Dostojevskių šeimos kilmė
Iš knygos „Dostojevskis dukters akimis“, A. Dostojevskaja, 1920

1 dalis  |  2 dalis;  |  papildomai: Dostojevskio kiltis

Mano tėvo protėviai buvo kilę iš Minsko vaivadijos, ten netoli Pinsko ir šiandien yra vietovė, vadinama Dostojevu, - buvęs tėvo šeimos dvaras¹⁾. Kadaise tai buvo visiškai laukinė Lietuvos sritis, beveik ištisai apaugusi neįžengiamais miškais; aplink Pinską, kiek akys užmato, plytėjo pelkės. Dostojevskiai buvo šlėktos ir priklausė „Radvano herbui²⁾ “, taigi jie buvo bajorai, eidavo į karą su savo globėjo Radvano vėliava ir turėjo teisę į jo herbą. Mano motina leido nupiešti Radvano herbą Maskvoje esančiam Dostojevskio muziejui. Aš jį mačiau, bet negalėčiau jo apibūdinti, nes nestudijavau jo heraldikos.

Atrodo, Dostojevskiai buvo uolūs ir nepakantūs katalikai. Tyrinėdami mūsų šeimos kilmę, radome dokumentą – jame stačiatikių vienuolynas, kurį buvo pavesta prižiūrėti Dostojevskių šeimai, skundžiasi jų nedraugišku elgesiu su stačiatikių vienuoliais. Šis dokumentas įrodo du dalykus:
1) kad Dostojevskiai savo šalyje turėjo gerą padėtį, kitaip stačiatikių vienuolynas nebūtų patikėtas jų globai;
2) kad Dostojevskiai, kaip uolūs katalikai, turėjo siųsti savo sūnus į lotyniškas mokyklas ir kad mano tėvo protėviai buvo perėmę tą iškilią lotynišką kultūrą, kurią katalikų dvasininkija diegė visur, kur įsigalėdavo.

Kai XVIII amžiuje Lietuva buvo prijungta prie Rusijos, rusai Dostojevskių neaptiko – jie jau buvo persikėlę į Ukrainą. Ką jie ten veikė ir kokiuose miestuose gyveno, aš nežinau. Neturiu nė menkiausio supratimo, kas buvo mano prosenelis Andrejus³⁾; ir dėl labai keistos priežasties.

Mano senelis Michailas Andrejevičius [Andrejaus sūnus] buvo labai savotiškas žmogus. Penkiolikos metų jis mirtinai susikivirčijo su tėvu ir broliais ir pabėgo iš tėvų namų. Jis paliko Ukrainą ir iškeliavo studijuoti medicinos į Maskvos universitetą. Jis niekada nekalbėdavo apie savo šeimą ir neatsakinėdavo į klausimus apie savo kilmę. Vėliau, kai mano senelis sulaukė 50-ties, jį, matyt, ėmė graužti sąžinė dėl to, kad paliko tėvų namus. Jis išspausdino laikraščiuose skelbimą, kuriame prašė tėvo ir brolių duoti žinią apie save. Tačiau į šį skelbimą niekas neatsiliepė. Galimas daiktas, o tėvai jau buvo mirę – Dostojevskių šeimoje niekas nesulaukia gilios senatvės.

Vis dėlto, atrodo, senelis Michailas papasakojo savo vaikams apie savo kilmę, nes tėvą ir vėliau dėdes dažnai girdėdavau sakant: „Mes, Dostojevskiai, esame lietuviai, o ne lenkai. Lietuva visai kitokia šalis negu Lenkija“.

Mano tėvas pasakojo motinai apie vyskupą Stepaną⁴⁾, kuris, jo manymu, buvo mūsų stačiatikių šeimos pradininkas. Didžiam mano apgailestavimui, motina neskyrė šiems žodžiams deramo dėmesio ir neišklausinėjo jo apie tai smulkiau. Manau, kad vienas mano protėvių lietuvių, persikėlęs į Ukrainą, pakeitė religiją, kad galėtų vesti stačiatikę ukrainietę, ir tapo dvasininku. Kai liko našlys, jis tikriausiai įstojo į vienuolyną ir vėliau tapo arkivyskupu⁵⁾. Taigi vyskupas Stepanas, nors jis ir buvo vienuolis, galėjo tapti mūsų stačiatikių šeimos pradininku. Mano tėvas tikriausiai turėjo išsamesnių žinių apie šį vyskupą, nes jo garbei savo antrąjį sūnų norėjo pavadinti Stepanu. Tuo metu Dostojevskiui buvo 50 m. Įdomu, kad mano senelis Michailas savo skelbimą laikraščiuose išspausdino būdamas 50-ties ir kad sulaukęs to paties amžiaus mano tėvas staiga prisiminė tą arkivyskupą Stepaną, apie kurį anksčiau niekada negalvojo. Sulaukę 50-ties abu panoro vienaip ar kitaip užmegzti ryšį su savo protėviais.

Šiek tiek stebina tai, kad Dostojevskiai, Lietuvoje buvę kariai, Ukrainoje tapo dvasininkais. Tačiau tai visiškai atitinka lietuvių papročius. Anksčiau minėtas Vydūnas, paskelbęs puikią savo tautos istorijos ur charakterio studiją [„Lietuva praeityje ir dabar“ (Ženeva: Edition Atar)], apie tai sako štai ką:
„Kadaise daugelis pasiturinčių lietuvių turėjo tik vieną norą – vieną ar kelis sūnus vieną dieną pamatyti pasirinkusius dvasininko kelią. Už tam reikalingą mokslą jie mielai mokėjo bet kokią pinigų sumą, tačiau neturėjo jokio supratimo apie kokį nors atskirą mokslą, nes siekė tik bendro išsilavinimo ir nenorėjo, kad vaikai pasirinktų kokią nors kitą, laisvą profesiją. Dar ir pastaraisiais metais jauni lietuvaičiai smarkiai kentėjo dėl tokio tėvų užsispyrimo. Jeigu jie nenorėdavo tapti dvasininkais, tėvai atsisakydavo remti jų aukštesniąsias studijas. Dėl to sužlugo ne vienas žmogus, teikęs gražiausių vilčių“.

Šie Vydūno žodžiai, ko gero, gali padėti mums suprasti ą ypatingą mano senelio Michailo ir jo tėvų vaidą, dėl kurio nutrūko visi ryšiai tarp mūsų maskviškės šeimos ir mano prosenelio Andrejaus ukrainietiškos šeimos. Pastarasis tikriausiai norėjo, kad sūnus pasirinktų dvasininko kelią, o jaunuolį traukė medicinos studijos. Supratęs, kad tėvas neduos jam lėšų studijoms, mano senelis Michailas pabėgo iš tėvų namų. Stulbina tikrai normaniška šio 15-mečio berniuko, be pinigų, be globos iškeliavusio į nepažįstamą miestą, energija. Jam pavyko įgyti aukštąjį išsilavinimą ir susikurti Maskvoje gana neblogą padėtį, užauginti 7 vaikus, duoti kraitį trims dukterims ir labai padorų išsilavinimą 4 sūnums. Mano senelis galėjo pagrįstai didžiuotis savimi ir pateikti save vaikams kaip pavyzdį.

Andrejaus Dostojevskio noras, kad sūnus taptų dvasininku, anaiptol nebuvo keistas, nes Ukrainoje kleras visada buvo labai gerbiamas. Ukrainos parapijos turėjo teisę pačios rinktis dvasininkus ir, suprantama, būdavo pasirenkami tik dorai gyvenantys žmonės. Dėl aukštų dvasininkų rangų, tai jie beveik visada buvo Ukrainos diduomenės rankose – Rusijoje, kur dvasininkai sudaro savą kastą, taip būna retai. Stepanas Dostojevskis turėjo būti kilęs iš geros šeimos ir gauti gerą išsilavinimą, kad galėtų tapti vyskupu. Arkivyskupas arba vyskupas yra aukščiausias Stačiatikių bažnyčios rangas, nes mes neturime kardinolų. Anksčiau patriarchas buvo renkamas iš arkivyskupų. Panaikinus patriarchatą, arkivyskupai prisiėmė rūpintis mūsų Bažnyčios reikalais paeiliui dalyvaudami Šventajame sinode.

Esama dar vieno įrodymo, kad Ukrainos Dostojevskiai buvo inteligentai. Ukrainoje gyvenę draugai mums papasakojo, kad kartą jiems ten pakliuvo į rankas sena knyga, almanachas ar poezijos rinktinė, išleista Ukrainoje XIX amžiaus pradžioje. Tarp šioje knygoje išspausdintų eilėraščių buvo nedidelė pastoralė, parašyta gana išmoningai ir rusų kalba. Autorius nebuvo nurodytas, tačiau pirmosios kiekvienos eilutės raidės sudarė Andrejaus Dostojevskio vardą. Aš nežinau, ar ją parašė mano prosenelis, ar koks jo pusbrolis, tačiau šios eilės liudija du Dostojevskio biografams labai įdomius dalykus:

1. Jo protėviai ukrainiečiai buvo išsilavinę žmonės, nes Ukrainoje tik liaudis ir miestiečiai kalbėjo ukrainiečių kalba, gražia, poetiška, tačiau vaikiška ir šiek tiek juokinga. Ukrainos aukštesniosios klasės paprastai kalbėjo lenkiškai arba rusiškai, taigi 1918 metais, kai ši šalis atsiskyrė nuo Rusijos ir paskelbė savo nepriklausomybę, naujasis etmonas Skoropadskis¹²⁾ turėjo visur iškabinti iškalbingus lozungus: „Ukrainiečiai! Mokykitės savo nacionalinę kalbą!“. Nors pats etmonas vargu ar mokėjo nors žodį ukrainietiškai.

2. Poetinių polinkių būta jau ukrainietiškoje mano tėvo šeimoje ir jis paveldėjo juos ne tik iš savo motinos maskvietės, kaip manė Dostojevskio draugai literatai.

Labai įdomi ir daugialypė Lietuvos istorija padarė didelę įtaką Dostojevskio talento foemavimuisi. Jo kūriniuose galima aptikti visų permainų, kurias bėgant šimtmečiams patyrė Lietuva, pėdsakų. Mano tėvo charakteris yra grynai normaniškas: labai doras, labai tiesus, atviras ir drąsus. Dostojevskis žvelgia pavojams į akis, nebėga nuo jų, atkakliai siekia savo tikslo įveikdamas visas jo kelyje pasitaikančias kliūtis. Iš savo protėvių normanų jis paveldėjo didžiulę moralinę jėgą, retai būdingą rusams, šiai jaunai ir todėl labai silpnai tautai. Prie Dostojevskio genijaus formavimosi prisidėjo ir kitos Europos tautos. Vokiečių ordino riteriai perdavė jo protėviams savo valstybės ir šeimos idėją. Dostojevskio kūriniuose, o juo labiau jo privačiame gyvenime galima rasti daugybę viduramžiškų pažiūrų. Iš Lietuvos katalikų dvasininkijos, kuriai vadovavo atvykėliai iš Romos, mano tėvo protėviai mokėsi disciplinos, paklusnumo ir pareigos jausmo, vargu ar egzistuojančių jaunoje ir šiek tiek anarchistinėje Rusijoje. Jų dvasią formavo lotyniškos jėzuitų mokyklos. Dostojevskis labai greitai išmoko prancūzų kalbą ir mėgo ją labiau nei vokiečių. Vis dėlto vokiečių kalbą jis mokėjo taip gerai, kad pasiūlė broliui Michailui kartu versti Šilerį ir Gėtę. Matyt, tėvas buvo gabus kalboms, o rusams tai retai būdinga. Europiečiai paprastai sako: „Rusai kalba visomis kalbomis“. Tačiau jie nežino, kad tie mano tėvynainiai, kurie gerai kalba ir rašo prancūziškai ir vokiškai, visi yra kilę iš lenkiškų, ukrainietiškų ir lietuviškų šeimų, kurių protėviai kadaise patyrė lotynizuojančią katalikų dvasininkijos įtaką. Iį Didžiosios Rusijos rusų tik bajorai, kurių daugelis kartų gavo europietišką išsilavinimą, gerai mokėjo Europos kalbas. O rusų miestiečiai nepaprastai sunkiai išmokdavo svetimas kalbas – jie septynerius metus mokydavosi jų mokyklose, o baigę jas vargiai galėdavo pasakyti keletą sakinių ir skaityti lengviausias knygas. Jų tarimas būdavo siaubingas. Rusų kalba, neturinti beveik nieko bendra su kitomis Europos kalbomis, kaip tik trukdo, o ne padeda mokytis kalbų.

Mano protėvių persikėlimas į Ukrainą sušvelnino gana rūstų šiauriečių charakterį ir pažadino jų širdyse poeziją. Iš visų į Rusijos imperiją įeinančių slavų kraštų Ukraina neabejotinai yra pati poetiškiausia. Kai iš Peterburgo atvažiuoji į Kijevą, pasijunti esąs pietuose. Vakarai šilti, gatvėse pilna besijuokiančių, dainuojančių žmonių, kurie vakarieniauja po atviru dangumi prie stalelių, išneštų iš kavinių ant šaligatvių. Kvėpuoji pietų aromatais dvelkiančiu oru, žvelgi į mėnulį, švelniai nusidabravusį tuopas, jausmai užplūsta širdį ir pajunti poreikį kurti. Viskas alsuoja poezija šioje gražioje, švelniai sūpuojamoje lygumoje, užlietoje šiltos saulės. Ramiai ir neskubėdamos teka mėlynos upės, nedideli ežerai tyliai snaudžia apsupti gėlių kilimo; kaip puiku svajoti gražiuose ąžuolynuose! Ukrainoje viskas – poezija: valstiečių tautiniai drabužiai, jų dainos, jų šokiai, ypač jų teatras. Ukraina yra vienintelė Europos šalis, turinti iš pačios liaudies kilusį teatrą, o ne sukurtą išsilavinusių žmonių siekiant paveikti mases, kaip yra Europoje. Ukrainos teatras yra toks liaudiškas, kad jo neįstengė perorganizuoti į miesto teatrą. Kadaise Ukraina buvo glaudžiai susijusi su Juodosios jūros pakrantėje įkurtomis graikų kolonijomis. Ukrainiečių gyslomis teka graikų kraujas, prasimušantis jų gražiuose įdegusiuose veiduose, jų žaviuose judesiuose. Visai galimas daiktas, kad ukrainiečių teatras yra senovės Graikijos tautų taip mėgtų vaidinimų atgarsis.

Kai mano protėviai paliko tamsius Lietuvos miškus ir klampias pelkes, juos tikriausiai apakino Ukrainos šviesa, gėlės ir graikiška poezija; pietų saulės sušildyta jų siela išsiliejo eilėmis. Mano senelis Michailas išsinešė dalelę šios poezijos varganoje klajūno, iš tėvų namų pabėgusio moksleivio kuprinėje ir uoliai saugojo ją kaip mielą tolimos tėvynės prisiminimą. Paskui jis perdavė šią dovaną abiem savo vyresniesiems sūnums, Michailui ir Fiodorui. Berniukai rašė eiles, kūrė epitafijas ir poemas, mano tėvas jaunystėje rašė venecijietiškus romanus ir istorines dramas. Jis ėmė mėgdžioti Gogolį, didį ukrainiečių rašytoją, kuriuo iš visos širdies žavėjosi. Pirmuosiuose Dostojevskio kūriniuose daug tos ukrainietiškos poezijos, tokios naivios, sentimentalios ir romantiškos. Tik po katorgos,kai Dostojevskis tapo rusu, jo romanuose atsirado platus akiratis, minties gilumas, būdingas genialiai ir didelę ateitį turinčiai rusų tautai. Tačiau būtų neteisinga sakyti, kad galingas Dostojevskio realizmas yra rusiškas. Rusai nėra realistai; jie mistikai ir svajotojai.Jie mėgsta pasinerti į svajones, užuot tvirtai kabinęsi į gyvenimą. Vis dėlto jie stengiasi būti realistai, tačiau tada neišvengiamai įpuola į cinizmą ir mongolišką erotiką. Dostojevskio realizmas yra paveldėtas iš jo sunormanėjusių protėvių. Šis giliai įsišaknijęs realizmas yra visų rašytojų, kurių gyslomis teka normaniškas kraujas, skiriamasis bruožas. Normanai suprato, kad gyvenimui reikia žvelgti tiesiai į akis, ir nebijojo vaizduoti jį tokį, koks jis iš tikrųjų yra. Ne veltui Dostojevskis taip žavėjosi Balzaku ir laikė jį pavyzdžiu sau.

Dostojevskių šeima iš esmės buvo ne kas kita kaip klajoklių šeima. Ji aptinkama čia Lietuvoje, čia Ukrainoje, gyvena tai Maskvoje, tai Peterburge⁶⁾. Tai nebuvo kas nors neįprasta, nes Lietuva nuo kitų šalių kaip tik ir skyrėsi ta nuostabia „inteligentų klajoklių“ klase. Liaudis klajoja visose šalyse. Rusijoje kasmet didžiuliai valstiečių būriai pereina Uralo kalnus ir prapuola Azijoje; Europoje valstiečiai ir miestiečiai ieško laimės Amerikoje, Afrikoje, Australijoje. Lietuvoje liaudis anksčiau likdavo savo šalyje, keliaudavo tik išsilavinusieji. Vydūnas apie tai rašo: „Vienas Vytauto (Vitoldo) potvarkis labai prisidėjo prie lietuvių tautos susilpnėjimo. Jis išsiųsdavo bajorus į tolimas, lietuvių negyvenamas sritis. Šie, būdami izoliuoti, greitai būdavo asimiliuojami svetimų tautų ir Lietuva dažniausiai juos prarasdavo". Akivaizdu, kad Vydūnas priskiria kunigaikščiui Vitoldui visiškai neįtikimą potvarkį. Ar teko kada nors matyti valdovą, kuris būtų ištrėmęs visus savo šalies bajorus ir pasilikęs tik valstiečius? Tikriausiai Vitoldas prie to neprisidėjo, tačiau o laikais bajorai patys pradėjo keliauti. Kol Lietuva buvo klestinti didžioji kunigaikštystė, traukusi Europos mokslininkus ir menininkus, bajorai liko namuose. Tačiau kai Lietuvos spindesys ėmė blankti, išsilavinusiems žmonėms⁷⁾ pasidarė ankšta gūdžiuose miškuose tarp klampių pelkių, ir jei keliaudavo pas kaimynines tautas. Jie stodavo tarnauti lenkams ir ukrainiečiams ir padėdavo plėtoti jų civilizaciją. Dauguma žymių Lenkijos ir Ukrainos žmonių yra lietuvių kilmės⁸⁾. Vėliau, kai Rusija prisijungė Lietuvą, į mūsų didžiuosius miestus plūstelėjo ištisas lietuvių šeimų srautas. XIX amžiaus pradžioje lenkai savo ruožtu pradėjo stoti į tarnybą Rusijoje, tačiau greitai mano tėvynainiai perprato skirtumą tarp lenkų ir lietuvių „-ski"⁹⁾. Lenkai galėdavo ramiai gyventi Rusijoje ir ten turtėti, jie likdavo katalikai, tarpusavyje kalbėdavosi lenkiškai ir laikė rusus barbarais.

O lietuviai užmiršdavo gimtąją kalbą, priimdavo stačiatikybę ir nebeprisimindavo savo gimtinės¹⁰⁾. Ši emigracija ir tai, kaip lengvai jie pritapdavo juos priglaudusioje šalyje, yra būdingas lietuvių bruožas, paveldėtas iš jų protėvių normanų. Iš visų viduramžių tautų tik normanai turėjo klajoti linkusią diduomenę. Geriausių šeimų sūnūs susiburdavo po kokio nors normanų kunigaikščio vėliava ir savo lengvais barkais vykdavo ieškoti naujos tėvynės. Paprastai teigiama, kad normanai davė pradžią visai Šiaurės Europos diduomenei. Tai nė kiek nestebina. Kai jauni normanų didikai atvykdavo į šalį, kur gyveno primityvi, neišsimokslinusi ir laukinė tauta, jie, suprantama, tapdavo jos vadais. Jų palikuonys įprasdavo valdyti tą šalį ir viešpataudavo joje vėlesniais šimtmečiais. Tačiau būdingiausias tų normanų bruožas buvo tas, kad jie nesišalindavo nugalėtų tautų, bet vesdavo tos šalies moteris, perimdavo tos šalies pažiūras, papročius ir tikėjimą. Praėjus dviem šimtmečiams po to, kai normanai išsilaipino Normandijoje, jie jau buvo užmiršę gimtąją kalbą ir tarpusavyje kalbėjo prancūziškai. Kai Vilhelmas Užkariautojas su savo kariais išsilaipino Anglijoje, jis atnešė anglams lotynišką, o ne normanišką kultūrą. Kai normanų grafų de Otevilių¹¹⁾ šeima užkariavo Siciliją, jie stulbinamai greitai perėmė Bizantijos ir saracėnų kultūrą, kurią rado šioje šalyje. Lietuvoje normanai visiškai susimaišė su vietiniais gyventojais, perdavė jiems savo moralinę jėgą ir iškėlė jiems uždavinį civilizuoti kaimynines tautas. Visi tie klajojantys išsilavinę lietuviai iš esmės yra ne kas kita, kaip užsimaskavę normanai. Narsiai, kantriai ir uoliai jie nenuilsdami tęsia savo tėvų pradėtą darbą.

Todėl suprantama, kad vargšė Lietuva, atidavusi kitoms tautoms savo tautos žiedą, nebegali būti didi valstybė. Lietuva tai žino ir dėl to apgailestauja. „Apie Lietuvą galima kalbėti tik kaip apie nepaprastai inteligentišką naciją, - sako Vydūnas. - Tai, kad ji vis dėlto nepadarė įtakos Europos kultūrai, galima paaiškinti tuo, kad lietuvių inteligencija nuolat tarnavo kitoms nacijoms ir pačioje Lietuvoje, matyt, negalėjo duoti krypties“. Vydūnas, be abejo, teisėtai skundžiasi išsilavinusių žmonių išvykimu iš Lietuvos, tačiau neteisinga teigti, kad Lietuva nepadarė įtakos Europos kultūrai. Priešingai, nė viena tauta tiek daug nepadarė plėtodama slavų valstybių civilizaciją, kaip būtent ši mažytė Lietuva. Kitos tautos dirbo sau, siekdamos savo šlovės, o Lietuva savo dvasios žiedą atidavė tarnauti savo kaimynams. Lenkija, Ukraina ir Rusija šito dar nesupranta ir nejaučia dėkingumo. Tačiau ateis diena, kai jos aiškiai supras, kiek daug yra skolingos šiai kukliai ir tyliai Lietuvai.

Dostojevskiai buvo tokie nepastovūs, jų naujų idėjų ir naujų įspūdžių troškimas buvo toks stiprus, kad jie stengėsi užmiršti praeitį ir atsisakydavo pasakoti vaikams apie senelių gyvenimą. Tačiau nors jie atsižadėjo praeities, vis dėlto jautė poreikį susijungti su savo klajojančia šeima savotišku Ariadnės siūlu. Tas Ariadnės siūlas, leidžiantis rasti šeimos atstovų įvairiais šimtmečiais, yra vardas Andrejus. Katalikai Dostojevskiai, gyvenę Lietuvoje, paprastai šį vardą duodavo vienam iš sūnų, dažniausiai antrajam arba trečiajam; stačiatikiai Dostojevskiai ir šiandien laikosi šio papročio. Kiekvienoje mūsų šeimos kartoje yra Andrejus ir, kaip anksčiau, šį vardą turi antrasis arba trečiasis sūnus.

1 dalis  |  2 dalis;  |  papildomai: Dostojevskio kiltis

Priedai

Iš skyriaus „Dostojevskis - kareivis“

Tuo pat metu iš kalėjimo išėjo ir jo politinis bendražygis Durovas^*). Deja, vargšelis nebeturėjo jėgų pasidžiaugti laisve. „Jis užgeso kaip žvakė, - rašo tėvas. – Jaunas ir gražus jis atėjo į katorgą; išėjo iš jos leisgyvis, pražilęs, sukumpęs, vos laikydamasis ant kojų“. O juk Durovas nebuvo epileptikas kaip mano tėvas ir tuo metu, kai buvo suimtas, džiaugėsi puikia sveikata. Kaip galima paaiškinti, kodėl abu sąmokslininkai po ketverių katorgos metų grįžo į pasaulį tokios skirtingos būklės? Aš manau, paaiškinimą gali duoti tautybė. Durovas buvo rusas, priklausė dar jaunai tautai, kuri greitai netenka jėgų, nusimena vos susidūrusi su kliūtimis ir nemoka kovoti. Dostojevskis buvo lietuvis, priklausė kur kas senesnei tautai, kurios gyslomis tekėjo normanų kraujas. Kova lietuviams visada teikė nepaprastą pasitenkinimą. Vydūnas, taip gerai pažinęs savo tautą, apie tai rašo štai ką: „Ir norėdamas nerasi lietuvio, kurį būtų galima palaužti. Tai nereiškia, kad jis abejingas tam, ką jam duoda gyvenimas. Jo jautrumas labai išlavintas, bet jis nepaprastai lankstus ir turi daug entuziazmo. Tai, ko negalima pakeisti, jis iškenčia ir drąsiai žvelgia į akis naujovėms. Lietuvis nesąmoningai siekia valdyti permainingas gyvenimo aplinkybes. Tai ypač pasireiškia tada, kai reikia įveikti sunkumus. Įtampa, kurią tada patiria dvasia, pašalinama labai charakteringu būdu: kad ir ko imtųsi lietuvis – sunkaus darbo, pavojingo arba keblaus reikalo, - jis visada linkęs reaguoti į tai linksmai, pokštais ir sąmojumi, ir kuo sunkumai didesni, tuo labiau“.

Iš skyriaus „Gyvenimas Europoje“

Aš niekada negalėjau suprasti tos devyniolikmetės meilės 45 m. vyrui ir dažnai klausdavau motinos, kaip ji galėjo įsimylėti dvigubai už save vyresnį vyrą. „Bet juk jis buvo jaunas! – sakydavo ji juokdamasi. – Jeigu tu žinotum, koks dar jaunas buvo tavo tėvas! Jis juokėsi, pokštavo, džiaugėsi viskuo kaip jaunas žmogus. Tavo tėvas buvo daug įdomesnis, daug linksmesnis už jaunus to meto žmones, kurie pagal tuometinę madą nešiojo akinius ir buvo panašūs į senus zoologijos profesorius“.

Iš tiesų lietuviai, šis nuostabus slavų ir normanų mišinys, savo siela ilgai išlieka jauni. Perkopę per penkiasdešimt, jie gali linksmintis kaip jaunuoliai, ir žiūrėdamas į juos sakai sau, kad jie darosi vyresni, tačiau nesensta. Tai tinka ir Dostojevskiui: jis mirė 59 metų, bet iki paskutinės dienos išliko jaunas. Jis net neturėjo žilų plaukų, iki pat galo jie išliko tamsiai rusvi. Kita vertus, mano motina paveldėjo švedišką savo prosenelių charakterį. Švedės turi būdingą bruožą, kuris jas skiria nuo visų kitų Europos moterų: jos nekritikuoja vyrų. Jos aiškiai mato jų ydas, stengiasi padėti jiems jų atsikratyti, bet niekada jų nesmerkia. Man atrodo, kad tik švedės įkūnija puikius apaštalo Pauliaus žodžius, jog „vyras ir žmona yra viena“.

---

Paaiškinimai:

Pastaba: A.D. žymimi A. Dostojevskaja komentarai

^*) Sergejus Durovas (1816-1869) – rašytojas. Suorganizavo atskirą petraševskininkų būrelį, kuriame pasisakė ne už nuosaikų idėjų propagavimą, o už revoliucinę taktiką ir valstiečių išlaisvinimą organizuojant sukilimą.

¹⁾ Dostojevo kaimas, iš kurio pavadinimo kilo Dostojevskių pavardė (žr. >>>>), yra Baltarusijoje, Bresto srities Ivanovo rajone. Iš buvusios Dostojevskių sodybos dabar nieko nebelikę, tik pažymėta jos vieta. Dostojeve pastatytas paminklas Dostojevskiui, jo vardu pavadintoje mokykloje įkurtas muziejus. 2007 m. balandį Dostojeve lankėsi rašytojo proanūkis Dmitrijus Dostojevskis, gyvenantis Sankt Peterburge, - tai buvo pirmoji šios giminės palikuonių viešnagė savo protėvių gimtinėje.

²⁾ Radvano herbas - vienas seniausių Lietuvos ir Lenkijos bajorų herbų. Šį herbą turėjo 284 bajorų šeimos, tarp jų minimi ir Dostojevskiai. Šaltiniuose teigiama, kad pirmasis šį herbą Boleslovo II Drąsiojo laikais (valdžiusio Lenkiją 1058-1079 m.) gavo narsus riteris Radvanas (Radwan), pasižymėjęs kovose su Čekija. Žinomi 8 šio herbo variantai.

³⁾ Kaip teigiama įvairiuose šaltiniuose, Dostojevskio senelis Andrejus Dostojevskis 18 a. pabaigoje buvo protojerėjus (vyresnysis dvasininkas) nuošaliame Podolės gubernijos Braclavo miestelyje.

⁴⁾ Pasak Dostojevskio genealogijos tyrinėtojų, vienas iš keturių Ivano Dostojevskio, pirmojo pasivadinusio šia pavarde, sūnų buvo vardu Stefanas. Jis turėjo valdų Minsko vaivadijoje, perėjo į katalikybę, jam 1577 m. karalius Steponas Batoras atidavė valdyti Minsko Dangun žengimo stačiatikių vienuolyną. Kito asmens tokiu vardu tarp Dostojevskių neaptikta.

⁵⁾ A.D.: Stačiatikių bažnyčioje tik vienuoliai, vadinamoji juodoji dvasininkija, gali tapti vyskupais. Baltoji dvasininkija, vedę šventikai, niekada nepakyla taip aukštai. Jeigu jie lieka našliais, dažnai tampa vienuoliais ir tada gali tęsti karjerą.

⁶⁾ A.D.: Keisdami šalį jie keisdavo ir profesiją. Lietuvoje jie buvo žemdirbiai ir kariai, Ukrainoje – dvasininkai ir gydytojai, Rusijoje – rašytojai ir žurnalistai. Šį profesijos keitimą lengvai galima paaiškinti ankstesnės gyvenamosios vietos įtaka. Iš pradžių Dostojevskiai buvo žemdirbiai, kaip ir visi finų-tiurkų tautybių žmonės, ir kariai, kurie visada buvo slavų gentys. Dėl normanų įtakos jie pasidarė giliai religingi ir įsikūrę Ukrainoje tapo Bažnyčios tarnais. Graikiškas Ukrainos kraujas pažadino jų meilę menui ir mokslui, ir, persikėlę į Rusiją, jie pamėgo laisvąsias profesijas.

⁷⁾ A.D.: Kritikai galėtų man prikišti, kad aš suplaku sąvokas „bajorija“ ir „išsilavinę žmonės“, kurios nėra tapačios. Jie galėtų susimąstyti apie tai, kad gerais senaisiais laikais išsilavinę žmonės priklausė bajorų kastai ir kad nei liaudis, nei miestiečiai neturėjo lėšų mokytis. Katalikų ir stačiatikių dvasininkiją, kuri anksčiau Lietuvoje buvo svarbiausia auklėtoja, domino tik bajorų sūnūs, kuriuos ji laikė būsimaisiais šalies įstatymų leidėjais ir valdovais.

⁸⁾ A.D.: Manoma, kad didysis poetas Mickevičius buvo lietuvis. Viena jo poemų prasideda žodžiais: „Lietuva, tėvyne...“ [taip prasideda poema „Ponas Tadas“].

⁹⁾ A.D.: -ski yra lenkų ir lietuvių bajorų pavardžių galūnė.

Kieno galūnė –ski, tas lenkų šlėkta,
Kieno galūnė –ič, tas kunigo sūnus
- viename savo eilėraštyje sako rusų poetas Puškinas.

¹⁰⁾ A.D.: Iš žymių lietuvių kilmės rusų šeimų ypač reikia paminėti Romanovus, valdovų šeimos protėvius, kilusius iš borusų Saltykovų šeimos, kurios lietuviška pavardė buvo Saltykai, taip pat kunigaikščius Golicynus, didžiojo kunigaikščio Gedimino palikuonius. Lenkijoje buvo daugybė lietuvių kilmės didikų šeimų, pavyzdžiui, valdovų Jogailaičių šeima.

¹¹⁾ Kalbama apie normanų didiko Tankredo de Otevilio (Tancred de Hauteville) sūnus Roberą Žiskarą ir Rodžerį, 11 a. užkariavusius Siciliją. Roberas Žiskaras pasiskelbė Sicilijos karaliumi, o Rodžeriui atidavė kaip feodalinį leną didžiąją dalį karalystės. Nors Rodžeris formaliai nebuvo karalius, jis paprastai minimas kaip Rodžeris I.

¹²⁾ Pavlas Petrovičius Skoropadskis (1873-1945) – iš kazokų kilęs Ukrainos aristokratas, generolas, valstybės vadovas, po 1917 m. Rusijos revoliucijos tapęs konservatorių lyderiu Ukrainoje bei Vokietijai pavaldžios Ukrainos valstybės etmonu. Per Rusijos–Japonijos karą (1904-05) gavo keletą apdovanojimų; 1912 m. jam suteiktas generolo majoro laipsnis. Pirmojo pasaulinio karo pradžioje buvo paskirtas vadovauti reorganizuotai kavalergardų 1-osios gvardijos kavalerijos divizijai. 1917 m. spalį pirmajame Laisvųjų kazokų suvažiavime jam buvo suteiktas garbės atamano vardas.
1918 m. balandžio 29 d. perversmo metu buvo nuversta Ukrainos Liaudies Respublika ir Skoropadskis tą pačią dieną Sofijos sobore paskelbtas Ukrainos etmonu. Perversmą palaikė Vokietija, 1918 m. pavasarį okupavusi Kijevą ir kitas Ukrainos dalis. Kai kurių nacionalistų kaltintas, kad esąs vokiečių kolaborantas. Jis dar laikytas pernelyg prorusišku ir diktatorišku: sudarė kabinetą, kuriame daugiausia buvo rusakalbių, caristų ir slavofilų. Tuo pat metu jis įsipareigojo Ukrainai sudaryti federaciją su atkurta Rusijos imperija. 1918 m. lapkritį Skoropadskis pašalintas nuo valdžios per S. Petliūros sukilimą ir pabėgo į Berlyną. Įsteigė ir ukrainiečių kalba leido žurnalą „Nacija žygyje“ (1939-41). Vėliau atsisakydavo bendradarbiauti su nacionalsocialistais. Mirė sužeistas per bombardavimą

Kukumbalis
Palemono sūnūs
Dostojevskio kiltis
Kitoks T. Žebrauskas
Juodasis arapas Baltarusijoje
Lietuvių senojo tikėjimo pradmenys
Kalbininkas, gamtininkas, pedagogas
M. Miechovskis. Apie dvi Sarmatijas
M. Strijkovskio "Kronikos" lietuvių dievai
A. Bogdanovo biografija ir filosofija
Plutarchas. Biografijos: Solonas
Stačiatikybė: Po Bresto unijos
Universiteto spaustuvininkas
Kai Dubičiai miestu vadinti
Rusų vienuolio vaizdinys
Dlugošas. Totoriai Lenkijoje
Keista Ciolkovskio filosofija
Kristaus brolijos pradai
Margaritos paskirtis
Lietuvių emigracija
Vilnius po senovei
Šuolis iš savęs
Vilius Orvydas
Vartiklis