Pasaulio ateities prognozės

Pradžioje tegu „paguodžia“ I. Šklovskio žodžiai:
„Nieko pesimistiška nėra nei atskiro individo, nei protingų būtybių visuomenės žūtyje. Kaip kad atskiro individo žūtis nesustabdo visuomenės vystymosi, civilizacijos žūtis kokioje nors planetoje nereiškia gyvybės vystymosi nutrūkimą Visatoje... Šiuo metu dauguma tyrinėtojų yra už ‚trumpą‘ ir net ‚labai trumpą‘ technologiškai išsivysčiusios civilizacijos egzistavimo laikotarpį“.

Dar reikia pridurti, kad ateities spėjimas ilgus šimtmečius buvo fantastų ir bažnytininkų prerogatyva – ir pirmieji ją vaizdavo daugiausia rožiniais, o antrieji – tamsiais tonais.
Bažnytininkai apie pasaulio pabaigą sukūrė ištisą mokslą – eschatologiją. O grindė savo kliedesius daugiausia apokalipsės pranašavimais. Ir jų įtaka lengvatikiams iki šiol yra stiproka.

Tuo tarpu rašytojai dažnai rėmėsi mokslo ir technikos pasiekimais, tačiau leido savo vaizduotei laisvai skrieti, o literatūros žanras juos saugojo nuo rūsčios mokslo kritikos. Mokslinių prognozių skiltis ne tik gerokai skurdesnė, bet ir gerokai užteršta tokių „pranašų“ kaip T. Maltusas¹⁾, kuriam eschatologai²⁾ turėtų būti dėkingi už paramą jų mistinėms spekuliacijoms.

Taip pat skaitykite Kokia bus pasaulio pabaiga?

Laiminga ar liūdna pabaiga? Žinoma, kad Holivudas nemėgsta filmų su liūdna pabaiga. Tipinis žvaigždžių juostų finalas - herojų daugiapakopių nuotykių laiminga pabaiga skambant bravūriškai muzikai. Tokie komercinio kino dėsniai. Tačiau ir didžiausio fabriko praktikoje neišvengta realistinių filmų su nelaiminga pabaiga (Sad Ending) – „Pražūtingas rūkas“ (The Mist, 2007), „Trobelė girios glūdumoj“ (The Cabin in the Woods, 2012), „Šioje šalyje nėra vietos senukams“ (No Country For Old Men, 2007), „Rozmari kūdikis“ (Rosemary's Baby, 1968)... Žemės, žmonijos perspektyvos irgi neužprogramuotos laimingai pabaigai. Maža to, kad Paukščių taką neišvengiamai praris Andromedos ūkas (apie tai žr. >>>>> ) - jei žmonių sąmonėje įsivyraus pseudooptimistinis markizės de Pompadur3) kredo, tai žmonių rankų pastangomis pasiekta pasaulio pabaiga gali ateiti jau gana greitai. Deja, yra daug požymių, kad tasai vartotojiškas kredo apima protus industriškai išsivysčiusiose šalyse. Nobelio taikos premijos laureatas Albertas Goras4) kažkaip atvirumo minutėlę pasakė, kad vartotojiška ideologija baisiau už hitlerinį fašizmą. Didžiausios grėsmės žmonijai   Didžiausia vietinė grėsmė – galingi ugnikalnių išsiveržimai, į stratosferą išmetantys sieringas dujas. Jie gali sukelti staigų globalų atvėsimą ir augalijos žūtį. Kai kurie mokslininkai sieja Tobo ugnikalnio išsiveržimą, įvykusį prieš 74 tūkst. m., su žmonių populiacijos sumažėjimu iki kelių tūkstančių (dar paskaitykite – Pėdos laiko pelenuose). Dauguma ypač galingai išsiversti galinčių ugnikalnių linkę būti „neramiais“, jų paviršius nuolat kyla ir leidžiasi. 2012 m. geologai ėmė gręžti Flegrėjų laukų supervulkano Neapolio įlankoje rajone, o Bolivijos vulkanologai stebi Uturubku, vieną sparčiausiai kylančių ugnikalnių, laikomu kandidatu į artimiausią super-išsiveržimą. Vis tik vargu ar bet kuris ugnikalnis sunaikintų visą žmoniją. Tad didesnis pavojus kyla iš grėsmės Žemei susidurti su asteroidu (skaitykite >>>>>)... Pražūtingas kosmoso spinduliavimas Pradžioje manyta, kad 8 a. (apie 770 m.) Žemei smogusios radioaktyviosios bangos priežastimi buvo supernova ar Saulės žybsniai. Tačiau Jenos un-to (Vokietija) mokslininkai mano, kad tai buvo gama spinduliavimas, kurį sukelti galėjo dviejų neutroninių žvaigždžių susiliejimas [ apie geležies-60 radinius jūros dugne žr. >>>>> ]. Fusa Miyake iš Nagoya un-to Japonijoje 2012 m. aptiko du japoniško kedro medžius su nepaprastai aukštu anglies-14 lygiu žemės rievėse tais metais. Paprastai jos kiekis svyruoja 0,05%, tačiau 774-775 m. aptiktas 1,2% pokytis. Tai galėjo sukelti tik nepaprastai aukštos energijos kosminis spinduliavimas. Panašūs padidėjimai aptikti Amerikoje ir Europoje, o Antarktidos ledo sluoksniuose aptikta ir berilio-10 kiekio padidėjimas – dar vieno izotopo, kurį sukelia kosminiai spinduliai. Nieko panašaus medžių rievėse nėra maždaug 3000 m. laikotarpiu.

Nauji požymiai, kad paskutinį ledynmetį sukėlė meteorito ar kometos smūgis  

Skaitykite: Apie asteroidų pavojų
Ar sulauksim atšalimo?

Naujausio tyrimo rezultatai, publikuoti žurnale „Proc. of the National Academy of Sciences“, byloja, kad prieš 12,9 tūkst. m. Kvebeko apylinkėse (Kanada) nukrito didžiulis meteoritas ar kometa, rytinėje Šiaurės Amerikos žemyno pakrantėje sukėlusi išsilydžiusių uolienų lietų.

Po šio įvykio prasidėjo staigus klimato atšalimas ir paskutinis ledynmetis, per kurį išmirė daug stambių žinduolių rūšių (pvz., kardadančiai tigrai, mastodontai, gigantiškieji tinginiai ir kt.), skelbia "LiveScience.com".

Amerikiečių mokslininkai aptiko geocheminių požymių, kad ant 1,5 mlrd. metų senumo Kvebekijos (šiaurės rytų Kanada), netoli Šv. Lauryno įlankos, lijo smulkių sferulių pavidalo lietus. Susidūrimo metu regionas buvo padengtas kontinentinio ledo sluoksniu (kaip Antarktida arba Grenlandija nūdien).

„Radome požymių, kad ledo šelfo viršutiniai sluoksniai patyrė smūgį“, - aiškina vienas iš tyrimo bendraautorių, Dartmuto koledžo (Naujasis Hampšyras, JAV) geochemikas Mukulas Šarma (Mukul Sharma).

Šio tyrimo rezultatai sudrebino kontraversiškos teorijos apie didžiulius klimato pokyčius Vėlyvojo triaso periodu, kai Žemę prieš 12,9 tūkst. metų sukaustė ledynmetis, pamatus. Staigus klimato atvėsimas buvo siejamas su netikėtu Šiaurės Atlanto srovių išnykimu, kurio priežastis – didelio ledyninės kilmės ežero potvynis, Atlantą pasiekęs per Šv. Lauryno ir Makenzio upių žiotis. Tačiau 2007 m. buvo iškelta hipotezė, kad klimato atšalimą galėjo sukelti meteorito ar kometos smūgis. Nors jokio su tuo laikmečiu sietino kraterio nebuvo ir nėra rasta.

Naujajame Džersyje ir Pensilvanijoje rastos sferulės, kurias tyrinėjo M. Šarma su kolegomis, niekada nebuvo tiksliai datuotos, pažymi tyrimo autoriai. Jos gali būti keliais tūkstančių metų senesnės už plačias teritorijas aprėpusį ledynmetį. „Mes esame linkę manyti, kad dalelės yra Vėlyvojo triaso epochos, bet datavimas yra vienas iš tų dalykų, kuriuos čia dar reikėtų tiksinti“, - pripažįsta mokslininkai.

Geocheminis išsilydžiusių uolienų zondavimas rodo, kad sferulės negali būti siejamos su neseniai netoli Kvebeko atrastu 4 km skersmens Korosalo krateriu (Corossal crater), kuris, kaip buvo manoma iki šiol, gali būti Vėlyvojo triaso amžiaus.

Paskutinis atšalimas Žemėje ir po jo sekęs ledynmetis prasidėjo maždaug prieš 12,9 tūkst. metų. Jam užslinkus, Šiaurės Amerikoje išmirė tokie megafaunos atstovai kaip mastodontai, gigantiškieji tinginiai-megaterijai, kardadančiai tigrai ir kt. Be to, anot kai kurių versijų, būtent šis Vėlyvojo triaso atšalimas ir jo sukelti ekosistemų pokyčiai paskatino mūsų protėvius užsiimti maisto rinkimu, kuris, laikui bėgant, evoliucionavo į žemdirbystę.

Tai, kad atšalimas prasidėjo labai staigiai, mokslininkus paskatino apmąstyti meteorito ar kometos nuolaužų hipotezę. Pirmi šiai hipotezei palankūs argumentai buvo rasti 2007 m. Lourenso nacionalinės laboratorijos (Berklis, JAV) tyrėjų grupė, vadovaujama Ričardo Fajerstouno (Richard Firestone) pareiškė, kad išsyk kelių Š. Amerikos ir Europos vietų nuosėdinėse uolienose rado anomaliai didelių kiekių iridžio, titano bei mikroskopinių kalnų kilmės rutuliukų, kurie susidaro tik itin aukštoje temperatūroje – pavyzdžiui, su Žeme susidūrus asteroidui.

Po tokios publikacijos kiti tyrėjai šių mokslininkų darbo rezultatuose pradėjo ieškoti silpnų vietų. 2013 m. balandį vienai grupei pavyko įrodyti, kad tokios vienareikšmės išvados, ko gero, buvo padarytos dėl metodologinių klaidų – beveik tokie pat "pėdsakai" buvo rasti ir kitų pasaulio vietovių nuosėdinėse uolienose, siejamose su visai kitomis geologinėmis epochomis: jie ten galėjo atsidurti dėl gamtinių priežasčių.

Tačiau meteoritinės hipotezės niekas rimtai nepaneigė. R. Fajerstouno kolektyvas publikavo mažiausiai dar du straipsnius, palaikančius hipotezę. M. Šarma su kolegomis dabar pareiškė ne tik aptikę liudijimų, jog atšalimą sukėlė nukritęs dangaus kūnas, bet ir galį nurodyti, maždaug kurioje Žemės rutulio vietoje tas meteoritas ar kometos liekana nukrito. Tai – Kvebeko valstija Kanadoje.

M. Šarmos vadovaujami mokslininkai nusprendė patikrinti „meteoritinę“ sferulių kilmę ir įvertino osmio izotopo kiekį ir santykį tose sferulėse. Ištyrus 5 vietovių JAV ir Belgijoje mėginius, paaiškėjo, kad pakankamai „meteoritine“ galima laikyti tik vieną iš šių vietovių – Pensilvaniją. Geocheminės sudėties analizė nurodė, kad sferulės Pensilvanijoje atsirado ne iš kosmoso, o iš Kvebeko valstijos teritorijos – jos kažkokiu būdu buvo pakeltos į orą ir nukrito Pensilvanijos teritorijoje.

Originalioje R. Fajerstouno idėjoje buvo spėjama, kad Žemėn smogė „vienas arba keletas kūnų“ – tai reiškia, kad, galimas daiktas, Žemę ištiko nedidelio masto kosminis bombardavimas, po kurio ir prasidėjo klimato atšalimas. M. Šarma su kolegomis rašo, kad jų tyrimo rezultatai su šia hipoteze sutampa.

„Mes pirmieji nubrėžėme ribas regiono, kuriame Vėlyvojo triaso periodu iš tiesų įvyko stambaus kosminio kūno susidūrimas su planeta, nors paties kūno mes kol kas neradome... Visai tikėtina, kad globalius to meto klimato pokyčius galėjo sukelti ne vienas, o keletas tokio tipo įvykių. Tačiau kol kas jokių kraterių nerasta. Viliamės, kad mūsų tyrimas leis netrukus atrasti bent vieno iš tokių kraterių pėdsakus“, - kalbėjo tyrimui vadovavęs M. Šarma.

Skaitykite: Bijome žmonių, ne asteroidų  

Žemė gilioje senovėje buvo apledėjusi Geofizikai spėja, kad prieš 2,4 mlrd. m. Žemės paviršiuje temperatūra neviršijo - 40o. Tokią išvadą jie padarė ištyrę deguonies (su 16 ir 18 nuklonų) kiekį meteoritų pavyzdžiuose, mirkusių ištirpusių ledynų vandenyje. Buvo paimti du pavyzdžiai: Kinijoje rastas 700 mln. senumo ir šiaurės vakarų Rusijoje rasto 2,4 mlrd. amžiaus. Pirmojo ledynų pėdsakai panašūs į dabartinius pietų Grenlandijoje, o senesnio – liudija buvus gerokai žemesnes temperatūras, o tada ledo storis turėjo siekti kelis šimtus metrų. Pagal hipotezę „Žemė – ledo kamuolys“, kurios laikosi kai kurie mokslininkai, Žemė buvo apledėjusi maždaug prieš 0,5-1 mlrd. m. Naujas tyrimas šį laiką nukelia gerokai į praeitį. Kita vertus, šis atradimas nebloga naujiena ir gyvybės ieškotojams kosmose – gali būti, kad gyvybės yra ir šaltose kitų žvaigždžių planetose.

---

¹⁾ Tomas Maltusas (Thomas Robert Malthus, 1766-1834) - anglų dvasininkas, demografas ir ekonomistas. Savo esė „Gyventojų raidos principai“ jis nurodė, kad maisto kiekio padidinimas didina tautos gerbūvį, tačiau tai bus tik laikinai, nes geometrine progresija ims didėti gyventojų populiacija, o maisto ištekliai tegali augti aritmetine progresija („Maltuso spąstai“). Neribojamas žmonijos gyventojų didėjimas neišvengiamai turi sukelti badą. Jo idėja, kad tada neišliks silpniausi ir ligoti, turėjo įtakos Č. Darvino natūralios atrankos teorijai.

²⁾ Eschatologija (iš graikų eschatos - paskutinis ir logos - mokslas) – teologijos dalis aiškinanti paskutinius istorijos įvykius arba žmonijos likimą. Dažniausiai susijusi su „pasaulio pabaigos“ (dažniausiai apokaliptinėmis) prognozėmis. Misticizme reiškia įprastinės tikrovės pasibaigimą ir susijungimą su dievybe.

³⁾ Markizė de Pompadur (Jeanne Antoinette Poisson, Marquise de Pompadour, 1721-1764) – Liudviko XV favoritė, globojusi mokslus ir menus, per 20 m. turėjusi didelę įtaką Prancūzijos karaliaus dvare. Mėgiamiausiu jos stiliumi buvo rokoko. Užstojo eniklopedininkus. Ji tvarkė visus priėmimus ir pasilinksminimus dvare. Volteras žavėjosi ja, tačiau tuo pačiu išjuokė jos miesčioniškas manieras. Jos pasilinksminimai, statybos ir apdarai kainavo brangiai – per 20 m. jos tualetams išleista 350 tūkst. livrų, ji turėjo per 300 juvelyrinių dirbinių, tame tarpe per 9000 livrų vertės deimantinį vėrinį. Jos vardu pavadino šukuoseną, kambarių apstatymą, statinių ir drabužių stilių.

⁴⁾ Albertas Goras (Albert Arnold Gore Jr., g. 1948 m.) - JAV gamtosaugos aktyvistas, knygų autorius, JAV viceprezidentas (1993-2001) prie B. Klintono, Nobelio taikos premijos laureatas (2007). Buvo pagrindiniu dokumentinio filmo „Nepatogi tiesa” (2006) pasakotoju, kitais metais išleido knygą tokiu pat pavadinimu – apie kompaniją, aiškinant žmonėms globalaus atšilimo pavojų. Taip pat jis yra „Apple“ direktorių valdybos narys ir vyriausiasis „Google“ patarėjas. Nuo 2013 m. tapo veganu.

Dangaus ženklai
Kometų tyrimų istorija
Žvejybos matematika
Paslaptingi ledo luitai
Ar sulauksim atšalimo?
Tektitai ir kitos anomalijos
Kokia bus pasaulio pabaiga?
Paprasti ir neįprasti asteroidai
Ar didžiausia problema - atšilimas?
Kometos, meteorai, krintančios žvaigždės...
R. Vaičekauskas. Kometos stebėjimas
Kodėl jūra ardo Palangos kopas?
8 alternatyvūs energijos šaltiniai
Linksmi nutikimai mokslininkams
Nepaprastos vandens savybės
Naujausias kreacionizmo veidas
Kodėl taip šalta Antarktidoje?
Mėnulio nuolaužos Žemėje
Pirmyn į akmens amžių?
Mirtino susiliejimo teorija
Drakonų ežeras Kinijoje
Ar mąsto žmogus?
Šiltnamio efektas
Ugnies ekologija
Nibiru planeta
Musė cėcė
Vartiklis