Atominio amžiaus vaikai  

Naujas atominis amžius prasidėjo 1945 m. vasarą masinėmis žmonių aukomis. 300 tūkst. japonų paaukota Hirosimos ir Nagasakio aukuruose, kad pateisintų 3 mlrd. dolerių, išleistų JAV branduoliniam kompleksui. Stalinas nesvyruodamas buvo pasiruošęs paaukoti tiek pat ar net daugiau tarybinių piliečių ir pinigų, kad pokario pasaulyje kyšotų tik dvi supervalstybės – skirtinguose žemynuose, kuriuos skiria du vandenynai. Rūpestis žmonijos vienybe buvo numestas privatiems asmenims arba visuomeninėms organizacijoms – ar tai būtų naujoji SNO Niujorke, ar Nobelio komitetas Stokholme, Mokslų akademija ar šachmatų federacijos, matematikos būreliai ir seminarai Maskvoje ar Paryžiuje, Kembridže ar Prinstone.

Tačiau Londone gudrus britas Arnoldas Toinbis, enciklopedistas ir diplomatas, jau nusprendė už visus: reikia kuo platesnei publikai padovanoti pasaulinių karų, dabartinių ir senai vykusių, lyginamąją istoriją. Tegu anglai ir amerikiečiai sužino, kaip save 5 a. pr.m.e. pražudė helenai, o 3 a. vėliau ir romėnai. Žiūrėk, gal žinojimas sumažins Trečiojo pasaulinio karo riziką, kad Ketvirtajame pasauliniame kare žmonijos išsigimėliams netektų kautis vėzdais - anot Einšteino. Tasai genijus dar pagyvens desėtką metų, kad pamatytų staigų supervalstybių baimės ir agresijos nuosmukį, kai atominės bombos tapo jų nuosavybe.

Deja – Atominis amžius atgalinio kelio istorijoje nėra; ir apriboti branduolinės ginkluotės sferą niekada nepavyks. Kaip nepavyko kalavijų ir patrankų, povandeninių laivų ir sparnuotų raketų gamybos. O jei tai ne pagal jėgas doriems nedorų valstybių piliečiams – tada reikia išmąstyti vis naujus žaibolaidžius naujų žaibų nuvedimui! Pvz., Vokietijos raketos neįstengė sugriauti Londono, tačiau netrukus jos sugebės nuskristi iki Mėnulio – tad tegu jos tada parveža Mėnulio grunto: fizikų džiaugsmui ir tų valstybių, kurių valdovai iššvaistys daugiau lėšų, didybės jausmui patenkinti!

Taip naują prasmę savo gyvenimams gauna du inžinieriai: buvęs gerbiamas nacis Verneris fon Braunas ir buvęs katorgininkas Sergejus Koroliovas. TSRS ir JAV Mėnulio programos taps šiems skydais nuo karinių kvaišalų – kokiais prisisotino daugelis urano projekto fizikų.

Visi tie projektai staigiai pakėlė senos taikios matematikų profesijos prestižą. Daugelis jų tiesiogiai ar slapta pagarsėjo praėjusiame kare. Pvz., maskvietis Andrejus Kolmogorovas1) 1941 m. rudenį moksliškai organizavo Maskvos priešlėktuvinę sistemą – ir, matot, Maskva atlaikė vermachto puolimą. Tuo tarpu britų matematikas Alanas Tiuringas išmoko greitai išgliaudyti vokiečių žvalgybos kintančius šifrus. Tiuringo sistema dirbo dukart ar penkiskart sparčiau nei vokiška „Enigma“. O vokiečių ūkyje neatsirado tokių nepaklusnių genijų kaip Kolmogorovas ar Tiuringas. Todėl, kad Hitleris, atėjęs į valdžią, pasauliui pademonstravo savo nemoksliškumą ir buką nekantrumą. Jei žydų mokslininkai Vokietijoje būtų galėję išsigelbėti nuo represijų rusiško tipo lageriuose – tada Antrojo pasaulinio karo baigtis galėjo būti kitokia. Būtų geriau ar blogiau – šito niekas nežino.

Tuo tarpu išlaisvintame Paryžiuje ir atsilaikusioje Maskvoje matematikai sėkmingai vysto masinio paauglių ir studentų švietimo projektus. Slaptas Burbaki klanas stengiasi sukurti savojo mokslo enciklopediją-vadovėlį. Taigi taip, tačiau jaunuolyno rojuje reikia vedlio – jauno profesoriaus ar dar jaunesnio asistento. Pirmųjų vienodai užtenka Paryžiuje ir Maskvoje, tačiau antrųjų Maskvoje daugiau – nes karas Rusiją sukrėtė gerokai smarkiau. Skeveldros išsilakstė į visas puses! Ir štai buvęs matematikas ir fronto kapitonas Aleksandras Solženycinas2) savo kailiu lageryje išbando praktinę Rusijos istoriją. Jo fronto ir lagerio kolega Levas Gumiliovas3) už karą gavo atostogas į Leningrado aspirantūrą ir dabar pakaitomis vykdo skitų kurganų kasinėjimus Altajuje su stepių klajoklių istorijos pirmųjų skyrių rašymu. Tačiau netrukus atostogos baigsis ir Gumiliovas grįš į lagerį tolimesniam kalinių internacionalo tyrinėjimui. Iš visų Azijos ir Europos šalių – tokios įvairovės britas A. Toinbis negalėjo net įsivaizduoti!

Dar vienas fronto dalyvis matematikas Aleksandras Kronrodas4), grįžęs į Maskvą, tapo N. Luzino aspirantu, kuris anais laikais išugdė A. Kolmogorovą ir Michailą Lavrentjevą5). Tie spėjo dar prieš karą parengti Izraelį Gelfandą6) ir Mstislavą Keldišą7). Dabar šie galiūnai atidirbinėja Stalino premijas kariniame komplekse. Vėliau jų keliai išsiskirs – Keldišas ims vadovauti raketų ir kosminei matematikai ir taps geriausiu Mokslų akademijos prezidentu, o Gelfandas, priešingai, MGU suorganizuos savo mokyklą, prieinamą visiems matematikams, nemėgstantiems karinių reikalų, tačiau aikčiojančių šviečiant talentingus vaikus ir paauglius būreliuose ir olimpiadose.

Tokie būreliai išplito prieš pat karą. Daugelis tų laikų vadovų žuvo per karą. Tačiau buvo gyvi jų mokiniai – ir gyva atmintis, įkūnyta šimtuose olimpiadinių uždavinių. To paveldo saugotojai – broliai Jaglomai kartu su Kronrodu ir kitais amžininkais Maskvoje išplėtojo ratelių tinklą, į kurį būriais plūdo aktyvus jaunimas: Volodia Aleksejevas ir Kolia Konstatinovas, Jura Maninas ir Serioža Novikovas, Dima Arnoldas ir Dima Fuksas, Saša Kirilovas ir Jaša Sinajus... Prižiūrint Kronrodui,  Jaglomams, Kolmogorovui,  Gelfandui ir kitiems metrams tas mailius ketvirčiui amžiaus sudarė stipriausią pasaulyje jaunų matematikų bendriją (joje impulsą gavo ir J. Kubiliaus mokykla).

Jo klestėjimas nutruks, kai TSRS raketinis kompleksas pralaimės JAV lenktynes už Mėnulį ir virs išsivažinėjimu po visą pasaulį – kaip jau buvo su Pitagoro mokykla Eladėje graikų-persų karų išvakarėse.

O kas iš rytdienos genijų gimė po lemtingų 1945-ųjų? Leningrade – mažylis Miša Gromovas, kuris pradžioje užsikrėtė matematika iš kare žuvusio Davido Škliarskio10) uždavinyno. Vėliau studentas Gromovas patenka į seminarą pas frontoviką prof. Vladimirą Rochliną11) – ir trise, kartu su LGU rektoriumi Aleksandru Aleksandrovu12), pakelia geometriją ir ir topologiją iki maskviečių Kolmogorovo ir Levo Pontriagino13) lygio. Bet užsispyręs frontovikas Rochlinas nepaklūsta eiliniui partokratui Romanovui, užvaldžiusiam šiaurinę Rusijos sostinę, ir jis išvaromas į pensiją, o Gromovui tenka palikti gimtąją šalį. Ir jis tampa akademiku Paryžiuje, iš kur padeda į pasaulinę sceną išeiti Grigorijui Perelmanui, įveikusiam visą amžių ramybės nedavusią Puankarė hipotezę, prieš tai išlavinusiam protą ir atmušusiam ranką sprendžiant olimpiadinius uždavinius.

Maskvoje panašų kelią nueis Sergejus Novikovas14) ir Griša Margulis15), tapsiantys pirmaisiais Fieldso medalio laureatais iš Rusijos – kai jaunasis S. Novikovas įrodys senojo Pontriagino topologinių klasių invariantiškumą, o tylusis G. Margulis, gavęs įkvėpimo užtaisą iš I. Gelfanto ir švietėjo Nikolajaus Konstantinovo16), suklasifikuos visus diskretinius pogrupius algebrinėse Li grupėse – juos (vardan naujosios Fizikos) 20 a. pradžioje tyrinėjo patriarchai Puankarė ir Kartanas17).

Tokie pasiekimai nepadaromi supermenų-vienišių. Jiems reikalingi moksliniai vadovai iš iškiliųjų senolių. Ir dar reikalingi valdininkai – akademikai, kurie suspaudę širdį tapę mokslo administratoriais. Tokiu buvo M. Keldišas, N. Luzino mokyklos auklėtinis. Tokiu buvo MA prezidentas Sergejus Vavilovas18), žuvusio rusų biologų lyderio Nikolajaus Vavilovo18) brolis. Suktasis Stalinas išspyrė jaunesnįjį Vavilovą į aukščiausią postą moksle – kad tas savo gyvenime vengtų brolio „klaidų“. Keista suprasti, kad abu broliai nusipelnė Nobelio premijų, tačiau jų negavo – nes biologas Vavilovas mirė nuo distrofijos alkaname pokario kalėjime, o fiziką Vavilovą pribaigė penktasis infarktas po begalinės kovos su partokratais.

Geriau pasisekė universitetų rektoriams. Nepartinis matematikas Ivanas Petrovskis20) Stalino valia „užsės“ MGU net 22 metams – ir ten įkurs pora šimtų naujų katedrų ir laboratorijų šlove prilygdamas legendiniam Nikolajui Lobačevskiui21). Šį šiandien Rusijoje žino ir gerbia labiau už carą Nikolajų! Gal po šimtmečio rusai geriau žinos ir vertins I. Petrovskį nei Putiną? Duok dieve!..

O štai LGU rektorių Aleksandrą Aleksandrovą ant Nevos kranto prisimena geriau nei bet kurį miesto valdytoją. Tai buvo likimo vingių pradžia. Pradžioje jis į universitetą priėmė Levą Gumiliovą ir juo papuošė geografijos fakultetą. Tada partokratai išspyrė Aleksandrovą iš Piterio į Aziją – į laisvamanišką Akademinį miestelį prie nelaisvamaniško Novosibirsko, kur geometras atidirbo iki senatvės. Grįžęs kaip laisvasis akademikas, jis tapo moksliniu vadovu G. Perelmanui – šaunių Puankarė ir Morso22), Smeilo ir Donaldsono23) darbų užbaigėjui.

O ką veikia atominio amžiaus mokslininkai už amžinai jaunos matematikos ribų? Visi jie tyrinėja gamtos istoriją – vieną ar kitą jos karalystę. Ta prasme to meto fizikai vieningi su biologais ir lingvistais. Pvz., fizikai neseniai suvokė, kad daugelis atomų mirtingi: jie suskyla į smulkesnes stabilias daleles. Vadinasi, atomai irgi kažkada gimė! Kada, iš ko ir kaip? Ar kada nors egzistavo Visata visai be atomų – o tik su fotonais ir elektronais?

Taip, kažkada taip ir buvo, jei teisinga karštos visatos teorija, kai Visata gimė per didįjį vakuumo sprogimą. Ir rusų-amerikiečių fizikas Georgijus Gamovas atlieka skaičiavimus galimų to sprogimo pėdsakų aptikimui: vos šiltų reliktinių fotonų dujų, užpildžiusių dabartinę Visatą. Kokia šiandien jų temperatūra? Ar nustatomos kokios nors jų spektro dalys?

Juos pastebės tik po 20 m – ir Gamovas sulauks to laiko, bet ne Nobelio premijų padalijimo naiviems dangaus skliauto stebėtojams. Tačiau drąsi Gamovo prognozė jau privertė susimąstyti daugelį fizikų: o kas gi vyko IKI atomų branduolių susidarymo? O gal visa ji buvo panaši į dabartinį protono vidų?

Taip! – netrukus darniu choru sušuks šių dienų paaugliai: Mari Gell-Mannas ir Juvalas Neemanas24). Protono vidus užpildytas virtualiais kvarkų ir gliuonų šešėliais, neišskrendančiais į išorinį vakuumą. Užtat protono viduje tie šešėliai sudaro ne tik dujas, bet ir sudėtingą trijų branduolinės materijos fazių pusiausvyrą. Ten atsiranda vietos ir gliuonų lašams, ir kvarkų-gliuonų kristalams... Toks prabangus 21 a. kvantinės fizikos objektas!

Tuo tarpu ir gyvos ląstelės vidus sudarytas beveik taip pat kaip protono vidus. Tai dar prieš 20 m. nuspėjo N. Vavilovo mokinys Nikolajus Kolcovas25), pasiūlęs, kad baltymai-fermentai ir smulkūs nukleininių rūgščių blokai gyvoje ląstelėje sudaro „darbines dujas“. Joms dar reikia tvirto kūno, išlaikančio ląstelės paveldimą informaciją. Iš ko jis susideda? Tik ką amerikietis O. Eiveris26) tvarkingai įrodė, kad daugelio bakterijų atmintis įkūnyta DNR molekulėse, kurias nuspėjo N. Kolcovas, o netrukus atrado Lietuvos žydų emigrantas į Ameriką Foebusas Levinas27). Tai nutiko prieš 5 m. – vos anksčiau nei fizikai išvydo savo neutronus!

Dabar Eiverio proveržis atvėrė vartus į ląstelės paveldimumą, - ypač tiems biologams, chemikams ir fizikams, gebantiems sudaryti mišrias komandas ir mastyti apie įvairias simbiozes. Toks kolektyvas susidarė Kembridžo Rezerfordo vardo laboratorijoje, iki karo iškėlusią garsią fizikų porą: Piotrą Kapicą ir Levą Landau. Dabar čia susiliejo biochemikų pora: Maksas Perucas28) ir Džonas Kendriu29), o netrukus šalia jų įsikuria ir genetikų pora: fizikas Frensis Krikas30) ir biologas Džeimsas Votsonas31). Ir ši ketveriukė per metus gaus dvi Nobelio premijas – už geometrijos paslapčių DNR molekulėje įminamą ir amino rūgščių algebrą ląstelės baltymuose. Landau ir Kapicos tandemas bus apdovanotas kiek vėliau...

Lenktyniaudami su subrendusiais sėkmės džentelmenais, tųdieniai berniūkščiai Hovardas Tiominas32) ir Deividas Baltimoras33) paneigia (o tiksliau – patikslina) genetikos dogmą: kad informacija ląstelėje pereina tik iš pastovios DNR atminties į operatyviąją RNR, o iš ten – į įvairius baltymus. Ne visai taip! Dar neatrastas revertazo baltymas leidžia ląstelei koreguoti įrašus savo DNR pagal RNR molekulės pasiekimus. Užtat RNR operatyviosios informacijos pataisymai per baltymų sėkmes ir nesėkmes vyksta labai lėtai – tik per gyvų organizmų, susidariusių ir veikiančių pagal DNR vijose užrašytas schemas, veiklą.

Tik kaip senai užrašytą? Tai suprasti leis paleontologai – didelį indėlį čia padarys V. Vernadskio moksliniai pro-įpėdiniai Olegas Sorochtinas34) ir Levas Zonnenšainas. O kol kas Gobi dykumoje pagrindus jų darbams deda geologas Ivanas Jefremovas, „drakonų kaulų skyriaus vadovas“, kaip jį vadina prasilavinę mongolai. O pats Jefremovas svajoja apie daugiau: duoti daugiakalbei žmonijai vienodai aiškius atomų ir žvaigždžių (milijardų metų masteliu), kaip ir gyvūnų bei augalų evoliucijos portretus. ir dar tautų, valstybių ir civilizacijų – praeitų tūkstantmečių, bet ne tik praeitų.

Bet ar įmanoma nuspėti visų tų dalykų tolimą ateitį remiantis žiniomis apie praeitį ir dabartį? Tuo I. Jefremovas užsiims savo maskvietiškame kabinete – sudarinėdamas vieningos Žemės civilizacijos ir jos bendražygių ateities prognozes fantastiniuose kūriniuose, savo hipotezes ir idėjas jungdamas su A. Azimovo ir Dž. Vindemo. Taip gimsta naujas kosminio amžiaus literatūros žanras. Dar negreitai Nobelio komitetas skirs jam dėmesį! Tą pat galima pasakyti ir apie istorikų bei lingvistų pasiekimus...

Tuo tarpu kalbininkai žingtelėjo į labai tolimą praeitį. Dar 20 a. pradžioje danas Holgeris Pedersonas35) nenorėjo taikstytis su matomu Europos kalbų nesuderinamumu su jų kaimynais, ar tai būtų madjerai ar suomiai, turkai ar kalmukai. Nors jų žodynų susikirtimai nedideli, tačiau į ten patenka paprasti objektai, kurių pavadinimai mažai keičiasi net tūkstantmečių tempe. Todėl galima ir reikia ieškoti vengrų ir finų, komių ir udmurtų bendros protėvynės apie Uralą, o mongolų ir turkų, jakutų ir evenkų – prie Altajaus! Ta mintis nedavė ramybės Vladislavui Iljič-Svityčiui36) - tuo metu 13 m. mokiniui. Senoliai sapnuoja – o jaunuosius apima įkvėpimas!

Po 20 m. Svityčius sudarys lyginamąjį 6-ių kalbų šeimų žodyną: indoeuropiečių ir Uralo, Altajaus ir kartvelų37), dravidų ir semitų. Tada jo įpėdiniai pradės ilgą fechtavimo turnyrą - šių kalbų šeimų medžio optimizavimą. Ar buvo jų bendra prokalbė prieš 6 tūkst. m.? Kiek tikslus ir detalus Svityčiaus aptiktas prokalbės aprašas? Ar įmanoma nustatyti jos giminingumą su senąja kinų kalba? Ir t.t.

Tiesioginis V. Iljič-Svityčiaus minčių pratęsėjas gims Maskvoje tais metais, kai alpinistai įsiropš į Everestą, o biologai nubrėš dvigubą DNR spiralę. Perėmęs estafetę iš atsitiktinai žuvusio Svitičiaus, Sergejus Starostinas38) Sino-Kaukazo modeliu padengs Tibeto ir Birmos, Jenisėjaus ir Čiukotkos kalbas – su neišvengiamu jų desantu į Šiaurės Ameriką prieš 15 tūkst. m., o kontaktų ir konfliktų tarp tautų algebrą dar tik pradėjo kurti Arnoldas Toinbis Oksforde ir Klodas Levi-Strauss Paryžiuje bei aspirantas Levas Gumiliovas Leningrade. Jų pavieniai balsai ir prognozės tarsi viščiukų cypsėjimai pokario dykumoje. Tačiau branduolinių sprogimų garsai skatina kai kuriuos proto turinčius fizikus įsiklausyti ir į silpnus humanitarų balselius.

Rytojaus kvarkų tėvas M. Gell-Mannas padės S. Starostinui suburti tarptautinę bendruomenę bendros prokalbės paieškoms. Nemažai būsimų programuotojų lyderių netrukus pradės pasaulinės istorijos kompiuterinius modeliavimus panaudodami įvairiausių humanitarų įžvalgas – nuo Špenglerio ir Jefremovo iki S. Lemo ir L. Gumiliovo – kaip pradinį kapitalą naujoms matematinėms teorijoms. Šį stichinį išsimokslinusių gudručių judėjimą panaudos nauja politikų karta. Daugelis jų baiminasi pakartoti globalias 1914 m. ir 1939 m. klaidas. O žiūrėk, jiems iš tikro pavyks pravesti žmoniją pro Trečiojo pasaulinio karą 21-me a.?! O toliau bus matyt...


Trumpos biografijos ir komentarai

1) Andrejus Kolmogorovas (1903-1987) – tarybinis matematikas, vystęs tikimybių teoriją, matematinę statistiką, pasiekęs svarbų rezultatų topologijos, geometrijos, matematinės logikos, informacijos teorijos ir daugelyje kitų matematikos sriičių ir taikymų. Taip pat paliko novatoriškų darbų iš matematikos filosofijos, istorijos, metodologijos ir dėstymo. Jo mokiniu buvo ir J. Kubilius.

2) Aleksandras Solženycinas (1918-2008) - rusų rašytojas, publicistas, poetas, istorikas, dididentas, visuomenės veikėjas; Nobelio premijos laureatas (1970). 1974 m. suimtas ir ištremtas į Vokietiją, vėliau persikėlė į JAV. Į Rusiją grįžo 1994 m., pervažiuodamas traukiniu visą Rusiją – nuo Vladivostoko iki Maskvos.
1959 m. jis parašė apysaką „Šč-854 (Vieno zeko viena diena)“. Kiti svarbesni jo kūriniai „Vėžio korpusas“ (rašytas 1963-66 m. apie gydymą Taškento ligoninės onkologijos skyriuje), „1914-ųjų rugpjūtis“ (1971 m., apie rusų pralaimėjimą Rytų Prūsijoje), o labiausiai išgarsėjo „Gulago archipelagu“ (rašytas 1958-68 m.paskelbtas 1973 m.).

3) Levas Gumiliovas (1912-1992) – rusų istorikas, etnologas ir antropologas; poetų N. Gumiliovo ir A. Achmatovos sūnus. Skelbė kontraversiškas teorijas apie pasionarinę etnogenezę ir euroazianizmą. 1935 m. suimtas ir kalintas 5 m. 1949 m. vėl suimtas ir nuteistas 10 m. kalėti. A. Achmatova savo jausmus apie sūnaus suėmimą ir to meto politinę aplinką perteikė poemoje „Requiem“. 6-7 dešimtm. Užsiiminėjo Chazarijos archeologija, hunų ir senovės tiurkų istorija, istorine geografija ir kt.

4) Aleksandras Kronrodas (1921-1986) - tarybinis matematikas ir kompiuterininkas, dirbtinio intelekto krypties pradininkas. Po karo Atominės energetikos inst-te sukūrė RVM (relejinę slaičiavimo mašiną); 6-o dešimtm. pradžioje Teorinės ir eksperimentinės fizikos ins-te (ITEF) prisidėjo prie uždavinių, susijusių su branduoliniu ginklu, sprendimu. MGU vedė matematikos būrelį moksleiviams, kuriame užsiiminėjo daug būsimų garsių matematikų. 1963 m. ITEF‘e pradėti darbai kuriant pirmąją šachmatų programą, baigtą 1966 m. (vėliau pavadintą „Kaisa“) – garsus jo posakis: „Šachmatai yra dirbtinio intelekto drozofila“. 1968 m. pasirašė 99-ių matematikų laišką dėl neteisėto matematiko ir filosofo A.S. Jesenino-Volpino uždarymo į „psichuškę“, už ką buvo pašalintas iš ITEF. Jis nusprendė, kad geriausia būtų padėti kitiems ir sukūrė milil, kaip paskutinę priemonę prieš vėžį - tačiau vaistas nebuvo aprobuotas, tačiau gydytojai jį skirdavo pacientams.

5) Michailą Lavrentjevas (1900-1980) – tarybinis matematikas ir hidrodinamikas. Nuo 1939 m. dirbo Ukrainos MA, kur tęsė savo tyrinėjimus funkcijų teorijos srityje, atvedusius prie kvazikonforminių atvaizdavimų teorijos ir jos pritaikymo dujų dinamikai ir kitiems vientisos terpės mechanikos sritims. Karo metu užsiėmė sprogimų procesų tyrimu. Nuo 1948 m. vėl dirbo MGU, 1950 m. tapo Tiksliosios ir skaičiavimo technikos inst-to (kur buvo sukurtos pirmosios tarybinės skaičiavimo mašinos) direktoriumi. 1955 m. pasirašė „Trijų šimtų laišką“ apie padėtį biologijoje, nukreiptą prieš T. Lysenką. Nuo 1957 m. buvo vienas pagrindinių akademinio miestelio Novosibirske steigėjų, kur ir pradėjo profesoriauti. Ten įsteigė ir MA Sibiro skyriaus Hidrodinamikos inst-tą.

6) Izraelis Gelfandas (1913-2009) – tarybinis matematikas, biologas ir pedagogas. Išskirtinis tuo, kad buvo savamokslis, neturintis vidurinio ir aukštojo išsilavinimų. Pagrindiniai darbai iš funkcinionalinės analizės, algebros ir topologijos sričių. Vienas iš Banacho erdvių teorijos kūrėjų, taip pat pasiekė svarbių rezultatų apibendrintų funkcijų srityje. Darbavosi ir daugelyje kitų matematikos sričių. Taip pat paskelbė daug darbų iš valios judesių neurofiziologijos, ląstelių migracijos audiniuose, gydytojų darbo algoritmizacijos. Nuo 1989 m. persikėlė į JAV. 1968 m. pasirašė laišką

Keldišas apžiūri Voschod, 1964 protestuojantį prieš kariuomenės įvedimą į Čekoslovakiją, bei 99-ių matematikų laišką dėl A.S. Jesenino-Volpino. Po karo MGU rengė pirmadienio vakarais vykstantį seminarą, trukusį 45 m., kuriame dalyvavo tiek tarybiniai, tiek užsienio matematikai. Nuo 1959 m. jis pradėjo rengti ir biologijos seminarą. 1992 m. jau JAV jis suorganizavo „Gelfand Outreach Program“, analogą neakivaizdinei mokyklai vyresni klasių moksleiviams.

7) Mtislavas Keldišas (1911-1978) – tarybinis matematikas ir mechanikas iš Latvijos, TSRS MA prezidentas (1961-74). 1953-78 m. buvo Taikomosios matematikos inst-to direktoriumi. Pagrindiniai rezultatai matematikos, mechanikos ir aerodinamikos srityje. Prisidėjo prie branduolinio ginklo kūrimo; turėjo svarbų vaidmenį kosmoso įsisavinimo programoje. Pagrindinės jo pastangos buvo skirtos reaktyvinei traukai ir viršgarsinio greičio dujų dinamikai. Priklausė S. Koroliovo vadovaujamai vyriausiai konstruktorių tarybai, dalyvavo rengiant „Sputnik-1” ir J. Gagarino skrydžius.
1960 m. rengiant pirmą stotį į Marsą joje buvo numatytas prietaisas nustatymui, ar Marse yra vanduo (tuo pačiu ir gyvybė). Keldišas pasiūlė prieš tai jį išbandyti Žemėje – ir jisai parodė, kad gyvybės Žemėje nėra. Ir prietaisas nebuvo įrengtas stotyje.Gana svarus jo vaidmuo buvo priimant sprendimą kopijuoti IBM 360 kompiuterinę techniką. 1955 m. pasirašė laišką prieš T. Lysenkos metodus, bet 1973 m. – laišką, smerkiantį A. Sacharovą. Paskutiniais metais M. Keldyšas sunkiai sirgo ir savo garaže nusinuodijo automobilio išmetamosiomis dujomis. Jo garbei pavadintas krateris Mėnulyje ir asteroidas (2186). Apie jį pastatytas filmas „Keldyšo formulė“ (2012).

8) Izaokas Jaglomas (1921-1988) – žydų kilmės tarybinis geometras, matematikos uždavinynų ir populiarių knygų apie matematiką autorius; taip par rašė apie matematikos istoriją. 1956-68 m. dėstojavo Maskvos pedagoginiame ins-te, 1974-83 m. – Jaroslavsko un-te.

9) Akiva Jaglomas (1921-2007) - žydų kilmės tarybinis fizikas ir matematikas, Izaoko Jaglomo brolis-dvynys. Dar nuo mokyklos laikų draugavo su A. Sacharovu. Atsisakė pasiūlymo dirbti Fizikos inst-te, kai sužinojo, kad teks užsiimti darbu, susijusiu su atominės bombos kūrimu. Tad 45 m. pradirbo Atmosferos turbulentucijos laboratorijoje, kartu dėstydamas MGU, kol nebuvo pašalintas 1968 m., kai pasirašė „99-ių laišką“, reikalaujant paleisti iš psichiatrinės ligoninės matematiką A. Jeseniną-Volpiną. Tada 1992 m. išvyko į JAV. Įrodė išvadą dėl „baltojo triukšmo“, o taip pat išvedė dinaminę lygtį pasyvios priemaišos laukui. Pažymėtina monografija „Statistinė hidromechanika“ (2 t., 1965-67).

10) Davidas Škliarskis (1918-1942) – tarybinis matematikas ir mokslo populiarintojas. Svarbiausi pasiekimai iš matematinės analizės ir topologijos. Žuvo per Antrąjį pasaulinį karą partizanų būryje.

11) Vladimiras Rochlinas (1919-1984) - žydų kilmės tarybinis matematikas, vystęs algebrinę topologiją, geometriją, mato teoriją, tikimybių teoriją, ergodinę teoriją, entropijos teoriją. Jis nustatė signatūrą kaip 4-mačių kobordizmo invariantą. Po karo įsidarbino Steklovo institute, tačiau 6-me dešimtm. per „kovą su globalizacija“ buvo priverstas jį palikti ir persikelti dėstyti Archangelsko aukštosiose mokyklose. Galiausiai 1960 m. persikėlė į Leningradą.

12) Aleksandras Aleksandrovas (1912-1999) – tarybinis matematikas, fizikas, filosofas, alpinistas; Leningrado un-to rektorius (1952-64). 1964-86 m. gyveno Novosibirske, o tada grįžo į Leningradą. Jo paskutiniu mokiniu buvo G. Perelmanas. Jis geometriją papildė mato teorijos ir funkcionalinės analizės metodais, sukūrė aiškų paviršių pjaustymo ir suklijavimo metodą. Buvo chronogeometrijos pradininku. Parašė monografijų, vadovėlių; rašė straipsnius apie moralinę mokslo vertę.

13) Levas Pontriaginas (1908-1988) – tarybinis matematikas, apakęs 14 m. amžiaus. Vystė algebrinę topologiją ir diferencialinę topologiją, variaciinį skaičiavimą ir kt. Valdymo teorijoje sukūrė matematinę optimalių procesų teoriją. Parašė kelias įtakingas monografijas bei vadovėlius. Kelis kartus buvo kaltinamas antisemitizmu, tarp jų priešinosi Fieldso medalio skyrimui žydui G. Marguliui (galiausiai šis negavo vizos).

14) Sergejus Novikovas (g. 1938 m.) – tarybinis matematikas, žinomas darbais algebrinės topologijos ir, vėlesniu laikotarpiu, solitono teorijos srityse; Fieldso medalio laureatas (1970). Topologijoje išvystė sferų homotopijų teoriją; įrodė charakteringų Pontriagino klasių topologinį invariantiškumą.

15) Grigorijus Margulis (g. 1946 m.) – rusų kilmės amerikiečių matematikas, žinomas darbais Li grupių gardelių srityje, įtraukęs ergodinės teorijos metodus į diofantinę aproksimaciją; Fieldso medalio laureatas (1978). 1986 m. pateikė Openheimo teiginį apie kvadratines formas pilną įrodymą. 1991 m. ėmė dirbti JAV.

16) Nikolajus Konstantinovas (g. 1932 m.) - tarybinis matematikos edukatorius, įvairių konkursų studentams rengėjas. 1980 m. suorganizavo Miestų turnyrą - olimpiadą, kurioje dalyvauja mokiniai iš per 25 šalių. 1991 m. dalyvavo kuriant Maskvos Nepriklausomą un-tą. Yra „Kvanto“ žurnalo redaktoriumi.

17) Eli Kartanas (Elie Joseph Cartan, 1869-1951) – prancūzų matematikas, kurio svarbus indėlis į Li grupių diferencialines sistemas, diferencialinę geometriją. Prisidėjo prie bendrosios reliatyvumo teorijos vystymo ir netiesiogiai kvantinėje mechanikoje. Turi nemažai svarbių darbų matematinės fizikos srityje. Jo erdvių su susukimu yra svarbi torsioninių laukų teorijai. Jo vardas suteiktas krateriui Mėnulyje.

18) Sergejus Vavilovas (1891-1951) – tarybinis fizikas, TSRS fizinės optikos mokyklos kūrėjas, MA prezidentas (1945-1951); genetiko N. Vavilovo jaunesnysis brolis. Ypač domėjosi liuminescencijos reiškiniais ir praktiniu jos panaudojimu. Buvo mikrooptikos mokslo krypties pradininkas, vienas netiesinės optikos mokslo kūrėjų. 1934 m. atrado Vavilovo-Čerenkovo spinduliavimą. Daug jėgų skyrė mokslo populiarinimui, buvo Didžiosios tarybinės enciklopedijos vyr. redaktoriumi (nuo 1949 m.).

19) Nikolajus Vavilovas (1887-1943) – rusų genetikas, botanikas, selekcininkas, geografas. Organizavo botanikos-agronomijos ekspedicijas ir tyrinėjo senovės kultūrinių augalų formavimosi židinius pasaulyje, sukūrė kultūrinių augalų atsiradimo pasauliniuose centruose teoriją. Daug prisidėjo kuriant rūšių teoriją. Jam vadovaujant buvo suformuota stambiausia pasaulyje kultūrinių augalų sėklų kolekcija. Iki 1940 m. palaikė T. Lysenko. 1940 m. suimtas ir mirė kalėjime; reabilituotas 1955 m.

20) Ivanas Petrovskis (1901-1973) – tarybinis matematikas, daugiausia dirbęs diferencinių lygčių dalinėmis išvestinėmis srityje; MGU rektorius (1951-73). Taip pat užsiėmė tikimybių teorija, algebrinių kreivių ir paviršių topologija.

21) Nikolajus Lobačevskis (1792-1856) – rusų matematikas, geometras; Kazanės universiteto rektorius (1827-1846). Vienas neeuklidinės geometrijos kūrėjų („Geometrija“, baigtas 1823 m., tačiau išspausdintas tik 1909 m.). Taip pat žinomas Dirichlė integralų tyrimu, o taip pat sukūrė algebrinių lygčių šaknų aproksimacijos metodą.

22) Marstonas Morsas (Harold Calvin Marston Morse, 1892-1977) – amerikiečių matematikas, kurio didžiausi pasiekimai realių ir kompleksinių skaičių analizėje, diferencialinių lygčių teorijoje, geometrijoje, topologijoje, o ypač – variaciniame skaičiavime, į kurį įtraukė diferencialinės topologijos metodus, kas dabar vadinama Morso teorija. Ji dabar labai svarbi matematinėje fizikoje, pvz., stygų teorijoje.

23) Simonas Donaldsonas (Simon Kirwan Donaldson, g. 1957 m.) – anglų matematikas, žinomas darbais su glodžių (t.y. diferencijuojamų) 4-mačių daugdarų topologija ir Donaldsono-Thomo invariantais. 1986 m. gavo Fieldso medalį; 2012 m. už nuopelnus jam suteiktas riterio titulas.

24) Juvalas Neemanas (Yuval Ne'eman, 1925- 2006) - Izraelio fizikas teoretikas, karinės srities mokslininkas, politikas. 1958 m. siunčiamas kaip karo atašė į Londoną, ten įstoja į Gamtos mokslų ir technikos imperijos koledžą. 1961 m. nepriklausomai nuo M. Gell-Mano pasiūlo hadronų klasifikacija naudojant SU(3) aromatinę simetriją, gavusią aštuonteriopo kelio pavadinimą. Grįžęs į Izraelį nuo 1983 m. tapo Izraelio kosminės agentūros vadovu ir juo buvo iki mirties. 1971 m. išrinktas Tel-Avivo un-to prezidentu (iki 1975 m.), vėliau šio universiteto Pažangių studijų inst-to direktoriumi. Su Joramu Kiršu parašė knygą „El dalelių medžiotojai“ (1986).

25) Nikolajus Kolcovas (1872-1940) - rusų biologas, vienas šiuolaikinės genetikos pradininkų, pasiūlęs chromosomų matricinės sintezės idėją (1928). 1927 m. jis pasiūlė, kad paveldėjimo informacija perduodama per „milžiniško dydžio molekulę“, kuri turėtų būti sudaryta iš dviejų veidrodinių gijų, - ji galėtų replikuotis panaudodama kiekvieną giją kaip šabloną. Ta mintis buvo patvirtinta 1953 m. nustačius DNR struktūrą.

26) Osvaldas Eiveris (Oswald Theodore Avery Jr., 1877-1955) – iš kanados kilęs amerikiečių gydytojas ir tyrinėtojas medicinos srityje, poetas. Kartu su kitais 1944 m. eksperimentiškai įrodė, kad DNR yra genetinės informacijos nešėja. Jo garbei pavadintas krateris Mėnulyje.

27) Foebusas Levinas (Phoebus Aaron Theodore Levene,1869-1940) - Lietuvos žydų kilmės JAV biochemikas, kuris tyrinėjo nukleino rūgštis. Mokėsi Peterburge ir 1893 m. dėl žydų pogrom Rusijoje su šeima emigravo į JAV. Jis ištyrė, kad žmogaus DNR savo sudėtyje turi adenino, guanino, timino, citozino, deoksiribozės ir fosfatų (apie 1910 m.).

28) Maksas Perucas (Max Ferdinand Perutz, 1914-2002) – austrų kilmės britų molekulinės biologijos mokslininkas, Nobelio premijos medicinoje laureatas (1962) už DNR struktūros nustatymą (1953) kartu su kitais. Pagrindiniai jo darbai skirti baltymų struktūros tyrimams jo patobulinto rentgenostruktūrinio metodo pagalba. Jis pirmąkart iššifravo erdvinę hemoglobino sandarą.
Perucas kritikavo Poperio,  Kuno ir Dokinzo teorijas. Jis laikė, kad Poperio požiūris į mokslo vystymąsi kaip hipotezių kėlimą ir paneigimą yra neteisingas – ir kad hipotezės ne visada reikalingos. Anot jo, Kuno paradigmų teorija irgi klaidinga, o Dokinzui ir kitiems, esantiems karingo ateizmo pozicijose, jis priekaištavo takto nebuvimu ir mokslo reputacijos griovimu, sakydamas, kad „net jei mes netikim Dievu, mums reikia gyventi taip, tarsi jis būtų“.

29) Džonas Kendriu (John Cowdery Kendrew, 1917-1997) - anglų biochemikas ir kristalografas, Nobelio premijos laureatas (1962). Tyrimų sritis – baltymų struktūra. 1960 m. taikydamas M.F. Perutzo sunkiųjų atomų prijungimo metodą nustatė raumenų baltymo mioglobino struktūrą ir sukūrė jo erdvinį modelį. 1958 m. įsteigė „Journal of Molecular Biology“, yra jo vyr. redaktorius.

30) Frensis Krikas (Francis Harry Compton Crick, 1916-2004) - britų molekulinės biologijos mokslininkas, biofizikas, neuromokslininkas, Nobelio premijos medicinoje laureatas (1962) už DNR struktūros nustatymą (1953) kartu su Dž. Votsonu. Jis tyrė nukleorūgščių molekulinę struktūrą ir jų reikšmę organizmo požymių ir savybių paveldėjimui, tyrė genetinį kodą, išaiškino kodono reikšmę ir pradėjo vartoti šį terminą. Tolimesni jo darbai buvo skirti teorinei neurobiologijai.
Taip pat žr. >>>>>

31) Džeimsas Votsonas (James Dewey Watson, g. 1928 m.) – amerikiečių biologas, genetikas ir zoologas Nobelio premijos medicinoje laureatas (1962) už DNR struktūros (kartus su kitais) nustatymą (1953). Nobelio medalį pardavė aukcione 2014 m. už 4,1 mln. dolerių. Parašė daugelį knygų, vadovėlių, o jo „Dviguba spiralė“ (1968) tapo bestseleriu. Susilaukė kaltinimų ksenofobija, palaiko genetinę profilaktiką ir genų inžineriją, atskiru atveju įrodinėdamas, kad durnumas – tai liga ir kad 10% pačių durniausių reiktų gydyti, o grožį galima sukurti genų inžinerijos pagalba. Galiausiai, 2000 m. konferencijoje pareiškė, kad seksualinis potraukis ir odos spalva susiję ir kad tamsiaodžių libido stipresnis.

32) Hovardas Tiominas (Howard Martin Temin, 1934-1994) – žydų kilmės JAV genetikas ir virusologas; Nobelio premijos medicinos srityje laureatas (1975). 1970 m. atrado atvirkštinę transkriptazę (nepriklausomai nuo D. Baltimoro).

33) Deividas Baltimoras (David Baltimore, g. 1938 m.) – amerikiečių biochemikas, virusologas, Nobelio premijos medicinos srityje laureatas (1975). 1997-2006 m. buvo CalTech prezidentas; ketvirtį amžiaus profesoriavo MIT. 1971 m. pasiūlė virusų klasifikaciją. Jis įrodė, kad genetinės nešėja gali būti ne tik DNR, ber RNR. 1992 m. pasirašė „Mokslininkų perspėjimą žmonijai“, o 2016 m. kvietimą liautis kovoti su GMO.

34) Olegas Sorochtinas (1927-2010) – tarybinis geologas, ekologas. Sukūrė geležies rūdos telkinių, kimberlitų susidarymo prekambro metu modelį, išvystė šiltnamio efekto adiabitinę teoriją, aiškinančią žemės klimato kaitą. Paminėtina knyga (su bendraautoriais) „Žemės vystymosi teorija: kilmė, evoliucija ir tragiška ateitis“ (2010).

35) Holgeris Pedersenas (Holger Pedersen, 1867-1953) - danų kalbininkas, prisidėjęs prie keltų kalbų tyrinėjimo („Keltų kalbų lyginamoji gramatika“), svarbus veikalas buvo „Hetitų ir kitos indoeuropiečių kalbos“, Jis suformulavo „ruki“ dėsnį („s“ virsmą į „š“), svarbų indoiranėnų, baltų ir slavų kalbose. Straipsnyje apie turkų kalbą pirrmąkart panaudojo terminą „nostratinis“.

36) Vladislavui Iljič-Svityčius (1934-1966) – ukrainiečių kilmės rusų kalbininkas, lyginamosios nostratinės lingvistikos pradininkas; vystė slavų kalbų akcentologiją. 1963 m. išleido monografiją „Vardažodžio kirčiavimas baltų ir slavų kalbose“. Taip pat V. Illič-Svityčius publikavo darbų apie laringalų teoriją ir makedonų kalbą; prisidėjo prie „Karpatų dialektologinio atlaso“ sudarymo. Žuvo partrenktas automobilio ir paliko nebaigtą „Nostratinių kalbų žodyną“.

37) Kartvelų (iberinės) kalbos – pietų Kaukazo kalbų šeima (daugiausia Gruzijoje): svanų, gruzinų, megrelų ir lazų. Apie 5,2 mln. kalbančiųjų. Šeimos giminystė nenustatyta.

38) Sergejus Starostinas (1953-2005) - rusų kalbininkas, lyginamosios kalbotyros specialistas, orientaliskas. Užsiėmė kalbų šeimų bendrumo tyrinėjimais, patobulino kalbų išsiskyrimo datavimo metodiką, vystė kompiuterinės analizės panaudojimą (sukūrė DB Starling). Iš pasiekimų: rekonstravo senovės kinų fonologiją; patikslino sino-tibetiečių prokalbės rekonstrukciją, tyrė nykstančias Jenisiejaus regiono kalbas; atliko šiaurės Kaukazo kalbų šeimos rekonstrukciją ir pasiūlė kinų, Jenisiejaus ir Kaukazo kalbas apjungti į sino-kaukazietišką makrošeimą, užsiėmė hetitų kalbos bendrumų su rytų Kaukazo kalbomis tyrimais, pateikė japonų kalbos priklausymo Altajaus kalbų šeimai hipotezę, paskelbė Altajaus kalbų etimologinį žodyną ir kt.

Higso bosono vieta
Prometėjo pėdsakas
Galilėjus ir jo amžius
Einšteino vieta pasaulyje
Nuo Quanta prie Qualia
Robotai - dirbtiniai žmonės
S. Lemas. Kosminis kazino
Paslėpti erdvės matavimai
3-iojo tūkstantmečio mokslas
Kolmogorovo DI alfa ir omega
Matematikos atgimimas Lietuvoje
Duokite mums Alcubierre pavarą
VU 19 a. pradžios kultūrinės idėjos
Nėra paprastos visuotinės teorijos!
1801 m. – prieš patekant naujai saulei
El. dalelių simetrija persmelkia viską
Mokslo riboženkliai: 1867-ieji – kartų kaita
Šiuolaikinė fizika – į tiesą panašus mitas?
N. Teslos tyrimų metodas ir pasaulėvaizdis
Stivenas Hokingas – nenurimstantis invalidas
Degtukai: trumpas, bet svarbus gyvenimas
Kvantinė chemija – ateities mokslas?
Ar visad tai tik paramokslinės idėjos?
Gausas – iškirstas langas į 19 a.
Bendroji reliatyvumo teorija
Dirbtinis intelektas kare
Kvantinio pasaulio katinai
Mitas apie laiko pradžią
Gyvenimas po mirties
Ig nobel premija
Matematikos keliu
Vartiklis