankos susirėmime su baltuoju lokiu, kai gelbėjo eskimų berniuką. Tiesa, iš tikro lokys vadinosi „Junkersu“, štai taip.

- Su-pran-tu, - išskiemenavo Blksas. – Ji negali nesužinoti, kad buvo karas... Su-pran-tu... Galiu prisiekti, kad ji nuvyko į Kaperną. Kaltės jausmas, suprantate? Ją veda kaltės jausmas už savo laimę. Jis negali jos ten nenuvesti. Bet kuriuo atveju, šią versiją reikia pirmiausia patikrinti. Galim į ten vykti tiesiog dabar – aš be mašinos, tačiau čia yra automobilių nuomos biuras... beje, ar jūsų žmona vairuoja?
- Taip, visai gerai. Ji aplamai nuostabiai tvarkosi su technika. Jau bet kuris mechanizmas – tarsi mėgstamas žaisliukas. Ji jaunystėje gamino žaislus, padėjo tėvui.

- Klausyk, Chinai... Pone Chinai... taip. Labai dėkui už jūsų glintveiną. Nenoriu jūsų įžeisti, tačiau noriu jums įteikti dovaną. Tiesiog tai pernelyg netikėta, o dovana gali jums pasirodyti per brangi, o žmonės kartais dėl to įsižeidžia.
- Nuo gimimo nepykau už dovanas! Padovanokite man kad ir visą pasaulį, su džiaugsmu priimsiu!

Ji išsitraukė čekių knygelę ir, pridengusi lapelį ranka, užpildė čekį.

- Tai pateikiančiajam, ponui Chinui. Kad nusipirktumėte naują baržą. Ar ko ten reikia jūsų cechui. Tiesą sakant, vis vien. Jūs čia darote puikų reikalą. Neįsižeidėte? Aš paaiškinsiu, - ji skubėjo, neleisdama jam įsiterpti, - aš pati labai nelauktai, manau suprantate, kokiu būdu, tapau turtinga – ištekėjau. Tai buvo vedybos iš meilės; iš pradžių net nesupratau, kad mano vyras turtingas, viską priėmiau kaip savaime suprantama – kol nesuvokiau, tad tai tebuvo sėkmė, akla sėkmė, stebuklinga sėkmė – ir nieko daugiau. Ir aš niekuo to nenusipelniau. Pasisekimas. Suprantate? Ir vienintelis dalykas, kuo galiu atsidėkoti likimui už jo dovanas, - tai palengvinti jam darbą.
- Patys dosniausi arbatpinigiai už ekskursiją, kuriuos kas nors kada nors yra gavęs! – jaunatviškai nusikvatojo Chinas. - Širdingai jums dėkoju, brangioji! Barža arba sūdymo vonios – jau tikrai kas nors bus!

Grinlandijos planas Ji iš lėto atsistojo:
- Man tikriausiai jau laikas, pone Chinai.
- Palydėsiu iki mašinos. Ir atsargiai, prašau, vairuokite po glintveino. Iš kvailumo padariau įprastinio stiprumo, o jums reikėjo silpnesnio.

Jis grįžo į užeigą, palikęs atviras duris. Pelenų spalvos šviesos juosta gulė ant tamsių grindų plokščių. Glintveino kvapas sklido iš jso nebaigtos gerti stiklinės, stovėjusios tiksliai ant to paties stalo (ir iš tos pačios pusės), prie kurio kadaise mėgo pasėdėti anglininkas Filipas. „Jis meluoja. Jo tėvas irgi melavo; melavo ir motina. Tokia giminė...“ – senai pasakyti anglininko žodžiai nuskambėjo taip aiškiai, kad Menersas pažvairavo į apšviestus Asolės portretus, tarsi balsas būtų atsklidęs iš ten. „Prakeiktas veltėdi! Daug tu žinai apie mūsų giminę! Štai imsiu ir tikrai atidarysiu muziejų ir supirksiu visą tavo terlionę! Štai už šiuos va pinigus!“ – Chinas trinktelėjo kumščiu per čekį. Plonas parašas atrodė tarsi kregždutės skrydžio linija. Jis, suraukęs antakius, perskaitė ir iššifravimą. Nusišaipė.


*) Tai leidžia identifikuoti veiksmo vietą (ir paaiškina kitas aliuzijas). Kaperna minima A. Gryno fentezi apysakoje „Raudonos burės“ (1922) apie Asolės begalinį tikėjimą stebuklu ir visaapimančią svajonę. Ji priklauso išgalvotai šaliai „Grinlandija“ (pavadinimą sugalvojo literatūrologas K. Zelinskis). Pagal A. Gryno realių esybių užuominas įvairiuose A. Gryno kūriniuose, galima spėti Grinlandijos pusiasalį esant kažkur piečiau Kinijos. Minimi įvairūs miestai-uostai: Lisas, Poketas, Zurbaganas ir kt.

Fantastikos skyrius
Pusiaudienio pasaulis
I. Proninas. Rusiška idėja
Ant sparnų bei dievų valia
Nikolajus Blochinas. Replikos
J. Nikitinas. Kur gi teisingumas?
Stanislavas Ivanovas. Ramanas
Konstantinas Čikunovas. Laikrodis
N. Kaliničenko. Dramblio kaulo tiltas
R.Kaijua. Sapnų apžavai ir problemos
A. V. Karginas. Labai svarbūs žaidimai
L. Aizenbergas. Jo gyvenimo metas
Leonidas Kaganovas. Komutacija
A. Platonovas. Saulės įpėdiniai
Jaroslavas Kudlakas. Simbiozė
Laukinės gamtos šauksmas
A. ir B. Strugackiai. Narcizas
Tolkieno stebuklinga pasaka
Anatolijus Šalinas. Futurija
Janušas A. Zaidelis. Riba
J. Kudlakas. Simbiozė
Alegorija. Kutai
Robotų iškilimas
Poezija ir skaitiniai
NSO svetainė
Vartiklis