Šiltnamio efektas; atšilimas prieš Bilą Geitsą. Vartiklis

Šiltnamio efektą pirmąkart 1827 m. nurodė prancūzų matematikas Ž. Furjė, tyrinėjęs Žemės energetinį balansą. Jis padarė išvadą, kad regimasis Saulės spinduliavimas, kuriam atmosfera yra skaidri, šildo Žemę, o šios šiluminį spinduliavimą atmosfera dalinai sugeria. Pagal dabartinius skaičiavimus be šiltnamio efekto vidutinė temperatūra Žemėje būtų 33 laipsniais žemesnė ir bebūtų tik -18^oC. Vėliau išsiaiškinti, kad dėl jo atsakingos dujos: vandens garai, CO₂, metanas, N₂O (diazoto monoksidas) ir kitos. Pagrindinius fizikinius šiltnamio efekto procesus 1896 m. išsiaiškino švedas Svantė Arenijus, pirmasis prabilęs apie anglies dvideginio svarbą jam ir ledynmečius aiškindamas jo sumažėjimais (nors ir pervertino jo indėlį). O pirmasis žodį „šiltnamis“ 1901 m. panaudojo švedų meteorologas Nilsas Ekcholmas^*), pabrėždamas, kad stiklas šiltnamyje veikia kaip atmosfera.

Mes susirūpinę dėl automobilių, šiluminių elektrinių ir net cemento gamyklų poveikiu aplinkai. Tačiau visai neužsimindavome apie maistą. Tačiau 2006 m. FAO ataskaita parodė, kad būtent maistas, o ypač mėsa yra didžiausias anglies dvideginio (CO₂), metano, azoto oksido ir panašių dujų, skatinančių šiltnamio efektą, šaltinis. Mat tos dujos sugeria Saulės energiją ir taip padidina Žemės Farting Cow

paviršiaus šilimą. Kadangi skirtingų dujų poveikis skirtingas, jos perskaičiuojamos atitinkamu CO₂ kiekiu. Taigi FAO ataskaita rodo, kad mėsos gamyba atsakinga net už 14-22% bendro CO₂ ekvivalento (kuris yra 36 mlrd. t. per metus). Taigi, 200 g sumuštinio gamyba tiek pat veikia aplinką kaip 30 km kelio automobiliu.

Kaip bebūtų, bet kuris maistas, įskaitant daržoves bei vaisius, slepia poveikį aplinkai: transportavimas, atvėsinimas ir apšiltinimas auginant, o taipogi ir augalų ir gyvulių skleidžiamas metanas. Visa tai susiveda į šiltnamio efektą skatinančias dujas. Štai 200 g Peru šparaginių pupelių užauginimas aplinkai kainuoja 1,2 uncijas CO₂ ekvivalento (o jei tai suvartojama JAV - tai pasiekia ir 3,2 uncijas).

Tačiau tai niekas, palyginus su jautiena, kurios 200 g atsakinga už 1,8-3.4 uncijų CO₂ ekvivalento (priklausomai nuo auginimo būdo). Tačiau gyvuliams reikia dar ir daug maisto. Paskaičiuota, kad 200 g gyvulinio proteino pagaminimui reikia per 2 kg augalinio proteino - o tai vėl papildoma dujų emisija. Tad viską susumavus, kad turėtume 200 g fermose užaugintos jautienos, į aplinką išleidžiama apie 3 kg CO₂ ekvivalento. Kita mėsa gerokai nuo jos atsilieka: 200 kiaulienos atsakinga už 750 g, o vištiena - 220 g CO₂ ekvivalento.

Tai ką daryti? Pagerinti mėšlo tvarkymą, auginimo organizavimą. Metano surinktuvai galėtų būti panaudoti net elektros gamybai. Tačiau visai tai pernelyg brangu, kad komerciškai apsimokėtų. Na, tada sąmoningi planetos gyventojai galėtų pakoreguoti savo maitinimąsi. Mažiau jautienos, daugiau vietinių produktų (sumažinant transportavimo veiksnį - nors neefektyvūs vietiniai pervežimai duoda gana mažą efektą).

Daugiausia jautienos vartoja abi Amerikos bei Australija (per 30 kg vienam žmogui per metus).

Britų fotografė Mendė Barker sukūrė meninių vaizdų seriją, kuriuos apmąstydamas kiekvienas praeis kelią nuo susižavėjimo iki pasibjaurėjimo. Ji savo kompozicijas kuria jau daugiau jkaip 10 m. fotografuodama ... šiukšles, bet ne tiesiog šiukšles, o išgautytas iš vandens telkinių visame pasaulyje. Ji daug keliauja kartu su mokslininkais, dirbančiais vandenyno užteršimo srityje. Ji netgi keliavo 2011 m. cunamio, į vandenyną nuplovusio daugybę dirbtinės kilmės daiktų, pėdsakais. Ji gavo daug apdovanojimų, kurių pirmas buvo 2012 m. už kolekciją „Sriuba“.
Skaitykite Kosmosui reikia geros šluotos!
Tik nesumindyk skruzdėlės!

CO₂ ekvivalento pasiskirstymas:

Energijos gamyba	21%
Įvairi mėsa	18%
Transportas	14%
Fosilinio kuro gavyba (nafta, anglis)	12%
Žemdirbystė	12%
Gyvenamųjų namų išlaikymas	10%
Gamyba	7%
Kita	6%

^*) Nilsas Ekcholmas (Nils Gustaf Ekholm, 1848-1923) – švedų meteorologas, surengęs ekspediciją į Špicbergeną (1882-83). 1876-92 m. dėstė Upsalos un-te, o vėliau perėjęs į Meteorologijos inst-tą, kurio vadovu buvo 1913-18 m., kur įdiegė audrų perspėjimo sistemą (nuo 1905 m.; 1913 m. apėmusi visa Švediją). 1899 m. prakalbo apie žmogaus poveikį klimatui ir CO₂ koncentracijos didėjimą. 1901 m. angliška straipsnio versija paskatino jo idėjų plitimą ir įvedė „šiltnamio efekto“ pavadinimą.

Bilo ir Melindos Geitsų fondas, turtingiausias pasaulyje, prisiėmė kilnų tikslą padėti milijardams žmonių, kurie niekada neturėjo galimybės sveikai ir produktyviai gyventi. 2008 m. liepą Bilas Geitsas paliko „Microsoft“, kad su žmona Melinda visą laiką galėtų skirti fondui. Fondo dėmesys nukreiptas JAV mokymo, vaikų mirtingumo, maliarijos, užterštumo, AIDS ir žemdirbystės sritis atsilikusiose šalyse. Kasmet fondas skiria 3 mlrd. dolerių, o 2100-aisiais baigs savo veiklą.

Dabar pasaulis labiausiai susirūpinęs visuotiniu atšilimu; pagal prognozes 2100-aisiais gyvenimo sąlygos gali tapti nepakenčiamos. Analizės teigia, kad besivystantis pasaulis kentės baisiai. Ypač Afrika, kuriai Geitsai skiria daugiausia dėmesio, - žemynas, kurio šiaurę ir pietus glemžiasi dykumos, o pakrantėse didelis gyventojų tankis. Tačiau Geitsų fondas nenumato programos, skirtos visuotinam atšilimui. 2006-ais Bilas pasakė interviu „Newsweek“ tuo klausimu, kad jam svarbiau klausimas: o kaip su 4 mlrd. vargšų, su energijos ir aplinkos reikalais jiems?

Tačiau 2100-aisiais, pagal „Science“ žurnalo analizę, per 5 mlrd. žmonių, gyvensiančių tropikuose ir subtropikuose, patirs alinantį karštį. Pusė žmonijos susidurs su maisto problema, sukelta klimato pokyčių. Mokslininkų nuomone, didelės sritys pietų Azijoje, rytinėje Pietų Amerikoje, vakarų Australijoje, pietų ir šiaurės Afrikoje virs dykumomis. Apie trečdalis sausumos patirs sausrą.

Tuo tarpu Bilas Geitsas su partneriu W. Buffet'u aplankė Kanadą, „mastydami apie investicijas“ į degiuosius skalūnus. Šie, kad būtų panaudoti kurui, reikalauja didelių gamtinių dujų kiekių, ir tai gerokai viršija šiltnamio efektą skatinančią emisiją, nei kurui naudojant naftą. „Greenpeace“ neveltai jų naudojimą vadina „didžiausiu nusikaltimu gamtai“.

Atrodo, kad B. Geitsas nepilnai supranta globalaus atšilimo esmę. Fondas daug investavo į šiaurės ir pietų Afrikos žemdirbystę, siekdamas patrigubinti vietinių fermerių pajamas iki 2025-ųjų. Bet jo atvirame laiške tėra tik šie komentarai, liečiantys atšilimą:
„Didelė šio tikslo [pajamų patrigubinimo] pasiekimo nauda yra ta, kad klimato pasikeitimas sąlygas padarys dar atšiauresnes - tiek sukeltų sausrų, tiek potvynių - tropikuose, kur gyvena daugiausia vargšų. Neigiamus poveikius patirs beveik vien vargšai, nors net ne jie sukėlė problemą. Tikiuosi, kad padidėjęs visuomenės dėmesys klimato pokyčių mažinimui taip pat padidins politinę valią padėti vargšams, panaikinant jų neigiamus poveikius. Įdomu, kaip dažnai klimato pasikeitimo poveikis yra iliustruojamas kalbant apie problemas, su kuriomis susidurs poliariniai lokiai, o ne daug didesnis žmonių kiekis, kurie mirs, nei nebus jų pagalbai skirta žymių investicijų“.

Bet ar nebus taip, kad nebus galima verstis žemdirbyste dėl pasikeitusių gamtinių sąlygų. Nobelio premijos laureatas S. Ču „Los Angeles Times“ įrodinėjo, kad net Kalifornijoje (duodančioje 20% JAV žemės ūkio produktų) bus liautasi užsiimti žemės ūkiu, nes neliks drėgmę tiekiančio sniego.

Terminą „globalus atšilimas“ į pasaulį išleido ir propagavo amerikiečių geologas ir klimatologas V. Brokeris (Wallace Broecker, 1931-2019). Jis pirmąkart panaudotas jo straipsnyje 1975 m. „Science“ žurnale (Climatic Change: Are We on the Brink of a Pronounced Global Warming?), kuriame prognozavo visuotinį temperatūros pakilimą dėl anglies dioksido pagausėjimo atmosferoje dėl žmonių veiklos. Tačiau jis daugiausia dirbo nustatant vandenyno vaidmenį klimato kaitai, tam panaudodamas chemines sekimo priemones („Sekėjai jūrose“, 1982, kartu su Tsung-Hung Peng). Parašė per 450 straipsnių ir 10 knygų.

Žmonių istorijoje didžiausią vaidmenį turėjo globalūs klimato veiksniai, pirmiausia apledėjimai ir juos keičiantys vandenyno lygio pakilimai. Tikriausiai nedideli pusiaujo plokštumos pokyčiai Žemės orbitos plokštumos atžvilgiu ir kai kurie kiti aspektai sukelia temperatūrų persiskirstymą. Paskutinieji klimato susvyravimai (vadinamieji apledėjimai) jau apima ir Homo sapiens laikotarpį.

Vienu pasaulio pabaigos variantų gali būti globalus atšilimas: poliariniai letai ištirps ir paskandins visus stambiausius pakrančių miestus. Tačiau rusų mokslininkai mano, kad gali būti atvirkščiai – pasaulis žus nuo šalčio. Ir gali būti, kad tai nutiks jau po dviejų metų. Naujas ledynmetis truks ne trumpiau nei du šimtmečius, o jo pikas bus 2055-ais, t.y., tais pačiais, kuriais, anot globalaus atšilimo šalininkų, planeta „užvirs tarsi virdulys, kurio laiku nenuėmė nuo ugnies“. Planeta, atseit, jau vėsta pamažu pora dešimtmečių, nors per ankstesnius šimtmečius ir sukaupė nemažai Saulės šilumos.

Per paskutinius pusę milijono metų per žemę nusirito 3 didelės ledynmečių epochos (Mindelio, Riso ir Viurmo). Trys maksimumai Mindelio metu, nutikę prieš 500-400 tūkst. m., tikriausiai tapo barjeru seniausiajam žmogaus tipui, archantropui, kurį maždaug prieš 350 tūkst. m. pakeitė paleoantropas, geriau prisitaikęs rūsčioms sąlygoms; gerokai padidėja smegenys (iki 1500 cm³), atsiranda stambių žvėrių kolektyvinės medžioklės įgūdžiai, patobulėja įnagiai ir odų apdirbimas. Jo viršūnė neandertalietis sėkmingai įveikia Riso apledėjimo piką (maždaug prieš 250 tūkst. m.), tačiau pirmasis Viurmo pikas (kažkur prieš 120 tūkst. m.), matyt, duoda postūmį naujam pažangesniam tipui, pasirodančiam po antrojo Viurmo piko (prieš 70-80 tūkst. m.). Prieš paskutinį ir santykinai silpną Viurmo apledėjimą (prieš 25 tūkst. m.) neoantropas, gerokai patobulinęs įnagius, įsisavinęs ugnies naudojimą ir išvystęs kalbą, jau tapo vienintele žmonių rūšimi.

O tarp paskutinių Viurmo pikų buvusi kitokia geografinė situacija, ypač iki didžiojo vandenyno lygio kilimo, prasidėjusio prieš 18-20 tūkst. m. leido neoantropui išplisti po visą pasaulį. Medžioklei reikėjo naujų teritorijų, tačiau tam buvo ir sąlygos. Maždaug prieš 40 tūkst. m. Australija jungėsi su Azija, sudarydama gerokai stambesnį žemyną, apimantį ir Tasmaniją bei Naująją Gvinėją. Tarp Azijos ir Šiaurės Amerikas buvo sausumos tiltas, o Japonija ir Indonezija nebuvo salomis. Prieš 15 tūkst. m. vandenyno lygis vis dar buvo 80 m žemesnis už dabartinį, tačiau vėlesnis spartus jo kilimas (savotiškas pasaulinis tvanas) labai pakeitė padėtį. Jo kilimas pradėjo lėtėti maždaug prieš 6000 m. Smarkus vandenėjimas vertė žmoniją imtis naujų veiklos sričių – pereiti nuo žemės apdirbimo prie plaukiojimo jūromis, skatino socialinį organizavimąsi.

Pažvelgiant į ateitį, numatomi 4-i silpni apledėjimai po 170-350 m., o daugiau didesnių apledėjimų laukiama per tolimesnius 500 tūkst. m. Taigi, arba žmogus iki to laiko taps protingesnis, arba gali, jei ne išnykti, tai bent grįžti į pirmykštės bendruomenės būseną...

^**) Mindelio ledynmetis - vienas stipriausių ledynmečių Alpėse, vykęs kvartero periodu (viduriniojo pleistoceno metu). Terminą pagal Švabijos Mindelio upę 1909 m. sugalvojo A. Penkas ir E. Brukneris. Jo tikslus laikas ginčytinas, nes jį sieja su dviem skirtingais jūros izotopų laikotarpiais: MIS 12 (prieš 478-424 tūkst. m.) ir MIS 10 (374-337 tūkst. m.).

^***) Riso (arba priešpaskutinis) ledynmetis - ledynmetis antroje viduriniojo neopleistoceno epochoje (maždaug prieš 190-130 tūkst. m.). Riso pavadinimas paprastai taikomas Alpėms; kitiems regionams jo pavadinimai kitokie. Jį sukėlė Žemės orbitos ekscentriškumas. Į Šiaurę nuo Alpių praktiškai vyravo vien tundra be medžių. Jūros lygis buvo 92-150 m. žemiau dabartinio lygio.

2094 m. gruodžio 10 d., penktadienis

- Kūrėjau! – džiaugsmingai klyktelėjo žmogus. – Pagaliau iki tavęs prisišaukiau!
- Ir visai nebuvo būtina taip rėkti, - nepatenkintas burbtelėjo demiurgas Mazukta, pirštu krapštydamas ausį. – Na, sakyk, kodėl sutrukdei? Ko tau reikia?
- Šalta labai, - ištarė žmogus ir kaltai pritilo. – Šalam mes.
- Ir ko iš manęs nori?
- Na štai pamaniau,... žinoma, jei tau ne per daug sunku. ... bendrai, ar galima paprašyti truputį daugiau šilumos? Tarkim, rytoj? O tai visai sustingsime, tokiame speige!
- Rytoj, sakai? – Mazukta užmetė akį į verčiamą kalendorių ir padarė jame kažkokias atžymas. – Na gerai, tebūnie. Rytoj numatau jums globalų atšilimą, kilstelsiu temperatūrą 10^o virš suplanuotos. Tinka?
- Žinoma, žinoma! – apsidžiaugė žmogus. – Tai einu, perduosiu mūsiškiams?
- Eik, eik, - numojo ranka Mazukta ir nusižiovavo. – Man ir taip reikalų iki pakaušio.

Ryte Mazuktą pažadino nesavi riksmai priimamajame:
- Kaip tai suprasti?! Kas per pasityčiojimas?! Mums gi buvo žadėta!..
- Na ko tu vėl staugi? – susiraukė Mazukta, išeidamas pas žmogų. – Kas tau vėl blogai?
- Žadėjai atšilimą! Kur jis?! Vakar lauke buvo -20^o, o šiandien jau -30^o!
- Na taip, - linktelėjo Mazukta. – Viskas teisingai.
- O sakei, kad pakelsi temperatūrą 10^o!
- Taigi ir pakėliau, - užtikrino Mazukta. – Mazukta pasakė, Mazukta padarė. O įsivaizduoji, kaip būtų šalta, jei ne globalus atšilimas?