Vasilijus Nalimovas  

„Jau ne kartą rašiau, kad reikalingos naujos prasmės arba, tiksliau, - reikia radikaliai permąstyti ankstesnes prasmes“, V.V. Nalimovas

Vasilijus Vasiljevičius Nalimovas Vasilijus Vasiljevičius Nalimovas (1910-1997) – rusų (komių) matematikas, filosofas ir humanistas. Rašė apie transpersonalinę psichologiją. Jo pagrindine domėjimosi sritimi buvo tikimybių filosofija ir jos apraiškos biologijoje, matematikoje ir lingvistikoje. Nagrinėjo gnosticizmo ir misticizmo vaidmenį moksle, tolydumo ir diskretumo problemą. Yra per 30 knygų autorius.

Gimė 1910 m. lapkričio 4 d. Jo tėvas Vasilijus, kilęs iš zirianų (Komi), buvo baigęs medicinos studijas, dirbo antropologu ir etnografu, ir savo tarpe laikytas šamanu. Jis daug rašė apie zirianų ir permiečių pagoniškuosius tikėjimus.

Pirmoji Nalimovo gyvenimo pusė klostėsi dramatiškai. Mokytis pradėjo Maskvos A.P. Načajevo mokykloje (netrukus užsidariusioje), tada mokėsi mokykloje prie Smolensko aikštės (kur literatūrą dėstė B.J. Aichenvaldas), lankė specialiuosius chemijos kursus. 1929- tais įstojo į MVU fizikos-matematikos fakultetą, tačiau kitais metais jį paliko, protestuodamas prieš inteligentijos persekiojimą (užstojo studentą, pašalintą iš universiteto dėl neproletarinės kilmės), ir ėmė dirbti Visasąjunginiame elektrotechnikos institute. 1936 m., o antrąkart ir kitais metais, areštuojamas ir 5 m. praleidžia lageriuose Magadane „už dalyvavimą kontrrevoliucinėje anarcho-mistinėje organizacijoje“. Jo tėvas buvo suimtas 1938 m. ir kitais metais mirė Syvtykaro kalėjime.

Į Maskvą Nalimovas grįžta 1947-ais ir 1955 m. įsidarbina redaktoriumi VINITI „Optikos“ skyriuje. 1957 m., neturėdamas aukštojo išsilavinimo, apsigina kandidato į daktarus disertaciją, kurioje siūlė taikyti statistinius metodus nagrinėjant spektrinės ir cheminės analizės klaidas, kas tuo metu buvo novatoriška ir drąsi idėja (juk vyravo nuostata: „Mokslas – atsitiktinumo priešas“). Susidomi kibernetika, kuri reabilituota tik 1959-ais. Tada ji sparčiai „kilo“.

1959 m. perėjo į Valstybinį retų metalų institutą, kur sukūrė cheminių ir metalurgijos procesų matematinių tyrinėjimų grupę ir pradėjo vystyti naują kryptį – matematinę eksperimento teoriją. 1963 m. Nalimovas apsigina daktaro disertaciją cheminės kibernetikos tema.

1970 m. užima prof. pareigas MVU tikimybių ir statistikos katedroje. Nuo 1975 m. iki paskutinių dienų Nalimovas buvo MVU biologijos fakulteto matematikos-statistinių metodų laboratorijos vyriausiuoju moksliniu bendradarbiu. R. Roy labai vertino Nalimovo ir rėmė kai kuriuos jo darbus.

6-ojo dešimtm. pabaigoje V. Nalimovas dirbo MVU tarpfakultetinės matematinės eksperimento teorijos laboratorijos skyriaus vedėju, o laboratorijai vadovavo A. Kolmogorovas. Visuomeniniais pagrindais Nalimovas aktyviai dalyvavo programoje „Kibernetika“, kurios tarybai vadovavo A.I. Bergas, o Nalimovas vadovavo Cheminės kibernetikos sekcijai. Tuo metu karštos diskusijos kibernetikoje vyko tarp kibernetikų, vadinamų „juodos dėžės trubadūrais“ ir chemikų-deterministų („baltos dėžės trubadūrų“). Chemikai- deterministai pirmenybė teikė analitiniam metodui, sudėtingą sistemą skaidė į dalis ir kūrė modelį remdamiesi fizikos-chemijos dėsningumais. Tuo tarpu kibernetikai siekė sugriauti determinizmo chemijoje mitą. Jie operavo informacija apie fenomenologinį reiškinių vaizdą, sistemą nagrinėjo „įėjimo-išėjimo“ principu abstrahuodamiesi nuo sudėtingo proceso detalių. V. Nalimovas šliejosi prie jų propaguodamas tikimybinius modelius. Jo „Kibernetikos istorijos etiuduose“ išliko tų diskusijų atgarsiai, nors, atrodė, kad buvo gretinamos tarytum nesugretinamos sritys: cheminė kibernetika ir senovės Indijos filosofija.

„Etiudai“ parašyti (kartu su Z.B. Barinova) tuo metu, kai Nalimovą užvaldė idėja – iš tų pačių pozicijų apžvelgti visą kalbų įvairovę: įprastinę kalbą, mokslo kalbą (tarkim, matematikos), abstrakčios dailės kalbą, biologinio kodo kalbą, senųjų kultūrų kalbas. „Etiuduose“ daug dėmesio skirta tikimybiniam kalbos struktūrai. Kuriama savotiška kalbų skalė, kurios viename gale griežtai formalios kalbos (pvz., programavimo), o kitame – turinčios absoliučiai tikimybinę struktūrą (abstrakti dailė). Mūsų kasdieninė kalba užima tarpinę padėtį.

Senovės Indijos kalbą Nalimovas priskyrė minkštoms kalboms – į tą kategoriją pateko ir abstrakčios dailės kalba. Senovės Indijos tekstuose polimorfizmas išreikštas ryškiau nei dabartinėse europietiškose kalbose. Tai rodo, kad skirtumai kultūrose pasireiškia ne mažesniu mastu nei kalbose.

Vėliau kai kas iš „Etiudų“ labai glaustai pateikta knygos „Tikimybinis kalbos modelis“ skyriuje „Minkštos kalbos“.

Nalimovas laikomas scientometrijos (rus. naukometrija) pradininku (tą terminą jis įvedė 1969 m. kartu su Mulčenko). Tai nebuvo citavimo indekso koncepcijos pasiūlymas, kaip kartais suprantama. Idėja siekia 1873 m., kai buvo panaudota teisės srityje (Šepardo citavimas). Plačiai į mokslą sritį įvestas E. Garfieldo*).
Dar 1959 m. su G.J. Vleducu ir N.I. Stiažkinu paskelnia pirmąjį savo darbą iš scientometrijos „Mokslinė ir techninė infoermacija kaip vienas iš kibernetikos uždavinių". Vienas skyrių buvo skirtas pasaulinio mokslo vystymosi matematiniams modeliams. Buvo palaikomos ir vystomos amerikiečio D. Praiso idėjos apie eksponentinę priklausomybę nuo laiko pradedant XX a. pradžia tokių charakteristikų kaip publikacijų, žurnalų, mokslinių bendradarbių skaičius ir pan. Pažymėta, kad eksponentės parametrai pakito gana siaurose ribose.
Ekstrapoliacija į praeitį rodė protingus rezultatus ir siekė maždaug 200-250 m. laikoatarpį. Tas dėsningumas stebėtas tik plačioms mokslo sritims - fizikai,, chemijai, biologijai. Siauroms mokslo lryptims eksponentinė priklausomybė keitėsi tiesine.
Ekstrapoliacija 100 m. į ateitį nebuvo sėkmingas. Reikšmės įgaudavo nerealias reikšmes, išaugdavo trim laipsniais. Eksponentės pereidavo į S formos kreives.

Tasai straipsnis nepraslydo pro budrią akį. VINITI direktorius pasišaukė du jos bendraautorius ir jiems priekaištavo: „Visko buvo galima laukti iš Nalimovo, bet kaip jūs, partijos nariai, galėjote tapti tokio gėdingo straipsnio bendraautoriais?"
Tokį pareiškimą paaiškina tai, kad tuo metu kibernetika dar nebuvo galutinai reabilituota. O bet kurios įstaigos vadovas buvo atsakingas už savo pavaldinių pasisakymus - tiek žodžiu, tiek raštu. O pagal įsišaknijusią nuostatą asmuo, buvojęs kalėjime, negalėjo būti nekaltas („pas mus be reikalo nesodina!") - ir todėl iš Nalimovo buvo galima visko tikėtis...

1960 m. išleido monografiją, skirtą chemijos metrologijai. „Informaciniame“ jos skyriuje aptarti perfokortų panaudojimas molekulinėje spektroskopijoje bei pirminės medžiagos bei sudėtingų tyrimų rezultatų dokumentavimui, dokumentavimas panaudojant skaičiavimo techniką. Tai rodo, kad jis suprato informacijos kaupimo, analizės ir panaudojimo svarbą. 1969 m. kartu su Z.M. Mulčenko išleido mscientometrijai skirtą monografiją, kurioje aptariama ir statistinė informacinių srautų analizė. Tyrinėjimos šia kryptimi tęsė ir 8-me dešimtmetyje, paskelbdamas kelis straipsnius. 1980 m. tapo „Scientometrics“ žurnalo readaktoriumi-konsultantu, kuriame vėliau irgi paskelbė Kelis straipsnius. 1987 m. už nuopelnus scientometrijoje apdovanojamas d. de Sola Praisomedaliu.

Mokslatyros pradininku laikomas anglas Dž. Bernalas, 1939 m. išleidęs knygą „Socialinė mokslo funkcija“, kurioje mokslą išskyrė kaip ypatingą tyrimų objektą. Tokios disciplinos kaip mokslo istorija ar filosofija laikytos jau nepakankamomis. Po Antrojo pasaulinio karo imta tyrinėti socialiniai-psichologiniai, ekonominiai, organizaciniai ir kiti mokslo aspektai, kūrėsi tyrimų grupės, pasirodė specialūs žurnalai, rengtos konferencijos... Didelis amerikiečių d. Praiso (naudojusio skaitinius metodus mokslo vystymosi tyrimui) ir J. Garfildo indėlis (Filadelfijoje įkūrusio Mokslinės informacijos institutą, 7 dešimtm.pradžioje ėmusio leisti „Mokslo citavimo indeksą“, SCI).

Naujų mokslo sričių pradininkas: cheminės kibernetikos, eksperimento matematinės teorijos. Užsiiminėjo ekologinės prognozės klausimais, tikimybine prasmės teorija. Apdovanotas Dereko de Sola Praiso medaliu.

Tikimybinė filosofija apėmė tokių temų vystymą:

Apibendrinančia knyga tapo „Sąmonės spontaniškumas“ (1989), perteikianti prasmių prigimtį ir tikimybiškai orientuotą asmenybės prasminį modelį. Tikimybinė filosofija siekė naujai atskleisti tokias problemas:

Visa tai galima suprasti kaip pagrindinio hermeneutikos klausimo – Kas yra prasmė ir koks jos vaidmuo pasaulio sandaroje - prasmės atskleidimą.

1980 m. išleistas specialus Visasąjunginės D. Mendelejevo chemijos draugijos žurnalo numeris, skirtas eksperimento planavimo metodų apžvalgai. Jame Nalimovas parašė:

Ir vėl mes prieš naują problemą – šįkart labiau psichologinę nei logine – kaip išmokti apmąstyti pasaulio reiškinius, jei kiekvienas jų bus pateikiamas ne vienu modeliu, o jų vėduokle.

Save Nalimovas priskyrė anarchistinei filosofinei tradicijai (kaip Amerikoje – Polas Fejerabendas). Gyvenimo pabaigoje Nalimovas tvirtino, kad jo filosofija yra neoplatonizmo atmaina. Pagarbiai atsiliepdavo apie S. Bulgakovo sofijalogiją.

Nalimovas mirė 1997 m. sausio 19 d.

Nalimovas mokėjo sudominti auditoriją ir ilgam įsiminę jo metaforos bei sparnuoti išsireiškimai, pvz.,

Taikomųjų mokslų matematizacija nėra mokslo darbuotojo genetinio kodo ištaisymo būdas. Todėl kartu su pažinimo matematizacija vyksta ir kvailysčių matematizacija.

 

*) Judžinas Garfildas (Eugene Garfield, g. 1925 m.) – amerikiečių lingvistas ir verslininkas, vienas bibliometrijos ir scientometrijos pradininkų, Mokslinės informacijos inst-to steigėjas (nuo 1955 m.). Jo sukurtas Citavimo indeksas leido paskaičiuoti žurnalo svarbumo faktorių, atskleidusį, kad „Science“ ir „Nature“ buvo visų tiksliųjų mokslų branduoliu. Jo darbai leido sukurti kelis informacijos paieškos algoritmus, pvz., HITS ir Pagerank, panaudojančius hiperlinkus interneto puslapiuose.

Priedai  

Atsisukimas į anarchizmą, 1997 (ištrauka)

Atrodo, kad ėmė grįžti dėmesys anarchizmui. [ ... ] Ar girdėtas dalykas, kad žiniasklaidoje be keiksnojimų ir net su nuostaba sakytų, kad „anarchija – tai prievartos nebuvimas“. [ ... ] Dar ateis laikas giliam anarchizmo apmąstymui. Jis daugiamatis, ir, aišku, kinta sraunioje laiko tėkmėje.

Mūsų laiku, ko gero, reiktų pasakyti, kad Anarchizmas – ne politinė platforma, o pasaulėžiūra. Pagrindinėmis jo prasmėmis yra:

Ar mirė anarchizmas? 1992 (ištrauka)

Kalba, kad anarchizmas išsikvėpė. Tai netiesa. [ ... ] Pati anarchijos idėja turi archetipinį, universalų pobūdį, iš ko seka, kad ji gyva ir grįžta naujais variantais, tokiais, kaip žaliųjų judėjimas, kuris, iš esmės, - ne kas kita, kaip naujas anarchizmo aspektas. Tai prievartos Žemės ir gamtos atžvilgiu atsisakymas. Tai priešstata tradicinei Vakarų kultūros nuostatai, ištakomis turinčiai Senąjį Testamentą, kad žmogui duota teisė valdyti gamtą [Pr. 1:28].

Galima nutiesti tiltą nuo mistinio anarchizmo į naują judėjimą Vakarų psichologijoje, vadinamą „transpersonalia psichologija“, ieškančiam teorinių praktinių kelių kultūros naujos paradigmos sukūrimui, ypatingą dėmesį skiriant sąmonės problemai bei asmenybės vystymui.


Prasmių Visata: interviu Ž. Drogalinai, Visuomeniniai mokslai ir šiuolaikybė (rus.), 1983, Nr.3

Ž.D. Vienu pagrindinių jūsų pasaulio sampratos aspektų yra savitas sąvokos „prasmė“ aiškinimas, besiskiriantis nuo įprasto jos naudojimo logikoje. Prašau, paaiškinkite savo koncepciją.

V.N. Mano pozicija artima filosofinei hermeneutikai. Man prasmė – sąvoka ne loginė, o ontologinė. Tai esaties kategorija. Prasmės, kaip aš suprantu, egzistuoja iš pat pradžių, taip, kaip egzistuoja fundamentalios fizikinės konstantos (entropinis principas). Egzistuoja, nesukurti.

Prasmių prigimtis gali būti pajusta tik jų dinamikoje. Tik per jų apraiškas Būtį, apimančią sąmonę.

Dinaminis prasmės prigimties atskleidimas gali būti pasiektas tik per vienlaikį semantinės triados - prasmė, tekstas, kalba - analizę. Bet kuris šios triados elementas gali būti apibrėžtas per kitus du. Čia susiduriame su vadinamuoju „cikliniu apibrėžimu“. Sakykim:
Prasmės - tai, iš ko kalbos pagalba sudaromi tekstai;
Tekstai - tai, kas kalbos pagalba sudaryta iš prasmių;
Kalba - tai priemonė, kurios pagalba iš prasmių gimsta tekstai.

Triada tampa sąmonės sinonimu.

Tekstai, mano supratimu, - tai struktūros, organizuotos tikimybiniais prasmių svoriais. Svoris – tai tikimybinio mato suteikimas elementarioms prasmėms.

Tikimybinis svoris – tai anti-Aristotelio logika. Ji leidžia operuoti negriežtomis prasmėmis, atsiskleidžiančiomis giluminiuose sąmonės lygiuose. Tai – kūrybinio proceso logika. Aristotelio logika antrinė. Ji redukuoja prasminį kontinuumą į diskretus – žodžius, už kurių slypi daugybė prasmių. Norint rimtai suvokti diskretiškai užrašytus tekstus, mes kreipiamės į paslėptą nevienareikšmiškumą. Suvokimas tampa asmeniniu. Dar daugiau, jis visada priklauso nuo situacijos. Prisiminkime: reinterpretuojant vienus ir tuos pačius tekstus, jiems suteikdami įvairias prasmes – svorius. Dabar, atrodo, tasai procesas aštrėja. Kiek labiau pridengta forma tai vyksta filosofijoje, ir netgi moksle.

Mano uždaviniu yra bandymas suvokti prasmių vaidmenį Visatoje. O būnant kuklesniu, bent jau įvertinti prasmių vaidmenį žmogaus egzistavime.

Ž.D. Vasilijau Vasiljevičiau, kodėl, nagrinėdami filosofines problemas, jūs naudojate matematiką? Daugeliui skaitytojų tai sukelia nepriimtinumo jausmą.

V.N. Tai yra pakankamas pagrindas. Suvokimą pasiekiame per vaizdinius. Matyt, tai suprato jau krikščioniškųjų Viduržemio jūros kraštų mąstytojai. Pilypo evangelijoje perskaitome nepaprastus žodžius: „Tiesa į pasaulį neatėjo nuoga, ji atėjo simboliuose ir vaizdiniuose. Jis jos negauna kitaip. Yra atgimimas ir atgimimo vaizdinys. Reikia iš tikro atgaivinti juos per vaizdinį“.

Anksčiau vaizdinisu žmonės gaudavo iš kasdieninio gyvenimo, betarpiškai panaudodami sensorinę patirtį. Filosofija pradėjo apmirti – apie tai ir rašau „Kitų prasmių paieškose“.

Tolimesniam filosofijos vystymuisi reikia naujų vaizdinių. Juos galima, kaip man atrodo, pasiskolinti iš matematikos ir šiuolaikinės fizikos, kuri irgi matematizuota. Galiausiai, mums tapo aišku, kad žmogus taip keistai sudarytas, kad Pasaulį priima per matematinius vaizdinius: per skaičių visoje jo apraiškų gausoje; per laiką, matuojamą skaičiumi; per erdvę, perteikiama geometrijų gausa; per tikimybinį matą, vėlgi perteikiamą skaičiumi; ir galiausiai logiką, susiliečiančia su matematika (skaičiavimų logika). Mūsų amžiaus pradžioje tapo įmanoma kalbėti apie logikos matematizaciją, nors šį klausimą kėlė dar G. Leibnicas.

Matematikos panaudojimas leido man aksiomatizuoti savo teiginių sistemą. Filosofija privalo tapti iš tikro deduktyvia (tokia ją bandė padaryti B. Spinoza). Dabar, ypač egzistencializme, greičiau turime su filosofine ... poezija. Ur tai kažkuria prasme nuostabu. Tačiau aksiomatikos nebuvimas atima galimybę diskutuoti. O tada kame filosofijos prasmė?

Manos struktūrose matematika lengvai suprantama. Aš formuluoju aksiomas ir, remdamasis jomis, kuriu modelį, neįrodinėdamas teoremų. Mano metodas artimas taip vadinamai intuicinei logikai, kuria remiasi intuicionistinė matematika ir jai artimos konstruktyviosios matematikos kryptys (L. Braueris, A. Heitingas).

Ž.D. Papasakokite, prašau, apie jūsų vystomą matematinį sąmonės modelį.

V.N. Svarbiausiu savo pasiekimu laikau tikimybiškai orientuotos sąmonės teorijos sukūrimą – aksiomatinę sistemą, pagrįstą Bajeso formule, kuri anksčiau naudota tik matematinėje statistikoje.
Pradinės prielaidos:
1) Laikysim, kad visą evoliucionuojantį pasaulį galima nagrinėti kaip tekstų aibę. Mūsų kultūra pagrįsta tekstais. Pats žmogus, jo ego - tai tekstas. Kai mes, pvz., kalbame apie biosferą, tekstais tampa atskiri individai, rūšys ir kitos biosferos sudedamosios. Negyvojoje gamtoje, peizažas – irgi tekstas.
2) Tekstai charakterizuojami diskrečiąja (semiotine) ir kontinuumine (semantine) sudedamosiomis.
3) Semantika apibrėžiama tikimybine prasmių struktūra. Prasmės – tai, kas ženklų sistemą paverčia tekstu.
4) Iš pat pradžių visos įmanomos pasaulio prasmės kažkaip suderintos su tiesiniu Kantoro kontinuumu – skaitine LI ašimi, kurioje jos reikšmių didėjančia tvarka išsidėstę visi realieji skaičiai. Kitais žodžiais tariant, Pasaulio prasmės supresuotos taip, kaip supresuoti skaičiai realiųjų skaičių ašyje.
5) Prasmių suspaudimas – tai nesupakuotas (neapsireiškęs) Pasaulis: semantinis vakuumas.
6) Išpakavimas (tekstų atsiradimas) vyksta tikimybiškai priskiriant svorius ašiai j.i: skirtingoms jos atkarpoms priskiriamas kitoks matas. Skalės I metrika laikoma iš anksto duota ir nekintančia.
7) Atitinkamai, kiekvieno konkretaus teksto semantika užduodama sava pasiskirstymo funkcija (tikimybės tankiu) – p(i). Laikysim, kad pasiskirstymo funkcija pakankamai glotni ir asimptotiškai artėja (jei kitaip nenurodyta) prie abscisių ašies. Bendruoju atveju galima kalbėti apie tekstus, apibrėžiamais tikimybine pasiskirstymo funkcija daugiamatėje erdvėje. Tekste prasmės visada būna duotos pasirinktinai. Mums neduota viską žinoti. Priminsiu anglų patarlė:
„Žinoti viską - reiškia nieko nežinoti“. Funkcija p(i) tampa tuo langu, per kurį mums duota galimybė įsižiūrėti į semantinį pasaulį.

Išvados taisyklė

Teksto išmatavimas – jo evoliucija – susijęs su tam tikroje situacijoje y spontaniniu atsiradimu filtro p(y/m), multiplikatyviai sąveikaujančio su pradine funkcija p(m). Sąveika pateikiama žinoma Bajeso formule:
p(m/y)=kp(m)p(y/m)
kur p(m/y) - sąlyginė funkcija, apibrėžianti naujo teksto, kylančio po evoliucinio postūmio y, semantiką; k - normuojanti konstanta. Bajeso formulė mūsų atveju pasireiškia kaip silogizmu: iš dviejų prielaidų p(m) ir p(y/m) neišvengiamai seka tekstas su nauja semantika p(m/y). Bajeso silogizme, skirtingai nuo kategoriško Aristotelio silogizmo, tiek abi prielaidos, tiek iš jų kylanti pasekmė turi ne atomarinį, o tikimybiškai negriežtą pobūdį. Bajeso formulė (teorema) tradiciškai naudojama aposteriorinių įvykių paskaičiavimui per apriorines tikimybes. Aš padariau apibendrinimą, statistinei formulei davęs naują - loginę prasmę. Dabar galima kalbėti apie Bajeso-Nalimovo silogizmą ir, atitinkamai, apie naują - Bajeso logiką.

Ž.D. Ką gi duoda tikimybinė logika, perteikta Bajeso silogizmo?

V.N. Mums atsiveria galimybė tekstų suvokimo proceso apmąstymui.

Kaip suvokiame tekstus? Kaip suprantame vienas kitą, kai kalbame kalba, kurios žodžiai neturi taškinių (atomarinių) prasmių? Kaip, tarkim, galime suprasti anglų kalbos žodžio „set“ prasmę, kurio reikšmės dviejų tomų anglų-rusų žodyne aiškinamos 1816-iais žodžiais? Kodėl mums patinka daug metaforų turintys tekstai? Kaip mes suprantame aiškiai nelogiškas frazes, dažna formaliai beprasmėmis mums įprastos logikos požiūriu? Kaip verčiame tekstus iš kitų kalbų, jei svarbiausiems teksto žodžiams dažnai nėra semantiškai vienareikšmių žodžių?

Man atrodo, kad šie ir panašūs klausimai yra esminiais tiek mūsų sąmonės supratimui, tiek dirbtinio intelekto vystymo kelių ieškojimui. Visu aštrumu aš juos suformulavau dar prieš 25 metus. Pirmu, tiesa, dar teoriškai nepakankamai aiškiai išvystytu atsakymu į juos buvo knyga „Tikimybinis kalbos modelis“. Vėliau prie šios temos aš grįždavau visose savo publikacijose, skirtose sąmonės problemai.

Atsakymas, trumpai tariant, skamba taip: skaitydami arba kalbėdami esame įtraukti į kalbinį žaidimą, duotam tekstui svarbius žodžius panardindami į tą ar kitą, naują mums situaciją y, sukuriančią suvokimo filtrą p(y/m). Taip žodžio prasmė susiaurėja – konkretizuojasi. Tačiau filtro pasirinkimas visada asmeninis. Bajeso logika, skirtingai nuo Aristotelio logikos, visada laisva – laisva teksto suvokimo prasme. Iš savo patirties žinome, kaip totalitarizmas bandė išgyvendinti tą laisvę. Būtent suvokimo laisvė padaro lanksčia mūsų visuomenę.

Kalbiniai žaidimai gali ne tik susiaurinti, tačiau it išplėsti žodžio prasmę. Šiuo atveju filtrai, atsiliepiantys tam tikrai situacijai y, suteikia aukštą prasmingumo lygį nepakankamai išreikštai skalės i atkarpai (duotam žodžiui). Kitu tokiu prasmės išplėtimo pavyzdžiu yra naujo, dvisluoksnio žodžio sukūrimas. Tokiu vėl nukaltu terminus buvo, pavyzdžiui, žodžių derinys „dirbtinis intelektas“, nes jis jungia, tarytum, visai skirtingus pradus. Šio termino prasmę reikia nagrinėti kaip dvimatę pasiskirstymo funkciją p(m1, m2), atskleidžiančią koreliacinį dviejų tikimybiškai sutvarkytų prasminių struktūrų jungumą. Aš pats įvedžiau naują dvimatį Bajeso silogizmo terminą, sujungiantį anksčiau nesujungtas prasmes. Norisi pažymėti, kad senovės indėnai, kaip apie tai rašė V. Toporovas, kūrybiškai žodį atskleisdavo prie jo prijungdami ilgas sinonimų eiles. Taip buvo panaudota daugiamatė semantika.

Mokslo, filosofijos ir religijos koncepcijų supratimas taip pat turi Bajeso funkcijos pobūdį. Galima, tarkim, paklausti: ar T. Lysenko buvo Darvino pasekėju? Atsakymas bus, aišku, teigiamu. Darvino teorija sukonstruota kaip gana negriežta vaizdinių sistema. Lysenko bandė suprasti tą teoriją remdamasis kažkokiomis giluminėmis asmeninėmis pozicijomis. Jo pirmenybės atidavimo filtras tapo tokiu, kad pagrindinė funkcijos p(y/m) tikimybės tankio masė atsidūrė paties Darvino sudarytos struktūros pasiskirstymo p(m) uodegos dalyje. Taip susidarė darvinizmo Lysenkos variantas. Lysenkovčina – tai nepadorus anekdotas moksle. Tačiau juk mūsų šalyje iš Hėgelio marksizmas buvo priimtas Lenino supratimo prasme ir palaikytas milijonų žmonių, apimant daugelį mokslininkų, filosofų ir stačiatikių bažnyčios šventikų. Ir norisi atkreipti dėmesį į tai, kad kai kurios filosofinių ar kvazifilosofinių pasisakymų interpretacijos gali įgauti pasaulėžiūrų epidemijų pobūdį. Ir šiandien tebėra aktualus D. Bonchofero perspėjimas: „Kvailystė – dar didesnis gėrio priešas nei piktumas... Prieš kvailumą mes bejėgiai“. O kaip interpretuos mūsų filosofinius darbus? Filtrai kyla spontaniškai – tai reiškia, kad mes negalime atskleisti jų atsiradimo priežasties. Jų negalima prognozuoti.

Bajeso logikos sistemoje, atitinkančioje giluminį mąstymą, kai kurios idėjos atsiskleidžia aiškiau nei įprastoje mums loginių struktūrų sistemoje. Tai paaiškinsime bent vienu pavyzdžiu.

Valios laisvė - ką tai reiškia? Dar Hėgelis atkreipė dėmesį į tai, kad laisvės idėja labiau nei bet kuri kita paliesta „didžiausio nesusipratimo“. Ir tikrai, Vakarų mąstytojas atitinkamai su loginės minties reikalavimu visada bandė kruopščiai atskirti laisvą elgesį nuo iš anksto apibrėžto. Ir tai, natūralu, sukeldavo nesibaigiančius nesusipratimus.

Besąlygiška laisvė neįmanoma. Absoliučiai laisvas žmogus privalėtų visų pirma būti laisvu nuo savo vertybinių įsivaizdavimų sistemos. Tai reiškia, kad jo sąmonės būsena, apibrėžiama funkcija p(ji), išsigimsta į neužkirstą (artėjantį į begalybę) stačiakampį pasiskirstymą. Tuo, pagal normavimo sąlygas, atkarpa, iškertama pagal koordinačių ašį tiese, perteikiančia tą pasiskirstymą, artės į nulį. Griežtai kalbant, pats įsivaizdavimas apie pasiskirstymo funkciją p(m) netenka prasmės – bet kokio filtro p(m/y) sudarymas tampa tiesiog beprasmiška užduotimi. Individualumas miršta natūralia mirtimi, jis virsta nieku ir viskuo, netekusi vertybinių pozicijų. Prasmės dingsta netekusios vertinimo selektyvumo. Tai ir kūrybiškumo netektis, nes dingsta operavimo su filtrais galimybė. Nirvana – tai absoliuti laisvė. Laisvė, pasiekiama mirus asmenybei.

Ž.D. Dabar pažvelkime, kaip suprantate asmenybės prasminę prigimtį. Knygoje „Sąmonės spontaniškumas“ yra intriguojanti pastraipa: „Žmogaus ego kaip tikimybiškai duota semantinio lauko apraiška“. Prašau, paaiškinkite.

V.N. Aš išskiriu keturias struktūrines tikimybiškai orientuoto asmenybės modelio sudedamąsias:

1. Žmogaus individualumas – jo ego - pateikiamas tikimybės p(m) tankis. Ši funkcija gali būti beveik idatos formos arba išplaukusios formos, kartais asimetriška arba su daugeliu viršūnių. Tuo iki tam tikro laipsnio apibrėžiami žmonių tipai. Tai ne stabili būsena, o procesas, nes vertybinių vaizdinių sistema be paliovos kinta, ypač aštriose gyvenimiškose situacijose. Žmogaus ego galima suvokti kaip tekstą, tačiau kaip išbaigtą, gyvą tekstą, leidžiantį begalinę savo paties reinterpretaciją.

2. Metaego - sugebėjimas spontaniškai generuoti filtrą. Tai, ko gero, stipriausia žmogaus charakteristika: žmogus išlieka savimi pačiu – išsaugo savo individualumą – iki tol, kol išlaiko gebėjimą generuoti netrivialius filtrus, ypač aštriose gyvenimiškose situacijose. Moralės plane taip realizuojama jo svarba. Jei žmogaus Ego – tai jo atvirumas žemės veiksmo Pasauliui, tai Metaego – atvirumas kosminio veiksmo ar kitaip – transasmeniniam pradui. Žmogus iškyla tiltu, jungiančiu du Pasaulio aspektus: jo šįlaikiškumą ir jo viršlaikiškumą (pastebėsiu, kad mano metodas artimas transpersonalinei psichologijai, besiremiančiai transasmenine, išeinančia iš biografinių ribų, patirtimi). Kosminis pradas – viršlaikis, jis savyje saugo tiek neišgyventą kultūros praeitį, tiek ir potencialią galimos ateities gausą. Savo laisvu pirmenybės filtrų pasirinkimu mes įsiliejami į pasaulio istorijos vystymosi transasmeninius aspektus, prisiimdami atsakomybės dalią už jos vystymosi eigą.

3. Sąmonės daugiamatiškumas. Jis aprašomas tikimybių tankiu daugiamatinėje semantinėje erdvėje p(m1, m2, … mn). Taip atskiros asmeninių pasireiškimų sudedamosios tuo ar kitu laipsniu yra koreliuojančiai susiję. Kiekvienas mūsų bent jau dvimatis – kitaip iš kur gimsta tas vidinis dialogas, kurį nepaliaujamai vedame patys su savimi.

Sąmonės daugiamatiškumas gali būti ir labai didelio laipsnio. Ryškiausias pavyzdys – F. Dostojevskis, paradoksalios personažų gausos autorius. Susidaro įspūdis, kad Dostojevskis tarsi į savo veikėjus „išsviedė“ jį draskiusį Daugiamatiškumą.

Šiuo metu daugiaasmeniškumas plačiai aptariamas Vakarų psichiatrijoje. Jis pasirodo esąs susijęs tiek su aiškiai patologiniais pasireiškimais, tiek kūrybiniu aktyvumu. Patologine būna absoliučiai nesutvarkyta, ortogonaliai suskilusi asmenybė. Kraštutinėmis apraiškomis tos suskilimas gali atvesti prie to, kad skirtingais laiko momentais gali pasireikšti skirtingos asmenybės, ir tuo pačiu metu gali būti, kad viena jų nežino apie kitos motyvus. Gali nutikti, kad dvi asmenybės pakaitomis naudosis tuo pačiu kūnu. Tuo pat metu asmenybės sudedamųjų koreliacinis jungumas gali sukurti harmoningą daugiaasmeniškumą, atvirą laisvam Pasaulio pajautimui. Daugiamatis asmenybės atsiskleidimas – tai, be abejonės, yra socialinio susvetimėjimo ir agresijos įveikimo keliu. Tai naujo žmogaus, prisitaikiusio gyventi socialinio ir intelektinio polimorfizmo aplinkoje, sukūrimas.

Didėjant tekstų daugiamatiškumui semantinio kontinuumo išpakavimo grakštumas padidėja: atsiranda nauji išpakavimo parametrai – koreliacijos koeficientai.

4. Hiperasmeniškumas - asmenybės kaip semantinės struktūros, įkūnytos skirtinguose kūnuose (čia kalbama apie hipnozę, transfero reiškinį psichoanalizėje, įaudrintos minios kolektyvinės sąmonės atsiradimą, religinių misterijų kolektyvinę ekstazę, gilaus įsimylėjimo būseną ir ypatingą asmenybių susiliejimą tantrizme), supratimas.

Ž.D. Pilnam jūsų koncepcijos supratimui, tikriausiai, būtina pakalbėti ir apie jūsų pasiūlytą sąmonės planą.

V.N. Mes galime sąmonę įsivaizduoti kaip kelių pakopų struktūrą.

1. Mąstymo lygis, besiremiantis Aristotelio logika. Čia sukuriami tekstai, patogūs suvokimui. Šis lygis atlieka informacinę sąmonės tarnybą.

2. Lygis iki mąstymo. Čia, remiantis Bajeso logika, sukuriamos prielaidos, būtinos Aristotelio logika paremtų tekstų sukūrimui.

3. Sąmonės rūsiai. Šiame lygyje vyksta juslinis vaizdų apmąstymas. Čia įvyksta susitikimas su kolektyvinės pasąmonės archetipais, jei naudosimės K. Jungo terminologija.

4. Visa struktūra bendrai remiasi fiziniu kūnu, kur veikia neuro-peptidai. Čia visų pirma turima mintyje bendrasomatinė žmogaus būsena. Tie sąmonės būsenos pokyčiai, kuriais dabar taip susidomėjusi transpersonalinė psichologija, atsiranda atjungiant viršutinį, logiškai struktūrizuotą lygį. Atjungimas įvyksta kryptingais poveikiais kūnui – relaksacija, sensorine deprivacija, kvėpavimo reguliavimu, specialiais fiziniais pratimais ar net ypatingu masažu ir, pagaliau, tiesiog, psichodelikų naudojimu. Šioje sistemoje ne tik smegenys, bet ir visas kūnas tampa vienu iš sąmonės lygių.

5. Metasąmonės lygis. Šis lygis priklauso jau transasmeninei sąmonei (noosferai arba kosminei gnostikų pleromai), sąveikaujančiai su kūniškai per Bajeso logiką inkapsuliuota žmogaus sąmone. Šiame lygyje gimsta spontaniški impulsai, turintys kūrybinę kibirkštį, kurią vadinu „Bajeso filtrais“.

6. Įsijungimas į kosminį procesą. Yra tam tikro pagrindo manyti, kad Kosmose – kituose pasauliuose – vyksta procesai, betarpiškai mums neprieinamų, tačiau per žmogų veikiančių žemės gyvenimą.

Sunku įsivaizduoti, kad visoje Visatoje egzistuojam tik mes vieni. Čia kalbu ne tiek apie tikėjimą tokia galimybe, kiek apie mūsų vaizduotės (protingumo) pagrindimą.

Ž.D. Vadinasi, verta pakalbėti ir apie prasmes biosferoje?

V.N. Mano pagrindas tame. kad morfofiziologinius požymius galima nagrinėti kaip elementariąsias prasmes, kuriančias gyvojo pasaulio tekstus. Laikau, kad visa įmanoma šių požymių įvairovė iš pat pradžių sutvarkyta skaičių ašyje. Tada biosfera mums atrodo kaip tikimybiškai pasvertas biologinių prasmių kontinuumo išpakavimas. Čia remiuosi genetiko R. Chesino, tvirtinusio, kad Pasaulio genofondo elementai apjungti į bendrą gyvybės genofondą, požiūriu. Atskiras individas – tas pats tekstas, pateikiamas tikimybės p(m) tankiu. Taigi, rūšis – daugiamatis pasiskirstymas pagal ašis m1, m2, … mn, atitinkančias atskiras rūšies sudedamąsias.

Praleisdamas evoliucionizmo bajesinį aprašymą, apsiribosiu atskirais pavyzdžiais. Atkreipsim dėmesį visų pirma į A. Liubiščevo pastebėtą teleogenetinį gyvūnų panašumą, pasireiškiantį tuo, kad evoliucija duoda panašius uždavinių sprendimus nepriklausomai nuo veiksnių, apibūdinančių tuos sprendimus (ichtiozaurų, delfinų, žuvų ir t.t. panašumas); į N. Vavilovo pažiūras apie tai, kad ištisos augalų šeimos bendrai charakterizuojamos apibrėžtu kintamumo ciklu; neotinę žmogaus kilmės teoriją, pateisinančią dėmėtojo evoliucijos pobūdžio sampratą, t.y., spartų ir radikalų viso požymių rinkinio pasikeitimą.

Ž.D. Stabtelėkime ties problema „sąmonė-materija“. Juk seniai dirbate ties ja?

V.N. Sena problema ir vargu ar kada ji bus pakankamai nušviesta. R. Dekartas 300 metų užlaikė šios temos aptarimą. Jo dualizmas: kūnas – ištįsęs erdvėje, mąstanti siela – ne. Vadinasi, turime reikalą su dviem skirtingomis substancijomis. Ši priešstata nesugriauta I. Kanto požiūriu, kad erdvė – ne daugiau nei apriorinė juslinio apmąstymo forma.

Dabar mes suprantame, kad apriorinė pajautimo forma priklauso nuo stebėjimo ir gali būti skirtingai pateikta. Savo konstruktais parodžiau, kad sąmonę galima interpretuoti remiantis geometriniais vaizdiniais. Tai svarbu, nes teorinė fizika realizuojama per netrivialią fizikinių sampratų geometrizaciją.

Siekdamas nutiesti tiltą tarp sąmonės (prasmių) ir materijos, privalome pagilinti semantinių konstruktų geometrizaciją. Galima parodyti, kad Bajeso logika kažkokiu laipsniu ekvivalentiška galimai metrinei logikai. Tai reiškia, kad galima atsisakyti postulato apie metrikos pastovumą ir nagrinėti funkcijos p(ji) pokytį dėl lokalių variacijų semantiškai prisotintos erdvės globalumu rezultatą. Tad gali atsiskleisti stipriai geometrizuotas pasaulio vaizdas. Tekstas, bet kuris tekstas, ims mums atsiskleisti kaip semantiškai prisotintos erdvės sužadinta (t.y. skirtingo mastelio) būsena, tampanti semantiniu eksitonu. Čia labai priartėjome prie idėjų, kurias dar mūsų amžiaus pradžioje išvystė vokiečių matematikas G. Veilis. Dabar tos idėjos virto bendra kalibruojančių laukų teorijos sukūrimu T. Redžė ir R. Utijamos darbuose. Norisi tikėtis, kad taip atsivers galimybė sukurti vieningą lauko teoriją, apjungiančią abu pasaulius – fizikinį ir semantinį. Tiesa, vieningos lauko teorijos kūrimas dar neužbaigtas.

Ž.D. Savo paskutinėje knygoje skaitytojų dėmesį pirmiausia patraukia skyrius, skirtas saviorganizacijai. Prašau papasakokite apie šią problemą.

V.N. Tai labai rimta ir tuo pačiu labai sudėtinga tema. Jei pažvelgsime į žmonijos vystymosi istoriją, tai pamatysime, kad ankstyvojo žmogaus pasaulio sampratoje vyravo priežastinio-pasekmės ryšis. Pasaulis buvo griežtai logizuotas. Visa buvo kieno nors sukurta, visa kažkieno tvarkoma, iki pat smulkmenų. Naujajame Testamente sakoma, kad „mums ir visi plaukai ant galvos suskaičiuoti“.

Dabar situacija rimtai keičiasi. Mums daugiau nepakanka vaizduotės tam, kad remiantis priežastinio nulemtumo principas, paaiškintume fundamentaliųjų konstantų atsiradimą entropiniame principe arba vieningo genofondo susidarymo. O kaip paaiškinti demoniškąją pradžią, su tokia jėga atsiskleidusį XX amžiuje?! Determinizmo „archetipas“ daugiau neveikia. Jau F. Nyčė suprato, kad „pasaulis mums atrodo logizuotas, nes mes patys ją pradžioje logizavome“.

Pradedame mąstyti apie saviorganizaciją. Ji - tai spontaniškumas. Spontaniškumas – tai priežasties nebuvimas. Tai kreipinys į tikimybinę logiką, laisvo mąstymo logiką, nesuvaržytą Aristotelio silogizmo.

Anksčiau bandžiau parodyti, kaip spontaniškumas gimdo tekstus mąstymo srityje ir biologiniame evoliucionizme. Tą patį norisi pamatyti ir negyvojoje gamtoje – riba tarp gyvo ir negyvo, kaip dabar žinom, išskydusi.

Štai, tarkim, prieš mus uolėtos jūros įlankos kraštovaizdis. Procesai jame vyksta labai lėtai, nepastebimai mūsų akiai. Tačiau pabandykime mintyse pakeisti laiko mastelį ir pažvelgti į jį iš „ilgaamžio“, tarkim, sekvojos, požiūrio taško. Ir mes išvysime įlankoje į gyvybę panašius pakitimus, ypač, jei imsim ją nagrinėti kaip vientisą ekologinę sistemą. Dėsningas klausimas: ar pakitimai šioje sistemoje vyksta suderinti su priežasties-pasekmės ryšiais ar mes čia turime reikalą greičiau su spontaniškumu? Kas gali atsakyti į šį klausimą. Nesiremdamas išankstiniu nusistatymu? Priminkim Hėgelio pasisakymą apie tai, kad „žemė yra gyva visuma arba ypatingas organizmas“. Prisiminkime apie mitologinius vaizdinius, kuriuose Žemė – gyvas, tačiau snaudžiantis kūnas [red.> žr. puslapį apie Gyvąją žemę].

Spontaniškumas nevalingai susiejamas su supratimu apie sąmonę, nes tik sąmonė gali veikti laisvai - nepriklausomai nuo priežasties-pasekmės ryšių. Nuoroda į spontaniškumą – tai atsisakymas nuo mūsų logalizuoto Pasaulio savivalės. Ir čia kyla klausimai: ar visoje Visatoje neegzistuoja sąmonė, kad ir silpnomis savo pasireiškimo formomis? Kaip tai galima?

Iš entropinio principo seka, kad mūsų visatos būsena nusakoma tam tikrų skaičių parinkimu. Šriodingerio lygtyje mes turime reikalą su tikimybės, išreikštos skaičiumi, tankiu. Tačiau skaičiaus prigimtis ne fizikinė, o semantinė. Visatoje galima kalbėti apie skaičių tik tada, kai atsiranda Stebėtojas. Ir argi Stebėtoju gali būti tik vienas žmogus? Galbūt, pati Visata sudaryta taip, kad geba būti Stebėtoju? O jei taip, tai reiškia, kad Visata turi kvazižinojimą.

Tai rimta tema apmąstymams. Tai perversmas pasaulio supratime.

Ž.D. Iš to, ką pasakėte, seka, kad didindami žinojimą kartu didiname ir ne-žinojimą, be to, tai stipriai argumentuota?

V.N. Taip, vystydami Pažinimą, mes vis arčiau artėjame prie Užribinio, prie Paslapties. Prieš mus atsiskleidžia gigantiškas Ne-žinojimo, kurį reikia negriauti, smulkinant, o gilinti, plečiant, mokslininko vaizdas. Ir pats žmogus paslaptingas. Ir Pasaulis yra Paslaptis, ir Dievas yra Paslaptis.

Mes galime kalbėti ne apie ne-žinojimą, nes tiesą sužinoti mums, žmonėms, neduota. Visa, kas mūsų apmąstyta - sąlygiška. Ne daugiau. Mūsų procesas tame, kad nepaliaujamai plečiamos ir gilinamos tos sąlygos, kurioms esant mes formuluojam savo pasisakymus. Tačiau tuo pačiu visi mūsų konstruktai virsta ne-žinojimu. Kadaise mūsų protėviai buvo įsitikinę, kad žino, kaip buvo sutvertas Pasaulis, žinojo vienintelę – Euklido – geometriją, vienintelę – Aristotelio – logiką.

O ką dabar žinome su tokiu pat įsitikinimu? Mūsų „tikras“ žinojimas virsta ne-žinojimu.

Mūsų Žinojimas plečiasi per argumentuotą Ne-žinojimą.

Ž.D. Kiek artimas jūsų požiūris klasikinei filosofijai?

V.N. Mano požiūrį galima laikyti tolimesniu Platono (o kažkuriuo laipsniu net ir Anaksagoro), o taip pat, žinoma, Plotino, grynai intuityviai suvokusio skaičiaus vaidmenį Pasaulyje, filosofijos išvystymu. Pas Platoną sutinkame pasisakymus apie išankstinį idėjų egzistavimą. Jo mokymas apie Vientisą (dialoge „Parmenidas“) dabar atrodo tarsi bandymas (tuo metu turimomis priemonėmis) atskleisti supratimą apie kontinuumą. Vientisumas pas Platoną susijęs su daugiu per skaičių. Daugis pas jį nėra vientiso dalimi, o apima savyje visą visumą. Man kaip kartas atrodo, kad nuo pat pradžių egzistuojantis kontinuumas apsireiškia per skaičių neskaidant jo į dalis.

Nikolajus Kuzanskis 1440-ais parašė „Apie mokslišką nežinojimą“, o Dekartas pasisakė apie prasmių neskaitlingumą: „Tiesų ... negalima išvardinti...“ Spinozos aiškinimas apie pirminį pradą – substanciją, sudarytą iš begalo daug atributų, - panašus į manąjį apie semantinį vakuumą. Mane su Spinoza suartina jo bandymas aksiomatizuoti filosofinį mąstymą. Pas Kantą randame pasisakymą apie tai, kad „bet koks žmogiškas pažinimas prasideda nuo apreiškimų, nuo jų pereina prie sąvokų ir pasibaigia idėjomis“. Hėgelis, atitinkamai, kalba apie kuriančią vaizduotės jėgą, verčiančią „vaizdus pakilti į sąmonės paviršių“. Pas Nyčę skaitom: „Pradžioje vaizdai; paaiškinti, kaip prote atsiranda vaizdai, vėliau žodžiai, priskirti vaizdams...“ Apie asmenybės prigimtį Nyčė sako: „Mano hipotezės: Subjektas kaip daugis...“. Pas L. Vitgenšteiną: „Dėl to, kadangi esame pasaulyje, nubausti prasmėmis...“ Ž.-P. Sartras: „transcendentali sąmonė yra beasmenis spontaniškumas...“, „žmogus pasmerktas būti laisvu“, „žmogus ... pasmerktas kiekvieną akimirką išrasti žmogų...“. M. Heidegeris: „Kalba yra Būties namai“. Ch.-R. Gadameris: „... kalba – tai centrinis taškas, kur susitinka ‚aš‘ ir pasaulis arba, greičiau, aptinkama pradinė vienybė...“ Ir, pagaliau, A. Whitehead: „Kūryba – tai universaliausia ir universaliausių esybių, apibūdinanti galutinę faktų prigimtį...“

Mano modelyje kūryba pateikiama kaip viršasmeninis transcendentalinus Spontaniškumas. Pasaulio pagrindu noriu pripažinti kūrybinę pradžią. Tada galima kalbėti ir apie Pasaulio prasmę, ir apie žmogaus vietą jame. Pasaulio prasmė – jame potencialiai sudėtų prasmių atskleidimas. Žmogaus gyvenimo prasmė – aktyvus dalyvavimas tame procese.

Ž.D. Vasilijau Vasilijevičiau! Savyje derinate filosofą, fiziką, matematiką, logiką, galbūt, net ezoteriką.... Kuo save laikote?

V.N. Aš laisvas mąstytojas, tačiau tai ne profesija, o pašaukimas. Didesne savo gyvenimo dalį dirbau mokslininku fizikos ir taikomosios matematikos srityse. Būtent už tą darbą gaudavau atlyginimą. Filosofija ir religija ėmiau domėtis ankstyvoje jaunystėje, už ką susimokėjau GULAG‘u. Filosofiją studijavau pasirinktinai, skaitydamas ir aptardamas tik tai, kas mane domino. Laikydamas kandidatinius egzaminus, iš filosofijos gavau tik trejetuką, nes negalėjau atsakyti į klausimą apie tai, kas parašyta trečiojo „Kapitalo“ tomo baigiamajame žodyje. Taip, aš taip ir neperskaičiau to klasikinio veikalo – nesiskaito.

Maniškės filosofinės pakraipos knygos dažnai leistos dideliais tiražais ir greitai išpirktos. Tačiau kas jas skaito, nežinau. Bet kuriuo atveju RMA Filosofijos instituto jie nedomino. Tačiau aš, kaip M. Vološinas, galiu pasakyti, kad „mano namai atviri visiems keliams“. Pas mane ateina daugelis, tame tarpe studentai ir kai kurie MVU filosofijos fakulteto aspirantai, tarsi atstatydami seną universitetinę tradiciją – seminaras profesoriaus namuose, ... seno profesoriaus.

Kaip anksčiau domiuosi ir religinėmis temomis, laikydamas, kad kiekvienas mūsų, nebūdamas profesionaliu teologu, privalo susikurti savo asmeninę teologiją.

Ž.D. Nebijote priekaištų diletantizmu?

V.N. Diletantizmas, be abejo, pavojingas. Tačiau jis dažnai kyla dėl žinių siaurumo, dėl nepaprastos specializacijos. Ir tai būtent rimtai pavojinga.

Siaura specializacija ypač krinta į akis JAV – pirmaujančioje pasaulio šalyje. Sėkmės siauroje specializacijoje pagunda didelė, tačiau ir pavojus didelis. Dabar susiklosto keista situacija: kiekvienas, užsiimantis kūrybine veikla, dirba tik vienoje siauroje srityje. Kultūra įgauna kiaukuto formą. Ji liaujasi veikti. Ji gyvuoja negyvuodama – ji yra, tačiau realiai neveikia.

Reikia keisti aukštojo mokslo sistemą. Universitetas – atitikdamas savo pavadinimą – privalo rengti ne siaurus specialistus, o plataus profilio inteligentus. Specializacija turi atsirasti darbo procese – ant gerai parengto pagrindo, neleidžiančio užsidaryti vien savo profesijoje. Apie tai aš rašiau, tačiau negavau atsako. Man patinka Vološinas, nuo pat jaunystės. Ir visada prisimenu, kad žmogus „atmintimi prisotintas, kaip Žemė“, t.y., daugiamatis, didis. Tai privalo būti realizuota.

Ž.D. Kokią matote ateitį, ar įmanoma ją prognozuoti remiantis turimomis žiniomis, kolektyvine ir individualia žmonių patirtimi?

V.N. Netikiu prognozėmis. Joms visada trūksta duomenų. Atmestas (dėl savo nereikšmingumo) veiksnys nesunkiai gali tapti svarbiu ir net lemiamu. Realiame gyvenime visada veikia spontaniškumas, t,y, nenuspėjamumas.

Ir vis tik, ekstrapoliavus dabartį (tai dar ne prognozė), žūtis artimiausiu metu atrodo neišvengiama.

Kas gali išgelbėti Žemę ir joje gyvenančią žmoniją?

Manau, tik naujos Kultūros iškilimas trečiajame tūkstantmetyje. Kultūros – krikščioniškai humaniškos, humaniškos be apsimetimo. Naujų prasmių kultūros ir, atitinkamai, kitų vertybinių požiūrių.

Ką reikia dėl to padaryti? Žmonėms pranešti apie padėties tragiškumą. Pabandyti suformuluoti naują pasaulio sampratą, pateikti apžiūrai naujas prasme, naujas vertybes, formuoti naują herojaus vaizdinį.

Sąmonės problema iškeliama į pirmą planą. O tiksliau, Sąmonė/Materija, o kartu su ja – Gyvenimą/Mirtį. Tai yra, kas dabar mane labiau už visa kitą, nes šios problemos tampa esminėmis individualiai ir kolektyviai žmonių ateičiai. Mes dar neišmokome „lygiuotis į mirtį“, kaip kadaise mums nurodė „poetas ir vargšas raitelis“ A. Vedenskis. O laikas. Seniai laikas!

Ir dar: būtinas naujas mentalinis impulsas. Būtinos naujos charizmatinės asmenybės. O tai jau kreipimasis į kosmines jėgas, į tuos, kurie jau buvojo Žemėje ir, klajodami per pasaulius ir amžius, praturtinti ir paruošti, galėtų pakeisti situaciją Žemėje.

Tai, kas čia pasakyta, gali atrodyti keistai ir iššaukiančiai, tačiau ko kito galima tikėtis, kai blogiausia iš blogybių – kvailystė, kaip epidemija, siaučia Žemėje?!

[ ... praleista nedidelė interviu pabaigos dalis ]

Vasilijus Nalimovas. Skaičiaus filosofija
Kibernetikos istorijos etiudai, V. Nalimovas
Kieta ar minkšta?
V. Vernadskio noosfera
Sofijalogas Sergejus Bulgakovas
Kalbos matas ir netiesinė struktūra
A. Maceina. Nuo nihilizmo į Kristų
Kalba: nuo ištakų iki šių dienų
Kultūros suklestėjimas Rusijoje 14-15 a. Isichazmas
Novgorodo Sofijos ikona: tarp stačiatikybės ir sofijalogijos
Filosofija iki vėlyvojo neoplatonizmo
Gnostikai: Pasaulio sutvėrimo motyvai
Filosofija iš antropologinio taško
Emma Goldman. Anarchizmas: kas jis iš tikro?
Gyvieji spinduliai, gyvasis laukas
Ankstyvasis misticizmas: Filonas Aleksandrietis
Th. Nagel. Ką reiškia būti šikšnosparniu?
Kūniškumo problema rusų filosofijoje
Rusų filosofija: A. Bogdanovas
Susijungia begalybėje per Dzen?
Paskutinė gyvenimo valanda
P. Florenskio teoantropokosmizmas
Ferdinandas de Sosiūras
Nuo Indo link sanskrito
Mikės Pūkuotuko dao
Kur ėjo L. Tolstojus?
Kita gnostikų Ieva
Kietas ar minkštas
Nyčė: Valia mirčiai
Agnosticizmas
Filosofijos puslapis
Vartiklis