Orvelas. Žemė yra plokščia. Vartiklis

George Orwell. Žemė yra plokščia
(Komentarai laužtiniuose skliaustuose - „Vartiklio“ redaktoriaus)

Kažkur - ar tik ne „Šventosios Joanos“ pratarmėje - Bernardas Shaw^*) sako, kad šiandien esame didesni lengvatikiai ir prietaringesni, negu buvome Viduramžiais, ir kaip mūsų dabartinės lengvatikybės pavyzdį pateikia visuotinai paplitusį įsitikinimą, kad Žemė yra apvali. Paprastas žmogus, pasak B. Shaw, nesugebėtų nė vienu argumentu pagrįsti, kodėl taip manoma. Tiesiog aklai pritaria šiai teorijai, kadangi joje aiškiausiai atsispindi 20-o amžiaus mentalitetas.

Oi ne, čia Shaw jau perdeda, tačiau jo žodžiuose kažko yra, ir todėl verta šią problemą panagrinėti nuodugniau, kad pamatytume, kaip jisai žiūri į dabartinį mokslą. Nekalbėsiu apie tuos keletą tūkstančių astronomų, geografų ir taip toliau, kurie galėtų pateikti akivauzdžių įrodymų arba atmesti jo išvadas teoriškai; kalbėsiu apie paprastą laikraščių skaitytoją, tokį kaip tu, kaip aš.

Manau, kad „Plokščios Žemės“ teoriją galėčiau sugriauti. Juk giedrą dieną stovėdamas ant jūros kranto, gali pastebėti, kaip horizonte slenka laivų stiebai ir kaminai, bet pačių laivų nematai. Šį reiškinį galima paaiškinti tik pripažinus, kad Žemės paviršis yra išgaubtas. Tačiau iš to dar negalima daryti išvados, kad Žemė kamuolio formos. Įsivaizduokime kitokią teoriją ir pavadinkime ją „Ovalios Žemės“ teorija. Pagal ją Žemė yra kiaušinio pavidalo. Kokius gi argumentus galiu iškelti prieš ją?

Pirmoji korta, kuria galiu kirsti „Ovalios Žemės“ šalininko kortą, yra Saulės ir Mėnulio [Red., „regimas“] panašumas. "Ovalios Žemės" šalininkas iškart atsakys, kad aš stebėdamas nesu patyręs, ar tie kūnai yra sferiniai. Žinau tiktai, kad jie apskriti - lygiai taip pat gali būti plokšti skrituliai [Red., „arba ovalai, pvz., jei kiaušinis visąlaik atsisukęs į jus smaigaliu - jis iš tolo irgi atrodo taisyklingas skritulys“]. Nežinau, kaip į tai atsakyti. Be to, - sako mano priešininkas, - kokią aš turiu dingstį manyti, kad Žemė turinti būti tokio pavidalo kaip Saulė ar Mėnulis? Į tai atsakymo irgi nerandu.

Kita mano korta yra Žemės šešėlis: kai per užtemimą tasai šešėlis krinta ant Mėnulio, tada aiškiai matyti, jog tai apskrito objekto šešėlis. Bet iš kur aš žinau, - pasakys „Ovalios Žemės“ šalininkas, kad Mėnulio užteminus sukelia Žemės šešėlis [Red., „arba jei ir taip, tai gal ovali Žemė visad pasisukusi smaigaliu į Mėnulį - ir todėl jos šešėlis apskritas“]? Mano atsakymas skamba taip: nežinau, tiesiog sužinojau iš spaudos straipsnių ir mokslo brošiūrų [Red., „kaip ir tai, ką mato astronautai ar fotografuoja palydovai - pats neskridau ir negaliu patikrinti“].

Šitaip sukirstas dėl antraeilių dalykų, pakloju savo kozirinę damą: ekspertų nuomonę. Karališkasis Astronomas, labai gerai išmanąs tuos dalykus, man sako, kad Žemė apvali. „Ovalios Žemės“ šalininkas mano damą nukerta karaliumi. Ar aš esu patikrinęs Karališkojo Astronomo teiginį ir ar galėčiau pasakyti, kokiu būdu jį galėčiau patikrinti?

Išsitraukiu tūzą. Taip yra vienas būdas. Astronomai tiksliai numato užtemimus, ir tai rodo, kad tų astronomų teorijos batas

Saulės sistemoje pasitvirtina. Todėl aš visai pagrįstai pripažįstu tai, ką jis sako apie Žemės pavidalą.

Jeigu „Ovalios Žemės"“ šalininkas man atsakys, - ir aš tikiu, visai teisingai, - kad senovės egiptiečiai, manę, kad Saulė sukasi aplink Žemę, taip pat mokėdavo numatyti užtemimus, manasis tūzas iškart pavirs šnipštu. Man beliks viena korta: navigacija. Žmonės plaukioja laivais visose pasaulio jūrose ir patenka į iš anksto numatytas vietas todėl, kad vadovaujasi apskaičiavimais, kurie pagrįsti tuo, kad Žemė apvali. Manau, kad šitaip užčiaupčiau lūpas „Ovalios Žemės“ šalininkui net tuo atveju, jeigu jis dar net ir galėtų man kaip nors atsikirsti.

Iš viso to matyti, kad mano argumentai, kuriais noriu įrodyti Žemės apvalumą, vis dėlto yra menki. Gvildendamas daugelį kitų klausimų, turėčiau daug anksčiau konstatuoti, kad pasikliauju eksperto nuomone ir kad dar menkiau sugebu patikrinti jo teiginius. Tai yra būdinga daugeliui mūsų žinių. Jos neparemtos nei išprotavimu, nei patirtimi, remiamos vien autoritetu. Bet argi gali būti kitaip, jeigu tų žinių sfera tokia plati, kad mūsų ekspertas, vos peržengęs savo specialybės ribas, iškart pasijunta esąs nemokša? Daugumas žmonių, paprašytų įrodyti, kad Žemė apvali, net nepanorėtų kvaršinti galvos tais visais, beje, gana silpnais argumentais, kuriuos aukščiau esu pateikęs. Pirmisusia jie pasakytų, kad „kiekvienas žino“, jog Žemė apvali, o priremti prie sienos, supyktų. Taigi Shaw tam tikra prasme teisus. Mūsų laikai yra lengvatikybės laikai, ir iš dalies dėl to kaltas žinių bagažas, kurį nešiojamės.

3019 m. rugpjūčio 10 d., antradienis

- Štai jis, mano pasaulis, apie kurį tau pasakojau, - tarė Mazukta, plačiu mostu parodydamas erdvę.
- Rimtai? – suabejojo demiurgas Šambambukli. – Kas tai, kažkokia nauja koncepcija? Nieko čia nematau, vien pilkos drumzlės. Kur žemė, kur dangus? Kur aplamai kas nors?
- Tai Chaosas! Viskas, ko reikia, egzistuoja jame, - patikino Mazukta. – Tik kol kas kaip potencialas. Šį daikčiuką dar reikia paleisti.
- Ir kaip tu ketini jį paleisti?
- Labai paprastai.

Mazukta iš kišenės išsitraukė aptrintą Pradžios knygą:
- Čia surašiau pagrindinius dėsnius ir sąryšius, kurie turės būti būsimajame pasaulyje. Chaosas savyje turi ir žemę, ir dangų, ir kitus objektus, teliko paleisti mechanizmą, kuris juos išskirs, suteiks reikiamą pavidalą ir šiaip tarp jų įves tvarką. Šioje knygoje – algoritmas. Vien plika informacija apie tai, kaip turi veikti pasaulis. O štai ten, - Mazukta parodė pirštu, - yra šią informaciją apdorojantis procesorius. Eime, parodysiu.

Demiurgai priėjo prie procesoriaus.
- Atrodo kaip paprastas žmogus, - mestelėjo Šambambukli.
- Todėl, kad toks ir yra, - atsakė Mazukta, puslapis po puslapio kimšdamas žmogui į galvą bendrąsias sąvokas apie Visatą. – Štai prabus, atsimerks ir iškart sutvarkys Chaosą. Čia tik mudviem nėra nieko, išskyrus pilkas drumzles, o žmogaus sąmonė ribota. Jis pamatys tai, ką išmokysiu. Ir taip, kaip išmokysiu.
- Ir kaip tai tau padės sukurti pasaulį? – nesuprato Šambambukli. – Kol kas matau tik žmogų, gaudantį šmėklas rūke.

Mazukta atsiduso ir pakėlė akis į neegzistuojantį dangų.
- Šambambukli! Įsižiūrėk, prašau. Šis žmogus sutvertas pagal mano atvaizdą ir panašumą. Jei jam susiklostys logiškas pasaulio vaizdas – pasaulis paprasčiausiai privalės realizuotis. Jis neturės kito pasirinkimo. O! Jis bunda! Slepiamės!

Žmogus atsimerkė, pažvelgė į debesis, šlamančius medžių vainikus, atsisėdo, pakėlė nuo žolės obuolį ir ėmė jį kramsnoti.

- Štai, matai, - sušnabždėjo Mazukta į Šambambukli ausį. – Sakiau tau.
- Matau, - Šambabukli pačiupinėjo tvirtą žemės paviršių, pastukseno pirštu į krištolinį dangaus skliautą ir pakasė artimiausio iš trijų dramblio ausį. – Tikrai, išbaigtas pasaulio vaizdas. O nebijai, kad duomenys perdavimo metu gali susigadinti? Praeis kažkiek kartų, įvyks gedimas, atsiras kokia nors teorija apie apvalią žemę...
- Niekai! – nusijuokė Mazukta. – Pasąmonėje žmonės visada bus įsitikinę, kad žemė plokščia tarsi picos padas.
- O jei vis dėl to? Netikėtai dalis žmonių patikės, kad ji rutulys?
- Nieko tokio. Vieni žmonės gyvens apvalioje žemėje, kiti – plokščioje. Vieniems laikas bėgs greičiau, kitiems lėčiau. Kai kurių saulė sustos pasaulio centre, o kitų nuriedės ugnies vežime. Tai ne esmė, nes tai tėra suvokimo klausimas. Pasaulis turės ne vieną, o daug briaunų. Tegu egzistuoja vienu metu, Chaoso užteks visiems.
- Net pačioms kvailiausioms teorijoms?
- Taip.
- O jeigu jie persipyks? Nepanorės egzistuoti kartu?
- Tada pasaulis vėl bus sugrąžintas į Chaosą, - atsakė Mazukta. – Tačiau nemanau, kad bus tai pasiekta. Žmonės gi ne tokie kvaili, kad pyktųsi dėl iliuzijų.

^*) Bernardas Šo (George Bernard Shaw, 1856-1950) - airių dramaturgas, Nobelio premijos laureatas (1925). Reikšmingiausias jo kūrinys - „Pigmalionas“ (1913).
Nors B. Šo buvo demokratinis socialistas, 1930 m. jis pritarė Stalino diktatūrai ir netgi padarė keletą dviprasmiškų pareiškimų, kurie gali būti interpretuojami kaip pro-hitleriniai, ir pritarė masiniam kai kurių žmonių grupių (humaniškam) žudymui.
Dramaturgijoje įvedė idėjinę pjesę; socialinei dramai suteikė diskusijos formą, - joje polemizavo, demaskuojančia ironija ir paradoksalia minčių seka kritikavo socialines ydas... Gaivališkos gyvybinės jėgos pergalę geriausiai atskleidžia „Žmogus ir antžmogis“, „Atgal į Metuzalę“ bei „Šventoji Joana“.